Civilinė byla Nr. 3K-3-319/2009
Procesinio
sprendimo kategorija 30.4.1; 95.7 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. liepos 31 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja),
Egidijaus Laužiko ir Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Šiaulių apygardos vyriausiojo
prokuroro kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 20 d. sprendimo peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro,
siekiančio apginti viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Kauno apskrities
viršininko administracijai, S. B., S. D., O. P., T. S. dėl pažymų, išvadų, teisių
perleidimo sutarties, sprendimų ir įsakymo atkurti nuosavybės teises,
paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiais ir
restitucijos taikymo; trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos
Respublikos žemės ūkio ministerijos.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo
ginčas dėl administracinių aktų atkurti nuosavybės teises į žemę teisėtumo, kai
buvo pažeista specialiųjų teisės aktų nustatyta sprendimo atkurti nuosavybės
teises priėmimo tvarka.
Šiaulių
apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, 2007 m. liepos 3
d. kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiais: Šiluvos
agrarinės reformos tarnybos 1996 m. balandžio 12 d. pažymą, kurioje nurodyta,
kad M. N.–T. turėjo 20 ha žemės Raseinių apskrityje (duomenys neskelbtini);
1996 m. balandžio 12 d. nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą perleidimo
sutarties, sudarytos S. D. ir T. S., patvirtintos Raseinių rajono Šiluvos
seniūnijos seniūno (registro Nr. 71), dalį dėl teisės į M. N.–T. valdytus 5 ha
žemės perleidimo; Raseinių rajono Šiluvos agrarinės reformos tarnybos 1996 m.
gegužės 16 d. išduotą T. S. pažymą Nr. 233, O. P. – pažymą Nr. 243, B. B. –
pažymą Nr. 244, kuriose nurodyta, kad Raseinių apskrityje (duomenys
neskelbtini) M. N.–T. turėjo 20 ha žemės; Raseinių rajono Šiluvos agrarinės
reformos tarnybos 1996 m. liepos 29 d. išvadas dėl nuosavybės teisės atkūrimo T.
S., B. B. ir O. P.; Kauno apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 12 d. įsakymo
Nr. 05-6356 dalį dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo natūra: O. P. – į
4,0 ha, T. S. – į 2,67 ha, B. B. – į 4,0 ha; Kauno apskrities valdytojo administracijos
1996 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. 72/8853 atkurti T. S. nuosavybės teisę į
2,67 ha žemės Raseinių rajone (duomenys neskelbtini), grąžinant žemę natūra;
Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr.
72/8852 atkurti O. P. nuosavybės teisę į 4 ha žemės ir 1996 m. gruodžio 12 d. sprendimą
Nr. 72/8854 atkurti B. B. nuosavybės teisę į 4 ha žemės Raseinių rajone (duomenys
neskelbtini), grąžinant žemę natūra; 1998 m. balandžio 8 d. paveldėjimo
pagal įstatymą teisės liudijimo (registro Nr. 1-1297) dalį, pagal kurią S. B. priėmė
kaip B. B. palikimą 38/100 dalis 10,67 ha žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys
neskelbtini) Raseinių rajone (duomenys neskelbtini); panaikino
teisinę registraciją: T. S. – į 25/100 dalis, O. P. – į 37/100 dalis, S. B.
– į 38/100 dalis 10,67 ha žemės sklypo Raseinių rajone (duomenys neskelbtini)
(unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys
neskelbtini), Šiluvos k.v., reg. Nr. (duomenys neskelbtini).
Raseinių
rajono Šiluvos apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991 m. rugpjūčio 12
d. B. B. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jos motinos M. N.–T. turėtus
23 ha žemės Raseinių rajono (duomenys neskelbtini) kaimuose; pretendentais
į žemę taip pat nurodė seseris O. P. ir S. D. 1996 m. balandžio 12 d.
sutartimi S. D. perleido savo vaikaičiui T. S. teisę atkurti nuosavybės
teises į M. N.–T. 5 ha žemės Raseinių rajone (duomenys neskelbtini) ir I.
N. 0,72 ha žemės Raseinių rajone (duomenys neskelbtini). Šiluvos
apylinkės agrarinės reformos tarnyba 1996 m. gegužės 12 d. išdavė pažymą, kurioje
nurodyta, kad M. N.–T. Raseinių apskrityje (duomenys neskelbtini) turėjo
20 ha žemės, kurią įsigijo 1939 m. lapkričio 8 d. iš K. D., ir kad pažyma
parengta pagal giminystės ryšius įrodančius dokumentus bei 1939 m. lapkričio 8
d. pirkimo–pardavimo aktą. Šiluvos agrarinės reformos tarnyba 1996 m. gegužės 16
d. išdavė atsakovams pažymas, kuriose nurodyta, kad Raseinių apskrityje (duomenys
neskelbtini) M. N.–T. turėjo 20 ha žemės ir kad pažymos parengtos
pagal giminystę įrodančius dokumentus bei 1939 m. lapkričio 8 d. pirkimo–pardavimo
aktą. Šiluvos apylinkės agrarinės reformos tarnyba 1996 m. liepos 29 d. parengė
išvadas, kad M. N.–T. ir I. N. valdė nuosavybės teise 22,87 ha žemės Kauno
apskrityje (duomenys neskelbtini), ir kad T. S. turi teisę atkurti
nuosavybės teisę į 5,72 ha žemės, grąžinant 2,67 ha natūra Raseinių rajone (duomenys
neskelbtini); O. P. – į 5,72 ha, B. B. – į 5,71 ha žemės, grąžinant po 4 ha
natūra Raseinių rajone (duomenys neskelbtini). Kauno apskrities
valdytojo 1996 m. gruodžio 12 d. įsakymu ir Kauno apskrities valdytojo
administracijos 1996 m. gruodžio 12 d. sprendimais atkurta nuosavybės
teisė: T. S. - į 2,67 ha, O. P. - į 4 ha, B. B. - į 4 ha žemės Raseinių
rajone (duomenys neskelbtini), grąžinant šią žemę natūra. Iš nurodytų
žemės sklypų sudarytas bendras 10,67 ha žemės sklypas ūkininko ūkiui,
įregistruotam O. P. vardu. Po B. B. mirties 1993 m. gegužės 10 d. jos turtą,
tarp jo ir 38/100 dalis 10,67 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini),
paveldėjo sūnus S. B., kuriam 1998 m. balandžio 8 d. išduotas paveldėjimo
pagal įstatymą teisės liudijimas.
Ieškovas
nurodė, kad atsakovams T. S., O. P., B. B. nuosavybės teisės į žemę (duomenys
neskelbtini) atkurtos pažeidžiant nuosavybės teisės atkūrimą
reglamentuojančius teisės aktus, nes nėra dokumentų, neginčytinai įrodančių,
kad M. N.–T. buvo iki nacionalizacijos šios žemės savininkė: Žemės banko 1937
m. balandžio 14 d. nutarime padarytas įrašas, kad 1939 m. lapkričio 8 d. pirkimo–pardavimo
aktu M. N. įsigijo 20 ha žemės (duomenys neskelbtini), nepatvirtina jos nuosavybės
teisių į nurodytą žemę; pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio
10 d. nutarimo Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise aktą įrodančių papildomų
dokumentų“ 1.1.5 punktą nurodytas nuorašas laikytinas papildomu žemės valdymo
nuosavybės teise faktą įrodančiu dokumentu, kuris pagal 1.3 punkto nuostatas,
galiojusias iki 1997 m. spalio 4 d., turėjo būti peržiūrėtas rajono
ekspertų komisijos ir ši turėjo arba pasiūlyti atkurti nuosavybės teisę į
nurodytą žemę, arba pripažinti, kad pateikto dokumento nepakanka žemės valdymo
nuosavybės teise faktui patvirtinti. Ieškovo teigimu, dėl to, kad nuosavybės
teisės atsakovams atkurtos pažeidžiant specialiųjų teisės aktų nustatytą tvarką,
toks atkūrimas yra neteisėtas. Dėl to, kad atsakovams nuosavybės teisės
atkurtos pažeidžiant specialiųjų teisės aktų nustatytą tvarką, ieškovas prašė
pripažinti negaliojančiais administracinius aktus dėl šių teisių atkūrimo ir
taikyti restituciją.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Raseinių rajono apylinkės
teismas 2008 m. balandžio 1 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas, įvertinęs
byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, priėjo prie išvados,
kad ieškovas nepraleido 1997 m. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyto 30 dienų
termino kreiptis į teismą dėl atitinkamų institucijų sprendimų atkurti
nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisėtumo, nes pakankamai
duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog nurodyti sprendimai pažeidžia viešąjį
interesą, buvo surinkta 2007 m. gegužės 31 d., gavus raštą iš Lietuvos centrinio
valstybės archyvo, o ieškinys teismui išsiųstas 2007 m. birželio 28 d. Teismas nurodė,
kad pagal 1991 m. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 9, 10 straipsnių nuostatas,
galiojusias nuosavybės teisių į ginčo žemę atkūrimo metu, kartu su prašymu dėl
išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo turėjo būti pateikti nuosavybės teisę
patvirtinantys dokumentai, kuriais gali būti: išrašai iš hipotekos knygų, turto
perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizacijos aktai, taip pat valstybinių
archyvų išduoti pažymėjimai. Atsakovų pateiktas Žemės banko 1937 m. balandžio 14
d. nutarimo Nr. 431 nuorašas pagal Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarimo
Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“
1.1.5 punktą yra papildomas žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodantis dokumentas,
kurį pagal šio Nutarimo 1.3 nuostatas, galiojusias iki 1997 m. spalio 4 d., turėjo
peržiūrėti rajono ekspertų komisija nuosavybės teisių į žemę atkūrimo
klausimams nagrinėti; ši komisija galėjo arba siūlyti atkurti nuosavybės teisę į
žemę, arba pripažinti, kad pateikto dokumento nepakanka žemės valdymo
nuosavybės teise faktui patvirtinti; tokiu atveju pretendentai turėjo teisę
kreiptis į teismą. Teismas pažymėjo, kad M. N.–T. žemės grąžinimo byloje esančioje
Žemės banko 1937 m. balandžio 14 d. dokumento kopijoje ištaisyta data, aktų
knygos numeris ir pirkėjo pavardė, taisymai neaptarti, nematyti, kieno parašai
ir antspaudas, nesunumeruoti bylos lapai. Teismas konstatavo, kad nuosavybės
teisės į žemę atsakovams atkurtos nepateikus nuosavybės teisę į žemę įrodančio
dokumento, tik pagal papildomą dokumentą, neperdavus šio klausimo svarstyti ekspertų
komisijai. Dėl to teismas sprendė, kad atitinkamos pažymos, Kauno apskrities valdytojo
įsakymas ir Kauno apskrities valdytojo administracijos sprendimai dėl
nuosavybės teisių į žemę atkūrimo atsakovams priimti pažeidžiant imperatyviąsias
įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostatas, todėl pripažintini negaliojančiais,
panaikinant jų pagrindu atsiradusias teisines pasekmes (2000 m. CK 1.80 straipsnio
1, 2 dalys). Kartu teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pretendentai,
pateikdami žemėtvarkos tarnybai duomenis dėl nuosavybės teisių į ginčo žemę
atkūrimo, veikė nesąžiningai; nepagrįsti sprendimai priimti dėl žemėtvarkos
pareigūnų aplaidumo.
Šiaulių apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. vasario 20 d. sprendimu
patenkino atsakovės S. D. apeliacinį skundą: Raseinių rajono apylinkės teismo
2008 m. balandžio 1 d. sprendimą panaikino, priėmė naują sprendimą – ieškinį
atmetė. Teisėjų kolegija nurodė, kad, nagrinėjant bylą apeliacinėje
instancijoje, teismui pateiktas Raseinių rajono žemėtvarkos skyriaus Nuosavybės
teisėmis žemės valdymo faktą įrodančių dokumentų nagrinėjimo komisijos 2008 m.
lapkričio 28 d. posėdžio protokolas Nr. 56, kuriame konstatuota, kad Šiluvos
seniūnijoje esančių papildomų archyvinių dokumentų pakanka nuosavybės teisėms į
M. N.–T. žemę atkurti. Šią išvadą taip pat patvirtina byloje surinkti duomenys:
teismui pateikta Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
specialisto išvada, Raseinių rajono Šiluvos agrarinės reformos tarnybos bylų
medžiaga. Kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog nuosavybės
teises į M. N.–T. žemę patvirtinantys dokumentai pretendentams buvo nepagrįstai
parengti dėl Raseinių rajono Šiluvos agrarinės reformos tarnybos darbuotojų ir
tarnybos pirmininkės neteisėtų veiksmų; teismui nepateikta duomenų, kad
nuosavybės teisių atkūrimo procese patys pretendentai elgėsi neteisėtai, ieškovas
taip pat neginčija atsakovų sąžiningumo, apeliacinės instancijos teismo
posėdyje prokuratūros atstovė nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog
atsakovai nuosavybės teisių atkūrimo procese savo veiksmais darė kokią nors
įtaką neteisėtoms pažymoms išduoti ir administraciniams aktams priimti. Kolegija
nurodė, kad pretendentai atkurti nuosavybės teises, tinkamai išreiškę savo
valią, gali pagrįstai tikėtis, jog nuosavybės teisės jiems bus atkurtos laikantis
įstatymų nustatytos tvarkos, nepažeidžiant teisės aktų nustatytų procedūrų. Nagrinėjamu
atveju šios procedūros buvo pažeistos Kauno apskrities valdytojo
administracijai pavaldžių žemėtvarkos tarnybos pareigūnų, kuriems įstatymų
leidėjo pavesta vykdyti šį procesą. Kolegija pažymėjo, kad tikroji teisės
paskirtis – ieškoti įvairių asmenų interesų, taip pat privačių asmenų teisių ir
viešojo intereso pusiausvyros, todėl nagrinėjamu atveju teismas negali ginti
viešojo intereso prokuroro pasirinktu aspektu, nepaisydamas kitų byloje
dalyvaujančių asmenų (atsakovų) teisėtų interesų ir lūkesčių, kurie taip pat yra
viešojo intereso dalis. Vadovaudamasi CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo,
protingumo ir sąžiningumo principais, teisėjų kolegija konstatavo, kad kai bylos
nagrinėjimo metu nustatyta, jog yra visi pagrindai nuosavybės teisei į ginčo
žemę atkurti, atsakovai, kurie yra tinkamai išreiškę savo valią dėl nuosavybės
teisių į šią žemę atkūrimo, negali būti baudžiami už valstybės pareigūnų padarytus
nuosavybės teisių atkūrimo procese pažeidimus, todėl prokuroro ieškinys negali
būti tenkinamas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo
sprendimas patenkinti prokuroro ieškinį prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms,
pažeidžia CPK 185, 250 straipsnių, 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatas,
todėl panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinį atmesti (Konstitucijos
23, 28 straipsniai; 1964 m. CK 47 straipsnis, 2000 m. CK 1.5 straipsnis).
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai, pareiškimas apie
prisidėjimą prie kasacinio skundo
Kasaciniu skundu ieškovas Šiaulių apygardos
vyriausiasis prokuroras prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 20 d. sprendimą ir palikti galioti
Raseinių rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 1 d. sprendimą. Kasacinis
skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Piliečių, kurių nekilnojamasis turtas buvo
nacionalizuotas ar kitaip nusavintas pagal TSRS (LTSR) įstatymus, nuosavybės
teisės gali būti atkurtos tik specialių šį procesą reglamentuojančių teisės
aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis. Jeigu nuosavybės teisės atkuriamos nesilaikant
specialiojo teisinio reglamentavimo normų, toks atkūrimas yra neteisėtas. Ginčijamų
administracinių aktų priėmimo metu galiojusio 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl
piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir
sąlygų“ (toliau – 1991 m. birželio 18 d. Įstatymas) 9 straipsnyje buvo
nustatytas baigtinis nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų sąrašas. Nagrinėjamu
atveju M. N.–T. nuosavybės teisėms į žemę atkurti Šiluvos apylinkės agrarinės
reformos tarnybai kaip nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas buvo
pateiktas Žemės banko 1937 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 43 nuorašas,
tačiau jis nepatvirtina M. N. nuosavybės teisių į nurodytą žemę, nes 1991
m. birželio 18 d. Įstatymo 9 straipsnyje nenurodyta tokio dokumento, kaip
neginčytinai patvirtinančio nuosavybės teises. Pagal Vyriausybės 1993 m.
birželio 10 d. nutarimo Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą
įrodančių papildomų dokumentų“ 1.1.5 punktą nurodytas Žemės banko nutarimo
nuorašas vertintinas tik kaip vienas iš papildomų žemės valdymo nuosavybės
teise faktą įrodančių dokumentų, kurį pagal Nutarimo 1.3 punkto nuostatas turėjo
peržiūrėti rajono (miesto) ekspertų nuosavybės teisių į žemę atkūrimo
klausimams nagrinėti komisija ir siūlyti arba atkurti nuosavybės teises į
nurodytą žemę, arba pripažinti, kad pateikto dokumento nepakanka žemės valdymo
nuosavybės teise faktui patvirtinti. Byloje nėra duomenų, kad Raseinių rajono
žemėtvarkos skyriaus ekspertų komisija iki ginčijamų 1996 m. balandžio 12 d.
administracinių aktų priėmimo būtų teisės aktų nustatyta tvarka nagrinėjusi
Žemės banko nuorašą, kaip papildomą žemės valdymo nuosavybės teise įrodantį
dokumentą, ir priėmusi pasiūlymą atkurti pagal šį dokumentą atsakovams
nuosavybės teises į jų nurodytą žemę. Dėl to pirmosios instancijos teismas
pagrįstai pripažino nuosavybės teisių atkūrimą atsakovams neteisėtu ir taikė
restituciją.
2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai
nurodė, kad ieškinio reikalavimas dėl 1996 m. balandžio 12 d. teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia nepagrįstas
jokiomis faktinėmis aplinkybėmis. Dėl to, kad nuosavybės teisėms atkurti nebuvo
pateikta šias teises patvirtinančių dokumentų, išvardytų nurodyto 1991 m.
birželio 18 d. Įstatymo 9 straipsnyje, taip pat nebuvo rajono
(miesto) ekspertų komisijos nuosavybės teisių į žemę klausimams nagrinėti
išvados, jog pateikto papildomo dokumento pakanka žemės valdymo nuosavybės
teise faktui įrodyti, atsakovė S. D. neturėjo teisių į buvusio savininko žemę,
todėl negalėjo jų niekam perleisti. Tai reiškia, kad nurodyta teisių perleidimo
sutartis neatitinka įstatymo reikalavimų, todėl negalioja (1964 m. CK 47
straipsnis).
3. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad
pirmosios instancijos teismas, patenkinęs ieškinį, pažeidė CPK 185, 250
straipsnių, 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatas, yra nepagrįsta. Raseinių
rajono žemėtvarkos skyriaus Nuosavybės teisėmis žemės valdymo faktą įrodančių
dokumentų nagrinėjimo komisija tik 2008 m. lapkričio 28 d. posėdžio protokolu
Nr. 56 konstatavo, kad Šiluvos seniūnijoje esančių papildomų archyvinių
dokumentų pakanka nuosavybės teisėms į M. N.–T. žemę atkurti, tuo tarpu
nuosavybės teisės į nurodytą žemę atsakovams atkurtos jau 1996 m. gruodžio 12
d. Be to, nurodytas 2008 m. lapkričio 28 d. protokolas pateiktas tik
apeliacinės instancijos teismui.
4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai
pripažino formaliais pažeidimus, padarytus atkuriant atsakovams nuosavybės
teises. Nuosavybės teisių atkūrimo procese visiems asmenims turi būti vienodai
taikomi šį procesą reglamentuojančių specialiųjų teisės aktų reikalavimai ir
negali būti tam tikriems asmenims sukuriamos išskirtinės sąlygos. Nagrinėjamu
atveju nustatyta, kad, atkuriant nuosavybės teises atsakovams, padaryta
pažeidimų. Jų pasekmė – priimti neteisėti ir nepagrįsti administraciniai aktai,
nes šių priėmimo metu nebuvo dokumentų, neginčytinai įrodančių M. N. nuosavybės
teises į 20 ha žemės, kaip to buvo reikalauta 1991 m. birželio 18 d. Įstatymo 10
straipsnyje, taip pat nebuvo rajono (miesto) ekspertų komisijos išvados, kad
pateikto papildomo dokumento pakanka žemės valdymo nuosavybės teise faktui
patvirtinti. Kai nuosavybės teisės atkurtos nesilaikant šį procesą
reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, toks nuosavybės teisių atkūrimas yra
neteisėtas, nepaisant to, yra ar ne asmenų, kuriems atkurtos šios teisės,
kaltė. Palikus galioti neteisėtus ir nepagrįstus teisės aktus, būtų pažeistos
esminės nuosavybės teisių atkūrimo proceso nuostatos, sumenkinta šios rūšies
administracinių teisės aktų teisinė reikšmė, pažeisti teisinės visuomenės ir
teisingumo principai.
Atsiliepime į
kasacinį skundą atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija prašo
kasacinį skundą atmesti ir apskųstą teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Nėra
pagrindo teigti, kad nuosavybės teisių atkūrimo atsakovams metu nebuvo M. N.–T.
nuosavybės teisę į 20 ha žemės patvirtinančių dokumentų, nes toks dokumentas
buvo Žemės banko 1937 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 43 nuorašas, kuris buvo
pateiktas žemėtvarkos skyriui iki pažymos dėl nuosavybės teises patvirtinančių
dokumentų parengimo, t. y. iki nuosavybės teisių į nurodytą žemę atkūrimo. Tas
faktas, kad ekspertų komisija, peržiūrėjusi šį dokumentą, 2008 m. lapkričio 28
d. priėjo prie išvados, jog jis yra tinkamas nuosavybės teisėms atkurti,
patvirtina tai, kad, atkuriant atsakovams nuosavybės teises 1996 m., šio
papildomo dokumento pakako, taigi iš esmės nuosavybės teisės atkurtos teisėtai.
2. Apeliacinės
instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas
formaliai vertino įrodymus ir pažeidė CPK 185, 250 straipsnių, 270 straipsnio 4 dalies
3 punkto nuostatas. Nors nurodyta ekspertų komisijos 2008 m. lapkričio 28 d.
išvada pateikta tik nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau jau
bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu iš byloje esančių
dokumentų, atsakovų paaiškinimų, liudytojų – Raseinių rajono žemėtvarkos
skyriaus specialistų – parodymų buvo nustatyta, kad M. N.–T. valdė nuosavybės
teise 20 ha žemės (duomenys neskelbtini).
3. Kai yra
nustatyta, kad M. N.–T. valdė nuosavybės teise nurodytus 20 ha žemės, taip
pat kai yra Raseinių rajono žemėtvarkos skyriaus ekspertų komisijos 2008 m.
lapkričio 28 d. teigiama išvada, jog papildomų archyvinių dokumentų pakanka
nuosavybės teisėms į ginčo žemę atkurti, atsakovai turi teisę atkurti
nuosavybės teises šią žemę. Dėl to ginčijamų 1996 m. administracinių aktų dėl
nuosavybės teisių į nurodytą žemę atkūrimo atsakovams panaikinimas vien dėl to,
kad jie priimti nesilaikant nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių teisės
aktų nustatytų procedūrų, neturėtų teisinės prasmės, nes atsakovams iš naujo
turėtų būti atkurtos nuosavybės teisės į tą pačią žemę. Nagrinėjamu atveju
ginčijamų administracinių aktų panaikinimas prieštarautų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems
teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams.
Atsiliepime į
kasacinį skundą atsakovė S. D. prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą teismo
sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad, 1996 m. atkuriant
nuosavybės teises į motinos žemę, nekilo jokių abejonių nei dėl šios žemės
valdymo nuosavybės teise fakto, nei dėl žemės ribų. Pirmosios instancijos
teismas patenkino prokuroro ieškinį, pareikštą praėjus šešiolikai metų nuo
nuosavybės teisių į nurodytą žemę atkūrimo proceso pradžios, remdamasis tik
formaliais motyvais, visiškai neatsižvelgęs į byloje nustatytas faktines
aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą
sprendimą. Prokuroro ieškinys neįrodytas, nes nepaneigta esminė aplinkybė, kad
ginčo žemė iki nacionalizavimo priklausė nuosavybės teise atsakovės motinai.
Prokuroras, neatlikęs išsamaus tyrimo, nepagrįstai pareiškė ieškinį, teigdamas,
kad gina viešąjį interesą. Nagrinėjamu atveju turi būti ginamos atsakovų
teisės, nors, atkuriant nuosavybės teises į jų motinos žemę, valstybės
tarnautojai padarė klaidų.
Atsiliepime į
kasacinį skundą atsakovas S. B. prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą
teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad, atkuriant
nuosavybės teises į ginčo žemę, nebuvo jokių abejonių dėl šios žemės nuosavybės
teisės. Praėjus vienuolikai metų po nuosavybės teisių į šią žemę atkūrimo,
Nacionalinės žemės tarnybos specialistė pateikė išvadą, kad nurodyta žemė
grąžinta neteisėtai, todėl reikia iš naujo pakartoti jos grąžinimo procedūrą.
Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė prokuroro ieškinį, nes byloje
esantys dokumentai patvirtina, kad nuosavybės teisė į ginčo žemę 1996 m.
atkurta pagrįstai: Žemės banko valdybos rašte yra įrašas, kad 1939 m. lapkričio
8 d. pirkimo–pardavimo aktu parduota M. N. 20 ha žemės Raseinių apskrityje
(duomenys neskelbtini), ir šis įrašas patvirtintas parašu bei antspaudu;
1939 m. spalio 27 d. M. N. prašymas žemės ūkio ministrui leisti pirkti 20 ha
žemės; Žemės ūkio ministerijos leidimas Nr. 5741 leisti M. N. pirkti 20 ha
žemės iš K. D.; dokumentuose nurodytas notaras, pas kurį buvo sudaryta žemės
pirkimo sutartis; ginčo žemėje stovėjo M. N.–T. pastatai, kuriuose ji gyveno
iki mirties 1955 m.; nėra jokių duomenų, kad šią žemę iki nacionalizacijos
valdė ne M. N.–T., be jos įpėdinių, nėra jokių kitų pretendentų į nurodytą žemę.
Nuosavybės teisių į ginčo žemę atkūrimo teisėtumą ir pagrįstumą patvirtina ir
Raseinių rajono žemėtvarkos skyriaus ekspertų komisijos 2008 m. lapkričio 28 d.
teigiama išvada.
Atsiliepime į
kasacinį skundą trečiasis asmuo, nepareiškęs savarankiškų reikalavimų, ieškovo
pusėje Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo bylą
spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepime nurodoma, kad Nacionalinė žemės tarnyba
prie Žemės ūkio ministerijos 2007 m. kovo 20 d. raštu pateikė Šiaulių
apygardos prokuratūrai specialisto išvadą dėl nuosavybės teisių į buvusios
žemės savininkės M. N.–T. valdytą žemę atkūrimo, kurioje nurodė, jog pateiktas
Žemės banko 1937 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 43 nuorašas nepatvirtina M. N.–T.
nuosavybės teisių į nurodytus 20 ha žemės, nes pagal Vyriausybės 1993 m.
birželio 10 d. nutarimo Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą
įrodančių papildomų dokumentų“ 1.1.5 punktą tai yra papildomas žemės valdymą
nuosavybės teise įrodantis dokumentas, kurį pagal šio Nutarimo 1.3 punktą
turėjo peržiūrėti ekspertų nuosavybės teisių į žemę klausimams nagrinėti komisija.
Rengiant specialisto išvadą, nebuvo duomenų, kad Raseinių rajono žemėtvarkos
skyriaus ekspertų komisija teisės aktų nustatyta tvarka būtų nagrinėjusi Žemės
banko 1937 m. balandžio 14 d. nutarimo nuorašą, kaip papildomą žemės valdymą
nuosavybės teise įrodantį dokumentą, ir kad būtų priėmusi pasiūlymą atkurti
pagal šį dokumentą nuosavybės teises į nurodytą žemę. Dėl to buvo prieita prie
išvados, kad nuosavybės teisės atsakovams atkurtos pažeidžiant galiojusio 1991
m. birželio 18 d. Įstatymo 10 straipsnio nuostatas, t. y. nesant nuosavybės
teises patvirtinančių dokumentų. Tačiau bylos pagal prokuroro ieškinį
nagrinėjimo metu situacija pasikeitė, nes Raseinių rajono žemėtvarkos skyriaus
Nuosavybės teisėmis žemės valdymo faktą įrodančių dokumentų nagrinėjimo
komisija 2008 m. lapkričio 28 d. posėdžio protokolu Nr. 56 konstatavo, kad
papildomų archyvinių dokumentų pakanka nuosavybės teisėms į M. N.–T. valdytą
žemę atkurti. Taigi, panaikinus ginčijamus 1996 m. priimtus
administracinius aktus dėl nuosavybės teisių į nurodytą žemę atkūrimo, tektų
valstybės lėšomis iš naujo parengti dokumentus ir atkurti nuosavybės teises į
šią žemę.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl prokuroro
teisės pareikšti ieškinį ir viešojo intereso nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese
Pagal
kasacinio teismo jurisprudenciją CPK 49 straipsnio 1 dalies sąvoka „viešasis
interesas“ turi būti aiškinama atsižvelgiant į įstatymų leidėjo ketinimus ir
aptariamos normos tikslus. Įstatymų leidėjas, suteikdamas teisę prokurorui
inicijuoti civilines bylas, kai to reikalauja viešasis interesas, nepateikė
viešojo intereso sampratos. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas viešąjį interesą
supranta plačiai ir suteikia prokurorui teisę spręsti, yra konkrečiu atveju
viešasis interesas inicijuoti civilinę bylą ar ne. Galutinai apie viešojo
intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis civilinę bylą,
iškeltą pagal prokuroro ieškinį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006
m. kovo 22 d. nutartį civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis
prokuroras v. D. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-194/2006; 2006 m. balandžio
19 d. nutartį civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis
prokuroras v. V. M., bylos Nr. 3K-3-291/2006; 2008 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje
byloje Utenos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. P. Ž.
ir kt., bylos Nr. 3K-3-494/2008; 2009 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje
byloje Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. A. G., Vilniaus
apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-279/2009).
Nagrinėjamoje
byloje Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras kreipėsi į teismą, prašydamas
pripažinti negaliojančiais Kauno viršininko administracijos 1996 m. gruodžio 12
d. priimtus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nurodęs, kad
šie priimti pažeidžiant 1991 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. I-1454 „Dėl
piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir
sąlygų“ (toliau – 1991 m. birželio 18 d. Įstatymas) 9, 10 straipsnių nuostatas,
t. y. nesant savininko nuosavybės teisę neginčytinai įrodančių dokumentų.
Nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas yra specifinis socialinis
teisinis procesas, kurio tikslas – nors iš dalies panaikinti neteisėto
nuosavybės atėmimo padarinius, grąžinti buvusiems savininkams neteisėtai nacionalizuotą
ar kitaip nusavintą jų turtą ir taip apginti pažeistą jų nuosavybės teisę. Okupacijos
metu įvykusio turto nusavinimo visuotinumas ir istoriniai visuomeninių santykių
pokyčiai lėmė tai, kad, Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. įstatymu
„Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ paskelbus
iki okupacijos buvusių nuosavybės teisinių santykių tęstinumą, savaime jie nėra
atkuriami – nuosavybės teisių atkūrimas vyksta specialiai šiam procesui skirtų (ad
hoc) viešosios teisės normų nustatyta tvarka ir sąlygomis.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad nuosavybės teisių
atkūrimas laikantis specialiojo teisinio reglamentavimo nuostatų yra viešasis
interesas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 24 d.
nutartį civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v.
Utenos apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-242/2006;
2007 m. liepos 23 d. nutartį civilinėje byloje Lietuvos Respublikos
generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-310/2007; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Varėnos
rajono savivaldybė v. Ž. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-297/2008; kt.).
Nuosavybės
teisės atkuriamos tiems asmenims, kurių jos buvo pažeistos, t. y. buvusiems
savininkams, o jeigu jie mirę – kitiems specialiajame įstatyme nurodytiems
asmenims, kurių teisės yra išvestinės iš buvusio savininko teisių. Kai
nuosavybės teisė atkuriama asmeniui, kuris tos teisės neturėjo, toks nuosavybės
teisės atkūrimas yra neteisėtas, nes prieštarauja imperatyviosioms specialiojo
įstatymo nuostatoms, kad nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik buvusiam
savininkui, taip pat pažeidžia viešąjį interesą (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 1
d. nutartį civilinėje byloje Varėnos rajono savivaldybė v. Ž. S. ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-297/2008; kt.).
Nagrinėjamu
atveju ieškinio pagrindu nurodytos aplinkybės iš esmės reiškia tai, kad
prokurorui pagal surinktus duomenis kilo abejonių, ar Kauno viršininko
administracijos gruodžio 12 d. administraciniais aktais nuosavybės teisė į žemę
atkurta tam asmeniui, iš kurio ji buvo nacionalizuota. Taigi nagrinėjamu atveju
prokuroras, manydamas, kad yra pažeistos nuosavybės teisių atkūrimą
reglamentuojančio įstatymo imperatyviosios nuostatos atkurti nuosavybės teisę
tik buvusiam savininkui, turėjo teisę kreiptis į teismą, remdamasis viešojo
intereso gynimu (Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalis, CPK 49 straipsnio 1
dalis, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Kartu teisėjų
kolegija pažymi, kad tai, pažeistas konkrečiu atveju prokuroro nurodytas
viešasis interesas ar ne, kiekvienu atveju nustato teismas, analizuodamas
konkrečios bylos aplinkybes ir aiškindamas bei taikydamas šioms aplinkybėms
teisės normas.
Dėl nuosavybės
teisių atkūrimo atsakovams teisėtumo
Kasaciniame
skunde ginčijamų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo
neteisėtumas grindžiamas tuo, kad nuosavybės teisės atsakovams atkurtos nesant
tiesioginių įrodymų, patvirtinančių buvusio savininko nuosavybės teisę, tik
pagal papildomą žemės valdymo nuosavybės teise faktui įrodyti dokumentą, kuris,
nesilaikant Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 407 „Dėl žemės
valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“ 1.3 punkto
nuostatų, galiojusių iki 1997 m. spalio 4 d., nebuvo peržiūrėtas rajono
ekspertų nuosavybės teisės į žemę atkūrimo klausimams nagrinėti komisijos ir
negavus šios pasiūlymo atkurti nuosavybės teises į nurodytą žemę pagal pateiktą
dokumentą.
Teisėjų
kolegija pažymi, kad iš ieškinio reikalavimų pagrindu nurodytų argumentų
matyti, kad ginčijamų administracinių aktų neteisėtumas grindžiamas specialiųjų
teisės aktų nustatytos nuosavybės teisių atkūrimo tvarkos pažeidimu. Tiek
pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad atsakovai,
siekdami atkurti nuosavybės teises į 20 ha žemės (duomenys neskelbtini),
1991 m. rugpjūčio 12 d. padavė Raseinių rajono Šiluvos apylinkės
agrarinės reformos tarnybai prašymą atkurti nuosavybės teises į jų motinos M. N.–T.
turėtą iki nacionalizacijos žemę ir kaip buvusios savininkės nuosavybės teisę patvirtinantį
dokumentą pridėjo Žemės banko 1937 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 43
nuorašą, kuriame nurodyta, kad K. D. įsigijo nuosavybėn 123,2905 ha
Raseinių apskrityje (duomenys neskelbtini), taip pat įrašyta, kad 1939
m. lapkričio 8 d. pirkimo–pardavimo aktu (aktų knygos Nr. 446), iš šio turto 20
ha žemės parduota M. N. Teismai vienodai sprendė, kad pretendentų pateiktas
dokumentas, remiantis Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 407
„Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“ 1.1.5
punktu, vertintinas kaip papildomas žemės valdymo nuosavybės teise faktui
įrodyti dokumentas, kuris pagal nurodyto Nutarimo 1.3 punkto nuostatas,
galiojusias iki 1997 m. spalio 4 d., turėjo būti peržiūrėtas rajono
ekspertų nuosavybės teisės į žemę atkūrimo klausimams nagrinėti komisijos ir ši
turėjo arba pasiūlyti atkurti nuosavybės teisę į nurodytą žemę, arba pripažinti,
kad pateikto dokumento nepakanka žemės valdymo nuosavybės teise faktui
patvirtinti. Pagal Žemės ūkio ministerijos 1993 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr.
601 patvirtintus žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių dokumentų
ekspertizės metodinius nurodymus ekspertų komisija turėjo pateikti
pasiūlymą–išvadą iki pažymos dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų
parengimo. Bylą nagrinėję teismai vienodai nustatė, kad, atkuriant nuosavybės
teises į M. N.–T. žemę, to nebuvo padaryta. Raseinių rajono žemėtvarkos
skyriaus ekspertų komisija nurodytą papildomą nuosavybės teises patvirtinantį
dokumentą peržiūrėjo ir priėmė teigiamą pasiūlymą–išvadą tik 2008 m. lapkričio
28 d. Tačiau teismai skirtingai sprendė dėl šios poįstatyminių teisės aktų
nustatytos nuosavybės teisių atkūrimo tvarkos nesilaikymo teisinių pasekmių:
pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nurodytas pažeidimas yra pakankamas
pagrindas pripažinti ginčijamus administracinius aktus negaliojančiais; apeliacinės
instancijos teismas konstatavo, kad, atsižvelgiant į šios konkrečios situacijos
aplinkybes, t. y. į tai, kad bylos nagrinėjimo metu surinkti įrodymai
patvirtina, jog ginčo žemės savininkė iki nacionalizacijos buvo M. N.–T.,
nuosavybės teisių atkūrimo tvarka pažeista valstybės institucijos, įgaliotos
vykdyti šį procesą, pareigūnų, nėra pagrindo naikinti ginčijamų administracinių
aktų.
Teisėjų
kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant, yra ar ne pagrindas
naikinti nuosavybės teisių atkūrimo atsakovams administracinius aktus, kai buvo
nesilaikyta įvardyto poįstatyminių teisės aktų nustatyto šių teisių atkūrimo
tvarkos reikalavimo, svarbu nustatyti, ar dėl nurodyto reikalavimo nesilaikymo
buvo pažeistas 1991 m. birželio 18 d. Įstatymo imperatyvas, jog nuosavybės
teisės atkuriamos buvusiam savininkui, o jeigu šis miręs, – kitiems
specialiajame įstatyme įvardytiems asmenims, kurių teisės išvestinės iš
savininko. Taigi nekvestionuotinas pagrindas konstatuoti administracinių aktų
atkurti nuosavybės teises į žemę negaliojimą, taip pat ir viešojo intereso
pažeidimą būtų tada, jeigu būtų nustatyta, kad M. N.–T. nebuvo žemės, į kurią
ginčijamais administraciniais aktais atkurta nuosavybės teisė, savininkė.
Teisėjų
kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas ginčijamus
administracinius aktus negaliojančiais, rėmėsi vien tik faktu, jog atsakovų
žemės valdymo nuosavybės teise faktui įrodyti pateiktas Žemės banko nutarimo
nuorašas nebuvo peržiūrėtas rajono ekspertų nuosavybės teisės į žemę atkūrimo
klausimams nagrinėti komisijos, ir visiškai neanalizavo nagrinėjant bylą
surinktų įrodymų (atsakovų paaiškinimų apie M. N.–T. nuosavybės teisės į ginčo
žemę atsiradimo aplinkybes, apklaustų kaip liudytojų Raseinių rajono
žemėtvarkos skyriaus darbuotojų parodymų apie nuosavybės teisių atkūrimo
atsakovams aplinkybes, kt.) tam, kad išsiaiškintų, ar dėl nurodyto nuosavybės
teisių atkūrimo tvarkos nesilaikymo ginčijamais administraciniais aktais
nuosavybės teisės atkurtos ne buvusiam savininkui. Tuo tarpu apeliacinės
instancijos teismas, pagrįstai pažymėjęs, kad būtina ieškoti asmens teisių,
teisėtų interesų ir viešojo intereso pusiausvyros, nustatinėjo šią itin
reikšmingą byloje teisingam sprendimui priimti aplinkybę. Apeliacinės
instancijos teismas, ištyręs bylos duomenis, tarp jų ir Nacionalinės žemės
tarnybos prie žemės ūkio ministerijos specialisto išvadą, pridėtų Raseinių
rajono Šiluvos agrarinės reformos tarnybos bylų medžiagą, be to, bylos
nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu gautą Raseinių rajono žemėtvarkos
skyriaus Nuosavybės teisėmis žemės valdymo faktą įrodančių dokumentų
nagrinėjimo komisijos 2008 lapkričio 28 d. protokolą Nr. 56, kuriuo
konstatuota, kad Šiluvos seniūnijoje esančių papildomų archyvinių dokumentų
pakanka nuosavybės teisei į M. N.–T. valdytą iki nacionalizacijos
nuosavybės teise žemę atkurti, priėjo prie išvados, kad M. N–T. buvo ginčo
žemės savininkė, todėl atsakovai turi teisę atkurti nuosavybės teises į šią
žemę. Pažymėtina, kad ieškinį viešajam interesui ginti pareiškęs prokuroras apeliacinės
instancijos teismo posėdyje pripažino, kad atsakovai turi teisę atkurti
nuosavybės teises į ginčo žemę, o 1996 m. gruodžio 12 d. priimtus
administracinius aktus reikalavo panaikinti tik dėl įvardyto jų priėmimo tvarkos
pažeidimo.
Teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi kasacinę bylą, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju,
atsižvelgus į konkrečias šioje byloje nustatytas aplinkybes, t. y. kad nuosavybės
teisė atkurta į asmens, iš kurio ji buvo nusavinta, žemę, įvardytas nuosavybės
teisių atkūrimo tvarkos pažeidimas nėra pakankamas pagrindas pripažinti
ginčijamus administracinius aktus negaliojančiais, nes, panaikinus nurodytus
administracinius aktus dėl šio pažeidimo ir pakartojus nuosavybės teisių
atkūrimo procedūrą iš naujo, atsakovams iš naujo būtų atkurtos nuosavybės teisės
į tą pačią žemę. Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas priėjo
prie pagrįstos išvados, kad pagal šioje konkrečioje byloje nustatytas
aplinkybes nėra pagrindo naikinti 1996 m. gruodžio 12 d. priimtų
administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atsakovams atkūrimo. Pažymėtina, kad
tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nurodė, kad atsakovai
nuosavybės teisių atkūrimo procese elgėsi sąžiningai ir pagal teisės aktų
reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad
atsakovai, tinkamai išreiškę savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, neturi
patirti neadekvačių neigiamų padarinių dėl valstybės institucijos, įgaliotos
vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesą, pareigūnų padarytų pažeidimų ir dėl
to šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo ginti viešąjį interesą prokuroro
pasirinktu aspektu, nepaisant atsakovų teisėtų interesų bei lūkesčių, kurie
taip pat yra viešojo intereso dalis.
Teisėjų
kolegija pažymi ir tai, kad prokuroro ieškinys dėl viešojo intereso gynimo
pareikštas praėjus beveik vienuolikai metų nuo nuosavybės teisių atkūrimo.
Bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose metu
nustačius, kad nuosavybės teisės į ginčo žemę atkurtos buvusiam savininkui ir
kad jeigu nuosavybės teisių atkūrimo procedūra būtų pakartota iš naujo, tai
atsakovams vis tiek būtų atkurtos nuosavybės teisės į šią žemę, prokuroras
turėjo atsižvelgti į šios konkrečios situacijos aplinkybes, byloje
dalyvaujančių asmenų teisėtus interesus ir neinicijuoti kasacinio proceso.
Kasatoriaus argumentai, kad, palikus galioti šioje
byloje ginčijamus administracinius aktus, būtų pažeistos esminės nuosavybės
teisių atkūrimo proceso nuostatos, sumenkinta šios rūšies administracinių
teisės aktų teisinė reikšmė, pažeisti teisinės visuomenės ir teisingumo
principai, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus.
Pirma, esminių nuosavybės teisių atkūrimo proceso
nuostatų pažeidimą nagrinėjamu atveju būtų pagrindas konstatuoti tada, jeigu nuosavybės
teisės būtų atkurtos ne buvusiam savininkui. Antra, kai tiek pirmosios, tiek
apeliacinės instancijos teismų nustatyta, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra
buvo pažeista ją įgaliotų atlikti valstybės pareigūnų, o, pakartojus šią
procedūrą iš naujo, atsakovams būtų atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemę,
nurodytų administracinių aktų panaikinimas vien dėl formalaus pažeidimo, pakirstų
piliečių pasitikėjimą valstybe, kartu neatitiktų viešojo intereso,
reikalaujančio užtikrinti valstybės institucijų veikloje teisėtumą, ir
Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatų, pagal kurias valstybės
institucijos turi tarnauti žmonėms.
Teisėjų
kolegija taip pat nurodo, kad atsakovo Kauno apskrities viršininko
administracijos atsiliepime į kasacinį skundą pagrįstai teigiama, jog 1996 m. gruodžio
12 d. priimtų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo panaikinimas
nagrinėjamu atveju prieštarautų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams.
Be to, atkuriant iš naujo atsakovams nuosavybės teises į tą pačią žemę, būtų
beprasmiškai švaistomi tiek valstybės, tiek atsakovų, kurie būtų priversti
pakartoti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, laikas ir lėšos.
Teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi kasacinę bylą konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti
teisėtą ir pagrįstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Šiaulių
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario
20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutarties nuorašą
nusiųsti VĮ Registrų centrui.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai
Dangutė Ambrasienė
Egidijus Laužikas
Zigmas Levickis