Civilinė byla Nr. 3K-3-324/2012
Teisminio proceso Nr. 2-47-3-00326-2011-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 22.1; 24.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. birželio 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Antano Simniškio (pranešėjas) ir Vinco Versecko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos kasacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimo ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Senukų prekybos centras“ ieškinį atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl 2010 m. lapkričio 5 d. reikalavimo Nr. REI-80-101105-00006 dalies panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Telšių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius 2010 m. lapkričio 4 d. savavališkos statybos aktu Nr. SSA-80-101104-00024 nustatė, kad statytojo (užsakovo) UAB „Senukų prekybos centras“ aliuminio profilio rėmų angaras ir segmentinė tvora, esantys (duomenys neskelbtini), pastatyti savavališkai, ir reikalavo sustabdyti angaro bei tvoros statybą. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Telšių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius 2010 m. lapkričio 5 d. reikalavimu pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-80-101105-00006 (toliau tekste – Reikalavimas) nurodė statytojui UAB „Senukų prekybos centras“ ne vėliau kaip iki 2011 m. gegužės 4 d. pašalinti savavališkos statybos, dėl kurios surašytas 2010 m. lapkričio 4 d. savavališkos statybos aktas, padarinius, t. y. nugriauti savavališkai pastatytus aliuminio profilio rėmų angarą ir tvorą.
Ieškovas UAB „Senukų prekybos centras“ 2011 m. vasario 23 d. kreipėsi į Telšių rajono apylinkės teismą, prašydamas panaikinti 2010 m. lapkričio 5 d. Reikalavimo dalį dėl angaro nugriovimo. Ieškovas nurodė, kad nėra pagrindo griauti angaro, nes jis nėra statinys ir negali būti laikomas savavališka statyba.
Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija su ieškiniu nesutiko, nurodydamas, kad angaras turi būti laikomas statiniu, nes per ankerius turi sąsają su žeme, išardžius pasikeičia jo paskirtis, o perkeliant iš vienos vietos į kitą – sumažėja vertė, nes lieka ne daiktas, o daikto dalys. Atsakovas taip pat nurodė, kad ieškovas praleido Administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau tekste – ABTĮ) nustatytą vieno mėnesio terminą ieškiniui paduoti.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Telšių rajono apylinkės teismas 2011 m. liepos 4 d. sprendimu ieškinį patenkino – panaikino Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Telšių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2010 m. lapkričio 5 d. reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-80-101105-00006 dalį dėl reikalavimo nugriauti surenkamųjų konstrukcijų angarą. Teismas sprendė, kad tentinio angaro negalima laikyti nekilnojamuoju statiniu ir taikyti tokių statinių statybai nustatytus reikalavimus (CK 4.2 straipsnio 2, 3 dalys). Grįsdamas šią išvadą, teismas nurodė, kad pagal tentinio angaro (palapinės) techninius duomenis, tai yra mobili, per trumpą laiką sumontuojama bei išmontuojama konstrukcija, kurią galima pernešti į kitą vietą, nesumažinus jos vertės ir nepakeičiant paskirties. Teismas atmetė atsakovo reikalavimą atmesti ieškinį, kaip paduotą praleidus ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą kreiptis į teismą, nurodydamas, kad ginčijamas Reikalavimas priimtas sprendžiant savininko teisių įgyvendinimo klausimus, su civiliniais teisiniais santykiais susijęs ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme, todėl jam taikytini CK reglamentuoti ieškinio senaties terminai, kurių ieškovas nepraleido.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2011 m. lapkričio 21 d. nutartimi Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sprendė, kad angaras negali būti laikomas nekilnojamuoju daiktu, todėl ieškinys patenkintas pagrįstai (CK 1.98 straipsnio 2 dalis, 4.2 straipsnio 2, 3 dalys). Grįsdama šią išvadą, kolegija nurodė, jog pagal techninius angaro dokumentus jis yra mobilus, per trumpą laiką gali būti išmontuojamas, pernešamas į kitą vietą ir naudojamas pagal paskirtį. Teisėjų kolegija sprendė, kad ginčijant Reikalavimą turėjo būti laikomasi ABTĮ nustatytų kreipimosi į teismą terminų ir ieškovas jų nepraleido, nes Reikalavimu ieškovas įpareigotas savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius ne vėliau kaip iki 2011 m. gegužės 4 d., o ieškinys teismui pateiktas 2011 m. vasario 23 d. (ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimą ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl statinio sąvokos. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 1.98 straipsnio 2 dalį, 4.2 straipsnio 2 dalį ir Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, todėl nepagrįstai sprendė, kad surenkamų aliuminio konstrukcijų sandėliavimo paskirties angaras negali būti laikomas statiniu. Ieškovo pastatytas angaras yra statinys: jis turi laikančiąsias konstrukcijas (aliuminio profilio rėmai, kurie prie žemės (asfalto dangos) pritvirtinti įkalamais ankeriais); šios konstrukcijos sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus (konstrukcijos montavimo darbai atlikti naudojant specialią techniką); angaras yra nekilnojamasis daiktas. Kadangi ginčo angaras pastatytas be privalomo statybą leidžiančio dokumento, tai jo statyba yra savavališka ir Reikalavimas teisėtas.
2. Dėl administracinio akto apskundimo termino. Reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius yra administracinis aktas (individualus teisės aktas), priimtas viešojo administravimo subjekto, vykdant Statybos įstatymo jam nustatytas funkcijas. Taigi ginčas kilo dėl administracinio akto teisėtumo, pagrindinis ieškinio reikalavimas yra administracinio pobūdžio, todėl ieškovas turėjo laikytis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino Reikalavimui teisme ginčyti. Reikalavimas surašytas 2010 m. lapkričio 5 d., ieškovui išsiųstas registruotu laišku, o ieškinys teisme gautas 2011 m. vasario mėn., t. y. praleidus įstatymo nustatytą vieno mėnesio terminą administraciniam aktui ginčyti. Dėl to ieškovo reikalavimas gali būti atmetamas vien šiuo pagrindu.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas UAB „Senukų prekybos centras“ prašo atsakovo skundą atmesti ir teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
1. Ieškovo sumontuota palapinė yra kilnojamasis daiktas, todėl nėra pagrindo jos sumontavimo laikyti savavališka statyba. Pagal CK 4.2 straipsnio 2, 3 dalis pagrindiniu statinio požymių laikytini ne jo matmenys ar konstrukcijų sudėtingumas (paprastumas), o tvirta sąsaja su žeme (pamatai ir pan.). Palapinė yra tvirtinama prie žemės tik specialiais strypais, jokie pamatai ar panašios konstrukcijos nestatomos, ją be didesnių pastangų galima perkelti iš vienos vietos į kitą, nepakeitus paskirties ir nesumažinus vertės. Taigi palapinė (ginčo angaras) negali būti laikoma statiniu pagal Statybos įstatyme nustatytus statinio požymius.
2. Ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino. Ginčijamas Reikalavimas yra civilinio teisinio pobūdžio, todėl prašymui jį panaikinti negali būti taikomi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyti kreipimosi į teismą terminai. Be to, ieškovas nepraleido ABTĮ nustatyto termino kreiptis į teismą, nes pagal šio įstatymo 33 straipsnio 1 dalį skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Be to, ABTĮ nustatytas vieno mėnesio kreipimosi į teismą terminas – ne naikinamasis ir gali būti atnaujinamas, o ieškovas turėjo pagrindą manyti, jog ginčas dėl Reikalavimo pagrįstumo bus išspręstas taikiai ne teismo tvarka, ir tik gavęs 2011 m. vasario 11 d. administracinio teisės pažeidimo protokolą suvokė, kad to padaryti nepavyks, todėl nedelsdamas kreipėsi į teismą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų –yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.
Šioje nutartyje teisėjų kolegija pasisako byloje keliamais teisės aiškinimo klausimais dėl daikto pripažinimo nekilnojamuoju (CK 1.98 straipsnio 2 dalis, 4.2 straipsnio 2 dalis) ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje įtvirtintų terminų administraciniam aktui apskųsti taikymo.
Dėl angaro pripažinimo nekilnojamuoju daiktu
Byloje kilo ginčas dėl to, ar prie žemės ankeriais tvirtinamas angaras laikytinas nekilnojamuoju daiktu, nes nuo to priklauso, ar pagrįstai atsakovas šį angarą laikė neteisėtai pastatytu statiniu ir teisėtai reikalavo nugriauti. Atsižvelgiant į tai, kad nekilnojamojo daikto požymiai įtvirtinti įstatyme, tinkamas jų aiškinimas yra teisės klausimas, dėl kurio teisėjų kolegija pasisako.
Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad statinys – tai pastatas arba inžinerinis statinys, turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus, ir kuris yra nekilnojamasis daiktas. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje pateiktą statinio sąvoką, statinys yra nekilnojamasis daiktas, kurį apibūdina trys požymiai; 1) daikto sukūrimas vykdant statybos darbus; 2) kuriant daiktą buvo vartojami statybos produktai; 3) daiktas yra tvirtai sujungtas su žeme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta administracinėje byloje V. A. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. A146-345/2008). Taigi statinio sąvoka turi būti aiškinama kartu su nekilnojamojo daikto sąvoką apibrėžiančiomis CK 1.98 ir 4.2 straipsnių nuostatomis, pagal kurias nekilnojamieji daiktai yra žemė ar kiti daiktai, kurie susiję su žeme ir kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės. Tokio daikto sąlytis su žeme turi būti patvarus, t. y. neleidžiantis be gana didelių sąnaudų perkelti jį į kitą vietą, bei pasižymėti atsparumu, neleidžiančiu statiniui atsidurti kitoje vietoje veikiant įprastoms gamtos jėgoms (pvz., vėjui). Pakankamą tokio objekto sąsają su žeme, duodančia pagrindą jį pripažinti nekilnojamuoju daiktu, apibrėžia du esminiai požymiai – daikto paskirties pasikeitimas jį perkėlus ir galimybės daiktą perkelti iš esmės nesumažinus jo vertės nebuvimas.
Šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai sprendė, kad ginčo angaras negali būti laikomas nekilnojamuoju daiktu, nes neatitinka pirmiau nurodytų požymių, t. y. yra mobilus, per trumpą laiką išmontuojamas, todėl jį galima pernešti į kitą vietą nekeičiant jo paskirties ir nesumažinant vertės. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir nustatytus ginčo angaro požymius, sprendžia, kad pirmiau nurodyta teismų išvada yra nepagrįsta, teismai netinkamai taikė CK 1.98 straipsnio 2 dalies, 4.2 straipsnio 2 dalies nuostatas. Teismai, spręsdami dėl angaro mobilumo ir galimybės lengvai jį perkelti į kitą vietą, rėmėsi angaro gamintojo techninių dokumentų nuorodomis, tačiau nepakankamai atsižvelgė į kitus šio objekto požymius, leidžiančius pripažinti jį nekilnojamuoju daiktu – galimybę jį naudoti pagal paskirtį išmontavus, perkėlimo į kitą vietą sąnaudas ir kt. Kaip pagrįstai nurodo kasatorius, naudojimo vietoje montuojami ypač didelio ploto sandėliai, angarai ar garažai turi būti laikomi statiniais, nes jų laikančiosios konstrukcijos montuojamos statybvietėje, ir, norint perkelti į kitą vietą, juos būtina išardyti. Tokį objektą išardžius, prarandama jo paskirtis, nes išardyto jo negalima naudoti pagal buvusią paskirtį, jis turi būti iš naujo montuojamas. Be to, didelio ploto angaro montavimas reikalauja nemažų sąnaudų, todėl jį išmontavus likusios konstrukcinės dalys yra mažesnės vertės, nei jau sumontuotas objektas. Taigi, išardžius tokį daiktą sumažėja jo vertė, reikalingos papildomos investicijos tam, kad būtų paruoštas pagrindas, angaras sumontuotas kitoje vietoje ir vėl galėtų būti naudojamas pagal paskirtį.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes, CK 1.98 straipsnio 2 dalies ir 4.2 straipsnio 2 dalies nuostatas, sprendžia, kad ginčo angaras turi būti pripažįstamas nekilnojamuoju daiktu, todėl galėjo būti laikomas statiniu ir atsakovas, nustatęs, jog angaras pastatytas be privalomo statybą leidžiančio dokumento, turėjo teisėtą pagrindą dėl šio statinio surašyti ginčijamą reikalavimą. Konstatuotina, kad šią bylą nagrinėję teismai, padarydami išvadą, jog ginčo angaras negali būti laikomas nekilnojamuoju daiktu, bei tenkindami ieškinį, netinkamai taikė materialiosios teisės normas. Nustatytas netinkamas materialiosios teisės normų – CK 1.98 straipsnio 2 dalies, 4.2 straipsnio 2 dalies, Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalies – taikymas yra pagrindas naikinti apskųstus teismų procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Juos panaikinus ir atsižvelgus į tai, kad pagal CPK 359 straipsnio 4 dalies nuostatas šioje byloje kasacinis teismas turi teisę priimti naują sprendimą, priimtinas naujas sprendimas ieškinį atmesti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 4 dalis).
Dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo
Byloje keliamas klausimas, koks turėtų būti taikomas terminas ieškiniui dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Telšių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2010 m. lapkričio 5 d. Reikalavimo dalies panaikinimo paduoti. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai šį klausimą sprendė skirtingai: pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad taikytini CK reglamentuoti ieškinio senaties terminai, o apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad taikytinas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas dviejų mėnesių terminas, tai siedamas su ginčijamame Reikalavime nustatytu terminu ieškovui iki 2011 m. gegužės 4 d. pašalinti savavališkos statybos padarinius.
Sprendžiant šį klausimą, atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities viršininko administracija v. E. M., bylos Nr. 3K-3-380/2006; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Giora“ ir kt. v. R. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-588/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-533/2009; 2010 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. T. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-298/2010). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio administracinio akto apskundimo terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-533/2009; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. F. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-428/2011).
Šioje byloje ieškovas pareikštu ieškiniu prašo panaikinti dalį individualaus administracinio akto, šis nagrinėjamas reikalavimas yra administracinio teisinio pobūdžio, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai sprendė, jog byloje taikytini ABTĮ nustatyti administracinio akto apskundimo, o ne CK nustatyti ieškinio senaties terminai. ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas šioje byloje sprendė, kad taikytinas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas dviejų mėnesių terminas, tai siedamas su ginčijamame Reikalavime nustatytu terminu ieškovui iki 2011 m. gegužės 4 d. pašalinti savavališkos statybos padarinius. Teisėjų kolegija šią apeliacinės instancijos teismo išvadą pripažįsta nepagrįsta, padaryta netinkamai išaiškinus ir pritaikius ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies nuostatas. ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas dviejų mėnesių skundo (prašymo) padavimo terminas taikomas tais atvejais, kai reikalavimo įvykdymo terminas yra nustatytas įstatymo ar kito teisės akto, t. y. nustatytas bendro pobūdžio teisės norminiame akte. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo akcentuotas atsakovo nustatytas ieškovui terminas savavališkos statybos padariniams pašalinti yra individualaus pobūdžio teisės taikymo akte (o ne įstatyme ar kitame teisės akte) nustatytas terminas. Konstatuotina, kad šios bylos atveju taikytinas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio administracinio akto apskundimo terminas.
Šioje byloje ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio procesinis teisės kreiptis į teismą terminas turi būti skaičiuojamas nuo ginčijamo Reikalavimo įteikimo ieškovui dienos. Jos nustatymas yra fakto klausimas, kuris nenagrinėtinas kasaciniame teisme (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Aplinkybės, kada ginčijamas Reikalavimas buvo įteiktas ieškovui, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nenustatė. Dėl to teisėjų kolegija negali pasisakyti ir nepasisako dėl kasacinio skundo argumento, kad ieškovo ieškinys paduotas praleidus įstatymo nustatytą terminą ir vien tai yra pagrindas jį atmesti, pagrįstumo. Šis kasacinio skundo argumentas, atsižvelgiant į šioje nutartyje jau konstatuotą apskųstų teismų procesinių sprendimų neteisėtumą ir naikinimą dėl jų esmės, vertintinas kaip teisiškai nereikšmingas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Patenkinus kasacinį skundą, panaikinus pirmosios bei apeliacinės instancijų teismų procesinius sprendimus ir priėmus naują procesinį sprendimą, atitinkamai turi būti perskirstomos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad kasacinis skundas yra patenkinamas ir ieškinys atmetamas, ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kasatorius nepateikė duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl šių išlaidų atlyginimas nepriteistinas. Valstybei iš ieškovo priteistinas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios, apeliacinės instancijų ir kasaciniame teismuose, atlyginimas – iš viso 21,30 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimą ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 21 d. nutartį panaikinti. Priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti.
Priteisti valstybei iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Senukų prekybos centras“ (juridinio asmens kodas 234376520) 21,30 Lt (dvidešimt vieną litą 30 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų siuntimu, atlyginti.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Januškienė
Antanas Simniškis
Vincas Verseckas