Civilinė byla Nr. 2-639/2007
Procesinio sprendimo kategorija 110.1
LIETUVOS
APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. spalio 4
d. Vilnius
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Kazio Kailiūno, Marytės Mitkuvienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Donato
Šerno,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio
proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Indastrus“ atskirąjį skundą dėl
Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 23 d. nutarties, kuria tenkintas
ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr.
2-2444-51/2007 pagal ieškovo UAB „Senjorų
rezidencija“ ieškinį atsakovui UAB „Indastrus“ dėl nuostolių atlyginimo.
Teisėjų
kolegija
nustatė:
Ieškovas UAB „Senjorų rezidencija“ kreipėsi į teismą
su ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo UAB „Indastrus“ 853907,65 Lt dydžio
nuostolių. Ieškovas nurodė, kad 2005 m. rugpjūčio 25 d. ieškovas ir atsakovas
sudarė statybos rangos sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo per
Sutartyje nurodytą terminą savo rizika, jėgomis ir atsakomybe atlikti pastato,
kurio bendras plotas 12 273 kvadratinių metrų, adresu Pakalnės g. 3, Birštonas,
vidaus ir lauko elektros darbų instaliacijos darbus, o ieškovas įsipareigojo
priimti atliktų statybos darbų rezultatą ir sumokėti atsakovui Sutartyje
nustatyto dydžio atlyginimą. Ieškovas sudarė atsakovui visas sąlygas darbams
vykdyti, tačiau atsakovo vykdomų darbų kiekis ir kokybė nuolat nukrypdavo nuo
Sutartyje nustatytų reikalavimų. Atsakovas nuo 2006 metų spalio mėnesio
praktiškai nebevykdė Sutartyje numatytų darbų, todėl ieškovas buvo priverstas
pasamdyti UAB „Staltika“, kad ši atliktų vidaus ir lauko elektros darbų
instaliacijos darbus, kurių taip ir nepadarė atsakovas. Dėl to ieškovas patyrė nuostolių,
kurių bendra suma sudaro 853 907,65 Lt. Ieškinio užtikrinimui ieškovas prašė
taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo nekilnojamąjį ir
kilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas 853 907,65 Lt sumai. Jis nurodė, kad
ieškinio suma yra didelė, todėl egzistuoja realus pagrindas manyti, kad
nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, galimo teismo sprendimo įvykdymas gali
pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Vilniaus apygardos teismas 2007 m. rugpjūčio 23 d.
nutartimi ieškovo prašymą patenkino – areštavo atsakovo nekilnojamąjį turtą, o
nesant ar esant nepakankamai atsakovo nekilnojamojo turto - atsakovo
kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai, pinigines lėšas, esančias
atsakovo bankų ir/ar kitų kredito įstaigų atsiskaitomosiose sąskaitose. Teismas
nurodė, kad didelė reikalavimo suma teismų praktikoje yra viena iš svarių
aplinkybių, sąlygojančių reikalingumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones,
nes yra padidinta grėsmė, jog ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo
įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Jei atsakovas jam
priklausantį turtą ir/ar pinigines lėšas paslėptų ar perleistų tretiesiems
asmenims, galima manyti, jog teismo sprendimo įvykdymas ieškinio tenkinimo
atveju galėtų komplikuotis. Esant nurodytoms aplinkybėms teismas sprendė, kad
ieškovo prašyme nurodytos aplinkybės dėl laikinųjų apsaugos priemonių
būtinybės, laikytinos pagrįstomis.
Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Indastrus“ prašo
panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 23 d. nutartį, o prašymą
dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmesti. Atsakovas nurodo, kad:
1. Ieškovas nepagrindė savo prašymo jokiomis
aplinkybėmis, kurios patvirtintų, kad teismo sprendimo įvykdymas gali
pasunkėti, o tik nurodė, kad ieškinio didelė suma suponuoja išvadą, jog yra
grėsmė sprendimo įvykdymui. Tačiau vien didelė ieškinio reikalavimų suma dar
nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
2. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad nesiėmus
laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti
arba tapti neįmanomu. Atsakovas yra didelė bendrovė, dirbanti pelningai ir
vykdanti įsipareigojimus, ji turi nekilnojamojo ir kilnojamojo turto ir gauna
kreditus iš bankų, todėl mažai tikėtina, jog iš bendrovės būtų sunku išieškoti
tokia pinigų sumą.
3. Laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas
nepagrįstai apsunkintų bendrovės ūkinę – komercinę veiklą, pasunkėtų
atsiskaitymai su tiekėjais ar kitais subjektais, dėl ko atsakovas patirs
didelius nuostolius.
4. Ieškovas klaidingai nurodo, kad atsakovas elgiasi
nesąžiningai. Nutraukus sutartį ieškovas atsakovui grąžino visas likusias
medžiagas, jokių pretenzijų nereiškė, derybas nutraukė pats ieškovas, tik
vėliau atsakovui ėmus ieškoti nuostolių atlyginimo, ieškovas pradėjo reikšti
nepagrįstas pretenzijas.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Teismas turi teisę bet kurioje civilinio proceso
stadijoje imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas
(CPK 144 str. 1 d., 3 d.). Laikinųjų apsaugos
priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo
pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių,
būsimo, galimai ieškovui palankaus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Lietuvos
teismuose yra suformuota teismų praktika, jog aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba
pasidaryti negalimu, teismų praktikoje preziumuojama tuomet, kai pareikštas
didelės sumos turtinis ginčas (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys civilinėse bylose: Nr. 2-127/2005; Nr.
2-105/2006 ir kitos).
Iš prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones
matyti, kad atsakovui pareikštas 853 907,65 Lt reikalavimas, t.y. reikalavimo
suma yra didelė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai preziumavo, jog
teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba
pasidaryti negalimu ir pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 str. 1 d.).
Nepagrįstas apelianto argumentas, jog teismas turėjo
turėti įrodymus, jog ateityje galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo
įvykdymas pasunkės arba taps neįmanomu. Kolegija pažymi, kad teismas,
taikydamas CPK 145
straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų,
jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje
situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės
atsiradimo tikimybė.
Apelianto nurodomos aplinkybės, kad pritaikius
laikinąsias apsaugos priemones jis patirs nuostolius, nėra pagrindas laikyti
teismo nutartį neteisėta ir nepagrįsta. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas
sukelia nepatogumus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad taikomos
laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų atsakovo teisių daugiau nei būtina
ieškinio užtikrinimui. CPK 145 straipsnio antrojoje dalyje yra nustatyta, kad
laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu,
t. y. teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių,
kiek būtina ir pakanka galimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui. Teisėjų
kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo taikytos laikinosios apsaugos
priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams ir užtikrina asmens, prašančio
taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bei asmens, kuriam taikomos laikinosios
apsaugos priemonės, teisėtų interesų pusiausvyrą, kadangi atsakovo kilnojamojo
ar nekilnojamojo turto areštas, uždraudžiant turtu disponuoti, neatima iš
atsakovo teisės minėtais daiktais naudotis, o atsakovo piniginių lėšų areštas
taikomas tik tuo atveju, kai atsakovo kilnojamojo ar nekilnojamojo turto, nebus
ar nepakaks arešto sumai.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, taikydamas
laikinąsias apsaugos priemones, nevertina ieškinio pagrįstumo, nes tai
svarstytina nagrinėjant bylą iš esmės, įvertinant visas bylos aplinkybes bei
įrodymus ir priimant procesinį sprendimą dėl pareikštų materialinių teisinių reikalavimų. Dėl šios
priežasties teisėjų kolegija nenagrinėja atsakovo argumentų, susijusių su
pareikštu ieškiniu, tai yra, kad atsakovui ėmus ieškoti nuostolių atlyginimo,
ieškovas pradėjo reikšti nepagrįstas pretenzijas ir t.t. Tokie argumentai
nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo klausimą, yra
teisiškai nereikšmingi.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi išdėstytais
argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas
laikinąsias apsaugos priemones, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais
motyvais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios
instancijos teismo nutartis paliktina
nepakeista.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus
apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjai
Kazys Kailiūnas
Marytė Mitkuvienė
Donatas Šernas