Civilinė byla Nr. 3K-3-250/2013

   Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01270-2011-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 40.2; 52.3; 121.19.4 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. birželio 7 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė)  ir Antano Simniškio (pranešėjas),

sekretoriaujant Nijolei Radevič,

dalyvaujant ieškovo restruktūrizuojamos UAB „ASF“ atstovams advokatei Jūratei Matonienei ir Broniui Auguliui,

atsakovo UAB „Vėtrūna“ atstovams advokatams Eglei Jagelienei ir Henrikui Celencevičiui, 

žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Vėtrūna“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo RUAB „ASF“ ieškinį atsakovui UAB „Vėtrūna“, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – UAB „Jungtinės architektų dirbtuvės“, dėl skolos priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

 

Byloje nagrinėjama dėl statybos rangą, prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančių materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo bei proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, bylos nagrinėjimo ribas apeliaciniame procese, nutarties motyvavimą.

Ieškovas prašė: priteisti iš atsakovo 1 026 591,50 Lt skolos, kurią sudaro 305 703,57 Lt, nesumokėti pagal PVM sąskaitas–faktūras Nr. 00003225 ir Nr. 00003226, bei 720 887,93 Lt, atsakovo „sulaikyti“ 5 proc. nuo ieškovui išmokėtų sumų; pripažinti atsakovo atliktą vienašalį įskaitymą negaliojančiu nuo jo atlikimo momento. Ieškovas nurodė, kad šalys pasirašė statybos rangos sutartį Nr. Reg-014-53-06 dėl VĮ Registrų centro administracinio komercinio komplekso korpuso C fasadų įrengimo iki 2007 m. liepos 1 d.; prie statybų rangos sutarties buvo sudaryti susitarimai Nr. 01, 03 ir 04 dėl papildomų rangos darbų, nenumatytų rangos sutartyje. Ieškovo teigimu, darbai atlikti ir pastatas 2008 m. spalio 10 d. priimtas Valstybinės statybos priežiūros komisijos, todėl laikytina, kad darbai atlikti tinkamai, tačiau atsakovas už darbus nesumokėjo. Anot ieškovo, atsakovas nuo 2010 m. liepos 2 d. jokių mokėjimų ieškovui nei tiesiogiai, nei pagal užskaitą subrangovams nevykdo. Ieškovas nesutinka, kad atsakovas pagrįstai įskaitė 740 000 Lt, nes, šio užsakytos ekspertizės duomenimis, statybos darbų defektų ištaisymas kainuotų 104 653,61 Lt su PVM.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 13 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovui iš atsakovo 1 026 591,50 Lt skolos. Teismas, spręsdamas dėl atsakovo atlikto priešinio reikalavimo įskaitymo, nustatė, kad ieškovas nuo 2007 m. vasario iki 2008 m. rugsėjo mėnesio atliko darbų už 18 400 208,18 Lt, darbai buvo perduoti atsakovui darbų priėmimo–perdavimo aktais, atsakovas už atliktus darbus sumokėjo 17 679 320,25 Lt, o likusi suma – 720 887,83 Lt buvo sulaikyta šalių rangos sutarties 9.10 punkto pagrindu, pagal kurį iš kiekvienos mokamos sumos užsakovas sulaiko 5 proc., kuriuos sumoka po penkiolikos dienų po baigiamojo darbų etapo, atlikimo akto pasirašymo ir darbų kokybės garantijos (paskutinio darbų etapo apmokėjimui) pagal 12.4 punktą iš draudimo bendrovės pateikimo datos. Atsižvelgęs į tai, kad šalių rangos sutarties 12.4 punkte nustatyta, jog rangovo pagal sutartį atliktų darbų garantinio laikotarpio laidavimo raštas galioja vienerius metus nuo statinio užbaigimo dienos, bei į tai, kad pastatas buvo galutinai priduotas 2008 m. spalio 10 d., teismas padarė išvadą, jog atsakovo teisė sulaikyti 5 proc. iš kiekvienos mokamos sumos išnyko 2009 m. spalio mėnesį, ir konstatavo, kad atsakovui kilo prievolė sumokėti ieškovui likusią sumą už tinkamai atliktus ir priimtus darbus (CK 6.687 straipsnis). Teismas nustatė, kad po pastato pridavimo Valstybinei statybos priežiūros komisijai, įvykusio 2008 m. spalio 10 d., paaiškėjo ieškovo atliktų darbų defektai, atsakovas gavo pastato valdytojo pretenzijų apie pasikartojančius vandens prasiskverbimus, tarp šalių kilo ginčas dėl defektų šalinimo tvarkos, ieškovas 2010 m. rugpjūčio 28 d. raštu sustabdė prievolės taisyti darbų trūkumus vykdymą, motyvuodamas tuo, kad atsakovas nepagrįstai vengia sumokėti 305 703,57 Lt už atliktus darbus, bei prašydamas sumokėti pusę sulaikytos sumos. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovas 2010 m. lapkričio 2 d. sudarė su UAB „KG Construktions“ sutartį dėl pastato išorės fasadų hermetinimo darbų, šalinant kitų rangovų anksčiau atliktų darbų trūkumus, pagal kurios lokalinę samatą numatytas 8000 kv. m ploto fasadų remontas, jo kaina – 611 570,25 Lt. Teismas pažymėjo, kad atsakovo užsakymu buvo atlikta ekspertizė, pagal kurią: defektų ištaisymo (fasado remonto iš naujo užhermetinant visą aliuminio fasado sistemą) kaina – 740 000 Lt su PVM (darbų vertė eksperto buvo nustatyta atsižvelgiant į UAB „KG Construktions“ pateiktą sąmatą); defektų ištaisymo kaina tose vietose, kuriose nustatytas vandens prasiskverbimas į pastato vidaus konstrukcijas ir patalpas, – 80 138,24 Lt su PVM, visų konsolių užsandarinimo kaina – 24 515,37 Lt. Teismas nurodė, kad ekspertizės metu užfiksuotų defektų ištaisymas kainuotų 104 653,64 Lt su PVM. Teismas nustatė, kad atsakovas 2011 balandžio 13 d. raštu Nr. S-1728 pareiškė, jog įskaito savo reikalavimą dėl 740 000 Lt defektų ištaisymui už 720 887,93 Lt skolą ieškovui pagal šalių statybos rangos sutartį. Teismo vertinimu, šis atsakovo pareiškimas apie įskaitymą neatitinka CK 6.131 straipsnio nuostatų, nes atsakovo reikalavimas ieškovui dėl 720 887,83 Lt nėra galiojantis. Teismas nurodė, kad šalių statybos rangos sutartis nėra nutraukta, ji nesuteikia užsakovui (atsakovui) teisės reikalauti iš rangovo atlyginti darbų trūkumų šalinimo išlaidas, pagal sutarties 12.2 punktą rangovas suteikė dešimties metų garantiją nuo pastato pripažinimo tinkamu naudoti akto pasirašymo dienos paslėptiems darbams, atvirai montuojamiems – penkerių metų, o pagal sutarties 12.3 punktą – įsipareigojo šalinti garantiniu laikotarpiu paaiškėjusius trūkumus. Teismas sprendė, kad pagal šalių sutartį, paaiškėjus trūkumams, ieškovas privalo juos pašalinti, sutartis nesuteikia atsakovui teisės pašalinti darbų trūkumus ieškovo sąskaita, t. y. atsakovo pareiškimo apie įskaitymą dieną ieškovas neturėjo prievolės sumokėti 740 000 Lt už darbų trūkumų šalinimą. Nurodęs, kad nėra duomenų, jog atsakovas realiai patyrė 740 000 Lt darbų trūkumo šalinimo išlaidų, ir įvertinęs, jog atsakovas ketino įskaityti būsimus galimus nuostolius dėl darbų trūkumų šalinimo, teismas padarė išvadas, kad atsakovo 2011 m. balandžio 13 d. pareiškimas nesukelia CK 6.130 straipsnio 1 dalyje numatytų teisinių padarinių, atsakovo prievolė ieškovui sumokėti 720 887,83 Lt už darbus yra galiojanti. Teismas, spręsdamas dėl atsiskaitymo už atliktus darbus pagal PVM sąskaitas–faktūras Nr. 00003225 ir Nr. 00003226, nustatė, kad pagal jas atsakovas nesumokėjo ieškovui 305 703,57 Lt už 2009 m. vasario mėnesį atliktus darbus, atsakovas gražindavo atliktų darbų aktus nepasirašytus, ieškovas aktus perrašinėdavo ir teikdavo iš naujo, juos pavyko įteikti tik 2009 m. gegužės 7 d. Teismas nesutiko su atsakovo atsikirtimais, grindžiamais šalių statybos rangos sutarties 9.2 punktu, numatančiu užsakovo teisę nepriimti atliktų darbų aktų ir jų nepasirašyti, jeigu rangovas nevykdo ar netinkamai vykdo sutarties įsipareigojimus, kad jis (atsakovas) pagal sutarties sąlygas, ieškovo darbo kokybei buvus nepatenkinamai ir daug nustatytų trūkumų bei problemų su jų šalinimu, turėjo teisę nepriimti ieškovo siunčiamų atliktų darbų aktų ir pareiga atsiskaityti jam nekilo. Teismas nurodė, kad toks sutarties 9.2 punkto aiškinimas prieštarauja CK 6.662 straipsnio 1 daliai. Teismo vertinimu, atsakovas, grąžindamas ieškovo siunčiamus atliktų darbų aktus ir PVM sąskaitas–faktūras dėl jų tariamų formalių trūkumų ir vengdamas sumokėti už atliktus darbus, elgėsi nesąžiningai, pažeidė įstatymo numatytą užsakovo pareigos priimti atliktus darbus pagal pateiktus atliktų darbų aktus. Teismas nurodė, kad šalių rangos sutarties 9.2 punkte taip pat nustatyta, jog galutinis darbų atlikimas fiksuojamas surašant atliktų rangos darbų perdavimo–priėmimo aktą, kurį pasirašo rangovas ir užsakovas; atliktų darbų aktus užsakovas priima ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio 25 kalendorinės dienos ir privalo pasirašyti juos ar pareikšti argumentuotą nesutikimą per penkias darbo dienas; esant ginčytinoms pozicijoms, atliktų darbų aktą būtina pasirašyti tuo pačiu terminu, nurodant ginčo priežastis bei sutartyje nustatytu terminu sumokėti už neginčytiną dalį. Ieškovo 2009 m. gegužės 7 d. pateiktus atsakovui atliktų darbų aktus teismas įvertino kaip rangovo (ieškovo) vienašališkai pasirašytus ir konstatavo, kad jie sukelia atsakovui prievolę sumokėti 305 703,57 Lt skolos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2012 m. spalio 31 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir išvadomis. Kolegija pažymėjo, kad ekspertizės akte nurodytos išvados dėl vandens pratekėjimo per pastato konstrukcijas į pastatą nėra kategoriškos, pratekėjimų galėjo atsirasti ir dėl paties atsakovo veiksmų, pavyzdžiui, dėl jo netinkamai paklotos ruloninės stogo dangos. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ekspertas nurodė, jog neįmanoma nustatyti, kokie konkrečiai defektai lėmė vandens prasiskverbimą į pastato konstrukcijas ir patalpas, taip pat kad nėra garantijos, jog, atlikus fasado dalių remontą (ištaisius defektus ir užsandarinus konstrukcijas), vandens prasiskverbimo pro pastatų fasadus neatsiras kitose fasadų dalyse. Kolegija pažymėjo, kad atsakovas nėra šioje byloje pareiškęs priešieškinio dėl statybos ar garantinio termino metu atsiradusių rangovo atliktų statybos darbų trūkumų, ieškovas neatsisako vykdyti įsipareigojimų pagal statybos rangos sutarties 12.2 punktą, kuriame įtvirtinta jo pareiga šalinti garantinio termino metu atsiradusius defektus. Atsižvelgusi į tai, kad ieškovui 2009 m. lapkričio 3 d. iškelta restruktūrizavimo byla, kolegija sprendė, jog atsakovas, atlikęs vienašalį įskaitymą, pažeidė Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 9 straipsnio reikalavimus.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės arba pirmosios instancijos teismams. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl CK 6.694 straipsnio netinkamo aiškinimo ir taikymo. Kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėję teismai rangovo vienašališkai pasirašytus atliktų darbų už 2009 m. vasario mėn. aktus nepagrįstai pripažino tinkamais ir sukeliančiais užsakovui prievolę pagal juos atsiskaityti, nes: rangovo atlikti darbai buvo netinkamos kokybės, todėl kasatorius atidėjo darbų priėmimo–perdavimo akto pasirašymą iki bus nustatyti tikslūs atliktų darbų defektai; rangovas nurodytus aktus vienašališkai pasirašė neatsižvelgdamas į tai, dėl ko kasatorius buvo atidėjęs jų pasirašymą; apie vienašališkai pasirašytus aktus rangovas neinformavo kasatoriaus; aktuose nėra žymų apie tai, kad užsakovas atsisakė juos pasirašyti, ir nenurodytos priežastys, dėl ko atsisakė pasirašyti (CK 6.694 straipsnio 4 dalis). Kasatoriaus teigimu, rangovo teisė vienašališkai pasirašyti aktą yra ultima ratio priemonė, kuria šis gali naudotis tik užsakovui piktnaudžiaujant savo teisėmis ir nepagrįstai atsisakant pasirašyti atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktus, siekiant išvengti sutartinių prievolių vykdymo. Žyma apie atsisakymą pasirašyti, įrašyta akte, patvirtina vieną reikšmingų darbų perdavimo aplinkybę, atskleidžia priežastis, dėl kurių aktas pasirašomas vienašališkai, todėl yra būtinas vienašališkai pasirašyto akto elementas ir turi atspindėti užsakovo piktnaudžiavimą savo teisėmis. Anot kasatoriaus, jis ne atsisakė pasirašyti atliktų darbų aktą, bet atidėjo jo pasirašymą iki bus nustatyti ir pašalinti visi rangovo atliktų darbų defektai. Tokia situacija neprieštarauja CK 6.694 straipsnio 4 daliai, pagal kurią nereikalaujama nedelsiant priimti akivaizdžiai netinkamai, su trūkumais atliktų darbų. Įstatymas (CK 6.662 straipsnio 2, 3 dalys ir kt.) įpareigoja užsakovą įvertinti priimamų darbų kokybę, nustatytus defektus aiškiai įvardyti, nes priešingu atveju jis netenka teisės remtis darbų trūkumo faktu. Kasatorius teigia, kad jo veiksmai atitiko nustatytą reglamentavimą – matydamas, kad darbai už 2009 m. vasario mėn. atlikti su trūkumais, jis elgėsi apdairiai ir protingai, siekdamas pirmiausia nustatyti atliktų darbų defektus ir tik po to juos priimti, padarydamas atitinkamas žymas akte.

2. Dėl nepagrįstai netaikytų CK 6.206, 6.681 straipsnių. Atkreipęs dėmesį į rangos sutarties šalių teisių ir pareigų priešpriešinį pobūdį, kasatorius teigia, kad ieškovas, tinkamai neįvykdęs savo įsipareigojimų, neturėjo teisės vienašališkai pasirašyti atliktų darbų aktų, o teismai – jais remtis ir įpareigoti užsakovą įvykdyti priešpriešinę prievolę – atsiskaityti už netinkamai atliktus darbus. Kasatoriaus teigimu, byloje esant pakankamai įrodymų apie atliktų darbų trūkumus, be to, teismams iš esmės pripažinus esamus defektus, o ieškovui jų nepaneigus, teismai nepagrįstai sprendė, jog kasatorius privalo sumokėti rangovui už šio netinkamai atliktus darbus. Anot kasatoriaus, jis ne tik turės sumokėti ieškovui atlyginimą, bet ir savo sąkaita pašalinti ieškovo atliktų darbų defektus, kurių šalinimo kaina – 740 000 Lt. Kasatoriaus vertinimu, teismų sprendimai prieštarauja CK 6.200, 6.206, 6.681 straipsniams, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, prieštarauja teismų praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Atnava“ v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-235/2005; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Parama“ v. AB firma „VITI“ , bylos Nr. 3K-3-521/2011), suteikia nepagrįstą pranašumą ir galimybę praturtėti ieškovui, kuris yra restruktūrizuojama įmonė ir neabejotinai bankrutuos, o šio prievolės kreditoriams bus neįvykdytos.

3. Dėl ginčo teisinio santykio neteisingo kvalifikavimo. Kasatorius nurodo, kad teismų išvados, jog sulaikymo teise jis (kasatorius) galėjo naudotis tik iki 2009 m. spalio mėnesio, o pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo 2012 m. vasario 13 d. metu turėjo pareigą sumokėti rangovui 720 887,83 Lt, yra padarytos neteisingai kvalifikavus ginčo teisinį santykį ir netinkamai pritaikius teisės normas bei prieštarauja teismų praktikai. Teisė kasatoriui sulaikyti 5 proc. nuo kiekvieno atlikto mokėjimo įtvirtinta sutartyje kaip rangovo pareigos – laiku ir tinkamai atlikti darbus – įvykdymo užtikrinimo priemonė; šių lėšų panaudojimas nustatytas atvejui, jeigu užsakovas, paaiškėjus atliktų darbų trūkumams, jų tinkamai ir laiku nepašalintų. Kadangi rangovo atlikti darbai netinkamos kokybės, tai kasatorius turėjo teisę jam neišmokėti sulaikytų 720 887,83 Lt bent jau iki tol, kol nebus pašalinti darbų defektai. Teismai, įpareigoję kasatorių sumokėti šias lėšas rangovui, kuris pažeidė savo sutartines prievoles ir tinkamai darbų neatliko, iškreipė prievolių užtikrinimą reguliuojančių teisės normų esmę ir paneigė pačią prievolių užtikrinimo priemonių prigimtį. Kasatoriaus teigimu, teismai, jo sulaikymo teisės nevertinę kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės, o ją vertinę tik kaip galimybę tam tikram laikui atidėti atsiskaitymą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Praviena“ v. UAB „Hanner Development“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-486/2011). Rangovui tinkamai neįvykdžius savo sutartinės prievolės, kasatorius turėjo pagrindą sulaikyti savo priepriešinės prievolės įvykdymą, todėl neprivalėjo sumokėti rangovui sulaikytos 720 887,83 Lt sumos. Teismai nepagrįstai netaikė CK 6.70 straipsnio.

4. Dėl restitucijos klausimo ignoravimo (CK 6.145 straipsnio 1 dalis, 1.80 straipsnio 2 dalis). Kasatorius nurodo, kad teismai, pripažinę įskaitymo sandorį neteisėtu, nesprendė restitucijos klausimo ir taip netinkamai taikė restituciją reglamentuojančias teisės normas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Šalys turėjo būti grąžintos į padėtį, kurioje buvo iki įskaitymo, t. y. kasatoriui turėjo būti grąžinta teisė naudotis prievolės užtikrinimo priemone –  sulaikymo teise. To nepadarius, kasatoriaus vertinimu, pažeistas CK 6.145 straipsnis, juolab kad jam (kasatoriui) nebuvo atsiradusios prievolės išmokėti sulaikytas lėšas rangovui.

5. Dėl esminių teisės principų pažeidimo. Kasatorius teigia, kad teismai nesivadovavo teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principais, priėmė sprendimus, kuriais įvykdė formalų teisingumą, taip pažeidė Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį. Kasatoriaus teigimu, teismų procesiniuose sprendimuose neįvertintos esminės ginčo aplinkybės, dėl kasatoriaus atsakomybės pasisakyta pažodžiui atkartojant atskiras įstatymo normas, neanalizuojant jų santykio su faktine situacija, ryšio su kitomis teisės normomis, neatsižvelgta į tai, kad rangovui iškelta restruktūrizavimo byla ir kyla pagrįstų abejonių dėl jo įsipareigojimų vykdymo taip pat ir kasatoriui, kuriam teismų procesiniais sprendimais nustatyta dviguba atsakomybė: atsiskaityti su rangovu už šio netinkamai atliktus darbus ir padengti jų defektų šalinimo išlaidas. Kasatoriaus teigimu, teismų sprendimais sukurta situacija neproporcingai pažeidžia jo teises ir interesus, iš esmės pažeidžia šalių teisių ir interesų pusiausvyrą.

6. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų tyrimą bei vertinimą reglamentuojančių CPK normų pažeidimo. Kasatoriaus teigimu, teismų procesiniai sprendimai priimti, nesilaikant CPK įtvirtintų įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų (CPK 12, 176, 178, 182, 185 straipsniai), nukrypus nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, netinkamai ištyrus ir įvertinus byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai išanalizavus tik jų dalį, o dėl kitų apskritai nepasisakius. Kasatorius nurodo, kad teismai neanalizavo darbų priėmimo–perdavimo aktų vienašališko pasirašymo aplinkybių, nors pagal teismų praktiką įpareigoti nustatyti ir įvertinti priežastis, dėl kurių užsakovas atsisakė pasirašyti ir priimti darbus, ar atlikti statybos darbai nebuvo perduoti vienašališkai ir pan., be to, turi diskrecijos teisę konstatuoti arba nekonstatuoti akto nepasirašymo pagrįstumą, priklausomai nuo byloje nustatytų faktinių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Autokausta“ v. A. V., bylos Nr. 3K-3-535/2009; kt.). Pažymėjęs, kad ieškovas sutiko su 128 429,75 Lt defektų šalinimo išlaidų pagrįstumu, kasatorius teigia, kad teismai, visiškai patenkindami ieškinį, neįvertino ieškovo pripažintų aplinkybių, pažeidė CPK 182 straipsnio 5 punktą, dispozityvumo principą.

7. Dėl CPK 263, 320 straipsnių pažeidimo. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, neišnagrinėjęs visų kasatoriaus apeliacinio skundo argumentų ir pasisakęs dėl pirmosios instancijos teismo nenagrinėtų ir šalių apskritai neįrodinėtų aplinkybių, pažeidė CPK 320 straipsnio nuostatas, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią apeliacinės instancijos teismas neturi teisės nei priteisti tai, ko apeliantas nereikalauja, nei nagrinėti teisines ir faktines aplinkybes, kuriomis apeliantas nesiremia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Č. v. VšĮ „Vilniaus kraujo centras“, bylos Nr. 3K-3-1027/2001). Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nevertino jo (kasatoriaus) argumentų dėl teisės reikalauti iš rangovo defektų šalinimo išlaidų atlyginimo, teisės naudotis prievolės įvykdymo užtikrinimo priemone (sulaikymu), ieškovo neteisėtų veiksmų vienašališkai pasirašant atliktų darbų aktus. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas išėjo už apeliacijos ribų, nes pasisakė dėl kasatoriaus atlikto įskaitymo negalimumo, kiek tai susiję su ieškovo restruktūrizavimo byla, nors ieškovas šios aplinkybės neįrodinėjo, pirmosios instancijos teismas dėl to taip pat nepasisakė. Be to, kasatoriaus teigimu, teismo išvada dėl įskaitymo negalimumo teisiškai nepagrįsta, neparemta atitinkama teisės norma (CPK 263 straipsnis). Kasatorius nurodo, kad ĮRĮ 9 straipsnis, kuriuo rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, reguliavo su restruktūrizuojamos įmonės prievolių vykdymu nesusijusius klausimus. Anot kasatoriaus, restruktūrizuojamos įmonės prievolių vykdymą reguliavo ĮRĮ 8 straipsnis, kuriame įtvirtintas draudimas vykdyti restruktūrizuojamos įmonės prievoles (taigi ir atlikti įskaitymus), negalėjo būti taikomas kasatoriaus 2011 m. balandžio 13 d. atliktam įskaitymui, nes šis atliktas jau po to, kai  ieškovo restruktūrizavimo byloje 2010 m. balandžio 27 d. buvo patvirtintas restruktūrizavimo planas.

8. Dėl CPK 331 straipsnio 4 dalies pažeidimo. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimus bei nukrypo nuo kasacinio teismo šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos. Anot kasatoriaus, skundžiamoje nutartyje abstrakčiai (formaliai) nurodyti kasatoriaus apeliacinio skundo atmetimo motyvai ir visiškai neatsižvelgta bei neanalizuota jo nurodytų aplinkybių, pateiktų argumentų ir įrodymų. Kasatorius remiasi kasacinio teismo praktika, pagal kurią apeliacinės instancijos teismas procesiniame sprendime privalo pasisakyti dėl visų apeliacinio skundo argumentų, o jei atsisakoma analizuoti juos, toks atsisakymas turi būti argumentuotas; visi teiginiai, esantys apeliacinės instancijos teismo nutartyje, turi būti motyvuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. U. v. UAB „Baltijos TV“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-1181/2003). Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nutartyje visiškai nenagrinėjo, neanalizavo ir faktiškai nepasisakė dėl jo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, ignoravo jo nurodytas faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus, nenurodė pagrindų, dėl kurių iš esmės atsisakoma vertinti apeliacinio skundo argumentus dėl kasatoriaus teisės reikalauti ieškovą atlyginti defektų šalinimo išlaidas, naudotis sulaikymo teise, ieškovo neteisėtų vienašališkų veiksmų pasirašant atliktų darbų aktus. Anot kasatoriaus, galima teigti, kad skundžiama nutartis iš esmės yra be motyvų.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo skundą atmesti, teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė kasaciniame skunde nurodomas materialiosios teisės normas, taip pat tinkamai įvertino bylos įrodymus, daugumą kasacinio skundo argumentų ieškovas laiko deklaratyviais ir prieštaraujančiais faktinei bylos medžiagai. Ieškovo nuomone, teismai nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nuostatų, tinkamai kvalifikavo ginčo teisinį santykį. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

1. Dėl CK 6.694 straipsnio. Ieškovas atmeta kasatoriaus argumentus, kad jis atidėjo darbų priėmimo–perdavimo aktų pasirašymą iki bus nustatyti tikslūs atliktų darbų defektai; dėl 2009 m. vasario mėn. ieškovo atliktų darbų kasatorius nepareiškė pretenzijų iki šiol, už juos neatsiskaitė ir neginčijo šių aktų. CK 6.694 straipsnio 4 dalyje nenustatyta galimybių atidėti perdavimo–priėmimo akto pasirašymą; priešingai, įstatymo normos nuostata, kad, vienai šalių atsisakius pasirašyti aktą, jame daroma žyma apie atsisakymą ir aktą pasirašo kita šalis, reiškia, jog vienos šalies pasirašytam aktui suteikiama juridinė galia ir ši įstatymo nuostata taikoma išskirtinai statybos rangos santykiams. Užsakovas turi teisę tokį aktą ginčyti, taip užtikrinama jo interesų apsauga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. TŪB „Be priekaištų“ v. UAB „Modesta“, bylos Nr. 3K-3-17/2007; 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Statybų pasažas“ v. UAB „Senamiesčio svečių namai“, bylos Nr. 3K-3-17/2007; kt.). Anot ieškovo, kasatorius neteisingai teigia, kad ieškovas 2009 m. vasario mėn. aktus pasirašė vienašališkai; kasatorius dalyvavo ir žinojo apie pabaigtus darbus, tačiau jam siunčiamų aktų nepasirašė ir juos 2009 m. kovo 2 d. grąžino nepasirašęs, taip tikėdamasis rasti defektų ir, juos ieškovui pašalinus, pasirašyti. Ieškovo nuomone, tai akivaizdžiai nesąžiningi kasatoriaus veiksmai. Kita vertus, pagal CK 6.694 straipsnio 4 dalį kasatorius, nepasirašęs aktuose, turėjo padaryti žymas, dėl kokių priežasčių atsisako priimti darbus ir pasirašyti aktus. Dėl to teismai turėjo pagrindą pripažinti, kad ieškovo aktai sudaryti tinkamai ir sukelia prievoles kasatoriui.

2. Dėl CK 6.206, 6.681 straipsnių. Teigdamas, kad byloje teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.681 straipsnį, kasatorius nepaneigė jame nustatyto rangos sutarties šalių teisių ir pareigų priešpriešinio pobūdžio. Ieškovas tinkamai įvykdė įsipareigojimus, todėl turėjo pagrindą pasirašyti atliktų darbų aktus ir pateikti juos kasatoriui, o šis privalėjo įvardyti nepasirašymo priežastis arba aktus pasirašyti ir įvykdyti priešpriešinę prievolę – atsiskaityti. Iš bylos matyti, kad kasatorius nesąžiningai vykdė pareigas, nes ieškojo būdų, kaip nesumokėti už atliktus darbus: gavęs atliktų darbų aktus už vasario mėn. ir juos grąžinęs kovo mėn., pakartotinai gavęs – grąžino gegužės mėn., bet defektų taip ir neįvardijo. Teigdamas apie CK 6.206 straipsnio pažeidimą, kasatorius turi omenyje šalių ginčą dėl jo 2011 m. balandžio 13 d. atlikto 740 000 Lt įskaitymo. Ieškovo teigimu, byloje nebuvo sprendžiama ginčo dėl darbų kokybės, tokio reikalavimo kasatoriui nepareiškus. Defektai buvo taisomi, tačiau šie darbai, ieškovui pasinaudojus vienu iš savigynos būdų – prievolės vykdymo sustabdymu (CK 6.46, 6.58, 6.207, 6.208, 6.220 straipsniai), yra nutraukti iki bus atsiskaityta už atliktus darbus.

3. Dėl ginčo teisinio santykio teisingo kvalifikavimo. Teismai sprendė, kad kasatorius turėjo teisę sulaikyti 5 proc. nuo kiekvienos mokamos sumos, bet šia teise galėjo naudotis iki 2009 m. spalio 10 d., t. y. vienerius metus nuo statinio užbaigimo dienos (Sutarties 9.10, 12.4 punktai). Kadangi objektas 2008 m. spalio 10 d. priduotas naudoti, tai ieškovas įgijo teisę reikalauti grąžinti sulaikytą sumą, nes nebuvo priežasčių jos negrąžinti: užsakovas darbų rezultatą priėmė, objektas naudojamas pagal paskirtį, užsakovo jėgomis nebuvo perdaryti ieškovo atlikti darbai, o tai reiškia, kad ieškovas nepažeidė sutartyje prisiimtų įsipareigojimų ir jam netaikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.265 straipsnis). Ieškovo teigimu, po darbų pridavimo galėjo išryškėti tam tikri darbų defektai ir jie kasatoriaus užsakymu eksperto konstatuoti 2011 m. balandžio 5 d., nurodant, kad defektų ištaisymas kainuotų 104 653,64 Lt. Ieškovas nesutinka, kad kasatoriaus prievolė grąžinti ieškovui sulaikytą sumą (720 887,93 Lt) galėjo baigtis 2011 m. balandžio 13 d. atliktu reikalavimo dėl 740 000 Lt defektų šalinimo įskaitymu. Defektų šalinimas galėtų kainuoti apie 100 000 Lt ir tik tuo atveju, jeigu ieškovas atsisakytų defektus taisyti. Konstatavus, kad sulaikytų mokėjimų lėšomis (720 887,93 Lt) buvo užtikrintas prievolės įvykdymas, taip pat tai, kad ieškovas pagal kasatoriaus pageidavimus savo sąskaita šalino defektus, darytina išvada, jog kasatorius neturėjo teisės šiomis lėšomis naudotis neterminuotai.

4. Dėl restitucijos. Ieškovas prašė grąžinti jam priklausančias lėšas, kurioms sulaikyti terminas buvo pasibaigęs. Teismams pripažinus kasatoriaus atliktą įskaitymą neteisėtu, šalys grąžintos į iki įskaitymo buvusią padėtį. Kadangi ieškovas pagal įskaitymo sandorį nieko kasatoriui neturėjo mokėti, tai, jį panaikinus, nebuvo ko grąžinti. Kasatoriaus teisė naudotis sulaikymo teise (prievolių užtikrinimo priemone) negalėjo būti grąžinta, nes tokiai teisei terminas baigėsi 2009 m. spalio 10 d. ir teismo sprendimo dieną ji nebegaliojo.

5. Dėl esminių teisės principų pažeidimo. Ieškovo nuomone, teismų sprendimai priimti, išsamiai įvertinus visas esmines ginčo aplinkybes, nepažeidus teisingumo, protingumo principų ar šalių teisių ir pareigų pusiausvyros. Teismai priėmė teisingus sprendimus, tai reiškia, kad nepažeidė Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies.

6. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų tyrimą bei vertinimą reglamentuojančių CPK normų. Ieškovas atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus šiais klausimais. Jo nuomone, teismų procesiniai sprendimai priimti laikantis CPK įtvirtintų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų, tinkamai ištyrus ir įvertinus visus bylos įrodymus.

7. Dėl CPK 263, 320 straipsnių. Ieškovas nesutinka, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo visų kasatoriaus apeliacinio skundo argumentų ir į juos motyvuotai neatsakė. Tai, kad šios instancijos teismas pasisakė dėl kasatoriaus atlikto įskaitymo negalimumo, kiek tai susiję su ieškovo restruktūrizavimo byla, ieškovo nuomone, priimtos nutarties nedaro neteisėtos, atsižvelgiant į viešojo intereso restruktūrizavimo procese buvimą ir būtinumą jį ginti. Šiuo atveju ieškovui restruktūrizavimo byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartimi ir ieškovas įgijo restruktūrizuojamos įmonės statusą. ĮRĮ reglamentuoja restruktūrizuojamo asmens veiklos vykdymo tvarką ne tik nuo teismo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo dienos, kai draudžiama vykdyti visas pinigines prievoles, bet ir po restruktūrizavimo plano patvirtinimo. Kasatorius, norėdamas atlikti sulaikytų lėšų įskaitymą, privalėjo kreiptis į administratorių arba teismą tam, jog galėtų įskaitymą įgyvendinti. Kasatoriaus, kaip restruktūrizuojamos bendrovės debitoriaus, vienašališkas įskaitymo sandoris pažeidė ieškovo ir jo kreditorių interesus.

 

 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena šio principo išraiškų įtvirtinta CPK 353 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina teisės taikymo aspektu apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Šios nuostatos teisėjų kolegija laikosi nagrinėdama kasatoriaus UAB „Vėtrūna“ kasacinį skundą, nes nenustatyta pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnis). Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai, papildyti ar pakeisti kasacinį skundą, kurio priėmimo klausimas išspręstas, negalima (CPK 346straipsnis, 347 straipsnio 3 dalis, 350 straipsnio 8 dalis).

 

Dėl statybos rangos sutarties, jos šalių prievolių bei įstatyme nustatytų reikalavimų darbų perdavimui–priėmimui

 

CK 6.681 straipsnio 1 dalyje statybos rangos sutartis apibrėžta kaip sutartis, kuria rangovas įsipareigoja per sutartyje nustatytą terminą pastatyti pagal atsakovo užduotį statinį arba atlikti kitus statybos darbus, o užsakovas – sudaryti rangovui būtinas darbams atlikti sąlygas, priimti darbų rezultatą ir sumokėti sutartyje nustatytą kainą. Konkrečios statybos rangos sutarties šalių teisės bei įsipareigojimai, kiek jie imperatyviai nenustatyti įstatymų, reglamentuojami statybos rangos sutarties. Rangovas privalo atlikti iš savo ar užsakovo medžiagų darbus pagal užsakovo nustatytas sąlygas, laiku ir tinkamai. Pareiga atlikti darbus tinkamai reiškia, kad darbai turi atitikti sutarties sąlygas, statybos rangos sutarties atveju – normatyvinių statybos dokumentų reikalavimus.

CK 6.38 straipsnyje nustatyti prievolių vykdymo principai: prisiėmusi prievolę šalis turi ją įvykdyti tinkamai, sąžiningai ir laikantis nustatytų terminų, o jei prievolės vykdymas yra profesinė veikla, – laikantis tokiai veiklai taikomų reikalavimų. Atsižvelgdamas į statybos rangos sutarties specifiką, įstatymų leidėjas specialiai aptarė tokios sutarties šalių pareigą bendradarbiauti (CK 6.691 straipsnis). Tinkamas šios pareigos vykdymas yra priemonė, įgalinanti maksimaliai išvengti vykdant sutartį galimų nuostolių, ginčų dėl darbų atlikimo, atsiskaitymo, net sutarties nutraukimo. CK 6.691 straipsnyje įtvirtinta statybos rangos sutarties šalių bendradarbiavimo (kooperavimosi) pareiga sutarties vykdymo metu reiškia, kad jei kyla kliūčių, trukdančių tinkamai įvykdyti sutartį, kiekviena sutarties šalis (užsakovas, rangovas ar subrangovas) privalo imtis visų nuo jos priklausančių protingų priemonių toms kliūtims pašalinti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad, vykdant rangos sutartį, svarbu laikytis šalių bendradarbiavimo (kooperavimosi) principo, ši pareiga vienodai svarbi abiem sutarties šalims, o šalis, nesilaikiusi bendradarbiavimo pareigos, neturi teisės panaudoti kitos šalies bendradarbiavimo stokos prieš ją kaip pagrindo atsisakyti vykdyti savo prievolę – nepriimti atliktų darbų ir nemokėti rangovui už faktiškai atliktus darbus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. v. UAB „Mindija“, bylos Nr. 3K-3-371/2005; ir kt.). Tuo atveju, kai statybos rangos sutarties šalys yra įmonės, užsiimančios ūkine–komercine veikla ir jų tikslas – pelno siekimas, jos veikia savo rizika ir tokiems ūkio subjektams taikomi griežtesni reikalavimai dėl savo teisių ir pareigų žinojimo, taip pat griežtesni atsakomybės už savo veiklą standartai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Minestas“ v. UAB „Rialsta“, bylos Nr. 3K-3-317/2009).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas statybos rangą reglamentuojančias CK normas, yra konstatavęs, kad rangos sutarties šalių teisės ir pareigos turi priešpriešinį pobūdį – vienos šalies teisės atitinka kitos šalies pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Parama“ v. AB firma „VITI“, bylos Nr. 3K-3-521/2011; kt.). Rangovas, atlikęs sutartus darbus, praneša užsakovui apie pasirengimą perduoti atliktų darbų rezultatą, o šis turi nedelsdamas pradėti jų priėmimą. Statybos darbų perdavimas ir priėmimas įforminamas aktu. Įstatyme nenustatyta specialios privalomos priėmimo–perdavimo akto formos, todėl tokiu aktu gali būti laikomas dokumentas, atitinkantis įstatyme nurodytus priėmimo–perdavimo akto požymius. Iš CK 6.694 straipsnio 4 dalies nuostatų akivaizdu, kad priėmimo perdavimo aktas turi būti rašytinės formos, jo turinys – nuorodos apie atliktų darbų priėmimą be išlygų arba pažymint darbų trūkumus, nustatant jų pašalinimo tvarką ir sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. TŪB „Be priekaištų“ v. UAB „Molesta“, bylos Nr. 3K-3-17/2007; 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Glijas v. UAB „Serneta“, bylos Nr. 3K-3-484/2007; 2009 m. sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Alrosta“ v. UAB „Immobilitas“, bylos Nr. 3K-3-19/2009). Pagal CK straipsnių nuostatas užsakovas privalo priimti rangovo perduodamus darbo rezultatus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Ekama“ v. UAB „Versenta“, bylos Nr. 3K-3-413/2005; 2005 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sigeta“ v. UAB „Kriautė“, bylos Nr. 3K-3-597/2005; 2007 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. TŪB „Be priekaištų“ v. UAB „Molesta“, bylos Nr. 3K-3-17/2007; 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Glijas“ v. UAB „Serneta“, bylos Nr. 3K-3-484/2007; kt.). Kaip šios taisyklės išimtys įstatyme įvardyti atvejai, kada užsakovas turi teisę atsisakyti priimti darbus: kai rangovas pažeidžia viso darbo atlikimo galutinį terminą ir dėl termino praleidimo prievolės įvykdymas užsakovui prarado prasmę (CK 6.652 straipsnio 4 dalis); kai pagal įstatymą, sutartį ar darbų pobūdį privalomų bandymų ir kontrolinių matavimų rezultatai yra neigiami (CK 6.694 straipsnio 5 dalis); kai nustatomi darbų rezultato trūkumai, dėl kurių jo neįmanoma naudoti pagal statybos rangos sutartyje nurodytą paskirtį, o šių trūkumų nei užsakovas, nei rangovas ar jo pasitelktas trečiasis asmuo negali pašalinti (CK 6.694 straipsnio 6 dalis). Užsakovas, atsisakydamas pasirašyti aktą, privalo nurodyti atsisakymo priežastis. Jei, rangovo nuomone, užsakovo nurodytas atsisakymas priimti darbų rezultatą yra nepagrįstas, jis turi teisę, akte pažymėjęs atsisakymo faktą, pasirašyti jį vienašališkai. Tokią teisę jis turi, jei pats tinkamai vykdė prievolę perduoti atliktus darbus – sutartyje nustatytu terminu ir sąlygomis sudarė sąlygas užsakovui priimti atliktus darbus. Užsakovas, nesutikdamas su vienašališkai rangovo pasirašytu aktu, turi teisę jį ginčyti, įrodinėdamas, kad pagrįstai atsisakė pasirašyti aktą. Toks vienašališkai pasirašytas aktas turi tokią pat juridinę galią kaip ir pasirašytas abiejų šalių, todėl galioja tol, kol teismas jo nepripažįsta negaliojančiu. Iki to momento nepasirašiusiai šaliai tenka akto sudarymo padariniai, t. y. tos teisės ir pareigos, kurios atsiranda abiem šalims pasirašius aktą. Tais atvejais, kai užsakovas neatsiskaito už darbus, perduotus rangovo vienašališkai pasirašytu aktu, rangovas turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti priverstinai atsiskaityti, t. y. įvykdyti prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sigeta“ v. UAB „Kriautė“, bylos Nr. 3K-3-597/2005; 2007 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. TŪB „Be priekaištų“ v. UAB „Molesta“, bylos Nr. 3K-3-17/2007; 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Glijas“ v. UAB „Serneta“, bylos Nr. 3K-3-484/2007; kt.). Įstatymo nuostata, suteikianti vienos šalies pasirašytam aktui juridinę galią, yra specialioji, taikoma išskirtinai statybos rangos santykiams kaip priemonė, užkertanti galimybę užsakovui nepagrįstai vilkinti darbų priėmimą ir vengti vykdyti kitas sutartines pareigas. Užsakovo interesų apsaugą užtikrina įstatyme įtvirtinta jo teisė ginčyti tokį aktą – vienašalis perdavimo aktas gali būti teismo pripažintas negaliojančiu, jeigu teismas pripažįsta, kad kita šalis atsisakė pasirašyti aktą pagrįstai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š.TŪB „Be priekaištų“ v. UAB „Molesta“, bylos Nr. 3K-3-17/2007; 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Glijas“ v. UAB „Serneta“, bylos Nr.  3K-3-484/2007; 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Statybų pasažas“ v. UAB „Senamiesčio svečių namai, bylos Nr. 3K-3-504/2009). Žyma apie atsisakymą pasirašyti, įrašyta akte, atskleidžia priežastis, dėl kurių aktas pasirašomas vienašališkai, tačiau tokios žymos nebuvimas nelemia akto negaliojimo. Esant vienašališkai pasirašytam aktui, užsakovui neginčijant atsisakymo jo pasirašyti, atsisakymo pasirašyti aktą faktas gali būti nustatytas ne aktu, o kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Esant nustatytoms aplinkybėms, kad ginčo darbai buvo atlikti ir perduoti, užsakovui pripažinus, kad rangovas jam pateikė darbų perdavimo aktus, tačiau užsakovas jų nepasirašė, žymos apie nepasirašymą nebuvimas negali būti vertinamas kaip kliūtis tokius aktus kvalifikuoti pasirašytais vienašališkai, sukeliančiais užsakovo pareigą įvykdyti priešpriešines prievoles pagal sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Parama“ v. AB firma „VITI“, bylos Nr. 3K-3-521/2011.).

Šioje byloje tarp šalių kilęs ginčas dėl kasatoriaus prievolės sumokėti ieškovui už atliktus darbus 305 703,57 Lt pagal PVM sąskaitas–faktūras Nr. 00003225 ir Nr. 00003226. Pagal šalių statybos rangos sutarties Nr. Reg-014-53-06 9.2 punktą darbų priėmimas įforminamas atliktų darbų aktu; atliktų darbų aktus (keturis egzempliorius) užsakovas priima ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio 25 kalendorinės dienos ir privalo pasirašyti juos ar pareikšti argumentuotą nesutikimą per penkias darbo dienas; esant ginčytinoms pozicijoms, atliktų darbų aktą būtina pasirašyti tuo pačiu terminu, nurodant ginčo priežastis bei sutartyje nustatytu terminu sumokėti už neginčytiną dalį; jei nėra įvykdyti ar nėra vykdomi sutartiniai įsipareigojimai, užsakovas nepriima atliktų darbų aktų ir neprivalo jų pasirašyti. Byloje nustatyta, kad ieškovas ne vieną kartą teikė kasatoriui atliktų darbų aktus, dėl kuriuose nurodytų atliktų darbų apmokėjimo išrašytos PVM sąskaitos–faktūros Nr. 00003225 ir Nr. 00003226, tačiau šis grąžindavo aktus nepasirašytus, ieškovas aktus perrašinėdavo ir teikdavo iš naujo, juos kasatoriaus atsakingam darbuotojui pavyko įteikti tik 2009 m. gegužės 7 d. Atliktų darbų aktuose nurodyta, kad darbai atlikti 2009 m. vasario mėnesį. Bylą nagrinėję teismai, įvertinę faktinius bylos duomenis bei šalių argumentus, sprendė, kad atsakovas pažeidė įstatymo nustatytą užsakovo pareigą priimti atliktus darbus pagal ieškovo pateiktus atliktų darbų aktus. Teismai ieškovo 2009 m. gegužės 7 d. pateiktus atsakovui atliktų darbų aktus vertino kaip rangovo (ieškovo) vienašališkai pasirašytus ir konstatavo, kad ieškovo vienašališkai pasirašyti aktai sukelia atsakovui prievolę sumokėti 305 703,57 Lt skolos pagal kartu su aktais pateiktas PVM sąskaitas–faktūras Nr. 00003225 ir Nr. 00003226.

Kasatorius, nesutikdamas su šiomis teismų išvadomis, nurodo, kad jos padarytos netinkamai pritaikius materialiosios ir proceso teisės normas bei nukrypus nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į faktinius bylos duomenis, apskųstų teismų procesinių sprendimų motyvus, kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, šiuos kasacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta teismų išvadą, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes, šalių sutarties sąlygas, įstatymuose įtvirtintą reglamentavimą bei suformuotą teismų praktiką nėra kliūčių ieškovo vienašališkai pasirašytus atliktų darbų aktus pripažinti galiojančiais bei sukeliančiais teisinius padarinius ir jų pagrindu konstatuoti kasatoriaus pareigos įvykdyti piniginę prievolę egzistavimą. Faktas, kad ieškovas pateikė atsakovui aptariamus atliktų darbų aktus, suponuoja galimybę padaryti išvadą, jog juose nurodyti darbai buvo atlikti ir ieškovas buvo pasirengęs šiuos perduoti kasatoriui. Byloje nenustatyta aplinkybių, kad kurie nors iš aptariamuose aktuose nurodytų darbų buvo neatlikti arba atlikti su trūkumais, netinkamai. Kasatoriaus argumentas, kad jis ne atsisakė pasirašyti atliktų darbų aktus, bet atidėjo jų pasirašymą iki bus nustatyti tikslūs atliktų darbų defektai, nustatyti ir pašalinti visi ieškovo atliktų darbų defektai, neteikia teisinio pagrindo pripažinti, jog nagrinėjamu atveju ieškovas neturėjo teisės vienašališkai pasirašyti darbų perdavimo aktus. Žymos apie nepasirašymą aptariamuose aktuose nebuvimas nevertinamas kaip kliūtis tokius aktus kvalifikuoti pasirašytais vienašališkai, sukeliančiais užsakovo pareigą įvykdyti priešpriešines prievoles pagal sutartį. Šalių statybos rangos sutarties 9.2 punkto nuostata, kurioje nurodyta, kad jei nėra įvykdyti ar nėra vykdomi sutartiniai įsipareigojimai, užsakovas nepriima atliktų darbų aktų ir neprivalo jų pasirašyti, negali būti aiškinama kaip suteikianti užsakovui neproporcingą bei nepagrįstą pranašumą ir teisę nepagrįstai vilkinti darbų priėmimą bei apmokėjimą už tinkamai atliktus darbus, nes toks aiškinimo rezultatas reikštų nesąžiningumą ieškovo atžvilgiu, be to, prieštarautų CK 6.662 straipsnio 1 dalies nuostatoms, statybos rangos sutarties šalių bendradarbiavimo (kooperavimosi) pareigos imperatyvui. Ieškovas aptariamų vienašališkai pasirašytų darbų perdavimo aktų pagrindu įgijo teisę reikalauti iš kasatoriaus įvykdyti priešpriešines prievoles pagal sutartį, o šis turėjo teisę ginčyti šiuos aktus. Faktiniai bylos duomenys neteikia pagrindo konstatuoti, kad teismai, nepripažinę, jog kasatorius pagrįstai atsisakė pasirašyti darbų perdavimo aktus, priėmė neteisėtus procesinius sprendimus.

 

Dėl kasatoriaus (užsakovo) mokėtinų sumų sulaikymo teisės

 

Prievolių įvykdymo užtikrinimo institutas suteikia kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, taip pat skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę. CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nustatytas pavyzdinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų sąrašas. Pagal šią teisės normą prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas pagal sutartį arba įstatymus netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje numatytais būdais. Sutartinių civilinių teisinių santykių subjektai, vadovaudamiesi sutarties laisvės principu ir atsižvelgdami į sutarties pobūdį, savo poreikius, finansinį pajėgumą, verslo praktikos tendencijas ir pan., gali pasirinkti tiek CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nustatytus, tiek ir šioje teisės normoje nenustatytus, tačiau imperatyviosioms įstatymų normoms, teisės principams, viešajai tvarkai ir gerai moralei neprieštaraujančius bei adekvačius prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus. Taip pat šie subjektai gali prievolės įvykdymo užtikrinimui taikyti ne vieną įvykdymo užtikrinimo būdą, o tokių būdų daugetą. Bet kuriuo būdu užtikrinant sutartinės prievolės įvykdymą, jis (užtikrinimas) taip pat sukuria naujus prievolinius kreditoriaus ir skolininko arba kreditoriaus ir trečiojo asmens santykius. Šių prievolinių santykių specifika yra ta, kad jie priklausomi nuo pagrindinės prievolės. Prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai, išskyrus garantiją pagal pirmą pareikalavimą, palyginti su pagrindine prievole, yra papildomos, šalutinės (akcesorinės) prievolės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Praviena“ v. UAB „Hanner Development“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-486/2011, nagrinėjant iš statybos rangos teisinių santykių kilusį ginčą pagal rangovo (ieškovas) reikalavimą dėl priteisimo iš užsakovo (atsakovas) šio remiantis statybos rangos sutartimi „sulaikytos“ 5 proc. mokėtinos sutarties kainos dalies bei užsakovo priešinį reikalavimą dėl nuostolių šiam ištaisius rangovo atliktų darbų trūkumus priteisimo, yra konstatuota, kad prievolės vykdymą užtikrinančiu susitarimu laikytinas ir šalių susitarimas, kuriuo numatytas prievolės vykdymo „sulaikymas“ iki kita šalis atliks tam tikrus veiksmus. Kai susitarimas yra užtikrinamojo pobūdžio ir numato prievolės „sulaikymą“ iki tam tikros sąlygos atsiradimo, prievolės vykdymo „sulaikymas“ yra laikino pobūdžio, o sąlygos neatsiradimas gali turėti skirtingų (šalių susitarimu ar kilus ginčui) teismo nustatytų padarinių, atsižvelgiant į tokio susitarimo tikslus bei kitas sutarties spragai užpildyti reikšmingas aplinkybes.

Byloje, kurioje buvo priimta nurodyta kasacinio teismo nutartis, buvo nustatyta, kad bylos šalys (rangovas ir užsakovas) sudarytose statybos rangos sutartyse susitarė, jog: iš kiekvienos mokamos sumos užsakovas sulaiko 5 proc., kuriuos sumoka po penkiolikos dienų po baigiamojo darbų atlikimo akto pasirašymo ir darbų kokybės garantijos, pagal 12.4 punktą, iš draudimo bendrovės pateikimo dienos (9.5 punktas); rangovo garantinio laikotarpio laidavimo raštas, kurio tekstas turi būti suderintas su užsakovu, iš draudimo kompanijos pateikiamas užsakovui prieš galutinį apmokėjimą už statybos darbus ir galioja 1 (vienus) metus nuo statinio užbaigimo dienos; garanto (laidavimo suma) dydis – 10 proc. nuo sutartinės darbų kainos (12.4 punktas). Taip pat buvo nustatyta, kad: rangovas darbus atliko netinkamai; po baigiamojo darbų atlikimo akto pasirašymo išaiškėjo jų trūkumai; rangovas nepateikė garantinio laikotarpio laidavimo rašto ir neištaisė darbų trūkumų; darbų trūkumus ištaisė užsakovas. Kasacinio teismo nutartyje konstatuota, kad rangos sutarčių 9.5 punktas užtikrina rangovo prievolių, galinčių atsirasti garantinio laikotarpiu, vykdymą. Toks šalių susitarimas įstatymo leidžiamas ir laikytinas vienu iš įstatyme nenumatytų, tačiau šalių susitarimu nustatytų prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų (CK 6.70 straipsnis). Užsakovo pareiga sumokėti rangovui sutartyje nustatytą kainą kyla iš statybos rangos sutarties (CK 6.681 straipsnio 1 dalis). Šalims susitarus dalį mokėtinos kainos „sulaikyti“ iki tam tikrų rangovo veiksmų atlikimo ir šiam tokių veiksmų neatlikus, turi būti atsižvelgiama ne tik į lingvistinę sutarties sąlygų reikšmę, bet ir tokiomis sąlygomis siekiamus tikslus. <...> „Sulaikymo“ sutartinės sąlygos tikslas yra užtikrinti užsakovo nuostolių padengimą rangovo netinkamų prievolių vykdymo atveju, ypač rangovui nevykdant ar negalint vykdyti garantinių įsipareigojimų, numatytų statybos rangos sutartyse. <...> Ieškovui tinkamai neįvykdžius savo sutartinės prievolės atsakovui, šio interesų pažeidimas iki jų apgynimo teisme sudarė pagrindą atsakovui sulaikyti savo priešpriešinės prievolės vykdymą. Išnykus sulaikymo pagrindui bei atsakovui priteisus nuostolių, patirtų dėl ieškovo netinkamo prievolės vykdymo, atlyginimą, mokėjimo „sulaikymas“ tapo neteisėtu.

Šioje byloje tarp šalių kilęs ginčas dėl užsakovo (kasatoriaus) prievolės sumokėti rangovui (ieškovui) 720 887,93 Lt, t. y. kasatoriaus „sulaikytus“ 5 proc. iš ieškovui mokėtų sumų. Šalių statybos rangos sutartyje Nr. Reg-014-53-06 nustatyta, kad: iš kiekvienos mokamos sumos užsakovas sulaiko 5 proc., kuriuos sumoka po 15 dienų po baigiamojo darbų etapo, nurodyto kalendoriniame grafike, atlikimo akto pasirašymo ir darbų kokybės garantijos, pagal 12.4 punktą, iš draudimo bendrovės pateikimo datos (9.10 punktas); rangovo pagal šią sutartį atliktų darbų garantinio laikotarpio laidavimo raštas, kurio tekstas turi būti suderintas su užsakovu, iš draudimo kompanijos pateikiamas užsakovui prieš galutinį apmokėjimą už statybos darbus ir galioja 1 (vienus) metus nuo statinio užbaigimo dienos; garanto (laidavimo suma) dydis – 5 proc. nuo sutartinės darbų kainos (12.4 punktas). Byloje nustatyta, kad: ieškovo reikalaujama priteisti suma – 720 887,83 Lt buvo sulaikyta šalių rangos sutarties 9.10 punkto pagrindu; pastatas, kuriame ieškovas atliko darbus, Valstybinei statybos priežiūros komisijai buvo priduotas 2008 m. spalio 10 d.; po pastato pridavimo garantinio laikotarpio metu paaiškėjo ieškovo atliktų darbų defektai; ieškovas neatsisako vykdyti statybos rangos sutartyje įtvirtintą pareigą šalinti garantinio termino metu atsiradusius defektus; tarp šalių kilo ginčas dėl šių defektų šalinimo tvarkos; ieškovas 2010 m. rugpjūčio 28 d. raštu sustabdė prievolės taisyti darbų trūkumus vykdymą, motyvuodamas tuo, kad atsakovas nepagrįstai vengia sumokėti už atliktus darbus 305 703,57 Lt, bei prašydamas sumokėti pusę sulaikytos sumos – 416 570,33 Lt. Bylą nagrinėję teismai, atsižvelgę į tai, kad rangovo pagal sutartį atliktų darbų garantinio laikotarpio laidavimo raštas galiojo vienerius metus nuo statinio užbaigimo dienos ir į tai, jog pastatas buvo priduotas 2008 m. spalio 10 d., padarė išvadą, kad atsakovo teisė sulaikyti 5 proc. iš kiekvienos ieškovui mokamos sumos išnyko 2009 m. spalio mėnesį ir, pripažinę atsakovo prievolę sumokėti ieškovui 720 887,83 Lt galiojančia, tenkino ieškovo reikalavimą priteisti šią sumą jo naudai iš atsakovo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šios bylos ir nurodytos bylos Nr. 3K-3-486/2011 faktinių aplinkybių, reikšmingų materialiosios teisės normų taikymui, panašumus, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog teismų išvados dėl atsakovo teisės sulaikyti savo priešpriešinės prievolės vykdymą pasibaigimo ir pagrindo tenkinti aptariamą ieškovo reikalavimą egzistavimo yra padarytos tinkamai taikant materialiosios teisės normas bei nenukrypstant nuo kasacinio teismo teisės aiškinimo bei taikymo praktikos, nes byloje nenustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės. Teismai nenustatė, ar buvo įvykdytos visos sutarties sąlygos (9.10 punktas), su kuriomis šalys susiejo sulaikytų sumų išmokėjimą, taip pat kada konkrečiai paaiškėjo ieškovo atliktų darbų defektai, ar jie (kokie konkrečiai defektai) paaiškėjo vienerių metų laikotarpiu po pastato pridavimo Valstybinei statybos priežiūros komisijai (galiojant sulaikymo teisei), ar vėliau, nesiaiškino, kurie iš nustatytų ieškovo atliktų darbų defektų buvo šio ištaisyti. Tik nustačius šias aplinkybes, įvertinus „sulaikymo“ sutartinės sąlygos tikslus, o esant sutarties spragai – ir jai užpildyti reikšmingas aplinkybes, galima būtų padaryti pagrįstas išvadas dėl kasatoriaus teisės sulaikyti savo priešpriešinės prievolės vykdymą, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo, ezistavimo arba pasibaigimo. Jeigu būtų teisinis pagrindas konstatuoti kasatoriaus teisės sulaikyti savo priešpriešinės prievolės vykdymą egzistavimą, būtų reikšmingos ir faktinės aplinkybės dėl šios teisės, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo, masto proporcingumo pagrindinės prievolės mastui.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad materialiosios teisės normų taikymas byloje, kai nenustatytos jų taikymui reikšmingos faktinės bylos aplinkybės, vertintinas kaip netinkamas teisės normų taikymas. Tai yra pagrindas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis) naikinti apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis priteisti ieškovo naudai iš atsakovo 720 887,93 Lt skolos, t. y. atsakovo „sulaikytus“ 5 proc. iš ieškovui mokėtų sumų. Ši bylos dalis grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

 

Dėl CPK 331 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo

 

CPK 331 straipsnyje išdėstyti reikalavimai apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) turiniui ir jame nurodyta, kad motyvuojamojoje sprendimo (nutarties) dalyje glausta forma turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas (CPK 331 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis dokumentas turi būti argumentuotas. Motyvuojamosios teismo sprendimo (nutarties) dalies paskirtis – pagrįsti apeliacinės instancijos teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) dalyje. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain, judgments of  9 December 1994, Series A. Nos 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, ir p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61).

Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. K. v. notarė D. M., bylos Nr. 3K-3-452/2008; išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008;  teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. U. v. UAB „IJO“, bylos Nr. 3K-3-453/2006; kt.). Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje antstolis A. B. v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-603/2008; 2012 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. UAB „Gubernija“, bylos Nr. 3K-3-27/2012; ir kt.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas apskųstoje nutartyje argumentuotai atsakė į pagrindinius išnagrinėtų klausimų aspektus. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 punktą.

 

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

 

Kasatorius nurodo, kad teismai, pripažinę įskaitymo sandorį neteisėtu, nesprendė restitucijos klausimo ir taip netinkamai taikė restituciją reglamentuojančias teisės normas (CK 6.145 straipsnio 1 dalis, CK 1.80 straipsnio 2 dalis) bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą, nes apskųstų teismų procesinių sprendimų turinys ir išvados patvirtina, kad teismai sprendė dėl neteisėto įskaitymo sandorio sukurtų teisinių padarinių pašalinimo.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, neišnagrinėjęs visų kasatoriaus apeliacinio skundo argumentų ir pasisakęs dėl pirmosios instancijos teismo nenagrinėtų ir šalių apskritai neįrodinėtų aplinkybių, pažeidė CPK 320 straipsnio nuostatas, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią apeliacinės instancijos teismas neturi teisės nei priteisti tai, ko apeliantas nereikalauja, nei nagrinėti teisines ir faktines aplinkybes, kuriomis apeliantas nesiremia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Č. v. VšĮ „Vilniaus kraujo centras“, bylos Nr. 3K-3-1027/2001). Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nevertino jo (kasatoriaus) argumentų dėl teisės reikalauti iš rangovo defektų šalinimo išlaidų atlyginimo, teisės naudotis prievolės įvykdymo užtikrinimo priemone (sulaikymu), ieškovo neteisėtų veiksmų vienašališkai pasirašant atliktų darbų aktus. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tyrė ir vertino kasatoriaus argumentus dėl teisės reikalauti iš rangovo defektų šalinimo išlaidų atlyginimo, teisės naudotis prievolės įvykdymo užtikrinimo priemone (sulaikymu), ieškovo neteisėtų veiksmų vienašališkai pasirašant atliktų darbų aktus, dėl to šiuo aspektu nėra teisinio pagrindo pripažinti pagrįstu kasacinio skundo teiginį, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK CPK 320 straipsnio nuostatas. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas kasatoriaus atlikto įskaitymo prieš restruktūrizuojamą ieškovą teisėtumą, šį įskaitymą vertino ir pagal į ĮRĮ įtvirtintą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į viešojo intereso restruktūrizavimo procese egzistavimą ir CPK 320 straipsnio 2 dalį, neteikia pagrindo kasacinio skundo argumentais konstatuoti, jog apeliacinės instancijos pažeidė CPK 320 straipsnio nuostatas bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.

Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės teismų praktikos formavimui ir įtakos apskųstų teismų procesinių sprendimų teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

 

Naikinant apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis priteisti ieškovo naudai iš atsakovo 720 887,93 Lt skolos ir šią bylos dalį grąžinant iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, taip pat naikintina apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Kadangi bylos dalis grąžinama apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai kasacinis teismas nesprendžia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo. Jų paskirstymo klausimas išspręstinas apeliacinės instancijos teisme.

 

 

 

 

Dėl taikyto vykdymo sustabdymo

 

Bylos nagrinėjimas kasaciniame teisme baigiamas priimant nutartį (nutarimą) (CPK 356 straipsnio 3 dalis). Priėmus ir paskelbus šią nutartį, ši byla yra išnagrinėta kasacine tvarka, todėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2012 m. lapkričio 15 d. nutartimi taikyto apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymo sustabdymo terminas – iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka – pasibaigė.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktais, 362 straipsniu,

 

nutaria:

 

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutarties dalis, kuriomis paliktos nepakeistos Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimo dalys priteisti iš atsakovo UAB „Vėtrūna“ 720 887,93 Lt skolos ieškovo RUAB „ASF“ naudai bei bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai. Šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.

Likusią Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                                  Egidijus Laužikas

 

 

                                                                      Sigita Rudėnaitė

 

                                                                     

                                                                      Antanas Simniškis