Civilinė byla Nr. e2S-667-577/2018

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-36031-2017-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.4; 3.3.2.5; 3.1.18.1.1.1; 3.1.18.1.1.2

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 25 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal skolininkės uždarosios akcinės bendrovės „Naftos atliekų perdirbimo centras“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus D. V. pareiškimą skolininkei uždarajai akcinei bendrovei „Naftos atliekų perdirbimo centras“ dėl skolos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Kreditorius kreipėsi į teismą CPK XXIII skyriaus nustatyta tvarka dėl 33 090,58 Eur skolos, 1 392,33 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš skolininko UAB Naftos atliekų perdirbimo centro. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 29 d. priėmė teismo įsakymą, kuriuo kreditoriaus reikalavimus tenkino visiškai. Pareiškime kreditorius taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti nekilnojamąjį ir (ar) kilnojamąjį turtą, ir (ar) skolininko pinigines lėšas ir (ar) turtines teises, priklausančias skolininkui ir esančias pas jį ar trečiuosius asmenis, leidžiant skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi. Nurodė, kad kreditorius yra skolininkės vadovas; jam žinomi skolininkės akcininkų ketinimai perleisti vienintelį likusį skolininko turimą nekilnojamąjį turtą susijusiems asmenims ne už rinkos kainą ir iš gautų lėšų atsiskaityti tik su pasirinktais skolininko kreditoriais. Kreditorius nesutiko įgyvendinti ketinimų, dėl ko 2017 m. rugsėjo 22 d. gavo prašymą, kuriame nurodyta, kad skolininko akcininkai priėmė sprendimą atleisti jį iš skolininko vadovo pareigų. Viešai skelbiamoje informacijoje nurodoma, jog skolininkas turi įsiskolinimų SoDrai (šiuo metu įsiskolinimas 509,48 Eur), kas patvirtina, kad skolininkui net tokia suma yra finansiškai nepakeliama. Be to, viešai nurodoma, jog nuo 2017 m. rugpjūčio 12 d. skolininkas darbuotojų neturi. Kreditoriaus iš pareigų niekas neatleido.

  II.              Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 29 d. nutartimi patenkino kreditoriaus D. V. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo; areštavo skolininkui UAB Naftos atliekų perdirbimo centrui priklausantį 34 482,91 Eur vertės nekilnojamąjį turtą, jo nesant pakankamai – kilnojamąjį turtą paminėtai sumai, o neužtekus nekilnojamojo ir kilnojamojo turto – lėšas bei turtines teises, priklausančias skolininkui ir esančios pas skolininką ar trečiuosius asmenis, kurių suma neviršija paminėtos sumos, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti, tačiau leidžiant skolininkui jį valdyti ir naudoti bei gauti iš jo pajamas ir atsiskaityti su kreditoriumi, jo reikalavimams užtikrinti. Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatė, jog skolininkas turi įsiskolinimų kitiems kreditoriams, jo turtui yra taikytas areštas; taip pat įvertino viešai prieinamus www.rekvizitai.lt duomenis, pagal kuriuos skolininkas jau kurį laiką yra skolingas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau ir – VSDFV) biudžetui (2017 m. rugsėjo 27 d. skola 509,48 Eur); skola nuolat didėja. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismo vertinimu, skolininkui pareikštų reikalavimų suma (34 482,91 Eur) laikytina pakankamai didele bei sudaro objektyvų pagrindą užtikrinti teismo įsakymo įvykdymą, taikant laikinąsias apsaugos priemones, nes teismo įsakymo įvykdymas gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomas.

3. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

3. Skolininkė UAB „Naftos atliekų perdirbimo centras“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės, - atmesti D. V. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kaip nepagrįstą bei priteisti iš kreditoriaus bylinėjimosi išlaidas. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas skundžiamoje nutartyje nevertino reikalavimo pagrįstumo. D. V. nepridėjo jokių savo reikalavimą pagrindžiančių įrodymų, o pateikta Sąskaitų aktyvumo ataskaita bei jo paties pasirašytas pinigų priėmimo kvitas nepatvirtina D. V. turimos reikalavimo teisės UAB Naftos atliekų perdirbimo centras atžvilgiu. Pažymi, kad kreditorius iki šiol neperduoda bendrovės buhalterinių dokumentų naujai paskirtam bendrovės direktoriui. D. V. reikalavimai yra visiškai nepagrįsti, todėl nutartis turi būti panaikinta.
2. Įsiskolinimai VSDFV, kitiems kreditoriams susidarė D. V. vadovavimo laikotarpiu; dėl įsiskolinimų nemokėjimo VSDFV buvo atleidusi bendrovės direktorių D. V. iš pareigų; šiuo metu bendrovė neturi jokių įsiskolinimų VSDFV fondo biudžetui, o su kitais kreditoriumi klausimus yra bandoma išspręsti taikiai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šioje proceso stadijoje yra visiškai nepagrįstas ir netikslingas; nutartyje nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės, o UAB Naftos atliekų perdirbimo centras apskritai nėra žinomos aplinkybės apie D. V. reikalavimų egzistavimą; jis apie tokios tariamos skolos grąžinimą neužsiminė, reikalavimų dėl skolos grąžinimo niekada nereiškė,.
3. Teismas nesivadovavo ekonomiškumo principu, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių UAB Naftos atliekų perdirbimo centras teisės ir teisėti interesai yra neproporcingai ir nepagrįstai suvaržomi, ribojimai yra visiškai neadekvatūs ir sukelia neigiamas pasekmes bendrovei.

4. Kreditorius D. V. atsiliepime prašo palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nutartį. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Skolininko argumentai neatitinka tikrovės, kreditorius D. V. pridėjo jo reikalavimą pagrindžiančius rašytinius įrodymus, iš kurių teismas galėjo preliminariai nustatyti tikimybę, kad jų pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas palankus sprendimas. Skolininkas atskirajame skunde nepagrindė argumentų, kad kreditoriaus pateikti įrodymai - Sąskaitų aktyvumo ataskaita bei pinigų priėmimo kvitas - nepatvirtina jokių aplinkybių. Pažymi, kad sąskaitų aktyvumo ataskaita yra buhalterinis dokumentas, paimtas iš skolininko buhalterijos, ir atsakingų asmenų parengtas (sudarytas) remiantis pirminiais apskaitos dokumentais. Teismas neturėjo pagrindo nustatyti, kad pareiškime yra aiškių prieštaringumų ir/ar kitų aplinkybių, liudijančių, kad pareiškimas tikrai negalėtų būti patenkintas, kaip ir neturėjo jokio pagrindo detaliai motyvuoti dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo ar nurodyti tai, jog teismas preliminariai įvertino reikalavimų tikėtiną pagrįstumą.
2. Skolininko argumentai dėl to, kad D. V. neva neperduoda bendrovės buhalterinių dokumentų naujai paskirtam bendrovės direktoriui, nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą apskritai neturėtų būti vertinami; be to, jie visada buvo ir yra pas asmenis, kurie tvarko bendrovės buhalteriją ir rengia su tuo susijusius dokumentus.
3. Įsiskolinimas SoDrai buvo padengtas tik po to, kai kreditorius kreipėsi į teismą su pareiškimu. Kadangi kreditorius ilgą laiką buvo bendrovės direktoriumi, jam žinoma, kad jokių piniginių lėšų jo vadovavimo bendrovei metu bendrovėje nebuvo, todėl daro išvadą, jog skola SoDrai padengta iš trečiųjų asmenų paskolintų lėšų, t. y. pakeičiant kreditorių. Skolininkas pripažįsta, kad turi kitų kreditorinių reikalavimų. Faktas, kad skundžiamos nutarties priėmimo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų kreditoriams, patvirtina, jog teismas pagrįstai rėmėsi šiuo argumentu.
4. Kreditoriui yra žinomi nesąžiningi norai skolininkui savo turimą turtą perleisti susijusiems asmenims ne už rinkos kainą, atsiskaitant tik su pasirinktais kreditoriais, o tai apsunkintų arba padarytų negalimu teismo sprendimo šioje byloje įvykdymą. 2017 m. rugsėjo 29 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta.

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
6. Skolininkė kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus, t. y. 2017 m. spalio 1 d. pervedimo nurodymą, patvirtinantį509,48 Eur skolos VSDFV sumokėjimą, www.rekvizitai.lt išrašo kopiją.
7. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagristai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kadangi šiuo atveju teismas kreditorės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėjo nepranešęs skolininkei, todėl apeliacinės instancijos teismas priima pateiktus įrodymus ir juos vertina (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis).
8. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino kreditorės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
9. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra tik numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
10. Nagrinėjamu atveju, skolininkė teigia, kad: 1) kreditorės reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, o teismas neatliko tikėtino reikalavimo pagrįstumo; 2) įsiskolinimai kreditoriams susidarė D. V. vadovavimo laikotarpiu; o šiuo metu įsiskolinimas VSDFV yra padengtas; 3) teismas nesivadovavo CPK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu ekonomiškumo principu.

Dėl tikėtino pareiškimo pagrįstumo

11. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje byla nėra nagrinėjama iš esmės; atliekant preliminarų ieškinio pagrįstumo vertinimą, teismas netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų. Teismo atliekamas prima facie ieškinyje (pareiškime) išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai jau ieškinio (pareiškimo) priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo.
12. Teismų praktikoje pripažįstama, jog ne tik detalių motyvų dėl ieškinio prima facie pagrįstumo neaptarimas, bet net nenurodymas nutartyje apie tai, kad teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, savaime nereiškia, jog teismas tokio vertinimo neatliko arba atliko netinkamai (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-924-516/2017, 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1320/2014, Kauno apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1848-638/2017) ir nelemia tokios nutarties neteisėtumo.
13. Šiuo atveju, iš skundžiamos nutarties turinio akivaizdu, jog teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė padaręs išvadą, kad yra grėsmė, kad teismo įsakymo įvykdymas gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomas. Taigi, apeliantės argumentai, kad nebuvo įvertintas reikalavimo pagrįstumas, vadovaujantis paminėta teismų praktika, savaime nedaro nutarties neteisėta.
14. Šiuo atveju svarbu įvertinti ir tai, kad kreditorė laikinąsias apsaugos priemones prašė taikyti, siekdama užtikrinti būsimo teismo įsakymo įvykdymo užtikrinimą. Kreditorė įvykdė CPK 433 straipsnio 1 dalies 6 punkto reikalavimą pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo nurodyti reiškiamą reikalavimą ir jo faktinį pagrindą, taip pat įrodymus, kuriais grindė reiškiamą reikalavimą (t. y. nurodė, jog kreditorius 2013 m. balandžio 15 d. paskolino skolininkui 26 148,08 Lt (7 572,72 Eur) sumą, kuri turėjo būti grąžinta pagal pareikalavimą; kad Kreditorius, kaip atskaitingas asmuo, iki 2013 m. vasario 20 d. sumokėjo už Skolininką pastarojo tiekėjams, o Skolininkas su Kreditoriumi neatsiskaitė; kad paskaičiavo 1 392,33 Eur palūkanų už naudojimąsi paskola; pridėjo sąskaitų aktyvumo ataskaitas, kasos pajamų orderį ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau paminėtą teismų praktiką dėl preliminaraus ieškinio (pareiškimo) vertinimo ribų, sprendžia, kad apeliantės atskirajame skunde išdėstyti teiginiai yra susiję su kreditorės pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo bei teisėtumo vertinimu (teigia, kad sąskaitų aktyvumo ataskaitos ir paties kreditoriaus pasirašytas kvitas nepatvirtina jokių aplinkybių), ir nesudaro pagrindo daryti išvados, kad reikalavimas akivaizdžiai nepagrįstas, o skundžiama nutartis neteisėta, netinkamai įvertinus kreditorės pareikšto reikalavimo tikėtiną pagrįstumą. Be to, teismas, nustatęs, jog pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas, būtų atsisakęs priimti teismo įsakymą (CPK 435 straipsnio 2 dalis).

Dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo neįvykdymui

15. Apeliantė atskirajame skunde taip pat teigia, jog nutartyje nurodyti įsiskolinimai susidarė D. V. vadovavimo laikotarpiu; šiuo metu skola VSDFV padengta, be to, su kitais kreditoriais klausimus bandoma išspręsti taikiai, todėl mano, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šioje proceso stadijoje yra nepagrįstas ir netikslingas.
16. Apeliacinės instancijos teismas, visų pirma, atkreipia dėmesį, jog skola VSDFV padengta jau po teismo nutarties priėmimo, t. y. nepaneigia skundžiamoje nutartyje nustatytų aplinkybių teisingumo. Be to, nėra pagrindo nepritarti atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytai pozicijai, kad skolininkė iš esmės neneigia skolos kitiems kreditoriams egzistavimo. 
17. Teismų praktikoje preziumuojama, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009; 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-783/2012). Žinoma, ši prezumpcija nėra absoliuti ir per se (pats savaime) nesudaro pagrindo automatiškai taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes teismas kiekvienu atveju privalo vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ieškovo reikalavimo suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, įsipareigojimais kreditoriams ir pan., yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-879/2014; 2008 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-920/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; ir kt.). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad taikant ieškinio sumos prezumpciją įrodinėjimo našta perkeliama atsakovui, t. y. būtent jis turi pagrįsti, kad ieškinio suma atsakovui nėra reikšminga, o turtinė padėtis eliminuoja grėsmę dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-874-943/2016, 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1456-196/2016).
18. Nagrinėjamu atveju, skolininkė nepateikė jokių įrodymų apie savo turtinę (finansinę) padėtį, todėl darytina išvada, jog nepaneigė, kad reikalavimo suma jai yra pakankamai didelė.
19. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog bet kokios laikinosios apsaugos priemonės visuomet sukelia suvaržymus (nepatogumus) asmeniui, kurio atžvilgiu yra pritaikytos, todėl atskirojo skundo argumentas, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės apsunkina įmonės veiklą, yra neproporcingos, nėra pagrindas panaikinti skundžiamos nutarties. Kaip minėta, šiuo atveju, teismas skundžiama nutartimi  pirmiausia areštavo  nekilnojamąjį turtą, jo nesant  – kilnojamąjį turtą, ir tik neužtekus nekilnojamojo ir kilnojamojo turto – lėšas bei turtines teises; be to, teismas leido skolininkui valdyti, naudoti turtą bei gauti iš jo pajamas ir atsiskaityti su kreditoriumi. Tai rodo, jog pirmosios instancijos teismas paisė ekonomiškumo ir proporcingumo principų.
20. Pažymėtina, kad esant įstatyme nustatytam pagrindui, skolininkė (atsakovė) gali reikšti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar panaikinimo, jeigu iš esmės pasikeistų aplinkybės (pateikus tai patvirtinančius įrodymus) ir išnyktų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas (CPK 148, 149 straipsniai).
21. Kiti atskirojo skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų nepasisakytina. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino kreditorės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atskirojo skundo argumentais naikinti arba keisti skundžiamą nutartį nėra pagrindo, todėl skolininkės atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, CPK 338 straipsnis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,  teismas 

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                                                Jadvyga Mardosevič