Civilinė byla Nr. e3K-3-4-701/2025
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-18538-2023-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.1; 2.6.8.8
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. vasario 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. J. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. rugpjūčio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. J. ieškinį atsakovams V. R. (V. R.) ir E. R. dėl įpareigojimo netrukdyti atlikti kadastrinius matavimus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių bendrosios dalinės nuosavybės teisę, naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos nustatymą ir sutarties aiškinimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas prašė įpareigoti atsakovus leisti jam ir jo pasirinktam matininkui įeiti į šalims priklausančią palėpę, esančią pastate – gyvenamajame name (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), (toliau – ir ginčo pastogė) ir atlikti palėpės kadastrinius matavimus.
3. Ieškovas nurodė, kad 2005 m. balandžio 22 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi (toliau – ir Sutartis) nusipirko nuosavybės teise 330/1025 dalis žemės sklypo, esančio bendrąja nuosavybe, kurio bendras plotas 0,1025 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini), ir šiame sklype esančius statinius, t. y. 32/100 dalis pastato – dvibučio gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėto indeksu 1A1p, turinčio 99,27 kv. m bendro ploto, pastatą – garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą indeksu 2G1p, kitus statinius (inžinerinius) – kiemo statinius (remonto duobė, kiemo aikštelė, tvora), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Sutarties 3.4 punktu susitarta, kad ieškovo nuosavybėn pereina gyvenamojo namo patalpos, plane pažymėtos indeksais: 1-12 (1,94 kv. m), 1-13 (2,78 kv. m), 1-11 (3,34 kv. m), 1-10 (9,74 kv. m), 1-7 (14,17 kv. m), iš viso 31,97 k v. m ploto. Kita namo dalis priklauso atsakovams. 2005 m. birželio 20 d. ieškovas ir atsakovai sudarė mainų sutartį, kuria ieškovas išmainė Sutartimi įsigytas patalpas, plane pažymėtas indeksais 1-7 ir 1-13 (iš viso 16,95 kv. m), į atsakovams priklausančią patalpą, plane pažymėtą indeksu 1-9 (11,92 kv. m). Virš atsakovams priklausančių namo patalpų (buto) yra Nekilnojamojo turto registre neįregistruota negyvenamoji patalpa – palėpė. Ši patalpa – tai bendro naudojimo patalpa, bendroji dalinė namo savininkų nuosavybė. Norint įgyvendinti nuosavybės teisę į palėpę, reikia atlikti jos kadastrinius matavimus ir įregistruoti ją Nekilnojamojo turto registre kaip atskirą objektą, tačiau atsakovai nesutinka patys atlikti palėpės kadastrinių matavimų ir neleidžia to padaryti ieškovui.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Teismas nustatė, kad ieškovas 2005 m. balandžio 22 d. Sutartimi įgijo nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą: 330/1025 dalis žemės sklypo, 32/100 dalis pastato – dvibučio gyvenamojo namo, pastatą – garažą ir kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini). Sutarties 3.4 punktu nustatyta, kad ieškovo nuosavybėn pereina gyvenamojo namo patalpos, plane pažymėtos indeksais: 1-13 (2,78 kv. m), 1-12 (1,94 kv. m), 1-11 (3,34 kv. m), 1-10 (9,74 kv. m), 1-7 (14,17 kv. m), iš viso 31,97 kv. m ploto. Kita gyvenamojo namo dalis priklauso atsakovams: atsakovui V. R. priklauso 559912/1000000 dalių, atsakovams bendrai – 170752/1000000 dalių. 2005 m. birželio 20 d. šalys sudarė mainų sutartį (toliau – ir Mainų sutartis), kuria ieškovas išmainė 16,95 kv. m ploto patalpas, plane pažymėtas indeksais 1-7 ir 1-13, į atsakovams priklausančią 11,92 kv. m ploto patalpą, plane pažymėtą indeksu 1-9. Ieškovas įsigytą namo dalį nugriovė ir 2005 m. lapkričio 8 d. išduoto statybos leidimo pagrindu atliko namo rekonstrukciją, 2007 m. sausio 22 d. namas buvo pripažintas tinkamu naudoti. 2007 m. sausio 24 d. šalys sudarė susitarimą (toliau – ir Susitarimas), kuriuo sulygo, kad 75,21 kv. m ploto pastato dalis nuosavybės teise priklauso atsakovams, 153,27 kv. m pastato dalis – ieškovui, o patalpų, valdomų bendrosios dalinės nuosavybės teise, nėra. Susitarime nustatyta, kad atsakovams nuosavybės teise priklauso namo dalis, pažymėta indeksais 1A1/p, 2a1/p, 3a1/p, kurią sudaro patalpos: R-1 (5,18 kv. m), 2-1 (2,26 kv. m), 2-2 (3,72 kv. m), 2-3 (5,77 kv. m), 2-4 (11,63 kv. m), 2-5 (17,03 kv. m), 2-6 (13,72 kv. m), 2-7 (5,45 kv. m), 2-8 (7,44 kv. m), 2-9 (3,01 kv. m), iš viso 75,21 kv. m, t. y. 3292/10000 dalys gyvenamojo namo nuo bendro 228,48 kv. m namo ploto, taip pat ūkinis pastatas (311/ž), tvora (t4, t5). Susitarime taip pat nustatyta, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso namo dalis, pažymėta indeksu 5a2/b(p), kurią sudaro patalpos: 1-1 (4,42 kv. m), 1-2 (12,03 kv. m), 1-3 (11,43 kv. m), 1-4 (10,17 kv. m), 1-5 (34,80 kv. m), 1-6 (4,53 kv. m), 1-7 (10,34 kv. m), 1-8 (11,47 kv. m), 1-9 (11,44 kv. m), 1-10 (11,27 kv. m), 1-11 (20,06 kv. m), 1-12 (9,16 kv. m), 1-13 (2,15 kv. m), iš viso – 153,27 kv. m, t. y. 6708/1000 dalys gyvenamojo namo nuo bendro 228,48 kv. m namo ploto, taip pat garažas (211/p), pavėsinė (511/p(b. p. s), tvora (t1, t2, t3). Susitarimo turinį atspindi pastato 2007 m. sausio 3 d. kadastriniai matavimai, kuriuose nurodytas pastato pirmas aukštas, priklausantis ieškovui (5a2/b(p)) ir atsakovams (1A1/p; 2a1/p; 3a1/p), taip pat nurodytas pastato antras aukštas, esantis virš ieškovui priklausančios patalpos – buto.
6. Teismo vertinimu, šalių 2007 m. sausio 24 d. susitarimo turinys rodo, kad ieškovas pripažino, jog jam nuosavybės teise priklauso dalis namo, pažymėta indeksu 5a2/b(p), o atsakovams – namo dalis, pažymėta indeksais 1A1/p, 2a1/p, 3a1/p. 2023 m. gegužės 9 d. VĮ Registrų centro duomenų bazės 2023 m. gegužės 9 d. išrašas patvirtina, kad ginčo namas yra įregistruotas kaip dviejų butų pastatai. Iš 2007 m. sausio 3 d. namo nuotraukos matyti, kad faktiškai egzistuoja du pastatai, kurie nėra sujungti bendra namo konstrukcija. Aplinkybę, kad faktiškai yra du savarankiški pastatai, patvirtina ir UAB „Urbanistika“ parengtas patalpų eksplikacijos planas. UAB „Urbanistika“ išvadoje nurodyta, kad statybos leidimas išduotas dvibučio namo antro buto rekonstrukcijai, aiškinamajame rašte atkreiptas dėmesys dėl pamatų sienos, jungiančios du butus, grunto atsparumo, patikrinus atsparumą nuspręsta nejudinti grunto prie pamatų sienos, jungiančios du butus, o namą jungti galinėmis sienomis iš lengvų nesudėtingų konstrukcijų. UAB „Geoksis“ kadastrinių matavimų byla taip pat patvirtina, kad namas buvo sujungtas lengvomis konstrukcijomis. Antstolės 2023 m. liepos 18 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) yra du atskiri pastatai (tarp namų yra tarpas), iš gatvės pusės pastatus jungia metalinės rudos spalvos durys, iš kiemo pusės – metalinė rudos spalvos plokštė, palėpė virš atsakovams priklausančio pastato neįrengta.
7. Teismo vertinimu, nurodyti faktiniai duomenys suponuoja išvadą, kad šalys Susitarimu aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė dėl joms nuosavybės teise priklausančių pastato, žemės sklypo ir kitų statinių dalių, nenustatydamos, kad yra bendrai valdomų patalpų. Ginčo patalpa – neįrengta pastogė – yra virš atsakovams priklausančių gyvenamojo namo patalpų (buto). Ieškovas, Nekilnojamojo turto registre įregistravęs nuosavybės teisę Susitarimo pagrindu, sutiko ir pripažino, kokios pastato dalys priklauso jam nuosavybės teise ir kad atsakovams nuosavybės teise priklauso dalis namo, pažymėta indeksais 1A1/p, 2a1/p ir 3a1/p, kurios neatskiriama ir sudėtinė dalis yra stogo konstrukcija – pastogė. Susitarime šalys nenustatė, kad pastogė yra bendro naudojimo patalpa. Tai, kad ieškovas Sutartimi ir Mainų sutartimi įsigijo dalį namo, vėliau ją nugriovė ir atliko rekonstrukciją (pastatė pastatą – gyvenamąjį namą), savaime nesukūrė jam bendrosios dalinės nuosavybės teisės į pastato, kuris nuosavybės teise priklauso atsakovams, pastogę. Pastato dalis, kurią įsigijo ieškovas Sutartimi ir Mainų sutartimi, neturėjo jokio konstrukcinio ryšio su ginčo pastoge. Pažymėjęs, kad ieškovas iki 2022 m. pabaigos nereiškė jokių pretenzijų į pastogę, teismas vertino, jog ieškovas suprato, kad jis šalia buvusio pastato pastatė naują pastatą (savarankišką vienetą), ir suvokė savo, kaip savininko, teises ir jų ribas.
8. Teismas nustatė, kad nors dvibutis namas įregistruotas kaip vienas objektas, faktinė situacija yra kitokia – fiziškai yra pastatyti du statiniai, neturintys tarpusavio sąlyčio. Šią aplinkybę patvirtino ir antstolė faktinių aplinkybių konstatavimo protokole. Iš jame esančių nuotraukų matyti, kad pastatai (butai) nėra fiziškai sujungti, yra tarpas, pastatų nejungia pamatas ar statybinė konstrukcija. Iš ieškovo pateiktų namo galinių sienų nuotraukų taip pat matyti, kad tarp butų yra tarpas ir nėra bendro jungiančio pamato, tarpas tarp pastatų yra uždengtas durimis ir sienele. Teismo vertinimu, pastatai nėra sujungti statybine konstrukcija, jų sujungimas vertintinas kaip formalus, nesudarantis pagrindo dvibutį pastatą pripažinti vienu savarankišku statiniu.
9. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovė, duodama paaiškinimus, nurodė, jog atsakovai davė sutikimą ieškovui atlikti namo rekonstrukciją su sąlyga, kad tarp pastatų bus 1 metro atstumas, todėl ieškovas pastatė namą, neturintį sąlyčio su atsakovų namu. Pažymėjęs, jog VĮ Registrų centro duomenų bazės 2023 m. gegužės 9 d. išraše yra nurodyta, kad pastatas – dvibutis gyvenamasis namas, kuriam suteiktas vienas unikalus numeris, yra įregistruotas kaip dviejų butų pastatai, o ne dviejų butų pastatas, teismas konstatavo, jog (duomenys neskelbtini), yra du pastatai ir virš atsakovams nuosavybės teise priklausančio pastato su šlaitiniu stogu yra neįrengta pastogė, į kurią galima patekti iš atsakovų atskirai naudojamos žemės sklypo dalies.
10. Teismas nurodė, jog byloje lemiamą reikšmę turi ne tai, kad pastatui – dvibučiam gyvenamajam namui – yra suteiktas vienas unikalus numeris, o faktinė situacija, kad egzistuoja du savarankiški pastatai, neturintys bendrų patalpų ir patekimo į ginčo pastogę iš ieškovui priklausančio pastato. Du pastatai, vienas su kitu neturintys jokio sąlyčio, vertintini kaip du savarankiški pastatai, neturintys bendro naudojimo patalpų. Todėl būtų nelogiška, neracionalu ir neprotinga leisti ieškovui atlikti kadastrinius matavimus atsakovams nuosavybės teise priklausančiame pastate. Ieškovas nėra pastato, pažymėto indeksu 1A1/p, 2a1/p ir 3a1/p, kuriame yra ginčo pastogė, bendraturtis, jos (pastogės) teisėti šeimininkai ir savininkai yra atsakovai. Dėl to šioje byloje nėra aktualus žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 77 ir 179 punktų aiškinimas ir taikymas.
11. Vertindamas ieškovo reikalavimą pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio, reglamentuojančio nuosavybės apsaugą, reikalavimus, teismas, atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pateiktus išaiškinimus, nurodė, kad ieškovo reikalavimas nepatenka į šio straipsnio taikymo sritį.
12. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2024 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
13. Iš 2023 m. gegužės 9 d. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro bazės išrašo kolegija nustatė, kad pastatui – dvibučiam gyvenamajam namui (duomenys neskelbtini), 228,48 kv. m. bendro ploto, suteiktas vienas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane jis pažymėtas 1A1p.
14. Kolegija pažymėjo, kad, atsižvelgiant į ieškovo reiškiamą reikalavimą dėl bendro naudojimo patalpos kadastrinių matavimų atlikimo, ieškovui kilo pareiga įrodyti ieškinio pagrindą, t. y. kad pastogė yra bendro naudojimo patalpa. Kolegija nurodė, kad argumentai dėl pastato bendrų konstrukcijų ryšio, pastato statybos darbų (griovimas, rekonstrukcija) ir pan. neturi teisinės reikšmės, nes šalys neginčija pastato teisinės registracijos Nekilnojamojo turto registre kaip dvibučio gyvenamojo pastato. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje padaryta išvada, kad faktinė situacija yra kitokia – fiziškai yra pastatyti du statiniai, neturintys tarpusavio sąlyčio, kolegijos vertinimu, yra perteklinė, išeinanti už ginčo ribų, todėl šalintina iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų.
15. Kolegija nurodė, kad ginčo pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), yra dvibutis gyvenamasis pastatas (ne daugiabutis), jame esantys butai namo bendraturčiams priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, todėl ieškovas nepagrįstai remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.82 straipsnio 1 dalimi. Kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-403/2023) išaiškinta, kad ši teisės norma taikoma santykiams tarp daugiabučių gyvenamųjų namų bendraturčių. Šalių 2007 m. sausio 24 d. sudarytas susitarimas savo esme atitinka CK 4.81 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendraturčių susitarimą dėl dvibučio gyvenamojo pastato naudojimo tvarkos. Kolegija, atsižvelgdama teisinį reglamentavimą, kasacinio teismo išaiškinimus, pareikštą ieškinio reikalavimą bei Susitarimą, vertino, kad ieškovas turėjo įrodyti, jog ginčo palėpė laikytina bendro naudojimo patalpa.
16. Kolegija konstatavo, jog Susitarimo turinio analizė patvirtina, kad šalys pripažino ir konkrečiai nustatė joms tenkančias dvibučio gyvenamojo pastato dalis (butus), kuriomis bus atskirai naudojamasi. Iš byloje esančio plano, sudaryto pagal 2007 m. sausio 3 d. atliktus kadastrinius matavimus, patalpų eksplikacijos ir pateiktų nuotraukų kolegija nustatė, kad atsakovams tenkanti pastato dalis (butas) yra į rytus nuo butus jungiančių konstrukcijų, virš šios namo dalies yra ginčo pastogė. Šalių Susitarime nėra nurodyta bendro naudojimo patalpų ir nėra minima pastogė. Susitarimu nustatyta naudojimosi namu tvarka matoma ir vizualiai – ieškovui ir atsakovams nuosavybės teise priklausančio pastato dalys (butai) aiškiai identifikuojamos, jos atitinka atskiras pastato dalis, tarp jų yra oro tarpas, tačiau jos sujungtos tam tikromis konstrukcijomis. Įvertinusi Susitarimą kolegija padarė išvadą, kad šalys suprato ir sutiko nustatyti tokią naudojimosi namu tvarką, kuri atitiktų faktinę situaciją, t. y. jog kiekvienai iš šalių būtų priskirtos dalys, sudarančios, kiek tai įmanoma, atskirą pastatą (butą). Tokiu atveju reikšminga tampa aplinkybė, jog ginčo palėpė yra virš atsakovams priklausančio pastato (buto), tačiau Susitarime ji nėra išskirta nei kaip atsakovų naudojama patalpa, nei kaip bendrai šalių naudojama patalpa. Pažymėjusi, jog pastato dalių, kuriomis savarankiškai naudojasi kiekviena iš šalių, atskirumas vertinamas Susitarimo, šalių tikslų ir ketinimų aspektu, kolegija pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog palėpė yra bendro naudojimo patalpa.
17. Kolegija, sutikusi su ieškovu, kad Sutartimi jo įgyta pastato dalis buvo po ginčo palėpe, pažymėjo, jog, šalims sudarius Mainų sutartį, ieškovui priklausančios patalpos iš esmės nebeturėjo konstrukcinio ryšio su palėpe, kuri nuo to laiko buvo virš atsakovams priklausančios pastato dalies. Kolegija nurodė, kad kai ieškovas 2007 metais baigė jam priklausančios namo dalies, kaip jis nurodo, rekonstrukciją, dvibučio gyvenamojo pastato butai matomi kaip vizualiai atskirti (neneigiant jų galimo konstrukcinio ryšio). Egzistuojant šiai faktinei situacijai, bendraturčiai sudarė Susitarimą, kuriuo, kaip minėta, identifikavo jiems priklausančias dvibučio gyvenamojo pastato dalis (butus) ir nustatė tvarką, kaip jomis bus naudojamasi. Tokia situacija buvo priimtina šalims iki 2022 m. pabaigos, kai ieškovas pradėjo reikšti pretenzijas atsakovams dėl pastogės. Esant tokioms aplinkybėms kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovas suvokė savo, kaip atskiro buto savininko pagal Susitarimą, teises ir jų ribas.
18. Nurodžiusi, kad šalių ginčui netaikytinos CK 4.82 straipsnio nuostatos, kolegija kaip nepagrįstus vertino ieškovo argumentus, jog Susitarimas nė vienai šaliai nesuteikia nuosavybės teisės į bendro naudojimo objektus – stogo konstrukcijas, pastogę, ar pan.
19. Kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė pagrįstai, ieškovui neįrodžius ieškinio pagrindo, t. y. jog pastogė yra bendro naudojimo patalpa.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
20. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 11 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. rugpjūčio 27 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
20.1. Teismai, aiškindami, kad šalių Susitarimo pagrindu palėpė tapo atsakovų nuosavybe, netinkamai taikė CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimą reglamentuojančias teisės normas ir iškreipė Susitarimo esmę, dėl to ieškovui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančią pastato dalį nepagrįstai paskyrė atsakovų nuosavybėn. Apeliacinės instancijos teismas Susitarimą aiškino nesilaikydamas kasacinio teismo praktikoje atskleistų sutarčių aiškinimo taisyklių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-695/2018; 2019 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019; 2019 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019; 2020 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2020) ir padarė klaidingą išvadą, kad sudarydamos Susitarimą šalys nusprendė ir dėl palėpės perėjimo atsakovų nuosavybėn, nors Susitarime apie palėpę nėra kalbama. Teismų padarytos išvados, kad Susitarimo pagrindu ieškovas neteko teisės į dalį palėpės, leidžia konstatuoti, kad Susitarimas buvo aiškinamas nesąžiningai ieškovo atžvilgiu, nes dėl tokio aiškinimo ieškovas neteko dalies turto, kurį buvo įgijęs pirkimo–pardavimo sutartimi. Aiškindami Susitarimą teismai nepaisė jo teksto, nevertino byloje pateiktų įrodymų visumos, teismų procesiniai sprendimai priimti pažeidžiant sutarčių aiškinimo taisykles ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus bendruosius teisės principus.
20.2. Aiškindami Susitarimą teismai nepagrįstai taikė subjektyvų sutarčių aiškinimo būdą ir ignoravo kitas sutarčių aiškinimo taisykles. Susitarime yra aiškiai nurodytos patalpos, dėl kurių naudojimosi tvarkos susitarė šalys. Jame nėra minima palėpė, kurią abi šalys laikė bendrai naudojama patalpa, nes ji nebuvo inventorizuota ir bendraturčiai klausimą dėl naudojimosi šia patalpa nusprendė atidėti ateičiai. Šalys Susitarime susitarė dėl naudojimosi tvarkos jame nurodytomis patalpomis ir neturėjo ketinimo susitarti, kam nuosavybės teise atiteks pastato palėpė. Jeigu šalys būtų turėjusios tokį ketinimą, jos tai ir būtų įforminusios Susitarimu ar sudarydamos atskirą sandorį. Pagal kasacinio teismo praktiką, šalims iš esmės skirtingai traktuojant Susitarimo turinį, teismai turėjo taikyti sisteminę-lingvistinę jo teksto analizę, o ne subjektyvų aiškinimo būdą.
20.3. Aiškindami Susitarimą teismai neatsižvelgė į kitas reikšmingas aplinkybes. Byloje nebuvo ginčo dėl to, kad ieškovas Sutartimi įsigijo ir dalį ginčo palėpės. Byloje yra pateiktas ir atsakovo sutikimas, išduotas ankstesniam ieškovo turto dalies savininkui, kuriame virš palėpės esantis pastato stogas įvardijamas kaip bendrojo naudojimo objektas. Teismai nevertino šių įrodymų. Tai, kad ieškovas rekonstravo savo dalį pastato, nereiškia, kad jis prarado teisę į dalį palėpės ar kad pasikeitė pastato tipas – pastatas ir po rekonstrukcijos išliko dvibutis. Šalims Susitarime neaptarus naudojimosi palėpe klausimo ir tuo labiau neaptarus jos perleidimo (priskyrimo) atsakovų nuosavybėn, teismai neturėjo pagrindo konstatuoti, kad ieškovas, pasirašydamas Susitarimą, turėjo suprasti, jog jis netenka teisės į dalį palėpės, nes ji yra virš atsakovų naudojamų pastato patalpų ir todėl laikytina ne bendro naudojimo patalpa, o atsakovų nuosavybe.
20.4. Teismai, aiškindami Susitarimą, nesivadovavo ginčo santykius reglamentuojančiais teisės aktais. Išvadą, kad palėpė negali būti laikoma bendro naudojimo patalpa, teismai turėjo pagrįsti taikydami ir aiškindami Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalies 3 punktą, kuriame apibrėžta namo palėpės, kaip bendro naudojimo patalpos, samprata. Tačiau teismai tokią savo išvadą grindė klaidingu Susitarimo aiškinimu.
20.5. Aiškindami Susitarimą, teismai padarė išvadas, prieštaraujančias kitoms teismų nustatytoms aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad ieškovas pirkimo–pardavimo sutartimi įgijo po palėpe esančią pastato dalį. Byloje nebuvo nustatyta, kad dėl ieškovui priklausančios pastato dalies remonto pakito pastato tipas ir jis nustojo būti dvibučiu namu su palėpe. Teismas pripažino, kad šalių butai turi konstrukcinį ryšį. Iš ieškovo pateiktų brėžinių matyti, kad patekti į palėpę galima iš atsakovams priklausančio žemės sklypo ir iš ieškovo naudojamos pastato dalies. Kadangi pastatas, kaip dvibutis namas, yra vientisos konstrukcijos, jungiamas bendrais inžineriniais įrenginiais, tai ir pastato palėpė taip pat priklauso visiems jo bendraturčiams. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas Susitarimą, nepagrįstai jį suabsoliutino kaip vienintelį įrodymą savo padarytai išvadai dėl palėpės priklausomybės pagrįsti ir nepagrįstai atsisakė vertinti ieškovo argumentus dėl pastato bendrų konstrukcijų, pastato remonto aplinkybių. Šie argumentai įrodo, kad palėpė visada buvo ir liko bendro naudojimo patalpa, kurios dalį ieškovas įsigijo pirkimo–pardavimo sutartimi.
21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegijos 2024 m. gruodžio 9 d. nutartimi atsisakyta priimti atsakovų atsiliepimą į kasacinį skundą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės, naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos nustatymo ir sutarties aiškinimo
22. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuosavybė neliečiama, o 2 dalyje – kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad nuosavybės neliečiamumas ir apsauga, inter alia (be kita ko), reiškia, jog savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymo, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės; turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Nuosavybės teisės, taip pat ir jos apsaugos institutas yra išplėtoti bei detalizuoti CK normose.
23. Nuosavybės teisė yra suprantama kaip teisė savo (savininko) nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Nuosavybės teisė gali būti apribota tik paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo (CK 4.39 straipsnio 1 dalis). Nuosavybės teisiniai santykiai yra civiliniai teisiniai santykiai, reguliuojami civilinės teisės normų. Civiliniai santykiai reguliuojami vadovaujantis jų subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių ir kitais principais (CK 1.2 straipsnio 1 dalis). Civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis).
24. Pagal CK 4.72 straipsnio 1 dalį, bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Kai nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą kaip daiktą priklauso keliems asmenims, pagal CK 4.72 straipsnio 1 dalį laikoma, kad bendras daiktas valdomas, naudojamas ir juo disponuojama bendrosios nuosavybės teise. Jeigu kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys į daiktą yra nustatytos, daiktas bendraturčiams priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.73 straipsnio 1 dalis). Tokiais atvejais į tą patį nuosavybės teisės objektą nukreiptos visų to daikto bendraturčių nuosavybės teisės gali konkuruoti, varžyti viena kitą ir pan. Bendrosios nuosavybės teisė reiškia tam tikrus nuosavybės teisės įgyvendinimo ribojimus, sukeliamus kitų to paties nuosavybės objekto savininkų. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o kai bendraturčiai nesutaria, bendrosios nuosavybės valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarką nustato teismas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ši nuostata reiškia įstatymo įtvirtintą kiekvieno bendraturčio pareigą visus su bendru turtu susijusius klausimus spręsti vadovaujantis interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011).
25. Dalių bendrosios nuosavybės teisėje dydis paprastai nustatomas bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo metu ir priklauso nuo bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo pagrindo (CK 4.47 straipsnis). Tačiau bendraturčio dalis bendrosios dalinės nuosavybės teisėje gali pasikeisti padidinus bendrąją dalinę nuosavybę, t. y. padidinus bendrąjį daiktą ar jo vertę. Bendraturčio dalies bendrosios dalinės nuosavybės teisėje pakeitimas, padidinus bendrąją dalinę nuosavybę, reiškia teisių apimties pasikeitimą. CK 4.77 straipsnis nustato tokio teisių pasikeitimo pagrindus bei tokio pasikeitimo teisėtumui būtinas sąlygas. Norint pakeisti bendraturčių teises, būtina turint kitų bendraturčių sutikimą ir laikantis įstatymų nustatytų taisyklių padidinti bendrąjį daiktą ar jo vertę. Bendraturčiui, laikantis įstatymo reikalavimų, padidinus bendrąją dalinę nuosavybę, yra pagrindas atitinkamai padidinti jo dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje ir atitinkamai pakeisti naudojimosi tvarką (CK 4.77 straipsnio 1 dalis). Šie pakeitimai gali būti įgyvendinami ir įforminami bendraturčių susitarimu.
26. Minėta, kad vienas iš nuosavybės teisės elementų yra teisė naudoti nuosavybės teisės objektą. Bendraturčiai, įgyvendindami bendrosios dalinės nuosavybės teisę, gali nustatyti naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką. Pagal CK 4.81 straipsnio 1 dalį, namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise.
27. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymas yra toks bendraturčių turimų nuosavybės teisių į bendrą daiktą įgyvendinimas, kuriuo apibrėžiamos bendraturčio praktinės galimybės naudotis tam tikromis gyvenamojo namo atskiromis izoliuotomis patalpomis, kartu išliekant bendrajai dalinei nuosavybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2012). Nustatant naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką, patvirtinama, kuriomis konkrečiomis daikto dalimis naudosis bendraturčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006; 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008; 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2009). Nors, nustačius tokią naudojimosi tvarką, bendrosios dalinės nuosavybės santykiai nenutrūksta, tačiau savo nuožiūra bendraturtis gali naudotis tik ta konkrečia dalimi, kuri jam priskiriama, tam tikros bendro turto dalys ir toliau gali būti naudojamos bendrai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2009; 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2010; 2017 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-343-611/2017, 36 punktas).
28. Bendraturčių sudarytas susitarimas nustatyti naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką yra sutartis (CK 6.154 straipsnis). Sutarties esmė – šalių susitarimas, pasiektas suderinus jų valią. Sutarties laisvės principas suteikia šalims galimybę laisva valia susitarti dėl sutarties turinio, sutartimi prisiimamų įsipareigojimų, jų vykdymo tvarkos ir kt. (CK 6.156 straipsnis). Todėl tuo atveju, kai sutarties sąlygos neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei, sutarties šalys yra saistomos sutartinių įsipareigojimų vykdymo tokiu būdu, kokiu jos pačios susitarė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-295-219/2020, 35 punktas).
29. Kai gyvenamasis namas priklauso keliems bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise ir jie yra sudarę susitarimą dėl naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymo, tai, esant tarp bendraturčių ginčui dėl aplinkybės, ar jų sudarytu susitarimu konkreti to namo patalpa yra priskirta naudotis konkrečiam bendraturčiui ir dėl to yra praradusi bendro naudojimo patalpos statusą, šios aplinkybės įrodinėjimo pareiga ginčą nagrinėjant teisme tenka tokia aplinkybe besiremiančiam bendraturčiui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 178 straipsniai).
30. Teismai, spręsdami su sutarčių vykdymu susijusius ginčus, turi nustatyti tikrąjį sutarties turinį, išaiškinti, kokias dalyvių tarpusavio teises ir pareigas sutartis sukūrė jos šalims. Sutarties šalių valia ir ja prisiimtų įsipareigojimų apimtis nustatytinos pagal sutarčių aiškinimo taisykles, reglamentuotas CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.
31. CK 6.193 straipsnyje, be kita ko, reglamentuojama, kad: sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai; aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (1 dalis); visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (2 dalis); jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė (3 dalis); kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai (4 dalis); aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (5 dalis).
32. Pagal nuoseklią kasacinio teismo praktiką, CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo prioritetas: aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019 27 punktą). Kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tačiau toks sutarties aiškinimo būdas ne visada leidžia tiksliai įvertinti sutarties turinį ir nustatyti bendrą subjektyvią kontrahentų valią sukurti atitinkamus įsipareigojimus. Sutarties šalių ketinimus lemia kiekvienos iš šalių individualios savybės ir poreikiai, taigi šalių ketinimai gali nesutapti. Be to, kilus sutarties šalių ginčui, teisme gali nepavykti nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, ypač jei sandorio šalys laikosi priešingų pozicijų, skirtingai interpretuoja sudarant sutartį buvusią jų valią ar ją iškreipia, nesutaria dėl sutarties tikslų ar turinio. Todėl tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-695/2018, 23 punktas; 2019 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019, 30, 31 punktai; 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2020, 29 punktas).
33. Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad sutarties šalių subjektyviais ketinimais nustatant sutarties turinį galima vadovautis tik jeigu abi šalys sutaria dėl sutarties teksto prasmės. Šalių tikrųjų ketinimų nustatymas yra praktiškai neįmanomas, kai tarp šalių yra ginčas dėl tikrosios sutarties teksto prasmės ir kai šalys skirtingai interpretuoja sutarties tekstą, tokiais atvejais taikytinas objektyvusis sutarties aiškinimo metodas – jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, t. y. taikoma sisteminė-lingvistinė sutarties teksto analizė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019 28, 31 punktus).
34. CK 6.193 straipsnio, reglamentuojančio sutarčių aiškinimo taisykles, 2 dalis pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką aiškinama plačiai, pažymint, kad sutartis turi būti aiškinama sistemiškai, nepaliekant neaptarto nė vieno reikšmingo sutarties punkto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2005), be to, negali būti neaptarta ir neįvertinta nė viena sutarties dalis, priedas ar kita sudedamoji dalis. Šiuo atveju galioja prezumpcija, kad kiekvienas žodis, frazė turi tam tikrą prasmę ir reikšmę, nes šalys be reikalo jų paprastai nevartoja. Šis aiškinimas atkartoja UNIDROIT Tarptautinių komercinių sutarčių principų 4.5 straipsnio nuostatas; toks aiškinimas taikomas ir kasacinio teismo formuojamoje praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2009; 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-181/2013).
35. Konkrečios sutarties turinio ir jos sąlygų išaiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimas. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja, tačiau, atsižvelgdamas į kasacinio skundo argumentus, patikrina, kaip žemesnės instancijos teismas laikėsi sutarčių aiškinimo taisyklių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2008; 2019 m. gruodžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-398-687/2019 39 punktą; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-112-421/2020 22 punktą; kt.).
36. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad ieškovas 2005 m. balandžio 22 d. Sutartimi įgijo nuosavybės teise, be kita ko, 32/100 dalis pastato – dvibučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini). Šis gyvenamasis namas buvo su ginčo pastoge. Sutarties 3.4 punktu nustatyta, kad ieškovo nuosavybėn pereina gyvenamojo namo patalpos, plane pažymėtos indeksais: 1-13 (2,78 kv. m), 1-12 (1,94 kv. m), 1-11 (3,34 kv. m), 1-10 (9,74 kv. m), 1-7 (14,17 kv. m), iš viso 31,97 kv. m ploto. Kita šio gyvenamojo namo dalis priklauso atsakovams. 2005 m. birželio 20 d. šalys sudarė mainų sutartį, kuria ieškovas išmainė 16,95 kv. m ploto patalpas, plane pažymėtas indeksais 1-7 ir 1-13, į atsakovams priklausančią 11,92 kv. m ploto patalpą, plane pažymėtą indeksu 1-9. Ieškovas įsigytą namo dalį nugriovė ir 2005 m. lapkričio 8 d. išduoto statybos leidimo pagrindu atliko namo dalies rekonstrukciją, 2007 m. sausio 22 d. namas buvo pripažintas tinkamu naudoti. Po atliktos namo dalies rekonstrukcijos ginčo pastogė yra išlikusi.
37. Taip pat nustatyta, kad 2007 m. sausio 24 d. ieškovas ir atsakovai sudarė Susitarimą. Jame nurodyta, kad šis Susitarimas sudarytas pagal 2007 m. sausio 22 d. statinių pripažinimo tinkamu naudoti aktą ir 2007 m. sausio 3 d. kadastro matavimus. Susitarime taip pat nurodyta, kad: „valdydami gyvenamąjį namą, plane pažymėtu indeksais 1A1/p; 2a1/p; 3a1/p ir 5a2/b(p), kurių plotas 228,48 kv. m, ir pagalbinius pastatus <...>, esančius (duomenys neskelbtini), pasiskirstėme sekančiai: 1. V. R. ir E. R. nuosavybės teise priklauso: dalis namo su indeksu 1A1/p; 2a1/p; 3a1/p, kurį sudaro patalpos: R-1 (5,18 kv. m), 2-1 (2,26 kv. m), 2-2 (3,72 kv. m), 2-3 (5,77 kv. m), 2-4 (11,63 kv. m), 2-5 (17,03 kv. m), 2-6 (13,72 kv. m), 2-7 (5,45 kv. m), 2-8 (7,44 kv. m), 2-9 (3,01 kv. m) viso 75,21 kv. m, t. y. 3292/10000 dalis gyvenamojo namo nuo bendro 228,48 kv. m namo ploto su ūkiniu pastatu <...>, tvora <...>. 2. J. J. nuosavybės teise priklauso: dalis namo su indeksu 5a2/b(p), kurį sudaro patalpos 1-1 (4,42 kv. m), 1-2 (12,03 kv. m), 1-3 (11,43 kv. m), 1-4 (10,17 kv. m), 1-5 (34,80 kv. m), 1-6 (4,53 kv. m), 1-7 (10,34 kv. m), 1-8 (11,47 kv. m), 1-9 (11,44 kv. m), 1-10 (11,27 kv. m), 1-11 (20,06 kv. m), 1-12 (9,16 kv. m), 1-13 (2,15 kv. m), viso – 153,27 kv. m, t. y. 6708/1000 dalis gyvenamojo namo nuo bendro 228,48 kv. m namo ploto ir garažas <...>, pavėsinė <...>, tvora <...>.“ Šis Susitarimas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre.
38. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad Sutartimi ieškovo įgyta namo dalis buvo po ginčo pastoge, o, šalims sudarius Mainų sutartį, ieškovui priklausančios patalpos iš esmės nebeturėjo konstrukcinio ryšio su ginčo pastoge, kuri nuo to laiko buvo virš atsakovams priklausančios namo dalies. Po ieškovo atliktos namo rekonstrukcijos ir šalių sudaryto Susitarimo ginčo pastogė yra virš atsakovams tenkančios namo dalies (buto). Pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), yra dvibutis gyvenamasis namas, kuris (ir jame esantys butai) bendraturčiams – ieškovui ir atsakovams priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise.
39. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija remiasi nurodytomis teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis), jos nėra ginčijamos kasacine tvarka.
40. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą atmesti ieškinį, šią savo išvadą motyvavo tuo, kad: ieškovui kilo pareiga įrodyti ieškinio pagrindą, t. y. jog ginčo pastogė yra bendro naudojimo patalpa; šalių Susitarimas savo esme atitinka CK 4.81 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendraturčių susitarimą dėl dvibučio gyvenamojo pastato naudojimo tvarkos; Susitarimo turinio analizė patvirtina, jog šalys pripažino ir konkrečiai nustatė joms tenkančias dvibučio gyvenamojo pastato dalis (butus), kuriomis bus atskirai naudojamasi; ginčo pastogė yra virš atsakovams tenkančios pastato dalies (buto); Susitarime nėra nurodyta bendro naudojimo patalpų ir nėra minima ginčo pastogė; Susitarimu nustatyta naudojimosi namu tvarka matoma ir vizualiai – ieškovui ir atsakovams nuosavybės teise priklausančio pastato dalys (butai) aiškiai identifikuojamos, jos atitinka atskiras pastato dalis, tarp jų yra oro tarpas, tačiau jos sujungtos tam tikromis konstrukcijomis; įvertinus Susitarimą darytina išvada, kad šalys suprato ir sutiko nustatyti tokią naudojimosi namu tvarką, kuri atitiktų faktinę situaciją, t. y. jog kiekvienai iš šalių būtų priskirtos dalys, sudarančios, kiek tai įmanoma, atskirą pastatą (butą), o tokiu atveju reikšminga tampa aplinkybė, kad ginčo pastogė yra virš atsakovams priklausančio pastato (buto), tačiau Susitarime ji nėra išskirta nei kaip atsakovų naudojama patalpa, nei kaip bendrai šalių naudojama patalpa; pastato dalių, kuriomis savarankiškai naudojasi kiekviena iš ginčo šalių, atskirumas vertinamas Susitarimo, šalių tikslų ir ketinimų aspektu; Susitarimu identifikuotos šalims priklausančios dvibučio gyvenamojo pastato dalys (butai) ir nustatyta tvarka, kaip jomis bus naudojamasi, šalims buvo priimtinos iki 2022 m. pabaigos, tuomet ieškovas pradėjo reikšti pretenzijas atsakovams dėl ginčo pastogės; ieškovas suvokė savo, kaip atskiro buto savininko pagal Susitarimą, teises ir jų ribas; ieškovas neįrodė, jog ginčo pastogė yra bendro naudojimo patalpa.
41. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad namas, kuriame yra ginčo pastogė, ir ši pastogė šalims priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, ieškinio reikalavimą pripažino atmestinu dėl to, jog konstatavo, kad šalys Susitarimu, nors jame tiesiogiai žodžiais tai ir neįvardijo, nustatė naudojimosi ginčo pastoge tvarką, pagal kurią teisė ja naudotis priklauso atsakovams, o ieškovas, kuriam byloje teko aplinkybės, jog ginčo pastogė yra bendro naudojimo patalpa, įrodinėjimo pareiga, neįrodė šios aplinkybės.
42. Iš skundžiamos nutarties matyti, jog apeliacinės instancijos teismas nėra konstatavęs, kad Susitarimo pagrindu ginčo pastogė tapo atsakovų nuosavybe. Ginčo pastogė apeliacinės instancijos teismo nutartyje kvalifikuota kaip priklausiusi ir priklausanti šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas aiškino, jog Susitarimo pagrindu ginčo pastogė tapo atsakovų nuosavybe, ir pan.
43. Kasaciniame skunde ieškovas argumentuoja, kad teismai, aiškindami Susitarimą, netinkamai taikė CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimą reglamentuojančias teisės normas, nesilaikė kasacinio teismo praktikoje atskleistų sutarčių aiškinimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-695/2018, 23 punktas; 2019 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019, 30, 31 punktai; 2019 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019, 28, 31 punktai; 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2020, 29 punktas), pažeidė CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus bendruosius teisės principus. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta iš dalies pagrįstais.
44. Nagrinėjamos bylos duomenys suponuoja pagrindą padaryti išvadą, kad šalys skirtingai interpretuoja Susitarimo turinį, nesutardamos, ar šiuo Susitarimu buvo nustatyta naudojimosi ginčo pastoge tvarka, pagal kurią teisė ja naudotis priklauso atsakovams, todėl šiuo atveju aiškinant Susitarimą nurodytu aspektu prioritetas teiktinas objektyviam sutarties aiškinimo metodui, t. y. sisteminei-lingvistinei Susitarimo sąlygų analizei, ir jo sąlygos aiškintinos taip, kaip jas aiškintų tokiomis pat aplinkybėmis analogiški šalims protingi asmenys. Dėl to kaip pagrįstas vertintinas kasacinio skundo argumentas, kad teismas turėjo taikyti sisteminę-lingvistinę Susitarimo teksto analizę, o ne subjektyvųjį jo aiškinimo metodą.
45. Skundžiamoje nutartyje teismo taikyto Susitarimo aiškinimo metodo parinkimas nėra motyvuotas, taikytas metodas nėra įvardytas. Iš jos turinio galima padaryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas Susitarimą aiškino iš esmės taikydamas subjektyvųjį, o ne objektyvųjį jo aiškinimo metodą. Atsižvelgus į tai pripažintinas pagrįstu kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimą reglamentuojančias teisės normas, nesilaikė kasacinio teismo praktikoje atskleistų sutarčių aiškinimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-695/2018, 23 punktas; 2019 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019, 30, 31 punktai; 2019 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019, 28, 31 punktai; 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2020, 29 punktas).
46. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl Susitarimo aiškinimo, be kita ko, neanalizavo ir nevertino Susitarimo nuostatos, kad jis sudarytas pagal 2007 m. sausio 22 d. statinių pripažinimo tinkamu naudoti aktą ir 2007 m. sausio 3 d. kadastro matavimus, šios nuostatos aspektu taip neanalizavo ir nevertino joje nurodytų akto ir kadastro matavimų duomenų, kurie gali turėti reikšmės nustatant, ar į Susitarimo dalyką pateko ginčo pastogė. Taip pat apeliacinės instancijos teismo netirta ir nevertinta, kodėl Susitarime, nurodžius, kad kiekvienai iš šalių priklauso atitinkamais indeksais pažymėta dalis namo, toliau yra nurodytos tą atitinkamą namo dalį sudarančios konkrečios patalpos ir jų plotų suma, o ginčo pastogė net nėra paminėta.
47. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl Susitarimo aiškinimo padarytos neatsižvelgus į šalių praktiką dėl ginčo pastogės aptarimo ankstesnius sandorius dėl nuosavybės teisių įforminančiose sutartyse, taip pat neištyrus ir neįvertinus faktinių duomenų, esančių iki šios bylos iškėlimo teisme vykusio susirašinėjimo tarp šalių medžiagoje, apie atsakovų poziciją dėl jų nesutikimo atlikti ginčo pastogės kadastrinius matavimus pagrindo.
48. Konstatavus, kad Susitarimo aiškinimo rezultatas apeliacinės instancijos teisme yra gautas netinkamai taikius CK 6.193 straipsnio nuostatas ir nesilaikius kasacinio teismo praktikoje atskleistų sutarčių aiškinimo taisyklių, t. y. jis neteisėtas, tokio rezultato vertinimas CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų teisės principų aspektu yra beprasmis, nesukeliantis teisinių pasekmių, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama ir į tai, kas nurodyta šios nutarties 42 punkte, nevertina kasacinio skundo argumentų, kad apeliacinis teismas, aiškindamas Susitarimą, pažeidė CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus bendruosius teisės principus.
49. Kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nėra konstatavęs, kad Susitarimo pagrindu ginčo pastogė tapo atsakovų nuosavybe, priešingai, ginčo pastogė nutartyje kvalifikuota kaip priklausiusi ir priklausanti šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise. Atsižvelgiant į tai, kaip nepagrįsti atmestini kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas Susitarimą, neatsižvelgė į atitinkamas aplinkybes ir nevertino atitinkamų įrodymų, padarė tam tikras išvadas, kurios prieštarauja kitoms teismų nustatytoms aplinkybėms, nepagrįstai atsisakė vertinti ieškovo argumentus dėl pastato bendrų konstrukcijų ir pastato statybos darbų.
50. Teisėjų kolegija kitus kasacinio skundo argumentus vertina kaip nesuformuluojančius kasacijos pagrindo, neturinčius reikšmės vienodos teismų praktikos formavimui ir įtakos skundžiamų teismų procesinių sprendimų teisėtumui, todėl dėl jų nepasisako.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
51. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatytas netinkamas teisės taikymas, nurodytas šios nutarties 45 punkte, yra pagrindas panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 3 dalis). Ją panaikinus, kadangi byloje kilusiam ginčui išspręsti būtina nustatyti faktines aplinkybes, byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui apeliacine tvarka. Iš naujo nagrinėjant bylą taip pat atkreiptinas dėmesys į tinkamą įrodinėjimo pareigos tarp šalių paskirstymą (žr. šios nutarties 29 punktą).
52. Kasacinis teismas patyrė 4,88 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. sausio 31 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).
53. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93, 96, 98 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. rugpjūčio 27 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė
Antanas Simniškis
Dalia Vasarienė