Baudžiamoji byla Nr. 1A-370-197/2017                                                                       Proceso Nr. 1-50-1-00843-2003-7

Procesinio sprendimo kategorijos:      

1.1.4.5.2; 1.2.6.2.1; 2.3.6.4.1, 2.4.6.1.

LIETUVOS Apeliacinis teismas

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 5 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Garnelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kęstučio Jucio ir                   Violetos Ražinskaitės,

sekretoriaujant Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorui Šarūnui Astrauskui,

išteisintajam A. M., jo gynėjui advokatui Romaldui Briliui,

nukentėjusiosios I. B. atstovui advokatui Daliui Poviliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. išteisintas iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalį ir BK 147 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, 

n u s t a t ė :

1. A. M. buvo kaltinamas tuo, kad jis, veikdamas organizuotoje grupėje kartu su Lietuvos Respublikos piliečiais G. S., R. D., Ž. S. bei I. K. piliečiu M. S. P., dėl kurių baudžiamoji byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, veikdamas (duomenys neskelbtini) ir I. K., susitarė tarpusavyje daryti sunkų nusikaltimą – verstis prekyba žmonėmis ir šioje grupėje, kiekvienam jos nariui darant šį nusikaltimą – prekybą žmonėmis, atliekant tam tikrą užduotį ir turint skirtingą vaidmenį, padarė sunkų nusikaltimą, vertėsi prekyba žmonėmis, tai yra 2001 m. gruodžio mėnesį A. M., veikdamas organizuotoje grupėje su minėtais asmenimis, turėdamas tikslą gauti turtinės naudos bei siekdamas, kad nukentėjusioji būtų išnaudojama prostitucijai, pardavė verstis prostitucija I. B., o būtent:

pagal išankstinį susitarimą ir pareigų pasiskirstymą, A. M., turėdamas tikslą gauti turtinės naudos, siekdamas įtraukti į prostituciją, panaudodamas apgaulę, 2001 m. gruodžio mėnesį, nenustatytą dieną, (duomenys neskelbtini), panaudodamas apgaulę, melagingai siūlydamas darbą užsienyje namų šeimininke, užverbavo I. B., nugabeno ją į (duomenys neskelbtini), kur už ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą pinigų sumą perleido G. S. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims. 2001 m. gruodžio mėnesio viduryje nenustatytą dieną G. S., turėdamas tikslą gauti turtinės naudos, siekdamas įtraukti į prostituciją, automobiliu, kurio modelis ir valstybinis numeris ikiteisminio tyrimo nenustatyti, I. B. atgabeno į (duomenys neskelbtini) miestą ir 2001 m. gruodžio mėnesio viduryje nenustatytą dieną už ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą pinigų sumą perleido Ž. S.. Pastarasis, turėdamas tikslą gauti turtinės naudos, siekdamas įtraukti į prostituciją 2001 m. gruodžio 19 d. automobiliu „Audi 100“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) išgabeno I. B. iš (duomenys neskelbtini)į I. K. ir 2001 m. gruodžio 22 d. atgabeno į I. K. (duomenys neskelbtini) miestą, kur už ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą pinigų sumą perleido R. D.. R. D., turėdamas tikslą gauti turtinės naudos, siekdamas įtraukti į prostituciją, 2001 m. gruodžio 22 d. už nenustatytą ikiteisminio tyrimo metu pinigų sumą I. B. pardavė naktinio klubo „C. N. C. 2000“, esančio kelio S. J.- (duomenys neskelbtini) 36,6 kilometre, šio klubo savininkui I. K. piliečiui M. S. P., kuris nupirko nukentėjusiąją bei nuo 2001 metų gruodžio mėnesio iki  2002 metų gegužės mėnesio pelnėsi iš I. B. vertimosi prostitucija.

2. Panevėžio apygardos teismo 2017 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu A. M. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 147 straipsnį, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
1. Nuosprendyje nurodyta, kad nukentėjusiosios I. B. parodymai apie jos išvykimo iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) aplinkybes, nebuvo nuoseklūs ir teismas jais rėmėsi tik tiek, kiek juos patvirtino kiti ištirti įrodymai. Nustatyta, kad A. M. kaltinime nurodomu laiku kartu su nukentėjusiąja iš (duomenys neskelbtini) miestelio nuvyko iki (duomenys neskelbtini) gyvenvietės, kur I. B. persėdo į kitą automobilį ir išvyko su kitais asmenimis. Išteisintojo teiginius apie su juo susijusius nukentėjusiosios I. B. veiksmus vykstant iki (duomenys neskelbtini), o taip pat jo paties veiksmus patvirtino liudytojai S. M., P. A., D. M.. Kuo grindžiami kaltinimo teiginiai apie A. M. susitarimą su kaltinime nurodomais asmenimis bei pinigų gavimą už perleidžiamą I. B. nenurodoma, t. y. teismui nebuvo pateikta jokių objektyvių šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų.
2. Teismas nurodė, kad A. M. kaltė tiesiogiai grindžiama iš esmės tik nenuosekliais nukentėjusiosios parodymais, kuriems, net ir nesant pagrindo juos pripažinti melagingais ar šališkais, suteikti prioritetą prieš juos paneigiančius A. M., G. S., Ž. S., R. D. parodymus taip pat nėra pagrindo. Nukentėjusiosios I. B. teiginiai apie A. M. galimą susitarimą ir bendrus veiksmus su G. S. bei kitais kaltinime įvardintais asmenimis, taip pat sumokėtą neįvardinamą sumą pinigų už jos perdavimą, yra paremti jos manymu, samprotavimu, tai yra tik prielaidomis. Nustatytų prieštaravimų tarp jo bei nukentėjusiosios parodymų nėra galimybės pašalinti, jų nepaneigia ir kiti baudžiamojoje byloje surinkti bei ištirti įrodymai.
3. Teismas konstatavo, kad ištirti ir įvertinti įrodymai, atitinkantys BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus, nepatvirtina jo dalyvavimo darant jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 147 straipsnyje. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir spėjimais, todėl A. M. išteisinamas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
3. Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausioji prokurorė prašo A. M. pripažinti kaltu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 147 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir nubausti laisvės atėmimo bausme 4 (ketveriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Pagal BK 66 straipsnį į šios bausmės laiką įskaityti kardomojo kalinimo laiką nuo 2015 m. gruodžio 20 d. iki 2016 m. liepos 13 d.
1. Apeliaciniame skunde nurodo, kad apygardos teismas nepagrįstai pirmenybę suteikė A. M. palankiems duomenims, neatsižvelgė į kaltinančius, kritiškai neįvertino A. M., asmenų, dėl kurių baudžiamoji byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, parodymų, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį.
2. Apeliantė sutinka su teismo argumentais, kad nukentėjusiosios parodymuose yra tam tikrų prieštaravimų, tačiau jie nėra esminiai, nes ji negalėjo tik tiksliai nurodyti keli asmenys vežė iki (duomenys neskelbtini) ir kur buvo vežama iš (duomenys neskelbtini), patekimo į (duomenys neskelbtini) aplinkybių, tačiau negali būti vertinami kaip nepatikimi ir jais nesivadovauti. Nukentėjusioji teisme paaiškino, kodėl nesutampa jos parodymai, ir šių parodymų prieštaringumo priežastimi pagrįstai galima pripažinti stresą, jos sveikatos būklę ir nuo nagrinėjamo įvykio praėjus labai dideliam laiko tarpui (15 metų). Pažymi, kad I. B. parodymus apie jos vykimą į (duomenys neskelbtini) pasiūlius A. M., patvirtino R. V. ir R. K.. Minėtos liudytojos taip pat patvirtino, jog būtent A. M. jas buvo išvežęs verstis prostitucija į (duomenys neskelbtini). Jos manančios, kad už tai A. M. buvo sumokėta, nes jis jas atvežė ir paliko tam vyrui, t. y. A. M. įvardijo kaip pagrindinį organizatorių.
3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusiosios I. B. parodymai apie jos išgabenimą iš (duomenys neskelbtini) yra nuoseklūs ir juos patvirtina asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokolai, kurių metu ji atpažino asmenis, dėl kurių baudžiamoji byla nutraukta, ir A. M., kaip asmenį, kuris ją įkalbėjo važiuoti dirbti į užsienį, sienos kirtimo išrašas.
4. Prokurorė nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. M. parodymai apie bylos aplinkybes yra nuoseklūs viso proceso metu, t. y. A. M. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jis pažadėjo padėti I. B. išvykti į užsienį dirbti, todėl teiravosi pas pažįstamus, o teisme jau teigė, kad I. B. kažkam skambino ir tada paprašė nuvežti į (duomenys neskelbtini). Minėti prieštaravimai A. M. manymu atsirado, nes tyrėjas O. P. neteisingai užrašė jo parodymus, tačiau tai paneigė liudytojas O. P.. Prokurorė nurodo ir kitus A. M. parodymuose esančius prieštaravimus susijusius su I. B. atėjimu ir vykimu iki (duomenys neskelbtini), kuriuos paneigė arba nepatvirtino liudytojų D. M., P. A. parodymai. Liudytojų R. V. ir R. K. aukščiau paminėti parodymai apie A. M. tik patvirtina I. B. parodymus, jog A. M. merginų gabenimas į užsienį nebuvo atsitiktinis ir nevienetinis.
5. Anot apeliantės, G. S., R. D. bei Ž. S. parodymai turi būti vertinami kritiškai, kadangi jie buvo kaltinamieji šioje byloje, tačiau dėl jų baudžiamoji byla buvo nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Be to, neįvertinta kokių tikslų vedinas A. M. įdėjo tiek pastangų I. B. išvežimui į (duomenys neskelbtini). Cituoja kaltinime nurodytas aplinkybes dėl I. B. verbavimo ir išvežimo į (duomenys neskelbtini). Atkreipia dėmesį į tai, kad I. B. parodė, kad 2005 m. kovo ar balandį sutiktas A. M. jai vėl siūlė važiuoti dirbti prostitute į užsienį, tačiau ji atsisakė ir tai įrodo, kad A. M. vertėsi merginų verbavimu darbui prostitutėmis. Be to, paneigti jo parodymai apie I. B. laisvą elgesį, jo persekiojimą ir įsimylėjimą, ar jos pačios vertimąsi prostitucija ar tokio darbo ieškojimo užsienyje.
6. A. M. kaltinamas sunkaus nusikaltimo padarymu, nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. A. M. veikė tiesiogine apibrėžta tyčia, nusikaltimas baigtas, teistas 8 kartus, paskutinį kartą 2011 m. liepos 13 d., niekur nedirba, buvo pasislėpęs nuo teismo ir paskelbta jo paieška, sulaikytas Airijoje  ir perduotas pagal Europos arešto orderį. Šios aplinkybės turi būti įvertintos skiriant bausmę.
4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras ir nukentėjusiosios atstovas prašo apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintasis ir jo gynėjas – atmesti.
5. Panevėžio apygardos prokuratūros apeliacinis skundas atmetamas.
6. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog Panevėžio apygardos teismas teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, bylos įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų ir pagrįstai A. M. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 147 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) išteisino neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Bylos duomenimis nustatyta, kad kaltinime nurodomu laiku, tai yra 2001 m. gruodžio 19 d., per Kalvarijos tarptautinį pasienio kontrolės postą kartu su Ž. S. bei D. S. išvyko I. B. iš (duomenys neskelbtini) automobiliu „Audi 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuvyko į I. K., netoli Mursijos miesto esantį klubą „C. N. C. 2000“, kur buvo įtraukta į prostituciją.
1. BK 147 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) nurodyta, kad atsako tas, kas turėdamas tikslą gauti turtinės ar kitokios asmeninės naudos pardavė, pirko ar kitaip perleido arba įgijo asmenį. Prekyba žmonėmis įmanoma tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. asmeniui suvokiant pavojingą prekybos žmonėmis pobūdį ir norint taip veikti. Šios redakcijos prekybos žmonėmis privalomas subjektyvusis požymis yra nusikaltimo padarymo tikslas, kuris apibrėžiamas kaip asmens įsivaizduojamas objektyvios tikrovės pasikeitimas, kuris turi atsirasti dėl nusikaltimo padarymo. Prekybos žmonėmis atveju tikslas gauti turtinės ar kitokios asmeninės naudos parodo, kad žmogus įgyjamas siekiant jį perparduoti, panaudoti darbams ar veiklai, kuria kaltininkas suinteresuotas nebūtinai materialiai.
2. Taigi norint asmenį nuteisti pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 147 straipsnį turi būti įrodytos ne tik objektyvieji, bet ir subjektyvieji požymiai. Prokurorė apeliaciniame skunde nepateikė jokių naujų duomenų, kuriais būtų grindusi A. M. kaltinimą, tačiau ginčijo įrodymų vertinimą, išteisintojo ir nukentėjusiosios parodymų patikimumą ir juose esančius prieštaravimus.
1. Iš byloje esančių A. M. parodymų matyti, kad jis buvo apklaustas tris kartus, t. y. vieną kartą ikiteisminio tyrimo metu ir du kartus pirmosios instancijos teisme. A. M. apklaustas pirmosios instancijos teisme 2016 m. liepos 12 d. parodė, kad 2001 m. gruodžio 7-8 d. antrą dieną švenčiant P. A. gimtadienį atėjo D. M. ir pasakė, jog į kiemą kviečia I. B.. Išėjęs pamatė I. B., kuri pasakė, jog ją iš namų išvijo mama ir klausė ką jai daryti. Po to paprašė duoti kažkam paskambinti. Po pokalbio paprašė nuvežti iki (duomenys neskelbtini). Kadangi jo ir S. M. mašinos buvo užpustytos, P. A. paprašė savo brolio mašinos. Brolis pasakė, kad kai grįš iš darbo galės pasiimti mašiną. Tuo metu pasiūlė I. B. nueiti pas S. M. brolį D.. Ji su D. M. ten ir nuėjo. Tiksliai nežino kelinta buvo valanda, bet gal apie 19 val., kai grįžo P. A. brolis jie paėmė mašiną ir nuvažiavo pas I. B.. Važiavo jis, P. A., S. M. ir I. B.. Ar važiuojant kam nors I. B. skambino jis neatsimena, bet prie (duomenys neskelbtini) autobusų stotelės stovėjo mašina, kurią apvažiavo ir netoli jos sustojo.  Ji nuėjo pasikalbėti, ar grįžo tiksliai neatsimena. Tvirtina G. S., R. D., Ž. S. ir M. S. P. nepažįstantis, tačiau pripažįsta vežęs I. B. į (duomenys neskelbtini), nes iki to laiko ją vežė ir į (duomenys neskelbtini) ir į (duomenys neskelbtini). Kur ji ketino važiuoti nežino, nes apie tai su I. B. nekalbėjo ir jis jai darbo nesiūlė (t. 39, b. l. 81-82). Analogiškus parodymus davė ir Panevėžio apygardos teisme 2013 m. gruodžio 16 d. teisiamojo posėdžio metu (t. 37, b. l. 112-113). Ikiteisminio tyrimo metu A. M. parodė, kad 2001 m. lapkričio ar gruodžio mėnesį, tačiau tiksliai neatsimena kada, buvo (duomenys neskelbtini) miestelyje pas pažįstamą. Atėjo D. M. ir pasakė, kad su juo nori pasikalbėti I. B.. Išėjo į lauką, kur buvo I. B.. Ji pasakė, kad susipyko su mama ir norėtų vykti į užsienį dirbti, klausė ar jis negali padėti. Teigė, kad jis pats į užsienį nevažiuoja dirbti, bet gali pasiteirauti pas pažįstamus. Lyg su kažkuo kalbėjo dėl I. B. išvykimo, bet tiksliai negali pasakyti. Tą pačią dieną susitiko su I. B. ir ji paprašė ją nuvežti į (duomenys neskelbtini). Vakare, kartu su S. M., P. A. ir  I. B. automobiliu „Audi 80“ vyko į (duomenys neskelbtini). Sustojo autobusų stotelėje, kur I. B. išlipo ir nuėjo prie „BMW“ automobilio. Kada minėtas automobilis privažiavo negalėjo pasakyti, nes neprisimena. Su automobilyje buvusiais vienu ar dviem vyrais kalbėjosi I. B., tačiau apie ką negirdėjo. Ji sugrįžo ir visi važiavo atgal į (duomenys neskelbtini) miestelį. Paaiškino, kad tą dieną važiavo S. M. ir P. A., nes su jais tą dieną „baliavojo“. Tik po kurio laiko sužinojo, kad I. B. buvo išvykusi į užsienį. Tuo metu kai atlikinėjo bausmę, jam pati I. B. rašiusi laiškus į įkalinimo įstaigą ir teigė dirbusi (duomenys neskelbtini) bare padavėja, jog sekėsi gerai, bet buvo deportuota migracijos tarnybos. Teigė, kad verstis prostitucija I. B. nevertė, neverbavo ir nepardavė. G. S., R. D., Ž. S., M. S. P. nepažįsta, nėra buvęs  (duomenys neskelbtini). Taip pat davė parodymus ir apie kelionę į (duomenys neskelbtini) su S. M., I. B., (duomenys neskelbtini) ir mergina iš Šeduvos, kurios vardo neatsimena (t. 32, b. l. 6-23).
2. Nukentėjusioji I. B. buvo apklausta keturis kartus. Pirmosios instancijos teisme metu, t. y. 2017 m. sausio 6 d., nukentėjusioji I. B. parodė, kad jai buvo pasakyta, jog vyks į (duomenys neskelbtini), tačiau nuvažiavo iki (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) A. M. pasitiko mašina su keliais jaunuoliais, jai buvo liepta sėstis į jų automobilį, o tarpusavyje jie kalbėjosi apie 15-20 min. Paskui A. M. apsisuko ir išvažiavo, o ją nuvežė į (duomenys neskelbtini), o po to vežė į (duomenys neskelbtini). Teigė, kad iki (duomenys neskelbtini) ji važiavo tik su A. M.. Kodėl anksčiau nurodė, jog vyko trise, paaiškinti negalėjo, nes praėjo daug laiko ir neatsimena visų detalių. Kadangi ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta praėjus mažesniam laiko tarpui, detales atsiminė geriau, todėl labiau reikia tikėti tais parodymais. Be to, nukentėjusioji nurodė, kad tą dieną iš tikrųjų susipyko su mama, todėl buvo (duomenys neskelbtini) miestelyje pas močiutę, kur susitiko su D. M. ir A. M.. Teigianti, kad pati pas A. M. nėjo, bet su juo kalbėjusi ir apie tai, jog važiuos į (duomenys neskelbtini). A. M. neįvardijo kur, koks tai darbas, bet sakė, jog merginos važiuoja ir lieka patenkintos. Po to teigia, kad A. M. konkrečiai nepasakė, į kurią užsienio šalį jie važiuos, neįvardijo nei datos, nei laiko. Pakalbėjusi grįžo pas močiutę, ten pabuvo gal valandą ir grįžo namo. Kitą dieną A. M. pranešė, kad ji išvažiuoja, todėl pasiėmė pasą, kitus būtinus daiktus. Kategoriškai neigia iki išvykimo į (duomenys neskelbtini) buvusi pas D. Š. namuose. Teigianti, kad ją A. M. paėmė iš namų. Atsisėdo į automobilio galą, ten sėdėjo viena, ar kas vyko be A. M. neatsimena, tačiau kur važiuoti nurodęs A. M., nes ten turi ją pasitikti ir viskas bus gerai. Kai nuvyko į (duomenys neskelbtini), kažkas paskambino A. M. ir liepė laukti, po to privažiavo mašina. A. M. išėjo su juo kalbėti, tą vyrą įsidėmėjo, nes ant jo veido buvo randas. Jis priėjo prie mašinos ir liepė persėsti į jo automobilį, o A. M. pasakęs, jog ją perduoda ir viskas bus gerai. Po to A. M. įsėdo į savo mašiną ir išvažiavo, o ją išvežė į (duomenys neskelbtini). Tada buvo atimti jos pasas, telefonas, dokumentai ir pasakyta, kad dabar ji niekuo negalės pasinaudoti. Atsakydama į nuteistojo gynėjo klausimus nukentėjusioji nurodė, kad tiksliai negalinti pasakyti, gal būt jie buvo sustoję ne degalinėje, bet autobusų stotelėje, nes neįsidėmėjo. Negalėjo nurodyti ir kokiu keliu vyko iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini). Atsimena, kad (duomenys neskelbtini) buvo užsakytas viešbučio kambarys, kuriame miegojo su ja vežusiu vyriškiu, nes jis nenorintis jos palikti, jog ši nepabėgtų. Po to ji buvo nuvežta į (duomenys neskelbtini), kur gyveno bute netoli autobusų stoties. Iš buto negalėjusi išeiti, o maistą atnešdavo vyras (t. 39, b. l. 131-135). Apklausta 2013 m. vasario 22 d. teisme nukentėjusioji parodė, kad pažįsta A. M., nes su juo gyveno viename kaime, t. y. (duomenys neskelbtini). Vieną dieną vasarą A. M. jai pasiūlė darbą, tačiau tuomet ji dar gydėsi ir nevažiavo. Vėliau, žiemos metu, namuose kilo konfliktas ir ji išėjo iš namų. Tuomet A. M. jai ir vėl pasiūlė darbą kavinėje padavėja. Pradžioje sutarė, kad važiuos į (duomenys neskelbtini), tačiau ten kažkas neišėjo ir tuomet jis pasiūlė vykti į (duomenys neskelbtini). Jie konkrečiai susitarė išvykimo datą ir laiką. Teigia, kad buvo nuvežta į (duomenys neskelbtini) vakare ir perduota kitiems asmenims, t. y. privažiavo kitas automobilis, kuriame buvo 4-5 asmenys. (duomenys neskelbtini) gyveno bute savaitę ar pusantros, iš kurio matėsi (duomenys neskelbtini) autobusų stotis. Maistą atnešdavo jaunas vaikinas, po to atvažiavo du vaikinai, vienas aukštas, o kitas žemas ir pasakė, kad jau važiuojame. Ji buvo perduota į (duomenys neskelbtini) stambiam 35-36 m. vaikinui. Ten ją apgyvendino viešbutyje ir po paros išvyko į (duomenys neskelbtini). Vėliau atsakinėdama į proceso dalyvių klausimus parodė, kad tą įvykio dieną, jie (I. B. ir A. M.) susitiko (duomenys neskelbtini), pas D. (D. M.) bute, o po to vyko į (duomenys neskelbtini) rajone. Kartu važiavo A. M. ir S. M., tačiau konkrečių šios išvykos detalių neprisimena. Ar A. M. žinojo, kad jai teks dirbti prostitute, nežino, apie tai jie nekalbėjo, tačiau mano, kad jis žinojo ir galbūt už tai gavo pinigų. L., iki išvykimo į I., jai nebuvo grasinama ar smurtaujama, o tik I.. Vėliau pakeitė parodymus ir sakė, jog jai buvo grasinama pistoletu prie (duomenys neskelbtini) viešbučio (t. 37, b. l. 63-66). Ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2001 m. vasarą ir jos pažįstamą merginą vardu R. A. M. įkalbinėjo vykti dirbti į (duomenys neskelbtini). Ką konkrečiai jos dirbs A. M. nepaaiškino, tačiau pasiūlė nuvažiuoti ir apžiūrėti darbo vietą, žadėjo, jog gerai uždirbs. Konkrečios dienos neatsimena, bet tai buvo vasara jis pas ją atvyko su draugu ir jie visi vyko prie (duomenys neskelbtini) sienos. Pasieniečiai jos nepraleido, todėl ji grįžo atgal, o A. M. su draugu ir R. išvyko į (duomenys neskelbtini). Po maždaug savaitės iš pažįstamų sužinojo, kad R. iš (duomenys neskelbtini) pabėgo, tačiau smulkmenų nežinojo. A. M. susitiko po mėnesio ir šis ją įkalbinėjo vykti uždarbiauti į užsienį ir dirbti kambarine arba aukle, minėjo gerą uždarbį. Sakė, kad dar vyktų keletas merginų, tačiau konkrečios šalies neminėjo. Gruodžio mėnesį vėl susitiko A. M., kuris pasakė, jog jau reikia važiuoti. Tos pačios dienos vakare prie jos namų (duomenys neskelbtini) kaime atvažiavo A. M. su savo draugu, kuris važiavo į (duomenys neskelbtini). Su savimi pasiėmė būtiniausius daiktus. Važiuojant A. M. pasakė, jog dabar važiuos į (duomenys neskelbtini), kur susitiks su moterimi, kuri jai surado darbą ir kad ji su ja ir vyks dirbti į užsienį. Tačiau privažiavus prie degalinės, esančios (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje, sustojo. Po to privažiavo kitas automobilis, kurį vairavo stambus vyriškis virš 30 metų. Vėliau privažiavo dar vienas automobilis, kuriame buvo dar trys nepažįstami vyriškiai. Iš automobilio išlipo A. M. ir su tais vyrais kalbėjosi apie 15-20 min., tačiau ji negirdėjusi pokalbio. Vėliau persėdo į vyresnio vyriškio automobilį ir važiavo į (duomenys neskelbtini) (t. 5, b. l. 1-5). Papildomos apklausos metu tik patikslino savo parodymus dėl vykimo į (duomenys neskelbtini) ne per (duomenys neskelbtini), o per (duomenys neskelbtini), ir tai, jog gali atpažinti A. M. draugą (S. M.), kurs vyko kartu, pagal veido bruožus (t. 5, b. l. 65).
3. Išanalizavus A. M. ir I. B. parodymus matyti, kad tiek vieno tiek ir kito parodymai prieštarauja tarpusavyje dėl tam tikrų aplinkybių, tačiau akivaizdžiai matyti, jog jie negali duoti tikslių parodymų apie tam tikras detales ir aplinkybes, kadangi nuo įvykio praėjo labai ilgas laiko tarpas, t. y. viskas vyko 2001 m. gruodžio mėnesį, o pirmoji nukentėjusiosios apklausa įvyko 2007 m. gruodžio 12 d., A. M. – 2011 m. sausio 26 d., o paskutinė jų abiejų apklausa vyko 2017 m. sausio 6 d. Esant tokiems parodymams, kuriuose yra prieštaravimų, būtina analizuoti kitus byloje esančius įrodymus.
4. Prokurorės skunde nurodyta, kad I. B. asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokolai, kurių metu ji atpažino asmenis, dėl kurių baudžiamoji byla nutraukta, ir A. M., kaip asmenį, kuris ją įkalbėjo važiuoti dirbti į užsienį, sienos kirtimo išrašas, patvirtina jos duotus parodymus apie jos gabenimo iš (duomenys neskelbtini) aplinkybes. Šiuose protokoluose užfiksuota, kad I. B. atpažino: M. S. P., kaip M., I. klubo „2000“ savininką; Ž. S. kaip Ž., kuris 2001 m. išgabeno į (duomenys neskelbtini) dirbti prostitute; G. S., kaip vyriškį, kuris 2001 m. gruodžio mėn. ją atvežė į (duomenys neskelbtini), grasino pistoletu, o po to išvežė į (duomenys neskelbtini); R. D. kaip G., kuris ją (duomenys neskelbtini) nugabeno į klubą „2000“; A. M. kaip A. M., kuris 2001 m. įkalbėjo važiuoti dirbti į užsienį (t. 5, b. l. 11-26, 35-38). Iš nukentėjusiosios parodymų matyti, jog I. B. pažinojo A. M., nes jie gyveno (duomenys neskelbtini). Išteisintasis A. M. ir liudytojai P. A. ir D. M. iš esmės patvirtino jos tokius parodymus, papildomai nurodydami, jog jie ne tik vienas kitą pažinojo, bet ir artimai bendravo. Iš to seka, kad A. M. atpažinimo protokole užfiksuoti duomenys iš esmės neturi įrodomosios reikšmės. Be to, ji šio atpažinimo metu nurodė, jog jis ją įkalbėjo vykti į užsienį 2001 m., tačiau nieko neminėjo apie jos gabenimą, perdavimą ar pardavimą kitiems asmenims. Kitų asmenų atpažinimas nepatvirtina A. M. veiksmų ir kaltės dėl prekybos žmonėmis, ar tai, jog jis tuos asmenis pažinojo ir jie visi nusikalstamai veikė organizuota grupe.
5. Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Pagal teismų praktiką, sprendžiant ar nusikalstamos veikos padarytos veikiant organizuota grupe, atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo ir pan. Organizuotą grupę, be susitarimo ir tyčios požymių, išskiria būtent vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartys Nr. 2K-7-96/2012, Nr. 2K-275/2012, Nr. 2K-35/2013, Nr. 2K-303-699/2015,  Nr. 2K-545-489/2015, Nr. 2K-426-507/2016,).
6. Byloje nėra jokių dokumentų, duomenų ar kitų įrodymų patvirtinančių, kad A. M. būtų pažinojęs G. S., R. D., Ž. S. bei I. K. pilietį M. S. P., su jais kontaktavęs ir organizavęs I. B. perdavimą, už kurį būtų gavęs atlygį. Patys liudytojai M. S. P., R. D., Ž. S., G. S. neigė pažinoję A. M., o tuo labiau ką nors su juo organizavę (t. 16, b. l. 179-181, 189-193; t. 37, b. l. 85, 103; t. 39, b. l. 135). Panevėžio apygardos teismas 2013 m. sausio 16 d. nutartimi nutarta nutraukti šiems asmenims baudžiamąją bylą suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas) (t. 35, b. l. 157-184). Šioje nutartyje teismas netyrė ir neanalizavo G. S., R. D., Ž. S. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 147 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), jų veiksmų dėl galimo I. B. išvežimo į užsienį prostitucijai vaidmenų pasiskirstymo, grupės organizuotumo lygio, todėl šiuo metu galima spręsti tik apie A. M. galimai padarytas nusikalstamas veikas. Nors nukentėjusioji I. B. atpažino G. S. kaip vyriškį, kuris ją vežė į (duomenys neskelbtini), grasino pistoletu, o po to vežė į (duomenys neskelbtini), tačiau tokie jos parodymai taip ir liko nepatvirtinti. Prokurorai nepateikė duomenų, kad G. S. būtų kontaktavęs su A. M., atvykęs į (duomenys neskelbtini) gyvenvietę, po to vykęs į (duomenys neskelbtini), užsakęs ten viešbutį, turėjęs ginklą ar kitų įrodymų, kurie patvirtintų tokius nukentėjusios parodymus. Dėl šių priežasčių teismas neturi pagrindo abejoti jų parodymais ar jais netikėti, nes jų nepaneigia kiti byloje esantys įrodymai.
7. Liudytojai P. A. ir D. M. patvirtino A. M. versiją, kad I. B. pati ieškojo A. M. ir buvo palydėta pas P. A.. Be to, link (duomenys neskelbtini) vyko A. M., P. A., S. M. bei I. B.. Jiems ji pasakojusi, jog susipyko su motina ir ketina išvykti uždarbiauti į užsienį, todėl būtent dėl darbo reikalų ji ir važiuoja į susitikimą. Iš jų automobilio buvo išlipusi ir nuėjusi į kitą automobilį tik I. B. (t. 39, b. l. 82-83; t. 37, b. l. 100-101). Nukentėjusioji taip pat pripažino, kad tą dieną susipyko su mama, tik neigė, jog buvo išvaryta iš namų ir pati norėjo vykti dirbti į užsienį (t. 39, b. l. 131-135). Tačiau prieš tai apklausta teisme I. B. parodė priešingai, jog žiemos metu, namuose kilo konfliktas ir ji išėjo iš namų. Tuomet A. M. pasiūlė darbą ir jie konkrečiai susitarė išvykimo datą ir laiką (t. 37, b. l. 63-66). Tokie jos parodymai iš dalies patvirtino minėtų liudytojų ir išteisintojo duotus parodymus.
8. Apeliaciniame skunde nepagrįstai prašoma remtis liudytojų R. V. ir R. K. parodymais, nes jos parodė tik tai, jog jos vykos su A. M., S. M. ir I. B. į (duomenys neskelbtini), tačiau I. B. prie (duomenys neskelbtini) sienos nepraleido ir ji grįžo namo. Jie keturiese vyko toliau. Liudytoja R. V. teigia, kad į (duomenys neskelbtini) pas lietuvį vyrą, kuris pasakė, jog jos dirbs prostitutėmis, jas pristatė A. M. ir S. M.. Kiek atsimena apie atlygį už jas prie jos niekas nekalbėjo. Liudytoja R. D. (buvusi – K.) parodė, kad jai apie vykimo tikslą buvo žinoma iš karto, t. y. A. M. pasakė, jog jas parduos, pasiims pinigus ir jie visi grįš atgal į (duomenys neskelbtini). Jos buvo perduotos (duomenys neskelbtini) degalinėje ir nuvežtos į (duomenys neskelbtini), tačiau prieš jas nebuvo naudotas smurtas ir po kelių dienų buvo paleistos iš buto (duomenys neskelbtini) (t. 37, b. l. 86-87, 97-99). Šių liudytojų parodymai visai nesusiję su ta nusikalstama veika, kuria A. M. buvo kaltinamas, t. y. organizuota grupe išvežus ir pardavus nukentėjusiąją I. B. būtent 2001 m. gruodžio mėn.
9. Teismas taip pat negali remtis vien tik ikiteisminio tyrimo metu duotais nukentėjusiosios I. B. parodymais, nors to ir prašo prokurorė, apie tai, jog 2005 m. kovo ar balandžio mėnesį nukentėjusioji (duomenys neskelbtini) kaime susitiko su A. M., kuris vėl siūlė vykti dirbti prostitute į užsienį (t. 5, b. l. 1-5). Kaip matyti A. M. teisme niekada neneigė, kad buvo susitikęs su I. B. ir 2005 m., bet neigė siūlęs jai vykti dirbti į užsienį prostitute (t. 37, b. l. 112-113). Atkreipiamas dėmesys, kad aukščiau paminėti nukentėjusiosios parodymai prieštarauja jos pačios duotiems parodymams teisme. Kaip matyti 2013 m. vasario 22 d. teisme teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji nurodė, kad pas ją buvo atvažiavęs A. M. su draugais ir siūlęs vėl vykti, bet ji atsisakė. Tuo metu ji nenurodė tikslaus laiko, kada tai įvyko (t. 32, b. l. 63-66). Pakartotinai apklausta 2017 m. sausio 6 d. Panevėžio apygardos teisme nukentėjusioji teigė, kad iš (duomenys neskelbtini) grįžo 2002 m. gegužės 10 d., ir praėjus 4-6 mėnesiams buvo atvykęs A. M. su 3-4 draugais ir vėl siūlė vykti dirbti į užsienį, 2003 m. pradėjo bendrauti su dukros tėvu, o 2005-2007 m. ji A. M. net nemačiusi. Teigianti, kad prieš 6-7 metus išsikraustė iš kaimo ir jame nebūna. Gimus dukrai 2004 m. sausio 27 d. A. M. daugiau savo akyse nematė ir nebendravo (t. 39, b. l. 131-135). Kitų įrodymų, kurie patvirtintų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie 2005 m. kovo ar balandžio mėnesį A. M. pateiktą pasiūlymą I. B. nėra. Teisme duoti nukentėjusiosios parodymai, jog jai buvo siūlyta vykti į užsienį dirbti prostitute praėjus 4-6 mėn. po grįžimo iš (duomenys neskelbtini), paneigti. Išteisintasis teisme parodė, kad jis nukentėjusiosios nurodytu laiku atlikinėjo bausmę, t. y. 2002 m. vasario 9 d. iki 2005 m. kovo 19 d. Vilniaus 2-uose pataisos namuose (t. 39, b. l. 81-82). Tokius jo parodymus patvirtino ir byloje esantis įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybinio registro duomenys apie fizinį asmenį, t. y. A. M. buvo sulaikytas 2002 m. vasario 9 d. ir paleistas iš Vilniaus 2-ųjų pataisos namų 2005 m. kovo 22 d. (t. 32, b. l. 26-32). Įvertinus byloje esančių įrodymų visumą konstatuotina, jog nukentėjusiosios parodymuose yra daug prieštaravimų ir abejonių, kurių negalima pašalinti įstatymo numatytais būdais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė iš nekaltumo prezumpcijos principo kylantį reikalavimą abejones aiškinti kaltinamojo naudai (BPK 44 straipsnio 6 dalis).    
7. Tokiu būdu, apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nesant patikimų ir objektyvių įrodymų, kad A. M. veikdamas organizuotoje grupėje, turėdamas tikslą gauti turtinės naudos bei siekdamas, kad nukentėjusioji būtų išnaudojama prostitucijai, pardavė verstis prostitucija I. B., išteisintinas, kadangi neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 147 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ( BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
8. Taigi, naikinti ar keisti nuosprendį nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiosios prokurorės N. G. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                          Laima Garnelienė

                                                                                                                              Kęstutis Jucys

                  Violeta Ražinskaitė