Administracinė byla Nr. A-512-822/2017

                                                               Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02558-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T  A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas M. M. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2015 m. kovo 25 d. iki 2015 m. rugsėjo 10 d. (skundo surašymo dienos). Kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu, pareiškėjas buvo laikomas patalpose, kuriose sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo likusios kameros dalies, sanitariniame mazge nebuvo unitazo. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius, emocinius sukrėtimus, galimybių sumažėjimą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato: Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsakovas pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl sanitarinio mazgo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas įrengtos pagal Higienos normos reikalavimus. Kitos pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl sąlygų Šiaulių TI yra nepagrįstos. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Šiaulių TI akcentavo, kad pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, Šiaulių TI manė, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Papildomai nurodė, kad Šiaulių TI pagal galimybes įgyvendino ir siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus, nagrinėjamu atveju nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimu pareiškėjo M. M. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2015 m. kovo 25 d. iki 2015 m. rugsėjo 10 d. kamerose Nr. 96, 99, 90, 27, 61, 9, 51, 66 bei drausmės izoliatoriuje DI-2. Bylai aktualiu laikotarpiu, patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų, taip pat byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie sanitarinių mazgų įrengimą patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas bei jų atitikimą higienos normų reikalavimams. Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų, bylai aktualiu laikotarpiu, į Šiaulių TI administraciją nesikreipė (b. l. 15), taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui Šiaulių visuomenės sveikatos centrą ar kt.) dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pažymoje „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodytas patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, aprašymas, iš kurio matyti, kad patalpos įrengtos pagal higienos normų reikalavimus, sanitarinio mazgo patalpa atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga, tačiau objektyvių duomenų, ar kiekvienoje kameroje, kur buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas visiškai atitinka higienos normų reikalavimus, byloje nėra.

Higienos normos HN: 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkte numatyta, kad „<...> Sanitariniame mazge turi būti unitazas <...>“. Tačiau iš pažymos „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ matyti, kad gyvenamojoje patalpoje unitazų nėra įrengta, yra tik sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema. Atsižvelgiant į tai, kad unitazo įrengimas nesusijęs su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl reikalavimas dėl unitazo įrengimo sanitariniame mazge taikytinas ir veikiančioms laisvės atėmimo vietoms (HN 76:2010 2 punktas), todėl teismas konstatavo, kad atsakovas pažeidė higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimus dėl unitazo įrengimo gyvenamųjų patalpų sanitariniame mazge.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI, buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, konstatavo, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Tačiau nagrinėjamu atveju pažeidimas buvo mažareikšmis, dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas į Šiaulių TI administraciją nesikreipė. Byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kartu pabrėžtina, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai, įvertinus byloje esančią jo asmens sveikatos istoriją, būtent dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI nenustatyti. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Teismas, atsižvelgdamas į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, konstatavo, kad byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygsta pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Pareiškėjo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintinas iš dalies, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas M. M. su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia argumentais, suformuluotais skunde pirmosios instancijos teismui (b. l. 83–85).

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo nuomone, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimas priimtas išsamia ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Paaiškina, kad pateiktas apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu.

 Šiaulių tardymo izoliatorius ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos, ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, jokių aplinkybių, jog kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė jo sveikatai, nenustatyta. Apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais ir reiškiamais siekiant pasipelnyti iš susiklosčiusios padėties.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 25 d. iki 2015 m. rugsėjo 10 d., atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu. Mano, kad teismas nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą siejo su neteisėtais valdžios institucijų veiksmais. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą siejo su tuo, kad sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas nuo likusio kameros ploto, be to, kameroje nebuvo unitazo.

Teisėjų kolegija, bylą nagrinėjanti apeliacine tvarka, pažymi, kad HN 76:2010 (2010 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. V-241 redakcija) 21 punkte įtvirtinta, jog pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.5 punkte nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji) besinaudojant tualetu gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016).

Pažymėtina, kad atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad Šiaulių TI kamerose įrengtas sanitarinis mazgas nuo bendros erdvės yra atskirtas mūrine sienele, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Tačiau byloje nėra objektyvių, nurodytas aplinkybes pagrindžiančių duomenų, kad kamerose Nr. Nr. 96, 99, 90, 27, 61, 9, 51, 66 bei drausmės izoliatoriuje DI-2, kur ginčo laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, sanitarinis mazgas buvo atskirtas nuo bendros kameros erdvės ne tik sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis. Bylai aktualiu laikotarpiu patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų, taip pat byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie sanitarinių mazgų įrengimą patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas bei jų atitikimą higienos normų reikalavimams.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Kadangi įrodyti aplinkybes kada pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, pareiga tenka atsakovui, todėl šios aplinkybės aiškintinos pareiškėjo naudai. Konstatuotina, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeista.

Kaip jau minėta, Higienos normos HN: 76:2010 21 punkte numatyta, kad sanitariniame mazge turi būti unitazas. Tačiau iš pažymos „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ matyti, kad gyvenamojoje patalpoje unitazų nėra įrengta, yra tik sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovas konkrečiu atveju pažeidė HN 76:2010 21 punkto reikalavimus, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos neigiamos pasekmės. Aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2012 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525–2542/2012 ir kt.).

Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes dėl sanitarinio mazgo įrengimo pažeidimo trukmę (nuo 2015 m. kovo 25 d. iki 2015 m. rugsėjo 10 d. pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), mastą, pobūdį bei intensyvumą ir įvertinus šias aplinkybes, konstatuotina, kad šiuo atveju pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjui kalinimo sąlygos nesukėlė kančių ar pažeminimo, kurios galėtų būti vertinamas kaip nežmoniškas ar orumą žeminantis elgesys, todėl konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju, pareiškėjui padaryta žala nėra tokia, kad ją galima būtų įvertinti jo nurodyta 5 000 Eur suma. Tačiau įvertinusi aukščiau minėtas aplinkybes, taip pat tai, kad pareiškėjui sveikatos sutrikimai dėl jo kalinimo sąlygų Šiaulių TI nenustatyti, jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, teisėjų kolegija mano, jog dėl pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti nustatytina 200 Eur suma.

Pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, priteisiant 200 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti jį taip: ,,Priteisti pareiškėjui M. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti”.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Arūnas Dirvonas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė