Civilinė byla Nr. 2A-14-553/2013

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-05055-2011-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.10; 121.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. vasario 25 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės,

kolegijos teisėjų Andriaus Ignoto ir Liudos Uckienės,

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės L. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-03-09 sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės I. D. ieškinį atsakovei L. V. dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

n u s t a t ė:

1. Ginčo esmė

Ieškovė I. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei L. V. reikalaudama priteisti iš atsakovės šį turtą: baldų komplektą „Klasika“ –7 390 Lt; stalą su šešiomis kėdėmis – 1 300 Lt; integruotą indaplovę „FAGOR“ – 1 600 Lt; integruotą šaldytuvą „FAGOR“ – 1 000 Lt; dvigulę lovą – 2 000 Lt. Ieškovė reikalavo priteisti iš atsakovės 13 290 Lt, bet ne baldus natūroje dėl pareiškime nurodytų priežasčių Nurodė, kad atsakovė 2008 m. pasinaudojusi tuo, kad turėjo ieškovei priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), raktą, išsivežė iš buto baldų komplektą „Klasika“, už kurį mokėjo ieškovės vyras iš bendrų santuokinių pinigų. Atsakovės teigia, kad ji savo lėšomis mokėjusi UAB „Juodais alksnis“ už „Klasika“ komplekto padarymą. Atsakovė iš buto taip pat išsivežė kitus minėtus baldus. Turtas buvo ieškovei perklausančiame bute kaip sutuoktinių su G. B. bendra jungtinė nuosavybė. Šį faktą patvirtina notaro 2009-03-18 išduotas „Nuosavybės teisės liudijimo“ 2 punktas. Tai patvirtina ir „Paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą“, išduotas 2009-03-18. Kad Atsakovė L. V. išvežė baldus iš buto adresu (duomenys neskelbtini) patvirtino ji pati, apklausiama liudytoja 2009-03-05 Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 7 policijos komisariato policijos Nusikaltimų tyrimų skyriuje.

Atsakovė atsiliepime nurodė prašymą ieškinį atmesti. Paaiškino, kad atsakovė ir mirusysis G. B. pažinojo vienas kitą nuo 2004-04-08. Kaip pora pradėjo vienas su kitu gyventi nuo 2004-06-08 atsakovės bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Apsigyvendami kartu buvo sutarę, kad gyvendami kartu rūpinsis vienas kito turtu, jį prižiūrės, išlaikys bei gerins, įsigys naujo turto. Sutinkamai su tuo, atsakovė ir mirusysis G. B. nuo 2004-06-08 gyveno kartu, vedė bendrą ūkį ir sudarė vieną šeimą. Tokie santykiai tęsėsi iki pat G. B. mirties (2008-07-03). Per visą šį laikotarpį ieškovė negyveno su mirusiuoju G. B., nevedė bendro ūkio ir jokių bendrų pajamų neturėjo. Buto, esančio (duomenys neskelbtini), įrengimui buvo naudojami dažniausiai atsakovės pinigai. Taip iš atsakovės lėšų buvo nupirktas virtuvės komplektas su įranga už 14 000 Lt, iš kurio ieškovė reiškia reikalavimus dėl stalo su šešiomis kėdėmis, integruotos indaplovės, integruoto šaldytuvo. Tai pagrindžia byloje pateikiama 2007-01-08 dienos PVM sąskaita faktūra Nr. 000258, kurios gavėjas yra atsakovė. Ieškovė tik teigia, kad šie baldai jai priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise, bet nepateikia jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė ar G. B. būtų sumokėjęs už šiuos baldus. Vien ta aplinkybė, kad baldai buvo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nepatvirtina, kad ieškovė turi reikalavimo teisę į juos.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012-03-09 priėmė sprendimą ieškinį tenkinti ir priteisė ieškovei iš atsakovės baldų komplektą „Klasika“; stalą su šešiomis kėdėmis; integruojamą indaplovę „FAGOR“; integruojamą šaldytuvą „FAGOR“; dvigulę lovą (pagal antstolio A. B. faktinių aplinkybių konstatavimo 2011-11-15 protokolą) bei įpareigojo atsakovę L. V. savo lėšomis pristatyti ieškovei I. D. priklausančius baldus į jos nurodytą vietą. Teismas priteisė ieškovei iš atsakovės 2 514 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad byloje nustatytos aplinkybės, jog ieškovės sutuoktinis ir atsakovė gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant šalių ginčą dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo. Lietuvos įstatymuose niekuomet nebuvo ir nėra įteisinta dvipatystė, todėl iš ne teisės, negali atsirasti teisė. Atsakovės bendro ūkio vedimas su santuoką įteisinusiu ir neišsituokusiu G. B. atsakovei nesukėlė ir šiuo metu negali sukelti jokių teisinių pasekmių. Kadangi ieškovė I. D. buvo G. B. sutuoktinė, jos ir G. B. santuokoje įgytas turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė ir to įrodinėti nereikia. Pagal bylos medžiagą ir šalių paaiškinimus, butas kuriame gyveno atsakovė ir ieškovės sutuoktinis (duomenys neskelbtini) yra santuokoje įgytas turtas. Šiame bute esančius baldus po G. B. mirties išsivežė atsakovė, nes ji turėjusi raktą. Ieškovė prašo baldus jai grąžinti kaip įgytus santuokoje, o atsakovė teigia, kad baldai yra pirkti už jos lėšas. Atsakovė privalo įrodyti jog ieškinyje išvaryti baldai yra jos asmeninė nuosavybė. Į bylą yra pateikti du rašytiniai įrodymai apie ginčijamų baldų pirkimą – G. B. sąskaitos išrašas (b. l. 9) ir PVM sąskaita-faktūra serija GRV Nr. 000258 (b. l. 45). Nagrinėjant šalių ginčą teismas taip pat prijungė civilinę bylą Nr. 2A-149-520/2010, kurioje L. V. buvo iškėlusi ieškinį I. D. ir kt. asmenims dėl skolos iš įpėdinių priteisimo. Šioje civilinėje byloje teismas pasisakė ir dėl ginčo baldų, todėl ši teismo procesinio sprendimo dalis turi prejudicinę galią. Civilinėje byloje Nr. 2A-149-520/2010 priimta Vilniaus apygardos teismo 2010-02-24 nutartis, kurioje be kita ko teismas sprendė klausimą dėl ginčijamų virtuvės baldų komplekto priteisimo, kuris yra ir šios, nagrinėjamos bylos dalyku. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad iš pateiktos PVM sąskaitos-faktūros GRV Nr. 000258 matyti, kad L. V., kaip pirkėja, R. K. IĮ „Grėvė“ užsakė virtuvės baldų komplektą (4 127,13 Lt be PVM), stalą su kėdėmis (1 355,93 Lt be PVM), orkaitę, kaitlentę (1 794,07 be PVM), integruotą indaplovę (1 686,44 Lt be PVM), garų surinkėją (415,25 Lt be PVM), integruotą šaldytuvą (1 093,22 Lt be PVM), plautuvę (645,76 Lt be PVM), montavimo darbus (746,61 Lt be PVM) už 14 000 Lt. PVM sąskaitoje-faktūroje nurodyta, kad prekes gavo L. V.. Įrodymų, patvirtinančių, jog ši PVM sąskaita-faktūra buvo apmokėta, byloje nėra. Vien remiantis PVM sąskaita-faktūra nėra pagrindo pripažinti, kad 14 000 Lt L. V. sumokėjo iš savo asmeninių lėšų R. K. IĮ „Grėvė“. Kadangi L. V. neįrodė, kad ji pirko virtuvės baldus iš savo asmeninių lėšų, todėl privalo grąžinti juos ieškovei I. D., nes pastarieji buvo išvežti iš ieškovei jungtinės nuosavybės teise priklausančio buto. Ieškovė taip pat teigė, kad atsakovė išsivežė iš buto baldų komplektą „Klasika“, už kurį ieškovės vyras G. B. per du kartus pagal 2006-11-14 užsakymą V3 Nr. 486 2006-11-16 pervedė 2 390 Lt ir 2006-12-20 pagal tą patį užsakymą pervedė 5 000 Lt iš asmeninės sąskaitos, esančios Sampo banke, UAB „Juodasis alksnis“. Ieškovės teiginiai yra patvirtinti rašytiniu įrodymu – G. B. sąskaitos išrašu (b. l. 9). Kadangi kiekvieno iš sutuoktinių lėšos taip pat yra bendroji jungtinė nuosavybė, darytina išvada, kad G. B. lėšomis pirkti baldai yra jo sutuoktinės I. D. nuosavybė. Nors ieškovė pageidavo, kad už baldus jai būtų priteista 13 290 Lt, bet ne baldai sugrąžinti natūroje, teismas sprendė, kad tam nėra teisinio pagrindo. Byloje nėra jokių įrodymų, kokia šiai dienai būtų jau padėvėtų ginčo baldų vertė. Kadangi pagal antstolio A. B. faktinių aplinkybių konstatavimo 2011-11-15 protokolą visi ginčijami baldai yra išlikę ir jų būklė gera, teismas sprendė, kad ieškovei baldai grąžintini natūra.

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliantė (atsakovė) L. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-03-09 sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad:

1. Teismas nepagrįstai, pažeisdamas materialines ir procesines teisės normas, perkėlė įrodinėjimo naštą atsakovei – būtent ieškovė, pareikšdama vindikacinį reikalavimą, turėjo įrodyti, kad ji turi reikalavimo teisę į visus baldus, kuriuos prašo išreikalauti, t. y. kad ji arba G. B. santuokos metu įsigijo šiuos daiktus, be to, būtina įrodinėti nuosavybės teisę ne į butą, o į konkrečius daiktus. Šioje byloje nepakanka pripažinti, kad turtas, įgytas santuokoje, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kadangi taip pat būtina nustatyti, kad reikalaujamus baldus įsigijo ieškovė arba G. B., o ne kitas asmuo, kaip antai atsakovė.
2. Ieškovė neįrodė nuosavybės, tame tarpe ir reikalavimo, teisės į visus ginčo baldus, o teismas atsiribojo nuo visapusiško ir objektyvaus byloje esančių įrodymų vertinimo.
3. Ieškinyje ieškovė nenurodė baldų komplektą „Klasika“ individualizuojančių požymių, nepateikė 2006-11-14 užsakymo V3 Nr. 486 kopijos, kaip įrodymo, todėl nėra pagrindo teigti, kad pagal 2006-11-14 užsakymą V3 Nr. 486, už kurį G. B. sumokėjo 7 390 Lt, buvo įsigytas būtent baldų komplektas, kuris yra pas atsakovę ir užfiksuotas 2011-11-15 dienos faktinių aplinkybių konstatavimo protokole. Ieškovės ir G. B. nuosavybės teisė į baldų komplektą „Klasika“ buvo paneigta atsakovės paaiškinimais ir liudytojos J. B. parodymais. Liudytojas P. P. patvirtino, kad atsakovė gavo virtuvės baldus.
4. Ieškovė nepateikė nei vieno įrodymo, patvirtinančio, kad ji arba G. B. santuokos metu būtų įsigiję virtuvės baldų komplektą ir dvigulę lovą. Ieškovė negalėjo paaiškinti, kaip ji ar jos sutuoktinis įsigijo virtuvės baldų komplektą ir dvigulę lovą.
5. Teismas nepagrįstai vadovavosi Vilniaus apygardos teismo 2010-02-24 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-149-520/2010, kaip turinčią prejudicinę galią, kadangi nutartyje buvo spręstas klausimas ne dėl virtuvės baldų komplekto priteisimo iš ieškovės natūra atsakovės naudai, o dėl lėšų, išleistų buto, esančio Padekaniškių g. 8-15, Vilnius, įrengimui ir remontui, įskaitant lėšas išleistas virtuvės baldų komplektui su įranga, priteisimo atsakovei.
6. Bendro ūkio vedimas, atsakovei prisidedant prie jo, savo lėšomis įsigyjant baldus, patvirtina atsakovės valdymo (baldų) teisėtumą ir sąžiningumą. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo prezumpcija, kad jeigu baldai buvo bute, G. B. įsigytame santuokos metu, tai jie priklausė ieškovei kartu su visa kita bendrąja jungtine nuosavybe ir jokių įrodymų ieškovei nebūtina pateikti, nes šiuo atveju taikoma atsakovės teisėto valdymo prezumpcija, todėl ieškovei tenka pareiga ją paneigti, be to, liudytojai patvirtino, kad butas buvo įsigytas neįrengtas ir be baldų, o baldai bute gali būti ne tik savininko, bet ir suteikti panaudai iš kitų asmenų, nuomai. Ieškovė neįrodė, kad baldus pirko G. B.. Ieškovė neįrodė nuosavybė teisės į daiktą ieškinio pareiškimo momentu ir nepaneigė atsakovės teisėto valdymo sąžiningumo prezumpcijos.
7. Teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, nes ieškinyje buvo pareikšti du reikalavimai: priteisti turtą natūrą ir priteisti turto vertę, todėl teismui atmetus vieną reikalavimą, ieškovei bylinėjimosi išlaidos turėjo būti atlygintos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovei proporcingai atmestų reikalavimų daliai (b. l. 125-130).

Ieškovė I. D. nesutinka su atsiliepimu į apeliacinį skundą, prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad:

1. Teismas pagrįstai ieškovei priteisė baldus, nes atsakovė be jokio teisinio pagrindo nurodytus baldus išvežė iš ieškovei ir jos sutuoktiniui G. B. nuosavybės teise priklausiusio buto, esančio (duomenys neskelbtini). Priteisti baldai buvo įgyti ieškovės su sutuoktiniu bendromis lėšomis, jiems gyvenant santuokoje, auginant bendrus vaikus bei vedant bendrą ūkį. Atsakovė visą laiką pripažino, kad ji išsivežė baldus iš ieškovei priklausiusio buto. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad jai ginčo baldai priklausė nuosavybės teise.
2. Atsakovė nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovei reikia įvardinti individualias baldų savybes, ir reikalauja, kad buto savininkas įrodytų, jog jo bute stovėję baldai buvo jo, o ne kito svetimo asmens, t. y. atsakovės, baldai.
3. Vilniaus apygardos teismas 2010-02-24 nutartyje priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-149-520/2010 nurodė, jog atsakovė neįrodė, kad ji už ginčijamą visų virtuvės baldų komplektą būtų sumokėjusi iš savo lėšų. Minėta teismo nutartimi nustatyta aplinkybė turi prejudicinę reikšmę nagrinėjant šią bylą, todėl atsakovė neturi teisės pakartotinai kreiptis į teismą ir vėl įrodinėti jau ankstesnio teismo sprendimų nustatytų aplinkybių;
4. Ieškovės sutuoktinis, G. B. nepripažino ir niekada niekur nenurodė, kad jis kada nors gyveno su atsakove. 2010-02-24 Vilniaus apygardos teismas (jau minėtoje nutartyje) nurodė, kad G. B. ir atsakovės sudarytoje 2006-11-22 paskolos sutartyje nurodyti skirtingi jų gyvenamosios vietos adresai, vadinasi, ieškovės vyras su atsakove kartu negyveno nuo 2004-06-08. Jeigu atsakovė būtų gyvenusi kartu su G. B. ir vedusi bendrą ūkį, jie nebūtų 2006-11-22 sudarę paskolos sutarties dėl 10 000 Lt. Atsakovės prie ieškinio (civilinėje byloje Nr. 2A-149-520/2010) pridėtas elektroninis surašinėjimas su G. B. tik patvirtina, kad atsakovė ir G. B. negyveno kartu. 2006-02-02 G. B. laiške atsakovei rašoma: „Be abejo, turėtume iš tikro gyventi kartu bent jau kažkokį bandomąjį laikotarpį, kad galėtume įsitikinti, ar galime iš tikro būti kartu“. Taigi G. B. aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad jis ir atsakovė negyveno kartu iki 2006-02-02. Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad butas (duomenys neskelbtini) baigtas remontuoti tik 2007 m. vėlų rudenį (b. l. 133-135).

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atsakovės apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija. Jai būdinga, kad šiame procese tikrinama tai, ar teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kiekvienoje civilinėje byloje yra labai svarbu nustatyti bylos nagrinėjimo ribas ir įstatymo nustatyta tvarka teisingai paskirstyti šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktiniu duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).

Nagrinėjamos bylos atveju vienas iš pagrindinių atsakovės (apeliantės) argumentų, įrodančių pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą, yra tai, kad ieškovė neįrodė, jog ji turi reikalavimo teisę į visus baldus, kuriuos prašo išreikalauti, t. y. kad ji arba G. B. santuokos metu įsigijo šiuos daiktus. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sutinka su apeliantės pozicija, kad ieškovei reiškiant vindikacinį ieškinį ji turėjo pareigą įrodyti, kad 1) ieškovė turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktus ieškinio pareiškimo momentu ir iki daiktus neteisėtai užvaldant atsakovei, iš kurios reikalaujama grąžinti daiktą; 2) ieškovė, kaip savininkė, daiktų valdymo teisę prarado be savo valios; 3) daiktus valdo atsakovė; 4) daiktus atsakovė valdo neteisėtai; 6) daiktai yra natūra; 7) bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-02-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2009). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą atsakovei.

Ieškovė, siekdama išreikalauti turtą iš svetimo neteisėto valdymo, aplinkybę, kad ieškovė turėjo ir tebeturi nuosavybės (valdymo) teisę į ginčo daiktus, įrodinėja teigdama, jog minėti daiktai buvo įgyti ieškovei ir jos sutuoktiniui gyvenant santuokoje panaudojant jų bendras lėšas. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog atsakovė po ieškovės sutuoktinio mirties ginčo baldus (baldų komplektą „Klasika“ –7 390 Lt; stalą su šešiomis kėdėmis – 1 300 Lt; integruotą indaplovę „FAGOR“ – 1 600 Lt; integruotą šaldytuvą „FAGOR“ – 1 000 Lt; dvigulę lovą – 2 000 Lt) išsivežė iš negyvenamosios patalpos – poilsio pastato, adresu (duomenys neskelbtini) (nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotas butas adresu (duomenys neskelbtini) (CPK 179 straipsnio 3 dalis)), kadangi minėtą aplinkybę patvirtino pati atsakovė ieškovės inicijuoto ikiteisminio tyrimo atliktos apklausos metu (b. l. 18). Ieškovė turi teisę vadovautis bendra prezumpcija, kad santuokoje įgytas turtas yra bendroji sutuoktinių nuosavybė (Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.87 straipsnio 1 dalis) ir tokiu būdu daryti išvadą, kad ieškovei paveldėjus negyvenamąsias patalpas – poilsio pastatą, adresu (duomenys neskelbtini), ji kartu paveldėjo ir visus šiose patalpose buvusius daiktus, kuriuos pirko ji ar jos sutuoktinis.

Nagrinėjamos bylos atveju, teisėjų kolegija, vadovaudamasi įrodinėjimo procese taikomu tikimybių pusiausvyros principu, nustatė, kad ieškovės sutuoktinis, kuris mirė 2008-07-03, tam tikrą laiko tarpą iki mirties gyveno su atsakove ir viena iš vietų, kur jie kartu gyveno, buvo negyvenamosios patalpos – poilsio pastato, adresu (duomenys neskelbtini). Liudytojų parodymais patvirtinta, kad minėtose patalpose ieškovės sutuoktinis gyveno su atsakove (b. l. 111-112). Ieškovė į byla nepateikė įrodymų, kad ji kartu su savo sutuoktiniu gyveno minėtose patalpose (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu ieškovės argumentą, kad ieškovės sutuoktinis ir atsakovė negyveno kartu. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad ieškovė dar 200702-28 kreipėsi į teismą su ieškiniu, pareikštu savo sutuoktiniui dėl turto padalijimo (civilinė byla Nr. 2-4506-656/2007, Nr. 2-545-656/2008) (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamoje byloje yra pateiktas ieškovės sutuoktinio G. B. 2008-02-04 priešieškinys, kuriuo jis prašė pripažinti, kad I. D. (ieškovės) ir G. B. santuoka faktiškai nutrūko dar 1998 m. ir nuo to laiko sutuoktiniai gyveno skyriumi ir nevedė bendro ūkio, taip pat prašė santuoką nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir padalinti turtą (b. l. 46-58). 2008-01-28 rašte, adresuotame Lietuvos advokatų tarybai, ieškovė nurodė, kad į butą, kuris yra ieškovės ir jos sutuoktinio G. B. bendra jungtinė nuosavybė, G. B. įsileido gyventi pašalinę moterį, su kuria artimai bendrauja nenutraukęs santuokos, o ieškovės ir dukrų neįsileidžia (b. l. 66). Tokiu būdu teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčo patalpose galėjo būti tiek ieškovės sutuoktinio, tiek atsakovės atskirai, tiek jų bendrai įsigytų daiktų.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Vilniaus apygardos teismo 2010-02-24 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-149-520/2010 kaip turinčią prejudicinę galią. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtoje byloje dalyvavo tos pačios ginčo šalys ir teismas taip pat išreiškė savo poziciją dėl dalies baldų, kuriuos nagrinėjamoje byloje ieškovė nori išreikalauti iš atsakovės, kaip neteisėtos valdytojos, t. y. stalo su šešiomis kėdėmis – 1 300 Lt; integruotos indaplovės „FAGOR“ – 1 600 Lt; integruoto šaldytuvo „FAGOR“ – 1 000 Lt. Minėtoje byloje teismas nustatė, kad iš pateiktos PVM sąskaitos-faktūros GRV Nr. 000258 matyti, kad L. V., kaip pirkėja, R. K. IĮ „Grėvė“ užsakė virtuvės baldų komplektą (4127,13 Lt be PVM), stalą su kėdėmis (1355,93 Lt be PVM), orkaitę, kaitlentę (1794,07 be PVM), integruotą indaplovę (1686,44 Lt be PVM), garų surinkėją (415,25 Lt be PVM), integruotą šaldytuvą (1093,22 Lt be PVM), plautuvę (645,76 Lt be PVM), montavimo darbus (746,61 Lt be PVM) už 14 000 Lt. PVM sąskaitoje-faktūroje nurodyta, kad prekes gavo L. V.. Įrodymų, patvirtinančių, jog ši PVM sąskaita-faktūra buvo apmokėta, byloje nėra. Vien remiantis PVM sąskaita-faktūra nėra pagrindo pripažinti, kad 14 000 Lt L. V. sumokėjo iš savo asmeninių lėšų R. K. IĮ „Grėvė“ (civilinė byla Nr. 2A-149-520/2010, b. l. 317). Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad minėtos išvados taip pat nereiškia, kad už stalą su šešiomis kėdėmis, integruotą indaplovę „FAGOR“ ir integruotą šaldytuvą „FAGOR“ sumokėjo ieškovės sutuoktinis. Minėtoje byloje L. V. norėjo iš I. D. prisiteisti, be kita ko, 14 000 Lt pagal PVM sąskaitą-faktūrą GRV Nr. 000258, kaip išlaidas, kuriomis buvo pagerintos patalpos adresu (duomenys neskelbtini), o nagrinėjamoje byloje I. D. nori išreikalauti minėtus daiktus teigdama, kad jie buvo įsigyti iš ieškovės ir jos sutuoktinio bendrų pajamų, tačiau tokių įrodymų ieškovė nepateikė (CPK 178 straipsnis). Be to, iš PVM sąskaitos-faktūros GRV Nr. 000258 (b. l. 45) matyti, kad stalo su šešiomis kėdėmis – 1 300 Lt; integruotos indaplovės „FAGOR“ – 1 600 Lt; integruoto šaldytuvo „FAGOR“ – 1 000 Lt pirkėja yra atsakovė L. V., todėl nesant įrodymo, kad už šias prekes sumokėjo G. B., nėra motyvuotas pirmosios instancijos teismo sprendimas šiuos daiktus priteisti ieškovei.

Ieškovė nepateikė ne vieno įrodymo, kad dvigulė lovą, kurią atsakovė išvežė iš negyvenamosios patalpos – poilsio pastato, adresu (duomenys neskelbtini), buvo apmokėta iš ieškovei ir jos sutuoktiniui priklausiusių lėšų, todėl šio turto priteisimas ieškovei iš atsakovės taip pat nėra pagrįstas byloje esančiais įrodymais.

Dėl baldų komplekto „Klasika“ (kaina 7 390 Lt) ieškovė pateikė įrodymą, kad ieškovės sutuoktinis iš savo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios Danske Bank A/S Lietuvos filiale, UAB „Juodasis alksnis“ 2006-11-16 pervedė 2 390 Lt, o 2006-12-20 – 5 000 Lt. Nors apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad minėti pavedimai nepatvirtina, jog jais buvo atsiskaityta būtent už ginčo baldų komplektą „Klasika“, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teisme 20102-02-08 vykusios teismo posėdžio metu pati atsakovė paaiškino, kad „Už baldų komplektą „Klasika“ mokėjo Gediminas“ (b. l. 110). Teisėjų kolegija nesivadovauja atsakovės ir liudytojų paaiškinimais dėl to, jog dalį už baldų komplektą „Klasika“ mokėtinų pinigų atsakovė perdavė ieškovės sutuoktiniui, kadangi iš sąskaitos išrašo matyti, kad ieškovės sutuoktinis taip pat gavo kitų pajamų (iš negyvenamųjų patalpų nuomos), kurias galėjo panaudoti tam, kad apmokėtų sąskaitą už baldų komplektą „Klasika“ (b. l. 9-10). Tačiau šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad visas baldų komplektas „Klasika“ yra priteistinas ieškovei iš atsakovės. Dar savo atsiliepime į ieškinį atsakovė pažymėjo, kad ieškovė gali reikalauti tik jai priklausančios dalies, bet ne visų ginčo baldų, nes po G. B. mirties I. D. paveldėjo ¼, G. B. – ¼ ir K. P. – ¼ turto (b. l. 40). Pirmosios instancijos teismas gavo K. B. – P. ir G. B. pareiškimą, kuriame minėti asmenys nurodė, kad prašo teismo visus baldus priteisti motinai I. D., nes tik ji turi teisę atgauti visus baldus, o pareiškėjos jokių pretenzijų motinai nereiškia ir nereikš ir į bylą trečiaisiais asmenimis nestos (b. l. 85). Iš 2009-03-18 nuosavybės teisės liudijimo ir paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą matyti, kad I. D., kuri pergyveno sutuoktinį G. B., paveldėjo tik dalį bendro turto, įgyto jiems gyvenant santuokoje: be kita ko, poilsio patalpas (duomenys neskelbtini), esančios adresu (duomenys neskelbtini). Kitą dalį minėto turto paveldėjo ieškovės ir jos sutuoktinio dukros G. B. ir K. P.. Be to, minėtuose dokumentuose nurodyta, kad į 1/8 dalį turto paveldėjimo teisės liudijimas neišduotas (b. l. 21-28). Iš nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad negyvenamąsias patalpas – poilsio pastatą, adresu (duomenys neskelbtini) po G. B. mirties paveldėjo ne tik I. D. (3/8 dalys) (ieškovė), G. B. (1/8 dalis) ir K. P. (1/8 dalis), tačiau taip pat ir M. N. (1/8 dalis) (kuris tikėtinai yra ieškovės sutuoktinio sūnus (b. l. 66)), kuriam šiuo metu nuosavybės teise priklauso visa minėta negyvenamoji patalpa – poilsio pastatas. Tokiu būdu darytina išvada, jog sprendžiant klausimą dėl baldų, buvusių minėtose patalpose, priteisimo vien tik ieškovei, kuri paveldėjo tik dalį palikėjo turto, į bylą trečiaisiais asmenimis, nepriklausomai nuo jų noro ar nenoro dalyvauti procese, teismo iniciatyva turėjo būti įtrauktos ne tik G. B. ir K. P., tačiau taip pat ir M. N., kadangi teismo sprendimas šioje byloje bus tiesiogiai susijęs su jų teisėmis į ginčo dalyką, t. y. baldus, buvusius jų paveldėtoje negyvenamojoje patalpoje – poilsio pastate, adresu (duomenys neskelbtini). Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas toks atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Tokiu būdu darytina išvada, kad aplinkybė, jog minėti asmenys nebuvo įtraukti į bylos nagrinėjimą, yra pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atsižvelgdamas į tai, kas anksčiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžią, kad atsakovės apeliacinio skundo argumentai sudaro pagrindą pakeisti skundžiamą sprendimą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo nuspręsta dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialinių teisių į ginčo dalyką, o apeliacinės instancijos teisme negali būti įtraukti į bylos nagrinėjimą kiti asmenys, darytina išvada, kad bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r ė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-03-09 sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

Kolegijos pirmininkė                                                                      Aldona Tilindienė

Kolegijos teisėjai                                                                           Andrius Ignotas

Liuda Uckienė