Civilinė byla Nr. 2A–488/2007 S
Procesinio sprendimo kategorija 35.6.1.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. spalio 29 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Vyto Miliaus, Marytės Mitkuvienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Vinco Versecko
sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,
dalyvaujant ieškovo administratoriui Aurelijui Galveliui, adv. Aurelijui Gruodžiui,
atsakovo adv. Gintarui Černiauskui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Optivita“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. balandžio 4 d. sprendimo, civilinėje byloje Nr. 2-419-173/2007 pagal ieškovo BUAB „Liūto vaistinė“ ieškinį atsakovui UAB „Optivita“ dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.
Teisėjų kolegija
nustatė:
Ieškovas BUAB „Liūto vaistinė“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė CK 6.66 str. pagrindu prašo pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo dienos 2005 m. liepos 7 d. sutartis Nr.050707/433 ir Nr. 050707/433 dėl kreditorinio reikalavimo teisės perleidimo, sudarytas tarp UAB „Liūto vaistinė“ ir UAB „Optivita“ ir pripažinus sutartis negaliojančiomis, priteisti iš atsakovo UAB „Optivita“ ieškovui BUAB „Liūto vaistinė“ 310 149,72 Lt ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas taip pat prašė pripažinti, kad ieškinio senaties terminas kreiptis į teismą dėl 2005m. liepos 7 d. sutarties Nr. 050707/434 pagal kurią ieškovas perleido atsakovui reikalavimo teises į Klaipėdos teritorinės ligonių kasos 43 493, 98 Lt kreditorinį įsiskolinimą praleistas dėl svarbių priežasčių ir šį terminą atnaujinti. Ieškovas apie šią sutartį sužinojo tik 2006 m. spalio 10 d., kai bankroto administratorius iš Klaipėdos miesto ENTS gavo pas juos buvusius UAB „Liūto vaistinė“ dokumentus. Ieškovas teigė, jog sudarant šias ginčo sutartis atsakovą atstovavo direktorius G. G., kuris taip pat yra ir UAB „Medikona“ direktorius. Kauno apygardos teismas 2005m. rugsėjo 29 d. nutartimi pagal UAB „Medikona“ ieškinį iškėlė UAB „Liūto vaistinė“ bankroto bylą. Ieškovo teigimu, ieškovas su atsakovu neprivalėjo sudaryti ginčo sutarčių, kadangi jos pažeidžia visų ieškovo kreditorių teises, nes ieškovas perleido reikalavimo teises į Klaipėdos teritorinę ligonių kasą, dėl kurios kaip valstybinės institucijos atsiskaitymo nekilo jokių abejonių. Tokiu būdu atsiskaityta su vienu atsakovu, nors šis turtas galėjo būti nukreiptas atsiskaityti su visais kreditoriais. Ieškovas, sudarydamas ginčo sutartį, atsiskaitė su atsakovu, nors atsakovas ir neturėjo pirmumo teisės, palyginti su kitais kreditoriais. Sutarties sudarymo dieną ieškovas buvo nemokus, atsakovas apie tai žinojo, kadangi iki sutarčių sudarymo dienos atsakovas buvo atlikęs ieškovo finansinės būklės analizę. Todėl jam buvo žinoma, kad ieškovas yra nemokus, jog ieškovas turi kitų kreditorių, kurių reikalavimai turi būti tenkinami pirmiau už atsakovo reikalavimus, todėl CK 6.66 str. 2 d. sandoriai turi būti pripažinti negaliojančiais. Taip pat ieškovas prašė taikyti restituciją. Kadangi Klaipėdos teritorinės ligonių kasos bus jau padengusios savo įsiskolinimą, kurį perleido ieškovas, dėl ko restitucija natūra yra negalima. Pagal CK 6.146 str. restitucija turėtų būti atliekama sumokant ekvivalentą pinigais, dėl ko prašo pritaikyti restituciją priteisiant ieškovui iš atsakovo 310 149,72 Lt.
Kauno apygardos teismas 2007 m. balandžio 4 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas nurodė, kad Įmonių bankroto įstatymas numato, kad administratorius patikrina bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareiškia ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiam teismui dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Šiuo atveju laikytina, kad administratorius apie sandorius sužinojo nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. UAB „Liūto vaistinė“ bankroto byla iškelta 2005 m. rugsėjo 29 d., o administratoriaus įgaliotas asmuo 2006 m. spalio 9 d. kreipėsi į teismą dėl 2005 m. liepos 7 d. sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Todėl ieškininės senaties terminas nepraleistas. Teismas taip pat nurodė, kad UAB „Liūto vaistinė“ ir UAB „Optivita“ 2005 m. liepos 7 d. sudarė kreditorinio reikalavimo teisės perleidimo sutartis Nr. 050707/433 ir Nr. 050707/434, kuriomis UAB „Optivita“ perleista reikalavimo teisė į 266 655, 74 Lt Klaipėdos teritorinės ligonių kasos kreditorinį įsiskolinimą, į 43 493, 98 Lt Vilniaus teritorinės ligonių kasos kreditorinį įsiskolinimą, kurio bendra suma - 310 149, 72 Lt. 2005 m. liepos 4 d. buvo baigta UAB „Liūto vaistinė“ finansinės būklės analizė, kurią atliko atsakovas UAB „ Optivita“, kuriam už tai UAB „Liūto vaistinė“ sumokėjo 9 440 Lt užmokestį. Iškeliant bankroto bylą nustatyta, jog 2005 m. liepos 31 dienai bendrovės įsipareigojimai kreditoriams buvo 3 990 492, 51 Lt, o turto bendrovė turėjo 1 865 750 Lt sumai. 2005 m. rugpjūčio 10 d. UAB „Medikona“, atstovaujama direktoriaus G. G., kreipėsi į Kauno apygardos teismą, prašydama iškelti bankroto bylą UAB „Liūto vaistinė“. UAB „Medikona“ ieškininiame pareiškime nurodė, kad 2005 m. rugpjūčio 4 dienai UAB „Liūto vaistinė“ įsiskolinimas ieškovui siekė 1 047 179, 32 Lt.. Taip pat nurodė, kad „turimomis žiniomis, atsakovas UAB „Liūto vaistinė“ nevykdo prisiimtų įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, todėl darytina išvada, kad bendrovė yra nemoki ir jai keltina bankroto byla“. Iš Kauno apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 15 d. nutarties, kuria patvirtinti bankrutuojančios UAB „Liūto vaistinė“ kreditorių finansiniai reikalavimai, matyti, kad atsakovo finansiniai reikalavimai patenka į trečią kreditorių eilę. Teismas, iš išdėstytų aplinkybių, sprendė, kad skolininkas UAB „Liūto vaistinė“ sudarė ginčo sandorius, kurių neprivalėjo sudaryti, skolininkas pažeidė kitų kreditorių teises, kadangi sudarydamas sandorius su atsakovu atsiskaitė su juo, neturinčiu pirmumo teisės, pažeisdamas kitų kreditorių teises (CK 6. 66 straipsnio 1 ir 2 dalys). Tiek skolininkas UAB „Liūto vaistinė“, tiek kreditorius UAB „Optivita“ sandorių sudarymo metu buvo nesąžiningi, todėl 2005 m. liepos 7 d. sudaryti sandoriai pripažintini negaliojančiais ir taikytina restitucija, priteisinat ieškovui iš atsakovui 310 149, 72 Lt.
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2007 m. balandžio 4 d. sprendimą, o ieškovo ieškinį atmesti. Apeliantas nurodo, kad:
1. Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino. Pats ieškovas savo ieškinyje nurodo, kad praleido ieškinio senaties terminą ir prašo jį atnaujinti. UAB „Liūto vaistinė“ bankroto byla buvo iškelta 2005 m. rugsėjo 29 d., o pareiškimas dėl ieškinio reikalavimų buvo pateiktas 2006 m. spalio 16 d., t.y. praleidus 1 metų ieškinio senaties terminą.
2. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, remdamasis tik tarp ieškovo ir atsakovo 2005 m. liepos 7 d. sudarytomis kreditorinio reikalavimo perleidimo sutartimis Nr. 050707/433 ir Nr. 050707/434, kurios patvirtina, kad atsakovui buvo perleista reikalavimo teisė į 266 655,74 Lt Klaipėdos teritorinės ligonių kasos kreditorinį reikalavimą ir į 43 493,98 Lt Vilniaus teritorinės ligonių kasos kreditorinį reikalavimą. Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti atsakovo pateiktą 2005 m. kovo 10 d. sutartį su priedais, kurioje nurodytas prievolės terminas 2005 m. liepos 1 d., tačiau teismui atsisakius šis įrodymas liko neištirtas.
3. Teismas netinkamai taikė CK 6.66 straipsnio nuostatas, nes ieškovas neneigia, kad skolingas atsakovui. Prievolės pagrindas 2005 m. kovo 10 d. reikalavimo perleidimo sutartis ir jos priedai, kurių teismas nepagrįstai neprijungė prie bylos. Šios sutarties priede nurodytas galutinis atsiskaitymo terminas – 2005 m. liepos 1 d. Ieškovas pagal šią sutartį atsiskaitė su atsakovu sudarydamas ginčo sutartis 2007 m. liepos 7 d. Toks atsiskaitymo būdas nepažeidžia nei ieškovo, nei kreditorių teisių, todėl nėra pagrindo taikyti Actio Pauliana nuostatų.
4. Teismas sprendime nepasisakė ir netyrė atsakovo pateiktų įrodymų, kurie patvirtina aplinkybę, kad toks atsikaitymo būdas buvo priimtinas ieškovo ūkinėje komercinėje veikloje, be to tokiu būdu ieškovas atsiskaitinėjo su kitais įmonės kreditoriais.
Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.).
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (LR CPK 329 str. 2 d., 3 d.).
Kaip jau minėta, apeliantas nurodo, jog teismas neteisingai pritaikė ieškinio senaties terminą reglamentuojančias teisės normas.
Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „Liūto vaistinė“ bankroto byla buvo iškelta 2005 m. rugsėjo 29 d., o pareiškimas dėl ieškinio reikalavimų teismui buvo pateiktas 2006 m. spalio 9 d.
Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio trečiosios dalies 8 punktas nustato, kad bankrutuojančios įmonės administratorius privalo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Pagal to paties straipsnio trečiosios dalies 14 punktą, įmonės bankroto administratorius gina visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoja ir atlieka būtinus bankroto proceso darbus. ĮBĮ nereglamentuoja savarankiškų sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų, o tik akcentuoja ginčytinų sandorių požymius – priešingumą įmonės veiklos tikslams ir galimą įtaką įmonės mokumui. Todėl bankrutuojančios įmonės administratorius anksčiau sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti Civiliniame kodekse nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, taigi ir CK 6.66 straipsnio pagrindu (Actio Pauliana).
Actio Pauliana numatytu pagrindu ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą (CK 6.6 str. 3 d.). Įstatymas ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d., CK 6.66 str. 3 d.), todėl nagrinėjamu atveju sprendžiant ieškinio senaties klausimą būtina nustatyti kada administratorius sužinojo apie ginčo sutartis.
ĮBĮ 11 straipsnio trečiosios dalies 8 punkte įtvirtinta taisyklė, jog bankrutuojančios įmonės administratorius apie sandorius sužinojo nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, taikytina administratoriaus pareiškiamiems ieškiniams dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Tačiau ši taisyklė gali būti paneigta byloje nustatytais faktais. Iš bylos medžiagos matyti, jog bylos administratorius apie ginčo sutartis sužinojo ne jo paskyrimo dieną, o žymiai vėliau, nes įmonės dokumentai buvo paimti Klaipėdos miesto Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnų, kurie atliko tyrimą. Todėl, teismo nuomone, įmonės administratorius nepraleido ieškinio senaties termino.
Be to, nepagrįstas atsakovo argumentas, jog administratorius 2006 m. spalio 16 d. pareiškimą dėl ieškinio reikalavimų padidinimo (t. 1, b.l. 37-38) teismui pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą. Byloje pateiktas UAB „Liūto vaistinė“ pakvitavimas, patvirtina, jog administratorius apie ieškovo ir atsakovo sudarytą sutartį Nr. 050707/434 sužinojo tik 2006 m. spalio 10 d., todėl ieškinio senaties terminas nepraleistas.
CK 6.66 straipsniu kreditoriui suteikta teisė actio Pauliana pagalba ginti savo teises ir interesus nuo nesąžiningų skolininko veiksmų. Pagrindinė Pauliano ieškinio (actio Pauliana) instituto paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą.
Įstatymas (CK 6.66 str.) numato sąlygas, kurios būtinos, kreditoriui ginčijant skolininko sudarytus sandorius: 1) skolininkas sudarė sandorį, kurio sudaryti neprivalėjo; 2) šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises; 3) skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti; 4) dėl tokio sandorio skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Taigi, viena iš CK 6.66 straipsnio taikymo sąlyga yra, kad actio Pauliana pagrindu ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus interesus ir teises. Minėto straipsnio pirmojoje dalyje pateiktas pavyzdinis, bet nebaigtinis sąrašas atvejų, kaip skolininko sudarytu sandoriu galima pažeisti kreditoriaus interesus: jei dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Nustatinėjant šią actio Pauliana instituto taikymo sąlygą, būtina turėti omenyje, kad kreditoriaus teisės gali būti pažeistos skolininko sudarytais sandoriais, kurie nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, bet sumažino turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę ir to sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriniams reikalavimams patenkinti. Be to, kreditoriaus teisės gali būti pažeistos ir kitais būdais, pavyzdžiui, tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kreditorių teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažintas toks, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka gerokai ilgiau. Minėta, kad CK 6.66 straipsnyje išvardintas ne baigtinis, o pavyzdinis sąrašas atvejų, kaip skolininko sudarytu sandoriu gali būti pažeisti kreditoriaus interesai, todėl nustačius konkrečios bylos faktines aplinkybes, jų kontekste turi būti vertinama, ar nebuvo kreditorių teisių pažeidimų ir ar yra pagrindas taikyti CK 6.66 straipsnį.
Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „Liūto vaistinė“ ir UAB „Optivita“ 2005 m. liepos 7 d. sudarė kreditorinio reikalavimo teisės perleidimo sutartis Nr. 050707/433 ir Nr. 050707/434, kuriomis UAB „Optivita“ perleista reikalavimo teisė į 266 655, 74 Lt Klaipėdos teritorinės ligonių kasos kreditorinį įsiskolinimą, į 43 493, 98 Lt Vilniaus teritorinės ligonių kasos kreditorinį įsiskolinimą, kurio bendra suma - 310 149, 72 Lt. Atsakovas gavo visas pinigines lėšas iš Klaipėdos ir Vilniaus teritorinių ligonių kasų. UAB „Liūto vaistinė“ iškelta bankroto, o Kauno apygardos teismas 2006 m. rugsėjo 15 d. nutartimi patvirtino 53 kreditorių sąrašą. Atsakovo finansiniai reikalavimai patenka į trečią kreditorių eilę.
Remiantis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija mano, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog UAB „Liūto vaistinė“ sudarė sandorius, kurių neprivalėjo sudaryti, nes perleidus kreditorinius reikalavimus, kurie buvo patenkinti, trečiosios eilės kreditoriui, buvo pažeistos kitų pirmumo teisę turinčių kreditorių teisės ir teisėti interesai.
Kolegijos nuomone, tiek UAB „Liūto vaistinė“, tiek atsakovas sandorių sudarymo metu nebuvo sąžiningi, nes sudarydami sandorius abu žinojo apie UAB „Liūto vaistinė“ sunkią finansinę padėtį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2005 m. liepos 7 d. sudarytus atsakovo ir UAB „Liūto vaistinė“ sandorius pripažino negaliojančiais.
Pažymėtina, jog kreditorius, reikšdamas Pauliano ieškinį, pirmiausia siekia atkurti pažeistą skolininko mokumą sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai ir be pagrindo perleido kitiems asmenims. Taigi, skirtingai nei kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, Pauliano ieškinio pagrindinė paskirtis ir tikslas yra kompensacinis. Tokiu būdu sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas. Sandorio pripažinimas negaliojančiu yra tik priemonė atkurti skolininko pažeistą mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį. Todėl pripažinęs ginčo sandorius negaliojančiais pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė restituciją - iš atsakovo priteisinat 310 149, 72 Lt.
Nepagrįsti apelianto argumentai, jog teismas sprendime neištyrė atsakovo pateiktos 2005 m. kovo 10 d. reikalavimo perleidimo sutarties, kuri patvirtina aplinkybę, kad toks atsikaitymo būdas buvo priimtinas ieškovo ūkinėje komercinėje veikloje, be to tokiu būdu ieškovas atsiskaitinėjo su kitais įmonės kreditoriais. Kolegijos nuomone, atsakovo pateikta sutartis bylai yra nereikšminga ir nesusijusi su bylos pagrindu ir dalyku. O tai, kad ieškovas yra sudaręs kreditorinių reikalavimų perleidimo sutarčių su kitais asmenimis, neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl ginčijamų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.
Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo jį naikinti ar keisti.
Netenkindama apeliacinio skundo, teisėjų kolegija priteisia iš apelianto bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. pirmosios dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Kauno apygardos teismo 2007 m. balandžio 4 d.. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo UAB „Optivita“ ieškovui BUAB „Liūto vaistinė“ 2360 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Priteisti iš atsakovo UAB „Optivita“ į valstybės biudžetą 9 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Vytas Milius
Marytė Mitkuvienė
Vincas Verseckas