Administracinė byla Nr. A438-2757/2012

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-07445-2011-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.; 15.2.3.1; 15.2.2; 15.4 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

              Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko,

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Miglei Jokimavičienei,

atsakovo atstovei Rasuolei Daukantei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Seesam Insurance AS ir atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Seesam Insurance AS skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims M. S., uždarajai akcinei bendrovei “Kelių remonto grupė” dėl valdžios institucijos neteisėtais veiksmais padarytos turtinės žalos atlyginimo.

I.

              Pareiškėjas skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 1023,72 Lt žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistinos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Taip pat pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą skundui paduoti.

              Pareiškėjas skunde nurodė ir jo atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjo prašymas dėl įsakymo išdavimo Kauno miesto apylinkės teismui buvo pateiktas nepraleidus ieškinio senaties termino. Pareiškėjas nežinojo, kad šis ginčas neteismingas bendros kompetencijos teismui. Nėra vieningos teisminės praktikos dėl tokio pobūdžio ginčų teismingumo, kai atsakovas - savivaldybė, o žala kildinama  iš  savivaldybės neteisėtų veiksmų. Kauno miesto apylinkės teismas bylą Kauno apygardos administraciniam teismui perdavė pagal teismingumą pasibaigus ieškinio senaties terminui. Nurodytos aplinkybės yra svarbios ieškinio senaties terminui atnaujinti. Pareiškėjas automobilių savanoriškojo draudimo sutartimi Nr. 270 0036430/2008 apdraudė UAB „VB Lizingas" priklausančią ir M. S. valdomą transporto priemonę AUDI A6 AVANT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Pareiškėjas 2008 m. gegužės 12 d. buvo informuotas apie tai, kad 2008 m. gegužės 12 d. Taikos pr., Kaune, dėl nelygios kelio dangos įvyko eismo įvykis, kurio metu M. S. vairuojama apdrausta transporto priemonė AUDI A6 AVANT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įvažiavo į važiuojamoje kelio dalyje buvusią, atitinkamais kelio ženklais nepažymėtą, duobę. Buvo apgadinta apdrausto automobilio dešinės pusės priekinio rato padanga ir ratlankis. Į įvykio vietą buvo iškviesti ir įvykio vietą apžiūrėjo policijos pareigūnai.

              Pareiškėjas akcentavo, jog Kauno miesto VPK Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos 2008 m. gegužės 12 d. nutarime atsisakyti pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nurodoma, kad M. S. veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimo nebuvo, o eismo įvykis kilo dėl važiuojamojoje dalyje buvusios duobės. Kelių eismo įvykio schemoje užfiksuoti duobės matmenys: apie 120 cm ilgio, 60 cm pločio bei 15 cm gylio. Atlikęs žalos administravimo veiksmus, pareiškėjas pagal išmokos potvarkį Nr.08/270-1678 nusprendė išmokėti 1023,72 Lt draudimo išmoką, kurią sudarė apgadintos transporto priemonės remontui padengti reikalingos išlaidos. Pagal Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 2B-290 patvirtintus Techninius motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimus, ant transporto priemonės vienos ašies turi būti vienodos padangos. Pardavėjai dažniausiai parduoda mažiausiai tik po 2 vnt. komplektą padangų, o įsigyti vieną padangą, kuri būtų to paties modelio, rašto ir tų pačių savybių, kaip sugadinta padanga, praktiškai yra beveik neįmanoma. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, draudėjui M. S. buvo atlygintos 2 padangų įsigijimo išlaidos. Draudėjui taip pat buvo atlygintos ir išlaidos, susijusios su padangų keitimo ir ratlankio lyginimo darbais, t.y. padangų permontavimu, ratų balansavimu, ratlankio lyginimu, važiuoklės suvedimu, kurie Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos 2008 m. gegužės 15 d. PVM sąskaitoje faktūroje (serija PSL Nr. 20985) įvardyti kaip autošaltkalvystės darbai. Draudikui išmokėjus draudimo išmoką, draudikas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinio kodekso, LR CK) 6.1015 straipsnio 1 dalimi, įgijo subrogacijos teisę reikalauti žalos atlyginimo iš asmens, atsakingo už atsiradusią žalą. Pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 1 dalį, kelių savininkas atsako už žalą, padarytą dėl jo valdomo kelio trūkumų be kaltės, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte numatyta, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 1 dalis numato, kad savivaldybės ar kiti juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys – kelių savininkai ar valdytojai, atlikdami priskirtąsias funkcijas, užtikrina vietinės reikšmės keliuose ir gatvėse saugias eismo sąlygas, įgyvendindami juose eismo saugumo priemones.

              Pareiškėjas pabrėžė ir tai, jog Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatuose numatyta, kad savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Todėl atsakovas yra atsakingas už pareiškėjo patirtą žalą dėl netinkamos kelio priežiūros. Gatvių remonto sutartis, sudaryta tarp gatvės savininko - atsakovo Kauno miesto savivaldybės ir rangovo – UAB “Kauno keliai“, neapsprendžia šio objekto valdymo perdavimo bei nepašalina atsakovo, kaip kelio savininko ir kelio valdytojo, civilinės atsakomybės. Pareiškėjas 2008 m. gegužės 30 d. pretenzija Nr. S-833-2008 ir 2011 m. vasario 15 d. įspėjimu kreipėsi į atsakovą dėl žalos atlyginimo, tačiau iki šiol žala nebuvo atlyginta. Iš atsakovo priteistinas 1023,72 Lt (vieną tūkstantį dvidešimt tris litus ir 72 centus) žalos atlyginimas ir 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo.

              Atsakovas ir jo atstovė prašė skundo netenkinti.

              Atsakovas skunde nurodė ir jo atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad su pareiškėjo skundu nesutinka. Pareiškėjas pateikdamas ieškinį teismui praleido ieškinio senatį. Skundas yra nepagrįstas, nes byloje pateikti dokumentai yra nepakankami, kad butų nustatytos svarbios faktinės aplinkybės, patvirtinančios žalos atsiradimo priežastis ir jos dydį. Kauno miesto savivaldybė nėra laikytina tinkamu atsakovu šioje byloje, kadangi ginčo autoįvykis, pareiškėjo teigimu įvyko 2008 m. gegužės 12 d., t.y. laikotarpiu, kuriuo galiojo tarp Kauno miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Kelių remonto grupė" sudarytos 2008-01-17 sutarties Nr. 201-2-30 6.10 punktu nustatytas 1 metų garantinis terminas asfalto dangos duobių remonto darbams. M. S. neteisėti veiksmai sąlygojo pareiškėjo nurodomos žalos atsiradimą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.253 straipsnis numato, kad civilinė atsakomybė turi būti netaikoma ir atleidžiama nuo civilinės atsakomybės, kai yra nustatomi nukentėjusio asmens veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Pažymėtina, kad vairuotojas įvažiavo į duobę esant labai geram matomumui. Kiti automobilių vairuotojai, laikydamiesi Kelių eismo taisyklių, išvengė kliūties kelyje ir nepatyrė jokios žalos, priešingai nei vairuotojas M. S.. Tai įrodo, kad jis nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimo laikytis saugaus greičio ir neišvengė kliūties kelyje, nors tokia pareiga yra nustatyta Kelių eismo taisyklių 133 ir 134 punktuose. Todėl turėtų būti preziumuojama, kad vairuotojas, nepastebėdamas ir neišvengdamas kliūties kelyje, buvo labai neatsargus ir nesilaikė Kelių eismo taisyklių. Kadangi M. S. privalėjo laikytis Kelių eismo taisyklių 19, 133, 134 punktuose nustatytų reikalavimų, t.y. privalėjo sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikėjo dėl susidariusių aplinkybių, tačiau neteisėtais veiksmais pažeidė Kelių eismo taisykles ir to pasėkoje patyrė žalą, todėl laikytina, kad pareiškėjas, neįvertinęs aukščiau nurodytų aplinkybių, bei nepagrįstai išmokėjęs M. S. 1023,72 Lt. Kauno miesto savivaldybė neprivalo šios sumos atlyginti pareiškėjui. Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos eismo priežiūros tarnybos 2008 m. gegužės 12  d. nutarime nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną yra nurodyta, kad vairuotojo veiksmuose KET pažeidimo neužfiksuota, tačiau nereiškia, kad tokio pažeidimo vairuotojas M. S. nepadarė. Priešingai, tai, jog vairuotojas nesugebėjo išvengti kliūties kelyje, įrodo, jog jis nesilaikė jam Kelių eismo taisyklėse nustatytų reikalavimų ir būtent jo didelis neatsargumas sąlygojo žalos atsiradimą. Policijos išvados dėl vairuotojo kaltės buvimo ar nebuvimo bei Kelių eismo taisyklių pažeidimų buvimo ar nebuvimo nėra preziumuojamos ir teismas privalo nagrinėjamoje byloje ištirti ir įvertinti visas su eismo įvykiu susijusias aplinkybes. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktą, savivaldybė ir yra atsakingos už vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, tačiau jokios Lietuvos Respublikoje galiojančios teisės normos nenumato pareigos savivaldybėms užtikrinti, kad duobės, nelygumai, įgriuvos keliuose niekad neatsiras. Vienas iš LR CK 6.253 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų, dėl kurio netaikoma civilinė atsakomybė, o asmuo gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės, yra nenugalima jėga. Pažymėtina, jog duobės, įgriuvos, nelygumai gali atsirasti dėl įvairių gamtinių sąlygų ir staiga. Kadangi duobė atsirado staiga, todėl to negalima buvo išvengti ar numatyti. Todėl, net jei eismo įvykio vietoje ir atsirado važiuojamosios kelio dalies dangos nelygumų, manome, jog vadovaujantis LR CK 6.253 straipsnio 1 dalies nuostata, jų atsiradimas turėtų būti prilygintas nenugalimai jėgai. Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos eismo priežiūros tarnybos 2008 m. gegužės 12 d. nutarime nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną yra užfiksuota, kad buvo apgadintas tik vienas dešinės pusės ratas, todėl laikytina, kad vairuotojas M. S. ir pareiškėjas siekia nepagrįstai praturtėti reikalaudamas atlyginti už 2 padangų įsigijimą, neaiškius autošaltkalvystės darbus. Keičiamų dalių vertė turėjo būti atlyginama ir draudimo išmoka išmokama įvertinant transporto priemonės keičiamų dalių nusidėvėjimą, tačiau draudimo bendrovė apskaičiuodama ir išmokėdama draudimo išmoką nusidėvėjimo neišskaičiavo. Automobilių draudimo polise Nr. 270 0036430/2008 nustatyta, kad išmokant draudimo išmoką turi būti išskaičiuota 300 Lt franšizė. Tačiau ji nebuvo išskaičiuota iš vairuotojui išmokamos draudimo išmokos. Pareiškėjas nėra pateikęs jokių duomenų, patvirtinančių pateiktų sąskaitų apmokėjimą patvirtinančių dokumentų. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti patirtą žalą yra nepagrįstas, nes nėra pateikta patirtos žalos dydį patvirtinančių dokumentų. Kauno miesto savivaldybės atstovai nebuvo pakviesti į autoįvykio vietą bei į automobilio apžiūrą. Pareiškėjo reikalavimas  priteisti palūkanas nepagrįstas, kadangi LR CK 6.37 straipsnio 2 dalis ir 6.210 straipsnis nustato palūkanas civiliniams prievoliniams santykiams.

II.

              Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui Seesam Insurance AS (įmonės kodas 10055752) iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 723,72 Lt (septynis šimtus dvidešimt tris Lt 72 ct) turtinės žalos atlyginimą. Kitoje dalyje pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.

              Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjas apie žalos atsiradimo faktą sužinojo 2008 m. gegužės 12  d., trečiajam suinteresuotam asmeniui M. S. pranešus pareiškėjui apie draudiminį įvykį, įvykusi 2008 m. gegužės 12 d. apie 10:24 val. Taikos pr., Kaune, M. S. vairuojant apdraustą transporto priemonę AUDI A6 AVANT, valst. Nr.(duomenys neskelbtini) priekiniu dešiniu ratu įvažiavus į kelio ženklais nepažymėtą didelę duobę, ko pasėkoje buvo apgadinta apdrausto automobilio dešinės pusės priekinio rato padanga ir ratlankis. Pareiškėjas į teismą teisinės gynybos kreipėsi 2011 m. gegužės 12 d., t. y. nepasibaigus trejų metų ieškinio senaties terminui nuo tos dienos, kai 2008 m. gegužės 12 d. įvyko draudiminis įvykis ir kai pareiškėjas 2008 m. gegužės 12 d. apie jį sužinojo. Todėl pareiškėjas ieškinio senaties termino kreiptis į teismą nepraleido ir nėra pagrindo šio termino atnaujinti, ieškinio senaties terminas kreipimosi į teismą dieną 2008 m. gegužės 12  d. nebuvo pasibaigęs. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstais pripažino atsakovo atstovės argumentus, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą, nes teismui ieškinį dėl žalos atlyginimo pateikė 2011 m. birželio 28 d.

              Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog pareiškėjas pareiškimą Kauno miesto apylinkės teismui dėl įsakymo išdavimo pateikė 2011 m. gegužės 12 d. nepasibaigus ieškinio senaties terminui. Pareiškėjas, kreipdamasis į bendrosios kompetencijos teismą dėl įsakymo išdavimo išieškoti  iš atsakovo išmokėtą draudimo išmoką, savo procesinėmis teisėmis naudodamasis protingai ir sąžiningai, veikdamas tokiu būdu, kuris užtikrintų greičiausią ginčo išsprendimą, t.y. pasinaudodamas bylos dėl įsakymo išdavimo nagrinėjimo tvarka, numatyta Civilio proceso kodekso (toliau - CPK) 431 - 440 straipsniuose (CK 1.5 str.1 d., ABTĮ 53 str. 3d.). Teismas gavęs skolininko prieštaravimus, pranešė pareiškėjui, kad šis ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo teismo pranešimo įteikimo dienos turi teisę pagal bendrąsias bylų nagrinėjimo ginčo teisena taisykles (įskaitant teismingumo taisykles) pareikšti ieškinį, atitinkantį CPK 135 straipsnio reikalavimus (CPK 439 str. 3 d.). Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas šio termino nepraleido. Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, Kauno miesto apylinkės teismas, priėmęs pareiškėjo ieškinį dėl draudimo išmokos išieškojimo, taip pat priėmęs kitus procesinius sprendimus civilinėje byloje Nr.2-14260-752/2011, 2011  m. lapkričio 2 d. nutartimi panaikino 2011 m. liepos 8 d. preliminarų teismo sprendimą ir civilinę bylą Nr.2-14260-752/2011 pagal rūšinį teismingumą perdavė Kauno apygardos administraciniam teismui. Taigi, byla pagal pareiškėjo pareiškimą dėl įsakymo išdavimo buvo užvesta nustatyta Civilinio proceso kodekso 431 - 440 tvarka ir pagal rūšinį teismingumą perduota Kauno apygardos administraciniam teismui tiesiogiai nenutraukus pradėto teisminio proceso civilinėje byloje Nr. 2-14260-752/2011, todėl nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo.

              Dėl valdžios institucijos neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, o priteistina žala mažintina bei procesinės palūkanos nepriteistinos. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog ginčas kilo dėl turtinės žalos atlyginimo subrogacijos, numatytos CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje, pagrindu. Pareiškėjo teigimu, turtinė žala atsirado dėl Kauno miesto savivaldybės neveikimo, nevykdant Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte apibrėžtos savarankiškos savivaldybės funkcijos, t.y. pareigos užtikrinti vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą ir saugaus eismo organizavimą, atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog pagal ABTĮ 15 straipsnio 3 punktą administraciniai teismai nagrinėja bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis), t.y. šios kategorijos bylos nagrinėjamos taikant ir civilinės teisės normas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo ir tai, kad atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą pagrindai ir sąlygos reglamentuojami CK normomis. CK 6.245 - 6.250 straipsniuose įtvirtintos bendrosios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos bei žalą padariusio asmens kaltė. Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, reglamentuojama CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis numato, kad tokią žalą privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Pirmosios instancijos teismo nuomone, atsižvelgiant į tai, būtina nustatyti, ar valstybės institucija Kauno miesto savivaldybė, iš kurios neveikimo, pareiškėjas kildina turtinę žalą, neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

              Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjas su trečiuoju suinteresuotu asmeniu sudarė savanoriškojo automobilių draudimo sutartį Nr. 270 0036430/2008, pagal kurią apdraudė UAB „VB Lizingas" priklausančią ir M. S. valdomą transporto priemonę AUDI A6 AVANT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2008 m. gegužės 12  d. apie 10:25 val. Taikos pr., Kaune, M. S. vairuojant apdraustą transporto priemonę AUDI A6 AVANT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir važiuojant Ateities pl. kryptimi, įvyko eismo įvykis, kurio metu dėl nelygios kelio dangos M. S. vairuojama transporto priemonė įvažiavo į važiuojamojoje kelio dalyje buvusią, atitinkamais kelio ženklais nepažymėtą duobę, dėl to buvo apgadinta apdrausto automobilio dešinės pusės priekinio rato padanga ir ratlankis. Kauno miesto VPK Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos 2008 m. gegužės 12  d. nutarimas patvirtina, kad buvo atsisakyta pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, vairuotojo M. S. veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimo nebuvo nustatyta. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog CK 6.987 straipsnyje numatyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo pateikti dokumentai: draudimo polisas; 2008 m. gegužės 19 d. pažyma dėl eismo įvykio administracinėje byloje Nr. 20/0108000003953; Kauno miesto VPK Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos 2008 m. gegužės 12  d. nutarimas atsisakyti pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną; pranešimas apie įvykį; automobilio bei kelio duobės fotonuotraukos; eismo įvykio vietos schema; policijos pareigūno tarnybinis pranešimas, patvirtina skunde nurodyto eismo įvykio fakto buvimą ir šio įvykio kilimo aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo nuomone, byloje nekilo ginčo dėl fakto, kad 2008 m. gegužės 12  d. automobilis AUDI A6 AVANT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamas M. S. Taikos pr. Ateities pl. kryptimi, Kaune, įvažiavo į važiuojamojoje kelio dalyje buvusią, atitinkamais kelio ženklais nepažymėtą duobę, dėl ko buvo apgadintas apdrausto automobilio dešinės pusės priekinis ratas, t. y. padanga ir ratlankis.

              Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovas nepateikė teismui nei vieno įrodymo, pagrindžiančio jo poziciją, kad 2008 m. gegužės 12  d. kelių eismo įvykį sąlygojo automobilio AUDI A6 AVANT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo M. S. kalti, neatsargus veiksmai, kuriais buvo pažeisti Kelių eismo taisyklių reikalavimai. Atsakovas poziciją, kad eismo įvykis kilo dėl vairuotojo kaltės, grindė prielaidomis, nepagrįstomis jokiais įrodymais. Pareiškėjo pateiki teismui rašytiniai įrodymai: Kauno miesto VPK Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos 2008 m. gegužės 12  d. nutarimas atsisakyti pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną; automobilio bei kelio duobės fotonuotraukos; eismo įvykio vietos schema; policijos pareigūno tarnybinis pranešimas; M. S. paaiškinimas, patvirtina, jog automobilio AUDI A6 AVANT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo M. S. veiksmuose nebuvo nustatyta Kelių eismo taisyklių pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje nėra jokių pagrįstų aplinkybių manyti, jog vairuotojas, vairuodamas automobilį, viršijo leistiną greitį, buvo neatsargus ir neatidus, neatsižvelgė į važiavimo, meteorologines ir kitas sąlygas bei aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo nuomone, galiojantis Kauno miesto VPK Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos 2008 m. gegužės 12  d. nutarimas neabejotinai patvirtina nustatyta aplinkybę, kad vairuotojas M. S. Kelių eismo taisyklių nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo ir tai, jog nurodyti rašytiniai įrodymai įrodo, kad įvykį nulėmė būtent nelygi kelio danga – duobė, važiuojamojoje kelio dalyje. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nepagrįsti atsakovo, argumentai, kad duobė Kauno miesto Taikos pr. galėjo atsirasti dėl nenugalimos jėgos, t.y. staiga, nesant galimybei išvengti, ar numatyti šio fakto, ir tai, kad yra pagrindas atleisti atsakovą nuo atsakomybės už ieškovui padarytą žalą dėl nenugalimos jėgos (CK 6.253 str.).

              Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Kelių priežiūros tvarkos aprašo, patvirtinto LR Vyriausybės 2004 m. vasario 11  d. nutarimu Nr.155 (toliau - Aprašas) 6., 8.1 ir 12.1 punktai, galioję nurodyto eismo įvykio metu, įpareigojo atsakovą nuolat tikrinti kelių dangos ir konstrukcijų būklę, prireikus atlikti specialias apžiūras, nustatyti avaringas vietas, planuoti eismo įvykių riziką mažinančias priemones ir jas įgyvendinti. Atsakovas, būdamas vietinės valdžios (savivaldos) institucija, kuriai nuosavybės teise priklauso vietinės reikšmės keliai ir gatvės, jų naudojimo priežiūrą, taisymas, saugos eismo sąlygų ir priemonių įgyvendinimas, privalėjo tinkamai vykdyti nustatytas pareigas ir funkcijas (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 32 p., Kelių įstatymo 4 str. 3 d., Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 str. 1 d. ir 2 d.). Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog atsakovas įstatymų nustatyta tvarka privalėjo nuolat vykdytų kelio dangos bei kelio konstrukcijų būklės apžiūras, todėl galėjo laiku pastebėti kelio dangos būklės pokyčius bei užkirsti kelią tolimesniam kelio dangos irimui. Pirmosios instancijos teismo nuomone, atsakovo atsiliepimas bei atsakovės atstovės paaiškinimai akivaizdžiai patvirtina, jog atsakovas iki ginčo kilimo teisme dienos nežinojo apie duobę Taikos pr. Kaune, Ateities pl. krypties pusėje. Taigi, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovas nevykdė įstatymų numatytos pareigos nuolat tikrinti kelio dangos būklę, nežinojo apie duobę Ateities pl. kelio važiuojamojoje dalyje, nesiėmė jokių priemonių kelio dangos būklei pataisyti ir suremontuoti, o dėl kelio duobės buvo padaryta žala automobiliui. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog atsakovas nepagrįstai teigia, kad atsakovu byloje turėjo būti UAB „Kelių remonto grupė“. Pirmosios instancijos teismo nuomone, pagal LR CK 6.266 straipsnio 1 dalį, žalą, padarytą dėl kelių trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas).

              Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad už šio įvykio metu patirtą žalą atsako būtent atsakovas ir tai, kad tarp atsiradusios žalos ir neteisėtos veikos yra akivaizdus priežastinis ryšis, todėl yra visos trys sąlygos, reikalingos atsakomybei atsirasti pagal CK 6.271 straipsnį. Už patirtą žalą atsako būtent atsakovas, todėl pareiškėjo reikalavimas, subrogacijos teisė, priteisti iš atsakovo atlygintą automobilio savininko patirtą žalą yra visiškai pagrįstas (CK 6.1015 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal CK 6.1015 straipsnio 1 dalį, jeigu draudimo sutartis nenustato kitaip, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, toks reikalavimo teisės perėmimas yra susijęs su draudimo išmokos sumokėjimu draudžiamojo įvykio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje; 2011 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2011). Pirmosios instancijos teismo nuomone, subrogacijos teisę siekiantis įgyvendinti pareiškėjas privalo įrodyti, kad jis buvo į eismo įvykį patekusios transporto priemonės draudikas, kad įvykis buvo draudiminis, kad draudikas išmokėjo pagrįsto dydžio draudimo išmoką, kad atsakovas yra atsakingas už padarytą žalą (CK 6.1015 str.).

              Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas, minėtą kelių eismo įvykį pripažinęs draudiminiu ir įvertinęs pateiktų PVM sąskaitos - faktūros 2008 m. gegužės 15 d. serija PSL Nr.20985 ir PVM sąskaitos - faktūros 2008 m. gegužės 13 d. serija (duomenys neskelbtini) Nr.0118 duomenys, 2008 m. gegužės 19 d. priėmė išmokos potvarkį ir 2008 m. gegužės 19 d. išmokėjo trečiajam suinteresuotam asmeniui M. S. 1023,72 Lt draudimo išmoką. Draudimo išmoka sudarė apgadintos transporto priemonės remontui padengti reikalingos išlaidos. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas kreipėsi į atsakovą dėl padarytos žalos atlyginimo, tačiau atsakovas neatlygino padarytos žalos. Pareiškėjas, išmokėjęs draudimo išmoką, įgijo subrogacijos teisę reikalauti iš asmens, atsakingo už atsiradusią žalą, ją atlyginti (CK 6.1015 str.). CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Pirmosios instancijos teismo nuomone, byloje nekilo ginčo dėl to, kad eismo įvykis įvyko dėl įvažiavo į nepažymėtą kelio duobę, dėl ko buvo apgadinta automobilio priekinės dešinės pusės rato padanga ir ratlankis. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog atsakovas, ginčydamas atsakomybės už patirtą žalą pagrindus, taip pat ginčija ir draudimo išmokos dydžio pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismo nuomone, nepagrįsti atsakovo argumentai, kad neturėtų būti atlyginti trečiojo suinteresuoto asmens M. S. nuostoliai už dviejų padangų įsigijimą, nes eismo įvykio metu buvo sugadinta viena padanga, autošaltkalvystės darbai dėl neaiškaus autošaltkalvystės darbų pobūdžio, tai, kad nebuvo paskaičiuotas keičiamų automobilio dalių nusidėvėjimas.

              Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 2B-290 patvirtintuose Techninių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimuose numatyti padangų naudojimo techniniai reikalavimai, kuriuose nurodyta, kad ant transporto priemonės vienos ašies turi būti vienodos padangos: to paties gamintojo; vienodo konstrukcinio tipo; vienodų matmenų; vienodos paskirties; tos pačios keliamosios galios indekso; vienodo leistino greičio indekso; vienodo protektoriaus rašto (5 grupė. Ratai ir pakaba 2. - 2.7 punktai). Atsižvelgiant į nurodytus padangų naudojimo techninius reikalavimus, pareiškėjas pagrįstai į draudimo išmoką (nuostolius) įskaičiavo dviejų padangų įsigijimo išlaidos. Taip pat pareiškėjas pagrįstai atlygino trečiajam suinteresuotam asmeniui ir išlaidas, susijusias su padangų keitimu, t.y. padangų permontavimu, ratų balansavimu, važiuoklės suvedimu, ir ratlankio lyginimo darbais, kurie Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos 2008 m. gegužės 15 d. PVM sąskaitoje faktūroje serija PSL Nr.20985, automobilio remonto ir techninio aptarnavimo 2008 m. gegužės 15 d. sąmatoje Nr. 422 nurodyti kaip autošaltkalvystės darbai. Jokių pagrįstų įrodymų, paneigiančių nurodytas automobilio remonto darbų išlaidas, jog pagal automobilio sugadinimo pobūdį nurodyti darbai nebuvo techniškai būtini ir nebuvo susiję su patirtais automobilio sugadinimais, ar remonto darbai buvo mažesnės kainos, atsakovas nepateikė, taip pat neprašė skirti ekspertizės žalos dydžiui nustatyti. Proceso šalys privalo pateikti įrodymus, pagrindžiančius reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 57 str.). Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas, įvertinęs abiejų šalių pateiktus įrodymus. Ši nuostata negali būti aiškinama kaip įpareigojanti teismą visais atvejais savo iniciatyva rinkti įrodymus priteistinų nuostolių dydžiui nustatyti. Teismas, taikydamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, turi paisyti rungimosi civiliniame procese principo (CPK 12 straipsnis). Pateikti nuostolių dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus yra ginčo šalių pareiga (CPK 12, 178 straipsniai).

              Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atlyginamų draudėjui nuostolių dydį, rūšis ir tvarką apibrėžia draudimo sutartis ir civilinės atsakomybės draudimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimas Nr. 27). Pirmosios instancijos teismo nuomone, bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas kaip draudikas su trečiuoju suinteresuotu asmeniu M. S. kaip draudėju, vadovaudamiesi Kelių transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisyklėmis Nr. 006, sudarė savanoriškojo automobilių draudimo (CASCO) sutartį Nr. 270 0036430/2008. Šia sutartimi buvo apdrausta UAB „VB Lizingas" priklausanti ir M. S. valdoma transporto priemonė AUDI A6 AVANT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pasirenkant draudimo atsakomybę pagal rinkos vertę ir draudimo variantą „Maxi“, kuris reiškė, kad draudimas dengia visus nuostolius, atsiradusius dėl žalos kelių transporto priemonei bei vagystės rinkos verte. Pirmosios instancijos teismas papildomai akcentavo, jog CK 6.251 straipsnio dalyje įtvirtintas vienas iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo principas. Šio principo išimtį reglamentuoja CK 6.251 straipsnio 2 dalis, suteikianti teismui, atsižvelgiant į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir tarpusavio santykius, sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių padarinių. Tačiau, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamos bylos atveju tokių aplinkybių, įgalinančių sumažinti nuostolių dydį, nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjo pateikti įrodymai pagrindė, jog bendras žalos dydis – 1023,72 Lt suma, išmokėta draudimo išmoka draudėjui, kurią sudaro dviejų padangų įsigijimo kaina – 810.00 Lt ir autošalkalvystės darbų – 213, 72 Lt išlaidos, sumokėtos už automobilio remontą. Pagal automobilio sugadinimo pobūdį, nurodytos išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis. Tačiau, pirmosios instancijos teismo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad draudėjas M. S. draudimo sutartį sudarė su besąlygine 300 Lt franšize, kuri reiškia apdrausto asmens patirtų nuostolių dalį, kurią įvykus draudžiamam įvykiui atlygina jis pats, ši suma išskaičiuotina iš prašomo atlyginti žalos dydžio. Pareiškėjui iš  atsakovo priteistina – 723,72  Lt (1023,72 Lt - 300,00 Lt = 723,72 Lt) žalos atlyginimas.

              Be to, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nepagrįstas pareiškėjo reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.37 straipsnio 2 dalis ir 6.210 straipsnis nustato palūkanas civiliniams prievoliniams santykiams. Žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, priteisimo atveju (CK 6.271 str.) viešoji teisė nenumato palūkanų mokėjimo nuo priteistos sumos, todėl nurodytos palūkanos negali būti priteisiamos ir skundas šioje dalyje nepagrįstas ir atmestinas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-2210/2011). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nesvarstytinas, nes nėra pateiktas jų apskaičiavimas ir pagrindimas ABTĮ 45 straipsnyje nustatyta tvarka. Tačiau, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, tai netrukdo pareiškėjui pakartotinai kreiptis dėl jų priteisimo pateikus nurodytus duomenys ne vėliau kaip per 14 dienų nuo sprendimo įsiteisimo (ABTĮ 45 str. 1 d.).

III.

              Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 23 d. sprendimą toje dalyje, kurioje pareiškėjo skundas atmestas iš dalies ir priteisti iš atsakovo pareiškėjui iš viso 1023,72 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

              1. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu atsisakyti priteisti jam 300 Lt franšizės. Pareiškėjas nurodo, kad besąlyginės išskaitos nuostata, kaip ir kitos draudimo sutarties sąlygos, yra vidiniai pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens M. S. santykiai, kurie nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant dėl atsakovo atlygintinos sumos dydžio. Anot pareiškėjo, besąlyginės išskaitos sąlyga šiuo atveju reiškė tik tai, kad draudikas turėjo teisę savo nuožiūra nurodyta dalimi (300 Lt) atsisakyti arba neatlyginti draudėjo patirtus nuostolius. Tačiau, pareiškėjo teigimu, atlyginęs nuostolius, jis įgijo teisę reikalauti jų grąžinimo iš atsakingo už žalos kilimą asmens – atsakovo.

              2. Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu atsisakyti priteisti jam 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Apeliantas nurodė, kad CK 6.37 straipsnio ir 6.210 straipsnio sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad tiek iš sutartinių santykių, tiek iš delikto kylančios piniginės prievolės nevykdymas sukuria pareigą skolininkui mokėti įstatymines palūkanas.

              Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo dalyje tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, atsižvelgė į Lietuvos teismų suformuotą praktiką, o pirmosios instancijos teismo sprendimas toje dalyje, kurioje pareiškėjo skundas iš dalies atmestas, yra teisėtas ir pagrįstas.

              Apeliaciniu skundu atsakovas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti toje dalyje, kurioje pareiškėjo skundas iš dalies tenkintas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

              1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė tiek materialines, tiek procesines teisės normas, nesivadovavo teismų praktika ir nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nepraleido ieškinio senaties termino kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo.

              2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą procesinį sprendimą, netinkamai nustatė visas civilinės atsakomybės sąlygas ir dėl to priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą.

              Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

              Atsiliepime pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškinio senatis nepraleista, be to, yra visos atsakovo civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos (pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimo pagrįstumas vertintinas pagal civilinės teisės normas; pagal CK 6.271 straipsnį valstybės ir savivaldybių civilinė atsakomybė taikoma be kaltės (griežtoji civilinė atsakomybė). Be to, anot pareiškėjo, byloje nėra nustatyta atsakomybę šalinančių ir mažinančių aplinkybių.

              Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Pareiškėjo Seesam Insurance AS apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl 2008 m. gegužės 12 d. autoįvykio metu apgadinto automobilio.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad žala, nagrinėjamos bylos atveju, turi būti atlyginta.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Žala, padaryta asmens turtui, nesant įstatymo išimčių, turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo – restitutio in integrum – principo ( CK 6.251 str.), kurio esmė ta, kad žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal šio straipsnio 2 dalį reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.266 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog „žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės“. Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Vadovaujantis minėtų įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1-3 punktais, kelio savininkas (valdytojas) privalo: 1) užtikrinti, kad kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus; 2) organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus; 3) užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktą, savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų)) savivaldybių funkcijų. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Vadovaujantis Kelių įstatymo 15 straipsniu, kelių priežiūros tvarką nustato Vyriausybė. Tokia tvarka nustatyta Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155, kuriuo patvirtintas Kelių priežiūros tvarkos aprašas. Vadovaujantis Aprašo 6 punktu, savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Aprašo 12.1 punkte nustatyta, kad kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją kelio dalį, kelkraščius, skiriamąją kelio juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas.

Vadovaujantis minėtomis Kelių įstatymo, Vietos savivaldos, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Aprašo nuostatomis, Kauno miesto savivaldybė privalėjo užtikrinti savivaldybės teritorijoje esančių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, kad jie būtų tinkami transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų saugaus eismo ir kitokius teisės aktų nustatytus reikalavimus. Tačiau byloje surinktų įrodymų visuma duoda pagrindą išvadai, kad nagrinėjamu atveju Kauno miesto savivaldybė tinkamai nevykdė šių pareigų. Bylos medžiaga patvirtina, kad 2008 m. gegužės 12 d. Taikos pr., Kaune, M. S. vairuojamas automobilis, priklausantis UAB „VB Lizingas“, AUDI A6 AVANT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įvažiavo į važiuojamoje kelio dalyje buvusią, jokiais kelio ženklais nepaženklintą duobę (duobės ilgis – 1,2 m, plotis – 0,6 m, gylis – 0,15 m) dėl ko automobilis buvo apgadintas.

Pareiškėjo pateiki įrodymai pagrindžia, jog bendras žalos dydis yra 1023,72 Lt, išmokėta draudimo išmoka draudėjui, kurią sudaro dviejų padangų įsigijimo kaina (810,00 Lt) ir išlaidos už automobilio remontą (213,72 Lt). Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, jog pagal automobilio sugadinimo pobūdį, nurodytos išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis, tačiau besąlyginės franšizės, t.y. 300 Lt, išskaičiavimas iš bendro žalos dydžio yra neteisingas.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.259 straipsnis įtvirtina bendrą taisyklę, jog „jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, skolininko atsakomybė atitinkamai gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės“. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 14 dalis nustato, jog „transporto priemonių vairuotojų pareigas ir jų veiksmus konkrečiomis eismo situacijomis nustato KET“. Darytina išvada, jog svarbūs abiejų šalių veiksmai. Tai patvirtina ir Kelių eismo taisyklės, kuriose nustatyta, kad „vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas“ (133 punktas), o „jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams“ (134 punktas). Išanalizavus bylos medžiagą, matyti, jog eismo įvykis įvyko gegužės 12 d., po 10 val. ryto, šviesiu paros metu, esant geroms meteorologinėms sąlygoms. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad vairuotojas, veikdamas tiek rūpestingai ir apdairiai, kiek yra būtina atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, negalėjo pastebėti ir sustoti ar kitaip išvengti važiuojamojoje kelio dalyje esančios duobės.

Apibendrinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog žala atsirado ir dėl automobilį vairavusio M. S. kaltės, kadangi didesnio pavojaus šaltinio valdytojas nebuvo pakankamai atidus bei rūpestingas, todėl nepastebėjo ir neapvažiavo kliūties, šiuo atveju duobės. Tai lemia, jog patirta žala turi būti dalinama perpus, t.y. po 50 procentų, automobilį vairavusiam M. S. ir Kauno miesto savivaldybei.

Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos (pvz., 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012). Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Civilinio kodekso 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis priteisia pareiškėjui iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2011 m. gegužės 12 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija teigia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ir neišsamiai įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 23 d. sprendimas yra keistinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu

n u t a r i a :

Pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 23 d. sprendimą ir teismo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

pareiškėjui Seesam Insurance AS iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės priteisti 511,87 Lt (penkių šimtų vienuolikos litų ir aštuoniasdešimt septynių centų) dydžio žalos atlyginimą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 2011 m. gegužės12 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Likusioje dalyje pareiškėjo Seesam Insurance AS apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiamas.