Civilinė byla Nr. e2-3290-466/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-36370-2019-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.39.2.5.5;

2.6.39.2.6.1; 3.2.6.1;

(S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 18 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Gintaras Pašvenskas,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „BML – Trans“ dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas

nustatė:

ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „Lietuvos draudimas“ prašė teismo priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „BML – Trans“ 3032,34 Eur žalos atlyginimą, 46,41 Eur kompensacines palūkanas, 6 procentų dydžio procesines metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad (duomenys neskelbtini) tarp ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ir atsakovės UAB „BML – Trans“ buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuria buvo apdrausta transporto priemonė DAF FTXF105.460T, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). 2018 m. gegužės 22 d. Vokietijoje, eismo įvykio metu buvo apgadintas „(duomenys neskelbtini)“ priklausantis automobilis Opel Astra, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis 2018 m. gegužės 22 d. eismo įvykio deklaracija, policijos informacija apie supaprastinta tvarka surašytus eismo įvykius, kaltu pripažintas atsakovei UAB „BML – Trans“ priklausantis vilkikas, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir puspriekabė (priekaba), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurie sudarė junginį. Puspriekabės valdytojo civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta. Ieškovė, pagal vilkiko valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, nukentėjusiajam padarytai žalai atlyginti išmokėjo 4331,92 Eur dydžio draudimo išmoką. Ieškovė, vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-701/2016, prašo priteisti iš atsakovės 50 procentų dydžio išmokėtos draudimo išmokos, t. y. 2165,96 Eur sumos, kadangi Vokietijoje įvykus eismo įvykiui, atsakovės priekaba nebuvo apdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Ieškovė pažymėjo, kad į vieną junginį sujungus vilkiką ir priekabą, kai visą junginį valdo vienas vairuotojas, priekabos valdytojo pareiga apdrausti ne tik pačią priekabą, bet ir jos vairuotoją, lemia priekabos draudiko pareigą atlyginti vilkiko, o kartu ir viso transporto priemonių junginio vairuotojo veiksmais padarytą žalą. Atsižvelgiant į tai, kad eismo įvykio metu atsakovės priekaba nebuvo apdrausta, o ieškovė atlygino nukentėjusiajam asmeniui žalą, už kurią yra atsakingas visas atsakovės transporto junginys, ieškovė turi teisę reikalauti, kad atsakovė padengtų 50 procentų sumokėtos draudimo išmokos.

Ieškovė taip pat pažymėjo, kad turi teisę papildomai reikalauti 20 procentų dydžio draudimo išmokos, t. y. 866,38 Eur grąžinimo iš atsakovės ir kitu, procesiniu pagrindu – Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 12 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 22 straipsnio 2 dalimi, dėl nepranešimo apie eismo įvykį, nebendradarbiavimo su draudiku. Nagrinėjamu atveju ieškovė apie draudžiamąjį įvykį sužinojo ne iš atsakovės, o iš savo atstovo Vokietijoje Inter Europe 2018 m. birželio 20 d. (praėjus mėnesiui laiko nuo draudžiamojo įvykio dienos). Ieškovė dėl to negalėjo išsiaiškinti ir tiksliai nustatyti įvykio aplinkybių, turėjo kreiptis į Vokietijos atsakingas institucijas, tam, kad gauti reikiamą informaciją. Tuo tarpu prašomų duomenų atsakovė neteikė net po kreipimosi į ją. Tokiu būdu atsakovė atėmė galimybę iš ieškovės nuo pat pradžių efektyviai dalyvauti tyrime nustatant žalos padarymo priežastis ir jos dydį.

2019 m. gruodžio 30 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo gautas atsakovės UAB „BML – Trans“ atsiliepimas į ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį. Nurodė, jog su pareikštu ieškiniu dėl žalos atlyginimo priteisimo nesutinka. Atsakovė nurodė, kad ieškovės nurodytas Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai šioje byloje nėra aktualūs, nes ieškovės cituojamoje praktikoje buvo ginčas tarp draudikų, kai vilkiko valdytojo civilinės atsakomybės draudikas ginčijosi su puspriekabės (priekabos) valdytojo civilinės atsakomybės draudiku. Atsakovė nėra draudikė, šiuo atveju nebuvo dvigubo draudimo ir, atsakovės žiniomis, puspriekabė iš viso nedalyvavo 2018 m. gegužės 22 d. eismo įvykyje.

Atsakovė taip pat pažymėjo, kad ieškovė nepagrįstai reikalauja ir 20 procentų dydžio išmokėtos draudimo išmokos. Reikalavimas grindžiamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795, patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 60.5 punktu, tačiau minėta teisės norma numato, jog reikalaujama gali būti iki 20 procentų, t. y. negali siekti 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos, kas reiškia, jog ieškovės reikalavimas priteisti 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos yra savaime neteisėtas, kadangi viršija maksimalų dydį. Taip pat atsakovė pažymėjo, kad ieškovė nepateikė įrodymų apie patirtą žalą dėl atsakovės, kaip draudėjos pareigų nevykdymo. Atsakovės teigimu, ieškovė vienu metu negali dvigubai reikalauti ir 50 procentų, ir 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos.

Dublike ieškovė pažymėjo, kad vadovaujantis jau pateikta į civilinę bylą 2018 m. gegužės 22 d. eismo įvykio deklaracija, yra patvirtinamas faktas, jog pagal policijos informaciją apie supaprastinta tvarka surašytus eismo įvykius, šioje situacijoje kaltu pripažintas UAB „BML – Trans“ vilkikas, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir puspriekabė (priekaba), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurie sudarė junginį, nors ir puspriekabės valdytojo civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta, todėl atsakovės argumentai, kad ieškinyje nurodyta puspriekabė eismo įvykyje nedalyvavo, yra nepagrįsti ir todėl atmetami. Ieškovė taip pat pažymėjo, kad šiuo atveju žala padaryta buvo konkrečiai dėl eksploatuojamos transporto priemonės ir su ja susietos priekabos, todėl šią žalą nukentėjusiam asmeniui atlygina transporto priemonės ir priekabos valdytojas, kuriam apskritai yra numatoma pareiga apdrausti savo civilinę atsakomybę.

Ieškovė taip pat nurodė, kad vilkiko draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiajam, turi įstatyme įtvirtintą atgręžtinio reikalavimo teisę į priekabos draudiką dėl už šį sumokėtos draudimo išmokos dalies atlyginimo. Šiuo nagrinėjamu atveju atsakovė privalo sumokėti 50 procentų nukentėjusiajam sumokėtos sumos, nes jeigu būtų apsidraudusi priekabą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tai tokiu atveju pareiga sumokėti būtų priekabos draudikui, o šiuo atveju jo nesant, ši pareiga kyla priekabos valdytojui, t. y. atsakovei.

Ieškovė pažymėjo, kad atsakovė iš esmės stengiasi ir siekia išvengti jai kylančios atsakomybės dėl žalos atlyginimo, kadangi kiekvienas draudėjas turi pareigą pranešti draudikui apie įvykusį draudiminį įvykį, taip pat ir įsipareigoja draudžiamojo įvykio atveju bendradarbiauti su draudiku, apie įvykį informuoti nustatytais terminais, teikti visą jam prieinamą ir draudikui reikalingą informaciją ir pan. Galiausiai, draudėjas, atitinkamai laiku nepranešęs apie eismo įvykį, pažeidžia ne tik savo pareigą apie įvykį informuoti draudiką nustatytais terminais, bet ir pareigas draudžiamojo įvykio atveju bendradarbiauti su draudiku, teikti visą jam prieinamą ir reikalingą informaciją. Nepranešęs apie eismo įvykį, draudėjas atima galimybę iš draudiko nuo pat pradžių efektyviai dalyvauti tyrime nustatant žalos padarymo priežastis ir jos dydį. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teigtina, kad ieškovė turi teisę reikalauti tiek 50 procentų, tiek 20 procentų sumos, nuo išmokėtos draudimo išmokos.

Triplike atsakovė nurodė, kad ieškovė klaidingai teigia, jog Hohenbruno greitkelių policijos skyriaus pateiktoje informacijoje apie supaprastinta tvarka surašytus eismo įvykius kaltu pripažintas atsakovės vilkikas, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir puspriekabė, kurios valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Minėtoje informacijoje apie supaprastina tvarka surašytus eismo įvykius aiškiai nurodyti eismo įvykio dalyviai: V. S., vairavęs transporto priemonę, kurios valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančią atsakovei, ir M. D., vairavęs transporto priemonę, kurios valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančią „(duomenys neskelbtini)“. Minėtoje informacijoje apie supaprastinta tvarka surašytus eismo įvykius niekur nėra nurodyta, jog eismo įvykyje būtų dalyvavusi puspriekabė, kurios valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), juo labiau, šiame dokumente niekur nėra nurodyta, jog viena iš eismo įvykio kaltininkių – minėtoji puspriekabė. Priešingai, informacijoje apie supaprastinta tvarka surašytus eismo įvykius, labai aiškiai nurodyta, jog, kaltu pripažintas dalyvis Nr. 01, t. y. V. S., vairavęs transporto priemonę, kurios valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančią atsakovei. Atsakovės žiniomis, V. S. per klaidą nurodė duomenis apie priekabą. Nepaisant to, kad buvo užpildyta eismo įvykio deklaracija, tačiau šį eismo įvykį tyrė policija. Kompetentingas policijos pareigūnas, nagrinėdamas administracinę bylą, nustatė visus eismo įvykiui reikšmingus faktus ir aplinkybes, įskaitant ir eismo įvykio dalyvius bei jame dalyvavusias transporto priemones. Tai, kad tokia puspriekabė eismo įvykyje nedalyvavo patvirtinta būtent Hohenbruno greitkelių policijos skyriaus informacijoje apie supaprastinta tvarka surašytus eismo įvykius, kurioje aiškiai nurodyti eismo įvykio dalyviai ir eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės, tarp kurių minėtos puspriekabės nėra.

Atsakovė taip pat pažymėjo, kad nesutinka, jog ieškovė turi teisę reikalauti 20 procentų dydžio žalos atlyginimo už nepranešimą apie eismo įvykį. Nors atsakovė pažeidė savo sutartinę pareigą, tačiau tai savaime nereiškia to, jog ieškovė atleidžiama nuo pareigos įrodyti, kokią žalą ir kokios tiksliai dydžio dėl atsakovės sutartinės pareigos neįvykdymo patyrė ieškovė. Nors taisyklės ieškovei suteikia teisę reikalauti iki 20 procentų dydžio išmokėtos draudimo išmokos dydžio žalos atlyginimo, tačiau nepagrindžiama, kas suteikia teisę ieškovei reikalauti daugiau, negu taisyklėse numatyta, t. y. lygiai 20 procentų.

2020 m. vasario 24 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismas nutarė bylą nagrinėti viešame teismo posėdyje 2020 m. kovo 26 d. 2020 m. kovo 19 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas nutartimi nutarė atšaukti žodinį bylos nagrinėjimą civilinėje byloje Nr. e2-3290-466/2020, ir civilinę bylą skyrė nagrinėti rašytinio proceso nustatyta tvarka, atsižvelgiant į Lietuvoje paskelbtą ekstremalią situaciją.

2020 m. kovo 9 d. ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ pateikė prašymą dėl papildomų įrodymų pateikimo, kuriuo pateikė Vokietijos teisės aktų ištraukas, aktualias šiam ginčui, bei papildomai nurodė, kad faktą, jog 2018 m. gegužė 22 d. eismo įvykio Vokietijoje metu vilkikas, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo sukabintas su puspriekabe, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtina pateikta 2018 d. gegužės 22 d. eismo įvykio deklaracija, pagal kurią atsakingu pripažintas UAB „BML – Trans“ vilkikas, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir puspriekabė (priekaba), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurie sudarė junginį. Tai įrodo, jog minimas vilkikas buvo sukabintas su puspriekabe valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir taip sudarė junginį.

2020 m. kovo 13 d. ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ pateikė dar vieną prašymą dėl papildomų įrodymų pateikimo, kuriuo pateikė ieškovės darbuotojo teisininko V.P. el. paštu susirašinėjimą su atsakovės atstovu S.B., kuris patvirtina, kad ginčo atveju eismo įvykyje dalyvavo puspriekabė, kurios valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini).

2020 m. kovo 25 d. ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad 2018 m. gegužės 22 d. eismo įvykio deklaracijoje yra aiškiai nurodoma, jog kaltu pripažintas atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „BML – Trans“ vilkikas, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir puspriekabė (priekaba), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurie sudarė junginį. Ši eismo įvykio deklaracija paneigia atsakovės argumentus, jog puspriekabė nedalyvavo eismo įvykyje.

2020 m. kovo 26 d. atsakovė UAB „BML – Trans“ pateikė rašytinius paaiškinimus ir įrodymus, kuriuose nurodė, kad ieškovės pateikti įrodymai (susirašinėjimas tarp ieškovės draudimo bendrovės darbuotojo ir atsakovės direktoriaus) vertinti kritiškai, kadangi ieškovė pateikė ne visą susirašinėjimą, o ištrauką, kuri neatspindi viso pokalbio esmės. Pažymėjo, kad nei vairuotojas, nei atsakovės direktorius nepatvirtino, jog eismo įvykyje dalyvavo puspriekabė (priekaba), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovė taip pat pateikė elektroninį laišką (ir jo vertimą į lietuvių kalbą) gautą iš vairuotojo V. S., kuriame minėtas asmuo nurodė, jog jis draudimo bendrovės darbuotojui nepatvirtino fakto, jog eismo įvykyje dalyvavo ir puspriekabė, kadangi eismo įvykio dieną jis važiavo be priekabos. Taip pat vairuotojas nurodė, jog eismo įvykio deklaracijoje dėl streso galėjo padaryti klaidą.

2020 m. kovo 26 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinės bylos nagrinėjimą atidėjo ir bylą skyrė nagrinėti rašytinio proceso tvarka 2020 m. balandžio 23 d. Taip pat teismas įpareigojo ieškovę pateikti papildomus rašytinius įrodymus ar duomenis, susijusius su eismo įvykio tyrimu Vokietijoje ir administracine byla, t. y. policijos darytas nuotraukas, paaiškinimus, protokolus ir pan., o atsakovę įpareigojo pateikti visus rašytinius įrodymus, susijusius su atsakovės UAB „BML – Trans“ vilkiko, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvimu Vokietijoje, t. y. pateikti rašytinius duomenis, kokiu tikslu atsakovės vilkikas buvo Vokietijoje, ar atsakovės vilkikas gabeno kokias prekes ir pan., ar yra CMR važtaraštis (jeigu yra, pateikti teismui), kuria kryptimi ir tikslu važiavo atsakovės vilkikas, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), esant be puspriekabės (priekabos), bei taip pat duomenis apie puspriekabę (priekabą), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini).

2020 m. balandžio 16 d. teisme buvo gauti atsakovės rašytiniai paaiškinimai. Atsakovė nurodė, kad atsakovės vilkiko, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvimo Vokietijoje tikslas iš esmės yra krovinių pervežimo veikla, tačiau 2018 m. gegužės 22 d. jokio krovinio (prekių) iš Vokietijos ar į Vokietiją minėtu vilkiku gabenama nebuvo, todėl jokio CMR važtaraščio, kuriuo būtų patvirtintas prekių gabenimas Vokietijoje, nėra ir pateiktas teismui negali būti. Be to, vairuotojas, eismo įvykio dieną vairuodamas vilkiką, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), važiavo be jokios puspriekabės iš Vokietijos į Austrijos miestą Imst paimti jau pakrautos puspriekabės, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Būtent vykstant paimti minėtos puspriekabės, vairuotojas, vairuodamas vilkiką, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pateko į šioje civilinėje byloje minimą eismo įvykį.

Atsakovė taip pat pateikė puspriekabės, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos liudijimą bei išrašą iš internetinės svetainės www.regitra.lt., patvirtinantį, jog nuo (duomenys neskelbtini) puspriekabė yra išregistruota. Be to, nurodė, jog 2018 m. gegužės 22 d. įvykusio eismo įvykio metu puspriekabė, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo adresu, (duomenys neskelbtini).

Ieškovė 2020 m. balandžio 16 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad vykdant teismo nutartį buvo kreiptasi į ieškovės atstovus Vokietijoje, kurie paaiškino, kad policija parengė tik trumpą ataskaitą, nes eismo įvykio aplinkybės buvo aiškios, todėl byloje nėra išsamios ataskaitos, nuotraukų. Todėl papildomai buvo kreiptasi į nukentėjusįjį asmenį, kuris raštu patvirtino, kad eismo įvykio metu, vilkikas buvo su puspriekabe, bet praėjus daug laiko negali atsiminti jos valstybinių numerių.

2020 m. balandžio 17 d. ieškovė pateikė papildomus rašytinius įrodymus, kuriuose nurodė, kad pateiktas atsakovės CMR važtaraštis nėra susijęs su ginčo įvykiu bei nepatvirtina jokių faktinių aplinkybių, kad atsakovės vilkikas vyko paimti krovinį į Austrijos Imsto miestą, nes iš pateikto CMR važtaraščio matosi, kad krovinys buvo paimtas vežti iš Sevilijos (Ispanijos).

2020 m. balandžio 23 d. atsakovė pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad jeigu eismo įvykyje būtų dalyvavusi puspriekabė, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), tuomet policija, atlikdama administracinės bylos tyrimą, būtų turėjusi patikrinti ir jos dokumentus, dėl ko būtų buvęs nustatytas faktas, jog puspriekabė važiavo be draudimo. Esant tokiai situacijai policijos pareigūnas būtų turėjęs paskirti baudą už  transporto priemonės eksploatavimą be draudimo, be to, prie eismo įvykio dalyvių taip pat būtų įvardinta ir puspriekabė. Tačiau jos neįvardinimas ir baudos už nedraustos transporto priemonės eksploatavimą nepaskyrimas patvirtina, jog jokios puspriekabės eismo įvykio metu nebuvo.

Taip pat atsakovė pažymėjo, kad nesutinka su ieškovės argumentais, kad eismo įvykio deklaracijoje vairuotojas nubraižė būtent vilkiką su puspriekabe. Priešingai, eismo įvykio deklaracijoje kaip tik pavaizduotas vilkikas be puspriekabės. Vilkiką sudaro vairuotojo kabina ir kėbulas/važiuoklė. Vilkiko ilgis be puspriekabės yra apie 6 m, o lengvojo automobilio apie 4 m., todėl teigtina, kad pateiktoje eismo įvykio deklaracijoje transporto priemonių proporcijos išlaikytos beveik pagal mastelį, ir vairuotojas vilkiką nubraižė be puspriekabės.

Atsakovė taip pat nurodė, kad kritiškai vertina į bylą pateiktus M. D. paaiškinimus, kadangi jokių detalių, kas patvirtintų, jog prisiminimas yra tikras, o ne tariamas, nėra pateikta, t. y. nėra pateiktas nė vienas papildomas nurodytą aplinkybę galintis patvirtinti rašytinis įrodymas. Be to, vien paliudijimas raštu negali būti vertinamas kaip pakankama ir patikima įrodinėjimo priemonė, neleidžianti pagrįstai abejoti tokio prisiminimo patikimumu.

Ieškovė 2020 m. balandžio 28 d. pateikė rašytinius paaiškinimus (nuomonę), kuriuose nurodė, kad iš įvykio deklaracijos yra matyti, kad automobilių susidūrimas įvyko su atsakovės vilkiko priekine dalimi, todėl Vokietijos policija, esant aiškiai situacijai, paskyrė baudą atsakovės vairuotojui tik už eismo įvykio sukėlimą. Todėl nebuvo tikrinti puspriekabės dokumentai, apie tai nesužinojo ir Vokietijos nacionalinis draudikų biuras. Kaip procesiniuose dokumentuose buvo nurodyta, esant apdraustam vilkikui, jo draudikui atsirado pareiga atlyginti eismo įvykio metu padarytus nuostolius. Todėl jie ir buvo atlyginti nukentėjusiajam.

Taip pat ieškovė pažymėjo, kad nukentėjusiojo M. D. G., kurio transporto priemonė buvo apgadinta, eismo įvykio metu pateikti raštu paaiškinimai, kad eismo įvykio metu, vilkikas buvo su puspriekabe tik patvirtina ieškovės įrodinėjamas aplinkybes. Šie paaiškinimai yra vienas iš byloje esančių rašytinių įrodymų, kuris bus teismo vertinamas visų įrodymų kontekste. Be to, kyla retorinis klausimas, kodėl nukentėjusiam asmeniui, Vokietijos piliečiui, reiktų rašyti tikrovės neatitinkančias eismo įvykio aplinkybes ar jas iškraipyti. Todėl akivaizdu, kad nukentėjusysis tik patvirtina, kad atsakovės vilkikas eismo įvykyje buvo su puspriekabe.

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės UAB „BML – Trans“ 3032,34 Eur žalai atlyginti, 46,41 Eur kompensacines palūkanas, 6 procentų dydžio procesines metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė savo reikalavimą priteisti iš atsakovės 3032,34 Eur žalai atlyginti kildina iš 2018 m. gegužės 22 d. Vokietijoje, įvykusio eismo įvykio, kurio metu buvo apgadintas „(duomenys neskelbtini)“ priklausantis automobilis Opel Astra, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus, o būtent 2018 m. gegužės 22 d. eismo įvykio deklaraciją, policijos informaciją apie supaprastintą tvarką surašytus eismo įvykius, matyti, kad kaltu buvo pripažintas atsakovei UAB „BML – Trans“ priklausantis vilkikas, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir puspriekabė (priekaba), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurie sudarė vieną junginį. Atsakovei priklausanti transporto priemonė DAF FTXF105.460T, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apdrausta ieškovės, tačiau eismo įvykyje dalyvavusi priekaba, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, todėl ieškovė teigė įgijusi teisę reikalauti 50 procentų dydžio išmokėtos draudimo išmokos. Ieškovė taip pat teigė, kad yra įgijusi reikalauti 20 procentų dydžio išmokėtos draudimo išmokos, kadangi atsakovė nepranešė apie eismo įvykį, nebendradarbiavimo su draudiku (ieškove).

Atsakovė UAB „BML – Trans“ teiktuose procesiniuose dokumentuose nesutiko su ieškovės reikalavimais ir prašė juos atmesti. Atsakovė savo nesutikimo motyvus grindė tuo, kad 2018 m. gegužės 22 d. įvykusiame eismo įvykyje, puspriekabė, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nedalyvavo, kadangi vilkikas apskritai važiavo be puspriekabės, o puspriekabė tuo metu buvo Lietuvoje. Taip pat atsakovė teigė, kad ieškovė nenurodė, kokiais teisės aktais prašo priteisti 50 procentų dydžio išmokėtos draudimo išmokos. Be to, atsakovė nesutiko su ieškovės reikalavimu dėl 20 procentų dydžio draudimo išmokos priteisimo, kadangi pagal įtvirtintą teisinį reglamentavimą, gali būti reikalaujama iki 20 procentų, t. y. negali siekti 20 procentų dydžio išmokėtos draudimo išmokos, kas reiškia, jog ieškovės reikalavimas priteisti 20 procentų dydžio išmokėtos draudimo išmokos yra savaime neteisėtas, kadangi yra viršijantis maksimalų dydį. Taip pat atsakovė teigė, kad ieškovė nepateikė įrodymų apie patirtą žalą dėl atsakovės, kaip draudėjos pareigų nevykdymo.

Nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, siekiant išspręsti byloje kilusį ginčą tarp ieškovės ir atsakovės, yra būtina nustatyti tris aplinkybes: 1) ar 2018 m. gegužės 22 d. įvykusiame eismo įvykyje dalyvavo puspriekabė, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini); 2) ar ieškovė įgijo teisę reikalauti iš atsakovės 50 procentų dydžio draudimo išmokos; 3) ar ieškovė pagrįstai reikalauja iš atsakovės 20 procentų dydžio draudimo išmokos. Toliau bus aptariama kiekviena aplinkybė.

Dėl puspriekabės, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), (ne)buvimo.

Įrodymų vertinimas pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011).

Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, ar įrodymas susijęs su byla (CPK 180 straipsnis), koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (tiesioginis ar netiesioginis, pirminis ar antrinis), ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011).

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo, skiria nevienodą tiesioginių ir netiesioginių įrodymų reikšmę. Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-415/2017, 9 punktas).

Kasacinio teismo pažymėta, kad bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų patvirtinta byloje esančiais įrodymais ir atitinkamai būtų pagrįsta, jog priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017, 40 punktas; 2017 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-330-916/2017, 26 punktas).

Nagrinėjamu atveju ieškovė teigia, kad 2018 m. gegužės 22 d. eismo įvykyje dalyvavo vilkikas, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir puspriekabė, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovė teigia, jog puspriekabė, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), eismo įvykyje nedalyvavo, vilkikas važiavo be priekabos. Iš byloje esančios eismo įvykio deklaracijos matyti, kad 2018 m. gegužės 12 d., 06.15 val., buvo užpildyta eismo įvykio deklaracija, dėl eismo įvykio, kuriame dalyvavo transporto priemone DAF XF105, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), priekaba, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), (eismo įvykio deklaracijos 7 punktas), ir vairuotojo M. D. vairuojama transporto priemonė (eismo įvykio deklaracijos 6 punktas neužpildytas, tačiau yra nupieštas automobilis). Eismo įvykis įvyko transporto priemonei, kuri nurodyta eismo įvykio deklaracijos 6 punkte, persirikiuojant į dešinę kelio eismo juostą. Iš eismo įvykio deklaracijos 10 punkto, matyti, kad vilkiko priekine dalimi buvo apgadinta kito automobilio vidurinė ir/ar galinė kėbulo dalis. Iš Hohenbruno greitkelių policijos nuovados pateiktos informacijos apie supaprastinta tvarka surašytus eismo įvykius, matyti, kad 2018 m. gegužės 22 d. eismo įvykis buvo surašytas supaprastinta tvarka, eismo įvykio dalyviai – (01) V. S., <...> valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (LT), (2) M. D., <...> valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Grafoje apie eismo įvykio eigą/taikytas sankcijų priemones/kitus nurodymus, nurodyta, kad dalyvis Nr. 01, rikiavosi iš vidurinės eismo juostos į dešiniąją, tačiau nepastebėjo dalyvio Nr. 02. Įvyko šoninis susidūrimas. Dalyvis Nr. 01, buvo įspėtas 35,00 Eur bauda. 

Atsakovė teikdama teismui 2019 m. gruodžio 29 d. atsiliepimą į ieškovės ieškinį, nurodė, kad atsakovės turimais duomenimis, ieškinyje nurodyta puspriekabė, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), eismo įvykyje nedalyvavo, todėl atsakovei apskritai jokia atsakomybė negali būti taikoma. Be to, atsakovė 2020 m. balandžio 16 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad 2018 m. gegužės 22 d. įvykusio eismo įvykio metu puspriekabė, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo adresu, (duomenys neskelbtini), t. y. Lietuvoje. Teismas pažymi, kad atsakovė kartu su 2019 m. gruodžio 29 d. atsiliepimu ir 2020 m. balandžio 16 d. rašytiniais paaiškinimais, minėtų duomenų teismui nepateikė ir nepagrindė jokiais rašytiniais įrodymais, kad minėta puspriekabė buvo Lietuvoje (CPK 178 straipsnis).

Atsakovė, teikdama teismui 2020 m. vasario 14 d. tripliką, nurodė, kad vilkiko vairuotojas V. S. per klaidą nurodė duomenis apie priekabą, kadangi eismo įvykio deklaraciją vairuotojas pildė streso būsenoje. Ieškovė pateikė vilkiko vairuotojo V. S. elektroninį laišką, kuriame vairuotojas nurodė, jog jis draudimo bendrovės darbuotojui nepatvirtino fakto, jog eismo įvykyje dalyvavo ir puspriekabė, kadangi eismo įvykio dieną jis važiavo be priekabos. Taip pat vairuotojas nurodė, jog eismo įvykio deklaracijoje dėl streso galėjo padaryti klaidą. Teismas atsakovės nurodytas aplinkybes vertina kritiškai. Pažymėtina, kad tiek iš pateiktų automobilio Opel Astra, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuotraukų, tiek iš užpildytos eismo įvykio deklaracijos, matyti, kad transporto priemonių susidūrimas nebuvo stiprus (smulkūs kėbulo įlenkimai, juodumas ant automobilio kėbulo nuo vilkiko ratų), todėl teigtina, negalėjo sukelti reikšmingos streso būsenos. Pastebėtina, kad vilkiko vairuotojas sugebėjo prisiminti ir įrašyti puspriekabės valstybinį numerį, kuri nuo (duomenys neskelbtini) yra išregistruota ir negalėjo būti naudojama (minėtą faktą patvirtino atsakovė, pateikdama išrašą iš internetinės svetainės www.regitra.lt. kartu su 2020 m. balandžio 16 d. rašytiniais paaiškinimais). Be to, teismas vilkiko vairuotojo elektroninį laišką laiko mažiau patikimesniu įrodymu, nei ieškovės pateiktą vairuotojo M. D. pateiktą raštą, kadangi vilkiko vairuotojas yra atsakovės darbuotojas ir suinteresuotas asmuo, kai tuo tarpu M. D. buvo nukentėjusioji šalis ir jam draudimo išmoką išmokėjo jo šalies draudimo bendrovė, t. y. jis niekaip nėra suinteresuotas bylos baigtimi ir teikti priešingas aplinkybes.

Taip pat teismas laiko nepagrįstais atsakovės argumentus, kad eismo įvykio deklaraciją reiktų vertinti kritiškai, kadangi joje yra daug trūkumų – nenurodyta eismo įvykio vietovė, nenurodyta, ar patirti sužalojimai, ar padaryta žala turtui, nepažymėta, kad atlyginama žala pagal draudimo liudijimą, neįrašytas užbrauktų langelių kiekis, nenurodyti M. D. vairuotojo automobilio draudėjo duomenys, nenurodyti duomenys apie M. D. vairuotą transporto priemonę, neaprašyti nė vienos transporto priemonės apgadinimai, nė vienos iš eismo įvykių dalyvių nepasirašytas patvirtinimas apie atsakomybės už žalą prisiėmimą. Teismo vertinimu, minėtos aplinkybes nesudaro pagrindo nesiremti deklaracija, kadangi dalis minėtų „trūkumų“ yra užpildyti, kai kurių pildyti nereikėjo (14 punktas pildomas, jeigu įvykis įvyko Lietuvoje). Be to, deklaracija yra patvirtinta abiejų vairuotojų parašais, o į įvykio vietą buvo iškviesta policija, kadangi buvo pradėta administracinė byla ir buvo surašytos visos aplinkybės, padarytos nuotraukos (minėtą faktą patvirtina ta pati Hohenbruno greitkelių policijos nuovados pateikta informacija apie supaprastinta tvarka surašytus eismo įvykius).

Teismas taip pat atsakovės UAB „BML – Trans“ atstovės advokatės argumentus, kad eismo įvykio deklaracijoje yra pavaizduotas tik vilkikas be puspriekabės, labiau vertina kaip gynybinę poziciją. Atsakovės atstovė advokatė nurodė, kad vilkiką sudaro vairuotojo kabina ir kėbulas/važiuoklė. Vilkiko ilgis be puspriekabės yra apie 6 m, o lengvojo automobilio apie 4 m., todėl atsakovės įsitikinimu, pateiktoje eismo įvykio deklaracijoje transporto priemonių proporcijos išlaikytos beveik pagal mastelį, ir vairuotojas vilkiką nubraižė be puspriekabės (2020 m. balandžio 22 d. rašytiniai paaiškinimai). Teismas pažymi, kad vairuotojai pildė eismo įvykio deklaraciją, kurioje turėjo nubraižyti bendrą įvykusio eismo įvykio situaciją, o ne pildyti ją taip, lyg pildytų projektą, planą, kuriame, be kita ko, turėtų vadovaujantis tam tikru masteliu, kuris šiuo atveju net nėra nurodomas eismo įvykio deklaracijoje, ar nustatytas kitame dokumente, įstatyme ir pan. Kaip buvo minėta anksčiau, pačioje eismo įvykio deklaracijoje nurodyta, jog susidūrimas tarp vilkiko ir automobilio įvyko vilkikui persirikiuojant iš vidurinės eismo juostos į dešiniąją, nepastebėjus automobilio. Teismo vertinimu, esant vilkikui su priekaba, vilkiko vairuotojui yra apsunkintos galimybes iš visų pusių matyti eisme dalyvaujančias transporto priemones, nei esant be priekabos. Šiuo atveju teigtina, kad dėl priekabos buvimo ir sudėtingesnio manevravimo su ja, vilkiko vairuotojas nepastebėjo šalia važiuojančio automobilio ir kliudė jį. Todėl eismo įvykio deklaracijoje nubraižyta eismo įvykio schema, transporto priemonės bei jų išdėstymas, atitinka tiek eismo įvykio deklaracijoje įvykio dalyvių nurodytas aplinkybes, jog eismo įvykyje dalyvavo vilkikas su priekaba, tiek ir teismo prieš tai nustatytas aplinkybes.

Atsakovė taip pat nurodė, kad jeigu eismo įvykyje būtų dalyvavusi nedrausta puspriekabė, tai atsakovė ne tik, kad būtų gavusi baudą už eksploatuotą nedraustą transporto priemonę, bet žalą būtų administravęs Vokietijos nacionalinis draudikų biuras. Atsakovė taip pat nurodė, kad Hohenbruno greitkelių policijos skyriaus pateiktoje informacijoje apie supaprastinta tvarka surašytus eismo įvykius, niekur nėra nurodyta, jog eismo įvykyje būtų dalyvavusi puspriekabė, kurios valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), juo labiau, šiame dokumente niekur nėra nurodyta, jog viena iš eismo įvykio kaltininkių – minėtoji puspriekabė. Tuo tarpu ieškovė nurodė, kad tokie ieškovės argumentai yra nepagrįsti, nes iš eismo įvykio deklaracijos yra matyti, kad automobilių susidūrimas įvyko su atsakovės vilkiko priekine dalimi, todėl Vokietijos policija, esant aiškiai situacijai, paskyrė baudą atsakovės vairuotojui tik už eismo įvykio sukėlimą. Todėl nebuvo tikrinti puspriekabės dokumentai ir apie tai nesužinojo ir Vokietijos nacionalinis draudikas. Teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos ginčo kontekste, ieškovės argumentai laikytini labiau pagrįstais, nei atsakovės. Labiau tikėtina, kad puspriekabė nebuvo aprašyta Hohenbruno greitkelių policijos skyriaus pateiktoje informacijoje apie supaprastinta tvarka surašytus eismo įvykius, kadangi, kaip ir nurodo ieškovė, eismo įvykis įvyko tarp vilkiko priekinės dalies ir automobilio, todėl teigtina, kad nebuvo pagrindo aprašinėti puspriekabę. Be to, pažymėtina, kad eismo įvykio deklaracijoje atsakovės vilkiko vairuotojas nurodė, kad vilkiko, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir puspriekabės, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), draudimo įmonė yra ieškovė AB „Lietuvos draudimas“, todėl tikėtina, kad ši informacija buvo pateikta ir Vokietijos policijos pareigūnams, todėl nebuvo aiškintasi, ar puspriekabė yra apdrausta, ar ne.

Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu ir byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatuoja, kad byloje esančių rašytinių įrodymų visuma, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog 2018 m. gegužės 22 d., Vokietijoje, eismo įvykyje dalyvavo vilkikas, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir puspriekabė, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini).

Papildomai pažymėtina, kad kiti nurodyti argumentai bei aplinkybės neturi esminės reikšmės bylos išsprendimui, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90).

Dėl 50 procentų dydžio draudimo išmokos priteisimo.

Draudimo teisinių santykių atsiradimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindas – sutartis. CK 6.987 straipsnyje nurodyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudimo įvykis. Draudimo sutartis yra rizikos sutartis, pagal kurią draudikas perima iš draudėjo nuostolių atlyginimo riziką, be to, tai fiduciarinė sutartis, kuri yra grindžiama sutarties šalių – draudiko ir draudėjo – didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu.

Remiantis TPVCAPDĮ 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi (toliau – draudimo sutartis) apdraudžiama draudimo sutartyje ar (ir) transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijime (polise) (toliau – draudimo liudijimas) nurodytą transporto priemonę naudojančių valdytojų civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje numatytą atvejį.

Pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota.

Vadovaujantis TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalimi, atsakingas draudikas arba Biuras moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Išmoka mokama atsižvelgiant į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus.

TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Atsakovė procesiniuose dokumentuose nurodė, jog ieškovės nurodytas Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai šiai nagrinėjamai civilinei bylai nėra aktualūs, nes ieškovės cituojamoje praktikoje buvo ginčas tarp draudikų, kai vilkiko valdytojo civilinės atsakomybės draudikas ginčijosi su puspriekabės (priekabos) valdytojo civilinės atsakomybės draudiku. Atsakovė nėra draudikė, šiuo atveju nebuvo dvigubo draudimo.

Lietuvos teismams yra žinomas Vokietijos teisės aiškinimas dėl vilkiko ir priekabos junginio draudikų prievolių apimties išmokant draudimo išmoką, kai žalą sukelia transporto priemonės ir priekabos junginys. Pagal Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. IV ZR 279/08, išaiškinimą, transporto priemonė ir priekaba negali sudaryti savarankiškų atsakomybės vienetų, nes abiejų transporto priemonių vairuotojas jas susieja į vieną junginį, kuriam negali būti priskiriamos skirtingos atsakomybės kvotos. Vokietijoje įvykus eismo įvykiui, kai žalą sukelia transporto priemonės ir priekabos junginys, transporto priemonės ir priekabos valdytojų atsakomybė yra bendra Vokietijos kelių eismo įstatymo (StVG) 7 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pagal Vokietijos civilinį kodekso (BGB) 421 straipsnio 1 dalį jie atsako solidariai. Transporto priemonės ir priekabos valdytojų civilinę atsakomybę apdraudę draudikai draudimo išmoką paprastai išmoka lygiomis dalimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-915/2017).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-701/2016, nagrinėjo kilusį ginčą dėl teisės normų, kurios numato, kad draudikas, įvykdęs prievolę, kurią turėjo įvykdyti su kitu draudiku, įgyja teisę reikalauti iš kito draudiko dalies išmokos, sumokėtos nukentėjusiajam. Minėtoje byloje 2016 m. gegužės 6 d. nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad vilkiko draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiajam, turi įstatyme įtvirtintą atgręžtinio reikalavimo teisę į priekabos draudiką dėl už šį sumokėtos draudimo išmokos dalies atlyginimo.

Nagrinėjamu atveju iš dalies sutiktina, kad Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. IV ZR 279/08, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 6 d. nutarties, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-701/2016, bei nagrinėjamos civilinės bylos faktinės aplinkybės nesutampa. Nagrinėjamoje civilinėje byloje sprendžiamas klausimas, ar ieškovė turi teisę reikalauti iš atsakovės, kaip iš puspriekabės, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojos, dalį, t. y. 50 procentų draudimo išmokos, nesant priekabos draudiko. Kai tuo tarpu, Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendime Nr. IV ZR 279/08, bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-701/2016, buvo sprendžiamas klausimas, ar draudikas, atlyginęs visą draudimo žalą, įgijo teisę reikalauti dalį draudimo išmokos iš kito draudiko. Tačiau, teismo įsitikinimu, minėtuose teismų sprendimuose pateikti išaiškinimai, yra aktualūs ir šiai nagrinėjamai civilinei bylai. Šiuo atveju pažymėtina, kad atsakovės puspriekabė, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl ieškovė, išmokėjusi trečiajam asmeniui žalą, negalėtų nukreipti reikalavimo teisę į atsakingą asmenį dėl dalies draudimo išmokos, kadangi nebūtų draudiko, į kurį būtų galima nukreipti tokį reikalavimą. Todėl teigtina, kad šiuo atveju ieškovė įgijo teisę reikalauti dalį išmokėtos draudimo išmokos iš atsakovės, kadangi atsakovei tenka pareiga apdrausti puspriekabę, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, o ne įvykdžius minėtos pareigos, atsakovė turi atlyginti žalą, kuri buvo padaryta tretiesiems asmenims.

CK 6.280 straipsnio 1 dalis nustato, kad atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys tiek išmokos dydį, ties atsakovės darbuotojo – vairuotojo V. S., sukėlusio eismo įvykį, kaltę, jo neteisėtus veiksmus bei priežastinį ryšį tarp jo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, jokių duomenų, kurie juos paneigtų, byloje nėra. Šiuo atveju pažymėtina, kad ieškovė, būdama atsakovės draudikė pagal vilkiko valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, buvo atsakinga už vilkiko, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), padarytą žalą tretiesiems asmenims, tačiau kaip jau buvo nustatyta, 2018 m. gegužės 22 d. eismo įvykį Vokietijoje sukėlė atsakovės vilkikas, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir puspriekabė, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), todėl ieškovei buvo pareiga atlyginti tik vilkiko padarytą žalą, o ne viso transporto priemonės junginio, t. y. vilkiko ir puspriekabės. Nors pagal nusistovėjusią teismų praktiką, esant vilkiko ir puspriekabės junginiui, tretiesiems asmenims padarytą žalą atlygina tiek vilkiko draudikas, tiek ir puspriekabės draudikas, t. y. 50/50, tačiau šiuo atveju puspriekabė nebuvo apskritai apdrausta. Nors tokiu atveju draudimo įvykį turėjo administruoti Vokietijos nacionalinis draudikas bei Lietuvos nacionalinis draudimo biuras, tačiau, tikėtina, kad Vokietijos kompetentingoms institucijoms buvo pateikta eismo įvykio deklaracijoje nurodyta informacija, kad vilkiko, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir puspriekabės, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), draudikas yra ieškovė AB „Lietuvos draudimas“, todėl draudiminis įvykis buvo administruojamas nukentėjusios asmens draudiko ir ieškovės. Atsižvelgiant į tai, teigtina, jog už žalą, kurią padarė puspriekabė, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuri neturėjo draudimo apsaugos, kaip to reikalauja TPVCAPDĮ įstatymo 4 straipsnis, atsako atsakovė. Kadangi atsakovė žalos geruoju neatlygino, o ieškovei nebuvo pareigos atlyginti visos 4221,92 Eur žalos trečiajam asmeniui, 2165,96 Eur suma, t. y. 50 procentų draudimo išmokos, yra priteisiama ieškovei iš atsakovės (CK 6.280 straipsnis).

Dėl 20 procentų dydžio draudimo išmokos priteisimo.

Ieškovė pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė, kad turi teisę papildomai reikalauti 20 procentų dydžio draudimo išmokos, t. y. 866,38 Eur grąžinimo iš atsakovės ir kitu, procesiniu pagrindu – TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 22 straipsnio 2 dalimi, dėl nepranešimo apie eismo įvykį, nebendradarbiavimo su draudiku, kadangi ieškovė apie draudžiamąjį įvyki sužinojo ne iš atsakovės, o iš savo atstovo Vokietijoje Inter Europe 2018 m. birželio 20 d. (praėjus mėnesiui laiko nuo draudžiamojo įvykio dienos). Ieškovė dėl to negalėjo išsiaiškinti ir tiksliai nustatyti įvykio aplinkybių, turėjo kreiptis į Vokietijos atsakingas institucijas, tam, kad gauti reikiamą informaciją. Tuo tarpu prašomų duomenų atsakovė neteikė net ir po kreipimosi į ją. Tokiu būdu atsakovė atėmė galimybę iš ieškovės nuo pat pradžių efektyviai dalyvauti tyrime nustatant žalos padarymo priežastis ir jos dydį.

Atsakovė savo pateiktuose procesiniuose dokumentuose laikėsi pozicijos, kad ieškovė nepagrįstai reikalauja ir 20 procentų dydžio išmokėtos draudimo išmokos. Reikalavimas grindžiamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795, patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 60.5 punktu, tačiau minėta teisės norma numato, jog reikalaujama gali būti iki 20 procentų, t. y. negali siekti 20 procentų dydžio draudimo išmokos, kas reiškia, jog ieškovės reikalavimas priteisti 20 procentų dydžio draudimo išmokos yra savaime neteisėtas, kadangi viršijantis maksimalų dydį. Taip pat atsakovė pažymėjo, kad ieškovė nepateikė įrodymų apie patirtą žalą dėl atsakovės, kaip draudėjos pareigų nevykdymo. Atsakovės teigimu, ieškovė vienu metu negali dvigubai reikalauti ir 50 procentų, ir 20 procentų dydžio draudimo išmokos.

Vadovaujantis TPVCAPDĮ 12 straipsniu 1 dalies 5 punktu, įvykus eismo įvykiui, su juo susijęs transporto priemonės valdytojas privalo per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos raštu pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas, išskyrus atvejus, kai pranešti apie eismo įvykį jis negali dėl svarbių priežasčių, taip pat pateikti draudikui eismo įvykio dalyvių pasirašytą deklaraciją ar kitą eismo įvykio dalyvių pasirašytą dokumentą apie įvykio aplinkybes. Apie eismo įvykį reikia pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, ir tuo atveju, kai neaišku, kuris eismo dalyvis yra dėl jo atsakingas.

Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį, jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo. Jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką.

Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795, „Dėl Eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių ir indeksuotų draudimo sumų dydžių patvirtinimo“ patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – Taisyklių) 60 punkto 60.3. papunkčiu, jeigu apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė Įstatymo 12 straipsnyje nustatytų pareigų ar jas netinkamai vykdė, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo iki 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu nepateikė atsakingam draudikui eismo įvykio deklaracijos per Įstatymo 12 straipsnyje nustatytus terminus ir (arba) draudikui prašant nepadėjo aiškintis eismo įvykio aplinkybių ir draudikui prašant nepateikė turimos informacijos apie eismo įvykį.

Remiantis Taisyklių 60 punkto 60.5. papunkčiu, jeigu apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė Įstatymo 12 straipsnyje nustatytų pareigų ar jas netinkamai vykdė, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo iki 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu atsakingas dėl padarytos žalos valdytojas ar jo atstovas nepranešė jo civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui ar jo atstovui apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas, išskyrus atvejus, kai įrodoma, kad apie draudžiamąjį įvykį atsakingas draudikas sužinojo laiku arba kai nepranešimas apie draudžiamąjį įvykį neturėjo įtakos atsakingo draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) tarp ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ir atsakovės UAB „BML – Trans“ buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuria buvo apdrausta transporto priemones DAF FTXF105.460T, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė. Iš pateikto įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijimo matyti, kad atsakovė UAB „BML – Trans“ 5 punktu, buvo informuota apie TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintą pareigą. 2018 m. birželio 20 d. ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ su pranešimu dėl papildomos informacijos kreipėsi į atsakovę, ir prašė atsakovės užpildyti prie pranešimo pridėtą pranešimo apie įvykį dokumentą. 2019 m. vasario 11 d. ieškovė pateikė atsakovei reikalavimą dėl 20 procento dydžio draudimo išmokos, t. y. 866,38 Eur grąžinimo, kadangi atsakovė neįvykdė TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintos pareigos. Iš atsakovės pateiktų procesinių dokumentų matyti, kad atsakovė neginčija fakto, jog pažeidė TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintos pareigos, tačiau ginčija prašomos priteisti draudimo išmokos dydį, bei teigianti, kad priteisus tokią draudimo išmokos dydį, atsakovei būtų taikoma dviguba atsakomybė. Atsižvelgiant į tai, teismas toliau pasisakys dėl dydžio pagrįstumo ir dvigubos atsakomybės (ne)buvimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1015 straipsnio 1 dalimi draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. CK 6.280 straipsnio 1 dalis numato, kad atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. CK 6.263 straipsnio 1 dalis numato, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.

Draudimo sutartis yra fiduciarinė, t. y. grindžiama jos šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu. Tai įpareigoja draudimo sutarties šalis bendradarbiauti ir atskleisti viena kitai žinomą informaciją.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui išmokėjęs draudimo išmoką draudikas turi atgręžtinio reikalavimo teisę dėl išmokėtos draudimo išmokos tik tada, jei draudėjas dėl savo kaltės neįvykdė ar netinkamai vykdė Privalomojo draudimo taisyklėse (dabar – Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėse) nustatytas pareigas. Šių pareigų vykdymas yra svarbus dėl to, kad, įvykus eismo įvykiui, kuo operatyviau ir objektyviau būtų išsiaiškintos eismo įvykio aplinkybės, dalyviai, asmeniui ir (ar) turtui padarytos žalos dydis bei civilinės atsakomybės už ją apimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2007).

Šiuo atveju nustatyta ir neginčytina aplinkybė, kad atsakovė neįvykdė savo pareigos pranešti per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos apie 2018 m. gegužės 22 d. eismo įvykį, dėl kurio ji yra atsakinga, nei po eismo įvykio, nei kai ieškovė kreipėsi į atsakovę su 2018 m. birželio 20 d. pranešimu. Atsakovei, neįvykdžius pareigos informuoti apie eismo įvykį per įstatymų numatytą laiką, kyla pareiga atlyginti dalį išmokėtos draudimo išmokos pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį, ir Taisyklių 60 punkto papunkčius. Vertinant grąžintinos išmokos dydį, turi būti vadovaujamasi TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalimi, kurioje nurodyta, kad „<...> Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką“. Taisyklių 63 punkte taip pat nurodyta, kad grąžinamos atsakingam draudikui sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes.

Ieškovė nurodė, kad dėl atsakovės nebendradarbiavimo negalėjo išsiaiškinti ir tiksliai nustatyti įvykio aplinkybių, turėjo kreiptis į Vokietijos atsakingas institucijas, tam, kad gauti reikiamą informaciją. Tuo tarpu prašomų duomenų atsakovė neteikė net ir į ją kreipiantis. Tokiu būdu atsakovė atėmė galimybę iš ieškovės nuo pat pradžių efektyviai dalyvauti tyrime nustatant žalos padarymo priežastis ir jos dydį. Šiuo atveju sutiktina su atsakovės pozicija, kad ieškovė nepagrįstai prašo priteisti iš atsakovės maksimalią teisės aktu nustatytą sankciją – 20 procentų dydžio draudimo išmokos. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad apytiksliai nuo 2018 m. birželio mėnesio (ieškovė atsakovei pranešimą dėl informacijos pateikimo išsiuntė 2018 m. birželio 20 d.), iki 2019 m. sausio 2 d. (ieškovei Vokietijos draudimo bendrovė pateikė sąskaitą apmokėjimui), tikėtina, vyko ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ir Vokietijos draudimo bendrovės InterEurope AG Europeall Law Service, bendradarbiavimas dėl 2018 m. gegužės 22 d. eismo įvykio. Be to, tikėtina, kad visus teismui pateiktus rašytinius įrodymus, ieškovė buvo gavusi iš Vokietijos draudimo bendrovės. Taip pat pažymėtina, kad ieškovė į atsakovę dėl informacijos kreipėsi tik vieną kartą – 2018 m. birželio 20 d., o 4331,92 Eur draudimo išmoką, ieškovė Vokietijos draudimo bendrovei pervedė 2019 m. vasario 11 d., po to, kai 2019 m. sausio 2 d. gavo sąskaitą. Be to, ieškovė nei ginčijo išrašytos sąskaitos dydžio, nei Vokietijos draudimo bendrovės nurodytas aplinkybes. Nors ieškovė teigė, kad jai teko kreiptis į Vokietijos atsakingas institucijas, tačiau tokių rašytinių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis). Taip pat pažymėtina, kad ieškovė nenurodė, kokią žalą, kokius nepatogumus, sukėlė atsakovės nebendradarbiavimas su ieškove. Kita vertus, minėtų aplinkybių nebuvimas neatima iš ieškovės teisės reikalauti draudimo išmokos dalies iš atsakovės, o atsakovei nepašalina pareigos vykdyti tiek Lietuvos Respublikos teisės aktuose, tiek draudimo sutartyje įtvirtintos pareigos pranešti apie įvykusį eismo įvykį ir bendradarbiauti su draudiku.

Įvertinus nustatytos pareigos pažeidimo pobūdį, byloje nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad ieškovės reikalavimas iš atsakovės priteisti 20 procentų dydžio draudimo išmokos, yra nepagrįstas. Teismas, atsižvelgdamas į įtvirtintą teisinį reguliavimą, išdėstytas aplinkybes, inter alia į pareigos pažeidimo aplinkybes, pažeidimo pobūdį ir reikšmingumą, į išmokėtos draudimo išmokos dydį, daro išvadą, jog nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste, priteistinas draudimo išmokos dydis mažintinas iki 5 procentų ieškovės išmokėtos draudimo išmokos, kaip atitinkančios teisingumo, protingumo principus bei proporcingos padarytos pareigos pažeidimui, t. y. iki 216,60 Eur (4331,92 Eur x 5 procentai/100 procentų  = 216,60 Eur).

Taip pat teismas pažymi, kad laiko nepagrįstais atsakovės argumentus, kad priteisus tokią draudimo išmokos dydį, atsakovei būtų taikoma dviguba atsakomybė. Šiuo atveju pažymėtina, kad ieškovė neįvykdė tiek Lietuvos Respublikos teisės aktuose, tiek draudimo sutartyje įtvirtintos pareigos pranešti apie įvykusį eismo įvykį ir bendradarbiauti su draudiku, todėl ieškovė įgijo teisę pagal teisės aktus reikalauti dalį, t. y. 20 procentų draudimo išmokos. Kalbant dėl 50 procentų dydžio draudimo išmokos, pažymėtina, kad ieškovė visiškai atlygino trečiajam asmeniui žalą, nors pagal sudarytą (duomenys neskelbtini) draudimo sutartį, ieškovė turėjo atlyginti tik 50 procentų draudimo išmokos. Be to, TPVCAPDĮ yra imperatyviai įtvirtinta, kad naudojama transporto priemonė turi būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Atsižvelgiant į tai, teigtina, jog nagrinėjamu atveju nėra taikoma dviguba atsakomybė, kaip teigė atsakovė.

Dėl kompensacinių palūkanų.

Pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti šešių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Ieškovė ieškiniu taip pat prašė priteisti iš atsakovės 39,30 Eur palūkanų už 866,38 Eur sumą (20 procentų dydžio draudimo išmokos), paskaičiuotų laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 26 d. iki 2019 m. gruodžio 3 d. (už 276 pradelstas dienas), bei 7,11 Eur palūkanų už 2163,96 Eur sumą (50 procentų dydžio draudimo išmokos), paskaičiuotų laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 9 d. iki 2019 m. gruodžio 3 d. (už 20 pradelstas dienas). Pažymėtina, kad ieškovės reikalavimas dėl 866,38 Eur sumos priteisimo tenkintinas iš dalies ir sumažintinas iki 216,60 Eur, todėl reikalavimas dėl 39,30 Eur palūkanų turi būti perskaičiuotas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, iš atsakovės proporcingai patenkintų reikalavimų dydžiui, priteistinos 7,11 Eur palūkanos už 2165,96 Eur sumą (2165,96 Eur x 0,06 procentai / 365 dienų x 20 pradelstų dienų), ir 9,83 Eur palūkanos už 216,60 Eur sumą (216,60 Eur x 6 procentai / 365 dienų x 276 pradelstų dienų), bendrai 16,94 Eur palūkanų.

Dėl procesinių palūkanų.

Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį, skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti šešių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Tuo vadovaujantis iš atsakovės priteistinos 6 procentų dydžio procesinės metinės palūkanos už priteistą sumą (2399,50 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. gruodžio 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaujantis CPK 80 straipsnio 1 dalimi, 93 straipsnio 2 dalimi, ieškovės reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo patenkinus iš dalies (77,94 procentai), proporcingai ieškovės patenkintų reikalavimų daliai iš atsakovės priteistinas 53,78 Eur (69,00 Eur x 77,94 procentai / 100 procentų) žyminis mokestis.

Ieškovė taip pat prašė priteisti iš atsakovės 570,00 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato suteiktas teisines paslaugas, rengiant ieškinį ir pridėjo 2019 m. spalio 15 d. atstovavimo sutartį, 2019 m. gruodžio 12 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. KS 64, bei 2020 m. kovo 23 d. AB „Swedbank“ mokėjimo nurodymą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės reikalavimai buvo patenkinti iš dalies, iš atsakovės ieškovės naudai priteistina 444,26 Eur (570,00 Eur x 77,94 procentai / 100 procentų) suma už advokato suteiktas teisines paslaugas. Taip pat proporcingai patenkintiems ir atmestiems ieškinio reikalavimams, iš ieškovės atsakovės naudai priteistina 159,94 Eur (725,00 Eur x 22,06 procentai / 100 procentų) suma už advokato suteiktas teisines paslaugas.

Pažymėtina, kad atsakovė prašė nepriteisti ieškovei jos patirtų bylinėjimosi išlaidų, kadangi dokumentus rengė advokato padėjėja Kristina Smaidžiūnaitė, ir jai buvo sumokėta už teisines paslaugas, nors atstovavimo sutartis yra sudaryta tarp advokato Renaldo Baliūčio ir ieškovės AB „Lietuvos draudimas“. Teismas tokius atsakovės argumentus laiko nepagrįstais. Pažymėtina, kad procesinius dokumentus teismui teikė ieškovės atstovas advokatas Renaldas Baliūtis. Ieškovės išlaidos už suteiktas advokato teisines paslaugas ir realios ir faktiškai patirtos (apmokėtos). Be to, šiuo metu advokatė Kristina Smaidžiūnaitė, iki 2020 m. buvo advokato padėjėja, tikėtina, advokato Renaldo Baliūčio. Atsižvelgiant į tai, teigtina, kad ieškovė pagrįstai prašo priteisti patirtas išlaidas už suteiktas advokato teisines paslaugas, kadangi jos realiai ir faktiškai buvo patirtos nagrinėjamoje byloje, ir procesinius dokumentus teismui pateikė ieškovės advokatas Renaldas Baliūtis.

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepriteistinos, kadangi neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimu nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (5,00 Eur), CPK 92 straipsnis.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263 straipsniu, 268 straipsniu, 270 straipsniu, 307 straipsniu,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „BML – Trans“, į. k. 302845220, 2382,56 Eur sumą žalos atlyginimui, 16,94 Eur palūkanas, 6 procentų dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą (2399,50) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. gruodžio 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 498,04 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“, į. k. 110051834, naudai.

Priteisti iš ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“, į. k. 110051834, 159,94 Eur bylinėjimosi išlaidas atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „BML – Trans“, į. k. 302845220, naudai.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Teismo sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per sprendimą priėmusį Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėjas         Gintaras Pašvenskas