Civilinė byla Nr. 2A-1962/2013

Procesinio sprendimo kategorijos 32.8; 42.8; 126.8.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 2013 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo likviduojamos akcinės bendrovės banko SNORAS apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-332-611/2013 pagal ieškovų antstolių P. K. ir A. B. ieškinį atsakovui likviduojamai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl pažeistų teisių gynimo, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Ieškovai antstoliai P. K. ir A. B. ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašė pripažinti, kad antstolės P. K. depozitinėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), atidarytoje atsakovo LAB banke SNORAS, esančios 1 615 477,37 Lt lėšos ir antstolio A. B. depozitinėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), atidarytoje atsakovo banke esančios        490 088,46 Lt lėšos nėra atsakovo nuosavybė, įpareigoti atsakovo administratorių pervesti ieškovų minėtose depozitinėse sąskaitose esančias minėtas lėšas į ieškovų sąskaitas kituose bankuose, taip pat prašė priteisti ieškovams jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje nurodė, kad minėtos lėšos buvo gautos ieškovams, kaip antstoliams, atliekant vykdymo veiksmus vykdomosiose bylose. Ieškovai kreipėsi į atsakovą, prašydami grąžinti šias lėšas, tačiau atsakovas tokius prašymus ignoravo, nurodydamas, kad lėšos gali būti grąžintos tik Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nustatyta tvarka. Ieškovai teigė, kad antstolio depozitinės sąskaitos požymis yra kitiems asmenims priklausančių lėšų turėjimas patikėjimo teise, jos paskirtis – laikinai turėti lėšas antstolio žinioje ir jas paskirstyti tretiesiems asmenims, vykdant atitinkamus procesinius veiksmus. Antstolio depozitinėje sąskaitoje esančios lėšos priklauso tretiesiems asmenims ir, nors antstolis turi tam tikrus įgaliojimus, susijusius su turtu, tačiau nei turtas, nei turtinės teisės netampa jo nuosavybe. Tą patvirtinta ir Sprendimų vykdymo instrukcijos, patvirtintos LR teisingumo ministro 2002-12-31 įsakymu Nr. 432 7 skyriaus „Išieškotų piniginių lėšų apskaita, paskirstymas ir išmokėjimas“ taisyklės bei ieškovų nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Kadangi lėšos, esančios antstolio depozitinėje sąskaitoje, nėra nei antstolio, nei banko, kuriame tokia sąskaita atidaryta, nuosavybė, todėl nėra pagrindo teigti, kad antstolių depozitinėse sąskaitose esančių lėšų atžvilgiu ieškovai yra atsakovo kreditoriai, kurie privalėtų reikšti savo reikalavimus. Ieškovai, sudarydami atitinkamas banko sąskaitos sutartis, nurodė, kad sutartis sudaro veikdami kaip antstoliai; be to, ieškovo A. B. ir atsakovo sudarytoje banko sąskaitos sutartyje yra padarytas aiškus prierašas, kad tai yra depozitinė sąskaita, todėl minėtose sąskaitų sutartyse buvo aiškiai atskleistas turto patikėjimo faktas. Be to, trečiojo asmens veiksmai, pervedant draudimo išmokas ieškovei P. K., patvirtina, kad ieškovų, kaip antstolių, vardu sudarytos banko sąskaitos sutartys ir atidarytos banko sąskaitos buvo ir yra vertinamos skirtingai nuo bet kokių kitų fizinių ir juridinių asmenų turimų sąskaitų kredito įstaigose. Ieškovų teigimu, pagal CK 6.56 straipsnio 8 dalį, bankroto atveju depozitinėje sąskaitoje esančios piniginės lėšos nėra įtraukiamos į bankrutuojančio banko ar kitos kredito įstaigos turtą, iš kurio tenkinami kreditorių reikalavimai. Tai, kad šioje normoje neįvardinta antstolio depozitinė sąskaita, negali būti vertinama kaip draudimas taikyti šią normą antstolio depozitinės sąskaitos atžvilgiu.

              Atsakovas LAB bankas SNORAS su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad antstolis yra profesionalus teisininkas, kuriam taikomi padidinti rūpestingumo, atidumo standartai. Teigė, jog ieškovų banko sąskaitose buvusios lėšos priklausė ne tik tretiesiems asmenims, bet ir jiems patiems, kadangi už sąskaitos likutį, nuosavybės teise priklausantį tretiesiems asmenims, antstoliams buvo mokamos palūkanos. Be to, turto patikėtinių ir ieškovų turtas minėtose banko sąskaitose nebuvo atskirtas, kadangi palūkanos už sąskaitoje laikomas lėšas buvo pervedamos į tas pačias ieškovų sąskaitas, o lėšos iš vadinamų depozitinių sąskaitų buvo pervedamos ne tik tretiesiems asmenims, tačiau ir į ieškovų asmenines sąskaitas. Pažymėjo, kad Antstolių įstatymas nenurodo, kad apsauga antstolių depozitinėms sąskaitoms taikoma ir banko bankroto atveju, o CK 6.56 straipsnis neįtvirtina apsaugos antstolio depozitinei sąskaitai, o jei įstatymų leidėjas tapatintų antstolio depozitinę sąskaitą notaro, banko ar kitos kredito įstaigos depozitinei sąskaitai, tą būtų aiškiai įtvirtinęs. Be to, ieškovai neatskleidė turto patikėjimo fakto banko sąskaitos sutarčių sudarymo metu, o ieškovo A. B. ranka padarytas prierašas, kad sąskaita yra depozitinė, nekeičia faktiškai susiklosčiusių santykių tarp atsakovo ir ieškovų esmės – atsakovą ir ieškovus sieja skoliniai teisiniai santykiai. Atsakovas mano, kad pagal analogiją galėtų būti taikomas Finansinių priemonių rinkų įstatymas, pagal kurį, net ir veikiant patikėjimo pagrindais, nėra įstatyminės garantijos gauti išmokas bankrutuojant bankui. Atsakovo teigimu, antstolio depozitinė sąskaita yra daugiafunkcinė ir savo pobūdžiu negali būti sulyginama su notaro, banko ar kitos kredito įstaigos sąskaitomis, nurodytomis CK 6.56 straipsnyje, kurio 8 dalyje įtvirtinta apsauga turi būti taikoma tik tada, kai į depozitinę sąskaitą pervedamomis lėšomis skolininkas dėl išsamių CK 6.56 straipsnio 1 dalyje numatytų aplinkybių, negalėdamas įvykdyti prievolės tiesiogiai kreditoriui, įvykdo prievolę kreditoriui per tarpininkus, pats pasirinkdamas tokį prievolės įvykdymo būdą, be to, CK 6.56 straipsnio norma turėtų būti aiškinama kaip numatanti bankrotą to asmens, kuris turi depozitinę sąskaitą. Net ir pripažinus, kad skolininkai per antstolius vykdė savo prievoles kreditoriams, atsakovas nebuvo tarpininkas šiame prievolės vykdyme, tokiais tarpininkais buvo ieškovai, tuo tarpu atsakovas veikė komerciniais pagrindais ir santykiai susiklostė tarp atsakovo ir antstolių, todėl CK 6.56 straipsnio 8 dalis šiuo atveju netaikoma.

              Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ taip pat prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovams buvo apskaičiuotos ir išmokėtos indėlių draudimo išmokos, pervedant jas į antstolių depozitines sąskaitas, po 345 280 Lt sumą kiekvienam. Pažymėjo, kad ieškovų sąskaitose buvo skaičiuojamos palūkanos, o tai rodo, jog nei viena iš šalių nelaikė jų depozitinėmis.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 18 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai ir pripažino, kad ieškovės antstolės P. K. depozitinėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), esančioje AB banke SNORAS, esančios 1 615 477,37 Lt lėšos nėra atsakovo LAB banko SNORAS nuosavybė, įpareigojo atsakovą LAB banką SNORAS minėtą 1 615 477,37 Lt sumą pervesti į ieškovės P. K. depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke. Taip pat pripažino, kad ieškovo antstolio A. B. depozitinėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), esančioje AB banke SNORAS, esančios 490 088,46 Lt lėšos nėra atsakovo LAB banko SNORAS nuosavybė, įpareigojo atsakovą LAB banką SNORAS minėtą 490 088,46 Lt sumą pervesti į ieškovo A. B. depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Šiaulių banke.

Teismas pažymėjo, kad pagal Antstolių įstatymo 41 straipsnio 2 dalį antstolis teisės aktų nustatyta tvarka turi atskirą depozitinę sąskaitą (sąskaitas) bei kitų sąskaitų, o minėto straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad antstolio depozitinėje sąskaitoje laikomos kitiems asmenims priklausančios piniginės lėšos negali būti įkeistos, areštuotos, jomis negali būti naudojamasi, disponuojama, į jas negali būti nukreipiamas išieškojimas pagal antstolio prievoles, taip pat dėl jų negali būti sudaromos indėlių sutartys. Pagal teisingumo ministro 2005-10-27 įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 81 punktą, antstolis ar jo įgaliotas asmuo lėšas, gautas pagal vykdomuosius dokumentus, ne vėliau kaip kitą darbo dieną privalo įnešti į antstolio depozitinę sąskaitą, o minėtos instrukcijos 82 punktas nurodo, kad į antstolio depozitinę sąskaitą taip pat įmokamos išieškotojo sumokėtos ar iš skolininko išieškotos vykdymo ir kitokios minėtame punkte nurodytos išlaidos. Teismas, remdamasis minėtu teisiniu reglamentavimu, sprendė, kad antstolio depozitinėje sąskaitoje apskaitomos svetimos, nuo antstolio turto atskirtos ir jam nepriklausančios lėšos gali būti naudojamos tik tam tikslui, kuriam įmokėtos. Tuo tarpu antstolio asmeninės prievolės iš depozitinėje sąskaitoje esančių lėšų negali būti vykdomos, nei antstolis, nei joks kitas asmuo negali gauti iš jų asmeninės naudos.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad antstolio depozitinės sąskaitos pobūdis pagal teisinį reglamentavimą yra panašus į notaro depozitinės sąskaitos teisinį reglamentavimą (Notariato įstatymo 26 str.), nes į notaro depozitinę sąskaitą taip pat įmokamos kitiems asmenims, o ne notarui, priklausančios lėšos, notaras negali gauti iš jų naudos, tokios lėšos negali būti naudojamos notaro prievolėms vykdyti. CK 6.56 straipsnis įtvirtina skolininko teisę  įvykdyti prievolę, sumokant skolą į notaro, banko ar kitos kredito įstaigos depozitinę sąskaitą. Prievolės įvykdymas sumokant skolą į depozitinę sąskaitą atitinka kreditoriaus interesus tik jeigu jam garantuojamas jos išmokėjimas. Teismo vertinimu, būtent todėl pagal CK 6.56 straipsnio 8 dalį bankroto atveju depozitinėje sąskaitoje esančios lėšos neįtraukiamos į bankrutuojančio banko ar kitos kredito įstaigos turtą, iš kurio tenkinami kreditorių reikalavimai, nes tik tokiu būdu gali būti užtikrinama tokios sąskaitos paskirtis ir tikslai. Tuo labiau, kad priverstinio išieškojimo (vykdymo) procese lėšos gali judėti tik per antstolio depozitinę sąskaitą banke, bet kokios grynais gautos lėšos tuoj pat turi būti įmokamos į depozitinę sąskaitą, todėl jis neturi kitokios galimybės, tik kaip per sąskaitą vykdyti išieškojimą ir atsiskaitymą su išieškotojais. Pažymėjo, kad galiojantis CK buvo patvirtintas 2000 m., o įsigaliojo 2001-07-01, kuomet notarai jau buvo privatūs asmenys, o antstoliai tuomet tokie dar nebuvo. Antstoliai tapo privatūs tik nuo 2003-01-01, įsigaliojus galiojančiam CPK ir antstolių įstatymui. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, t. y. į tai, kad antstolio depozitinės sąskaitos ir notaro depozitinės sąskaitos teisinis režimas ir paskirtis yra analogiški, tačiau antstolių įstatymas įsigaliojo tik nuo 2003-01-01, o CK 6.56 straipsnio 8 dalies norma įsigaliojo nuo 2001-07-01, teismas pripažino, kad į šios normos teisinį reguliavimą antstolio depozitinė sąskaita nėra įtraukta ne sąmoninga įstatymų leidėjo valia, o tai yra įstatymo spraga, kuri turi būti užpildoma taikant įstatymo analogiją (CK 1.8 str. 1 d.). Be to, teismo vertinimu, CK 6.56 straipsnio 8 dalis nėra specialioji norma, kuri negali būti taikoma antstolio depozitinei sąskaitai, nes tai neatitiktų šios normos paskirties ir neužtikrintų jos tikslų pasiekimo.

              Teismas pažymėjo, kad antstolio depozitinėje sąskaitoje esančiomis lėšomis kredito įstaiga negali naudotis savo veikloje, negali įtraukti į savo turto balansą, tačiau minėto draudimo pažeidimas pats savaime nereiškia, kad antstolio depozitinėje sąskaitoje esančios lėšos prarado CK 6.56 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą teisinę apsaugą. Todėl, teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad kredito įstaiga moka palūkanas už antstolio depozitinėje sąskaitoje esančias lėšas, pati savaime nepaneigia depozitinės sąskaitos, kaip tokios, buvimo ir nepanaikina minėtos teisinės apsaugos, nes tai susiję su trečiųjų asmenų, nesančių ginčo šalimi, teisėtų interesų apsauga ir užtikrinimu.

              Teismo įsitikinimu, vien ta aplinkybė, kad sutarčių dėl sąskaitų aptarnavimo su ieškovais sudarymo metu atsakovas neturėjo patvirtinęs depozitinių sąskaitų atidarymo ir aptarnavimo taisyklių, nepaneigia šalių galimybės susitarti dėl depozitinės sąskaitos sutarties sudarymo, nes atsakovo turima veiklos licencija tokią teisę jam suteikė. Todėl atsakovo prezidento 2008-05-19 įsakymu Nr.170-08 ir 2010-03-25 įsakymu Nr. 102-10 patvirtintos Banko sąskaitų atidarymo juridiniams asmenims instrukcijos nepaneigia galimybės ieškovams ir atsakovui susitarti dėl depozitinių sąskaitų atidarymo ir tvarkymo. Be to, dėl ieškovų ir atsakovo sudarytų sutarčių dėl sąskaitų aptarnavimo pobūdžio gali būti sprendžiama ne tik iš sutarčių turinio, bet ir iš šalių faktinių teisinių santykių – ieškovės P. K. sąskaitos išrašai ir jos 2003-01-10 pranešimas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai patvirtina, kad ši sąskaita buvo naudojama kaip depozitinė. Nors ir sudarytoje sąskaitos aptarnavimo sutartyje nėra įrašo apie tai, kad minėta sąskaita yra depozitinė, tvarkydamas minėtą ieškovės sąskaitą, atsakovas galėjo ir turėjo matyti, kad joje iš esmės vyksta lėšų judėjimas, vykdant priverstinį išieškojimą.

Teismas taip pat nustatė, kad ieškovui antstoliui A. B. pagal banko sąskaitos atidarymo sutartį ir 2007-10-11 banko sąskaitos sutartį 2007-10-11 buvo atidaryta banko sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), sutartyje ranka padarytas įrašas, kad ši sąskaita yra depozitinė. Minėtą sutarties nuorašą į bylą pateikė atsakovas, ieškovas neigia pats ranka įrašęs šį įrašą, o atsakovas neįrodė, kad tokį įrašą padarė ieškovas. Kad minėta sąskaita yra depozitinė, teismo vertinimu, patvirtina ir atsakovo į bylą pateiktas minėtos ieškovo sąskaitos išrašas, kuriame pats atsakovas nurodo, kad ši sąskaita depozitinė.

              Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovų banko sąskaitos yra depozitinės, joms taikoma CK 6.56 straipsnio 8 dalyje nurodyta teisinė apsauga, t. y. jose esančios lėšos nėra įtrauktos į atsakovo turtą, iš kurio galėtų būti tenkinami jo kreditorių reikalavimai. Teismo vertinimu, tai, kad atsakovas jas neteisėtai naudojo ir mokėjo ieškovams palūkanas, nepaneigia nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų – pagal bylos duomenis ieškovai atsakovo priskaičiuotomis palūkanomis nesinaudojo. Todėl teismas sprendė, kad atsakovui atėmus banko veiklos licenciją ir nutraukus veiklą, šios lėšos turi būti grąžintos ieškovams į jų nurodomas sąskaitas, netaikant ĮBĮ nuostatų dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkos ir eiliškumo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

              Atsakovas LAB bankas SNORAS apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teisimo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą ir ieškovų ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai aiškino CK 6.56 straipsnio 8 dalies normą, kadangi antstolio ir notaro sąskaitos nėra analogiškos. CK 6.56 straipsnyje įtvirtintas baigtinis sąrašas asmenų, kurie gali veikti kaip tarpininkai, priimdami prievolės įvykdymą už kreditorių – notarai, bankai, kitos kredito įstaigos. Taigi iš minėto straipsnio matyti, kad bankroto atveju apsauga taikoma lėšoms, kurioms skolininkas savo noru įvykdo prievolę kreditoriui, tačiau ne bet kokioms kitoms lėšoms, kurios laikomos sąskaitoje, vadinamoje „depozitine“.

2. Teismas depozitinės sąskaitos neįtraukimą į CK 6.56 straipsnio 8 dalies normą nepagrįstai konstatavo kaip įstatymo spragą. Per daugiau nei 10 CK galiojimo metų įstatymo leidėjas jokių šio straipsnio pakeitimų nedarė, todėl laikytina, jog tokia yra įstatymo leidėjo valia dėl minimo straipsnio turinio ir paskirties, taip pat ir dėl subjektų bei apsaugos bankroto atveju apimties.

3. Teismas pažeidė CK 1.8 straipsnio 3 dalies normą, nes įstatymo analogija negalėjo būti taikoma, kadangi CK 6.56 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta specialioji teisės norma Įmonių bankroto įstatymo normų atžvilgiu.

4. CK 6.56 straipsnio 8 dalies norma taip pat turėtų būti suprantama kaip numatanti apsaugą tuomet, kai bankrutuoja prievolės įvykdymo tarpininkas, bet ne pats bankas. Tokiu būdu šia norma siekiama, jog pas notarą, banką ar kitą kredito įstaigą (veikiančius kaip tarpininkus) esančios lėšos būtų apsaugotos nuo minėtų tarpininkų kreditorių.

5. Teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai vertino į bylą atsakovo pateiktus įrodymus ir nepagrįstai laikė, jog antstolių sąskaitos yra depozitinės. Teismas nesivadovavo į bylą pateiktomis 2008-05-19 ir 2010-03-25 Banko sąskaitų atidarymo juridiniams asmenims instrukcijomis, kurios patvirtina, kad atsakovas apskritai tik nuo 2010-03-25 savo vidaus taisyklėmis numatė galimybę atidaryti klientams kaupiamąsias depozitines sąskaitas, o ieškovės P. K. sąskaita atidaryta dar 2007 m. ir vėliau nebuvo keičiama į depozitinę. Be to, už lėšas, esančias sąskaitoje, atsakovas ieškovei mokėjo palūkanas, todėl laikytina, kad ieškovės reikalavimo teisė nesiskiria nuo kitų kreditorių reikalavimų, kylančių iš su atsakovu sudarytų indėlių ir/ar sąskaitos sutarčių. Be to, iš minėtos depozitinės ieškovės sąskaitos buvo atliekami pavedimai į asmeninę jos sąskaitą.

6. Teismas analogiškais motyvais taip pat neturėjo laikyti depozitine ir ieškovo A. B. sąskaitos. Tai, kad šioje sutartyje yra ranka padarytas prierašas „depozitinė“, nepaneigia atsakovo teiginių, jog sutarties sudarymo metu atsakovas apskritai neteikė depozitinių sąskaitų atidarymo paslaugų.

7. Teismas sprendime negalėjo konstatuoti, jog lėšos yra ne atsakovo nuosavybė ir įpareigoti pervesti jas į antstolių sąskaitas, kai tuo pačiu sprendimu nebuvo konstatuota, kam minėtos lėšos priklauso, kas turi reikalavimo teisę į jas. Jeigu depozitinėse sąskaitose esančios lėšos yra skolininkų ar išieškotojų nuosavybė, tai nėra jokio pateisinimo, kodėl jie neturėtų prisiimti tokios pačios rizikos, kaip ir kiti banko klientai bankroto atveju.

8. Teismas be pagrindo tenkino ieškinį ir todėl, kad ieškinys savo esme buvo pareikštas kaip vindikacinis reikalavimas susigrąžinti daiktą, tačiau toks reikalavimas negali būti tenkinamas piniginių lėšų atžvilgiu, kadangi nuosavybės teisė į negrynuosius pinigus nėra ginama remiantis daiktinės teisės normomis.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas antstolis A. B. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti iš apelianto 4 840 Lt bylinėjimosi išlaidų. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Priešingai, nei aiškina atsakovas, pagal antstolių veiklos pobūdį ir tikslus, po CK įsigaliojimo pasikeitusį jų statusą (tapimas privačiais asmenimis nuo 2003 m.), formalus siauras CK 6.56 straipsnio aiškinimas neatitiktų šios normos paskirties ir neužtikrintų jos tikslų pasiekimo. Šios normos turinys nepaneigia antstolio depozitinės sąskaitos tapataus notaro depozitinei sąskaitai pobūdžio ir būtinybės taikyti analogišką teisinę apsaugą.

2. Antstolio depozitinėje sąskaitoje esančių lėšų nuosavybės teisė atsakovui niekada nebuvo perėjusi, taigi šios lėšos negali būti traukiamos į atsakovo turto masę ir skirstomos ĮBĮ nustatyta tvarka. Antstolis neturi kitokios galimybės vykdyti išieškojimą ir atsiskaitymą su išieškotojais, kaip tik per depozitinę sąskaitą.

3. Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad CK 6.56 straipsnio 8 dalies norma galėtų būti suprantama kaip numatanti apsaugą, kai bankrutuoja prievolės įvykdymo tarpininkas (depozitinės sąskaitos turėtojas), bet ne pats bankas, kadangi šioje normoje aiškiai suformuluota, jog kalbama apie bankrutuojančio banko ar kitos kredito įstaigos turtą.

4. Priešingai, nei teigia apeliantas, ieškovas depozitinės sąskaitos nenaudojo asmeniniais tikslais, o tik išimtinai profesinių paslaugų teikimo metu. Be to, su atsakovu sudarytoje sutartyje padarytas aiškus įrašas, kad sąskaita yra depozitinė.

5. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad ieškovas neturi subjektinės teisės kreiptis į teismą su tokio pobūdžio ieškiniu, nes antstolis atstovauja visų skolininkų vykdomosiose bylose, kurių lėšos yra ginčo depozitinėje sąskaitoje, interesams. Be to, neturi pagrindo atsakovo teiginiai, jog tuo atveju, jei depozitinėse sąskaitose esančios lėšos yra skolininkų ar išieškotojų nuosavybė (reikalavimo teisė į lėšas), jie turėtų prisiimti tokią pačią riziką, kaip ir kiti banko klientai bankroto atveju, kadangi tokie asmenys patys nesudarė jokios sutarties su atsakovu, negavo jokios finansinės naudos, todėl jų lėšos neįskaičiuojamos į bendrą atsakovo turto masę ir negali būti naudojamos kitų atsakovo kreditorių reikalavimams tenkinti.

6. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, tarp atsakovo ir ieškovų nesusiklostė prievoliniai kreditoriaus ir skolininko teisiniai santykiai, kadangi ieškovas niekada nebuvo jo depozitinėje sąskaitoje esančių pinigų savininkas. Be to, atsakovo cituojamoje teismų praktikoje analizuojama situacija, kai su atsakovu buvo sudaromos ne depozitinės sąskaitos, o sąskaitos buvo atidarytos būtent atsakovo vardu, todėl šioje byloje susiklostę santykiai nėra tapatūs atsakovo cituojamose bylose aptariamiems.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė antstolė P. K. taip pat prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad antstolės depozitinėje sąskaitoje buvusios lėšos nebuvo atskirtos nuo pačios ieškovės asmeninių lėšų, nes ieškovė pateikė detalų depozitinės sąskaitos aprašą, nurodant sąskaitoje esančių lėšų savininkus, įmokėjimo pagrindą ir sumą.

2. Atsakovas be pagrindo teigia, kad antstolio depozitinė sąskaita nėra įtraukta į CK 6.56 straipsnio 8 dalies reguliavimą sąmoninga leidėjo valia, nes Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pateikė teikimą dėl CK 6.56, 6.892, 6.894 ir 6.913 straipsnių pakeitimo ir papildymo.

3. Tai, kad antstolio sąskaita yra depozitinė, patvirtina aplinkybė, jog antstolis tik administruoja depozitinėje sąskaitoje esančias lėšas. Skolininkas vykdymo procese negali pasirinkti antstolio, kartu negali nurodyti atitinkamą vykdomąjį dokumentą jo turto atžvilgiu vykdančiam antstoliui, kuriame banke ir kiek depozitinių sąskaitų turi turėti antstolis. Tokiu būdu skolininkai negali diversifikuoti galimos rizikos dėl banko bankroto, kuriame yra konkretaus antstolio depozitinė sąskaita.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Nagrinėjamu atveju sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino CK 6.56 straipsnio 8 dalies normą ir turėjo teisinį pagrindą pripažinti, kad ieškovų antstolių P. K. ir A. B. sąskaitoms, esančioms LAB banke SNORAS, taikomas minėtoje normoje nustatytas režimas.

Dėl CK 6.56 straipsnio 8 dalies aiškinimo ir taikymo

Pagal CK 6.56 straipsnyje nuostatą, skolininkas turi teisę įvykdyti piniginę prievolę, sumokėdamas skolą į notaro, banko ar kitos kredito įstaigos depozitinę sąskaitą. Prievolei įvykdyti reikiamos sumos sumokėjimas į šio straipsnio 1 dalyje nurodytą depozitinę sąskaitą laikomas tinkamu prievolės įvykdymu (CK 6.56 str. 2 d.). Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, būtent todėl pagal CK 6.56 straipsnio 8 dalį bankroto atveju depozitinėje sąskaitoje esančios lėšos neįtraukiamos į bankrutuojančio banko ar kitos kredito įstaigos turtą, iš kurio tenkinami kreditorių reikalavimai.

Pažymėtina, kad CK 6.56 straipsnio dispozicijoje minimos tik notaro, banko ar kitų kredito įstaigų depozitinės sąskaitos, tuo tarpu antstolio depozitinė sąskaita atskirai neišskirta. Taigi byloje ginčas ir kilo būtent dėl to, ar antstolio depozitinė sąskaita gali būti prilyginama notaro, banko ar kitos kredito įstaigos depozitinei sąskaitai (CK 6.56 str. 1 d.).

Atsakovas savo apeliaciniame skunde teigia, kad antstolio ir notaro depozitinės sąskaitos nėra analogiškos, todėl pirmosios instancijos teismas be pagrindo jas sulygino, nes bankroto atveju apsauga taikoma tik lėšoms, kuriomis skolininkas įvykdo prievolę kreditoriui savo noru. Teisėjų kolegija, nesutikdama su minėtais argumentais, pažymi, kad kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pagal Antstolių įstatymo 41 straipsnio 2 dalies nuostatą, antstolis teisės aktų nustatyta tvarka turi atskirą depozitinę sąskaitą (sąskaitas) bei kitų sąskaitų, o antstolio depozitinėje sąskaitoje laikomos kitiems asmenims priklausančios piniginės lėšos negali būti įkeistos, areštuotos, jomis negali būti naudojamasi, disponuojama, į jas negali būti nukreipiamas išieškojimas pagal antstolio prievoles, taip pat dėl jų negali būti sudaromos indėlių sutartys (Antstolių įstatymo 41 str. 3 d.). Pagal teisingumo ministro 2005-10-27 įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 81 punkto nuostatą, antstolis ar jo įgaliotas asmuo lėšas, gautas pagal vykdomuosius dokumentus, ne vėliau kaip kitą darbo dieną privalo įnešti į antstolio depozitinę sąskaitą, o minėtos instrukcijos 82 punkte nustatyta, kad į antstolio depozitinę sąskaitą taip pat įmokamos išieškotojo sumokėtos ar iš skolininko išieškotos vykdymo ir kitokios minėtame punkte nurodytos išlaidos. Taigi, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, antstolio depozitinėje sąskaitoje apskaitomos svetimos, nuo antstolio turto atskirtos ir jam nepriklausančios lėšos, ir jos gali būti naudojamos tik tam tikslui, kuriam jos yra įmokėtos. Todėl, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nors apeliantas, teigdamas, kad notarų ir antstolių depozitinės sąskaitos įgyvendina skirtingų teisinių santykių reguliavimą, yra teisus, tačiau nustatant, ar į CK 6.56 straipsnio 8 dalį patenka ir antstolio depozitinė sąskaita, atsakovo nurodyta aplinkybė, kad į antstolio depozitinę sąskaitą skolininkai lėšas perveda ne savo noru, neturi teisinės reikšmės. Priešingas aiškinimas, teisėjų kolegijos vertinimu, pažeistų depozitinės sąskaitos paskirtį ir tikslus, nes kreditoriams nebūtų garantuojamas skolos išmokėjimas – susidarytų situacija, jog skolininkai, nebūdami jokiais teisiniais santykiais susiję su banku, būtų įvykdę įsipareigojimus kreditoriams, tačiau kreditoriai, kurie taip pat apskritai nedalyvauja teisiniuose santykiuose su bankrutuojančiu banku, šio įvykdymo gali apskritai negauti arba gauti tik dalį teisėtai jiems priklausančių pinigų.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad priverstinio išieškojimo (vykdymo) procese lėšos gali judėti tik per antstolio depozitinę sąskaitą banke, bet kokios grynais gautos lėšos tuoj pat turi būti įmokamos į depozitinę sąskaitą, todėl jis neturi kitokios galimybės, tik kaip per sąskaitą banke vykdyti išieškojimą ir atsiskaitymą su išieškotojais. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad CK 6.56 straipsnio norma numato išimtį banko bankroto atveju ir pagal CK 6.56 straipsnio 8 dalies nuostatą, antstolio depozitinėje sąskaitoje esančios lėšos išmokamos netaikant Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatų dėl kreditorinių reikalavimų tenkinimo tvarkos.

Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas antstolio depozitinės sąskaitos neįtraukimą į CK 6.56 straipsnio 8 dalies normą nepagrįstai konstatavo kaip įstatymo spragą, nes per daugiau nei dešimt CK galiojimo metų įstatymo leidėjas tokių pakeitimų nedarė, todėl laikytina, jog dėl CK 6.56 straipsnio turinio ir paskirties, taip pat ir dėl subjektų bei apsaugos bankroto atveju apimties tokia yra įstatymo leidėjo valia.

Teisėjų kolegija, nesutikdama su šiais apelianto argumentais, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo metu galiojantis CK buvo patvirtintas 2000 metais, o įsigaliojo 2001-07-01, kuomet notarai jau buvo privatūs asmenys, o antstoliai privačiais asmenimis tapo tik nuo 2003-01-01, įsigaliojus šiuo metu galiojančiam CPK ir Antstolių įstatymui. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisėjų kolegija, remdamasi Įmonių bankroto departamento prie Ūkio ministerijos duomenų bazėje esančiais duomenimis (http://www.bankrotodep.lt/Bankrotas.php?Tipas=3), nustatė, kad per atsakovo minimą laikotarpį nuo CK įsigaliojimo Lietuvos Respublikoje bankroto byla buvo iškelta tik dviem bankams: atsakovui AB bankui SNORAS ir AB Ūkio bankui (CPK 179 str. 3 d.). Šios aplinkybės sudaro pagrindą pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tai, jog CK 6.56 straipsnio normoje nėra paminėta antstolio depozitinė sąskaita, gali būti įstatymo spraga, kuri turi būti užpildoma taikant įstatymo analogiją (CK 1.8 str. 1 d., CPK 185 str.). Juo labiau, kad šiuo metu įstatymo leidėjui yra pateiktas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.56, 6.892, 6.894, 6.913 ir 6.928 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 6.9271 ir 6.9272 straipsniais įstatymo projektas (Nr. XIIP-915), kuriuo būtent ir siekiama sureguliuoti minimus teisinius santykius taip, kad būtų išvengiama skirtingo normos aiškinimo situacijose, kuomet kyla abejonių dėl subjektų, kuriuos įstatymas įpareigoja turėti depozitines sąskaitas, apsaugos kredito įstaigos, kurioje tokia sąskaita atidaryta, bankroto atveju.  

Pažymėtina ir tai, kad, kaip pagrįstai nurodo ieškovas antstolis A. B., CK 6.56 straipsnyje įtvirtintas iš esmės nebaigtinis sąrašas asmenų, kurie gali veikti kaip tarpininkai, priimdami prievolės įvykdymą iš kreditorių, kadangi normoje nurodytos ir „kitos kredito įstaigos“, tačiau aiškiai neišskirta, kokie tai juridiniai asmenys. Tokiu būdu paliekama galimybė minėtą normą aiškinti plečiamai, todėl atmestini apelianto argumentai, kad teismas įstatymo analogijos negalėjo taikyti, nes CK 6.56 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta specialioji teisės norma ĮBĮ normų atžvilgiu (ĮBĮ 1 str. 3 d., CK 1.8 str. 3 d.). Be to, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, priešingas aiškinimas neatitiktų šios normos paskirties ir neužtikrintų jos tikslų pasiekimo.

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais ir atsakovo argumentus, kad nėra aišku, kokio subjekto bankroto atveju depozitinėje sąskaitoje esančios lėšos nėra įtraukiamos į bankrutuojančio banko ar kitos kredito įstaigos turtą, todėl minėta norma turėtų būti aiškinama kaip numatanti bankrotą to asmens, kuris turi depozitinę sąskaitą.

Priešingai, CK 6.56 straipsnio 8 dalies normos dispozicijoje aiškiai ir nuosekliai apibrėžta, kad bankroto atveju depozitinėje sąskaitoje esančios piniginės lėšos neįtraukiamos į bankrutuojančio banko ar kitos kredito įstaigos turtą, iš kurio tenkinami kreditorių reikalavimai.

Esant tokių aplinkybių visumai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą spręsti, jog antstolio depozitinei sąskaitai taikoma tokios pat apimties CK 6.56 straipsnio 8 dalyje numatyta teisinė apsauga, kaip ir notaro, banko, ar kitos kredito įstaigos depozitinei sąskaitai.

Dėl ieškovų sąskaitų pripažinimo depozitinėmis

Apeliantas LAB bankas SNORAS nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pripažinta, kad antstolių A. B. ir P. K. sąskaitos yra depozitinės, pažymėdamas, kad bankas apskritai tik nuo 2010-03-25 savo vidaus taisyklėmis numatė galimybę atidaryti klientams kaupiamąsias depozitines sąskaitas.

Teisėjų kolegija, nesutikdama su šiais argumentais, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovo turima licencija suteikė teisę atidaryti ir aptarnauti depozitines sąskaitas ir sutarčių su ieškovais sudarymo metu, todėl tai, kad atsakovas nebuvo patvirtinęs tokių sutarčių tvarkos, kuri klientams paprastai nėra skelbiama, nepaneigia šalių galimybės susitarti dėl depozitinės sąskaitos sudarymo.

Atsakovas iš esmės net neginčija teismo nustatyto fakto, kad byloje pateikti ieškovų sąskaitų išrašai patvirtina, jog sąskaitose vyko lėšų judėjimai, tiesiogiai susiję su antstolių veikla, be to, sutartyse nurodyta, jog šie asmenys sąskaitas atidarė kaip antstoliai, o ne fiziniai asmenys, todėl ieškovai pa grįstai teigia, kad sutarčių sąlygos turėtų būti aiškinamos ieškovų, kaip prie sutarčių prisijungusių šalių, naudai (CK 6.193 str. 4 d.). Be to, kaip pagrįstai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, ieškovo antstolio A. B. sutartyje dėl sąskaitos atidarymo ranka pažymėta, jog sąskaita yra depozitinė (t. 1, b. l. 62). Nors tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde atsakovas teigia, jog šis faktas negali būti laikomas patikimu įrodymu, nustatant tikrąją šalių valią atidaryti konkretaus tipo sąskaitą, tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pastebėjimu, kad minėtą dokumentą pateikė pats atsakovas, be to, A. B. sąskaitos išraše, pateiktame pirmosios instancijos teismui, atsakovas pats nurodė, kad minėta sąskaita yra depozitinė (t. 1, b. l. 121).

Apeliantas teigia, kad antstoliai iš ginčo sąskaitų pervedinėjo tam tikras sumas į savo asmenines sąskaitas, todėl tai sudaro pagrindą nelaikyti minėtų sąskaitų depozitinėmis. Kolegija, nesutikdama su minėtais argumentais, pažymi, kad ieškovai pirmosios instancijos teismui detaliai paaiškino, kaip judėjo pinigai minėtose sąskaitose, pateikė tai patvirtinančius duomenis (t. 2, b. l. 119-156). Šių nustatytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad lėšų judėjimas vyko ne antstolių profesiniais, o asmeniniais tikslais (CPK 185 str.). Be to, tiek CPK, tiek Antstolių įstatymas, tiek Sprendimų vykdymo instrukcija leidžia antstoliui iš depozitinės sąskaitos pervesti vykdymo išlaidas, kas ir buvo padaryta atsakovo nurodytais mokėjimo nurodymais.

Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, tai, kad atsakovas galimai neteisėtai naudojo ir mokėjo ieškovams palūkanas, nepaneigia nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų, tuo labiau, kad pagal bylos duomenis ieškovai atsakovo priskaičiuotomis palūkanomis nesinaudojo. Dėl šių priežasčių atmetamas apeliacinio skundo argumentas, kad sudarydami sutartis, ieškovai siekė piniginės grąžos palūkanų forma ir todėl ieškovų reikalavimo teisė nesiskiria nuo kitų kreditorių reikalavimų, kylančių iš su atsakovu sudarytų indėlių ir/ar sąskaitos sutarčių (CPK 185 str.).

Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovui netekus veiklos licencijos ir nutraukus sutartis, ieškovų depozitinėse sąskaitose esančios lėšos turi būti grąžintos ieškovams ir išmokėtos kreditoriams vykdomosiose bylose, netaikant ĮBĮ nuostatų dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkos eiliškumo (CK 6.56 str. 8 d.).

Minėtos išvados nepaneigia ir apelianto argumentai, kad ieškovai neturėjo subjektinės teisės reikšti ieškinio, nes ieškovai nepateikė įrodymų apie skolininkų (patikėtojų) valią reikšti tokį ieškinį. Pažymėtina, kad skolininkai nėra sudarę jokių sutarčių su atsakovu, jie neturėjo pasirinkimo, į kurio banko sąskaitą pervedinėti pinigus, taigi neprisiėmė ir rizikos banko, kuriame yra antstolio depozitinė sąskaita, bankroto atveju. Taigi, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškinį pareiškė tinkami subjektai.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo motyvais, kad tarp ieškovų ir atsakovų susiklostė ne nuosavybės, o prievoliniai kreditoriaus-skolininko teisiniai santykiai, kadangi atsakovui buvo perduoti pinigai, o ieškovai į juos neteko teisės. Kaip jau konstatuota aukščiau, pripažinus ieškovų sąskaitas depozitinėmis, laikytina, jog jie niekada nebuvo sąskaitose esančių lėšų savininkai, todėl ir negalėjo perduoti nuosavybės teisės į juose esantį turtą atsakovui. Dėl šių priežasčių konstatuotina, kad iš tokio turto negali būti tenkinami atsakovo kreditorių reikalavimai. Tuo tarpu atsakovo cituojama teismų praktika (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-2334/2012) nagrinėjamu atveju netaikytina, nes bylų ratio decidendi skiriasi iš esmės (CPK 185 str.).

Apibendrindama šioje nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių esmės ir prigimties, iš esmės tinkamai taikė sutarčių aiškinimą reglamentuojančias teisės normas, tinkamai aiškino ir taikė CK 6.56 straipsnio normą bei padarė bylos duomenimis ir įstatymu pagrįstas išvadas. Pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio ir 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių šio teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas  nepakeistas, o dėl kitų šalių procesiniuose dokumentuose nurodytų argumentų nepasisakoma, nes esminės reikšmės teisingam bylos išsprendimui jie neturi (CPK 185 str., 329 str. 1 d.).

Atmetus apeliacinį skundą, yra pagrindas iš apelianto ieškovui antstoliui A. B. priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas taip pat prašo priteisti iš apelianto 4 840 Lt išlaidų, atsiradusių ruošiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostata bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punktu, sprendžia, jog šis kreditoriaus prašymas tenkintinas iš dalies, jam iš apelianto priteisiant 2 000 Lt advokato pagalbos išlaidų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo likviduojamos akcinės bendrovės banko SNORAS (juridinio asmens kodas 112025973) ieškovui antstoliui A. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 000 Lt (du tūkstančius litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                                                                              Danutė Milašienė

                                                                                                                                           Gintaras Pečiulis

                                                                                                                                           Donatas Šernas