Civilinė byla Nr.2A-1817-614/2015

Teisminio proceso Nr. 2-52-3-00406-2014-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 45.1. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 8 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka su atsakovo G. K. apeliaciniu skundu dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. I. K. ieškinį atsakovui G. K. dėl skolos priteisimo,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

              Ieškovas pareiškė ieškinį atsakovui ir nurodė, kad šalių 2013 m. gruodžio 14 d. sudaryta rašytine Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovas pardavė, o atsakovas pirko 2000 Lt įkainotą transporto priemonę – automobilį „Mersedes Benz 250“. Dėl automobilio kainos 2000 Lt buvo susitarta ir tai įrašyta sutartyje. Tačiau atsakovas liko nesumokėjęs 1000 Lt, kuriuos   įsipareigojo sumokėti per 10 dienų nuo sutarties sudarymo ir savo įsipareigojimą patvirtino raštu. Atsakovui buvo perduotas automobilis, kurio kokybe jis įsitikino, tačiau nustatytu laiku neatsiskaitė. Savo atsisakymą mokėti likusią kainos dalį atsakovas grindžia aplinkybe, kad jam esą buvo perduotas netinkamos kokybės daiktas – automobilis. Perkamą automobilį atsakovas apžiūrėjo ir jokių pretenzijų dėl vizualiai pastebimų automobilio defektų pretenzijų nepareiškė. Atsakovas taip pat nepareiškė noro patikrinti automobilio techninę būklę pasinaudojus specialistų paslaugomis. Atsakovo argumentai dėl nupirkto automobilio trūkumų yra nepagrįsti. Todėl ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo likusią transporto priemonės kainos dalį – 1000 Lt. Kadangi atsakovas praleido skolos grąžinimo terminą, todėl ieškiniu prašoma priteisti iš atsakovo 5 proc. dydžio įstatymu nustatytas procesines palūkanas.

              Atsiliepimo į ieškinį atsakovas teismui nepateikė.

              Atsakovas pareiškė priešieškinį nurodydamas, kad jis nusipirko automobilį už 2000 Lt, kuriuos sumokėjo ieškovui pasirašydamas pirkimo-pardavimo sutartį. Tačiau automobilis pasirodė nekokybiškas – sugadintas tachometras, variklis su defektais, nes alyvos spaudimą rodantis prietaisas rodė žemą alyvos spaudimą. Be to, nėra avarinio ženklo, vaistinėlės, gesintuvo apie ką jis (atsakovas) nežinojęs ir negalėjo žinoti. Ieškovas žinojo apie defektus ir sąmoningai juos nuslėpė. Toks sandorį sudarančio asmens suklaidinimas dėl esminių trūkumų laikomas apgaule, kuri pasireiškia svarbių aplinkybių nutylėjimu, kad kita šalis sudarytų sandorį. Ieškovas ilgiau nei metus automobiliu naudojosi ir apie trūkumus žinojo, arba turėjo žinoti, todėl privalo grąžinti sumokėtą 2000 Lt kainą. Priešieškiniu prašė dėl apgaulės 2013 m. gruodžio 14 d. sudarytą automobilio „Mersedes Benz 250“ pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia, taikyti restituciją ir įpareigoti ieškovą grąžinti atsakovui už automobilį sumokėtus 2000 Lt, o automobilį sugrąžinti ieškovui.

              Ieškovas pateikė atsiliepimą į priešieškinį, kuriame nurodė, kad sudarydamos transporto priemonės pirkimo- pardavimo sutartį šalys sutarė, kad automobilio kaina yra 3000 Lt. Pirkėjui sumokėjus 2000 Lt, likusią kainos dalį 1000 Lt pirkėjas įsipareigojo sumokėti per 10 dienų po sutarties sudarymo. Automobilis buvo perduotas atsakovui, kuris perdavimo metu įsitikino automobilio kokybe. Tačiau už įsigytą automobilį atsakovas laiku neatsiskaitė ir liko skolingas 1000 Lt. Ginčo sutartis buvo sudaryta dėl senos laidos, ne vienerius metus eksploatuoto  automobilio, todėl atsakovas negalėjo tikėtis tokių pat garantijų ar daikto nepriekaištingo veikimo, kaip ir naujo automobilio savininkas. Apie automobilio nepilną komplektaciją, variklio defektus ir kitus trūkumus, įrodymų atsakovas nepateikė. Jis nepateikė įrodymų, kad minėti automobilio trūkumai atsirado iki sutarties sudarymo, o ne po atsakovo netinkamos eksploatacijos. Sutarties sudarymo metu atsakovas perkamą transporto priemonę apžiūrėjo ir jokių pretenzijų dėl vizualiai pastebimų automobilio defektų nepareiškė, taip pat neišreiškė noro automobilio techninę būklę patikrinti pas specialistus. Atsakovui buvo perduotas automobilio techninės apžiūros pažymėjimas. Pirkdamas naudotą automobilį iš neprofesionalaus pardavėjo atsakovas prisiėmė riziką, kad perkamas automobilis gali turėti trūkumų, todėl jokių pretenzijų šiuo pagrindu pardavėjui reikšti negali. Taigi sudarydamas sutartį atsakovas gavo tai, ką galėjo ir kaip protingas, atidus ir rūpestingas pirkėjas privalėjo tikėtis gauti pagal ginčo sutartį, todėl neturi teisės atsisakyti mokėti pardavėjui likusią transporto priemonės kainos dalį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

              Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino, o priešieškinį atmetė.  Teismas nustatė, jog ieškovas pardavė, o atsakovas pirko 1987 m. laidos automobilį „Mersedes Benz 250”, v/n (duomenys neskelbtini) šalys pasirašė 2013 m. gruodžio 14 d. Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje nurodyta automobilio markė, modelis, valstybinis ir identifikavo numeriai bei kiti duomenys, reikalingi automobilį registruojant Kelių transporto priemonių registre. Automobilio rida sutartyje nurodyta 280000 km., o įkainojimas - 2000 Lt, kuriuos ieškovas pripažino gavęs sutarties sudarymo metu (b.l.26). Ieškovas taip pat pateikė 2014 m. rugsėjo 03 d. UAB „Tuvlita” išduotą pažymą, kurioje nurodyta, kad automobiliui privalomoji techninė apžiūra paskutinį kartą buvo atlikta  2013 m. lapkričio 8 d. ir galioja iki 2015 m. lapkričio 09 d. Automobilis naudojamas kaip transporto priemonė ir tam tikslui pardavimo metu jis buvo tinkamas, ką patvirtina minėta pažyma (b.l.57). Atsakovas pripažino, kad turėjo galimybę patikrinti ir įsitikinti perkamo automobilio tinkamumu juo naudotis, pasitikėjo meistru, patikinusiu, kad automobilis tinkamas. Apklaustas liudytoju V. K. paaiškino, kad jis siūlęs atsakovui apžiūrėti automobilį ir pavažiuoti, bet pastarasis sakęs, kad jau viską apžiūrėjo ir jam viskas tinka. Tvirtindamas apie neva sugedusį tachometrą ir variklio defektus, įrodymų atsakovas nepateikė (CPK 178 str.). Reikalavimas turėti avarinį ženklą, gesintuvą bei vaistinėlę yra visuotinai žinomas ir nėra jokio pagrindo tvirtinti apie sąmoningą pardavėjo (ieškovo) automobilio defektų slėpimą ar apgaulę. Atsakovui buvo žinoma, kiek metų automobilis buvo eksploatuojamas ir kokia jo rida. Be to, jis pats patvirtino, turėjęs ne vieną automobilį. Tokioms aplinkybėms esant, pripažinti sutartį negaliojančia ir taikyti restituciją, teisinio pagrindo nėra. Teismas pažymėjo, kad automobilio pirkimo-pardavimo sutartis šiuo atveju nelaikytina vartojimo sutartimi, nes pardavėjas (ieškovas) nėra tas asmuo, kuris verčiasi prekyba ir vykdydamas savo verslą siūlo prekes ar paslaugas vartotojams. Nagrinėjamu atveju abi šalys yra fiziniai asmenys, turintys teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, kaip tai numato CK 6.156 str.1d.  Teisme atsakovas pripažino, kad sutartyje nurodyta 2000 Lt sumokėta, o susitarta buvo dėl 3000 Lt. Byloje yra sutarties sudarymo metu atsakovo rašytas ir pasirašytas pasižadėjimas per 10 d. grąžinti 1000 Lt automobilio savininkui. (b.l.4). Kadangi šio įsipareigojimo atsakovas nėra įvykdęs, todėl ieškinys tenkintinas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

              Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Nurodo, jog ieškovas siekė suklaidinti teismą, todėl pateikė klaidingą informaciją apie sutartą automobilio pardavimo kainą ir siekė nesąžiningai pasipelnyti atsakovo sąskaita. Pažymėtina, kad teismo posėdžiu metu ieškovas patvirtino, jog atsakovas sutarties pasirašymo metu sumokėjo 2000 Lt ir nurodė, jog sutarta automobilio pirkimo kaina buvo ne 2000 Lt, o 3000 Lt. Tikėtina, kad ieškovas tokiu būdu siekė nuslėpti mokesčius ir jo veikloje buvo nusikaltimų, kuriuos numato LR BK 182 str. ir 300 str., tačiau teismas apie tai nepasisakė. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas neturėjo galimybės apžiūrėti automobilio iki jo pirkimo ir nevertino fakto, jog ieškovas pripažino, kad automobilis nebuvo tinkamai sukomplektuotas. Atsižvelgiant į tai, abejonių kelia ar UAB „Tuvlita“ išduota pažyma apie automobilio techninę būklę nebuvo įgyta neteisėtu būdu. Ieškovas, būdamas nesąžiningu, minėtą pažymą galėjo įsigyti net nevykdamas į UAB „Tuvlita“. Ieškovas, žinodamas automobilio defektus, sąmoningai juos nuslėpė, o tai laikoma apgaule, kuri pasireiškia svarbių aplinkybių nutylėjimu. Ieškovas automobiliu naudojosi ilgiau nei metus, todėl negalėjo nepastebėti jo trūkumų. Teismas, nagrinėdamas bylą, neatsižvelgė į CK 6.317 str., CK 6.327 str., CK 6.334 str., CK 6.333 str. įtvirtintas materialinės teisės normas. Neatsižvelgė ir į tai, jog liudytojas V. K. neneigė, kad atsakovas dėl automobilio techninės būklės į juos kreipėsi tiek žodžiu, tiek raštu. Raštišką atsakovo pretenziją dėl automobilio techninės būklės ieškovas turėjo posėdžio metu, tačiau teismui nepateikė, o teismas to ir nereikalavo. Pirmos instancijos teismas ne iki galo įvertino bylos aplinkybes, paviršutiniškai ištyrė įrodymus ir priėmė neteisingą sprendimą.

              Ieškovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog atsakovas sako skundą grindžia tuo, jog pirmos instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas. Pažymi, jog pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, jei pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo. Jei daiktų kokybė sutartyje neaptarta, pardavėjas atiduoda juos tokios kokybės, kad būtų galima naudoti juos tam, kam jie paprastai naudojami. Pirmos instancijos teismas teisingai kvalifikavimo šalių teisinius santykius kaip pirkimo-pardavimo santykius. Pažymėtina, kad prekės pobūdis – naudotas automobilis – lemia didesnius pirkėjo atidumo reikalavimus, pirkėjas turi išsiaiškinti ar perkama prekė jam tinkama. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas patvirtino, kad yra skolingas atsakovui 1000 Lt už pirktą automobilį ir šio fakto neginčijo. Atsakovas neneigė, kad automobilio pirkimo-pardavimo metu turėjo galimybę patikrinti perkamą automobilį, tačiau pasitikėjo meistru, patikinusiu, kad automobilis tinkamas. Atsakovas atsižvelgdamas į automobilio laidos metus, eksploatavimo intensyvumą ir kainą, turėjo numanyti, kad automobilis gali turėti tam tikrų trūkumų arba jie gali atsirasti bet kuriuo metu. Atsakovas pirkdamas naudotą automobilį negalėjo tikėtis tokių pat garantijų  ar nepriekaištingo automobilio pirkimo, kaip įsigydamas naują automobilį. Atsakovas nepagrįstai ginčija pirkimo-pardavimo sutartį, kaip sudarytą dėl suklaidinimo. Apeliaciniu skundu reikšdamas ieškovui kaltinimus dėl neva padarytų nusikalstamų veikų, nepateikė jokių įrodymų, be to, tai nesusiję su nagrinėjamos bylos dalyku.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

              Apeliacinis skundas atmetamas.

              Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.             

              Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė ir sprendė, kad atsakovas neįrodė priešieškinio. Apeliantas su šia teismo išvada nesutinka, teigia, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į CK įtvirtintas materialinės teisės normas.

              Byloje nustatyta, kad ieškovas pardavė, o atsakovas pirko 1987 m. laidos automobilį „Mersedes Benz 250”, v/n (duomenys neskelbtini) šalys sudarė 2013 m. gruodžio 14 d. Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje nurodė automobilio markę, modelį, valstybinį ir identifikavo numerius, automobilio ridą - 280000 km, kainą - 2000 Lt. Sutarties sudarymo metu buvo perduota ir 2014 m. rugsėjo 3 d. UAB „Tuvlita” išduota pažyma, kurioje nurodyta, kad automobiliui privalomoji techninė apžiūra paskutinį kartą buvo atlikta  2013 m. lapkričio 8 d. ir galioja iki 2015 m. lapkričio 9 d.

              Pirkimo – pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 str. 1 d.). CK 6.333 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo – pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus. Pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu daiktų kokybė sutartyje neaptarta, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami.

              CK 6.334 straipsnyje įtvirtinti bendrieji netinkamos kokybės daiktą nusipirkusio pirkėjo civilinių teisių gynimo būdai (pakeisti daiktą, sumažinti jo kainą, pašalinti daikto trūkumus ar atlyginti to išlaidas, grąžinti kainą ir atsisakyti sutarties). Atsakovas priešieškiniu prašė pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia, taikyti restituciją. Minėtu teisiniu reglamentavimu pirkėjas gali pasinaudoti tuo atveju, jei įsigytas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų ir pirkėjas jų su pardavėju neaptarė, apie juos nežinojo ir neturėjo žinoti (CK 6.327 str. 2 d., 6.333 str. 2 d.).

              Civiliniame procese galioja rungimosi principas (CPK 12 str.). CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). Įstatymo nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia, kad atsakovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą. Nagrinėjamoje byloje atsakovas nurodo įsigytos prekės trūkumus - sugedęs tachometras ir variklio defektas. Šiuo atveju pagal CK 6.333 straipsnio 1 dalį atsakovui tenka pareiga įrodyti aplinkybę, kad nurodyti trūkumai atsirado iki transporto priemonės perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki automobilio perdavimo.

              Atsakovas pirmos instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, kad prieš pasirašydamas sutartį transporto priemonę apžiūrėjo, bandė važiuoti, perjungti pavaras, pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį. Šalys taip pat susitarė ir dėl kainos – 3000 Lt ir atsakovas sutarties pasirašymo metu ieškovui sumokėjo 2000 Lt, kaip ir nurodyta sutartyje. Atsakovas teismo posėdžio metu paliudijo, jog pastebėjęs automobilio trūkumus pretenzijas išreiškė žodžiu, vėliau raštu, tačiau laiškų neišsaugojo. Atsakovo manymu, jis neturi mokėti 1000 Lt, kadangi automobilis yra su defektais, pasirašant sutartį jį apgavo. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kad atsakovo įsigytas automobilis neatitiko kokybės reikalavimų (pvz. negalėjo būti eksploatuojamas ar kita). Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes dėl techninės apžiūros, nes pažyma apie automobilio techninę būklę galėjo būti įgyta neteisėtai. Tačiau apeliantas nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių šias prielaidas. Apeliantas taip pat nepateikė įrodymų apie rašytas pretenzijas atsakovui bei specialisto išvados apie automobilio defektus – variklio ir tachometro gedimus.

              Pirmosios instancijos teismas, remdamasis atsakovo teismo posėdžio metu duotais parodymais, konstatavo, kad atsakovas tiesiogiai prieš pirkimą apžiūrėjo automobilį „Mersedes Benz 250”, turėjo galimybę patikrinti ir įsitikinti perkamo automobilio tinkamumu juo naudotis, pasitikėjo meistru, patikinusiu, kad automobilis tinkamas, šių aplinkybių apeliantas neginčija. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, naudotoms prekėms yra taikomos kitokios nuostatos nei toms naujoms prekėms. Jau vien pats prekės pobūdis – naudotas automobilis – lemia pirkėjo didesnio atidumo reikalavimus. Todėl atsakovas negalėjo tikėtis tokių pat garantijų ar įsigyjamo daikto (automobilio) nepriekaištingo veikimo, kaip įsigydamas naują automobilį. Kaip protingas, apdairus ir rūpestingas pirkėjas, atsakovas galėjo pasinaudoti savo teise patikrinti automobilio techninę būklę (kokybę), nes pardavėjas jam tokią galimybę buvo sudaręs. Pats pirkėjas turi išsiaiškinti, ar perkama prekė jam bus tinkama, o pardavėjas suteikia konsultaciją pagal jam pateiktus duomenis. Pažymėtina, kad atsakovas pats nurodė, kad netikrino automobilio techninės būklės iki pirkimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad įsigydamas naudotą automobilį, atsižvelgiant į jo eksploatavimo intensyvumą (pvz., nuvažiuotų kilometrų skaičių – 280000 km) atsakovas turėjo numanyti, kad automobilis gali turėti tam tikrų techninių trūkumų arba jie gali atsirasti bet kuriuo įsigyto automobilio tolesnio eksploatavimo momentu. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovas neįrodė aplinkybės, kad pardavėjas sudarė jam kliūtis įvertinti prekę, patikrinti automobilio techninę būklę pas specialistus. Nekokybišku daiktą galima pripažinti tuomet, kai jis neatitinka normalių tam daiktui keliamų reikalavimų ir jo negalima naudoti pagal tikslinę paskirtį, tačiau byloje tokių įrodymų nėra pateikta. Elgdamasis nepakankamai apdairiai atsakovas turi prisiimti savo veiksmų riziką. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į išdėstytą ir tai, kad atsakovas teismo posėdžio metu pripažino, kad pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyta 2000 Lt sumokėta, o susitarta buvo dėl 3000 Lt automobilio kainos bei remiantis byloje esančiu atsakovo rašytu ir pasirašytu pasižadėjimu per 10 d. grąžinti 1000 Lt automobilio savininkui, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino bylos aplinkybes, reikšmingas teisingam ginčo išnagrinėjimui, ir pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja.

              Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

              Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

              CPK 98 str. 2 d. nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Nagrinėjamu atveju ieškovas pateikė prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas 500,00 Lt (144,81 Eur) už atsiliepimą į apeliacinį skundą. Atsižvelgiant į aplinkybes (Rekomendacijų 2.1 ir 8.11 p.), kad byla nesudėtinga, išnagrinėta rašytinio proceso tvarka viename teismo posėdyje, teismas prašymą tenkina ir mano, kad protinga ir pagrįsta iš apelianto ieškovo V. I. K. naudai priteistina teisinės pagalbos išlaidų suma yra 144,81 Eur.

              Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,             

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimą  palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui V. I. K., a. k. (duomenys neskelbtini) iš apelianto G. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 144,81 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teisėja                                                                                    Eglė Surgailienė