Civilinė byla Nr. e2A-540-450/2022
Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00197-2020-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.3; 2.6.8.10; 3.3.1.20
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. rugsėjo 29 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Irmanto Šulco,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „ITINA“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „COC Center of commerce“ (šiuo metu bankrutavusi) ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „ITINA“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „COC Center of commerce“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „ITINA“ 51 234,91 Eur skolą, 197,53 Eur palūkanas, 40 Eur pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį, 8 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinį grindė tuo, kad ieškovė su atsakove 2020 m. liepos 24 d. žodžiu sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu ieškovė įsipareigojo atsakovei tiekti prekes pagal jos užsakymą, o atsakovė įsipareigojo už gautas prekes atsiskaityti PVM sąskaitose faktūrose nustatyta tvarka. Sutarties vykdymo laikotarpiu atsakovė iš ieškovės įsigijo prekių už 192 981,44 Eur, atsakovė sumokėjo 141 746,51 Eur ir liko skolinga 51 234,91 Eur. Kadangi atsakovė praleido prievolės įvykdymo terminą, ji turi pareigą mokėti 6 procentų dydžio metines palūkanas už pradelstą sumą ir palūkanas nuo 2020 m. lapkričio 9 d., kurios sudaro 197,53 Eur. Pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymą, atsakovė turi pareigą mokėti 8 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 40 Eur sumą procesinių išlaidų, susijusių su skolos išieškojimu.
3. Atsakovė UAB „ITINA“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad 2020 m. liepos 24 d. tarp šalių buvo sudaryta ne žodinė pirkimo–pardavimo sutartis, bet rašytinė konsignacijos sutartis, pagal kurią ieškovė įsipareigojo teikti atsakovei vienkartines medicinines veido kaukes. Nors sutartimi šalys susitarė, jog atsakovei bus tiekiamos vienkartinės medicininės veido kaukės, tačiau realiai buvo tiekiamos ir kitos prekės – respiratoriai KN95, rankų gelis. Taip pat nurodė, kad konsignacijos sutartis nenumatė privalomos sutarties keitimo tvarkos, todėl šalys buvo laisvos susitarti dėl konsignacijos sutarties sąlygų keitimo / nukrypimo nuo jų. Kadangi prekės pagal konsignacijos sutartį buvo užsakomos pagal atskirus užsakymus, tam tikri nukrypimai buvo, tačiau juos atliko abi šalys tarpusavio sutarimu. Nukrypstant nuo konsignacijos sutarties, abiejų šalių bendru sutarimu atsiskaitymas su ieškove vyko ne per 30 darbo dienų pagal ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras, bet kiekvieną savaitę už per tą savaitę (per 4–7 dienas) realizuotas prekes, su ieškove buvo atsiskaitoma pagal parduotų prekių kiekius. Atsakovė iš ieškovės gavo prekių už 187 671,51 Eur, o pardavė už 138 533,45 Eur; 2020 m. spalio 12 d. atsakovė grąžino ieškovei neparduotų prekių likutį 44 923,55 Eur sumai (prekių perdavimo–priėmimo aktus pasirašė ir prekes priėmė ieškovės atstovas). 2020 m. lapkričio 9 d. atsakovė sumokėjo ieškovei 4 214,51 Eur už neparduotas bei negrąžintas prekes ir nėra skolinga ieškovei, tai patvirtina 2020 m. lapkričio 9 d. tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktas. Kadangi atsakovė atsiskaitė su ieškove dar iki bylos iškėlimo teisme dienos ir atsakovė nėra skolinga ieškovei, ieškovė nepagrįstai reikalauja palūkanų, 40 Eur pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalį ir procesinių palūkanų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Šiaulių apygardos teismas 2021 m. gruodžio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovei iš atsakovės 51 234,91 Eur skolos, 197,53 Eur palūkanų, 8 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (51 432, 44 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. spalio 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 40 Eur procesinių išlaidų, susijusių su skolos išieškojimu, ir 1 714 Eur bylinėjimosi išlaidų.
5. Teismas nustatė, kad ieškovė pagal 2020 m. rugsėjo 3 d. PVM sąskaitą faktūrą COC Nr. 20200811 pardavė atsakovei 49 600 vnt. respiratorių KN95, vieneto kaina 0,40 Eur, bendra suma su PVM 24 006,40 Eur; sąskaita turėjo būti apmokėta iki 2020 m. rugsėjo 30 d.; atsakovė 2020 m. rugsėjo 10 d. sumokėjo 2 388,54 Eur, 2020 m. rugsėjo 18 d. sumokėjo 3 623,79 Eur, 2020 m. rugsėjo 18 d. sumokėjo 609,81 Eur, 2020 m. spalio 30 d. – 1 936,00 Eur, taip pat 1 884,17 Eur užskaityta iš 2020 m. rugsėjo 10 d. atliktos 7 263,36 Eur permokos; neapmokėta suma 2020 m. lapkričio 9 d. sudaro 13 564,06 Eur. Pagal 2020 m. rugsėjo 25 d. PVM sąskaitą faktūrą COC/20200925 ieškovė pardavė atsakovei vienkartines kaukes EN14683, 600 000 vnt., vieneto kaina 0,063 Eur, suma su PVM 45 738 Eur; atsakovė 2020 m. spalio 8 d. sumokėjo 12 100 Eur, 2020 m. lapkričio 9 d. sumokėjo 2 278,51 Eur; likusi neapmokėta suma 31 359,49 Eur. Pagal 2020 m. spalio 16 d. PVM sąskaitą faktūrą COC/202010162 ieškovė pardavė atsakovei medicinines veido kaukes TYPE 2R, 2 600 vnt., vieneto kaina 0,096 Eur; veido kaukes (4 000 vnt., vieneto kaina 0,47 Eur), veido skydelius (400 vnt., vieneto kaina 1,20 Eur), veido kaukes su vožtuvu (600 vnt., vieneto kaina 0,60 Eur), suma su PVM 6 311,36 Eur. Sąskaita turėjo būti apmokėta iki 2020 m. spalio 19 d., tačiau neapmokėta.
6. Teismas konstatavo, kad ieškovė UAB „COC Center of commerce“ pareiškė iš pirkimo–pardavimo santykių kildinamą reikalavimą priteisti iš atsakovės skolą už parduotas prekes. Rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties šalys nebuvo sudariusios.
7. Byloje atsakovė pateikė 2020 m. liepos 24 d. Konsignacijos sutartį Nr. 20200724, kuria ieškovė UAB „COC Center of commerce“ (konsignantas) įsipareigojo teikti atsakovei UAB „ITINA“ (konsignatorius) vienkartines medicinines veido kaukes dėžutėse po 50 vnt.; prekių pardavimas įforminamas pagal prekių pirkimo–pardavimo sąskaitą, kurioje nurodomas prekės pavadinimas, vienetų skaičius, vieno vieneto kaina ir bendra suma (sutarties 1.1 punktas). Pagal sutarties 2.4 punktą, ieškovė įsipareigojo tiekti vienkartines trijų sluoksnių veido apsaugines kaukes už 0,13 Eur kainą be PVM už vienetą, sutarties galiojimo metu garantuoti iš viso 150 000 Eur vnt. tiekimą. Atsakovė įsipareigojo pardavinėti perduotas prekes (3.1 punktas), atsiskaityti už realizuotas prekes pavedimu per 30 darbo dienų pagal pateiktą sąskaitą faktūrą (4.1 punktas) bei savo sąskaita grąžinti neparduotas prekes ieškovui į sandėlį Klaipėdoje per 5 darbo dienas nuo konsignanto pateikto raštu reikalavimo pasibaigus sutarčiai (3.4 punktas).
8. Teismo vertinimu, byloje pateiktas šalių elektroninis susirašinėjimas patvirtina 2020 m. lapkričio 4 d. ieškovės projektų vadybininkės nurodytas aplinkybes, kad įmonė neturi galiojančios konsignacijos sutarties. 2020 m. liepos 24 d. pasirašytą Konsignacijos sutartį atsakovė ieškovei atsiuntė 2020 m. lapkričio 5 d. Atsakovės poziciją dėl susiklosčiusių konsignacijos santykių pagal 2020 m. liepos 24 d. sutartį patvirtina byloje pateikta 2020 m. liepos 30 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 202007302, pagal kurią ieškovė pardavė atsakovei veido kaukes (150 000 vienetų, vieneto kaina 0,13 Eur, suma 23 959 Eur), kuri atitinka Konsignacijos sutarties sąlygas. Taip pat pateiktas sąskaitos išrašas, patvirtinantis, kad 2020 m. rugpjūčio 7 d. pagal PVM sąskaitą faktūrą COC Nr. 202007302 pagal konsignacijos sutartį apmokėta 5 505,50 Eur. Minėtą sąskaitą atsakovė visiškai apmokėjo 2020 m. rugpjūčio 20 d., pervesdama ieškovei 18 089,50 Eur. Teismas pažymėjo, kad teismo posėdžio metu ieškovės direktorius P. G. pripažino, jog šalys buvo susitarę vykdyti konsignaciją tam tikram prekių kiekiui. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas sprendė, kad Konsignacijos sutarties sąlygas atitinka viena 2020 m. liepos 30 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 202007302, kuri yra apmokėta.
9. Teismui nepateikti įrodymai, kad šalys konsignacijos sutartį modifikavo ir susitarė, jog konsignacijos pagrindais buvo tiekiamos ir kito asortimento prekės. Ieškovei nepateikus su atsakove pasirašytos rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties, teismas vertino ir rėmėsi šalių atstovų paaiškinimais, jų susirašinėjimu bei ieškovės pateiktomis PVM sąskaitomis faktūromis, kuriose ieškovė įvardinta pardavėja, o atsakovė – pirkėja, nurodyti apmokėjimo terminai. Atsakovė turėjo tikslą prekes įsigyti, o ieškovė – prekes parduoti ir gauti už tai apmokėjimą. Ieškovė pristačiusi prekes, išrašydavo PVM sąskaitas faktūras, kuriose buvo nurodyta prekių kaina, o atsakovė, gavusi prekes, už jas atsiskaitydavo ir įgydavo nuosavybės teisę.
10. Teismas pripažino, kad ieškovės atsakovei išrašytos PVM sąskaitos faktūros bei prekių pristatymo atsakovei faktas yra pakankami šalių sutartinių pirkimo–pardavimo santykių egzistavimui patvirtinti. Teismas vertino, jog ieškovė įvykdė jai tenkančią pareigą įrodyti, kad sudarė susitarimą su atsakove dėl prekių pirkimo–pardavimo ir jog atsakovė prisiėmė pareigą atsiskaityti pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras už iš ieškovės gautas prekes.
11. Atsakovė procesiniuose dokumentuose ir atsakovės direktorius L. J. posėdžio metu teigė, kad atsakovė yra visiškai atsiskaičiusi su ieškove, sumokėdama 142 747,96 Eur ir grąžindama prekių už 44 9223,55 Eur. Atsakovė pateikė 2020 m. spalio 12 d. prekių perdavimo–priėmimo aktus, kuriuos pasirašė ieškovės direktorius P. G.. Minėtuose aktuose nurodoma, kad atsakovė perdavė ieškovei 18 100 vnt. veido kaukių, 23 600 vnt. respiratorių KN95 (aktuose yra prierašas „prekės be apskaitos“), taip pat 2 880 vnt. rankų gelio. Teismas nusprendė, kad pagal prekių priėmimo perdavimo aktus, perduotų prekių asortimentas neatitinka pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras parduotų prekių asortimento (rankų gelis), teismui nėra pateiktas šalių susitarimas dėl prekių, parduotų pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras, grąžinimo.
12. Teismo vertinimu, aplinkybę, kad atsakovė nėra atsiskaičiusi su ieškove, patvirtina ir byloje pateiktas šalių susirašinėjimas elektroniniu paštu, iš kurio matyti, jog atsakovė siekė ginčą išspręsti 2020 m. lapkričio 3 d. susitarimu ir 2020 m. lapkričio 11 d. taikos sutartimi, minėtuose dokumentų projektuose atsakovė pripažino, kad yra neparduotų prekių už daugiau nei 44 000 Eur. Procesiniuose dokumentuose atsakovė pripažino, kad yra skolinga ieškovei 6 311,36 Eur, ši suma atitinka skolą pagal ieškinyje nurodytą 2020 m. spalio 16 d. PVM sąskaitą faktūrą COC/202010162.
13. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad yra atsiskaičiusi su ieškove pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras. Kadangi atsakovė nepaneigė, kad yra skolinga ieškovei, teismas sprendė, jog ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 51 234,91 Eur skolą yra pagrįstas. Teismas tenkino ir reikalavimus dėl palūkanų priteisimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
14. Apeliantė (atsakovė) UAB „ITINA“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės ieškinį; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. 2020 m. liepos 24 d. tarp šalių buvo sudaryta ne žodinė pirkimo–pardavimo sutartis, bet rašytinė Konsignacijos sutartis, pagal kurią ieškovė įsipareigojo tiekti atsakovei vienkartines medicinines veido kaukes. Atsakovė pagal Konsignacijos sutartį gaudavo iš ieškovės prekes, jas pardavinėjo, o likusias neparduotas prekes grąžindavo ieškovei atgal. Konsignacijos sutartį šalys faktiškai vykdė, tai patvirtina byloje pateikti rašytiniai įrodymai apie prekių perdavimą, pardavimą, mokėjimus už prekes ir kt.
14.2. Nors Konsignacijos sutartyje kaip sutarties objektas buvo nurodytos vienkartinės medicininės veido kaukės, tačiau iš faktinių sutarties vykdymo veiksmų matyti, kad realiai ieškovė atsakovei tiekė ir kitas panašaus pobūdžio medicinines prekes (respiratorius KN95, rankų gelį), t. y. šalys savo faktiniais veiksmais iš dalies modifikavo konsignacijos sutarties objektą.
14.3. Konsignacijos sutartyje nebuvo nustatyta sutarties keitimo tvarka, todėl šalys buvo laisvos susitarti dėl Konsignacijos sutarties sąlygų keitimo (pvz., kitų prekių tiekimo) ne tik raštu, bet ir žodžiu ar konkliudentiniais veiksmais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.71 str.). Kadangi prekės pagal Konsignacijos sutartį buvo užsakomos pagal atskirus užsakymus (Konsignacijos sutarties 2.1 punktas), tam tikri prekių pakeitimai buvo galimi, tačiau juos atliko abi šalys tarpusavio sutarimu ir dėl to ginčo byloje nėra. Todėl Konsignacijos sutartimi sutartų prekių pobūdžio, kainos ar atsiskaitymo terminų pakeitimai nereiškia, kad nebuvo vykdoma ši sutartis, tik patvirtina, jog šalys savo abipusiais veiksmais ir suderinta valia vykdymo eigoje keitė (modifikavo) tam tikras Konsignacijos sutarties sąlygas.
14.4. Aplinkybė, kad abiejų šalių bendru sutarimu atsiskaitymas už prekes su ieškove vyko ne per 30 darbo dienų pagal ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras (Konsignacijos sutarties 4.1 punktas), bet, pvz., kiekvieną savaitę už per tą savaitę (per 4–7 dienas) realizuotas prekes, kaip tik patvirtina Konsignacijos susitarimo esmę – reguliariai atsiskaityti už parduotas prekes su konsignantu (pardavėju). Atsakovė byloje pateikė atsakovės kaukių ir respiratorių pardavimų suvestinę, iš kurios matyti, jog su ieškove buvo atsiskaitoma pagal parduotų prekių kiekius.
14.5. Teismo išvados dėl tariamo skolos egzistavimo iš esmės rėmėsi vieninteliu įrodymu – ieškovės direktoriaus P. G., ginčo baigtimi suinteresuoto asmens, paaiškinimais, kurių nepatvirtina kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai. Ieškovei yra keliama bankroto byla (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. eB2-3370-864/2021), ieškovė turi vieną darbuotoją; 142,81 Eur socialinio draudimo skolą ir 9 259,85 Eur atidėtą socialinio draudimo skolą. Byloje nėra įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, kad tarp šalių buvo sudaryta ar vykdoma prekių pirkimo–pardavimo sutartis.
14.6. Konsignacijos sutarties sudarymą ir vykdymą (ginčo prekių) patvirtina ir ieškovės pateikti atsakovės mokėjimo pavedimai, pvz. 2020 m. rugpjūčio 7 d. mokėjimo 5 505,50 Eur pavedime atsakovė nurodė, jog mokėjimo paskirtis yra: ,,PVM SĄSKAITA FAKTŪRACOC Nr. 202007302 pagal konsignacijos sutartį“; 2020 m. rugsėjo 1 d. mokėjimo 6 861,98 Eur pavedime atsakovė nurodė, jog mokėjimo paskirtis yra: ,,PVM SĄSKAITA FAKTŪRA Serija COC/202008102 rugpjūčio mėn. 10 d. Dalinis už parduotą dalį“; 2020 m. rugsėjo 10 d. mokėjimo 2 150,12 Eur pavedime atsakovė nurodė, jog mokėjimo paskirtis yra: ,,PVM SĄSKAITA FAKTŪRA Serija COC/202008102 rugpjūčio mėn. 10 d. Dalinis už parduotą dalį“.
14.7. Atsakovė sutiko, kad iš viso, per Konsignacijos sutarties galiojimo laikotarpį, atsakovė gavo iš ieškovės prekių už 192 981,44 Eur, ir 1 001,43 Eur sumą, atsakovė iš viso yra sumokėjusi ieškovei 142 747,96 Eur. Byloje pateikti trys 2020 m. spalio 12 d. prekių priėmimo–perdavimo aktai (pasirašyti atsakovės ir ieškovės), 2020 m. spalio 12 d. PVM sąskaita faktūra grąžinamoms prekėms. Taip pat atsakovės direktoriaus paaiškinimai byloje patvirtina, kad 2020 m. spalio 12 d. atsakovė grąžino ieškovei neparduotų prekių likutį 44 923,55 Eur sumai. Atsakovė buvo negrąžinusi ieškovei prekių už 6 311,36 Eur (atsakovės 2021 m. vasario 1 d. prašymu pateikti papildomi įrodymai, kad pasibaigus Konsignacijos sutarčiai šį prekių likutį atsakovė siekė grąžinti ieškovei, tačiau ieškovė atsisakė priimti).
14.8. Teismas neteisingai vertino, kad skolos buvimą patvirtina tai, jog pagal prekių priėmimo perdavimo aktus perduotų prekių asortimentas neatitinka pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras parduotų prekių asortimento (rankų gelis). Tarp šalių buvo sudaryta rašytinė Konsignacijos sutartis, kuri, jos vykdymo laikotarpiu, buvo modifikuojama – pagal ją ieškovė atsakovei tiekė ir kitas medicinines prekes ir priemones, neįvardintas Konsignacijos sutartyje. Vykdant Konsignacijos sutartį ir tiekiant prekes, jos dažnai buvo įvardijamos generiniais pavadinimais.
14.9. Nepagrįsti teismo argumentai, kad ieškovės į bylą pateiktas šalių susirašinėjimas dėl taikos sutarties derybų neva patvirtina skolos faktą, nes dokumentų projektuose atsakovė galimai pripažino, jog yra neparduotų prekių už daugiau negu 44 000 Eur. Teismas situaciją vertino paviršutiniškai, neatsižvelgdamas į taikos sutarties tikslus. Pateikto taikos sutarties projekto sąlygos negali būti tam tikrų aplinkybių pripažinimas, šalių taikos derybos negali būti vertinamos ieškovės naudai, tai būtų nesąžininga, neetiška ir neteisėta, neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.
15. Ieškovė UAB „COC Center of commerce“ atsiliepimu į apeliantės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad šalys savo faktiniais veiksmais iš dalies modifikavo Konsignacijos sutarties objektą. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai atitiko pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu susiklosčiusius teisinius santykius.
15.2. Ieškovė PVM sąskaitas faktūras išrašydavo prekių teikimo dieną ir apmokėjimo terminas buvo nustatomas per septynias kalendorines dienas. Atsakovė jokių pastabų, kad PVM sąskaitos faktūros išrašomos nesant teisinio pagrindo, o nustatytas mokėjimo terminas nėra pakankamas, nereiškė. Atsakovė mokėjimus atlikdavo PVM sąskaitose faktūrose numatytais terminais.
15.3. Atsakovė skunde teigia, jog šalys buvo susitarusios dėl Konsignacijos sutarties objekto modifikavimo, tačiau atsakovei buvo teikiamos ne tik prekės, numatytos šioje sutartyje. Be to, atsiskaitymo tvarka neatitiko Konsignacijos sutartyje numatyto susitarimo.
15.4. Atsakovės argumentai, kad ieškovės vadovas yra suinteresuotas bylos baigtimi, neturi teisinės reikšmės.
15.5. Atsakovė į mokėjimų nurodymų paskirtį įrašė tai, ką norėjo, todėl vien Konsignacijos sutarties paminėjimas mokėjimų paskirtyje nepatvirtina fakto, jog buvo veikiama pagal šią sutartį.
15.6. 2020 m. spalio 12 d. prekių perdavimo – priėmimo aktuose nurodoma, kad atsakovė perdavė ieškovei 18 100 vnt. veido kaukių, 23 600 vnt. respiratorių KN95 (aktuose yra prierašas „prekės be apskaitos“), taip pat 2 880 vnt. rankų gelio. Nei vienoje iš PVM sąskaitų faktūrų, kurių pagrindu kildinama atsakovės skola ieškovei, nenurodyta, kad ieškovė pardavė atsakovei 2 880 vnt. rankų gelio.
15.7. Atsakovė įrodinėdama, kad ji grąžino ieškovei 18 100 vnt. veido kaukių už 18 593,95 Eur klaidina teismą, nes 2020 m. spalio 12 d. prekių perdavimo–priėmimo akte nurodyta, jog šių veido kaukių vieneto kaina sudaro 0,0849 Eur. Už tokią vieneto kainą ieškovė veido kaukes atsakovei pardavė PVM sąskaitos faktūros Nr. 202008102 pagrindu ir šią sąskaitą atsakovė apmokėjo 2020 m. rugsėjo 18 d.
15.8. Atsakovė įrodinėdama, kad ji grąžino ieškovei 23 600 vnt. respiratorių KN95 už 22 844,80 Eur klaidina teismą, nes 2020 m. spalio 12 d. prekių perdavimo–priėmimo akte nurodyta, jog šių respiratorių vieneto kaina sudaro 0,40 Eur. Už tokią vieneto kainą ieškovė respiratorių atsakovei pardavė PVM sąskaitos faktūros Nr. 20200811 pagrindu ir šią sąskaitą atsakovė yra iš dalies apmokėjusi (atsakovė šio fakto neginčijo), o įsiskolinimas yra 13 564,06 Eur; paskutinę 1 936,00 Eur įmoką pagal šią sąskaitą atsakovė atliko 2020 m. lapkričio 9 d.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir apeliacijos objekto
16. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas, ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
17. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas ieškovės UAB „COC Center of commerce“ ieškinį patenkino visiškai – priteisė iš atsakovės UAB „ITINA“ 51 234,91 Eur skolą, 197,53 Eur palūkanas, 8 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (51 432, 44 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. spalio 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 40 Eur procesines išlaidas, susijusias su skolos išieškojimu, ir 1 714 Eur bylinėjimosi išlaidas. Ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas vertina neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, t. y. pagal apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodytus faktinius ir teisinius argumentus. Apeliantė kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodydama, kad ji su ieškove atsiskaitė, sumokėdama iš viso 142 747,96 Eur sumą ir grąžindama prekių už 44 923,55 Eur. Apeliantės teigimu, 2020 m. liepos 24 d. tarp šalių buvo sudaryta ne žodinė pirkimo–pardavimo sutartis, bet rašytinė Konsignacijos sutartis, pagal kurią ieškovė laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 24 d. iki 2020 m. spalio 30 d. perdavė atsakovei prekių iš viso už 192 981,44 Eur. Todėl atsakovė neneigia, kad ieškovei yra skolinga 6 311,36 Eur pagal ieškinyje nurodytą 2020 m. spalio 16 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. COC/202010162, nurodė, jog, pasibaigus Konsignacijos sutarčiai, šį prekių likutį atsakovė siekė grąžinti ieškovei, tačiau ieškovė atsisakė jas priimti.
18. Nors apeliaciniu skundu prašoma panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad atsakovė neginčija sprendimo dalies, kuria ieškovei iš atsakovės priteista 6 311,36 Eur skola pagal 2020 m. spalio 16 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. COC/202010162, nes pagal šią sąskaitą faktūrą atsakovė nėra atsiskaičiusi su ieškove ar grąžinusi 2020 m. spalio 16 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. COC/202010162 nurodytų prekių. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija nepasisako dėl aptariamos skundžiamo teismo sprendimo dalies, kadangi jos teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas nepatenka į apeliacijos ribas (CPK 320 straipsnis).
Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių
19. Byloje nustatyta ir dėl šių faktinių aplinkybių tarp šalių ginčo nėra, kad tarp šalių (ieškovės ir atsakovės) 2020 m. liepos 24 d. buvo sudaryta Konsignacijos sutartis Nr. 20200724, pagal kurią ieškovė (konsignantė) įsipareigojo teikti atsakovei (konsignatorei) vienkartines medicinines veido kaukes dėžutėse po 50 vnt., kurios atitinka EN 14683:2014 standartą. Be kita ko, šalys susitarė, kad prekių pardavimas įforminamas pagal prekių pirkimo–pardavimo sąskaitą, kuriame nurodomas prekės pavadinimas, vienetų skaičius, vieno vieneto kaina ir bendra suma (Sutarties 1.1 punktas). Sutarties 2 punktu ieškovė įsipareigojo: teikti prekes pagal konsignatoriaus pateiktus užsakymus raštu arba žodžiu suderinus kiekius (2.1 papunktis); sutartu laiku ir sąlygomis užsakytas prekes paruošti ir perduoti konsignatoriaus užsakytam kurjeriui bei priimti nerealizuotas prekes atgal (2.2 papunktis); pateiktas nekokybiškas prekes pakeisti per penkias darbo dienas, o nesant galimybei, priimti atgal (2.3 papunktis); teikti vienkartines trijų sluoksnių veido apsaugos kaukes už 0,13 Eur kainą be PVM už vienetą ir sutarties galiojimo metu garantuoti iš viso 150 000 vnt. tiekimą (2.4 papunktis). Savo ruožtu, atsakovė įsipareigojo: pardavinėti jai perduotas prekes sutarties galiojimo laikotarpiu (3.1 papunktis); apmokėti konsignantei už dėl jo kaltės sugadintas ar praradusias prekinę vertę prekes (3.2 papunktis); atsiskaityti su konsignante sutartyje nustatyta tvarka už parduotas prekes (3.3 papunktis) bei savo sąskaita gražinti neparduotas prekes konsignantei į jos sandėlį Klaipėdoje per penkias darbo dienas nuo konsignantės raštu pateikto reikalavimo, pasibaigus sutarčiai (3.4 papunktis). Šalys taip pat susitarė, kad atsakovė už realizuotas prekes atsiskaitys pavedimu per 30 darbo dienų pagal ieškovės pateiktą sąskaitą faktūrą (4.1 papunktis) ir numatė, jog sutartis galioja tris mėnesius nuo sutarties pasirašymo dienos ir jei abi šalys iš anksto nepraneša apie sutarties nutraukimą, jos galiojimas pratęsiamas dar trims mėnesiams (5.1 papunktis).
20. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pagal 2020 m. liepos 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 202007302 ieškovė pardavė atsakovei veido kaukes (150 000 vienetų, vieneto kaina 0,13 Eur, suma 23 959 Eur); 2020 m. rugpjūčio 7 d. pagal PVM sąskaitą faktūrą COC Nr. 202007302 pagal konsignacijos sutartį atsakovė apmokėjo 5 505,50 Eur; likusią sumą – 18 089,50 Eur, pagal šią sąskaitą atsakovė apmokėjo 2020 m. rugpjūčio 20 d. Ieškovė pagal 2020 m. rugsėjo 3 d. PVM sąskaitą faktūrą COC Nr. 20200811 pardavė atsakovei 49 600 vnt. respiratorių KN95, vieneto kaina 0,40 Eur, suma su PVM 24 006,40 Eur; sąskaitos apmokėjimo terminas iki 2020 m. rugsėjo 30 d. Atsakovė 2020 m. rugsėjo 9 d. sumokėjo 2 388,54 Eur, 2020 m. rugsėjo 18 d. sumokėjo 3 623,79 Eur, 2020 m. rugsėjo 18 d. – 609,84 Eur, 2020 m. spalio 30 d. –1 936 Eur, 1 884,17 Eur užskaityta iš 2020 m. rugsėjo 9 d. permokos; neapmokėta suma – 13 564,06 Eur. Pagal 2020 m. rugsėjo 25 d. PVM sąskaitą faktūrą COC/20200925 ieškovė pardavė atsakovei vienkartines kaukes Mask Type1 EN14683, 600 000 vnt., vieneto kaina 0,063 Eur, suma su PVM 45 738 Eur; sąskaitos apmokėjimo terminas nenurodytas. Atsakovė 2020 m. spalio 7 d. mokėjimo pavedimu pervedė ieškovei 12 100 Eur, 2020 m. lapkričio 9 d. sumokėjo 2 278,51 Eur; likusi neapmokėta suma 31 359,49 Eur. Pagal 2020 m. spalio 16 d. PVM sąskaitą faktūrą COC/202010162 ieškovė pardavė atsakovei trijų sluoksnių medicinines veido kaukes TYPE 2R, 2 600 vnt., vieneto kaina 0,096 Eur; veido kaukes Fasion Mask, 4 000 vnt., vieneto kaina 0,47 Eur; veido skydelius, 400 vnt., vieneto kaina 1,20 Eur; veido kaukes su vožtuvu FFP2, 600 vnt., vieneto kaina 0,60 Eur, bendra suma su PVM – 6 311,36 Eur; nurodytas sąskaitos apmokėjimo terminas iki 2020 m. spalio 19 d., sąskaita neapmokėta.
21. Iš esmės ginčo tarp šalių dėl šių faktinių aplinkybių ir atsakovės ieškovei atliktų mokėjimų pagal PVM sąskaitas faktūras nėra. Ginčas kilo dėl šalis siejusių teisinių santykių kvalifikavimo ir atsakovės atlikto prekių grąžinimo 44 923,55 Eur sumai. Apeliantė savo nesutikimą su skundžiamu sprendimu grindžia aplinkybe, kad tarp šalių buvo susiklostę ne pirkimo–pardavimo, bet konsignacijos teisiniai santykiai, dėl to dalis prekių ieškovei buvo grąžinta ir ieškovė negali reikalauti, jog atsakovė atsiskaitytų už nerealizuotas (jai grąžintas) prekes. Apeliantės teigimu, šį grąžinimą patvirtina ieškovei išrašyta debetinė 2020 m. spalio 12 d. PVM sąskaita faktūra Serija A Nr. 10051 ir prie jos pridėti abiejų šalių pasirašyti 2020 m. spalio 12 d. trys prekių perdavimo–priėmimo aktai. Ieškovė nurodė, kad apeliantės įvardijami prekių perdavimo–priėmimo aktai nėra susiję su nagrinėjamu ginču, nes iš sandėlių buvo pasiimtos laikinai perduotos pasaugoti kitos prekės.
22. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. sausio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB-1317-864/2022 ieškovei UAB „COC Center of commerce“ iškėlė nemokumo (bankroto)bylą, nemokumo administratore paskyrė mažąją bendriją „Asigna“.
Dėl šalių sutartinių santykių kvalifikavimo
23. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, tenkindamas ieškovės ieškinį, nusprendė, kad ieškovės atsakovei išrašytos PVM sąskaitos faktūros bei prekių pristatymo atsakovei faktas yra pakankami konstatuoti tarp šalių sutartinius pirkimo–pardavimo teisinius santykius; taip pat vertino, jog Konsignacijos sutarties sąlygas atitinka viena 2020 m. liepos 30 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 202007302, kuri yra apmokėta. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl žemiau nurodytų motyvų.
24. Nurodytina, kad nors nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė iš pirkimo–pardavimo santykių kildinamą reikalavimą, priteisti iš atsakovės jai perduotų prekių kainą, tačiau šalys rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties nebuvo sudariusios.
25. Nagrinėdamas civilinę bylą teismas turi pareigą nustatyti reikšmingas bylai aplinkybes ir jų pagrindu spręsti dėl ieškovo reikalavimų pagrįstumo. Apie reikšmingų bylai aplinkybių egzistavimą teismas sprendžia įrodinėjimo proceso metu, tirdamas ir vertindamas šalių pateiktus įrodymus (CPK 178, 185 straipsniai). Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Šios proceso teisės normos reiškia, kad civilinėje byloje, kurioje yra kilęs ginčas dėl sutartinių teisinių santykių tarp šalių buvimo, nesant rašytinės formos sutarties, pareiga įrodyti, kad buvo sudaryta atitinkama sutartis, kyla reikalavimą dėl jos nevykdymo ar netinkamo įvykdymo reiškiančiam ieškovui.
26. Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Sutarties esmė – šalių susitarimas, pasiektas suderinus jų valią. Sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma (CK 6.159 straipsnis).
27. CK 6.162–6.187 straipsniuose reglamentuojama sutarties sudarymo procedūra. Paprastai sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas), taip pat kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais (CK 6.162 straipsnio 1 dalis). Sutartis galioja, kai jos šalys susitaria dėl visų esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis). Pasiūlymas sudaryti sutartį laikomas oferta, jeigu jis pakankamai apibūdintas ir išreiškia oferento ketinimą būti sutarties saistomam ir įsipareigojančiam akcepto atveju (CK 6.167 straipsnio 1 dalis). Akceptu laikomas akceptanto pareiškimas arba kitoks jo elgesys, kuriuo pareiškiamas ofertos priėmimas. Tylėjimas arba neveikimas savaime nelaikomas akceptu. Akceptas sukelia teisinių padarinių nuo to momento, kai jį gauna oferentas (CK 6.173 straipsnio 1, 2 dalys). Kasacinio teismo išaiškinta, jog tam, kad būtų konstatuota, jog sutartis sudaryta, būtinas aiškus ir besąlygiškas akceptanto sutikimas su oferento pateiktu pasiūlymu, pareiškiamas oferentui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2011). Nors galioja bendroji taisyklė, kad šalių susitarimas pasiekiamas šalims apsikeičiant oferta ir akceptu, tačiau tai nėra vienintelė sutarties sudarymą patvirtinanti procedūra. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.162 straipsnio 1 dalį, yra konstatavęs, kad sutarties sudarymo faktą galima pripažinti ir nesant aiškiai išreikštos ofertos ar akcepto, tačiau šalių veiksmais pakankamai patvirtinant, kad jos turėjo rimtų ketinimų sukurti tarpusavio teises ir pareigas. Taigi esminis sutarties, kaip sandorio, požymis yra šalių ketinimas sukurti tarpusavio teises ir pareigas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-823/2020 41 punktą).
28. Nuosekliai formuojamoje kasacinio teismo praktikoje dėl PVM sąskaitos faktūros reikšmės, įrodinėjant sutartinius santykius, yra išaiškinta, kad PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas nereglamentuoja civilinių pirkimo–pardavimo santykių aspektų ir jame nenustatyta nei formos reikalavimų pirkimo–pardavimo sutarčiai, nei įrodinėjimo priemonių sutarties sudarymo faktui nustatyti, tarp šalių kilus ginčui dėl sutarties vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009). Pagal bendrąją taisyklę PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių pateikimą. Vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o turi būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008). Remiantis PVM sąskaita faktūra galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. to, ar šalis sieja pirkimo–pardavimo ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai. Kasacinio teismo praktika nuosekliai formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012).
29. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad CK konsignacijos sutarties sąvokos neapibrėžia, tačiau teisės doktrinoje ir verslo praktikoje pripažįstama, kad konsignacijos sutartimi pardavėjas (konsignantas) tiekia prekes tarpininkui (konsignatoriui), kuris jas parduoda savo vardu konsignanto sąskaita. Prekių, patiektų konsignatoriui, nuosavybės teisė išlieka konsignantui iki jų pardavimo pirkėjui momento. Tokių sutarčių būdingas bruožas yra tai, kad jos paprastai sudaromos plataus vartojimo prekėms realizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2008).
30. Ekonomikos terminų žodyne konsignacija (angl. Consignment) apibrėžiama kaip komisinio prekių pardavimo sutartis, pagal kurią prekių pardavėjas atsiskaito su prekių savininku tik tada, kai prekės parduotos (Vainienė R., Ekonomikos terminų žodynas, V., 2005 m.). Taigi konsignacijos sutartis civilinėje teisėje laikytina viena iš komiso sutarties rūšių.
31. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tarp šalių, priešingai nei teigė ieškovė ir pripažino pirmosios instancijos teismas, 2020 m. liepos 24 d. buvo sudaryta ne žodinė pirkimo–pardavimo sutartis, o Konsignacijos sutartis Nr. 20200724, pagal kurią ieškovė (konsignantė) įsipareigojo teikti atsakovei (konsignatorei) vienkartines medicinines veido kaukes dėžutėse po 50 vnt., kurios atitinka EN 14683:2014 standartą, prekių pardavimą įforminant pagal prekių pirkimo–pardavimo sąskaitą, kuriame nurodomas prekės pavadinimas, vienetų skaičius, vieno vieneto kaina ir bendra suma (Sutarties 1.1 punktas), o atsakovė įsipareigojo atsiskaityti su ieškove (konsignante) pavedimu per 30 darbo dienų pagal ieškovės pateiktą sąskaitą faktūrą už parduotas prekes (3.3, 4.1 papunkčiai) bei savo sąskaita grąžinti neparduotas prekes ieškovei į jos sandėlį. Be kita ko, šalys susitarė, kad sutartis galioja tris mėnesius nuo sutarties pasirašymo dienos ir jei abi šalys iš anksto nepraneša apie sutarties nutraukimą, jos galiojimas pratęsiamas dar trims mėnesiams (5.1 papunktis), t. y. sutartis galiojo iki 2020 m. spalio 24 d. su galimybe ją pratęsti dar trims mėnesiams. Kaip matyti, ne tik sutarties pavadinimas (Konsignacijos sutartis), bet ir joje įvardijamos šalys (konsignantas ir konsignatorius) bei sutarties dalykas, aptarta įsipareigojimų vykdymo tvarka aiškiai atskleidžia, kad šalys susitarė dėl konsignacijos teisinių santykių. Konsignacijos sutarties 2–4 punktuose detaliai aptarta, kaip atsakovė užsakys prekes; šalys susitarė dėl atsakovės pareigos atsiskaityti per 30 kalendorinių dienų už realizuotas prekes, kartu aptardamos nerealizuotų prekių grąžinimo galimybę į ieškovės sandėlį.
32. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išvadą dėl tarp šalių pirkimo–pardavimo teisinių santykių egzistavimo padarė išimtinai atsižvelgdamas į tai, jog konsignacijos sutartimi nebuvo susitarta dėl kito asortimento prekių (tik vienkartinių medicininių veido kaukių), kurioms buvo išrašytos ginčo PVM sąskaitos faktūros, teikimo. Viena vertus, kaip teisingai apeliaciniame skunde nurodė atsakovė, nors Konsignacijos sutartyje kaip sutarties objektas buvo nurodytos vienkartinės medicininės veido kaukės, tačiau šalys savo faktiniais veiksmais iš dalies modifikavo konsignacijos sutarties objektą ir faktiškai ieškovė atsakovei tiekė ir kitas panašaus pobūdžio medicinines prekes: respiratorius KN95, vienkartines kaukes Mask Type1 EN14683, trijų sluoksnių medicinines veido kaukes TYPE 2R, veido kaukes Fasion Mask, veido skydelius, veido kaukes su vožtuvu FFP2 ir kt. Konsignacijos sutarties 1.1 papunkčiu šalys aiškiai buvo susitarę, kad prekių pardavimas įforminamas pagal prekių pirkimo–pardavimo sąskaitą, kurioje nurodomas prekės pavadinimas, vienetų skaičius, vieno vieneto kaina ir bendra suma. Kita vertus, visos trys ginčo sąskaitos – 2020 m. rugsėjo 3 d. PVM sąskaita faktūra COC Nr. 20200811; 2020 m. rugsėjo 25 d. PVM sąskaita faktūra Nr. COC/20200925 ir 2020 m. spalio 16 d. PVM sąskaita faktūra Nr. COC/202010162 yra išrašytos Konsignacijos sutarties galiojimo laikotarpiu, t. y. iki 2020 m. spalio 24 d. Be to, iš atsakovės atliekamų pavedimų matyti, kad atsiskaitymas su ieškove buvo vykdomas dalimis, ne iš karto pervedant išrašytoje sąskaitoje nurodytą visą sumą. Todėl sutiktina su apeliante, kad šalis siejo konsignacijos teisiniai santykiai, kilę iš 2020 m. liepos 24 d. šalių sudarytos rašytinės Konsignacijos sutarties Nr. 20200724.
33. Taigi, kad šalis siejo pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai ir koks konkrečiai buvo šalių susitarimas dėl atsiskaitymo už atsakovei perduotas prekes, nagrinėjamoje byloje pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles turėjo pareigą įrodyti ieškovė, tačiau to nepadarė. Byloje nėra ne tik atsakovės teiktų užsakymų pagal pirkimo–pardavimo sutartį, bet ir jokių duomenų, patvirtinančių atsakovės akceptą dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, atsiskaitymo tvarkos ir terminų, taip pat duomenų patvirtinančių kitus atsakovės atliktus veiksmus, įrodančius būtent pirkimo–pardavimo teisinių santykių tarp šalių susiformavimą. Priešingai, 2020 m. liepos 24 d. šalių pasirašyta Konsignacijos sutartis Nr. 20200724; ieškovės išrašytos PVM sąskaitos faktūros; atsakovės atsiskaitymai su ieškove; atsakovės atlikti prekių grąžinimai patvirtina, kad toks sutarties šalių elgesys vykdant sutartį labiau būdingas ne pirkimo–pardavimo santykiams (CK 6.305 straipsnis), bet konsignacijos santykiams. Be to, kaip teisingai pažymėjo atsakovė apeliaciniame skunde, 2020 m. liepos 24 d. Konsignacijos sutartyje Nr. 20200724 nebuvo nustatyta sutarties keitimo tvarka, todėl šalys galėjo susitarti dėl konsignacijos sutarties sąlygų keitimo (kito asortimento prekių tiekimo) ne tik raštu, bet ir žodžiu ar konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnis).
Dėl atsakovės skolos dydžio
34. Apeliantė nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė ieškovei yra skolinga, be kita ko, ir 44 923,55 Eur sumą, nes, apeliantės teigimu, ji 2020 m. spalio 12 d. grąžino ieškovei neparduotų prekių likutį 44 923,55 Eur sumai.
35. Kaip buvo minėta, pagal Konsignacijos sutarties 2.2 ir 3.4 papunkčius, ieškovė įsipareigojo priimti nerealizuotas prekes atgal, o atsakovė savo sąskaita grąžinti neparduotas prekes ieškovei į jos sandėlį Klaipėdoje per penkias darbo dienas nuo ieškovės pateikto raštu reikalavimo, pasibaigus sutarčiai, t. y. šalys susitarė dėl nerealizuotų prekių grąžinimo tvarkos ir terminų.
36. Taigi, byloje nėra ginčo, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 24 d. iki 2020 m. spalio 30 d. perdavė atsakovei prekių už 192 981,44 Eur ir 1 001,43 Eur sumą lėšomis, taip pat, jog už dalį šių prekių atsakovė yra atsiskaičiusi, pervesdama ieškovei iš viso 142 747,96 Eur sumą, atsakovė neneigia, kad ieškovei yra skolinga 6 311,36 Eur pagal 2020 m. spalio 16 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. COC/202010162, vadinasi ginčas tarp šalių vyksta dėl 44 923,55 Eur sumos.
37. Apeliantė nurodo, kad neparduotų prekių likučio 44 923,55 Eur sumai grąžinimą patvirtina ieškovei išrašyta debetinė 2020 m. spalio 12 d. PVM sąskaita faktūra Serija A Nr. 10051 ir prie jos pridėti abiejų šalių pasirašyti 2020 m. spalio 12 d. trys prekių perdavimo–priėmimo aktai.
38. Iš byloje esančios atsakovės ieškovei išrašytos debetinės 2020 m. spalio 12 d. PVM sąskaitos faktūros Serija A Nr. 10051, kurią atsakovė yra įsitraukusi į buhalterinę apskaitą, matyti, kad atsakovė ieškovei 2020 m. spalio 12 d. grąžino 2 880 vnt. rankų gelio (HAND GELL) po 1 Eur, grąžinimo suma su PVM 3 484,80 Eur; 181 000 vnt. veido kaukių (3 Ply Face Masks) po 0,0849 Eur, grąžinimo suma su PVM – 18 593,95 Eur; 47 200 vnt. respiratorių KN95 KSL po 0,40 Eur, grąžinimo suma su PVM – 22 844,80 Eur, t. y. iš viso prekių už 44 923,55 Eur sumą su PVM. Prie šios sąskaitos pridėti 2020 m. spalio 12 d. trys prekių perdavimo–priėmimo aktai patvirtina, kad atsakovė perdavė, o ieškovė iš atsakovės priėmė 181 000 vnt. veido kaukių (Face Mask); 2 880 vnt. rankų gelio (HAND GELL) ir dar 47 200 vnt. prekių, kurių pusė įvardintos kaip KN95 KSL respiratoriai, o kita dalis kaip prekės be apskaitos, tačiau 2020 m. spalio 12 d. PVM sąskaitoje faktūroje Serija A Nr. 10051 nurodyta informacija patvirtina, jog buvo perduota 47 200 vnt. respiratorių dviem pozicijomis. 2020 m. spalio 12 d. prekių perdavimo–priėmimo aktuose esantys ieškovės direktoriaus rekvizitai ir parašai patvirtina, kad nurodytos prekės ieškovei buvo realiai perduotos. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodomoms prekių grąžinimo aplinkybėms pagrįsti atsakovės pateiktus dokumentus, konstatuoja, kad atsakovė yra grąžinusi neparduotų prekių už 44 923,55 Eur pagal 2020 m. spalio 12 d. ieškovei išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Serija A Nr. 10051, todėl neturi pareigos apmokėti ieškovei 44 923,55 Eur už grąžintas prekes. Atitinkamai, šia suma mažinama pirmosios instancijos teismo ieškovei iš atsakovės priteista skolos suma.
39. Kaip jau buvo minėta, pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo pareigą galima apibrėžti kaip būtinybę šaliai įrodyti aplinkybes, kurių nenustačius jai gali atsirasti neigiamų padarinių. Yra skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodytomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-104-701/2020). Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020 59 punktas).
40. Pažymėtina, kad ieškovė nors ir teigė, jog atsakovės pateikti 2020 m. spalio 12 d. prekių perdavimo–priėmimo aktai nėra susiję su ginčo PVM sąskaitomis faktūromis bei konsignacijos sutartimi, nes iš sandėlių buvo pasiimtos laikinai perduotos pasaugoti kitos prekės, tačiau tokiems savo teiginiams pagrįsti jokių rašytinių įrodymų į bylą nepateikė. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija nusprendžia, kad šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas ir atsakovės ieškovei grąžintų 44 923,55 Eur prekių suma mažinamas ieškovei iš atsakovės priteistinos skolos dydis ir palūkanos.
Dėl procesinės bylos baigties
41. Apibendrindama padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas ir teismų praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 3 d. sprendimas keistinas, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavęs šalių sutartinius teisinius santykius ir padaręs nepagrįstas išvadas dėl 2020 m. spalio 12 d. PVM sąskaitos faktūros Serija A Nr. 10051, kuria ieškovei grąžinta dalis 44 923,55 Eur vertės prekių, ir prie sąskaitos pridėtų abiejų šalių pasirašytų 2020 m. spalio 12 d. prekių perdavimo–priėmimo aktų, netinkamai nustatė priteistinos skolos ir atitinkamai palūkanų dydį. Todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keičiama ir iš atsakovės ieškovei priteisiama 6 311,36 Eur skolos suma.
42. Pažymėtina, kad ieškovė prašė priteisti iš terminą įvykdyti prievolę praleidusios atsakovės 197,53 Eur palūkanas, paskaičiuotas iki 2020 m. lapkričio 9 d. pagal pateiktą palūkanų skaičiuotę. Sumažinus pirmosios instancijos teismo priteistos skolos dydį, atitinkamai iki 20,75 Eur mažinamos priteistos palūkanos nuo 6 311,36 Eur skolos pagal ieškovės pateiktą palūkanų skaičiuoklę ir iš atsakovės ieškovei priteisiama 20,75 palūkanų, 40 Eur išieškojimo išlaidų kompensacija, 8 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos 6 311,36 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. spalio 12 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, priteisimo
43. Keičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos, šalių patirtos pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
44. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė, kreipdamasi į pirmosios instancijos teismą, sumokėjo 1 034 Eur žyminį mokestį ir patyrė 680 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už ieškinio ir dubliko parengimą bei dokumentų analizę; ieškovės patirtos išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti yra pagrįstos ir neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Todėl ieškovės ieškinį tenkinus iš dalies 12 proc. nuo visų reikalavimų sumos (6 311,36 ÷ 51 432,44 x 100 proc.), atitinkamai pakeičiamas ir išlaidų paskirstymas, priteisiant ieškovei iš atsakovės 124,08 Eur (1 034 x 12 ÷ 100) ieškovės sumokėto žyminio mokesčio ir 81,60 Eur (680 x 12 ÷ 100) išlaidų už advokato teisinę pagalbą, iš viso: 205,68 Eur ieškovės patirtų išlaidų pirmosios instancijos teisme.
45. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė pirmosios instancijos teisme patyrė 3 327,50 Eur (2 420+907,50) dydžio bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo ir tripliko parengimą bei už atstovavimą teismo posėdyje, ir šios išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, taip pat į ieškovės atmestų reikalavimų dydį (88 proc.), atsakovei iš ieškovės priteisiama 2 928,20 Eur (3 327,50 x 88 ÷100) bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Atlikus pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų įskaitymą, atsakovei iš ieškovės priteisiama 2 722,52 Eur (2 928,20 – 205,68) atsakovės patirtų išlaidų pirmosios instancijos teisme.
46. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apeliantė prašė jos naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro už apeliacinio skundo padavimą sumokėtas 996 Eur žyminis mokestis; kitų apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų nenurodė. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovei iškelta bankroto byla, apeliantei grąžinamas jos sumokėtas žyminis mokestis už apeliacinio skundo padavimą (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Išaiškinti, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remiantis teismo nutartimi.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 3 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Ieškinį patenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „ITINA“ (juridinio asmens kodas 303028890) ieškovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „COC Center of commerce“ (juridinio asmens kodas 305436499) 6 311,36 Eur (šešis tūkstančius tris šimtus vienuolika eurų 36 ct) skolos, 20,75 Eur (dvidešimt eurų 75 ct) palūkanų, 8 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (6 311,36 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. spalio 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 40 Eur (keturiasdešimt eurų) procesinių išlaidų, susijusių su skolos išieškojimu.
Priteisti iš ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „COC Center of commerce“ atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „ITINA“ 2 722,52 Eur (du tūkstančius septynis šimtus dvidešimt du eurus 52 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimą.“
Grąžinti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „ITINA“ (juridinio asmens kodas 303028890) 996 Eur (devynis šimtus devyniasdešimt šešis eurus) sumokėtą žyminį mokestį už apeliacinį skundą.
Teisėjai Asta Radzevičienė
Antanas Rudzinskas
Irmantas Šulcas