Civilinė byla Nr. 2A-568-560/2013
Procesinio
sprendimo kategorijos:
(S)
24.2.;
121.18.; 121.21
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N
u t a r t i S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. birželio 12 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,
susidedanti iš teisėjų: Dalios Kačinskienės, Laimos Gerasičkinienės ir Dainiaus
Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka
išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Vilniaus
miesto savivaldybės administracijos, R. M. ir R. G. bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio
ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo
2012 m. balandžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. B. ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie
Žemės ūkio ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, R. M., R. G., M. V.,
R. V., G. K., R. G. dėl
potvarkio, sutarčių bei paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo iš dalies negaliojančiais,
tretieji asmenys sodininkų bendrija (duomenys
neskelbtini), VĮ „Registrų centras“.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė A. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti
negaliojančiomis kaip prieštaraujančias imperatyvioms įstatymo normoms
1994-12-02 valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties Nr. P01/95-3516,
1999-12-08 paveldėjimo teisės liudijimo Nr. P1-16250, 1999-12-21 pirkimo–pardavimo
sutarties Nr. P1-16793, 2000-02-18 pirkimo–pardavimo sutarties Nr. AD-427 ir
2006-06-20 pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 10350 dalis, kuriomis atsakovams buvo
perleistos nuosavybės teisės į 3,70 m. pločio ir 6,40 m. ilgio (23,68 kv. m.
ploto) bendro naudojimo kelio – (duomenys neskelbtini) – atkarpą, besiribojančią
su ieškovei priklausančiu žemės sklypu Nr. 5, kurio unikalus Nr. (duomenys
neskelbtini), esančiu sodininkų bendrijos (duomenys neskelbtini) teritorijoje, (duomenys
neskelbtini). Patikslinusi ieškinio reikalavimus po to, kai Vilniaus apygardos
teismas 2012-01-19 nutartimi panaikino Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo
2011-01-05 sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinys buvo atmestas, ieškovė prašė
pripažinti negaliojančiais Vilniaus miesto valdybos 1994-10-06 potvarkį Nr.
1966V, minėtą paveldėjimo teisės liudijimą ir minėtas sutartis dalyse dėl 102
kv. m. ploto valstybinės žemės nuosavybės įgijimo ir perleidimo. Ieškovė
nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso 618 kv. m. žemės sklypas Nr. 5,
esantis (duomenys neskelbtini), su jame esančiais pastatais – gyvenamuoju namu
ir garažu. Gavusi reikiamus leidimus, ieškovė savo sodo sklype pradėjo statybų
ir rekonstrukcijos darbus. Jos sklype buvo pastatytas gyvenamasis namas bei,
atsižvelgiant į sklypo ribas, greta esančių sklypų išsidėstymą bei (duomenys
neskelbtini), galinėje sklypo dalyje – garažas, įrengtas kelias įvažiavimui į
sklypą iš (duomenys neskelbtini), pastatyta tvora, įrengti vartai. Nurodė, kad
greta sklypo buvo ir šiuo metu yra vietinės reikšmės bendrojo naudojimo kelias,
t.y. (duomenys neskelbtini). 2006 m. pabaigoje greta esančio žemės sklypo Nr. 3
savininkai atsakovai R. M. ir R. G. pradėjo
statybos darbus (duomenys neskelbtini). Šių statybų metu buvo užblokuotas
įvažiavimas iš (duomenys neskelbtini) į ieškovei priklausantį žemės sklypą.
Ieškovė nurodė, kad būtent tuomet jai paaiškėjo, kad atsakovai yra nupirkę (duomenys
neskelbtini) dalį, t.y. buvęs keliukas (akligatvis) yra priskirtas atsakovams R. M. ir R. G. priklausančiam žemės
sklypui Nr. 3. Pažymėjo, kad pagal Kelių įstatymo nuostatas vietinės reikšmės
keliai yra naudojami vietiniam susisiekimui. Greta ieškovės žemės sklypo
esančiam vietinės reikšmės keliui 2003-07-02 buvo suteiktas (duomenys
neskelbtini) pavadinimas, tačiau jokie SB (duomenys neskelbtini) sprendimai dėl
kelio dalies pardavimo atsakovams nebuvo priimti. Ieškovės teigimu, atsakovai,
užtverdami kelio atkarpą, besiribojančią su ieškovei priklausančiu žemės sklypu,
bei visiškai pašalindami įvažiavimo iš (duomenys neskelbtini) galimybę, pažeidė
ieškovės kaip savininkės teises valdyti ir naudotis jai priklausančia
nuosavybe. Mano, kad pripažinus negaliojančia 1994-12-02 valstybinės žemės
pirkimo–pardavimo sutarties Nr. P01/95-3516 dalį, kuria buvo perleista ieškovės
ginčijama kelio dalis, turi būti pripažintinos negaliojančiomis ir atitinkamos
po to sudarytų žemės sklypo Nr. 3 nuosavybės teisių perleidimo sandorių dalys.
Atsakovas Nacionalinė žemės
tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į patikslintą ieškinį prašė jį
atmesti. Nurodė, kad nėra prieštaravimų dėl bendro naudojimo kelio ir atsakovų R. M. bei R. G.
turimo žemės sklypo. Nurodė, kad besiribojanti su ieškovės žemės sklypu
atsakovų sklypo dalis sudaro ne 23,68 kv. m., bet 28,12 kv. m. Prašė taikyti 30
dienų Administracinių bylų teisenos įstatyme numatytą senaties terminą savivaldybės
potvarkiui apskųsti. Sodo sklypas Nr. 3 buvo suformuotas kaip vienas žemės
sklypas, o ne papildomai buvo nupirkta ginčijamos valstybinės žemės sklypo
dalis. Mano, kad privatizavimo schema buvo parengta teisėtai, o 1994-12-02
žemės sklypo Nr. 3 pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta atsižvelgiant į
sodininkų bendrijos generalinį planą, kuris buvo suderintas SB (duomenys
neskelbtini).
Atsakovas Vilniaus miesto
savivaldybės administracija atsiliepimu prašė ieškinio netenkinti. Nurodė, kad
iki šiol sprendžiant ginčą buvo pasiremta negaliojančiomis normomis, todėl
teigti, kad 1994-12-02 valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis prieštaravo
imperatyvioms įstatymo normoms, nėra pagrindo. Sodininkų bendrijų narių sodų
sklypų pardavimo tvarkos metodiniuose nurodymuose buvo nurodytas tik pavyzdinis
bendro naudojimo žemės plotų, kuriuos galima prijungti prie privatizuojamų
žemės sklypų, sąrašas. Mano, kad G. G. teisėtai pagal
sodininkų bendrijos parengtą generalinį planą privatizavo papildomą 101 kv. m.
plotą. Pažymėjo, kad ieškovė nenurodė jokios teisės normos, kuriai prieštarauja
Vilniaus miesto valdybos 1994-10-06 potvarkis Nr. 1966V. Ieškovė apie savo
teisės pažeidimą turėjo sužinoti pasirašydama savo 1994-12-05 žemės sklypo
pirkimo–pardavimo sutartį, todėl ieškovė praleido ieškinio senaties terminą. Be
to, ji neįrodė aplinkybės, kad sklypo Nr. 3 privatizavimo metu ginčijamas buvęs
keliukas turėjo gatvės statusą. Atsakovo nuomone, ieškovė neturi teisės ginčyti
sandorius toje dalyje, kur jos teisės nepažeidžiamos, t.y. dėl buvusio keliuko
ploto, kuris nesiriboja su ieškovės žemės sklypu.
Atsakovai R. M. ir
R. G. atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad
ieškovė nepateikė įrodymų, jog ginčijama žemės sklypo dalis buvo vietinės
reikšmės kelias, o kelio statusas ir gatvės pavadinimas buvo suteiktas tik 2003
m., todėl ieškovė jau sudarydama savo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį
žinojo faktiškai naudojamas kaimynų sklypų ribas. Atsakovų įvardintu „akligatviu“
nuo pat sodo sklypo įsigijimo naudojosi pirmoji savininkė G.
G..
Atsakovai M. V. ir
R. V. atsiliepimu prašė ieškovės ieškinį atmesti. Nurodė,
kad atsakovams 2000 m. įsigijus žemės sklypą, jam nebuvo nustatyti jokie
apribojimai, tokių duomenų neturėjo sandorį tvirtinęs notaras. Atsakovai yra
sąžiningi įgijėjai, todėl turtas iš jų negali būti išreikalautas. Atsakovai
prašė teismo taikyti ieškinio senatį.
Trečiasis asmuo SB (duomenys neskelbtini) pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su pareikštu ieškiniu sutiko.
Bendrijos pirmininko teigimu, žemės sklypo privatizavimo schema parengta
neteisėtai, nes be pagrindo prie privataus sklypo buvo prijungta bendro
naudojimo žemė. Tarp žemės sklypų Nr. 1, 2, 3, 4, 5 ir 6 nuo 1968 m. SB (duomenys
neskelbtini) buvo bendrai naudojamas
vietinės reikšmės kelias. Mano, kad SB (duomenys neskelbtini) valdyba 1992-05-28 protokolu Nr. 2 neteisėtai
patvirtino patikslintą viso sodo išplanavimo projektą, dėl to generaliniame
plane buvo neteisėtai parengta sodo sklypo Nr. 3 privatizavimo schema.
Atsakovai G. K. ir
R. G. bei trečiasis asmuo VĮ „Registrų centras“ atsiliepimo
į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-04-11 sprendimu
ieškovės ieškinį tenkino iš dalies ir nusprendė: Atnaujinti ieškovei A. B. terminą Vilniaus miesto
valdybos 1994-10-06 potvarkiui Nr 1966V ginčyti.
Pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto valdybos 1994-10-06 potvarkio Nr 1966V
„Dėl sodininkų bendrijos (duomenys
neskelbtini) žemės pardavimo ir nuomos“ 2
punktą dalyje bei jo priedėlio 3 punktą, kuriuo leista G. G. parduoti
675 kv m ploto žemės sklypą dalyje dėl 28,12 kv m ploto valstybinės žemės
pardavimo.
Pripažinti negaliojančiais:
1) 1994-12-02 valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties Nr.
P01/95-3516 dalį, kuria G. G. įgijo nuosavybės teisę į
28,12 kv m ploto valstybinę žemę - (duomenys
neskelbtini) atkarpą, besiribojančią su A. B. priklausančiu žemės sklypu Nr. 5;
2) 1999-12-08 paveldėjimo teisės liudijimo, reg. Nr. P1-16251, išduoto R. G., dalį dėl nuosavybės teisės paveldėjimo į 28,12 kv m
ploto valstybinę žemę, (duomenys
neskelbtini) atkarpą, besiribojančią su A. B. priklausančiu žemės sklypu Nr. 5;
3) 1999-12-21 pirkimo – pardavimo sutarties, reg. Nr. P1-16793, kuria buvo
perleistos G. K. nuosavybės teisės į 28,12 kv m ploto
valstybinę žemę – (duomenys neskelbtini) atkarpą, besiribojančią su A. B. priklausančiu
žemės sklypu Nr. 5;
4) 2000-02-18 pirkimo – pardavimo sutarties, reg. Nr. AD-427, dalį, kuria buvo
perleistos R. V. ir M. V. nuosavybės
teisės į 28,12 kv m valstybinę žemę – (duomenys
neskelbtini) atkarpą, besiribojančią su A. B. priklausančiu žemės sklypu Nr. 5;
5) 2006-06-20 pirkimo pardavimo sutarties, reg. Nr. 10350, dalį, kuria buvo
perleistos R. G. ir R. M. nuosavybės
teisės į 28,12 kv m ploto valstybinę žemę – (duomenys neskelbtini) atkarpą,
besiribojančią su A. B. priklausančiu žemės sklypu Nr. 5,
kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys
neskelbtini). Kitą ieškinio dalį teismas nusprendė atmesti.
Teismas ginčijamame sprendime nurodė, kad nėra jokio
pagrindo teigti, jog 1994–1995 m. ieškovei bei jos kaimynams sudarant
valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis ieškovė turėjo žinoti konkrečias
kaimynų sklypų ribas, t.y., kad tuo metu buvo privatizuota ieškovės ginčijama
101 kv. m. buvusio vietinės reikšmės kelio (valstybinės žemės) dalis. Pažymėjo,
kad tuo metu žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartys buvo sudaromos neatlikus
kadastrinių (tiksliųjų) matavimų ir tuo metu piliečiai, privatizuodami žemės
sklypus sodininkų bendrijų teritorijose, paprastai nesidomėjo nei privatizavimo
schema, nei parengtu sodų bendrijos planu. Atsižvelgdamas į tai, teismas
nurodė, kad ieškovei jos teisės pažeidimas paaiškėjo tik atsakovams R. G. ir R. M. užtvėrus ieškovės
įvažiavimą į jos žemės sklypą, t.y. 2006 m. gruodžio mėn., jau galiojant
naujajam CK (CK 1.127 str. 1 d.). Ieškovė 2002-2004 m. atliko statybos
rekonstrukcijos darbus, o tai leidžia daryti išvadą, kad ieškovė gavo reikiamus
leidimus statybos darbams vykdyti, todėl nurodė, kad tuo labiau teigtina, jog
ieškovė tuo metu nežinojo, kad žemės sklypo Nr. 3 savininkai gali reikšti
ieškovei pretenzijas dėl naudojimosi žemės sklypu toje vietoje, kur yra
įvažiavimas į ieškovės žemės sklypą. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie
tai, jog žemės sklypo Nr. 3 ribos 2004-04-21 buvo suderintos su ieškove. Esant
nurodytoms aplinkybėms padarė išvadą, kad ieškovė nepraleido bendro 10 metų
ieškininės senaties termino. Pripažinęs, kad tik 2006 m. gruodžio mėn. ieškovei
sužinojus apie savo teisės pažeidimą paaiškėjo būtinybė ginčyti savivaldybės
aktą, teismas ieškovei atnaujino terminą skundui dėl 1994-10-06 potvarkio
paduoti. Nurodė, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog sodininkų bendrijos
vietinės reikšmės kelio iš viso nebuvo, nes visuose planuose minėtas kelias
buvo pažymėtas ir tai vienintelis kelias, kuriuo ieškovė gali privažiuoti prie
savo sklypo. Nurodė, kad ginčijamas plotas buvo sodininkų bendrijos bendro
naudojimo valstybinė žemė, todėl sodininkų bendrijos valdyba negalėjo rengti
privatizavimo dokumentų, o Vilniaus miesto valdyba leisti privatizuoti.
Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino 1994-12-05 valstybinės žemės pirkimo–pardavimo
sutartį iš dalies negaliojančia. Tačiau pažymėjo, kad nėra pagrindo pripažinti
negaliojantį sandorį dėl viso ieškovės ginčijamo 101 kv. m. ploto, nes tas
plotas, kuris nesiriboja su ieškovės sklypu, neturi įtakos ieškovės teisėms
naudojantis savo žemės sklypu. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino negaliojančiais
Vilniaus miesto valdybos 1994-10-06 potvarkį Nr. 1966V ir 1994-12-06 žemės
sklypo pirkimo–pardavimo sutartį dalyje dėl 28,12 kv. m. ploto valstybinės
žemės.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus
argumentai
Atsakovė Vilniaus miesto
savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo
2012-04-11 sprendimą ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį atmesti
kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame
sprendime padarė sau prieštaraujančią išvadą, nes pripažino, kad dar iki
Administracinių bylų teisenos įstatymo įsigaliojimo jau buvo pasibaigęs vieno
mėnesio terminas minėtam potvarkiui ginčyti, o vėliau išdėstė, kad tik 2006 m.
gruodžio mėn. ieškovei sužinojus apie savo teisės pažeidimą paaiškėjo būtinybė
ginčyti savivaldybės aktą. Nurodė, kad teismas visiškai neanalizavo ieškinio
senaties termino praleidimo priežasčių, nesvarstė, ar jos yra pakankamai
svarbios, netyrė aplinkybių, kurios ieškovei trukdė laiku kreiptis į teismą dėl
minėto potvarkio nuginčijimo, todėl nemotyvuotai atnaujino ieškinio senaties
terminą Vilniaus miesto valdybos 1994-10-06 potvarkiui ginčyti. Nurodė, kad
ieškovė neprašė teismo atnaujinti praleistą terminą potvarkiui ginčyti, dėl to
mano, jog teismas peržengė ieškinio ribas. Be to, pažymėjo, kad 1994-12-02 valstybinės
žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties ir ieškovės sudarytos sklypo pirkimo–pardavimo
sutarties sudarymo pagrindas buvo skundžiamas Vilniaus miesto valdybos
1994-10-06 potvarkis, dėl to ieškovė apie ginčijamą potvarkį sužinojo
pasirašydama sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Atsižvelgiant į tai, kad
Administracinių bylų teisenos įstatymas įsigaliojo tik 1999-05-01, šiuo atveju
turėjo būti taikomas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas, numatytas
1964 m. CK 84 str. 1 d. Nurodė, kad ginčo žemė negali būti laikoma bendro
naudojimo žeme, nes ieškovės ir atsakovų sklypai ribojasi su sklypu Nr. 57 ir
kelio gale susidaro akligatvis. Mano, kad ginčo plotas galėjo būti
privatizuotas. Be to, nurodo, kad teismas, pripažindamas iš dalies negaliojančiais
minėtą potvarkį bei pirkimo–pardavimo sutartis, neišsprendė restitucijos
klausimo šioje byloje, o tokie neaiškumai daro išnagrinėtą bylą iki galo
neišspręstą, dėl to skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas.
Atsakovai R. G. ir R. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-04-11 sprendimą ir priimti naują
sprendimą – patikslintą ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Apeliaciniame skunde
nurodo, kad visos ieškovės įvažiavimo į garažą kliūtys yra nulemtos subjektyvių
priežasčių – pačios ieškovės veiksmų, t.y. įvažiavimo į garažą įrengimo žinant,
jog jis statomas apeliantams nuosavybės teise priklausančioje žemės sklypo
dalyje. Nurodė, kad ieškovei negalėjo būti nežinomos apeliantų sklypo ribos,
kadangi jau buvę apeliantų sklypo savininkai jame laikė savo automobilį ir
sklypo ribos buvo akivaizdžios bei matomos iš jų užimamo žemės ploto. Nurodė,
kad ieškovė į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog 1994-12-02 ginčijama
privatizuota žemės dalis buvo teisės aktų nustatyta tvarka pripažinta kaip
vietinės reikšmės kelias. Gatvės pavadinimą įvažiavimas į sklypus gavo vėliau,
t.y. 2003 m. Nurodė, kad akligatviu visuomet naudojosi apeliantų sklypo
savininkė G. G., o visi sodininkų bendrijos nariai žemę
privatizavo vienu metu, vienu sąrašu, pagal vieną generalinį SB (duomenys
neskelbtini) planą ir tikrai žinojo savo kaimynų faktiškai nusistovėjusias
privatizuojamas sklypų ribas. Nurodė, kad teismas, atnaujindamas ieškinio
senaties terminą, peržengė ieškinio ribas, dėl to akivaizdu, kad terminas
skųsti tiek administracinį aktą, tiek pateikti patį ieškinį, yra praleistas.
Atsakovė Nacionalinė
žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė apeliacinį skundą, kuriuo
prašė panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-04-11 sprendimą
ir priimti naują sprendimą – vadovaujantis Administracinių bylų teisenos
įstatymo 101 str. 6 p., bylą dėl ginčijamo administracinio akto panaikinimo,
suėjus senaties terminui, nutraukti, visus kitus išvestinius reikalavimus
atmesti kaip nepagrįstus. Nurodė, kad senaties terminas administraciniam aktui
apskųsti yra skaičiuojamas nuo skundžiamo akto paskelbimo, o ne nuo momento,
kai asmuo suvokė, jog skundžiamas administracinis aktas tariamai pažeidžia jo
teises ir interesus, dėl to mano, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog tik 2006
m. gruodžio mėn. ieškovei sužinojus apie savo teisės pažeidimą jai paaiškėjo
būtinybė ginčyti savivaldybės aktą. Be to, toks faktas tik patvirtina, kad
pareiškėjai jau nuo 2006 m. gruodžio mėn. tapo aišku, jog skundžiamas
administracinis aktas galimai pažeidžia jos teises ir teisėtus interesus, todėl
neaišku, kodėl nei teismas savo sprendime, nei ieškovė nenurodė, kokios
svarbios priežastys egzistavo nuo 2006-12-06, kurios trukdė ieškovei kreiptis
dėl skundžiamo administracinio akto nuginčijimo. Mano, kad ieškovė praleido
ginčijamo individualaus administracinio akto apskundimo terminą, todėl byla turėtų
būti nutraukta. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo taikytas ir
aiškintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-02-07 nutarimas Nr. 89 ir juo
patvirtinta tvarka neteko galios 1993-07-29, todėl manytina, kad teismas
pažeidė procesines ginčo nagrinėjimo ir materialinės teisės normas. Mano, kad
pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į atsakovo argumentus,
kad patikslintu generaliniu planu buvo ne tik pakeista 101 kv. m. ploto
teritorijos paskirtis, bet ir suformuotas naujas atsakovei parduotinas
valstybinės žemės sklypas, į kurį pateko ginčijama teritorija. Pažymėjo, kad
1994-09-30 suderintas SB (duomenys neskelbtini) generalinis planas ir jo
sprendinius patvirtinantis SB (duomenys neskelbtini) valdybos 1992-05-20
posėdžio protokolas šiai dienai yra galiojantys ir nenuginčyti, dėl to darytina
išvada, kad šiai dienai galioja teritorijų planavimo dokumentas, kuriame 101
kv. m. ploto ginčo teritorija yra pripažinta ne keliu, o bendro 675 kv. m. ploto,
šiuo metu jau privataus, žemės sklypo dalimi. Todėl pirmosios instancijos
teismas neišsprendė kilusio ginčo visa apimtimi. Mano, kad pirmosios
instancijos teismas pažeidė CPK 185 str. numatytą visapusiško ir objektyvaus
įrodymų vertinimo pareigą. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, mano, kad teismo
sprendimo dalis, kuria pripažinta, jog 101 kv. m. ploto teritorija negalėjo
būti privatizuojama pagal tuo metu galiojusius įstatymus, yra nepagrįsta,
kadangi, pirma, po SB (duomenys neskelbtini) generalinio plano (teritorijų
planavimo dokumento) patikslinimo ši teritorija buvo suformuoto 675 kv. m.
ploto parduotino žemės sklypo dalimi, o ne keliu, antra, ši teritorija nebuvo
bendro naudojimo teritorija, ką patvirtina jau minėti rašytiniai įrodymai ir
ypač pačios sodininkų bendrijos valdybos protokolas.
Ieškovė A. B. pateikė atsiliepimus
į apeliacinius skundus, kuriais prašė atmesti apeliantų apeliacinius skundus ir
palikti galioti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-04-11 sprendimą bei priteisti
bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas,
todėl jo naikinti nėra pagrindo. Nurodė, kad ieškovė nepraleido bendrojo 10
metų ieškinio senaties termino, nes apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik
2006 metais. Mano, kad klaidinga apeliantų nuomonė, jog ginčo plotas nebuvo
bendro naudojimo vidaus reikšmės kelias tarp žemės sklypų Nr. 1, 2, 3, 4, 5 ir
6. Vilniaus miesto valdybos 1994-09-30 suderintame SB (duomenys neskelbtini)
generaliniame plane buvo neteisėtai parengta sodo sklypo Nr. 3 privatizavimo
schema. Pažymėjo, kad neteisėtai privatizuojant valstybei priklausančią žemę
buvo pažeistas viešasis interesas. Šiuo atveju svarbus SB (duomenys
neskelbtini) pirmininko Z. M. pareiškimas, kad jokių
dokumentų apie papildomo sklypo privatizavimą bei kaimynų parašų apie sutikimą
privatizuoti kelią, nėra. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo kolegija 2012-01-19
nutartimi konstatavo, jog pardavėjas – (duomenys neskelbtini) seniūnijos
Valdybos atstovas seniūnas G. J., veikiantis pagal
Vilniaus miesto valdybos įgaliojimą, ir pirkėjas – G. G.,
sudarydami 1994-12-02 žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, pažeidė
imperatyvią teisės normą.
Atsakovai R. V. ir M. V. pateikė atsiliepimą į apeliacinius skundus, kuriuo
prašė apeliacinius skundus tenkinti. Nurodė, kad teismas, išspręsdamas bylą,
neišsprendė restitucijos klausimo, tokiu būdu palikdamas neaiškumų, darančių
išnagrinėtą bylą iki galo neišspręstą. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
praktika, nagrinėjamoje byloje restitucija turėtų būti taikoma tarp valstybės
ir paskutinių turto įgijėjų, tuo tarpu atsakovams, tarp jų R.
V. ir R. M., iš dalies naikinamų sandorių pagrindu
prieš paskutinius turto įgijėjus įgijusiems ginčo žemės sklypą, restitucijos
taikymas neturėtų sukelti jokių turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn
padarinių.
Atsakovai G. K. ir
R. G. bei tretieji asmenys SB (duomenys neskelbtini) ir VĮ „Registrų centras“ atsiliepimų į atsakovų apeliacinius skundus
nepateikė.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai
argumentai ir išvados
Apeliantų Vilniaus
miesto savivaldybės administracijos, R. G. ir R. M. bei Nacionalinės
žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniai skundai
atmestini.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio
skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo
negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės
instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde
nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas. Apeliacinės
instancijos teismas absoliučių 2012-04-11 teismo sprendimo negaliojimo priežasčių,
nurodytų CPK 329 str., nenustatė. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta aplinkybių,
kurios galėtų būti pagrindu peržengti pateiktų apeliacinių skundų ribas dėl
poreikio ginti viešąjį interesą, todėl bylą kolegija nagrinėja apeliacinių
skundų ribose, jų neperžengdama.
Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta,
kad ieškovė A. B. nuosavybės teise valdo 618 kv. m. žemės
sklypą Nr. 5, esantį SB (duomenys neskelbtini) teritorijoje, (duomenys
neskelbtini), su jame esančiais pastatais – gyvenamuoju namu bei garažu. Žemės
sklypą ieškovė įsigijo 1994-12-05 valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties
Nr. P01/95-3476 pagrindu. 2001-11-15 Lietuvos Respublikos Vilniaus apskrities
viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos
inspekcijos tarnybos išduoto leidimo vykdyti statybos darbus Nr. R01-637
pagrindu ieškovei leista statyti, rekonstruoti sodo namą, esantį aukščiau
minėtame ieškovei priklausančiame žemės sklype. Greta ieškovei priklausančio
žemės sklypo buvo ir yra vietinės reikšmės bendrojo naudojimo kelias, t.y. (duomenys
neskelbtini) (vietinis kelias). 2006 m. pabaigoje (duomenys neskelbtini) prasidėjo
statybos darbai, kuriuos vykdė greta esančio žemės sklypo Nr. 3 savininkai
atsakovai R. M. ir R. G.. Šių statybų
metu buvo užblokuotas 3,70 m. pločio ir 6,40 m. ilgio (23,68 kv. m. ploto)
įvažiavimas iš (duomenys neskelbtini) į ieškovei priklausantį žemės sklypą.
Paaiškėjo, kad kelias, skiriantis ieškovės sklypą Nr. 5, esantį SB (duomenys
neskelbtini) teritorijoje, (duomenys neskelbtini), su gretimu sklypu Nr. 3,
priklausančiu atsakovams R. M. ir R. G.,
yra privatizuotas 1994-12-02. Ieškovė teigia, kad neturi galimybės patekti į
savo žemės sklypą, todėl prašo panaikinti 1994-10-06 potvarkį Nr. 1966V ir sandorius
dalyse, kuriomis buvo perleistos atsakovams nuosavybės teisės į 3,70 m. pločio
ir 6,40 m. ilgio (23,68 kv. m. ploto) bendro naudojimo kelio – (duomenys
neskelbtini), atkarpą: 1994-12-02 žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį tarp G. G. ir (duomenys neskelbtini) seniūnijos (t. 1, b.l.
100-101); G. G. turto paveldėjimo teisės liudijimą,
išduotą R. G. (t. 1, b.l. 99); žemės sklypo 1999-12-21
pirkimo–pardavimo sutartį tarp R. G. ir G.
K. (t. 1, b.l. 97-98); 2000-02-18 žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį
tarp G. K. ir R. V., M.
V. (t. 1, b.l. 96); 2006-06-20 žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį tarp R. V. ir R. M., R. G. (t.
1, b.l. 85-95).
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija,
išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatė, kad byloje ginčas kyla dėl aukščiau minėto
potvarkio ir pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo iš dalies negaliojančiais
kaip prieštaraujančiais imperatyvioms įstatymo normoms. Atkreiptinas dėmesys,
kad Vilniaus apygardos teismas 2012-01-19 nutartyje šioje civilinėje byloje, apeliacine
tvarka spręsdamas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-01-05 sprendimo
pagrįstumo klausimą, kuriuo ieškovės ieškinys buvo atmestas, nurodė, jog
pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, nes ir
pardavėjas (duomenys neskelbtini) seniūnijos valdybos atstovas seniūnas G. J., veikiantis pagal Vilniaus miesto valdybos įgaliojimą,
ir pirkėjas G. G., sudarydami 1994-12-02 žemės sklypo
pirkimo–pardavimo sutartį, pažeidė imperatyvią teisės normą. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris
yra niekinis ir negalioja. Atsižvelgdamas į tai, Vilniaus miesto 1 apylinkės
teismas skundžiamame sprendime padarė analogišką išvadą, nurodydamas, kad
ginčijamas plotas buvo sodininkų bendrijos bendro naudojimo valstybinė žemė,
todėl sodininkų bendrijos valdyba negalėjo rengti privatizavimo dokumentų, o
Vilniaus miesto valdyba leisti privatizuoti, todėl dalį 1994-12-05 valstybinės
žemės pirkimo–pardavimo sutarties pripažino prieštaraujančia imperatyvioms
įstatymo normoms. Taip pat pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad tik
2006 m. gruodžio mėn. ieškovei sužinojus apie savo teisės pažeidimą jai
paaiškėjo būtinybė ginčyti savivaldybės aktą, atnaujino terminą skundui dėl
1994-10-06 potvarkio paduoti. Apeliaciniuose skunduose apeliantai teigia, kad
pirmosios instancijos teismas nepagrįstai peržengė ieškinio ribas ir atnaujino šio
skundo padavimo senaties terminą. Kolegija, spręsdama šių apeliacinių skundų
argumentų pagrįstumą bei sutikdama su bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos
teismo skundžiamo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo 2012-01-19
nutarties išvadomis dėl sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties prieštaravimo
imperatyvioms įstatymo normoms, daro išvadą, kad minėti apeliantų argumentai
dėl termino 1994-10-06 potvarkiui apskųsti atstatymo šiuo atveju nėra
reikšmingi, kadangi nagrinėjamu atveju pripažinus pradinį pirkimo–pardavimo
sandorį prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo nuostatoms, jis laikomas
negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, dėl to ieškovei ir atsakovams,
nepriklausomai nuo 1994-10-06 potvarkio priėmimo ir galiojimo, kyla visos
pasekmės, susijusios su pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimu negaliojančiu.
Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio
ministerijos apeliaciniame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos
teismo taikytas ir aiškintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-02-07
nutarimas Nr. 89 ir juo patvirtinta tvarka neteko galios 1993-07-29, todėl
manytina, kad teismas pažeidė procesines ginčo nagrinėjimo ir materialinės
teisės normas. Šiuo atveju iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo
matyti, kad teismas, nurodydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-02-07
nutarimo Nr. 89 nuostatas, reglamentuojančias valstybinių žemės sklypų nuomą, kai
jų negalima privatizuoti, nurodė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993-07-21
nutarimu Nr. 550 (1994-06-21 – 1995-04-13 redakcija) patvirtintos „Valstybinės
žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos“ 7 p. ir 7.1.9
p. nuostatas, kurios analogiškos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-02-07
nutarimo Nr. 89 6 p. nuostatoms. Be to, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas
pažymėjo, kad privatizavimo dokumentų parengimas prieštaravo Žemės reformos
įstatymo 13 str. 1 p., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-02-07 nutarimu Nr.
89 patvirtintos „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų
narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ 6.2.2 p., taip pat ir Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 1993-07-21 nutarimu Nr. 550 patvirtintos „Valstybinės žemės sklypų
ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos“ 7.1.9 p. nuostatoms.
Atsižvelgiant į tai, minėtas apeliacinio
skundo argumentas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Nagrinėjamu
atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismui pagrįstai
nustačius, jog pradinis ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandoris (o kartu
ir kiti po jo sudaryti sandoriai dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo) yra iš
dalies neteisėtas, priimtas pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas, kyla
restitucijos taikymo tarp šalių klausimas. Teismas, spręsdamas restitucijos
taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina
(CK 6.145 str. 2 d., 6.241 str.). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas
turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 str.) ir įvertinti, ar nėra pagrindo
jį pakeisti (CK 6.145 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-23
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2009-06-29 nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-3-278/2009; 2009-07-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2009).
CK 6.145 str. ir 6.147 str. nustatytos įvairios restitucijos taikymo
modifikacijos, kurių esmė – užtikrinti sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų
pusiausvyrą. Pažymėtina, kad šiuo atveju svarbu, jog
taikytina restitucija nepaneigtų suinteresuotų asmenų teisės į teisinį tikrumą
ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2012-04-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Kasacinis teismas savo
nutartyse detalizuodamas restitucijos taikymo taisykles yra pažymėjęs, kad
taikant restituciją konkrečiu atveju turi būti įvertinta įstatyme nustatyta
galimybė teismui išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai
jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir
nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 str. 2 d.) (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2009-12-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2009; 2010-02-05 nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-47/2010).
Nagrinėjamu
atveju sprendžiant restitucijos taikymo klausimą, svarbu pažymėti, jog
restitucijos taikymas turi būti realus, atitinkantis sąžiningumo, protingumo ir
teisingumo principus. Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad pirminė
pirkimo–pardavimo sutartis dėl ginčijamo žemės sklypo dalies buvo sudaryta
1994-12-02, o sutartyje nurodyta sandorio kaina – 15,88 Lt. Atitinkamai
paskutinė pirkimo–pardavimo sutartis, kurios pagrindu nuosavybės teisę į
ginčijamą žemės sklypo dalį įgijo atsakovai R. M. ir R. G., sudaryta praėjus nemažai laiko po pirminės sutarties
sudarymo, t.y. 2006-06-20. Pastarojo sandorio kaina – 235 000 Lt. Taigi,
matyti, jog per šį laikotarpį iš esmės pasikeitė teisinių santykių reguliavimas
bei turto vertė. Tai reiškia, kad sprendžiant restitucijos taikymo klausimą
svarbu atsižvelgti buvusį ir esamą teisinį reguliavimą, sąžiningumo, protingumo
ir teisingumo principus bei teisę į teisinį tikrumą
ir teisinį apibrėžtumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Be to, atkreiptinas
dėmesys, kad Vilniaus apygardos
teismas 2012-01-19 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1638-262/2011
nurodė, jog, atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ginčijamų sandorių dalys prieštarauja imperatyvioms įstatymo
normoms, vadovaujantis principu „Iš neteisės negali atsirasti teisė“ bei
teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str.), negalima
atsakovų laikyti sąžiningais įgijėjais CK 4.96 str. 2 d. prasme. Taigi, atsižvelgdama
į tai, kas išdėstyta, t.y. į tai, kad iš esmės pasikeitus visuomeninei
padėčiai, nagrinėjamu atveju restitucijos taikymas paneigtų teisingą atlyginimo
už įsigytą žemės sklypo dalį kompensavimo dydį, bei į tai, kad prieštaravimas
imperatyvioms įstatymo nuostatoms šiuo atveju buvo nustatytas ne tik
valstybinės institucijos, perleidusios ginčo žemės sklypą G. G., veiksmuose, bet ir minėtoje
įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos teismui 2012-01-19 nutartyje
nustačius, kad ir atsakovai negali būti laikomi sąžiningais įgijėjais, bei vadovaudamasi sąžiningumo,
protingumo ir teisingumo principais, teisėjų kolegija daro išvadą, jog
nagrinėjamu atveju restitucijos tarp ginčo šalių taikymas, t.y. ginčo šalių grąžinimas į pradinę padėtį, yra neproporcinga priemonė,
kuri galėtų pažeisti suinteresuotų asmenų teises į teisinį apibrėžtumą. Kitaip tariant, teisėjų kolegija,
remdamasi aukščiau išdėstytais motyvais, mano, kad šiuo atveju nėra pareigos
grąžinti ginčijamo žemės sklypo dalį pradiniam pardavėjui, o paskutiniams
įgijėjams (be kita ko, Vilniaus apygardos teismo 2012-01-19 nutartimi
pripažinus, kad jie negali būti laikomi sąžiningais įgijėjais) pagrindo atitinkamai kompensuoti
prarastos žemės sklypo dalies ekvivalentą pinigais.
Taip pat apeliacinės instancijos teisėjų kolegija
sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo (taip pat ir Vilniaus
apygardos teismo 2012-01-19 nutarties) išvadomis dėl to, kad ieškovė nepraleido
bendrojo 10 metų ieškinio senaties termino pirkimo–pardavimo sutartims apskųsti,
todėl atskirai dėl šių apeliacinių skundų argumentų nepasisako. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepasisako
dėl kitų apeliacinių skundų argumentų, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo
teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo
pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip
reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį
skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės
instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-107/2010).
Apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal apeliantų Vilniaus miesto savivaldybės
administracijos, R. G. ir R. M. bei
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio
ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-04-11
sprendimo, vadovaudamasi aukščiau išdėstytais argumentais, teisėjų
kolegija daro išvadą, kad pagrindų,
nurodytų CPK 329 str. bei 330 str., dėl kurių skundžiamas
pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas
apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais, nėra, todėl
apeliaciniai skundai atmetami ir skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.
Ieškovė A. B. prašė teismo priteisti
jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau įrodymų, kad tokios išlaidos bylą
nagrinėjant apeliacine tvarka buvo patirtos, nepateikė, dėl to šis ieškovės
prašymas yra netenkinamas.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 329-331 str.,
n
u t a r i a :
Atsakovų Vilniaus
miesto savivaldybės administracijos, R. G. ir R. M. bei Nacionalinės
žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus atmesti.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012
m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai
Laima Gerasičkinienė
Dalia Kačinskienė
Kolegijos pirmininkas Dainius
Rinkevičius