Administracinė byla Nr. eA-1634-821/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02886-2021-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 22.4.4; 22.7
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. spalio 2 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko, Ivetos Pelienės (pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas V. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) Tarnybinių ginčų komisijos (toliau – ir Ginčų komisija) 2021 m. liepos 30 d. sprendimą dalyse dėl atsisakymo nagrinėti jo prašymą ir dėl išlaidų kompensavimo; 2) panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir VTM) direktorės 2020 m. rugsėjo 29 d. įsakymą Nr. 1P(V) – 407 „Dėl V. D. pareigų atlikimo vietos nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas); 3) grąžinti pareiškėją į Raigardo kelio postą, kuris yra arčiau jo gyvenamosios vietos, tolimesniam darbui posto viršininko pareigose; 4) kompensuoti pareiškėjui visą patirtą važiavimo išlaidų skirtumą, kuris nebuvo kompensuotas, nuo 2020 m. spalio 12 d. iki bus perkeltas į pirmiau paminėtą darbo vietą; 5) kompensuoti pareiškėjui už vykimą į darbo vietą ir iš jos susidariusius viršvalandžius; 6) priteisti pareiškėjo patirtas išlaidas.
2. Pareiškėjas nurodė tokius pagrindinius skundo argumentus:
2.1. Skundžiamu Įsakymu pareiškėjas nuo 2020 m. spalio 12 d. pradėjo eiti posto viršininko pareigas Vilniaus krovinių poste „Savanoriai“. Pareiškėjo deklaruota ir faktinė gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), nuo gyvenamosios vietos iki darbo vietos atstumas yra apie 140 km, kelionės trukmė – apie 2.10 val. Pareiškėjo finansinės išlaidos kurui nuo 2020 m. spalio 12 d. iki 2021 m. rugpjūčio 31 d. sudarė 4 307,54 Eur, tačiau pareiškėjui už šį laikotarpį buvo kompensuota tik 1 441,99 Eur suma. Pareiškėjas patyrė 2 865,55 Eur finansinių nuostolių dėl kuro išlaidų, neįskaitant nuosavo automobilio amortizavimo išlaidų, fizinio išsekimo, rizikos veiksnių kelyje, kai kiekviena darbo diena (nuo išvykimo iki grįžimo) trunka apie 13 valandų.
2.2. Pareiškėjui buvo taikomas Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2019 m. balandžio 9 d. įsakymo Nr. 1B-320 „Dėl Muitinės postų pareigūnų pareigų atlikimo vietos nustatymo ir keitimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) 5.2 papunktis, kuris jam yra neaiškus, nesuprantamas ir žeminantis.
2.3. Pareiškėjas 2020 m. gruodžio 31 d. tarnybiniu raštu „Dėl pareigų atlikimo vietos nustatymo“ kreipėsi į VTM direktorę išaiškinti jo darbo vietos pakeitimą, tačiau direktorės pateiktame 2021 m. sausio 26 d. atsakyme Nr. (6.1/1)-2V-1045 „Dėl tarnybinio rašto“ nebuvo pateiktas aiškus ir tikslus atsakymas į jo užklausimus ir prašymus. Pareiškėjas 2021 m. vasario 25 d. tarnybiniu raštu kreipėsi į Muitinės departamento generalinį direktorių, nurodydamas savo faktinę gyvenamąją vietą, atstumą iki darbovietės ir kelionės trukmę, tačiau generalinis direktorius 2021 m. kovo 29 d. atsakyme Nr. (5.34)3B-1808 „Dėl pareigų atlikimo vietos nustatymo“ taip pat nepateikė aiškaus ir tikslaus atsakymo. Pareiškėjas 2021 m. kovo 25 d. pakartotinai kreipėsi į Muitinės departamento generalinį direktorių, kuris 2021 m. balandžio 30 d. atsakyme Nr. (5.34)3B-2525 „Dėl pareigų atlikimo vietos nustatymo ir kuro sąnaudų kompensavimo“ nepateikė aiškaus ir tikslaus atsakymo.
2.4. Pareiškėjas 2021 m. vasario 28 d. pateikė skundą Ginčų komisijai dėl pareigų atlikimo vietos nustatymo ir kuro sąnaudų kompensavimo išaiškinimo. Ginčų komisija priėmė 2021 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. 8P-1459 „Dėl Vilniaus teritorinės muitinės krovinių posto „Savanoriai“ viršininko V. D. skundo ir patikslinto skundo Tarnybinių ginčų komisijai“, kuriame nėra aiškaus atsakymo į jo pateiktą skundą. Ginčų komisija atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą panaikinti Įsakymą, kadangi prašymas pateiktas praleidus Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 71 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą, o prašymą dėl visų važiavimo išlaidų kompensavimo atmetė kaip nepagrįstą.
2.5. Ginčų komisijos išvados, kad pareiškėjas praleido terminą Įsakymui apskųsti, yra nepagrįstos, kadangi jis per Įsakymo apskundimo terminą nedelsdamas kreipėsi į Muitinės departamentą. Skundžiamas Įsakymas yra tęstinio pobūdžio, kadangi šiuo Įsakymu iki šiol pažeidžiamos pareiškėjo teisės, todėl pareiškėjas turi teisę skųsti Įsakymą. Pripažinus Įsakymą neteisėtu, pripažintina, kad dėl Įsakymo įgyvendinimo susidariusios su pareiškėjo vykimu į / iš darbo vietą susijusios išlaidos turi būti kompensuotos.
2.6. Įsakymą priėmęs subjektas akivaizdžiai ignoravo Tvarkos aprašo 6 punktą, nustatantį, jog Muitinės postų pareigūnų pareigų atlikimo vieta nustatoma ar keičiama įvertinus muitinės postų darbo krūvius, reikiamos kvalifikacijos personalo poreikius konkrečiame muitinės poste, atstumą nuo muitinės posto pareigūno faktinės gyvenamosios vietos iki pareigų atlikimo vietos ir kitas aplinkybes, reikšmingas užtikrinant muitinės postui pavestų funkcijų vykdymą, kadangi pareiškėją perkėlus į postą, kuris nuo gyvenamosios vietos iki darbo vietos yra nutolęs net 140 km, nebuvo įvertintas ne tik asmeniui tenkantis kasdienis (neproporcingas) fizinis krūvis, bet ir nepagrįstai didelė finansinė našta (kuro sąnaudos, asmeninio automobilio naudojimas / amortizacija), kuri apskritai nekompensuojama, visą naštą perkeliant pareigūnui.
2.7. Atsakovas nesilaikė gero administravimo principo, nes priimdamas Įsakymą neįvertino svarbių aplinkybių, ir dėl to yra pažeidžiamos pareiškėjo teisės.
3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas nurodė tokius pagrindinius atsiliepimo argumentus:
3.1. Įsakymas savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, jį priėmė kompetentingas administravimo subjektas, jį priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros ir taisyklės, užtikrinančios objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.
3.2. Pareiškėjo pareigų atlikimo vietą nustatė įgaliotas teritorinės muitinės įstaigos vadovas, kuris, būdamas atsakingas už muitinės įstaigos pavestų funkcijų įgyvendinimą, privalo spręsti žmogiškųjų išteklių paskirstymo tarp muitinės postų tvarką. Muitinės pareigūnas nėra priimamas į konkretaus muitinės posto pareigūno pareigas ir nepasirenka pageidaujamos pareigų atlikimo vietos, kadangi muitinės pareigūno pareigų atlikimo vieta gali būti nustatoma visoje teritorinės muitinės veiklos zonoje.
3.3. VTM veiklos zonoje yra tik vienas 70 km atstumu nuo Druskininkų miesto nutolęs postas (VTM Raigardo kelio postas), o kai šiam postui vadovavo pareiškėjas, į kurio pareigas įėjo ir muitinės posto darbo organizavimas, kontroliavimas ir kt., VTM Raigardo kelio poste buvo nustatyta nemažai muitinės posto darbo organizavimo trūkumų. Šiuo metu VTM Raigardo kelio posto viršininko pareigos yra užimtos, į jas atrankos būdu buvo paskirtas kitas asmuo.
3.4. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. kovo 4 d. įsakymo Nr. 1V-216 „Dėl Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas dėl kompensavimo tvarkos) 2.2.2 papunktyje nustatytas maksimalus kelionės išlaidų dydis vienam vidaus tarnybos sistemos pareigūnui per vieną mėnesį – jis negali viršyti 0,63 nustatytos bazinės mėnesinės algos dydžio. Pareiškėjui buvo kompensuotas maksimalus kelionės išlaidų kompensacijos dydis, todėl kompensuoti kitas pareiškėjo patirtas išlaidas nėra teisinio pagrindo. Teisės aktai nenustato vykimo į nuolatinę darbo vietą ir iš jos laiko įskaitymo į darbo laiką, todėl kompensuoti viršvalandžius, susidariusius už vykimą į nuolatinę darbo vietą ir iš jos, nėra teisinio pagrindo.
3.5. Pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą skundui dėl Įsakymo paduoti yra nepagrįstas.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo V. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
5. Teismas nustatė, kad VTM direktorius 2020 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 1P(V)-407 „Dėl V. D. pareigų vietos nustatymo“ nuo 2020 m. spalio 12 d. V. D. pareigų atlikimo vietą nustatė VTM krovinių poste „Savanoriai“. Teismas aptarė pareiškėjo tarnybinių raštų, kuriais pareiškėjas kreipėsi į atsakovą dėl pareigų atlikimo vietos nustatymo ir dėl važiavimo išlaidų kompensavimo, bei pareiškėjui VTM direktoriaus ir Departamento generalinio direktoriaus pavaduotojo pateiktų atsakymų turinį, taip pat pareiškėjo kreipimosi į Ginčų komisiją turinį bei Ginčo komisijos sprendimą atsisakyti nagrinėti V. D. prašymą panaikinti VTM direktoriaus Įsakymą; atmesti prašymą dėl visų važiavimo išlaidų kompensavimo kaip nepagrįstą; siūlyti VTM vadovybei ieškoti galimybių skirti V. D. tarnybinį transportą vykti į tarnybos vietą ir iš jos (kol V. D. pareigų atlikimo vieta bus nustatyta kitame Lietuvos Respublikos teritorijos administraciniame vienete negu V. D. gyvenamoji vieta).
6. Teismas, vadovaudamasis Statuto 71 straipsnio 1, 3 dalių nuostatomis, pažymėjo, kad VTM direktoriaus Įsakymas, kuriuo pareiškėjui buvo nustatyta kita pareigų vieta, priimtas 2020 m. rugsėjo 29 d., pareiškėjas apie įsakymo priėmimą sužinojo jo priėmimo dieną, o į Ginčų komisiją kreipėsi tik 2021 m. gegužės 31 d. ir liepos 9 d., t. y. praleidęs Statute nustatytą terminą.
7. Teismas, įvertinęs aplinkybę, jog pareiškėjas po Įsakymo priėmimo į darbdavį su tapačiais reikalavimais kreipėsi net keturis kartus – 2020 m. gruodžio 31 d., 2021 m. vasario 25 d., 2021 m. kovo 25 d. ir 2021 m. gegužės 31 d., tačiau į Ginčų komisiją nustatytais terminais nesikreipė, sprendė, kad Ginčų komisija nagrinėjamu atveju pagrįstai neatnaujino skundo dėl Įsakymo padavimo termino, kadangi pareiškėjas terminą praleido dėl subjektyvių, nuo jo valios ir veiksmų priklausiusių priežasčių, kurios negali būti pripažintos išimtinėmis ir svarbiomis. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus, kad pažeidimas, kilęs iš Įsakymo, yra tęstinio pobūdžio.
8. Teismas atkreipė dėmesį, jog Ginčų komisija, net ir neatnaujinusi termino reikalavimui dėl VTM direktoriaus Įsakymo panaikinimo, sprendime detaliai aptarė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias muitinės pareigūnų tarnybos vietos nustatymą, ir pateikė aiškų ir pagrįstą paaiškinimą dėl pareiškėjo darbo vietos pakeitimo.
9. Teismas, įvertinęs Statuto 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 69 straipsnio 6 dalies, Aprašo 5, 8 punktų, Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 papunkčio nuostatas, konstatavo, kad pareiškėjui buvo galima kompensuoti tik teisės aktuose nustatytą maksimalų kelionės išlaidų kompensacijos dydį. Teismas, įvertinęs pareiškėjo važiavimo išlaidų suvestinių duomenis, padarė išvadą, jog pareiškėjui kelionės išlaidos į darbo vietą ir atgal buvo išmokamos vadovaujantis Apraše nustatytu maksimalaus kelionių išlaidų kompensacijos dydžiu, todėl konstatavo, jog VTM direktorius neturėjo pagrindo kompensuoti kitų V. D. patirtų išlaidų ir nepažeidė teisės aktų, reglamentuojančių pareigūnų kelionės išlaidų kompensavimą, nuostatų. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes teismas sprendė, kad Ginčų komisija pagrįstai pareiškėjo reikalavimą kompensuoti visas važiavimo išlaidas atmetė kaip nepagrįstą.
10. Teismas, įvertinęs Statuto 7 straipsnio 3 dalies, 46 straipsnio, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 111 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, konstatavo, jog vykimo į nuolatinę darbo vietą ir iš jos laikas neįskaitomas į darbo laiką, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui kompensuoti už vykimą į darbo vietą ir iš jos susidariusius viršvalandžius.
11. Teismas, vertindamas pareiškėjo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas), pažymėjo, kad jam nekyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo nurodytų teisės normų konstitucingumo, pareiškėjo nurodyti teiginiai sietini ne su jo nurodytų teisės normų prieštaravimu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o su jo individualiu situacijos įvertinimu. Todėl pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą atmetė.
12. Teismas pripažino, kad skundžiamo Ginčų komisijos sprendimo 1 ir 2 dalys yra teisėtos ir pagrįstos, todėl nėra pagrindo jų naikinti; taip pat nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimų kompensuoti visą patirtą važiavimo išlaidų skirtumą, kuris nebuvo kompensuotas, nuo 2020 m. spalio 12 d. iki bus perkeltas į pirmiau paminėtą darbo vietą, bei kompensuoti už vykimą į darbo vietą ir iš jos susidariusius viršvalandžius.
III.
13. Pareiškėjas V. D. apeliaciniame skunde prašė panaikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kiek tai susiję su kelionės išlaidų apmokėjimu (kompensavimu), pareiškėjui priteisiant visą patirtą važiavimo išlaidų skirtumą, kuris nebuvo kompensuotas, taip pat priteisiant kompensaciją už vykimą į darbo vietą ir iš jos susidariusius viršvalandžius; priteisti pareiškėjo patirtas išlaidas, jei tokių būtų; kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. gruodžio 12 d. nutarimo Nr. 1300, 1.11 punkto, Aprašo 18 ir 19 punktų ir Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punkto prieštaravimo Konstitucijos 48 ir 49 straipsniams.
14. Pareiškėjo apeliacinis skundas grįstas šiais argumentais:
14.1. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad nei Apraše, nei kituose teisės aktuose nėra numatyta teisinio pagrindo kompensuoti kitas V. D. patirtas kelionės išlaidas, nėra pagrįstos. Toks kompensacijų lubas nustatantis teisinis reglamentavimas yra ydingas, nes pareigūnai, vykdami į tarnybą darbdavio nurodymu, nuvažiuoja didesnius atstumus, nei numatyti atstumai, kurie kompensuojami, patiria nepagrįstai dideles kelionės išlaidas, kurios nėra kompensuojamos.
14.2. Teisinis reguliavimas, numatantis maksimalią kelionės išlaidų sumą, tiesiogiai siejasi su pareiškėjo individualia situacija, ir pažeidžia pareiškėjo teises ir yra ydingas bei antikonstitucinis, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą siejamas su jo individualiu situacijos įvertinimu, o ne teisiniais argumentais dėl teisės normų neatitikimo Konstitucijai, yra nepagrįstas.
14.3. Pareiškėjas į darbą / iš darbo kasdien vyksta 280 km, kelionėje užtrunka daugiau nei 4 val., ir jam tenka neproporcingai didelis darbo krūvis bei dideli finansiniai nuostoliai, todėl pirmosios instancijos teismo išvados, jog vykimo į nuolatinę darbo vietą ir iš jos laikas neįskaitomas į darbo laiką, ir nėra pagrindo pareiškėjui kompensuoti už vykimą į darbo vietą ir iš jos susidariusius viršvalandžius yra nepagrįsti.
14.4. Tarnyba gali ir turi diskrecijos teisę perkelti statutinį pareigūną į kitą tarnybos vietą, bet toks sprendimas neturi neproporcingai suvaržyti pareigūno sugaištamo laiko, tapti tiesiogine finansinių nuostolių atsiradimo priežastimi ir kt. Tokie sprendimai pažeidžia pareiškėjo teises, Lietuvos Respublikos ir tarptautinius teisės aktus.
14.5. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes (pareiškėjo kasdien vykstamą atstumą iki darbovietės; nepagrįstai padidėjusį darbo krūvį ir kt.), todėl priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą.
15. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą nesutiko su juo ir prašė jį atmesti. Atsakovo teigimu, pareiškėjas iš esmės kartoja argumentus, kurie jau buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, ir tinkamai išnagrinėti, pareiškėjas savo teiginius pagrindžia labiau abstraktaus pobūdžio subjektyviais teiginiais nei teisės aktų nuostatomis, o pareiškėjo situacijos individualus interpretavimas nepaneigia fakto, kad Departamentas veikė pagal galiojančius teisės aktus ir priėmė teisėtus ir teisingus sprendimus.
IV.
16. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. balandžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-119-492/2023 pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą atmetė.
17. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
18. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad apskaičiuojant minimą kompensaciją pareiškėjui nebuvo taikomos Išlaikymo ir važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo 18 ir 19 punktų nuostatos (ribojančios važiavimo išlaidų kompensavimą rotacijos ar tarnybinio būtinumo būdu į kitas pareigas perkeltiems pareigūnams iki 160 km per vieną parą).
19. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nebuvo tarnybinio būtinumo arba rotacijos tvarka perkeltas į kitas vidaus tarnybos sistemos pareigūno pareigas kitoje tarnybos vietovėje, bet Departamento 2020 m. rugsėjo 29 d. įsakymu buvo nustatyta kita jo pareigų atlikimo vieta, padarė išvadą, kad Departamentas, apskaičiuodamas pareiškėjui važiavimo išlaidų kompensaciją, pagrįstai ginčo santykiams taikė Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punkto nuostatas, numatančias išlaidų kompensavimo dydžio ribojimą iki 0,63 (2019 m. kovo 4 d. įsakymo Nr. 1V-216 redakcija), o nuo 2021 m. birželio 2 d. – iki 1 BMA per mėnesį (2021 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 1V-468 redakcija).
20. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog [Departamentas] neturėjo teisinio pagrindo kompensuoti kitas pareiškėjo patirtas išlaidas.
21. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo vertinti pareiškėjo kas dieną nuvažiuojamo atstumo ar kelionės į darbą ir iš darbo trukmės, kadangi tai neturi įtakos vertinant pareiškėjui mokėtinos važiavimo išlaidų kompensacijos sumos.
22. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad vykimo į darbą ir iš darbo laikas nėra įtraukiamas į darbo laiką.
23. Apeliacinė instancijos teismas, pažymėjęs, kad Statuto 47 straipsnio nuostatos, apibrėžiančios pareigūnų viršvalandinį darbą, neleidžia daryti išvados, jog pareiškėjas, vykdamas į darbą ir iš darbo, darbdavio pavedimu dirba viršvalandžius, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra teisinio pagrindo pareiškėjo vykimo į darbo vietą ir iš jos laiką vertinti kaip viršvalandžius ir teisės aktų nustatyta tvarka už juos kompensuoti.
24. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo abejoti Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punkto atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams.
25. Pareiškėjas V. D., nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo sprendimu, pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo.
26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. balandžio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eP-2-575/2024 iš dalies tenkino pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-119-492/2023 ir atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. eA-119-492/2023 (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 str. 2 d.). Pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimas buvo atnaujintas, išnykus jo nagrinėjimo sustabdymo aplinkybei, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė 2024 m. sausio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-3-415/2024. Šiame sprendime teisėjų kolegija nusprendė: „Pripažinti, kad teisinis reguliavimas, įtvirtintas [Įsakyme dėl kompensavimo tvarkos], kuriuo nėra nustatyti vidaus tarnybos pareigūnų kelionės dėl tarnybos pobūdžio tarnybos tikslais, taip pat kelionės dėl tarnybos reikmių ar pobūdžio į tarnybos vietą ir iš jos, išlaidų, patiriamų naudojant asmeninius automobilius, kompensavimo korekcijos pagrindai, kai objektyviai susiklosčiusiose situacijose, o taip pat situacijose, kurioms įtakos pareigūnas daryti negali dėl statutinio tarnybos teisinio režimo, pareigūnas patiria objektyviai pateisinamų išlaidų, viršijančių <...> [Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos] <...> 2.2.2 punkt[e] (2021 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 1V-468 redakcija) nustatytus dydžius, bei tuos pagrindus atitinkantys korekcijos dydžiai, taikytini tiek kompensacijos už nuvažiuotą kilometrą nustatytai konstantai, tiek maksimaliam kompensacijos dydžiui, prieštarauja [Konstitucijoje] įtvirtintam teisinės valstybės principui, kurio sudėtine dalimi yra teisingumo ir atsakingo valdymo principai, [Statuto] 69 straipsnio 4 ir 6 dalims, [Vyriausybės 2018 m. gruodžio 12 d. nutarimo] 2.6 ir 2.7 punktams.“
27. Teisėjų kolegija, nagrinėjusi prašymą dėl proceso atnaujinimo, pažymėjo, kad nors, be kita ko, Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 papunktis savaime nevertinamas kaip pažeidžiantis iš aukštesnės galios teisinio reguliavimo kylančių imperatyvų, tačiau tai, kad Įsakyme dėl kompensavimo tvarkos nėra numatytas kompensavimo mechanizmas tuo atveju, kai pareigūnas dėl kelionės dėl tarnybos reikmių ir (ar) kelionės pagal tarnybos pobūdį tarnybos tikslais, o taip pat kelionės į tarnybą ir iš jos, kai pareigūnas siunčiamas tarnybon į nuo gyvenamosios vietos nutolusias pareigų atlikimo vietas, patiria objektyviai pateisinamas išlaidas, viršijančias, be kita ko, Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 papunktyje nustatytą kompensuojamą tokių išlaidų dydį, nedera su iš teisinės valstybės principo kylančiu teisingumo principu. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad teismas išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-119-492/2023, be kita ko, padaręs tik formalią išvadą dėl Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 papunkčio taikymo, galėjo padaryti esminį materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimą, galėjusį lemti neteisėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 19 d. nutarties priėmimą.
28. Pareiškėjas pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose pritardamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eP-2-575/2024 išdėstytiems motyvams, be kita ko, prašo pridėti prie bylos papildomus įrodymus (Važiavimo asmeniniu transportu kuro išlaidų aiškinamąją ataskaitų lentelę, 2021 m. gruodžio mėn. – 2023 m. rugpjūčio mėn. patirtų išlaidų kurui ataskaitas), kurie kartu su jau į bylą pateiktais duomenimis patvirtina, kad pareiškėjo finansinės išlaidos kurui sudarė 13 255,71 Eur. Pareiškėjas pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjui kompensuota tik 5 302,89 Eur, likusi nekompensuota dalis, kuri turi būti priteista iš atsakovo, yra 7 952,82 Eur. Prašomos išlaidos apskaičiuotos už laikotarpį nuo 2020 m. spalio 12 d. iki 2023 m. rugpjūčio 7 d. (kai pareiškėjas baigė tarnybą).
Išplėstinė teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
V.
Dėl ginčo esmės ir administracinės bylos nagrinėjimo ribų
29. Ginčas administracinėje byloje kilo dėl Departamento Ginčų komisijos 2021 m. liepos 30 d. sprendimo dalių dėl atsisakymo nagrinėti pareiškėjo prašymą ir dėl išlaidų kompensavimo bei VTM direktorės 2020 m. rugsėjo 29 d. įsakymo Nr. 1P(V)–407 „Dėl V. D. pareigų atlikimo vietos nustatymo“ panaikinimo, pareiškėjo grąžinimo į Raigardo kelio postą, kuris yra arčiau jo gyvenamosios vietos, tolimesniam darbui posto viršininko pareigose; viso patirto važiavimo išlaidų skirtumo, kuris nebuvo kompensuotas nuo 2020 m. spalio 12 d. iki bus perkeltas į pirmiau paminėtą darbo vietą, kompensacijos pareiškėjui; vykimo į darbo vietą ir iš jos susidariusių viršvalandžių kompensacijos pareiškėjui.
30. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.
31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė panaikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kiek tai susiję su kelionės išlaidų apmokėjimu (kompensavimu), pareiškėjui priteisiant visą patirtą važiavimo išlaidų skirtumą, kuris nebuvo kompensuotas, taip pat priteisiant kompensaciją už vykimą į darbo vietą ir iš jos susidariusius viršvalandžius; priteisti pareiškėjo patirtas išlaidas, jei tokių būtų.
32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. balandžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-119-492/2023 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą ir, be kita ko, konstatavo, kad, vadovaujantis taikytinu teisiniu reguliavimu, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą kompensuoti visą jo patirtą važiavimo išlaidų skirtumą, o vykimo į darbą ir iš darbo laikas nėra įtraukiamas į darbo laiką, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo vykimo į darbo vietą ir iš jos laiką vertinti kaip viršvalandžius ir teisės aktų nustatyta tvarka už juos kompensuoti.
33. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eP-2-575/2024 procesas administracinėje byloje Nr. eA-119-492/2023 buvo atnaujintas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu – kilo pagrįstų abejonių, ar išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-119-492/2023 buvo tinkamai pritaikytos materialiosios teisės normos, reglamentuojančios vidaus tarnybos sistemos pareigūno patirtų važiavimo išlaidų kompensavimą.
34. ABTĮ 164 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu skundžiami sprendimas ar nutartis buvo priimti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, atnaujinus procesą bylos nagrinėjimas vyksta iš naujo apeliacinio proceso tvarka, o 3 dalis įtvirtina, jog teismas atnaujintą bylą nagrinėja, neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindas.
35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad bylos, kurioje procesas atnaujintas, ypatybė yra ta, kad nagrinėjant tokias bylas būtina atsižvelgti į nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtas proceso atnaujinimo ribas (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1611-662/2015, išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3771-520/2016, išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5042-556/2017). Tai reiškia, kad atnaujintos bylos nagrinėjimo ribos apibrėžtos teismo nutartyje, kuria byloje atnaujintas procesas, t. y. atnaujinus procesą, teismas nagrinėja bylą, apsiribodamas tais klausimais, kurie kyla, siekiant atsakyti, ar proceso šalies, prašiusios atnaujinti procesą, konkrečiai suformuluotos ir motyvuotos abejonės dėl bylos išsprendimo tinkamumo yra pagrįstos. Atnaujinus procesą byloje, teismas bylą iš naujo nagrinėja neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai, t. y. teismas patikrina teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą ta apimtimi ir tokiais pagrindais, kurie yra nustatyti teismo nutartyje atnaujinti procesą (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-993/2014, išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1433-146/2015, išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. R-14-1062/2021, išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1116-602/2022). Proceso atnaujinimo pagrindų pagrįstumas, t. y. proceso šalies nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo reikšmė visos bylos kontekste, yra patikrinamas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš naujo, kai procesas byloje buvo atnaujintas vienu (keletu) iš įstatymo nustatytų pagrindų, nes teismas patikrina teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą ta apimtimi ir tokiais pagrindais, kurie yra nustatyti teismo nutartyje atnaujinti procesą.
36. Byloje nagrinėjamu atveju procesas buvo atnaujintas kilus klausimui, ar apeliacinės instancijos teismas, padaręs tik formalią išvadą dėl Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punkto taikymo dėl pareiškėjo, galėjo padaryti esminį materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimą, galėjusį lemti neteisėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 19 d. nutarties priėmimą. Procesas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su už vykimą į darbo vietą ir iš jos susidariusių viršvalandžių priteisimu pareiškėjui, kurie buvo nagrinėti apeliacine tvarka ir buvo atmesti, nebuvo atnaujintas. Dėl to nagrinėjamu atveju byla apeliacine tvarka nagrinėjama neperžengiant ribų, kurias apibrėžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 10 d. nutartyje nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas – dėl materialiosios teisės normos, reglamentuojančios pareiškėjo patirtų ir objektyviai pateisinamų važiavimo išlaidų kompensavimą.
37. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde reikšdamas reikalavimą kompensuoti jam visą patirtą važiavimo išlaidų skirtumą, kuris nebuvo kompensuotas, laikotarpio pradžią nurodė nuo 2020 m. spalio 12 d., o pabaigą – iki bus perkeltas į Raigardo kelio poste esančią darbo vietą. Tačiau byloje atnaujinus procesą nėra sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo grąžinimo į Raigardo kelio postą: šį reikalavimą pirmosios instancijos teismas atmetė dėl to, kad pareiškėjas dėl VTM direktoriaus sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo nustatyta kita pareigų vieta, į Ginčų komisiją kreipėsi praleidęs Statute nustatytą terminą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies neginčijo. Tačiau pareiškėjas skunde nurodė, kad jo finansinės išlaidos kurui nuo 2020 m. spalio 12 d. iki 2021 m. rugpjūčio 31 d. sudarė 4 307,54 Eur ir nebuvo kompensuota 2 865,55 Eur patirtų važiavimo išlaidų bei pateikė tai pagrindžiančius įrodymus. Išplėstinė teisėjų kolegija vertina, kad tokiu būdu savo skunde pareiškėjas apibrėžė reikalavimo kompensuoti jam patirtą važiavimo išlaidų skirtumą ribas, nurodydamas konkretų laikotarpį ir konkrečią sumą, kurią prašo priteisti, atsakovas šias ribas žinojo skundą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir galėjo dėl jų pasisakyti, todėl išplėstinė teisėjų kolegija laikysis šių pareiškėjo skunde apibrėžtų reikalavimo ribų.
38. Pareiškėjas 2024 m. birželio 10 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose išplečia savo reikalavimo ribas ir kelia naują reikalavimą – priteisti kompensaciją už važiavimo išlaidas už laikotarpį nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. iki 2023 m. rugpjūčio 7 d., kai pareiškėjas baigė tarnybą Lietuvos muitinėje. Dėl nagrinėjamos bylos ribų pažymėtina, kad ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, 2024 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1842-552/2024). Atsižvelgiant į tai, taip pat į anksčiau apibrėžtas ginčo ribas, pareiškėjo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytas naujas reikalavimas, susijęs su važiavimo išlaidų kompensacija už laikotarpį nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. iki 2023 m. rugpjūčio 7 d., kurio jis nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismui teiktame skunde, apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinas.
39. Pareiškėjas taip pat prašė pridėti prie bylos naujus įrodymus – Važiavimo asmeniniu transportu kuro išlaidų aiškinamąją ataskaitų lentelę, 2021 m. gruodžio mėn. – 2023 m. rugpjūčio mėn. patirtų išlaidų kurui ataskaitas. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas nenustatė, kad pateikti dokumentai yra reikšmingi, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, todėl neprideda šių įrodymų prie bylos.
Dėl kitoje byloje neteisėtu pripažinto norminio administracinio akto poveikio pareiškėjui
40. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje atmetė pareiškėjo skundą, netenkindamas pareiškėjo reikalavimų ir, be kita ko, vadovaudamasis Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punktu (2019 m. kovo 4 d. įsakymo Nr. 1V-216 redakcija), kuriame, be kita ko, nustatyta, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, kurie tarnybą vykdo muitinės postuose, maksimalus kelionės išlaidų kompensacijos dydis vienam vidaus tarnybos sistemos pareigūnui per vieną mėnesį yra 0,63 Lietuvos Respublikos Seimo patvirtinto atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, valstybės tarnautojų, valstybės ir savivaldybių biudžetinių įstaigų darbuotojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio.
41. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę bylą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą, be kita ko, vertindamas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl jo reikalavimo panaikinti Ginčų komisijos 2021 m. liepos 30 d. sprendimo dalį dėl važiavimo išlaidų kompensavimo ir kompensuoti visą jo patirtų kelionės išlaidų skirtumą, vadovaudamasis, be kita ko, Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punktu (2019 m. kovo 4 d. įsakymo Nr. 1V-216 ir 2021 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 1V-468 redakcijos), pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą kompensuoti visą jo patirtą važiavimo išlaidų skirtumą.
42. Pažymėtina, kad nuo 2021 m. birželio 2 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2021 m. birželio 1 d. įsakymui Nr. 1V-468, Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punktas nebuvo iš esmės pakeistas, tik patikslintas, nustačius, kad maksimalus kelionės išlaidų kompensacijos dydis vienam vidaus tarnybos sistemos pareigūnui per vieną mėnesį yra 1 Lietuvos Respublikos Seimo patvirtinto atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, valstybės tarnautojų, valstybės ir savivaldybių biudžetinių įstaigų darbuotojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, o ne kaip buvo nustatyta anksčiau – 0,63 nurodyto bazinio dydžio.
43. Kaip jau minėta, procesas administracinėje byloje buvo atnaujintas dėl galbūt padaryto materialiosios teisės normos – Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punkto – aiškinimo ir taikymo pažeidimo pareiškėjo atveju. Tokia išvada buvo padaryta, be kita ko, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3-415/2024.
44. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. sausio 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-3-415/2024 pripažino, kad teisinis reguliavimas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. kovo 4 d. įsakyme Nr. 1V-216 „Dėl Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos aprašo patvirtinimo“, kuriuo nėra nustatyti vidaus tarnybos pareigūnų kelionės dėl tarnybos pobūdžio tarnybos tikslais, taip pat kelionės dėl tarnybos reikmių ar pobūdžio į tarnybos vietą ir iš jos, išlaidų, patiriamų naudojant asmeninius automobilius, kompensavimo korekcijos pagrindai, kai objektyviai susiklosčiusiose situacijose, o taip pat situacijose, kurioms įtakos pareigūnas daryti negali dėl statutinio tarnybos teisinio režimo, pareigūnas patiria objektyviai pateisinamų išlaidų, viršijančių Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. kovo 4 d. įsakymo Nr. 1V-216 „Dėl Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos aprašo patvirtinimo“ 2.1 punkte ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. kovo 4 d. įsakymo Nr. 1V-216 „Dėl Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos aprašo patvirtinimo“ 2.2.1 bei 2.2.2 punktuose (2021 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 1V-468 redakcija) nustatytus dydžius, bei tuos pagrindus atitinkantys korekcijos dydžiai, taikytini tiek kompensacijos už nuvažiuotą kilometrą nustatytai konstantai, tiek maksimaliam kompensacijos dydžiui, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, kurio sudėtine dalimi yra teisingumo ir atsakingo valdymo principai, Statuto 69 straipsnio 4 ir 6 dalims, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. gruodžio 12 d. nutarimo Nr. 1300 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto įgyvendinimo“ 2.6 ir 2.7 punktams.
45. Šiame sprendime išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad nors, be kita ko, Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punktas savaime nevertinamas kaip pažeidžiantis iš aukštesnės galios teisinio reguliavimo kylančių imperatyvų, tačiau tai, kad Įsakyme dėl kompensavimo tvarkos nėra numatytas kompensavimo mechanizmas tuo atveju, kai pareigūnas dėl kelionės dėl tarnybos reikmių ir (ar) kelionės pagal tarnybos pobūdį tarnybos tikslais, o taip pat kelionės į tarnybą ir iš jos, kai pareigūnas siunčiamas tarnybon į nuo gyvenamosios vietos nutolusias pareigų atlikimo vietas, patiria objektyviai pateisinamas išlaidas, viršijančias, be kita ko, Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punkte nustatytą kompensuojamą tokių išlaidų dydį, nedera su iš teisinės valstybės principo kylančiu teisingumo principu.
46. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 118 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog norminis administracinis aktas (ar jo dalis) paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl to norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu.
47. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog atsižvelgiant į konstitucinio teisinės valstybės principo imperatyvus, inter alia į teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio saugumo, teisinio tikrumo, teisingumo, protingumo reikalavimus, taip pat į konstitucinių vertybių pusiausvyros imperatyvą ir teisės aktų konstitucingumo ir teisėtumo prezumpciją, vykdant konstitucinį teisingumą ir užtikrinant konstitucinį teisėtumą Konstituciniam Teismui priimant nutarimus nagrinėjamose bylose negali būti pažeistas teisinės sistemos stabilumas, pakirstas teisinių santykių subjektų pasitikėjimas valstybėje priimtais teisės aktais (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2019 m. balandžio 16 d. nutarimą, 2020 m. kovo 3 d. sprendimą). Šie Konstitucinio Teismo išaiškinimai mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikytini ir aiškinant ABTĮ 118 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintas nuostatas dėl norminio administracinio akto (ar jo dalies), kurio teisėtumas tiriamas administraciniuose teismuose, pripažinimo neteisėtu teisinių pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2737-629/2020).
48. Aiškindamas ABTĮ 118 straipsnio 1 dalies nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog konstrukcija „paprastai negali būti taikomas“ suponuoja išvadą, kad galimos minėtos taisyklės, jog aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu, išimtys (2018 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2577-624/2018, 2013 m. balandžio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-778/2013). Tokia išimtis iš šios taisyklės ir yra tie atvejai, kai norminio teisės akto teisėtumas yra revizuojamas teisme nagrinėjamos individualios bylos pagrindu. Priešingu atveju konkretaus norminio akto teisėtumo revizavimas netektų prasmės, kadangi teisme nagrinėjamos individualios bylos baigčiai norminio akto panaikinimas neturėtų jokių teisinių pasekmių ir tektų laikyti, kad toks pripažintas neteisėtu norminis aktas buvo teisėtas ginčo, nagrinėjamo individualioje byloje, atsiradimo metu (2005 m. gruodžio 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-1690/2005, 2014 m. gegužės 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-778/2014, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-5468-552/2019, 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-631-525/2020).
49. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog pripažinus poįstatyminių teisės aktų neteisėtumą vienoje administracinėje byloje, analogiškos teisinės pasekmės turėtų būti sukuriamos ir kitoje administracinėje byloje, kurioje galutinis teismo sprendimas dar nėra priimtas (2018 m. birželio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-651-602/2018, 2018 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-972-575/2018). Be to, aptariama išimtis taikoma, pavyzdžiui, tuo atveju, jei teisiniai santykiai tarp administracinio ginčo šalių nėra susiklostę galutinai (vyksta ginčas), t. y. norminis teisės aktas (jo dalis), kuris įsiteisėjusiu administracinio teismo sprendimu pripažįstamas neteisėtu, nuo tokio akto oficialaus paskelbimo dienos negali būti taikomas ir tiems teisiniams santykiams, kurie nėra išsisprendę galutinai. Priešingu atveju tektų daryti išvadą, kad galutinio teisinio stabilumo neįgijęs administracinis aktas yra teisėtas, nors jis ir buvo priimtas remiantis teisės normomis, prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui, o apeliacinės instancijos teismas, atlikdamas galutinį teisinio stabilumo dar neįgijusio administracinio akto teisėtumo įvertinimą, turėtų remtis neteisėtomis (prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui) teisės normomis (2018 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-463-756/2018, 2017 m. lapkričio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-119-442/2017 ir kt.).
50. Byloje nagrinėjamu atveju susiklostė tokia faktinė situacija: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė 2023 m. balandžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-119-492/2023, o norminė administracinė byla Nr. I-3-415/2024 inicijuota 2023 m. spalio 3 d. pagal Lietuvos Respublikos Seimo nario pasikreipimą. Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą padavė 2023 m. liepos 19 d., šis prašymas buvo priimtas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. lapkričio 22 d. nutartimi sustabdė administracinės bylos Nr. eP-64-575/2023 pagal pareiškėjo pateiktą prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimą, iki Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinės administracinę bylą Nr. I-18-415/2023 (2024 m. pakeistas bylos Nr. – I-3-415/2024). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. sausio 10 d. sprendimu išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-3-415/2024. Vadovaujantis šiuo sprendimu, procesas administracinėje byloje Nr. eA-119-492/2023 buvo atnaujintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 10 d. nutartimi.
51. Administracinėje byloje Nr. eA-119-492/2023 taikyto norminio administracinio akto (Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos) prieštaravimas aukštesnės galios teisės aktams, viena vertus, buvo pripažintas iš esmės po to, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. balandžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-119-492/2023 išnagrinėjo pareiškėjo apeliacinį skundą. Kita vertus, byloje susiklostė ekstraordinari situacija, kai bylos, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl proceso atnaujinimo, nagrinėjimas buvo sustabdytas dėl norminio administracinio akto, taikyto individualioje administracinėje byloje, teisėtumo tyrimo bylos pagal Lietuvos Respublikos Seimo nario pasikreipimą ir, išnagrinėjus norminio administracinio akto atitikties aukštesnės galios teisės aktams bylą, procesas individualioje byloje buvo atnaujintas. Svarbu pažymėti, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo buvo paduotas laikantis teisės aktuose nustatytų terminų, t. y. 2023 m. liepos 19 d., per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas (ABTĮ 159 str. 1 d.). Tokiomis aplinkybėmis, kurios susiklostė šioje byloje, atnaujinus procesą individualioje administracinėje byloje, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, darytina išvada, kad tokiu būdu teisiniai santykiai tarp administracinio ginčo šalių (pareiškėjo ir Departamento) negali būti vertinami kaip susiklostę galutinai ir išplėstinė teisėjų kolegija turi įvertinti, kokius padarinius tokiai bylą sukuria Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-3-415/2024, kuriame pripažintas Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos prieštaravimas aukštesnės galios teisės aktams. Atitinkamai tokioje byloje, kaip nagrinėjamu atveju, atnaujinus procesą, išplėstinė teisėjų kolegija negali taikyti teisės akto, prieštaraujančio aukštesnės galios teisės aktui.
52. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-3-415/2024 pripažinus Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos prieštaravimą aukštesnės galios teisės aktams, analogiškos teisinės pasekmės turėtų būti sukuriamos ir šioje individualioje administracinėje byloje, kadangi, atnaujinus procesą byloje, negalima vertinti, kad galutinis teismo sprendimas yra priimtas ir teisiniai santykiai tarp administracinio ginčo šalių yra susiklostę galutinai (vyksta ginčas). Kaip jau minėta, norminis teisės aktas (jo dalis), kuris įsiteisėjusiu administracinio teismo sprendimu pripažįstamas neteisėtu, nuo tokio akto oficialaus paskelbimo dienos negali būti taikomas ir tiems teisiniams santykiams, kurie nėra išspręsti galutinai.
53. Pažymėtina, kad norminėje administracinėje byloje Nr. I-3-415/2024 buvo konstatuota, jog Įsakymas dėl kompensavimo tvarkos neatitinka aukštesnės galios teisės aktų reikalavimų tiek, kiek objektyviai susiklosčiusiose situacijose, o taip pat situacijose, kurioms įtakos pareigūnas daryti negali dėl statutinio tarnybos teisinio režimo, pareigūnas patiria objektyviai pateisinamų išlaidų, viršijančių, be kita ko, Įsakymu dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punkte (2021 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 1V-468 redakcija) numatytą dydį. Kaip minėta anksčiau, byloje nagrinėjamu atveju dalis važiavimo išlaidų pareiškėjui buvo nekompensuota vadovaujantis ankstesne Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punkto redakcija (2019 m. kovo 4 d. įsakymo Nr. 1V-216 redakcija), kuri nesudarė tyrimo dalyko norminėje administracinėje byloje Nr. I-3-415/2024. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-3-415/2024 konstatuota, jog ginčo teisinė situacija atitinka legislatyvinės omisijos teisinę padėtį, t. y. vidaus reikalų ministro 2019 m. kovo 4 d. įsakyme Nr. 1V-216 (Įsakyme dėl kompensavimo tvarkos) nesureguliuota visa, kas privalėjo būti sureguliuota, atsižvelgiant į tikrąją reikalų padėtį. Minėtoje byloje taip pat pažymėta, jog nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad aktualus teisinis reguliavimas privalo būti įtvirtintas būtent pareiškėjo ginčijamose teisės normose (Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.1 bei 2.2.1 ir 2.2.2 punktuose (2021 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 1V-468 redakcija), t. y. tai gali būti nustatyta ginčijamose teisės normose, gali būti ir kitose.
54. Legislatyvinė omisija, remiantis oficialia konstitucine doktrina, reiškia, kad tame teisės akte (jo dalyje) atitinkamas teisinis reguliavimas nėra nustatytas, nors pagal Konstituciją (arba kurį nors kitą aukštesnės galios teisės aktą, kurio atžvilgiu vertinama tiriamojo žemesnės galios teisės akto (jo dalis) atitiktis) privalo būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje). Legislatyvinė omisija nuo kitų teisės spragų skiriasi dar ir tuo, kad ji visuomet yra atitinkamą teisės aktą išleidusio subjekto teisėkūros veiksmo, o ne jo neveikimo padarinys, taip pat ne kurio nors kito subjekto veiksmo (juo labiau teisėto) ar neveikimo padarinys (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).
55. Taip pat pažymėtina, kad galutinai pašalinti teisės spragas (taip pat ir legislatyvinę omisiją) galima tik teisę kuriančioms institucijoms išleidus atitinkamus teisės aktus. Teismai to padaryti negali, jie gali žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas užpildyti tik ad hoc, nes teismai vykdo teisingumą, o ne yra legislatyvinės institucijos (pozityviąja ir plačiausia šios sąvokos prasme); toks teismų galimybių ribotumas šioje srityje ypač akivaizdus susidūrus su materialiosios teisės spragomis. Tačiau visais atvejais yra nepaneigiama galimybė teismams žemesnės galios teisės akte esančią teisės spragą užpildyti ad hoc. Jeigu tokie teismų įgaliojimai būtų neigiami, nepripažįstami, jeigu teismų galimybės taikyti teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, priklausytų nuo to, ar tam tikras teisėkūros subjektas nepaliko savo nustatyto (teisės aktuose) teisinio reguliavimo spragų, ir bylas galėtų išspręsti tik po to, kai tos teisės spragos bus užpildytos teisėkūros būdu, tuomet tektų konstatuoti, kad teismai, spręsdami bylas, taiko ne teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, o tik įstatymą (apibendrinta šios sąvokos prasme), kad jie ne vykdo teisingumą pagal teisę, o tik formaliai taiko teisės aktų straipsnius (jų dalis), kad konstitucinėms vertybėms, inter alia asmens teisėms ir laisvėms, žala gali būti daroma (ir neatlyginama ar kitaip neatitaisoma) vien dėl to, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių nesureguliuoja teisiškai (arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai intensyviai), t. y. kad nors Konstitucijoje ir yra įtvirtintos tam tikros vertybės, jos nėra deramai ginamos ir saugomos pagal Konstituciją. Tai nesiderintų su teismų socialine ir konstitucine paskirtimi. Be to, tai reikštų, kad teisė yra traktuojama vien kaip jos tekstinė forma, sutapatinama su ja (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).
56. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teisinis reguliavimas, sudarantis pagrindą kompensuoti objektyviai pateisinamas išlaidas pareigūnams, Įsakyme dėl kompensavimo tvarkos turi būti sureguliuotas, tačiau Įsakyme dėl kompensavimo tvarkos (2019 m. kovo 4 d. įsakymo Nr. 1V-216 redakcija) toks reguliavimas nebuvo įtvirtintas. Todėl Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punktas (2021 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 1V-468 redakcija) byloje negali būti taikomas dėl Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams ir dėl to, kad Įsakymu dėl kompensavimo tvarkos nesureguliuota visa, kas privalėjo būti sureguliuota, atsižvelgiant į tikrąją reikalų padėtį, kaip konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-3-415/2024. Taip pat išplėstinė teisėjų kolegija ad hoc (esant konkrečiai situacijai; tik šiuo atveju; tik šį kartą), vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-3-415/2024 konstatuota legislatyvinės omisijos teisine padėtimi, negali taikyti Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos, įskaitant 2.2.2 punkto (2019 m. kovo 4 d. įsakymo Nr. 1V-216 redakcija), kadangi šis teisinis reguliavimas taip pat suponuoja legislatyvinės omisijos teisinę padėtį ir objektyviai susiklosčiusiose situacijose, o taip pat situacijose, kurioms įtakos pareigūnas daryti negali dėl statutinio tarnybos teisinio režimo, kompensuoti pareigūno patiriamų objektyviai pateisinamų išlaidų, viršijančių Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punkte (2019 m. kovo 4 d. įsakymo Nr. 1V-216 redakcija) numatytą dydį. Tokia išvada darytina įvertinus ir tai, kad abi Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punkto redakcijos – tiek 2019 m. kovo 4 d. įsakymo Nr. 1V-216, tiek 2021 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 1V-468 – savo turiniu iš esmės yra identiškos normos, tik numatančios skirtingus pareiginės algos (atlyginimo) bazinius dydžius (0,63 ir 1). Savarankiškas norminio administracinio akto tyrimo dėl Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punkto (2019 m. kovo 4 d. įsakymo Nr. 1V-216 redakcijos) inicijavimas nagrinėjamu atveju būtų beprasmiškas, neatitiktų ekonomiškumo ir operatyvumo principų. Kaip jau minėta, pagal Konstituciją teismams kyla pareiga žemesnės galios teisės akte esančią teisės spragą užpildyti ad hoc.
Dėl pareiškėjo teisių gynimo
57. Pirmosios instancijos teismas ir apeliacinės instancijos teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl pareiškėjo kelionės išlaidų skirtumo apmokėjimo (kompensavimo), vadovaudamiesi Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punktu.
58. Byloje nustatyta, kad Vilniaus teritorinės muitinės direktorės 2020 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 1P(V)-407 „Dėl V. D. pareigų atlikimo vietos nustatymo“ pareiškėjui, Vilniaus teritorinės muitinės posto viršininkui, atliekančiam pareigas Raigardo kelio poste, nuo 2020 m. spalio 12 d. buvo nustatyta pareigų atlikimo vieta Vilniaus krovinių poste „Savanoriai“ (I t., b. l. 78). Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo deklaruota ir faktinė gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), nuo gyvenamosios vietos iki darbo vietos atstumas yra apie 140 km.
59. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo pareiškėjui ginčo laikotarpiu apskaičiuotu ir išmokėtu važiavimo į darbą ir iš darbo kelionės išlaidų kompensacijos dydžiu, siekia, kad jam būtų atlyginamos vykimo į darbą ir iš darbo išlaidos, apskaičiuotos už kiekvieną kelionės kilometrą (iš viso 260 km per dieną) kompensuojant po 0,08 Eur. Pareiškėjas nurodė, kad jo važiavimo išlaidos laikotarpiu nuo 2020 m. spalio 12 d. iki 2021 m. rugpjūčio 31 d. sudarė 4 307,54 Eur. Pareiškėjui pagal Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punktą už aptartą laikotarpį patirtas važiavimo išlaidas buvo kompensuota 1 441,99 Eur suma ir nebuvo kompensuota likusi jo patirtų važiavimo išlaidų suma, t. y. 2 865,55 Eur.
60. Pareiškėjo ginčijama Departamento Ginčų komisijos 2021 m. liepos 30 d. sprendimo dalimi pareiškėjo prašymas dėl visų važiavimo išlaidų kompensavimo atmestas kaip nepagrįstas, vadovaujantis Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punktu. Tačiau iš Departamento Ginčų komisijos 2021 m. liepos 30 d. sprendimo nematyti, už kurį konkrečiai laikotarpį atsisakyta tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl kompensacijos.
61. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad važiavimo išlaidų kompensavimo apribojimas yra tęstinio pobūdžio, t. y. sprendimai, dėl kurių susidarė važiavimo išlaidų kompensavimo nepriemoka, buvo priimami ilgą laiko tarpą (pareiškėjo atveju – nuo 2020 m. spalio 12 d. iki 2021 m. rugpjūčio 31 d.). Dėl to nėra jokio teisinio pagrindo reikalauti iš pareiškėjo, jog jis nuginčytų kiekvieną per ilgą laikotarpį priimtą individualų administracinį aktą. Be to, tai neatitiktų ir protingumo kriterijų, nes tokiu atveju kiltų ir individualių administracinių aktų apskundimo terminų praleidimo klausimas, o kreipiantis dėl kiekvieno sprendimo nuginčijimo atskirai, būtų nepaisoma proceso operatyvumo ir ekonomiško reikalavimų (ABTĮ 11 str.). Ginčui kilus dėl pareigūnų socialinės garantijos – važiavimo išlaidų kompensacijos – tinkamo užtikrinimo, yra būtina atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą panašaus pobūdžio bylose, t. y. jog ne visais atvejais kreipiantis į teismą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, susijusius su socialinės garantijos tinkamu įgyvendinimu, yra reikalaujama iš pareiškėjų nuginčyti individualius administracinius aktus, kurių pagrindų socialinės garantijos nėra užtikrinamos. Atsakovo sprendimas išmokėti pareiškėjams tik dalį važiavimo išlaidų kompensacijos ir atsisakymas išmokėti nesumažintą kompensaciją turi būti aiškūs. Nustačius, kad atsakovas važiavimo išlaidų kompensaciją išmokėjo apribodamas ją pagal teisinio reguliavimo nuostatą, kuri pripažinta prieštaraujančia aukštesnės galios teisės aktams, pažeistos teisės realiai gali būti apgintos priteisiant neišmokėtos važiavimo išlaidų kompensacijos dalį, o ne panaikinant kiekvieną individualų administracinį aktą atskirai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-5468-552/2019).
62. Byloje nagrinėjamu atveju atsakovas iš esmės neginčija, kad pareiškėjui nekompensuota likusi jo patirtų važiavimo išlaidų suma atitinka 2 865,55 Eur. Atsakovo teigimu, vadovaujantis Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punktu, didesnė važiavimo išlaidų kompensacija pareiškėjui apskritai nepriklauso. Esant tokioms aplinkybėms, išplėstinė teisėjų kolegija vertina, kad atsakovo sprendimas išmokėti pareiškėjui tik dalį važiavimo išlaidų kompensacijos ir atsisakymas išmokėti pareiškėjo apskaičiuotą važiavimo išlaidų kompensaciją yra aiškus. Kaip jau minėta, šis atsisakymas yra grindžiamas Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punktu (2019 m. kovo 4 d. įsakymo Nr. 1V-216 ir 2021 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 1V-468 redakcijos), kuris byloje negali būti taikomas dėl Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams ir dėl to, kad Įsakymu dėl kompensavimo tvarkos nesureguliuota visa, kas privalėjo būti sureguliuota, atsižvelgiant į tikrąją reikalų padėtį. Taigi atsakovo atsisakymas išmokėti pareiškėjui visą važiavimo išlaidų kompensaciją nėra grindžiamas galiojančiomis ir teisėtomis teisės normomis ir yra nepagrįstas bei prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.). Atitinkamai, susiklosčius tokiai situacijai, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog VTM direktorius neturėjo teisinio pagrindo kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas. Kadangi Departamento Ginčų komisijos 2021 m. liepos 30 d. sprendimo dalis, kurioje prašymas dėl visų važiavimo išlaidų kompensavimo atmestas kaip nepagrįstas, yra priimta vadovaujantis norminiu administraciniu aktu, kurio dalis prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, kurio sudėtine dalimi yra teisingumo ir atsakingo valdymo principai, Statuto 69 straipsnio 4 ir 6 dalims, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. gruodžio 12 d. nutarimo Nr. 1300 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto įgyvendinimo“ 2.6 ir 2.7 punktams, ginčijamo administracinio sprendimo dalis vertintina kaip neteisėta iš esmės, t. y. savo turiniu prieštaraujanti aukštesnės galios teisės aktams, todėl naikintina (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).
63. Sprendžiant dėl pareiškėjo teisių gynimo pažymėtina, jog Statuto (ginčo laikotarpiui aktuali redakcija) 69 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pareigūnams, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, kompensuojamos važiavimo išlaidos, išskyrus taksi išlaidas. Pareigūnų važiavimo išlaidų kompensavimo tvarką ir maksimalų važiavimo išlaidų kompensacijos dydį nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Pagal šio straipsnio 5 dalį, pareigūnas, kuris dėl tarnybinio būtinumo arba rotacijos tvarka perkeltas į kitas pareigūno pareigas kitoje tarnybos vietovėje, aprūpinamas tarnybiniu butu ar tarnybine gyvenamąja patalpa arba jam Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis kompensuojamos Vyriausybės nustatyto dydžio buto ar gyvenamosios patalpos tarnybos vietovėje išlaikymo išlaidos arba važiavimo į tarnybos vietą ir iš jos keleiviniu ar asmeniniu transportu išlaidos, išskyrus taksi išlaidas. Šio straipsnio 6 dalis nustato, kad Vyriausybė ar jos įgaliota institucija gali nustatyti, kad pareigūnams (išskyrus šio straipsnio 5 dalyje nurodytus pareigūnus), kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, apmokamos kelionės išlaidos. Šių išlaidų dydį, apmokėjimo sąlygas ir tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Šios dalies nuostatos netaikomos pareigūnams, kurie į tarnybos vietą vežami tarnybiniu transportu. Šio straipsnio 7 dalis nustato, kad šio straipsnio 5 dalyje nurodytos garantijos taikomos, jeigu pareigūno tarnybos vietovėje pareigūnas ar jo sutuoktinis, sugyventinis (partneris), nepilnamečiai vaikai ir įvaikiai neturi nuosavybės teise priklausančio tinkamo gyventi vienam asmeniui ar šeimai ir atitinkančio statybos bei specialiųjų normų (higienos, gaisrinės saugos ir kitų) reikalavimus namo, buto ar kitos gyvenamosios patalpos ar jos dalies.
64. Pareiškėjas teigia, kad važiavimo išlaidų nekompensavus vadovaujantis aukštesnės galios teisės aktams prieštaraujančiu teisiniu reguliavimu, t. y. Įsakymo dėl kompensavimo tvarka ir jo 2.2.2 punktu, atsakovas nepagrįstai nekompensavo 2 865,55 Eur jo patirtų važiavimo išlaidų.
65. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 10 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-3-415/2024 matyti, kad teisinis reguliavimas, įtvirtintas Įsakyme dėl kompensavimo tvarkos, buvo pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams tiek, kiek jame nėra nustatyti vidaus tarnybos pareigūnų kelionės dėl tarnybos pobūdžio tarnybos tikslais, taip pat kelionės dėl tarnybos reikmių ar pobūdžio į tarnybos vietą ir iš jos, išlaidų, patiriamų naudojant asmeninius automobilius, kompensavimo korekcijos pagrindai, kai objektyviai susiklosčiusiose situacijose, o taip pat situacijose, kurioms įtakos pareigūnas daryti negali dėl statutinio tarnybos teisinio režimo, pareigūnas patiria objektyviai pateisinamų išlaidų, viršijančių, be kita ko, Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punkte nustatytą dydį.
66. Papildomai pažymėtina, kad nuo 2024 m. gegužės 17 d. galiojančiame Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 13 punkte, kuris netaikomas pareiškėjo atveju, nurodyta, kad „Aprašo 11 ir 12 punktų nustatyta tvarka apskaičiuota važiavimo išlaidų kompensacija, atsižvelgiant į centrinei statutinei įstaigai ir jai pavaldžioms statutinėms įstaigoms skirtus valstybės biudžeto asignavimus, statutinės įstaigos vadovo nustatyta tvarka ir nustatytu dydžiu gali būti padidinta, kai dėl objektyvių aplinkybių, kurioms pareigūnas negali padaryti įtakos (pvz., kuro kainų esminiai pokyčiai ir (ar) tarnyba, kai keičiama pareigūno funkcijų (pareigų) atlikimo vieta ir ji nustatoma kitoje tarnybos vietovėje ir dėl kelionės asmeniniu transportu atstumo nuo gyvenamosios vietos iki tarnybos vietos ir nuo tarnybos vietos iki gyvenamosios vietos pareigūnas patiria objektyviai pateisinamų išlaidų), pareigūnas patiria objektyviai pateisinamų išlaidų. Šiame punkte nurodytais atvejais padidinta važiavimo išlaidų kompensacija gali viršyti rekomenduojamus važiavimo išlaidų kompensacijų dydžius“.
67. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui nuo 2020 m. spalio 12 d. buvo nustatyta pareigų atlikimo vieta Vilniaus krovinių poste „Savanoriai“ (I t., b. l. 78), kai jo deklaruota ir faktinė gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), o atstumas nuo gyvenamosios vietos iki darbo vietos yra apie 140 km. Pažymėtina, kad atsakovas nenurodė ir nepagrindė, kokia objektyviai pagrįsta didesnė važiavimo išlaidų kompensacija galėtų būti priteisiama pareiškėjui. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pareiškėjui nustatyta pareigų atlikimo vieta buvo nutolusi apie 140 km nuo jo gyvenamosios vietos, yra objektyvi priežastis, dėl kurios pareiškėjui turėtų būti kompensuojamos jo apskaičiuotos ir papildomai patirtos visos važiavimo išlaidos – 2 865,55 Eur, taip realiai apginant jo teises. Tokia didesnė važiavimo išlaidų kompensacija pareiškėjui yra pagrindžiama objektyviomis aplinkybėmis – atstumu nuo gyvenamosios vietos iki tarnybos vietos ir nuo tarnybos vietos iki gyvenamosios vietos.
68. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-119-492/2023 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimą pakeičia, pareiškėjo skundą tenkinant iš dalies, panaikinant Departamento Ginčų komisijos 2021 m. liepos 30 d. sprendimo dalį, kurioje prašymas dėl visų važiavimo išlaidų kompensavimo atmestas kaip nepagrįstas, ir priteisiant pareiškėjui 2 865,55 Eur jo patirtų važiavimo išlaidų kompensaciją.
69. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, tarp jų – ir išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (ABTĮ 40 str. 5 d.). Ši norma išreiškia administraciniame procese dominuojančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-792-502/2021; 2022 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-463-968/2022 ir kt.).
70. Išlaidų, patirtų rengiant ir pateikiant prašymą atnaujinti procesą ar atsiliepimą į šį prašymą, atlyginimo klausimas priklauso nuo administracinės bylos, kurioje procesas buvo atnaujintas, rezultatų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-5042-556/2017 64 p.; išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-51-822/2022 105 p.). Nagrinėjamu atveju proceso atnaujinimas šioje administracinėje byloje, atsižvelgiant į atnaujintos bylos ribas, buvo palankus pareiškėjui, todėl jam iš atsakovo atlygintinos jo teikiant prašymą dėl proceso atnaujinimo patirtos 30 Eur žyminio mokesčio išlaidos.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 165 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 40 straipsnio 1 dalimi, išplėstinė teisėjų kolegija
nutaria:
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-119-492/2023 pakeisti ir jos rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Tarnybinių ginčų komisijos 2021 m. liepos 30 d. sprendimo dalį, kurioje prašymas dėl visų važiavimo išlaidų kompensavimo atmestas kaip nepagrįstas, ir priteisti pareiškėjui 2 865,55 Eur (du tūkstančiai aštuoni šimtai šešiasdešimt penki eurai penkiasdešimt penki euro centai) jo patirtų važiavimo išlaidų kompensaciją.
Kitą pareiškėjo V. D. skundo dalį atmesti“.
Priteisti pareiškėjui V. D. iš atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 30 Eur (trisdešimt eurų) žyminio mokesčio atlyginimo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Audrius Bakaveckas
Iveta Pelienė
Rasa Ragulskytė-Markovienė
Skirgailė Žalimienė