Civilinė byla Nr. 3K-3-598/2007
Procesinio sprendimo kategorija 30.9.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. gruodžio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Sigito Gurevičiaus ir Juozo Šerkšno,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės G. R. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės B. Z. B. ieškinį atsakovei G. R. dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos pakeitimo, trečiasis asmuo L. J. .
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė B. Z. B. nurodė, kad kartu su atsakove G. R. naudojasi bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu pagal 1994 m. sausio 14 d. susitarimo sąlygas. Ieškovės teigimu, dėl ginčo žemės plane padarytų matavimo klaidų ir dėl to, kad pagal nustatytą tvarką ieškovė gali patekti į savo ir bendrai naudojamą sklypo dalį tik per atsakovės naudojamą žemės sklypo dalį, tarp šalių kilo būtinybė pakeisti susitarimu nustatytą naudojimosi žemės sklypu tvarką. Remdamasi išdėstytomis aplinkybės bei CK 4.75 straipsnio 1 dalimi, ieškovė prašė teismo pakeisti 1994 m. sausio 14 d. susitarimą dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos, nustatant, kad žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), bendraturčiai naudojasi šia tvarka: G. R. naudojasi žemės sklypo dalimi, plane pažymėta indeksu B, 372 kv. m ploto, po pastatais: E1-85 kv. m ploto, E2 - 65 kv. m ploto, bendrai naudojasi D1 sklypo dalimi - 15 kv. m ploto, ir D2 sklypo dalimi - 45 kv. m ploto, iš viso - 582 kv. m ploto; B. Z. B. naudojasi žemės sklypo dalimi, plane pažymėta indeksais F - 94 kv. m ploto, F1 - 110 kv. m ploto, po pastatu: E1 – 51 kv. m ploto; bendrai naudojasi D1 sklypo dalimi - 22 kv. m ploto, D2 sklypo dalimi – 45 kv. m ploto, iš viso 322 kv. m ploto; L. J. naudojasi žemės sklypo dalimi, plane pažymėta indeksu A – 230 kv. m ploto, po pastatais: E1 - 72 kv. m ploto, E2 – 33 kv. m ploto; bendrai naudojasi D1 žemės sklypo dalimi – 14 kv. m ploto, iš viso – 349 kv. m ploto.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo sprendimo esmė
Palangos miesto apylinkės teismas 2007 m. kovo 14 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, nustatęs, kad naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarka buvo nustatyta 1994 m. sausio 14 d. ieškovės, atsakovės ir trečiojo asmens susitarimu, sprendė, jog ieškovei neprašant šio sandorio pripažinti negaliojančiu ar neįrodžius esminio šio sandorio pažeidimo fakto, nėra pagrindo tenkinti ieškinį, pakeičiant šalių susitarimo dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu sąlygas. Teismas pažymėjo, kad atsakovė leidžia ieškovei naudotis jai tenkančia žemės sklypo dalimi, šį faktą patvirtina atsakovės 1998 m. rugpjūčio 18 d. sutikimas dėl servituto atsakovės naudojamoje žemės sklypo dalyje nustatymo, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovė patiria nepatogumų dėl šalių susitarimu nustatytos naudojimosi žemės sklypu tvarkos.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. birželio 22 d. sprendimu ieškovės apeliacinį skundą patenkino: pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir ieškinį patenkino. Teismas byloje nustatęs, kad tarp bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ir jame esančių statinių bendraturčių susiklostė konfliktiški santykiai, vadovaudamasis CK 4.75 ir 4.81 straipsniais sprendė, kad yra pagrindas pakeisti šalių susitarimu nustatytą naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarką. Teismas pripažino, kad ieškovės pateiktas naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo projektas yra optimaliausias naudojimosi žemės sklypu variantas, todėl yra pagrindas nukrypti nuo esančios žemės sklypo naudojimosi tvarkos ir patvirtinti naują naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal ieškovės pateiktą projektą. Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad, patvirtinus naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal ieškovės pateiktą projektą, atsakovė negalės naudotis jai priklausančiu ūkiniu pastatu. Teismas taip pat pažymėjo, kad šalys šiuo metu faktiškai naudojasi žemės sklypu tokia tvarka, kokią ir prašo nustatyti ieškovė, todėl, patvirtinus ieškovės prašomą nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką, iš esmės būtų įtvirtinta tarp šalių nusistovėjusi naudojimosi žemės sklypu tvarka ir tai atitiktų abiejų šalių interesus (CK 1.5 straipsnis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė G. R. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. sprendimą ir palikti galioti Palangos miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 14 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas būtinybę keisti nustatytą naudojimosi žemės sklypu tvarką konstatavo netinkamai įvertinęs faktines bylos aplinkybes ir pažeisdamas įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas (CPK 178, 182 straipsniai). Pirma, konfliktas tarp ginčo šalių kilo tik ieškovei pareiškus reikalavimą pakeisti nustatytą naudojimosi žemės sklypu tvarką. Antra, teismas nepagrįstai iš to, kad atsakovė nesutiko keisti esamą naudojimosi tvarką, sprendė apie ieškovės pasiūlyto naudojimo tvarkos priimtinumą. Trečia, teismai, konstatavę, kad atsakovė nedraudžia ieškovei naudotis savo sklypo dalimi, neturėjo pagrindo keisti esamą naudojimosi žemės sklypu tvarką. Ketvirta, teismas negalėjo konstatuoti atsakovės sutikimo su ieškovės pasiūlyta naudojimosi žemės sklypu tvarka vien dėl to, kad atsakovė yra žodžiu sutikusi, jog ieškovė naudotųsi jai priklausančia žemės dalimi tam, kad galėtų privažiuoti prie savo naudojamo žemės sklypo. Be to, prašymą nustatyti naują žemės sklypo naudojimosi tvarką ieškovė motyvavo tuo, kad ji negali privažiuoti prie ūkinio pastato, tačiau jokio ūkinio pastato bendrai naudojamoje žemės sklypo dalyje neturi. Taigi nebuvo pagrindo teigti, kad pasiūlytas projektas atitiko atsakovės interesus bei faktiškai susiklosčiusius sklypo naudojimo santykius.
2. Kadangi jokio nesutarimo tarp šalių nebuvo, o ieškovė tik pageidavo gauti daugiau teisių į jos faktiškai panaudos pagrindais naudojamą atsakovės žemės sklypo dalį, tai teismas, tenkindamas ieškinį, nepagrįstai vadovavosi CK 4.75 straipsniu. Naudojimosi žemės sklypu tvarka šalių susitarimu buvo nustatyta 1994 metais, todėl negalima jos iš naujo nustatyti pagal CK 4.75 straipsnį, o tik pakeisti susitarimą dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo pagal CK 6.223 ar 6.228 straipsnius. Nurodytais sutarties sąlygų pakeitimo pagrindais ieškovė nesivadovavo, o CK 4.75 straipsnyje įtvirtintų pagrindų neįrodė.
3. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, neteisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias sutarčių pakeitimą teismine tvarka ir dėl to priėmė neteisingą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-296/2007; 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-964/2003). Pagal formuojamą praktiką sutartį galima pakeisti tik nustačius CK 6.223 straipsnyje įtvirtintas sutarties pakeitimo sąlygas. CK 4.75 straipsnio norma nereglamentuoja sutarties pakeitimo sąlygų, todėl negalėjo būti taikoma, o dėl CK 6.223 straipsnio taikymo teismai nepasisakė.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė B. Z. B. prašo atsakovės G. R. kasacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad tarp šalių nesutarimas dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos kilo tik ieškovei pareiškus reikalavimą pakeisti nustatytą naudojimosi žemės sklypu tvarką. Būtinybė keisti seną naudojimosi žemės sklypu tvarką atsirado ne tik dėl nesutarimų, bet ir dėl neracionalių ankstyvesnio susitarimo sąlygų, dėl kurių ieškovė gali patekti į savo sklypo dalį tik per atsakovės naudojamą žemės sklypo dalį.
2. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad teismai turėjo taikyti CK 6.223 straipsnį, o ne 4.75 straipsnį. Bendrosios dalinės nuosavybės objektui nustatytos tvarkos pakeitimas, esant bent vieno iš bendraturčių iniciatyvai, yra leistinas, jeigu toks pakeitimas pagrįstas racionaliu daikto naudojimu ar daikto vertės pagerinimu ir nesuvaržo kitų bendraturčių teisių.
3. Nustatant žemės sklypo naudojimosi tvarką, kiekvienam bendraturčiui tenkanti dalis turi būti aiškiai atribota, todėl būtinybė keisti 1994 m. susitarimą atsirado ir dėl žemės sklype padarytų matavimo klaidų, trukdančių teisingai naudotis nuosavybės teise valdomomis žemės sklypo dalimis, kurios ieškovės pasiūlytu projektu ištaisytos ir atitinka Žemės įstatymo 30 straipsnio reikalavimus.
4. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Pirma, kasatorei ir trečiajam asmeniui rašytinis siūlymas keisti 1994 m. šalių susitarimu nustatytą naudojimosi žemės sklypu tvarką buvo pateiktas per notarą laikantis CK 6.223 straipsnio reikalavimų. Antra, byloje yra pateiktas ūkinio pastato projektas, kurio statyba būtų neįmanoma, palikus seną naudojimosi žemės sklypu tvarką. Be to, pagal teismų formuojamą praktiką bendraturčiai, įgyvendindami savo teises, turi išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro turto, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita, aktyviai ieškoti priimtinausio sprendimo būdo, todėl jeigu bendraturtis prieštarauja kompromisiniams naudojimosi bendru turtu variantams, teismas tokius veiksmus gali vertinti kaip piktnaudžiavimą teise ir į tokius reikalavimus neatsižvelgti bei parinkti optimaliausią naudojimosi bendru daiktu tvarką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-780/2003).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neviršydamas tų ribų, kokias nustato ginčo šalys. Viena iš šio principo įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta CPK 353 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. CPK 353 straipsnio 1 dalyje taip pat įtvirtinta nuostata, kad kasacinė funkcija vykdoma remiantis bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, t. y. kasacinis teismas nenustatinėja bylos faktų.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde teisės taikymo aspektu keliamas teisės normų, reglamentuojančių bendratučių teisę pakeisti bendraturčių susitarimu nustatytą naudojimosi žemės sklypu tvarką, taikymo ir aiškinimo klausimas, dėl kurio teisėjų kolegija pasisako.
Dėl bendraturčio teisės pakeisti bendraturčių susitarimu nustatytą naudojimosi žemės sklypu tvarką
Bendroji nuosavybės teisė kiekvienam savininkui reiškia jo teisę į visą bendrą daiktą. Nuosavybės teisės bendrumas savininkams atsiranda ne bendros sutarties pagrindu, o tą bendrumą kuria daiktas, ir tai varžo kiekvieno savininko laisvę, įgyvendinant teises į daiktą, ir savininko autonomiją. Savininkų daugetas vienam ir tam pačiam daiktui reikalauja specialaus tokių santykių reguliavimo ir atitinkamo tokio reguliavimo aiškinimo. Bendroji nuosavybė apibūdinama kaip savininkų santykiai su trečiaisiais asmenimis (išoriniai santykiai) ir kaip santykiai tarp savininkų (vidiniai santykiai). Pirmieji santykiai turi absoliutų, antrieji – santykinį pobūdį. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas tarp bendraturčių dėl jų bendrai valdomo žemės sklypo naudojimosi tvarkos pakeitimo. Kolegija pažymi, kad, nustačius kiekvieno bendraturčio dalį į žemės sklypą ir naudojimo juo tvarką, nuosavybės bendrumas nesikeičia. Tai reiškia, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę į visą žemes sklypą (CK 4.72 straipsnio 1 dalis), nors atrodytų, kad bendrumas išnyksta, nustačius dalis nuosavybėje ir naudojimosi jomis tvarką. Bendroji nuosavybė pasibaigia tik atidalijus dalį iš bendro daikto. Tokia bendrosios nuosavybės specifika neleidžia taikyti servituto vieno bendraturčio naudojamo sklypo dalyje nustatant kitam bendraturčiui teisę naudotis ta dalimi. Servitutas taikomas nustatant teises į svetimą daiktą (CK 4.111 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje ieškovė naudojosi žemės sklypo dalimi, priskirta atsakovei, pagal bendraturčių 1994 m. sausio 14 d. susitarimą, pastarajai 1998 m. rugpjūčio 18 d. raštu (b. l. 77) sutikus leisti ieškovei naudotis atsakovei priskirta žemės sklypo dalimi servituto teise. Teisėjų kolegija šią teisinę situaciją vertina kaip ieškovės nuosavybės teisės į visą daiktą pažeidimą ir konstatuoja, kad, 1998 m. ieškovei pastačius garažą, buvo teisinis pagrindas keisti naudojimosi žemės sklypu tvarką, t. y. nustatyti kitokias sklypo dalis, kuriomis savininkai naudosis bendrai. Teismai nustatė, kad ieškovė naudojosi atsakovei priskirta sklypo dalimi įvažiuoti į garažą, o tokiai paskirčiai žemės sklypas naudojamas bendraturčių bendrai, o ne vienam iš jų nustatant kitam servitutus, panaudą ar nuomą. Atsakovė sutiko leisti naudotis ieškovei sklypo dalimi įvažiuoti į garažą, tačiau tokio sutikimo teisinis įforminimas neatitinka bendrosios nuosavybės turinio, nes tai jų bendra žemė, o ne svetima. Toks sutikimas gali būti kvalifikuojamas kaip naudojimosi tvarkos pakeitimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorės argumentas, jog atimama jai naudotis priskirta žemės sklypo dalis, neturi teisino pagrindo. Ta žemės sklypo dalis lieka naudotis visiems bendraturčiams (plane pažymėta indeksu D2, senajame – B1 ir D) (b. l. 5, 11) , o jos dalį bendrojoje nuosavybėje atitinkantis sklypas naudotis paskiriamas kitoje bendro žemės sklypo vietoje (sklypo dalį, priskirtą naudotis atsakovei ir plane pažymėtą indeksu B padidinant nuo 45 iki 372 kv. m ieškovei priskirto sklypo, pažymėto indeksu F, sąskaita (b. l. 11).
Kitas kasatorės argumentas, kad 1994 m. sausio 14 d. bendraturčių susitarimą reikia vertinti kaip sandorį ir jo negalima keisti kitaip, nei CK 6.223 straipsnyje įtvirtintais pagrindais, nesuteikia pagrindo padaryti išvadą, kad bendraturčių susitarimas negali būti keičiamas jiems nesutariant dėl pakeitimo. Kolegija pažymi, kad šio straipsnio 2 dalies 2 punktas yra blanketinė norma, nustatanti, kad pagrindai pakeisti sutartį gali būti reglamentuoti kitose įstatymų normose. Viena tokių normų – CK 4.75 straipsnio 1 dalis, įtvirtinanti naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarkos nustatymą. Bendraturčiai tokiais susitarimais siekia kuo racionaliau panaudoti nuosavybę savininkų poreikiams tenkinti. Bendraturčiai turi teisę keisti naudojimosi daiktu tvarką tarpusavio susitarimu, o nesusitarus – reikalauti pakeitimo teismo tvarka, įrodant jo pagrindus, pvz., kai pasikeičia bendrai valdomo daikto dydis, atsiranda nauji daiktai ir kt. Bendraturčių susitarimai privalomi tretiesiems asmenims, vėliau tapusiems bendrosios nuosavybės teisės perėmėjais, jeigu tokie bendraturčių susitarimai įregistruoti nekilnojamojo turto registre (CK 4.81 straipsnio 2 dalis). Tai užtikrina bendrosios nuosavybės valdymo stabilumą, kad, pasikeitus nuosavybės subjektui, nebūtų keičiamas bendrosios nuosavybės panaudojimas, nesant pasikeitimų bendrame daikte. Atsiradus susitarimu nustatytos tvarkos pakeitimo pagrįstam pagrindui, naujasis savininkas taip pat gali reikalauti ją pakeisti CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas apgynė bendarturtės teisę į racionalesnį bendrai valdomo nuosavybės teise žemės sklypo panaudojimą, nes po to, kai ginčo žemės sklype atsirado statinių (ieškovės garažas, atsakovės ūkinis pastatas), prie kurių būtina privažiuoti, atsirado pagrindas keisti šalių susitarimu nustatytą naudojimosi žemės sklypu tvarką. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatyto pagrindo naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo priimtą procesinį sprendimą (CPK 346 straipsnio 2 dalis).
Atmetus kaip teisiškai nepagrįstus minėtus kasatorės argumentus, kiti jos argumentai šios bylos išsprendimui neturi reikšmės, todėl teisėjų kolegija jų nevertina.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2007 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Stripeikienė
Sigitas Gurevičius
Juozas Šerkšnas