Administracinė byla Nr. eA-487-463/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00268-2021-4
Procesinio sprendimo kategorija 41
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. rugsėjo 28 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (pranešėja), Beatos Martišienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rorio statyba“ skundą atsakovui Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus klientų aptarnavimo departamentui dėl sprendimo ir įsakymų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Rorio statyba“
(toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir LAGK) 2020 m. gruodžio 28 d. sprendimą
Nr. 21R-(AG-902/07-2020) (toliau – ir LAGK sprendimas); 2) panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. spalio 20 d. įsakymą Nr. V1(19.1)-4395 „Dėl Vilniaus klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020-08-07 įsakymo Nr. V1(19.1)-2856 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ 1 priedo kai kurių eilučių panaikinimo“; 3) panaikinti Užimtumo tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. spalio 26 d. įsakymą Nr. V1(19.1)-4519 „Dėl Vilniaus klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020-08-07 įsakymo Nr. V1(19.1)-2856 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ 1 priedo kai kurių eilučių panaikinimo“.
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:
2.1. Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Ukmergės klientų aptarnavimo departamento Ukmergės skyrius pateikė pareiškėjui pretenziją kartu su ginčijamu 2020 m. spalio 20 d. įsakymu dėl nepagrįstai išmokėtos subsidijos (2 165,22 Eur) grąžinimo, kuriuo buvo panaikintas sprendimas skirti pareiškėjui subsidiją darbo užmokesčiui pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Užimtumo įstatymas) 41 straipsnio 24 dalį už pareiškėjo darbuotojus – K. R. ir M. G.. Pareiškėjas taip pat gavo patikslintą pretenziją dėl nepagrįstai išmokėtos subsidijos (2 847,19 Eur) grąžinimo, prie kurios buvo pridėtas tiek 2020 m. spalio 20 d. įsakymas, tiek 2020 m. spalio 26 d. įsakymas, kuriuo buvo panaikintas sprendimas skirti pareiškėjui subsidiją darbo užmokesčiui pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalį už K. K.. Vėlesnėje (2020 m. spalio 26 d.) pretenzijoje nurodyta, kad 2020 m. spalio 20 d. pateikta pretenzija negalioja. Pretenzija reikalauta per 15 darbo dienų nuo pretenzijos pateikimo dienos grąžinti į Tarnybos banko sąskaitą pareiškėjui, esą, nepagrįstai pervestą 2 847,19 Eur dydžio subsidijos sumą, motyvuojant tuo, kad, pagal Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalį, darbdaviui, įrengusiam naujas darbo vietas pasinaudojant Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nurodyta parama, negali būti skiriama ir mokama subsidija darbo užmokesčiui pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalį, nes tai yra remiamojo įdarbinimo priemonė.
2.2. Vilniaus teritorinė darbo birža (dabar – Tarnyba) ir pareiškėjas dar 2017 m. birželio 23 d. sudarė Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį dėl trijų naujų darbo vietų steigimo, įsteigtose darbo vietose buvo įdarbinti ir šiuo metu dirba (dirbo) K. R., M. G. ir K. K.. Pareiškėjas 2020 m. rugpjūčio 3 d. kreipėsi į Tarnybą ir pateikė pasiūlymą įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio
24 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo, kurio priede į darbuotojų, už kuriuos siekiama gauti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytą subsidiją darbo užmokesčiui, sąrašą buvo įtraukti ir pareiškėjo darbuotojai, kurie buvo įdarbinti į darbo vietas, kurioms įsteigti pareiškėjui ir buvo skirta valstybės parama. Už tris darbuotojus buvo paskirta ir išmokėta
2 847,19 Eur dydžio subsidija darbo užmokesčiui. Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamais įsakymais, su skundu kreipėsi į LAGK, kuri pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
2.3. Tarnyba savo internetiniame tinklalapyje viešai skelbė, kad darbdaviai gali pretenduoti į subsidijas darbo užmokesčiui švelnėjant karantinui ir jam pasibaigus pagal Užimtumo įstatymo
41 straipsnio 24 dalį, t. y. į subsidijas gali pretenduoti ne tik darbdaviai, kurie buvo paskelbę prastovas, bet ir darbdaviai, nukentėję nuo Covid-19. Todėl pareiškėjas 2020 m. rugpjūčio 3 d. kreipėsi į Tarnybą ir pateikė pasiūlymą įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo visiems pareiškėjo darbuotojams būtent dėl tos priežasties, kad pareiškėjas buvo įtrauktas į mokesčių mokėtojų, nukentėjusių nuo Covid-19, sąrašą.
2.4. Pareiškėjas nesutiko su Tarnybos pozicija, kad pareiškėjas neturėjo teisės gauti subsidijos darbo užmokesčiui už visus darbuotojus, kadangi trys darbuotojai buvo įdarbinti į darbo vietas, kurioms įsteigti buvo skirta valstybės parama pagal 2017 m. birželio 23 d. tarp Vilniaus teritorinės darbo biržos ir pareiškėjo sudarytą Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį. Pagal šią sutartį pareiškėjas gavo paramą atitinkamai darbo įrangai (priemonėms) įsigyti, o už tai įsipareigojo įsteigti tris darbo vietas ir jas išlaikyti ne trumpiau kaip trejus metus. Jokių papildomų subsidijų darbo užmokesčiui mokėti ar kitų remiamojo įdarbinimo išmokų pareiškėjas per visą Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo laikotarpį iš Tarnybos negavo.
2.5. Kadangi pareiškėjas buvo įtrauktas į nukentėjusių nuo Covid-19 sąrašą, o per karantino laikotarpį darbuotojams nebuvo paskelbtos prastovos, pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą dėl atitinkamos subsidijos darbo užmokesčiui dėl Covid-19 nukentėjusiems darbdaviams skyrimo, kuri buvo skirta ir išmokėta visiems pasiūlymo priede nurodytiems darbuotojams. Pastarosios subsidijos tikslas buvo ne įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemones, įdarbinti asmenis, juos Tarnybai subsidijuojant, bet padėti darbdaviams, nukentėjusiems nuo Covid-19, kurie išlaikė darbo vietas ir neskelbė prastovų darbuotojams. Pagal Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį pareiškėjas negavo jokių subsidijų darbo užmokesčiui ar jo daliai kompensuoti, todėl dalyvavimas projekte negali būti prilyginamas ar tapatinamas su remiamo įdarbinimo priemonės įgyvendinimu, kai remiamojo įdarbinimo tvarka yra mokamos subsidijos darbo užmokesčiui.
2.6. Pareiškėjas teigė, kad Tarnybos ir LAGK pozicija yra prieštaringa. Tarnyba, priimdama skundžiamus įsakymus, akcentavo, kad atitinkamos subsidijos pareiškėjas neturi teisės gauti būtent dėl to, kad vienu metu negali būti taikomos dvi remiamojo įdarbinimo priemonės, numatytos Užimtumo įstatyme, t. y. nebuvo teigiama, jog pareiškėjas neturi teisės gauti subsidijos dėl to, kad nebuvo paskelbtos prastovos pareiškėjo darbuotojams. Tuo tarpu LAGK sprendime kalbama apie tai, kad visgi tokia situacija, kai darbdavys, gavęs paramą darbo vietoms steigti, gali pasinaudoti subsidija, mokama užimtiems asmenims, kurių darbdaviai įtraukti į nukentėjusiųjų dėl Covid-19 sąrašą, yra galima, tik jau nurodo, kad tokiu atveju darbuotojams turi būti paskelbta prastova.
3. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti.
4. Atsakovo atsiliepimas buvo grindžiamas šiais argumentais:
4.1. Vilniaus teritorinė darbo birža su pareiškėju 2017 m. birželio 23 d. sudarė Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį dėl 3 naujų darbo vietų steigimo, pareiškėjas įsipareigojo įsteigti šias darbo vietas ir nepanaikinti įsteigtų darbo vietų trejus metus nuo jų įsteigimo dienos. Pagal šią sutartį įsteigtose darbo vietose dirba (dirbo) K. R., M. G. ir K. K., taip pat pareiškėjas už pagal sutartį skirtas subsidijos lėšas įsigijo: krovininį lengvąjį automobilį, fasadinius pastolius, perforatorių, kompresorių, pneumatines viniakales, nivelyrą ir automobilinę priekabą.
4.2. Pareiškėjas 2020 m. rugpjūčio 3 d. pateikė atsakovui pasiūlymą įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo, į darbuotojų, už kuriuos siekiama gauti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio
24 dalyje nustatytą subsidiją darbo užmokesčiui, sąrašą įtraukė K. R., M. G. ir K. K., kurių darbo vietoms įsteigti pagal Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 1 dalies
2 punktą (vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimas) buvo skirta valstybės parama. Tokiu būdu už K. R., M. G. ir K. K. Tarnyba paskyrė ir išmokėjo pareiškėjui 2 847,19 Eur subsidiją.
4.3. Pareiškėjui subsidija išmokėta nepagrįstai, pažeidžiant Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalies nuostatas, todėl ginčijamais įsakymais panaikintas sprendimas skirti subsidiją darbo užmokesčiui pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalį minėtiems darbuotojams.
4.4. Atsakovas pažymėjo, kad darbdaviai, kurie gauna Užimtumo įstatymo 41 straipsnio
24 dalyje nurodytą subsidiją darbo užmokesčiui – dalyvauja remiamojo įdarbinimo priemonėje, o tiksliau – įdarbinime subsidijuojant. Be to, pareiškėjas, siekdamas įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalį dėl subsidijos gavimo, teikė pasiūlymą, kurio forma yra patvirtinta Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos aprašo 9 priedu. Taigi pareiškėjas, teikdamas pasiūlymą, siekė įgyvendinti būtent Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalimi reglamentuojamą galimybę gauti subsidiją darbo užmokesčiui.
4.5. Pareiškėjo nurodyta informacija, kad švelnėjant karantinui ir jam pasibaigus į Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje numatytą subsidiją gali pretenduoti ne tik prastovas skelbę darbdaviai, bet ir darbdaviai, nukentėję nuo Covid-19 pandemijos, buvo pateikta paaiškinant Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalies nuostatas apibendrintai visų Lietuvos Respublikos įmonių, kurios buvo įtrauktos į Valstybinės mokesčių inspekcijos paskelbtą įmonių, nukentėjusių dėl
Covid-19 sąrašą, atžvilgiu.
4.6. Būti įtrauktai į nukentėjusių dėl Covid-19 pandemijos sąrašą įmonei yra būtina sąlyga gauti subsidiją, numatytą Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje, jei įmonė nėra skelbusi darbuotojams prastovų Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju ir gavusi Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje numatytą subsidiją darbo užmokesčiui. Pareiškėjas turėjo teisę pretenduoti į Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytą subsidiją, tačiau tik už tuos darbuotojus, kurių darbo vietoms įsteigti nebuvo pasinaudota Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje numatyta valstybės parama. Tarnybai nustačius, kad darbo užmokesčio subsidija pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalį už tris pareiškėjo darbuotojus buvo išmokėta nepagrįstai, buvo priimti skundžiami įsakymai ir paprašyta pareiškėjo grąžinti be teisinio pagrindo gautą subsidiją.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino ir panaikino: 1) LAGK Sprendimą; 2) Tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. spalio 20 d. įsakymą Nr. V1(19.1)-4395 „Dėl Vilniaus klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020-08-07 įsakymo Nr. V1(19.1)-2856 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ 1 priedo kai kurių eilučių panaikinimo“; 3) tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020-10-26 įsakymą Nr. V1(19.1)-4519 „Dėl Vilniaus klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020-08-07 įsakymo Nr. V1(19.1)-2856 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ 1 priedo kai kurių eilučių panaikinimo“.
6. Teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, nustatė:
6.1. Pareiškėjas ir Vilniaus teritorinė darbo birža 2017 m. birželio 23 d. pasirašė Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria pareiškėjas įsipareigojo įsteigti 2 plataus profilio statybininko ir vieną vairuotojo B kategorijos darbo vietą iki 2017 m. rugpjūčio 14 d., įdarbinti į įsteigtas darbo vietas biržos pasiūlytus asmenis, sudarant su jais neterminuotas darbo sutartis. Darbo birža įsipareigojo skirti pareiškėjui, subsidijos gavėjui,
27 709,32 Eur projektui vykdyti. Vilniaus teritorinės darbo biržos 2017 m. lapkričio 30 d. Darbo vietos įsteigimo aktu Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad pareiškėjas, panaudojęs subsidijos lėšas, įsigijo krovininį lengvąjį automobilį, fasadinius pastolius, perforatorių, kompresorių, pneumatines viniakales, nivelyrą ir automobilinę priekabą, pareiškėjas sukūrė tinkamas darbo sąlygas dviem plataus profilio statybininko ir vieno vairuotojo darbo vietoms, kuriose įdarbinti O. K.,
A. P. ir D. P..
6.2. Pareiškėjas 2017 m. lapkričio 29 d. pasirašė darbo sutartį ir priėmė į plataus profilio statybininko pareigas O. K., 2017 m. lapkričio 29 d. pasirašė darbo sutartį ir priėmė į plataus profilio statybininko pareigas A. P., 2017 m. lapkričio 29 d. pasirašė darbo sutartį ir priėmė į vairuotojo pareigas D. P.. Pareiškėjas 2018 m. vasario 14 d. pasirašė darbo sutartį ir priėmė į vairuotojos pareigas K. R., 2020 m. vasario 13 d. pasirašė darbo sutartį ir priėmė į plataus profilio statybininko pareigas K. K., 2020 m. liepos 27 d. į atsilaisvinusią pagal sutartį plataus profilio statybininko darbo vietą įdarbintas M. G..
6.3. Pareiškėjas 2020 m. liepos 9 d. pasiūlymu kreipėsi į Tarnybą, nurodydamas, kad jis, kaip darbdavys, yra įtrauktas į nukentėjusiųjų nuo Covid-19 sąrašą, ir siūlė įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo. Nurodė darbuotojus, už kuriuos siekiama gauti Užimtumo įstatymo
41 straipsnio 24 dalyje nustatytą subsidiją darbo užmokesčiui – K. K., A. P.,
K. R., D. S. ir V. S..
6.4. Tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamentas 2020 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. V1(19.1)-2856 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ patvirtino darbdavių, kuriems skiriama subsidija darbo užmokesčiui Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatyta tvarka, sąrašą, kurio 313 ir 314 punktuose nurodyti pareiškėjo darbuotojai K. K. ir
K. R.. Tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento direktorius 2020 m. lapkričio
20 d. įsakymu Nr. V1(19.1)-5083 papildė darbdavių, kuriems skiriama subsidija darbo užmokesčiui Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatyta tvarka, sąrašą 44 eilute, kurioje nurodytas pareiškėjo darbuotojas M. G..
6.5. Tarnyba ginčijamu 2020 m. spalio 20 d. įsakymu Nr. V1(19.1)-4395
(toliau – ir Įsakymas 1) panaikino Tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. rugpjūčio 7 d. įsakymo Nr. V1(19.1)-2856 1 priedo 314 eilutę, t. y. dėl subsidijos skyrimo pareiškėjui darbo užmokesčiui už K. R., ir pavedė inicijuoti nepagrįstai išmokėtos subsidijos susigrąžinimo procesą, išsiunčiant pareiškėjui pretenziją dėl nepagrįstai išmokėtos subsidijos grąžinimo. Tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento Ukmergės skyrius
2020 m. spalio 20 d. pretenzija kreipėsi į pareiškėją, prašydama grąžinti nepagrįstai pervestą
2 165,22 Eur subsidiją darbo užmokesčiui darbuotojams, kurie buvo įdarbinti į darbo vietas, kurioms įsteigti pareiškėjai skirta valstybės parama.
6.6. Tarybos Vilniaus klientų aptarnavimo direktorius ginčijamu 2020 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. V1(19.1)-4519 (toliau – ir Įsakymas 2) panaikino 2020 m. rugpjūčio 7 d. įsakymo Nr. V1(19.1)-2856 1 priedo 313 eilutę, t. y. dėl subsidijos skyrimo pareiškėjai darbo užmokesčiui už K. K., ir pavedė inicijuoti nepagrįstai išmokėtos subsidijos susigrąžinimo procesą, išsiunčiant pareiškėjui pretenziją dėl nepagrįstai išmokėtos subsidijos grąžinimo. Tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento Ukmergės skyrius 2020 m. spalio 26 d. pretenzija kreipėsi į pareiškėją, prašydama grąžinti nepagrįstai pervestą 2 847,19 Eur sumą, nes už darbuotojus K. R.,
M. G. ir K. K. paskirta ir išmokėta subsidija darbo užmokesčiui, nors tokia subsidija, vadovaujantis Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalimi, negalėjo būti išmokėta.
6.7. Pareiškėjas, nesutikdamas su Įsakymu 1 ir Įsakymu 2 (toliau kartu – ir Įsakymai), kreipėsi į LAGK, prašydamas panaikinti Įsakymus. LAGK ginčijamu 2020 m. gruodžio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, motyvuojant, kad Užimtumo įstatymo 44 straipsnio
9 dalis numato vienintelį atvejį, kada darbdavys, gavęs subsidiją darbo vietoms įsteigti, gali pasinaudoti remiamo įdarbinimo priemonėmis, tarp kurių patenka ir Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatyta subsidija, t. y. kai darbdavys išlaiko darbo vietas prastovos metu, tokiam prastovoje esančiam asmeniui mokama subsidija, nustatyta Užimtumo įstatymo 41 straipsnio
21 dalyje.
7. Teismas, įvertinęs, be kita ko, Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalį ir 25 straipsnio
16 dalį, pažymėjo, kad darbdaviams, kurie yra įtraukti į Valstybinės mokesčių inspekcijos paskelbtą mokesčių mokėtojų, nukentėjusių dėl Covid-19, sąrašą, skiriama ir mokama subsidija darbo užmokesčiui. Tačiau tokiems darbdaviams, vadovaujantis Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalimi, negali būti taikomos kelios remiamojo įdarbinimo priemonės.
8. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas, teikdamas 2020 m. liepos 9 d. pasiūlymą Tarnybai, prašė skirti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytą subsidiją darbo užmokesčiui, tačiau tokios subsidijos tikslas buvo ne finansuoti pagal remiamojo įdarbinimo priemones įdarbintų asmenų darbo užmokestį, tačiau darbdaviui gauti paramą darbuotojams, kurių darbdavys (šiuo atveju – pareiškėjas) yra įtrauktas į Valstybinės mokesčių inspekcijos paskelbtą mokesčių mokėtojų, nukentėjusių dėl Covid-19, sąrašą. Tokią aplinkybę teismas nustatė iš pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių bei teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovų pateiktų paaiškinimų. Todėl pareiškėjas 2020 m. liepos 9 d. pasiūlymu siekė ne finansavimo asmenų įdarbinimui, tačiau subsidijos jau esamų darbuotojų darbo užmokesčiui, nukentėjus dėl Covid-19. Taigi subsidija, pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio
24 dalį, pareiškėjas siekė pasinaudoti ne darbo vietai steigti ir asmeniui įdarbinti, o dėl šalyje susidariusios padėties dėl koronaviruso infekcijos.
9. Teismas, atsižvelgdamas į Tarnybos viešai skelbiamą informaciją, Užimtumo įstatymo
41 straipsnio 24 dalies formuluotę ir šios straipsnio dalies priėmimo tikslą, atskleistą Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2020 m. balandžio 30 d. aiškinamajame rašte dėl Užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 20, 25, 37, 38, 41, 42, 43, 44, 47, 55 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 48(1) straipsniu įstatymo projekto, darė išvadą, kad Užimtumo įstatymo
41 straipsnio 24 dalyje numatytos subsidijos tikslas yra įtraukti papildomai remiamas įmonių grupes, įskaitant ir užimtus asmenis, kurių darbdaviai yra įtraukti į mokesčių mokėtojų, nukentėjusių nuo Covid-19, sąrašą, t. y. suteikti galimybę nuo Covid-19 pandemijos nukentėjusiems darbdaviams gauti subsidiją darbo užmokesčiui, jeigu toks darbdavys yra įtrauktas į Valstybinės mokesčių inspekcijos paskelbtą nukentėjusių nuo Covid-19, sąrašą.
10. Ginčijami Įsakymai priimti vadovaujantis Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalimi ir atsižvelgiant į aplinkybę, kad už darbuotojus, kurie įdarbinti į už valstybės paramos lėšas įsteigtas darbo vietas pagal 2017 m. birželio 23 d. vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį, subsidija darbo užmokesčiui Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalies pagrindu paskirta ir išmokėta nepagrįstai. Teismui nustačius, kad pareiškėjas siekė pasinaudoti 41 straipsnio 24 dalyje numatyta subsidija darbo užmokesčiui ne darbo vietai steigti (pritaikyti) ir asmeniui įdarbinti, o dėl to, kad yra nukentėjęs nuo Covid-19, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas pakartotinai siekė pasinaudoti remiamojo įdarbinimo priemone ir tokiu pagrindu pažeidė Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalį.
11. Be to, nors pareiškėjas 2020 m. liepos 9 d. pasiūlymu dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo neprašė skirti subsidijos darbuotojo
M. G. darbo užmokesčiui, o be to, su šiuo asmeniu darbo sutartis buvo sudaryta tik 2020 m. liepos 27 d., t. y. po pasiūlymo pasinaudoti subsidija pateikimo, Tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento direktorius 2020 m. lapkričio 20 d. įsakymu papildė darbdavių, kuriems skiriama subsidija darbo užmokesčiui Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatyta tvarka, sąrašą 44 eilute, nurodydamas pareiškėjo darbuotoją M. G.. Tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento direktorius 2020 m. lapkričio 23 d. įsakymu panaikino pastarąjį 2020 m. lapkričio 20 d. įsakymą ir įpareigojo teritorinį skyrių apie šį įsakymą praneši pareiškėjui. Tarnybą šį nesutapimą atsiliepime paaiškino grįsdama aplinkybėmis, kad už M. G. pareiškėjui faktiškai buvo skirta ir išmokėta darbo užmokesčio subsidija, tačiau dėl žmogiškosios klaidos ir didelės darbų apimties M. G. nebuvo įtrauktas į 2020 m. rugpjūčio 7 d. įsakymo 1 priedą, todėl 2020 m. lapkričio 20 d. įsakymu 1 priedas papildytas 44 eilute, o 2020 m. lapkričio 23 d. įsakymu sprendimas skirti subsidiją šio asmens darbo užmokesčiui panaikintas.
12. Teismas, įvertinęs nagrinėjamoje byloje susidariusią situaciją dėl M. G. skirtos subsidijos grąžinimo, pastebėjo, kad Tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento Ukmergės skyrius 2020 m. spalio 26 d. pretenzija kreipėsi į pareiškėją, prašydamas grąžinti nepagrįstai pervestą 2 847,19 Eur sumą už darbuotojus K. R., M. G. ir K. K. paskirtą ir išmokėtą subsidiją darbo užmokesčiui, nors pareiškėjo darbuotojas M. G. šios pretenzijos pateikimo metu į 2020 m. rugpjūčio 7 d. įsakymo 1 priedą dar nebuvo įtrauktas ir tai padaryta tik Užimtumo tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. lapkričio 20 d. įsakymu, kurį atsakovas pasinaikino vėlesniu 2020 m. lapkričio 23 d. įsakymu. Taigi, ginčijamais Įsakymais bei jų pagrindu surašytomis pretenzijomis (2020 m. spalio 20 d. ir 2020 m. spalio 26 d.) pareiškėjo prašyta grąžinti 2 847,19 Eur dydžio subsidijos sumą, nors dalis šios sumos susidarė tik vėliau atsakovo priimto 2020 m. lapkričio 20 d. įsakymo (kuris panaikintas 2020 m. lapkričio 23 d.) pagrindu. Todėl pretenzijų pateikimo metu nebuvo teisinio pagrindo prašyti iš pareiškėjo grąžinti visą 2 847,19 Eur sumą, o tokia suma turėjo būti apskaičiuota pagal K. R. ir K. K. skirtą subsidijos dalį, nes pareiškėjo darbuotojo M. G. atžvilgiu administracinis aktas dėl skiriamos subsidijos dar nebuvo priimtas.
13. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad atsakovas Įsakymu 1 ir Įsakymu 2 panaikino savo 2020 m. rugpjūčio 7 d. įsakymo 1 priedo atitinkamas dalis (dėl 313 ir 314 1 priedo eilutes), nors teisės aktai neįtvirtina teisės Tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento direktoriui pačiam panaikinti savo priimtų administracinių aktų.
14. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad įstatyminio reglamentavimo, suteikiančio teisę Tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamentui pačiam panaikinti savo priimtus įsakymus, nebuvo, todėl, priimdamas pareiškėjo ginčijamus Įsakymus, atsakovas viršijo jam suteiktus įgaliojimus. Teismas taip pat konstatavo, kad LAGK netinkamai įvertino ginčo faktines aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, atitinkamai teismas patenkino pareiškėjo skundą ir panaikino LAGK sprendimą ir Tarnybos Įsakymus.
III.
15. Atsakovas Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus klientų aptarnavimo departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
16. Atsakovas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei nurodo šiuos argumentus:
16.1. Darbdaviai, kurie gauna Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nurodytą subsidiją darbo užmokesčiui dalyvauja remiamojo įdarbinimo priemonėje, o tiksliau – įdarbinime subsidijuojant. Pareiškėjas, siekdamas įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalį dėl subsidijos gavimo, teikė pasiūlymą, kurio forma yra patvirtinta teisės aktais. Todėl pareiškėjas, teikdamas pasiūlymą, siekė įgyvendinti būtent Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalimi reglamentuojama galimybę gauti subsidiją darbo užmokesčiui.
16.2. Atsakovas neginčijo ir neginčija, kad pareiškėjas turėjo teisę pretenduoti į Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytą subsidiją ir ją gavo, tačiau tik už tuos darbuotojus, kurių darbo vietoms įsteigti nebuvo pasinaudota Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje numatyta valstybės parama. Taigi, pareiškėjas, įsteigęs darbo vietas paminėtiems darbuotojams, jau pasinaudojo viena remiamojo įdarbinimo priemone, o Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad darbo vietai steigti (pritaikyti) ir asmeniui įdarbinti gali būti taikomas tik vienas iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų paramos būdų.
16.3. Tarnybai nustačius, kad darbo užmokesčio subsidija pagal Užimtumo įstatymo
41 straipsnio 24 dalį už pareiškėjo darbuotojus: K. R., M. G. ir K. K. buvo išmokėta nepagrįstai, remiantis be teisinio pagrindo priimtais įsakymais, buvo priimti skundžiami Įsakymai ir paprašyta pareiškėjo grąžinti be teisinio pagrindo gautą subsidiją.
16.4. Pirmosios instancijos teismas, atsakovo nuomone, padarė neteisingą išvadą, kad šiuo atveju buvo pažeisti Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalies reikalavimai. Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalyje numatė vienintelę išimtį, leidžiančią darbo vietas už valstybės paramos lėšas įsteigusiems darbdaviams dalyvauti tik vienoje remiamojo įdarbinimo priemonėje, o būtent – kai į už subsidijos darbo vietoms steigti lėšas įsteigtoje darbo vietoje dirbantį asmenį, esantį prastovoje, darbdaviui mokama subsidija pagal Užimtumo įstatymo
41 straipsnio 21 dalį, tačiau Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatyta subsidija darbo užmokesčiui po prastovų prie minėtos išimties nėra priskirta. Todėl pareiškėjui netaikytina Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalyje numatyta išimtis, kadangi pareiškėjas kreipėsi su pasiūlymu dėl subsidijos darbo užmokesčiui gavimo ne dėl to, kad jo darbuotojams buvo paskelbta prastova.
16.5. Sistemiškai įvertinus Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalį ir 41 straipsnio 24 dalį darytina išvada, kad negali būti skiriama ir mokama subsidija darbo užmokesčiui už asmenį, kurio darbo vietai įsteigti buvo gauta valstybės parama, išskyrus Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalyje nustatytą išimtį. Toks teisinis reguliavimas yra aiškus, jis turi konkretų tikslą, kurio privalu laikytis (siekis išvengti subsidijų dubliavimo, nurodytas ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 51, 13, 24, 35, 37, 41, 42, 44 ir 49 straipsnių pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo
Nr. IX-2251 13, 23 ir 24 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 181 straipsniu įstatymo, Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 pakeitimo įstatymo Nr. XIII-2427 1 straipsnio pakeitimo įstatymo projektų aiškinamajame rašte ir kt.), jis negali būti paneigtas, taikant teisės normas atsietai.
16.6. Teismas, priimdamas sprendimą šioje byloje, neatsižvelgė į atsakovo atsiliepime pateiktus argumentus, neįsigilino į bylos esmę ir Įsakymų teisėtumą vertino itin formaliai, konstatuodamas, kad Įsakymai naikintini dėl to, kad <...> įstatyminio reglamentavimo, suteikiančio teisę Užimtumo tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamentui pačiam panaikinti savo priimtus įsakymus, nebuvo, todėl, priimdamas pareiškėjos ginčijamus Įsakymą1 ir Įsakymą2, atsakovas viršijo jam suteiktus įgaliojimus“. Tai lėmė iš esmės teisingų Įsakymų panaikinimą, todėl tokia teismo pozicija paneigia teisingumo principo esmę ir sukuria ydingą situaciją, kai neteisėtai gautos valstybės lėšos pasilieka pas jas gavusį subjektą ir tokiu būdu valstybei padaroma žala.
16.7. Teismui priėmus formalų sprendimą, nevertinant ginčo esmės bei bendros situacijos, pašalinama pareiškėjo pareiga grąžinti išmokėtą subsidiją, o tai yra neteisinga visos valstybės interesų atžvilgiu.
17. Pareiškėjas UAB „Rorio statyba“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti turėtas bylinėjimosi išlaidas.
18. Pareiškėjas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei pažymi, kad:
18.1. Nors apeliantas teigia, kad teismas buvo neobjektyvus ir neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, tačiau būtent apeliantas buvo pasyvus byloje, t. y. Tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento atstovai nedalyvavo teismo posėdyje, kai byla buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, neteikė jokių papildomų paaiškinimų, prašymų, neišklausė pareiškėjo ir jo atstovės byloje teiktų paaiškinimų.
18.2. Skundžiami Įsakymai ir LAGK sprendimas yra nepagrįsti ir neteisėti, todėl pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai panaikinti. Įsakymuose, priešingai nei tuo remiamasi apeliaciniame skunde, nėra kalbos ir motyvų dėl subsidijos nemokėjimo (nepriklausymo) nesant paskelbtos prastovos, t. y. Tarnyba, priimdama Įsakymus, akcentavo, jog atitinkamos subsidijos pareiškėjas neturi teisės gauti būtent dėl to, kad vienu metu negali būti taikomos dvi remiamojo įdarbinimo priemonės, numatytos Užimtumo įstatyme, tačiau nebuvo kalbos apie tai, kad pareiškėjas neturi teisės gautis subsidijos dėl to, jog nebuvo paskelbtos prastovos pareiškėjo darbuotojams.
18.3. Darbdaviai gali pretenduoti į subsidijas darbo užmokesčiui švelnėjant karantinui ir jam pasibaigus pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalį, t. y. į subsidijas gali pretenduoti ne tik darbdaviai, kurie buvo paskelbę prastovas, bet ir darbdaviai, nukentėję nuo Covid-19. Pareiškėjas 2020 m. rugpjūčio 3 d. kreipėsi į Tarnybą ir pateikė Tarnybos nustatytos formos pasiūlymą įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo visiems pareiškėjo darbuotojams būtent dėl tos priežasties, kad pareiškėjas buvo įtrauktas į Mokesčių mokėtojų, nukentėjusių nuo Covid-19, sąrašą.
18.4. Anot Tarnybos, pareiškėjas neturėjo teisės gauti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio
24 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui už visus darbuotojus, kadangi trys pareiškėjo darbuotojai buvo įdarbinti į darbo vietas, kurioms įsteigti pareiškėjui buvo skirta valstybės parama pagal 2017 m. birželio 23 d. tarp Vilniaus teritorinės darbo biržos (dabar – Užimtumo tarnyba) ir pareiškėjo sudarytą Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį dėl trijų naujų darbo vietų steigimo, t. y. tuo pat metu negali būti taikomos dvi remiamojo įdarbinimo priemonės. Tačiau tokia Tarnybos pozicija ir Užimtumo įstatymo normų aiškinimas yra nepagrįstas, prieštarauja atitinkamos subsidijos darbo užmokesčiui dėl Covid-19 nukentėjusiems asmenims mokėjimo tikslui, taip pat Tarnyba (analogiškai ir LAGK sprendime) nepagrįstai pareiškėjo dalyvavimą vietinių užimtumo iniciatyvų projekte traktavo kaip remiamojo įdarbinimo priemonę. Pagal 2017 m. birželio 23 d. Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį pareiškėjas gavo valstybės paramą atitinkamai darbo įrangai / priemonėms įsigyti, o už tai įsipareigojo įsteigti tris darbo vietas ir jas išlaikyti ne trumpiau kaip trejus metus. Jokių papildomų subsidijų darbo užmokesčiui mokėti ar kitų remiamojo įdarbinimo išmokų pareiškėjas per visą Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo laikotarpį iš Užimtumo tarnybos negavo. Kadangi pareiškėjas buvo įtrauktas į nukentėjusių nuo Covid-19 sąrašą, o per karantino laikotarpį darbuotojams nebuvo paskelbtos prastovos, pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą dėl atitinkamos subsidijos darbo užmokesčiui dėl
Covid-19 nukentėjusiems darbdaviams skyrimo, kuri buvo skirta ir išmokėta visiems pasiūlymo priede nurodytiems darbuotojams. Pareiškėjo įsitikinimu, visi jo darbuotojai, net ir tie, kurie buvo įdarbinti įgyvendinant 2017 m. birželio 23 d. Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį, turėjo teisę gauti atitinkamą subsidiją darbo užmokesčiui, kadangi: 1) konkrečios subsidijos tikslas buvo ne įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemones, įdarbinti asmenis, juos Tarnybai subsidijuojant (nepaisant pasiūlymo, kurią pateikė pareiškėjui paties atsakovo darbuotojai, formos pavadinimo), bet padėti darbdaviams, nukentėjusiems nuo Covid-19, kurie išlaikė darbo vietas ir neskelbė prastovų darbuotojams, atitinkamai kompensuoti jų nuostolius dėl sutrikusios veiklos negautų pajamų, tačiau vis vien mokėto darbo užmokesčio darbuotojams karantino laikotarpiu;
2) pagal 2017 m. birželio 23 d. Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį pareiškėjas negavo jokių subsidijų darbo užmokesčiui ar jo daliai kompensuoti, todėl dalyvavimas projekte negali būti prilyginamas ar tapatinamas su remiamo įdarbinimo priemonės įgyvendinimu, kuomet remiamojo įdarbinimo tvarka yra mokamos subsidijos darbo užmokesčiui.
18.5. Tarnyba viešai skelbė, kad subsidiją prastovų laikotarpiu turi teisę gauti ir pameistrystės, remiamojo įdarbinimo ir darbo vietų steigimo priemonėse bei vietinių užimtumo iniciatyvų projektuose dalyvaujantys darbdaviai ir socialinės įmonės. Taigi, taikant analogiją, jeigu subsidiją prastovų laikotarpiu turi teisę gauti ir vietinių užimtumo iniciatyvų projektuose dalyvaujantys darbdaviai, tuomet ir vietinių užimtumo iniciatyvų projektuose dalyvaujantys darbdaviai turi teisę gauti nuo Covid-19 nukentėjusiems darbdaviams mokamą subsidiją darbo užmokesčiui (visų, įskaitant projekte dalyvaujančių darbuotojų, atžvilgiu).
18.6. Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 1 ir 9 dalies analizė suponuoja išvadą, kad darbdavys negali į už subsidijos darbo vietoms steigti lėšas įsteigtą (pritaikytą) darbo vietą įdarbinti asmens pagal remiamojo įdarbinimo priemones, t. y. valstybės paramos lėšomis įsteigus / pritaikius darbo vietą, į šią darbo vietą negali būti įdarbinami asmenys pagal remiamojo įdarbinimo priemones, kai, pavyzdžiui, Užimtumo tarnyba subsidijuoja įdarbinimą ir kompensuoja dalį darbuotojo darbo užmokesčio. Šiuo konkrečiu atveju nebuvo įdarbinti darbuotojai pagal remiamojo įdarbinimo priemones Tarnybai kompensuojant dalį darbo užmokesčio, t. y. visų esamų darbuotojų darbo vietos buvo išlaikytos karantino laikotarpiu, todėl pareiškėjas įgijo teisę gauti atitinkamas specifines (ne remiamojo įdarbinimo) subsidijas, kaip pripažintas nukentėjusiu nuo Covid-19 darbdavys (tam net į atskirą dalį išskirta konkretų atvejį reglamentuojanti teisės norma – Užimtumo įstatymo 41 str. 7 d.). Be to, konkreti situacija neatitinka ir Užimtumo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje numatytos įdarbinimo subsidijuojant sąvokos. Užimtumo įstatymo normos turėtų būti taikomos ir aiškinamos ne vien tik pažodžiui, bet ir atsižvelgiant į konkrečiu atveju skirtingus valstybės skiriamų subsidijų tikslus.
18.7. Apelianto motyvai, kad teismo sprendimas neatitinka valstybės interesų, panaikinus skundžiamus įsakymus ir LAGK sprendimą valstybės biudžetui padaroma žala, yra nepagrįsti, kadangi: pirmiausia, teismas, nagrinėdamas administracinį ginčą tarp pareiškėjo ir viešojo administravimo institucijos, jį turi išnagrinėti objektyviai, o ne būti suinteresuotas viešojo administravimo subjekto ar išimtinai valstybės interesų gynyba; antra, administravimo institucijos, net ir siekdamos užtikrinti valstybės interesus, negali veikti neteisėtai ir nepagrįstai privačių subjektų atžvilgiu, o pažeidus teisės aktų reikalavimus, tokie neteisėti veiksmai negali būti toleruojami ir pateisinami valstybės interesais; Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
(toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad: „Teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus.“; jeigu dėl Įsakymų, kuriuos nepagrįstai ir neteisėtai priėmė atsakovo darbuotojai / atstovai, panaikinimo atsiras kokia nors žala valstybei, atsakovas turi teisę imtis atitinkamų veiksmų dėl žalos atlyginimo nukreipimo į atsakingus darbuotojus / atstovus, tačiau dėl to negali nukentėti sąžiningo pareiškėjo teisės ir teisėti interesai.
18.8. Pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo ginčo situaciją, teisingai taikė ir aiškino Užimtumo įstatymo normas, atsižvelgdamas į įstatymų leidėjo tokių teisės normų įtvirtinimo tikslą ir turinį. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo ne formaliai, bet objektyviai ir visapusiškai, t. y. ne tik kad aiškinosi Užimtumo įstatymo normų turinį, bet ir tai, kokiu tikslu ir dėl kokios priežasties atitinkamos teisės normos buvo įtvirtintos Užimtumo įstatyme.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
19. Ginčas šioje byloje kilo dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2020 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. 21R-(AG-902/07-2020), Tarnybos 2020 m. spalio 20 d. įsakymo
Nr.V1(19.1)- 4395 bei 2020 m. spalio 26 d. Nr.V1(19.1)-4519 Įsakymo, teisėtumo ir pagrįstumo.
20. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
(toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.
21. Pirmosios instancijos teismas panaikino aukščiau minėtus aktus, nustatęs jog, LAGK ginčijamu 2020 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. 21R-(AG-902/07-2020) atmetusi pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą, netinkamai įvertino ginčo faktines aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, o pareiškėjos ginčijami Įsakymai priimti Tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamentui viršijus jam suteiktų įgaliojimų ribas, netinkamai įvertinus pareiškėjos atžvilgiu taikytiną reglamentavimą.
22.Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad priėmė teisingus ir pagrįstus įsakymus, taikydamas galiojantį teisinį reglamentavimą, nustačius, jog pareiškėjai subsidija buvo išmokėta nepagrįstai, pažeidžiant Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalies nuostatas. Atsakovo nuomone, priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgė į atsakovės argumentus, neįsigilino į bylos esmę ir Įsakymų teisėtumą vertino itin formaliai. Tokia teismo pozicija paneigia teisingumo principo esmę ir sukuria ydingą situaciją, kai neteisėtai gautos valstybės lėšos pasilieka pas jas gavusį subjektą ir tokiu būdu valstybei padaroma žala.
23. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad šioje byloje teisiškai svarbios aplinkybės buvo išnagrinėtos pirmosios instancijos teismo, priimant sprendimą, todėl nekartojant pirmosios instancijos teismo tinkamų išvadų dėl ginčijamų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo paneigimo, konstatuotina, jog teismas pasisakė dėl visų pareiškėjos ir atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytų argumentų tinkamai.
24. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Užimtumo įstatymas (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2020 m. liepos 1 d.), kurio 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo vietoms steigti yra teikiama ši parama: 1) darbo vietų steigimo (pritaikymo) subsidijavimas; 2) vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimas; 3) savarankiško užimtumo rėmimas.
25. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pareiškėjas yra pasinaudojęs Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje numatyta parama, t. y. pareiškėjas pasinaudojo 44 straipsnio 1 dalies
2 punkte nurodyta parama darbo vietoms steigti (vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimas), 2017 m. birželio 23 d. pasirašydama Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria pareiškėjas įsipareigojo įsteigti 2 plataus profilio statybininko ir vieną vairuotojo B kategorijos darbo vietą iki 2017 m. rugpjūčio 14 d. Vadovaujantis Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalimi tokia aplinkybė reiškia, kad pareiškėjas į darbo vietas, įsteigtas už 2017 m. gautą subsidiją, negali įdarbinti asmens pagal kitas remiamojo įdarbinimo priemones, išskyrus 41 straipsnio 21 dalyje nurodytą atvejį, kai darbo vietos yra išlaikomos šio įstatymo 25 straipsnio 14 punkte nurodytiems užimtiems asmenims, t. y. jeigu įdarbintiems asmenims paskelbta prastova.
26. Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje, kuria remdamasi pareiškėjas pateikė Užimtumo tarnybai pasiūlymą dėl subsidijos darbo užmokesčiui gavimo, nustatyta, kad darbdaviams, kuriems šio straipsnio 21 dalyje nurodytos subsidijos mokėjimas buvo nutrauktas šio straipsnio
51 dalies 1 punkte nustatytu atveju, išlaikantiems darbo vietas šio įstatymo 25 straipsnio 15 punkte nurodytiems užimtiems asmenims, taip pat darbdaviams, išlaikantiems darbo vietas šio įstatymo
25 straipsnio 16 punkte nurodytiems užimtiems asmenims, šioje dalyje nustatyta tvarka skiriama ir mokama subsidija darbo užmokesčiui.
27. Užimtumo įstatymo 25 straipsnio 16 dalyje nustatyta, kad papildomai remiamais laikomi užimti asmenys, kurių darbdaviai yra įtraukti į Valstybinės mokesčių inspekcijos paskelbtą mokesčių mokėtojų, nukentėjusių dėl Covid-19 (koronaviruso infekcijos), sąrašą. Asmuo yra laikomas užimtu, jeigu dirba pagal darbo sutartį arba darbo santykiams prilygintų teisinių santykių pagrindu (Užimtumo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
28. Taigi, pirmosios instancijos teismai teisingai sistemiškai aiškino 41 straipsnio 24 dalį ir 25 straipsnio 16 dalį, pasisakydamas, kad darbdaviams, kurie yra įtraukti į Valstybinės mokesčių inspekcijos paskelbtą mokesčių mokėtojų, nukentėjusių dėl Covid-19 (koronaviruso infekcijos), sąrašą, skiriama ir mokama subsidija darbo užmokesčiui. Tačiau tokiems darbdaviams, vadovaujantis Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalimi, negali būti taikomos kelios remiamojo įdarbinimo priemonės.
29. Teismas pažymi, kad pareiškėja, teikdama 2020 m. liepos 9 d. pasiūlymą Užimtumo tarnybai, prašė skirti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytą subsidiją darbo užmokesčiui, tačiau tokios subsidijos tikslas buvo ne finansuoti pagal remiamojo įdarbinimo priemones įdarbintų asmenų darbo užmokestį, tačiau darbdaviui gauti paramą darbuotojams, kurių darbdavys (šiuo atveju – pareiškėja) yra įtraukta į Valstybinės mokesčių inspekcijos paskelbtą mokesčių mokėtojų, nukentėjusių dėl Covid-19 (koronaviruso infekcijos), sąrašą. Tokią aplinkybę pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė iš pareiškėjos skunde nurodytų aplinkybių bei teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovų pateiktų paaiškinimų. Dėl to padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas 2020 m. liepos 9 d. pasiūlymu siekė ne finansavimo asmenų įdarbinimui, tačiau subsidijos jau esamų darbuotojų darbo užmokesčiui, nukentėjus dėl Covid-19 (koronaviruso infekcijos). Taigi subsidija, pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalį, pareiškėjas siekė pasinaudoti ne darbo vietai steigti ir asmeniui įdarbinti, o dėl šalyje susidariusios padėties dėl koronaviruso infekcijos.
30. Taip pat teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovas pagal Viešo administravimo nuostatas (redakcija galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) negalėjo priimti skundžiamų Įsakymų. Pagal Įsakymų priėmimo metu galiojusi teisinį reglamentavimą, viešo administravimo subjektai, panaikindami savo aktus, veiktų viršydami savo įgaliojimus (lot. ultra vires) ir toks pažeidimas yra laikomas esminiu. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino atsakovo Įsakymus.
31. Teisėjų kolegijos vertinimu, LAGK 2020 m. gruodžio 28 d. sprendimu
Nr. 21R-(AG-902/07-2020) netinkamai įvertino ginčo faktines aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas ir tuo pačiu pažymi, kad, nustačius esminius pažeidimus dėl ginčijamų Įsakymų priėmimo, nėra būtinybės plačiau pasisakyti dėl teisinio ginčo santykio reguliavimo, kadangi esminis pažeidimas tampa įsakymų naikinimo pagrindu, todėl teismas pagrįstai panaikino Komisijos sprendimą.
32. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio nėra pagrindo keisti ar naikinti remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos sprendimas paliekamas nepakeistas.
33. Pareiškėjas prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Netenkinus atsakovo apeliacinio skundo reikalavimų, laikytina, kad pareiškėjas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.) Pareiškėjas prašo atlyginti 500 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, bylinėjimosi išlaidas pagrindžia 2021 m. liepos 21 d. sąskaita už teisines paslaugas (Serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini)).
34. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso
(toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, priteisiamos ne didesnės, negu yra numatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio. Tokios šiuo metu galiojančios rekomendacijos patvirtintos teisingumo ministro 2004m. balandžio d. įsakymu Nr.1R-85
(toliau – ir Rekomendacijos). Rekomendacijų 7 punkte nurodyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
35. Rekomendacijų 8.11 punkte įtvirtinta, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą taikytinas koeficientas – 1.3. Atsiliepimas surašytas ir už jį sumokėta 2021 m. III ketvirtyje, todėl taikomas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2021 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris tuo metu buvo 1 517, 4 Eur. Vadinasi, nagrinėjamu atveju maksimali priteistina suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą gali būti – 1972,62 Eur (1517,4 Eur x 1,3). Prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis
(500 Eur) neviršija galimos priteisti maksimalios sumos, yra pagrįstas įrodymai, proporcingas ir teisėtas, atsižvelgus į bylos pobūdį ir bylos aplinkybes, todėl priteistinas.
Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Rorio statyba“ iš atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento 500 Eur ( penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Jolanta Malijauskienė
Beata Martišienė
Dainius Raižys