Civilinė byla Nr. e2A-1543-657/2019

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-07152-2018-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

2.6.18.3.; 2.6.18.6.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.1. 

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 31 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Evaldo Burzdiko, Tomo Romeikos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1772-1052/2019 pagal ieškovės V. P. ieškinį atsakovei V. K. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė V. P. kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės V. K. 5 792,40 Eur negrąžintos paskolos, 3 127,90 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad pareiškėjos sutuoktinis H. A. P. 2011 m. kovo 4 d. sudarytos paskolos sutarties pagrindu atsakovei V. K. paskolino 20 000,00 Lt (5 792,40 Eur). Šią sumą atsakovė įsipareigojo grąžinti iki 2011 m. gegužės 1 d., tačiau prisiimto įsipareigojimo neįvykdė. (duomenys neskelbtini) d. H. A. P. mirė. 2017 m. spalio 17 d. sudarytu testamentu H. A. P. visą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą paliko savo sutuoktinei V. P., tuo pagrindu paskolintos piniginės lėšos po H. A. P. mirties perėjo ieškovės V. P. asmeninėn nuosavybėn. Atsakovė praleido piniginės prievolės mokėjimo terminus, todėl privalo mokėti ieškovei pagal paskolos sutartį 0,3 procentų delspinigius nuo laiku nesumokėtos pinigų sumos už kiekvieną pradelstą sumokėti dieną. Prašo priteisti delspinigius už 180 dienų, skaičiuojant po 0,3 procento už kiekvieną pradelstą dieną, kas sudaro 17,38 Eur už kiekvieną pradelstą dieną, viso – 3 127,90 Eur delspinigių.

3.       Kauno apylinkės teismas 2018 m. gegužės 22 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino. Atsakovė dėl preliminaraus sprendimo pareiškė prieštaravimus.

4.       Nurodė, jog pripažįsta, jog 2011 m. kovo 4 d. sudarė paskolos sutartį su H. A. P. 20.000,00 Lt (5 792,40 Eur) sumai, tačiau šiuo metu paskola yra grąžinta visa apimtimi, atsakovė prievolę yra visiškai įvykdžiusi. Paskolą atsakovė grąžino dalimis laikotarpiu nuo 2011 m. kovo mėnesio iki 2017 m. gruodžio mėnesio. Kadangi paskolos perdavimas atsakovei, tiek paskolos grąžinimas ieškovei dalimis nėra užfiksuotas banko pavedimais, atsakovės skolos grąžinimą įrodinėja liudytojų parodymais, pokalbiais vaizdo ir garso įrašuose, taip pat paaiškinimais. Iš pradžių atsakovė mokėjo po 1 000,00 Lt (290,00 Eur) per mėnesį priklausomai nuo finansinės padėties šeimoje, o nuo 2015 m sausio 1 d., pasikeitus nacionalinei valiutai, atsakovė mokėjo po 300,00 Eur per mėnesį. Atsakovė buvo skolinga ieškovei ne tik pagal 2011 m. kovo 4 d. paskolos sutartį, bet ir pagal 2010 m. liepos 1 d. vekselį – 30 000,00 Lt (8 689,00 Eur), viso – 50 000,00 Lt. Visą šią skolą atsakovė išmokėjo dalimis. Pinigus grynaisiais perduodavo tiek pati atsakovė, tiek jos sutuoktinis V. K.. Pinigai buvo perduodami tiek H. A. P., tiek V. P., tiek J. S.. Atsakovei perduodant pinigus, į susitikimus ją lydėdavo vyras, dukra arba draugės. Pinigų perdavimą dažnai matydavo darbovietės UAB „(duomenys neskelbtini)“ zonoje dirbantys darbuotojai. Skolos grąžinimo dalimis faktas buvo fiksuojamas kreditoriui ir/arba jo patikėtiniams atliekant įrašus asmeniniame žiniaraštyje. H. A. P. mirus, jo skolų valdymą perėmė ieškovė, kuri taip pat vedė skolų grąžinimo dalimis apskaitą. Atsakovė yra užfiksavusi tam tikrus pokalbius su ieškove vaizdo ir garso įrašais, kuriuose ieškovė ne kartą patvirtino, kad atsakovė yra grąžinusi paskolą visa apimtimi. Atsakovei neturint pakvitavimo apie paskolos grąžinimą, ji negali pasinaudoti CK 6.65 straipsnyje įtvirtinta prievolės įvykdymo prezumpcija, tad skolos grąžinimo faktą įrodinėja bendra tvarka.  

5.       Trečiasis asmuo V. K. nurodė, kad pinigus atiduodavo žmona ir jis pats, kreditorius atvažiuodavo į bazę ar H. privažiuodavo prie namų. Kiekvieną mėnesį atidavinėjo po 2 procentus nuo 50 000,00 Lt, t. y. apie 1 000,00 Lt, eurais – po 300,00 Eur, už atiduotas lėšas niekas nepasirašinėjo, netikėjo, kad gali apgauti.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Kauno apylinkės teismas 2019 m. gegužės 17 d. galutiniu sprendimu Kauno apylinkės teismo 2018 m. gegužės 22 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą, ir priteisė iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

7.       Teismas konstatavo, kad abi šalys byloje teigė, jog paskola buvo beprocentė, tačiau yra pagrindas spręsti, kad abi šalys šiuo klausimu nebuvo teismui nuoširdžios. Byloje nėra ginčo, jog paskolos sutartis buvo sudaryta, nes piniginės lėšos buvo kreditoriaus perduotos per trečiąjį asmenį, nors atsakovė teigia jų tiesiogiai negavusi, pripažįsta, kad lėšas gavo per savo sutuoktinį V. K. ir skolą pripažįsta kaip savo, o atsakovė įsipareigojo paskolą grąžinti. Kadangi paskolos raštelis yra pas kreditorių, preziumuojama, jog paskola yra negražinta.  

8.       Aplinkybes, kad V. K. finansiškai parėmė UAB „(duomenys neskelbtini)“ patvirtino ir liudytojas G. L.. Atsakovė nurodė, kad ji nežino, kaip buvo susitarę kreditorius ir trečiasis asmuo V. K.. Atsakovės atstovas nurodė, kad galėjo būti susitarimų, kurių ieškovė ir atsakovė nežino. Atsakovė mano, kad paskola buvo beprocentė, nes jokio rašytinio susitarimo dėl palūkanų nebuvo sudaryta. Vienintelis asmuo, kuris tiesiogiai dalyvavo, tariantis dėl paskolos ir jos gražinimo sąlygų, yra V. K.. Jis teismo posėdžio metu nuosekliai ir neprieštaringai paaiškino, jog pagal susitarimą jis kreditoriui turėjo mokėti po 2 procentus per mėnesį nuo paskolintos sumos – 50 000,00 Lt, t. y. po 1 000,00 Lt arba po 300,00 Eur kas mėnesį. Nors ieškovė ir jos atstovė J. S. teismo posėdžio metu aiškino, jog nežino, kokie susitarimai buvo tarp atsakovės ir velionio H. A. P., tačiau iš garso ir vaizdo įrašų turtinio visumos spręstina, jog joms buvo žinoma, jog mokėjimai tarp kreditoriaus ir skolininkės buvo atliekami kas mėnesį. Iš vaizdo ir garso įrašų, rašytinių įrodymų visumos, teismas sprendžia, jog ieškovė V. P. ir jos atstovė J. S. šiuos mokėjimus vertino, kaip atlygį už naudojimąsi paskolintais pinigais. Liudytojai D. G., V. G., M. K. ir M. B. teismui tvirtino, jog pinigai po 1 000,00 Lt buvo perduodami pagyvenusiam vyrui vardu H., nors iš jų parodymų negalima nustatyti, kam ir kokia suma buvo perduota, tačiau šie parodymai vertinami kartu su V. K. paaiškinimais apie tai, kad buvo mokami kas mėnesį 2 procentai nuo 50.000,00 Lt sumos, kas sudaro 1 000,00 Lt per mėnesį. Iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (toliau – FNTT) tyrimo gautais duomenimis – įrašais apie tai, kad V. K. įmokos sumokėtos iki 2017 m lapkričio 29 d., lapo, kuriam suteiktas Nr. 111, kampe esančiu įrašu: 2 procentai ir 300, ir V. K. paaiškinimų, garso įrašuose V. P. pasisakymų, jog „Tai šitie dalykai nesiskaito, todėl, kad jums priklauso, sumokėta. Ir visi taip moka. O pagrindinė skola yra va tokia, kurią mes prašom, kurią jūs turit grąžinti. O, kad jūs tiek metų taip, tai ką jūs manot, už gražias akis jums kas duoda? Ką, mes pinigus iš dangaus gavom? Mes irgi uždirbam.“ sudaro pagrindą spręsti, jog byloje surinktų įrodymų visuma, leidžia daryti tikėtiną išvadą, jog kreditoriui kas mėnesį buvo mokamas 2 procentų dydžio, kas atitinka 1 000,00 Lt arba 300,00 Eur, atlygis už naudojimąsi lėšomis, kurių bendra suma 50 000,00 Lt. Atsakovės nurodytų aplinkybių, kad atsakovė kas mėnesį grąžino dalį paskolos sumos, byloje nepatvirtina jokie kiti duomenys, todėl vien tik atsakovės parodymų nepakanka daryti tikėtinai išvadai, jog atsakovė yra įvykdžiusi prievolę grąžinti kreditoriui paskolos sumą. Atsakovė neįrodė, kad grąžino paskolą kreditorei, todėl pakeisti preliminaraus sprendimo nėra teisinio pagrindo.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9.       Apeliaciniame skunde atsakovė V. K. prašė panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 17 d. sprendimą; priteisti atsakovei bylinėjimosi išlaidas. 

10.       Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes pripažinęs atsakovės įmokų faktą, nepagrįstai padarė išvadą, kad šių įmokų suma padengė tik paskolos sutartyje nustatytų 2 procentų dydžio palūkanų paskaičiuotą sumą. Tokia teismo išvada paneigia byloje surinktų įrodymų visumą. Teismas atsakovės pateiktus duomenis vertino kaip tikėtinus tik delspinigių grąžinimo aspektu. Ieškovė reikalauja grąžinti 8 920,30 Eur sumą. Teismas, vertindamas prievolės įvykdymo faktą, turėjo vertinti būtent tai, ar grąžinta suma atitinka ieškovės reikalaujamą 5 792,40 Eur paskolos sumą ir 3 127,90 Eur delspinigių sumą. Atsakovei neturint pakvitavimo apie paskolos grąžinimą, ji negali pasinaudoti CK 6.65 straipsnyje įtvirtinta prievolės įvykdymo prezumpcija, todėl skolos grąžinimo faktą įrodinėjo bendra tvarka – atsakovės bei trečiojo asmens V. K. paaiškinimais, liudytojų D. G., V. G., M. K. ir M. B. paaiškinimais, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos tyrimo gautais duomenimis bei vaizdo ir garso įrašų stenogramomis. Teismas, atmesdamas atsakovės pateiktas faktines aplinkybes ir jas pagrindžiančius duomenis dėl prievolės įvykdymo visa apimtimi, turėjo nurodyti, kokios yra tokio atmetimo priežastys, juo labiau, kad, sprendžiant klausimą dėl delspinigių grąžinimo fakto, teismas šiuos paaiškinimus priėmė ir patvirtino jų tikėtinumą.

11.       Ieškovė V. P. su skundu nesutiko, prašė jį atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 17 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

12.       Atsiliepime nurodė, kad sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Ieškovė įrodė, kad sutartis buvo sudaryta ir paskolos dalykas buvo perduotas atsakovei. Atsakovės įrodinėjimo priemonės neįrodo paskolos dalyko grąžinimo fakto. Sutarties įvykdymas turėjo būti įformintas tokia pačia forma, kaip ir sutartis, t. y. raštu. Tačiau pati atsakovė aiškiai ir vienareikšmiškai tvirtina, jog sutarties įvykdymo formos nebuvo laikytasi. Todėl atsakovė neturi teisės remtis liudytojų parodymais, siekdama įrodyti, jog paskolą grąžino. Trečiojo asmens V. K., D. G., V. G., M. K. ir M. B. parodymai negali būti įrodymais nagrinėjamoje byloje. Be to, atsakovės nurodyti liudytojai yra susiję su atsakove ir, galimai, yra suinteresuoti bylos baigtimi. Liudytojų G. G., V. G. paaiškinimai nėra patikimi, iš jų nėra galimybės nustatyti, jog atsakovė pinigines lėšas įteikdavo būtent ieškovės sutuoktiniui. Teismo posėdžio metu V. K. nurodė, jog į bylą pateikto atsiliepimo jis nerašė ir nepasirašė, jo nepalaiko. Tai rodo akivaizdų atsakovės nesąžiningumą bei siekį suklaidinti teismą. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalteriniai/finansiniai dokumentai neįrodo fakto, kad atsakovė sutuoktiniui ar ieškovei gražino paskolos sumą, nurodytą sutartyje. Bankiniais išrašais neįrodoma, kad piniginės lėšos, kurios buvo išimtos iš bankomato, buvo perduotos atsakovei ar fakto, jog piniginės lėšos buvo panaudotos būtent paskolos padengimui pagal sutartį. Tyrimo medžiagoje nėra duomenų apie V. K. mokėjimus pagal sutartį ieškovei, jos sutuoktiniui ar jų dukrai J. S.. Atsakovės pateikti garso ir vaizdo įrašai vertintini, kaip įrodinėjimo priemonės, gautos pažeidžiant teisėtumą ir leistinumą.

IV.                      Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t. y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstojo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. 

14.       Byloje nustatyta, kad H. A. P. mirė (duomenys neskelbtini) d. Visą turtą (tame tarpe ir turtines teises), išskyrus nuosavybės teise priklausiusį butą, esantį adresu(duomenys neskelbtini), H. A. P. paliko ieškovei V. P. ((duomenys neskelbtini) d. testamentas, patvirtintas Kauno m. (duomenys neskelbtini)-ojo notaro biuro notaro V. L., reg. Nr. VL-4121).   

15.       Atsakovė V. K. ir ieškovės sutuoktinis H. A. P. 2011 m. kovo 4 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią H. A. P. atsakovei paskolino 5 792,40 Eur (20 000,00 Lt), kurie turėjo būti grąžinti iki 2011 m. gegužės 1 d. Sutartyje šalys susitarė, jog už kiekvieną pradelstą paskolos gražinimo dieną bus mokami delspinigiai – 0,3 procentų nuo visos paskolos sumos. Atsakovė V. K. pagal 2010 m. liepos 1 d. neprotestuotiną paprastąjį vekselį įsipareigojo sumokėti H. A. P. 30 000,00 Lt.  

16.       Apeliaciniame skunde iš esmės yra keliami klausimai dėl įrodymų vertinimo, įrodymų pakankamumo ir pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų apie tai, kad pinigai faktiškai ieškovei grąžinti nebuvo, pagrįstumo.

17.       Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 str. 1 d.). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 str. 2 d.). Dėl to ši sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui.

18.       Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018). Be to, nagrinėjant iš paskolos santykių kilusius ginčus yra svarbu atsižvelgti į įstatymų prezumpcijas, t. y. į faktus bei aplinkybes, kuriems įstatymu suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai. 

19.       Nagrinėjamu atveju ieškovė savo reikalavimą dėl skolos priteisimo įrodinėjo atsakovės ranka 2011 m. kovo 4 d. surašytu rašteliu, kurio prieraše nurodyta, jog atsakovė pinigus gavo. Atsakovė nurodė, jog piniginės lėšos buvo panaudotos UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinei būklei pagerinti. Iš byloje esančio 2011 m. kovo 15 d. pinigų priėmimo atidavimo susitarimo matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pavaduotoja V. K. į įmonę grynais pinigais 20 000,00 Lt įmonės skoloms dengti. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog kadangi paskolos raštelis yra pas kreditorių, preziumuojama, kad paskola yra negrąžinta. Taip pat pirmosios instancijos teismas, remdamasis šalių paaiškinimais, bei liudytojų D. G., V. G., M. K. ir M. B., V. K. parodymais, kad pinigai po 1 000,00 Lt buvo perduodami pagyvenusiam vyrui, vardu H., darė labiau tikėtiną išvadą, jog kreditoriui kas mėnesį buvo mokama 2 procentai palūkanų nuo 50 000,00 Lt sumos, kas sudaro 1 000,00 Lt per mėnesį. Su tokiu bylos aplinkybių vertinimu teisėjų kolegija sutinka. 

20.       Paskola pagal sutartį turėjo būti grąžinta iki 2011 m. gegužės 1 d., todėl, nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas ieškovei priteisė 5 792,40 Eur paskolos sumą ir 3 127,90 Eur delspinigių, dėl kurių buvo susitarta paskolos sutartyje.

21.       Pažymėtina, kad palūkanos yra: pirma, mokestis už pinigų skolinimą – mokėjimo palūkanos; antra, minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą. Palūkanų dydį pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai (CK 6.37 str. 1 d.). Kompensacinę funkciją atliekančias palūkanas reglamentuoja CK 6.314 straipsnio 5 dalis. Šios palūkanos tampa skolininko skolos dalimi ir turi būti atlyginamos visais atvejais, kai yra vėluojama įvykdyti piniginę prievolę (CK 6.210 str., 6.261 str.).

22.       Nagrinėjamu atveju 2011 m. kovo 4 d. šalių sudaryta paskolos sutartimi šalys susitarė dėl 0,3 proc. delspinigių už kiekvieną dieną nuo negrąžintos paskolos sumos, t. y. buvo numatę netesybas atliekančias kompensuojamąją funkciją sutarties pažeidimo atveju. Tuo tarpu sutartyje nebuvo numatytos mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos už naudojimąsi paskolintais pinigais. Palūkanas pagal prievoles gali nustatyti ne tik šalys, bet ir įstatymai (CK 6.37 str., 6.210 str.). Taigi, skolininkas už termino prievolei įvykdyti praleidimą privalo mokėti kreditoriui sutarties ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, nepriklausomai nuo skolininko kaltės (CK 6.37 str., 6.210 str., 6.261 str.). Iki bylos iškėlimo teisme dienos skolininkui gali būti skaičiuojamos (jo prašymu priteisiamos) kompensuojamosios palūkanos už naudojimąsi kreditoriaus pinigais (CK 6.210 str., 6.261 str.), o iškėlus civilinę bylą – procesinės palūkanos (CK 6.37 str., 6.210 str.).

23.       Pagal CK 6.872 straipsnio 3 dalį yra preziumuojama, kad jeigu paskolos dalykas yra pinigai, paskolos sutartis yra atlygintinė. Nagrinėjamu atveju šalys sutartyje nebuvo numačiusios palūkanų už naudojimąsi pinigais, taigi akivaizdu, jog nesant duomenų apie susitarimą dėl palūkanų šalių 2011 m. kovo 4 d. rašytinėje paskolos sutartyje, palūkanos už naudojimąsi paskola, turėjo būti nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu (CK 6.872 str. 1 d.).

24.       Bylos nagrinėjimo metu, nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog atsakovei buvo žinoma, kad H. A. P. pinigus skolina su 2 proc. mėnesinėmis palūkanomis. Komercinių bankų vidutinė palūkanų norma sutarties sudarymo metu (2011 m. kovo 4 d.) sudarė 5,41 proc. Taigi, pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais – V. K. paaiškinimais, V. P. parodymais, iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos tyrimo gautais duomenimis – įrašais apie tai, kad V. K. įmokos sumokėtos iki 2017 m lapkričio 29 d. (lapas, kuriam suteiktas Nr. 99), lapo, kuriam suteiktas Nr. 111, kampe esančiu įrašu: 2 procentai ir 300, –  pagrįstai sprendė, jog kas mėnesį atsakovės mokama 1 000,00 Eur suma sudarė 2 proc. mėnesinių palūkanų nuo bendros 50 000,00 Lt (14 481,00 Eur) sumos, ir nesudaro pagrindo išvadai, jog skola yra grąžinta kreditoriui.  

25.       Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).

26.       Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškinio reikalavimus dėl skolos ir delspinigių priteisimo, pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles ( CPK 176-178 str., 185 str.). Apeliantė, nesutikdama su teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantės nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.

27.       Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010). Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės nurodyti argumentai nepaneigia teismo sprendimo pagrįstumo, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

28.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Apeliacinį skundą atmetus, iš atsakovės ieškovei V. P. priteistina 677,60 Eur, rašytiniais įrodymais pagrįstų bylinėjimosi išlaidų už teisinę pagalbą (atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas).

29.       Apeliacinės instancijos teismo patirtos 6,09 Eur dydžio išlaidos, nagrinėjant apeliacinį skundą, priteistinos iš ieškovės (CPK 96 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 330 straipsniu teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. 

Priteisti iš atsakovės V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei V. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 677,60 Eur (šešis šimtus septyniasdešimt septynis eurus 60 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovės V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 6,09 Eur (šešis eurus 09 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Valstybei priteistos sumos turi būti įmokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                             Žibutė Budžienė

                     Evaldas Burzdikas

                    Tomas Romeika