Civilinė byla Nr. e2A-543-330/2023
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-01560-2022-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
2.6.31; 2.6.8.8; 2.6.8.9
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. spalio 17 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Danguolės Martinavičienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Optinita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „GelvoraSergel“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Optinita“, mažajai bendrijai „Gg impex“ ir R. G. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „GelvoraSergel“ (toliau – ir ieškovė, finansuotoja) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti: solidariai iš atsakovų UAB „Optinita“, mažosios bendrijos (toliau – MB) „Gg impex“ ir R. G. 57 680 Eur skolą ir 594,18 Eur palūkanas; iš atsakovų UAB „Optinita“, UAB „Gg impex“ 8 proc. dydžio procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o iš atsakovo R. G. – 5 proc. dydžio procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Ieškinyje nurodyta, kad 2022 m. liepos 22 d. atsakovės UAB „Optinita“ ir MB „Gg impex“ sudarė Pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 22/07/22 (toliau – Pirkimo–pardavimo sutartis), pagal kurią pardavėja MB „Gg impex“ įsipareigojo parduoti pirkėjai UAB „Optinita“ medžio faneros plokštes.
3. 2022 m. liepos 25 d. atsakovė MB „Gg impex“ (toliau – klientė, faktoringo gavėja) ir ieškovė UAB „GelvoraSergel“ (finansuotoja) sudarė Faktoringo sutartį Nr. FK 22/07-02 (toliau – Faktoringo sutartis), pagal kurią MB „Gg impex“ įsipareigojo perleisti ieškovei visas Pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu kilusias ir kilsiančias reikalavimo teises į UAB „Optinita“, o ieškovė įsipareigojo Faktoringo sutartyje numatyta tvarka sumokėti atsakovei MB „Gg impex“ faktoringo avansą ir faktoringo rezervą.
4. 2022 m. liepos 25 d. ieškovė ir atsakovas R. G. sudarė Laidavimo sutartį Nr. LS 22/07-01 (toliau – Laidavimo sutartis), pagal kurią R. G. įsipareigojo solidariai su MB „Gg impex“ atsakyti ieškovei, jeigu MB „Gg impex“ neįvykdys visos savo prievolės ar bet kurios jos dalies pagal Faktoringo sutartį.
5. Ieškovės aiškinimu, MB „Gg impex“ pardavė UAB „Optinita“ prekes ir 2022 m. liepos 22 d. išrašė pridėtinės vertės mokesčio sąskaitą faktūrą Nr. GG202100131 (toliau – PVM sąskaita faktūra), kurios vertė 57 680 Eur. Ieškovė akceptavo PVM sąskaitą faktūrą ir perėmė visas MB „Gg impex“ reikalavimo teises, kylančias Pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, į UAB „Optinita“. 2022 m. liepos 25 d. atsakovei UAB „Optinita“ buvo pateiktas pranešimas apie reikalavimo teisių, kylančių Pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, perleidimą ieškovei. 2022 m. liepos 26 d. ieškovė išmokėjo atsakovei MB „Gg impex“ faktoringo avansą. UAB „Optinita“ įsipareigojo sumokėti prekių kainą (57 680 Eur) iki 2022 m. spalio 19 d., tačiau šio savo įsipareigojimo neįvykdė.
6. Ieškovė nurodė, kad Faktoringo sutarties bendrųjų sąlygų 9.1.1-9.1.3 papunkčiuose nustatyta, jog tuo atveju, jei UAB „Optinita“ neįvykdys prievolių pagal ieškovės perimtas reikalavimo teises, MB „Gg impex“ įgis pareigą solidariai su UAB „Optinita“ įvykdyti visas prievoles ieškovei pagal jos įgytas teises. Ieškovė, remdamasi nurodytomis Faktoringo sutarties sąlygomis, pateikė MB „Gg impex“ regresinį reikalavimą įvykdyti UAB „Optinita“ įsipareigojimą – sumokėti 57 680 Eur, tačiau atsakovė reikalavimo neįvykdė.
7. Ieškovė, remdamasi Laidavimo sutartimi, taip pat pateikė reikalavimą R. G. įvykdyti MB „Gg impex“ neįvykdytus įsipareigojimus, tačiau atsakovas ieškovės reikalavimo neįvykdė. Ieškovės teigimu, Faktoringo sutartis nustato UAB „Optinita“ ir MB „Gg impex“, o Laidavimo sutartis – MB „Gg impex“ ir R. G. solidarią atsakomybę, todėl ieškovė prašo skolą solidariai priteisti iš visų atsakovų.
8. Atsakovė UAB „Optinita“ prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė neginčijo aplinkybės, kad Pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta, tačiau nesutiko su tuo, jog 2022 m. liepos 22 d. jai buvo perduotos sutartyje nurodytos prekės. Atsakovės aiškinimu, su R. G. buvo sutarta, kad prekės bus pristatytos per 90 dienų, todėl sutartyje numatytas ir 90 dienų atsiskaitymo terminas. Su MB „Gg impex“ taip pat buvo sutarta, kad pristačius prekes bus patikrinta jų kokybė, sudarytas priėmimo–perdavimo aktas ir tik tada bus atsiskaityta pagal pateiktą sąskaitą.
9. Atsakovės teigimu, prekės jai nebuvo pristatytos, prekių priėmimo–perdavimo aktas nesudarytas, todėl atsakovei nekilo pareiga mokėti ieškovės prašomą priteisti sumą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
10. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. balandžio 24 d. sprendimu ieškovės UAB „GelvoraSergel“ ieškinį patenkino. Teismas ieškovei priteisė solidariai iš atsakovų UAB „Optinita“, MB „Gg impex“ ir R. G. 57 680 Eur skolą ir 594,18 Eur palūkanas, taip pat iš atsakovų UAB „Optinita“, UAB „Gg impex“ priteisė 8 proc. dydžio procesines palūkanas, o iš atsakovo R. G. – 5 proc. dydžio procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. gruodžio 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismo sprendimu ieškovei priteista iš atsakovų UAB „Optinita“, MB „Gg impex“ ir R. G. po 1 707,33 Eur bylinėjimosi išlaidų.
11. Vertindamas aplinkybę, ar prekės pagal Pirkimo–pardavimo sutartį buvo perduotos pirkėjai UAB „Optinita“, teismas nurodė, kad Pirkimo–pardavimo sutarties 3.1 punkte yra aiškiai apibrėžta, kad pardavėja (MB „Gg impex“) perduoda pirkėjai (UAB „Optinita“) prekes 2022 m. liepos 22 d. ir išrašo sąskaitą faktūrą. Pirkimo–pardavimo sutarties 3.3 punkte nurodyta, kad „prekių priėmimo–perdavimo aktą atitinka abiejų šalių pasirašyta sąskaita faktūra arba atskiras priėmimo–perdavimo aktas, jeigu nesudaromas kitas dokumentas“. Remdamasis nurodytomis Pirkimo–pardavimo sutarties sąlygomis, teismas nusprendė, kad ieškovė atsakovės MB „Gg impex“ pateiktą PVM sąskaitą faktūrą pagrįstai vertino kaip prekių perdavimą patvirtinantį dokumentą. Teismas konstatavo, kad lingvistinis Pirkimo–pardavimo sutarties 3.1 punkto aiškinimo būdas leidžia daryti išvadą, kad pirkėjai UAB „Optinita“ prekės buvo perduotos 2022 m. liepos 22 d., bei nusprendė, jog Faktoringo sutartimi buvo užtikrinta esama prievolė. Teismo vertinimu, tokios aplinkybės patvirtina, kad ieškovė turi pagrindą reikšti reikalavimą atsakovei UAB „Optinita“.
12. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovė 2022 m. liepos 26 d. išmokėjo 49 028 Eur faktoringo avansą, o ieškiniu prašo priteisti 57 680 Eur dydžio skolą. Nors faktoringo rezervas nebuvo išmokėtas, tačiau įvertinęs Faktoringo sutarties nuostatas, nustatančias, kad faktoringo rezervą finansuotoja apskaičiuoja ir sumoka tik po visos sąskaitoje nurodytos sumos gavimo iš pirkėjo, bei nustatęs, jog UAB „Optinita“ nėra sumokėjusi visos sąskaitoje nurodytos sumos, teismas konstatavo, kad nepriklausomai nuo faktoringo rezervo išmokėjimo ieškovė turi teisę į visą ieškiniu prašomą priteisti skolos sumą, kurią sudaro pirkėjo skolinis įsipareigojimas, kylantis iš Pirkimo–pardavimo sutarties ir PVM sąskaitos faktūros.
13. Teismo sprendime pažymėta, kad atsakovė UAB „Optinita“ prašė spręsti dėl ieškovės kaip kreditorės kaltės, mažinti atsakovės atsakomybę dėl kreditorės veiksmų. Pasak atsakovės, ieškovė veikė nepakankamai atidžiai ir netinkamai, nustatant, ar prekių tiekimas tarp UAB „Optinita“ ir MB „Gg impex“ yra realiai įvykęs. Teismas nusprendė, kad pateikus ieškovei tokią Pirkimo–pardavimo sutartį ir 2022 m. liepos 22 d. PVM sąskaitą faktūrą, ji neturėjo pagrindo prašyti papildomų dokumentų, įtarti nesąžiningą atsakovų elgesį, netikrų duomenų atskleidimą. Šios išvados pagrindu teismas konstatavo, kad nenustatyta ieškovės kaip kreditorės kaltė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
14. Atsakovė UAB „Optinita“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 24 d. sprendimą, kiek jis susijęs su apeliante UAB „Optinita“, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atsakovei UAB „Optinita“ atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovės apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
14.1. Konstatuodamas, kad MB „Gg impex“ išrašyta PVM sąskaita faktūra buvo pakankamas dokumentas patvirtinti įvykusį prekių pateikimą pagal Pirkimo–pardavimo sutartį, teismas visapusiškai neįvertino šios sutarties nuostatų. Pažymėtina, kad prekės apeliantei nebuvo perduotos, o prekių priėmimo–perdavimo aktas, kuris ir turėjo patvirtinti prekių perdavimo faktą, nebuvo sudarytas, todėl teismo išvada dėl įvykusio prekių perdavimo yra nepagrįsta.
14.2. Apeliantės pareiga sumokėti Pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą kainą (kaip ir ieškovės bei atsakovės MB „Gg impex“ teisė reikalauti kainos sumokėjimo) galėjo atsirasti tik atsakovei MB „Gg impex“ tinkamai įvykdžius savo prievoles pagal Pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. pristačius ir perdavus prekes apeliantei UAB „Optinita“.
14.3. Ieškovė, sudarydama Faktoringo sutartį su atsakove MB „Gg impex“ ir ją vykdydama, elgėsi neatsargiai ir nerūpestingai, nes išmokėjo faktoringo avansą neįsitikinusi Pirkimo–pardavimo sutarties faktiniu vykdymu, todėl turi prisiimti nuostolių atsiradimo riziką.
14.4. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad iš apeliantės turi būti priteista ne tik ieškovės faktiškai sumokėto atsakovei MB „Gg impex“ faktoringo avanso suma, bet ir faktoringo rezervo, kuris iki šiol neišmokėtas, suma.
15. Ieškovė UAB „GelvoraSergel“ atsiliepime į atsakovės UAB „Optinita“ apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais motyvais:
15.1. Byloje esantys rašytiniai įrodymai – Pirkimo–pardavimo sutartis ir PVM sąskaita faktūra vienareikšmiškai patvirtina prekių perdavimo apeliantei UAB „Optinita“ faktą. Nors apeliantė teigia, kad Pirkimo–pardavimo sutarties tekstą ruošė atsakovė MB „Gg impex“ ir apeliantė galbūt nepastebėjo, jog sutartis neatitinka šalių žodinio susitarimo sąlygų, ši aplinkybė byloje neturi reikšmės, nes abi sutarties šalys yra juridiniai asmenys, kuriems keliami padidinti atidumo ir rūpestingumo reikalavimai.
15.2. Ieškovė neatliko jokių veiksmų, dėl kurių atsirado nuostoliai ar jie padidėjo. Pirkimo–pardavimo sutartis bei PVM sąskaita faktūra buvo objektyvūs, aiškūs ir teisėti įrodymai, pagrindžiantys atsakovės MB „Gg impex“ reikalavimo teisę į UAB „Optinita“ dėl 57 680 Eur prekių kainos sumokėjimo. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovė neturėjo nei pagrindo, nei būtinybės naudotis Faktoringo sutartyje numatyta teise reikalauti pateikti papildomus dokumentus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama pagal apibrėžtas apeliacinio skundo ribas.
Dėl faktinės situacijos ir ginčo nagrinėjimo ribų
17. Ieškovė ieškinio reikalavimus kildina iš Faktoringo sutarties, kuria klientė MB „Gg impex“ įsipareigojo perleisti finansuotojai UAB „GelvoraSergel“ visas Pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu kilusias ar kilsiančias reikalavimo teises į UAB „Optinita“ (pirkėja, skolininkė), o finansuotoja įsipareigojo klientei MB „Gg impex“ sumokėti faktoringo avansą ir faktoringo rezervą.
18. Ieškovė paaiškino, kad jai buvo pateikta 2022 m. liepos 22 d. PVM sąskaita faktūra, patvirtinanti, kad MB „Gg impex“ perdavė UAB „Optinita“ prekes, todėl ieškovė akceptavo sąskaitą faktūrą ir išmokėjo atsakovei MB „Gg impex“ faktoringo avansą bei perėmė MB „Gg impex“ reikalavimo teises į pirkėją UAB „Optinita“, atsiradusias Pirkimo–paradavimo sutarties pagrindu. Ieškovė informavo atsakovę UAB „Optinita“ apie pardavėjos reikalavimo teisių perleidimą finansuotojai. Atsakovė UAB „Optinita“ iki Pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytos datos (2022 m. spalio 19 d.) prekių kainos nesumokėjo, todėl ieškovė pareiškė ieškinį visiems atsakovams (pirkėjai UAB „Optinita“, pardavėjai ir faktoringo gavėjai MG „Gg impex“ bei laiduotojui R. G.) prašydama priteisti skolą solidariai iš visų atsakovų.
19. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje įrodytas visų sąlygų ieškovės prievolei išmokėti klientei MB „Gg impex“ faktoringo avansą egzistavimas, todėl ieškovė turi pagrindą reikšti reikalavimą atsakovei (pirkėjai) UAB „Optinita“ dėl prievolių, kilusių iš Pirkimo–pardavimo sutarties, įvykdymo, bei regresinį reikalavimą atsakovei (pardavėjai ir faktoringo gavėjai) MB „Gg impex“ pagal Faktoringo sutartį, už kurią (MB „Gg impex“) laidavo atsakovas R. G. Padaręs tokią išvadą, teismas visiškai patenkino ieškinio reikalavimus ir solidariai priteisė iš atsakovų ieškovės naudai 57 680 Eur skolą bei 594,18 Eur palūkanas.
20. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, atsakovė UAB „Optinita“ apeliaciniame skunde ginčija tą sprendimo dalį, kuria nustatyta apeliantės pareiga atsakyti ieškovei pagal įsipareigojimus, kilusius iš Pirkimo–pardavimo sutarties. Apeliantė teigia, kad pagal Pirkimo–pardavimo sutartį prekės jai nebuvo pristatytos, todėl ieškovė neturėjo pareigos išmokėti atsakovei MB „Gg impex“ faktoringo avanso ir atitinkamai ieškinyje reikalauti, jog atsakovė atsakytų kartu su kitais atsakovais.
21. Byloje kilus ginčui dėl skolininko pareigos atsiskaityti su finansuotoju, pirmiausia tikslinga aptarti materialiąsias teisės normas, reglamentuojančias faktoringo teisinius santykius bei jų pagrindu išskirti faktoringo ypatumus.
Dėl faktoringo teisinių santykių esmės ir ypatumų
22. Faktoringo sutartimi viena šalis (finansuotojas) perduoda arba įsipareigoja perduoti kitai šaliai (klientui) pinigus mainais už kliento (kreditoriaus) piniginį reikalavimą, susijusį su prekių pardavimu, darbų atlikimu ar paslaugų teikimu, trečiajam asmeniui (skolininkui), o klientas perleidžia arba įsipareigoja perleisti finansuotojui piniginį reikalavimą skolininkui (finansavimas su sąlyga perleisti piniginį reikalavimą) ir mokėti sutartyje nustatytą atlyginimą (CK 6.903 str. 1 d.).
23. Kaip matyti iš minėtos teisės normos turinio, faktoringas – tai sutartiniai santykiai, kurių dalyką sudaro išankstinis reikalavimo teisių finansavimas mainais už sutartą atlyginimą, finansuotojo teisėms užtikrinti panaudojant nuosavybės teises į perleidžiamus reikalavimus. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išskirta, kad faktoringas yra kreditavimui artimas, nors ir netapatus finansavimo sandoris bei finansinė paslauga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-618/2012).
24. Santykiai, susiklostantys tarp finansuotojo ir kliento, yra vidinis faktoringo elementas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016, 32 punktas). Tuo tarpu finansuotoją ir skolininką faktoringo teisiniuose santykiuose sieja kliento, pradinio skolininko kreditoriaus, reikalavimas skolininkui sumokėti už skolininkui įvykdytas prievoles, pateiktas prekes. Santykiai tarp finansuotojo ir skolininko yra išorinis faktoringo elementas ir yra tiesioginė vidinio faktoringo elemento sukeliama teisinė pasekmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016, 33 punktas).
25. Faktoringo atveju reikalavimo perleidimo teisiniai santykiai susiklosto tarp dviejų kreditorių – pradinio – kliento faktoringo teisiniuose santykiuose ir naujojo – finansuotojo tuose pačiuose faktoringo teisiniuose santykiuose. Tai reiškia, kad faktoringo sutarties pagrindu įvyksta cesija – reikalavimo teisę į skolininką įgyja iki tol prievolėje nebuvęs asmuo – finansuotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-514-219/2018, 24 punktas).
26. Reikalavimo perleidimas (cesija) (CK 6.101 straipsnis) yra vienas iš prievolės asmenų pasikeitimo būdų, kuriuo perleidus reikalavimą pasikeičia prievolės kreditorius, o pati prievolė išlieka nepakitusi. Naujasis kreditorius yra saistomas pradinio kreditoriaus ir skolininko sutarties sąlygų. Naujasis kreditorius negali įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo pradinis kreditorius, pradinis ir naujasis kreditorius negali keisti prievolės įvykdymo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2008; 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad reikalavimo perleidimas nekeičia pradinio sandorio, tačiau yra tiesiogiai su juo susietas, todėl visi ginčai dėl reikalavimo perleidimo sutarties yra taip pat susiję su pradiniu sandoriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010).
27. Pradinis sandoris, susietas su reikalavimo perleidimu faktoringo teisiniuose santykiuose, yra prekių perdavimas, darbų atlikimas ar paslaugų teikimas, t. y. prievolė, susiklostanti tarp pradinio kreditoriaus perleidžiant reikalavimą (kliento pagal faktoringo sutartį) ir skolininko dėl tam tikrų pareigų atlikimo. Analizuojant šiuos du – pradinio sandorio ir reikalavimo perleidimo – elementus, darytina išvada, kad pradinis kreditorius turi būti įvykdęs savo įsipareigojimą ir perdavęs prekes, atlikęs darbus ar suteikęs paslaugas skolininkui, į kurį, įvykdytos prievolės pagrindu, jis įgyja reikalavimo teisę, perleidžiamą naujajam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-514-219/2018, 26 punktas).
28. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad faktoringo teisiniai santykiai, atsižvelgiant į jų specifiškumą, susiklosto tarp trijų šalių – pirmiausia klientas turi įvykdyti savo įsipareigojimus skolininkui pagal pradinį sandorį ir perduoti prekes, atlikti darbus ar suteikti jam paslaugas, tokiu būdu jis įgyja reikalavimo teisę skolininkui, kurią perleidžia finansuotojui už jo išmokamą faktoringo avansą. Atitinkamai finansuotojas, perėmęs iš kliento, pradinio kreditoriaus, reikalavimo teisę, tampa skolininko kreditoriumi, kuriam šis privalo įvykdyti tinkamai savo įsipareigojimus ir sumokėti už pradinio kreditoriaus, kliento, perduotas prekes, atliktus darbus ar suteiktas paslaugas.
29. Kaip jau minėta, analizuojamu atveju atsakovė (skolininkė) UAB „Optinita“ ginčija, kad gavo prekes, kurias turėjo gauti pagal ją ir MB „Gg impex“ siejusią Pirkimo–pardavimo sutartį, tvirtindama, jog pardavėja MB „Gg impex“ neįgijo teisės reikalauti iš pirkėjos UAB „Optinita“ mokėjimo už neperduotas prekes bei negalėjo perleisti reikalavimo teisių ieškovei – pardavėjo finansuotojai pagal Faktoringo sutartį.
Dėl prekių perdavimo pagal Pirkimo – pardavimo sutartį fakto nustatymo
30. 2022 m. liepos 22 d. tarp pardavėjos MB „Gg impex“ ir pirkėjos UAB „Optinita“ buvo sudaryta Pirkimo–pardavimo sutartis, kuria pardavėja įsipareigojo parduoti pirkėjai medžio faneros plokštes, o pirkėja iki 2022 m. spalio 19 d. sumokėti prekių kainą – 57 680 Eur be PVM.
31. Sutartyje, be kita ko, nurodyta, kad pardavėja perduoda pirkėjai prekes 2022 m. liepos 22 d. ir išrašo sąskaitą faktūrą (Pirkimo–pardavimo sutarties 3.1 punktas). Pirkimo–pardavimo sutarties 3.3 punkte parašyta, kad „prekių priėmimo–perdavimo aktą atitinka abiejų šalių pasirašyta sąskaita faktūra arba atskiras priėmimo–perdavimo aktas, jeigu nesudaromas kitas dokumentas“.
32. 2022 m. liepos 22 d. pardavėja MB „Gg impex“ išrašė ir pateikė apmokėti sąskaitą faktūrą Nr. GG202100131, kurios vertė 57 680 Eur , už pirkėjai UAB „Optinita“ pateiktas prekes. Sąskaitą faktūrą pasirašė abiejų Pirkimo–pardavimo sutarties šalių atstovai. Sąskaitoje faktūroje, be kita ko, buvo įrašyta, kad reikalavimo teisės pagal šią sąskaitą yra perleistos ir mokėjimas turi būti atliktas UAB „GelvoraSergel“.
33. Apeliaciniame skunde atsakovė UAB „Optinita“ teigia, kad pagal Pirkimo–pardavimo sutartį prekių perdavimas turėjo būti įformintas priėmimo–perdavimo aktu. Apeliantės vertinimu, kadangi tokio įrodymo (akto) byloje nėra, o prekės apeliantei nebuvo pristatytos, jai nekilo pareiga atsiskaityti pagal aptartą PVM sąskaitą faktūrą nei atsakovei MB „Gg impex“, nei ieškovei UAB „GelvoraSergel“.
34. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs Pirkimo–pardavimo sutarties nuostatas dėl prekių perdavimo ir šio fakto įforminimo, taikydamas lingvistinį sutarties aiškinimo metodą nustatė, kad ieškovei pateikta 2022 m. liepos 22 d. PVM sąskaita faktūra pagrįstai buvo vertinama kaip prekių perdavimą patvirtinantis dokumentas.
35. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kurias jis padarė pagrįstai pasirinkęs taikyti lingvistinį sutarties aiškinimo būdą, siekiant nustatyti tikrąją šalių susitarimo esmę.
36. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką teismai, spręsdami su sutarčių vykdymu susijusius ginčus, turi nustatyti tikrąjį sutarties turinį, išaiškinti, kokias dalyvių tarpusavio teises ir pareigas sutartis sukūrė jos šalims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-823/2022, 70 punktas).
37. Sutarties šalių valia ir ja prisiimtų įsipareigojimų apimtis nustatytinos pagal sutarčių aiškinimo taisykles, reglamentuotas CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tačiau toks sutarties aiškinimo būdas ne visada leidžia tiksliai įvertinti sutarties turinį ir nustatyti bendrą subjektyvią kontrahentų valią sukurti atitinkamus įsipareigojimus. Sutarties šalių ketinimus lemia kiekvienos iš šalių individualios savybės ir poreikiai, taigi šalių ketinimai gali nesutapti. Be to, kilus sutarties šalių ginčui, teisme gali nepavykti nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, ypač jei sandorio šalys laikosi priešingų pozicijų, skirtingai interpretuoja sudarant sutartį buvusią jų valią ar ją iškreipia, nesutaria dėl sutarties tikslų ar turinio. Todėl tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-695/2018 23 punktą; 2019 m. balandžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019 30, 31 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2020 m. balandžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2020 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
38. Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Pagal pirkimo–pardavimo sutartį pagrindinė pardavėjo pareiga – tai jo pareiga perduoti daiktus pirkėjui (CK 6.317 straipsnio 1 dalis), o pirkėjo pareiga – sumokėti daiktų kainą per sutartyje ar įstatymuose nustatytus terminus ir nustatytoje vietoje (CK 6.344 straipsnio 1 dalis). Laikoma, kad pardavėjo pareiga perduoti daiktus įvykdyta, kai pardavėjas perduoda daiktus pirkėjui valdyti arba sutinka, kad pirkėjas pradėtų daiktus valdyti, ir pašalintos bet kokios pirkėjo valdymo teisės kliūtys. Įstatymas nenustato konkrečios formos kilnojamųjų daiktų perdavimui įforminti, todėl šalys yra laisvos dėl to susitarti.
39. Pagal analizuojamos Pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas prekių priėmimo–perdavimo faktui patvirtinti buvo numatyti alternatyvūs atvejai: prekių perdavimą patvirtina ir perdavimo–priėmimo aktą atitinka abiejų šalių pasirašyta sąskaita faktūra arba patvirtina atskiras priėmimo–perdavimo aktas, jei nesudaromas kitas dokumentas (Pirkimo–pardavimo sutarties 3.3 punktas). Vadinasi, bet kurį iš nurodytų dokumentų (priėmimo–perdavimo aktą arba abiejų šalių pasirašytą sąskaitą faktūrą) šalys įsipareigojo pripažinti tinkamu dokumentu įvykusiam prekių perdavimui patvirtinti.
40. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ginčui aktuali sąskaita faktūra buvo išrašyta 2022 m. liepos 22 d., o tai atitinka Pirkimo–pardavimo sutarties 3.1 punkte nustatytą prekių perdavimo pirkėjai datą – 2022 m. liepos 22 d.
41. Svarbu pažymėti ir tai, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta bendrąja taisykle, reglamentuojančia PVM sąskaitos faktūros išrašymo momentą, PVM sąskaita faktūra privalo būti išrašyta nedelsiant patiekus prekes ar suteikus paslaugas, išskyrus ilgalaikių paslaugų teikimą <···>. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad asmens prievolė įforminti prekių tiekimą PVM sąskaita faktūra paprastai atsiranda jau patiekus prekes ar suteikus paslaugas. Taigi PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių tiekimą ar paslaugų suteikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020, 75 punktas).
42. Šio ginčo atveju Pirkimo–pardavimo sutarties šalys buvo juridiniai asmenys, PVM sąskaitą faktūrą, kuria įformintas prekių perdavimas, pasirašė abiejų sutarties šalių valdymo organai – direktoriai. Akivaizdu, kad jie suprato dokumento esmę (suprato ar turėjo suprasti, kad tai dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas) ir pasirašydami suteikė jam juridinę galią (patvirtino įvykusį prekių perdavimą pirkėjai).
43. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nagrinėjamo ginčo kontekste neturi teisinio pagrindo kitaip vertinti PVM sąskaitos faktūros, kaip dokumento, kuriuo šalys patvirtino prekių priėmimo ir perdavimo įvykį.
44. Apeliantė taip pat teigia, kad teismas, vertindamas ginčo aplinkybę, ar prekės buvo perduotos, turėjo atsižvelgti į tai, jog Pirkimo–pardavimo sutarties tekstą parengė atsakovė MB „Gg impex“. Pasak apeliantės, šalys buvo sutarusios, kad prekės buvo pristatytos ir perduotos apeliantei ne vėliau kaip per 90 dienų (todėl sutartyje ir sąskaitoje faktūroje buvo numatytas tokios trukmės apmokėjimo terminas), ir tik po to, kaip bus įvertinta pristatytų prekių kokybė, šalys sudarys prekių priėmimo–perdavimo aktą bei apmokės sąskaitą.
45. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliantės argumentais, kaip nepagrįstais ir nepaneigiančiais pirmiau konstatuotų aplinkybių. Pirkimo–pardavimo sutartį pasirašė du juridiniai asmenys, duomenų apie tai, kas parengė sutarties tekstą ir (ar) kad pasirašytos sutarties turinys neatitiko ikisutartinio (žodinio) šalių susitarimo – nepateikta. Sutarčių teisėje galiojantis sutarties laisvės principas suteikia šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos (CK 6.156 straipsnio 1 ir 4 dalys). Apeliantė, susipažinusi su parengtomis Pirkimo–pardavimo sutarties sąlygomis ir manydama, kad jos neatitinka išankstinio šalių susitarimo, galėjo atsisakyti ją pasirašyti tokiomis sąlygomis, kokios yra aptartos sutartyje, o ją pasirašiusi – patvirtino, kad sutartis atitinka jos interesus ir susitarimo esmę. Be to, apeliantės argumentai, kad šalys buvo susitarusios dėl atidėto mokėjimo termino (tai, apeliantės vertinimu, taip pat patvirtina aplinkybę, jog prekės nebuvo pristatytos), sprendžiant prekių pristatymo UAB „Optinita“ klausimą neturi esminės reikšmės, kadangi kaip nustatyta pirmiau, šalys sutartimi vienareikšmiškai sutarė, kad prekių pristatymo faktą patvirtins bet kurio iš Pirkimo–pardavimo sutarties 3.3 punkte nurodyto dokumento abipusis pasirašymas.
46. Byloje kilo ginčas ir dėl to, ar ieškovė, prieš išmokėdama faktoringo avansą klientei MB „Gg impex“, buvo pakankamai atidi ir rūpestinga bei įsitikino prekių perdavimo apeliantei realumu.
47. Kaip minėta, tam, kad susiklostytų faktoringo teisiniai santykiai, pradinis kreditorius (šiuo atveju – MB „Gg impex“) pirmiausia turi būti įvykdęs savo įsipareigojimą ir perdavęs prekes skolininkui. Įvykdytos prievolės pagrindu jis įgyja reikalavimo teisę, perleidžiamą naujajam kreditoriui (šiuo atveju – ieškovei UAB „Gelvora Sergel“). Tarp atsakovės MB „Gg impex“ (pradinės kreditorės ir ieškovės klientės) ir ieškovės UAB „GelvoraSergel“ (pradinės kreditorės finansuotojos) pasirašytos Faktoringo sutarties Specialiosios sąlygos nustatė, kad dokumentai, teikiami faktoringo avanso išmokėjimui gauti yra šie: sąskaitą patvirtinantis dokumentas; pardavėjo ir pirkėjo sąskaita; pardavėjo ir pirkėjo pasirašytas pranešimas (Faktoringo sutarties Specialiųjų sąlygų 5.1. punktas). Faktoringo sutarties Bendrosios sąlygos papildomai nustatė, kad pardavėjo reikalavimo teisė laikoma perleista finansuotojai nuo atitinkamos sąskaitos akceptavimo momento (Faktoringo sutarties Bendrųjų sąlygų 4.2. punktas). Pardavėjas, pateikdamas sąskaitą ir kitus šalių sutartus dokumentus, finansuotojai patvirtina, kad sutartis yra galiojanti, prekių perdavimas <···>yra tinkamai įvykdytas, t. y. prekės <···>atitinka visus Sutarties reikalavimus (Faktoringo sutarties Bendrųjų sąlygų 4.2. punktas).
48. Iš bylos medžiagos matyti, kad dokumentai, būtini įvertinti sutarties realumą ir pradinės kreditorės prievolių pagal ją įvykdymą, ieškovei buvo pateikti prieš išmokant faktoringo avansą. Ieškovė neturėjo pagrindo abejoti pateiktų dokumentų tikrumu bei prekių perdavimo įvykiu, todėl nekilo ir poreikis prašyti papildomų dokumentų, patvirtinančių jos finansuojamo sandorio realumą.
49. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Pirkimo–pardavimo sutarties šalys įsipareigojo informuoti ieškovę apie bet kokius ginčus, susijusius su 2022 m. liepos 22 d. PVM sąskaita faktūra ir jos apmokėjimu (įrašai sąskaitoje). Apeliantė nepateikė įrodymų, kad kreipėsi į ieškovę, informuodama apie tai, kad ji negavo prekių pagal sąskaitą faktūrą. Taigi, atsakovei MB „Gg impex“ pateikus visus Faktoringo sutartyje nurodytus dokumentus, nei įstatymu, nei šalių sutartimi nenustačius finansuotojai papildomų sąlygų sandorio vykdymo realumui įvertinti, faktoringo avansas buvo išmokėtas pagrįstai.
50. Remiantis išdėstytu, pripažįstama teisinga pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo taikyti CK 6.259 straipsnį bei spręsti apie ieškovės kaip kreditorės kaltę ir apeliantės atsakomybės sumažinimą dėl kreditorės veiksmų.
Dėl faktoringo rezervo
51. Teisės normose (CK 6.903–6.912 straipsniai), reguliuojančiose faktoringo teisinius santykius, apibrėžta faktoringo samprata, dalykas, bendrosios finansuotojo, kliento ir skolininkų teisių ir pareigų ribos, tačiau nereglamentuoti faktoringo atlyginimo finansuotojui, faktoringo išmokų dydžio ir jų mokėjimo tvarkos klausimai. Įstatyme neaptarta ir faktoringo rezervo sąvoka bei jos nustatymo ir išmokėjimo sąlygos. Šių sąlygų nustatymas paliekamas šalių diskrecijai.
52. Aiškindamas faktoringo teisinių santykių esmę kasacinis teismas, remdamasis CK 6.910 straipsnio nuostatomis bei pateiktais faktoringo sutarties esmės aiškinimais, suformulavo tokią taisyklę, kad: faktoringo rezervas – tai piniginių sumų skirtumas tarp skolininkui kliento išrašytoje sąskaitoje faktūroje nurodytos sumos ir avansinės faktoringo išmokos (išmokos koeficiento), sumokėtos finansuotojo klientui už perleistą reikalavimą į skolininką. Faktoringo rezervas, jeigu šalys nesusitarė kitaip, nuosavybės teise priklauso klientui ir lieka finansuotojo žinioje iki kliento skolininkas atsiskaitys su finansuotoju. Tokiu atveju faktoringo rezervo suma paprastai skirta kliento prievolėms finansuotojui užtikrinti ir galimiems nuostoliams atlyginti. Faktoringo rezervo suma (jos dalis, likusi po nuostolių išskaitymo), kliento skolininkui atsiskaičius su finansuotoju ir finansuotojui atskaičius pagal sutarties sąlygas nuostolius, jei tokių atsirado, išmokama klientui, nes finansuotojas į šią pinigų sumą pagal sutartį neturi nuosavybės teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-219/2017, 33 punktas).
53. Iš esmės analogiška faktoringo rezervo sąvoka buvo įtvirtinta ir tarp ieškovės bei atsakovės MB „Gg impex“ sudarytoje Faktoringo sutartyje. Faktoringo sutarties Bendrųjų sąlygų 1.11 punktas apibrėžia, kad faktoringo rezervas yra finansuojamos sąskaitos sumos ir faktoringo avanso skirtumas, iš kurio finansuotoja išskaičiuoja mokesčius ir (ar) kitas sumas, kurias pardavėja privalo mokėti finansuotojai pagal šią sutartį, ir kurį finansuotoja apskaičiuoja ir sumoka tik po visos sąskaitos sumos gavimo iš pirkėjo. Papildomai Faktoringo sutarties šalys susitarė, kad pirkėjui tinkamai ir visa apimtimi apmokėjus sąskaitas finansuotojai, finansuotoja privalo pervesti faktoringo rezervą pardavėjai (Faktoringo sutarties Bendrųjų sąlygų 8.4 punktas).
54. Faktoringo sutarties Specialiosios sąlygos nustatė, kad faktoringo avansas sudaro 85 procentus perleidžiamo reikalavimo, o faktoringo rezervas – 15 procentų reikalavimo. Kadangi buvo perleistas 57 680 Eur dydžio reikalavimas, todėl ieškovė išmokėjo klientei (MB „Gg impex“) 85 procentų dydžio avansą, t. y. 49 028 Eur. Likusi dalis – 8 652 Eur laikytina faktoringo rezervu, kuris, remiantis pirmiau aptartomis Faktoringo sutarties nuostatomis bei kasacinio teismo išaiškinimais, lieka finansuotojos žinioje ir išmokamas klientei po to, kai su finansuotoja atsiskaito pirkėjas (šiuo atveju – apeliantė).
55. Taigi, nepriklausomai nuo to, kad faktoringo rezervas klientei dar nėra išmokėtas, jis (rezervas) pagal Faktoringo sutarties nuostatas turės būti klientei išmokėtas, atskaičius finansuotojai priklausančius mokėjimus, po to, kai skolininkė atsiskaitys pagal Pirkimo–pardavimo sutartį.
56. Ta aplinkybė, kad pagal rinkoje egzistuojančią praktiką finansuotojas, siekdamas apriboti savo riziką, jog skolininkas nesumokės jam pagal perleistą reikalavimą, iš pradžių klientui išmoka (finansuoja) mažesnę dalį pinigų (šio ginčo atveju – 85 procentus) nei gauna pagal faktorizuotą (perleistą) piniginį reikalavimą, nereiškia, kad finansuotojas neturi reikalavimo teisių į skolininką ir faktoringo rezervo sumai. Priešingas aiškinimas paneigtų faktoringo, kaip atlygintinio sandorio esmę, taip pat faktoringo rezervo kaip kliento prievolių finansuotojui užtikrinimo priemonės esmę.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
57. Apibendrindama nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė faktoringo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos teismų praktikos aiškinant sutartis ir jų šalių tikrąją valią. Teismas teisingai nustatė, kad ieškovė turėjo pagrindą reikšti reikalavimą atsakovės UAB „Optinita“ atžvilgiu dėl ieškovei perleistos, iš Pirkimo–pardavimo sutarties atsiradusios UAB „Optinita“ prievolės vykdymo, kadangi reikalavimo teisė į UAB „Optinita“ buvo reali ir perleista pagal įstatymo bei sutarties reikalavimus. Pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos, jos padarytos tinkamai įvertinus šalių susitarimų esmę. Naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl sprendimas paliekamas nepakeistas.
58. Atsakovės UAB „Optinita“ apeliacinį skundą atmetus, jos prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas, o sprendžiamas ieškovės prašymas atlyginti dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme jos patirtas teisinio atstovavimo išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
59. Ieškovė pateikė duomenis apie 1 815 Eur teisinės pagalbos išlaidas, kurias sudaro išlaidos parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovės prašymas atlyginti bylos nagrinėjimo metu patirtas išlaidas yra pagrįstas įrodymais, prašomos priteisti teisinės pagalbos (atstovavimo) išlaidos neviršija užmokesčio už civilinėse bylose teikiamą teisinę pagalbą dydžių, nustatytų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, priteisia iš atsakovės UAB Optinita“ ieškovei patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „GelvoraSergel“, juridinio asmens kodas 125164834, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Optinita“, juridinio asmens kodas 305333912, 1 815 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus penkiolika eurų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas.
Teisėjai Rasa Gudžiūnienė
Danguolė Martinavičienė
Gintaras Pečiulis