Civilinė byla Nr. 2-7-400/2021

Teisminio sprendimo kategorija 2-08-05209-2018-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.4.; 2.6.10.5.2.14 

 (S)

PANEVĖŽIO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 27 d.

Panevėžys 

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų teisėja Rima Šimbelytė, 

sekretoriaujant Evelinai Urbonaitei, Ingai Madeikienei,

dalyvaujant ieškovės atstovei A. Š., 

atsakovui T. S., jo atstovui advokatui D. M.,

atsakovui P. S., jo atstovui advokatui A. G.,

trečiajam asmeniui R. B.,

trečiojo asmens D. B. atstovei advokatei J. G.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka mišriu būdu išnagrinėjo civilinę bylą dėl nuostolių atlyginimo regreso teise pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams T. S. ir P. S., tretieji asmenys D. B., R. B., Ž. K.. 

                       Teismas 

n u s t a t ė :

Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudiko biuras (toliau – Biuras) teismo prašo priteisti iš atsakovų T. S. ir P. S. solidariai 21 728,54 Eur nuostoliams regreso teise atlyginti, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Patikslintame ieškinyje nurodė, kad 2016-12-11 (duomenys neskelbtini) dėl atsakovo P. S., vairavusio transporto priemonę AUDI A8, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė SOLARIS URBINO 12 HYBRID, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini)

Kadangi minėto eismo įvykio metu transporto priemonė AUDI A8, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo drausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, AB „Lietuvos draudimas“, veikdamas ieškovo vardu pagal Paslaugų teikimo sutarties 6.1.1. punktą, ir atsižvelgdamas į nukentėjusio asmens prašymą bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) nuostatomis, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį ir atlygino ją išmokėdamas nukentėjusiam 21 728,54 Eur dydžio draudimo išmoką, o Biuras, vykdydamas minėtos sutarties 2.1.3. nuostatas, kompensavo AB „Lietuvos draudimas“ nukentėjusiam išmokėtą 21 728,54 Eur draudimo išmoką.

Iki šio teismo posėdžio dienos atsakovas P. S. grąžino ieškovui 6 570 Eur ir Biurui liko skolingi 15 158,54 Eur.

Teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad reikalaudamas solidarios atsakomybės iš atsakovų T. S., remiasi nuosekliais jo parodymais, kad jis transporto priemonę AUDI A8, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), už 300 Eur pirko iš Ž. K., jam automobilis buvo perduotas, jis jį remontavo. Todėl jis autoįvykio metu buvo automobilio savininkas, kuris neįvykdė pareigos apdrausti privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, buvo susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais 2016-12-11 autoįvykio metu, transporto priemonė SOLARIS URBINO 12 HYBRID, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) apgadinimu.

Atsakovas P. S. pripažintas kaltu dėl 2016-12-11 autoįvykio kilimo, todėl privalo solidariai su transporto priemonės AUDI A8, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), savininku solidariai atlyginti žalą.

Atsakovas T. S. su patikslintu ieškiniu nesutinka, pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, o teismo posėdžio metu nurodė kad (duomenys neskelbtini) girdėjo, jog automobilį „Audi A8“ sudaužė Ž. K. ir automobilis stovi A. M. garaže. Paklausė Ž. K. gal parduoda mašiną. Sutarė kainą – 300 Eur  ir jis parsitempė automobilį, nes šis buvo apgadintas, priekis daužtas. Ž. K., kai jis grįžo iš užsienio, atidavė pinigus už automobilį. Automobilį namo padėjo partempti A. M.. Mašinos registracijos liudijimas buvo mašinoje. Jis atsispausdino pirkimo-pardavimo lapus, nuvažiavo pas D. B. į namus, jis juos užpildė ir pasirašė. Jis įdėjo skelbimą, kad parduoda mašiną. Atvažiavo pirkėjas, susidėjo lempas bei visa kita. Tai, kad mašina nedrausta, pirkėjui nerūpėjo. Pirkėjas tokiu automobiliu nelabai galėjo važiuoti į kelią, bet jis pasakė, kad rizikuos. Automobilio prikimo-pardavimo sutartį pasirašė P. S. ir jam už mašiną sumokėjo pinigus 500 Eur. Pamena, kad pirkėjas buvo (duomenys neskelbtini) m. gimimo. Pavardę prisimena – P. S.. Atpažintų pamatęs. Jis mašinos atvažiavo pirkti su vyresnio amžiaus žmogumi. Tada jis kitą dieną po mašinos pardavimo, 2016 m. gruodžio mėnesį nuvežė D. B. automobilio pardavimo sutartį ir liepė išregistruoti automobilį. Jis žinojo, kad automobilio faktiniai savininkai iki autoįvykio, kurio metu Ž. K. žmoną jį apgadino, Ž. K. ir R. B.. Jis ketino automobilį remontuoti, tačiau vėliau persigalvojo ir nusprendė parduoti.

Atsakovo T. S. atstovas nurodė, kad ieškovas savo sutartines teises ir pareigas neteisėtai bando perkelti atsakovui T. S.. 2016-12-11 autoįvykio metu T. S. nebuvo transporto priemonės AUDI A8, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) savininku teisine prasme, nes nebuvo sudaręs CK 1.174 str. 1d. 10p. numatytos privalomos rašytinės minėtos transporto priemonės sutarties. Nebuvo ir faktinis transporto priemonės AUDI A8, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas. Atsakovas T. S. nėra teisininkas ir negali tiksliai išreikšti savo minčių, jis neketino įsigyti transporto priemonę AUDI A8, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), sau, ketino jį remontuoti ir perparduoti tam neprieštaravo Ž. K., kuri jis laikė faktiniu minėtos transporto priemonės savininku. Ieškovas nežino kas yra transporto priemonės AUDI A8, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas, o tuo negali pasirinkti „patogesnio“ savininko.

Kadangi atsakovas T. S. 2016-12-11 autoįvykio metu nebuvo transporto priemonės AUDI A8, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) savininku, todėl neturėjo pareigos apdrausti transporto priemonę AUDI A8, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini). Prašė ieškinį atmesti ir priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmesti atsakovo T. S. atžvilgiu.

Atsakovas P. S. patikslinto ieškinio reikalavimus pripažįsta pilnai, nurodė, kad dar 2018-09-10 ieškovui pateikė taikos sutarties projektą, kur sutiko vienas pats atlyginti ieškovui visus nuostolius regreso tvarka sumoje 21 728,54 Eur. Jis jau yra vienas pats ieškovui atlyginęs virš 6 000 Eur ir toliau ketina visą sumą padengti dalimis. Tačiau ieškovas taikos sutarties nepasirašė. Teismo posėdžio metu nurodė, kad neketino įsigyti jokios transporto priemonės ir neįsigijo. Parašytas asmens pravarde „(duomenys neskelbtini)“ 2016 m. gruodžio 11 d vairavo automobilį AUDI A8, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pateko į autoįvykį.

Trečiojo asmens P. S. atstovas advokatas A. G. nurodė, kad P. S. niekada nebuvo automobilio savininku, nepirko šio automobilio nei iš T. S., nei iš D. B., nei iš R. B., nei iš Ž. K.. Vienintelis atvejis, kai jis vairavo automobilį, tai 2016 m. gruodžio 11 d., tarp 14.00 ir 15.00 val., kai vienas pažįstamas paprašė nuvairuoti automobilį iki jo namų, nes pažįstamas buvo neblaivus. P. S. buvo blaivus. Buvo žiemos metas, plikledis, paaiškėjo, kad automobilio padangos buvo vasarinės, P. S. nespėjo jo sustabdyti ir atsitrenkė į prie perėjos stovintį autobusą. P. S. bandė išsiaiškinti pažįstamo, kuriam priklausė automobilis, pavardę, tačiau visi pažįstami težino jo pravardę „(duomenys neskelbtini)“, tačiau kokia pavardė ir kur gyvena, niekas nežino. P. S. gavo administracinę nuobaudą, sumokėjo 300 Eur „(duomenys neskelbtini)“ žalą. Tada paaiškėjo, kad automobilis be draudimo ir su vasarinėmis padangomis. Tokios pozicijos P. S. nuosekliai laikėsi visą bylos nagrinėjimą laiką. 

T. S. ir P. S. pozicijos dėl automobilio AUDI A8, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimo yra skirtingos. Atsakovas T. S. turėjo pateikti įrodymus, kad jis pardavė minėtą automobilį, tačiau jokių įrodymų, išskyrus savo paaiškinimų teismui nepateikė. T. S. paaiškinimus teismas turėtų vertinti, kaip jo gynybinę poziciją nuo ieškinio reikalavimų. P. S. visą bylos nagrinėjimą laikėsi

Ieškinio senatis dėl ieškovo kaltės nėra nutrukusi.

Trečiasis asmuo D. B. į teismo posėdį neatvyko, tačiau preziumuojama, kad jam žinoma apie teismo posėdžio vietą ir laiką, šaukimas įteiktas tinkamai jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 13 straipsnio 3 dalis), neprašė bylos nagrinėti jam nedalyvaujant, atsiliepime į ieškinį nurodė, kad jis palaiko atsakovo T. S. poziciją, kad pastarasis 2016-12-11 nebuvo automobilio AUDI A8, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), savininku nei teisine nei faktine prasme. Atsakovas T. S. nebuvo sudaręs privalomos rašytinės automobilio AUDI A8, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo- pardavimo sutarties Byla nagrinėjama jam nedalyvaujant (CPK 246 straipsnio 2 dalis).

Trečiojo asmens D. B. atstovė advokatė J. G. teismo metu nurodė, kad atsakovu šioje byloje buvęs D. B. 2020-07-16 Šiaulių apylinkės Pakruojo rūmų teismo sprendimo ir 2021-01-12 Šiaulių apygardos teismo nutarties pagrindu atsakyti pagal ieškovo ieškinį negali, nes jis nebuvo nei teisine, nei faktine prasme automobilio AUDI A8, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas. Ieškovas pareikšdamas patikslintą ieškinį ieškinio reikalavimų D. B. atžvilgiu neatsisakė ir nenurodė tarp proceso šalių, todėl D. B. turėjo gintis nuo ieškovo reikalavimų ir patyrė bylinėjimosi išlaidas, kurias prašė priteisti iš ieškovo.

 Tretysis asmuo 2015 m. R. B. automobilį AUDI A8, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), pirko už 1400 Eur Tauragėje iš įmonės prekiaujančios automobiliais, sudarė pirkimo- pardavimo sutartį, jam buvo perduotas minėtas automobilis. Teisine ir faktine prasme  galimai jis iki 2016-12-11 autoįvyko buvo automobilio AUDI A8, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), savininku. Jei R. B., Ž. K. sumokėjo visus pinigus sumoje 1 400 Eur už automobilio AUDI A8, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), galbūt jis tapo faktiniu minėtu automobilio savininku. T. S. sumokėjus 300 Eur Ž. K., galbūt jis tapo faktiniu automobilio AUDI A8, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), savininku. Tačiau nei R. B., nei Ž. K., nei T. S. nesudarė privalomos rašytinės transporto priemonės AUDI A8, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), sutarties (CK 1.73 str. 1d. 10p.). CK 1.93 straipsnio 2 dalis numato, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti. Taigi, vien atsakovo T. S. ir trečiųjų asmenų R. B., nei Ž. K. paaiškinimai įrodomosios galios neturi, nepakanka įrodyti faktui, jog transporto priemonės pirkimo -pardavimo sutartys tarp trečiųjų asmenų R. B., Ž. K., o vėliau ir trečiojo asmens Ž. K. ir atsakovo T. S. buvo išties sudarytos ir įvykdytos. 

Ieškovas neišnaudojo visų galimybių nustatyti faktinį transporto priemonės AUDI A8, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), savininką, nes jei ieškovas remiasi atsakovo T. S. paaiškimais, tai jis nuosekliai tvirtina, kad minėtą automobilį pardavė, o atsakovas P. S. nuosekliai nurodo, kad automobilis buvo perduotas kitam asmeniui pravarde „(duomenys neskelbtini)“, jis jam atlyginęs 2016-12-11 autoįvykio metu apgadintą automobilį. Šį asmenį galima indentikuoti.

Trečiasis asmuo R. B. atsiliepimo į patikslintą ieškinį nepateikė, teismo posėdžio metu nurodė, kad pagal sutartį jis pardavė D. B. automobilį. O iš tikrųjų jis girdėjo, kaip Ž. K. telefonu prašė, kad D. B. užsiregistruotų automobilį savo vardu, todėl šiuo atveju Ž. K. su D. B. turėtų aiškintis. Jis automobilį nupirko Tauragėje. Automobilį atrado Ž. K. ir jam jį nurodė. Jis nuvažiavo į Tauragę ir nupirko, bet nepamena iš ko, nes tą pirkimo-pardavimo sutartį, kai pardavė automobilį D. B., pasiėmė Pasvalio „Regitra“. Jam taip atrodo, nes neprisimena. Automobilį pirko Tauragėje liepos mėnesį, o į Pasvalį D. B. vardu jo registruoti važiavo gal po 2–3 dienų. Jis Ž. K. iš karto pasakė, jog nesutinka, kad mašina būtų registruota jo vardu, nes automobilį pirko Ž. K. asmeniškai. Kai važiavo į Pasvalį, jo pasas buvo galiojantis. „Regitroje“ pirkimo-pardavimo sutartį tarp jo ir D. B. užpildė jis. Po to, kai įregistravo automobilį D. B. vardu, parvažiavęs automobilį paliko savo namuose, tačiau negali pasakyti kodėl. Kol Ž. K. nebuvo grįžęs jis su ta mašina važinėjo po kaimą. Automobilį remontavo Ž. K. prašymu, pakeitė kelias detales, kurios kainavo gal 10 Eur. Grįžęs, Ž. K. jam pinigus už detales grąžino. Po 10 ar 11 dienų grįžo Ž. K. ir pasiėmė mašiną. Kur ta mašina stovėjo jis nepamena. Gal pas jį, gal pas K. tėvus. Vėliau jis išvažiavo į reisą ir daugiau nieko nežino. Kai grįžo Ž. K. iš Norvegijos, D. B. su juo nekalbėjo apie tai, kad reikia automobilį perregistruoti, kad ne jo vardu būtų. Jis pats šiame pirkime buvo tik tarpininkas. Draugai jam gal rudenį pasakė, kad K. žmona tą mašiną sudaužė. Kadangi K. jam pinigus už automobilį grąžino, nesidomėjo, nes tai buvo ne jo reikalas. Pirkdamas automobilį už jį savo pinigais sumokėjo 1400 Eur. Dalį sumos Ž. K. grąžino grįžęs – apie 1000 Eur, gal 800 ar 850 Eur. O kai automobilį sudaužė, tada jam pravedė likusius pinigus. Apie kitą avariją, sužinojo tik iš D. B., gal tada, kai jis laišką gavo iš draudimo.  

Trečiasis asmuo Ž. K. į teismo posėdį neatvyko, tačiau preziumuojama, kad jam žinoma apie teismo posėdžio vietą ir laiką, šaukimas įteiktas tinkamai jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 13 straipsnio 3 dalis), neprašė bylos nagrinėti jam nedalyvaujant, atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Byla nagrinėjama jam nedalyvaujant (CPK 246 straipsnio 2 dalis).

Teismas

k o n s t a t u o j a :

I. Bylos esmė

Tarp šalių kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų reglamentuojančių Lietuvos transporto priemonių draudikų biuro (toliau- Biuras) teisę pareikšti atgręžtinį reikalavimą asmeniui, atsakingam už žalos padarymą, ir transporto priemonės savininkui. 

II. Teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir argumentai dėl byloje keliamų klausimų

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2016-12-11 Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) dėl atsakovo P. S., vairavusio transporto priemonę AUDI A8, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė SOLARIS URBINO 12 HYBRID, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini)

Kadangi minėto eismo įvykio metu transporto priemonė AUDI A8, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo drausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, AB „Lietuvos draudimas“, veikdamas ieškovo vardu pagal Paslaugų teikimo sutarties 6.1.1. punktą, ir atsižvelgdamas į nukentėjusio asmens prašymą bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) nuostatomis, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį ir atlygino ją išmokėdamas nukentėjusiam 21 728,54 Eur dydžio draudimo išmoką, o Biuras, vykdydamas minėtos sutarties 2.1.3. nuostatas, kompensavo AB „Lietuvos draudimas“ nukentėjusiam išmokėtą 21 728,54 Eur draudimo išmoką.

Iki šio teismo posėdžio dienos atsakovas P. S. grąžino ieškovui 6 570 Eur ir Biurui liko skolingi 15 158,54 Eur.

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.280 straipsnio 1 dalimi ir jau minėtu civilinės atsakomybės įstatymu, biuras išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiam autoavarijos metu asmeniui, turi atgręžtinio reikalavimo teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo į atsakingą už eismo įvykio metu padarytą žalą transporto priemonės vairuotoją arba jos savininką. Ieškovas reikalauja, kad žalą atlygintų  ne tik atsakingas už eismo įvykio metu padarytą žalą transporto priemonės vairuotojas, bet ir transporto priemonės savininkas solidariai.

Ginčo dėl to, ar atsakovas P. S. žalos kilimo metu vairavo civilinės atsakomybės draudimu nedraustą transporto priemonę, nėra, nėra ginčo ir dėl žalos dydžio. Ginčas yra dėl transporto priemonės savininko ir transporto priemonės vairuotojo sukėlusio žalą neapdrausta civiline atsakomybe transporto priemone, solidariosios atsakomybės. 

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinius santykius reguliuoja TPVCAPDĮ. Naudojama transporto priemonė yra didesnis pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 straipsnis). Tai lemia transporto priemonės privalomąjį draudimą ir atitinkamus reikalavimus jį eksploatuojant, t. y., civilinės atsakomybės sistema remiasi privalomumo principu ir transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji įregistruota (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis). Minimo straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reguliavimas suponuoja, kad pareigą apdrausti transporto priemonę turi transporto priemonės savininkas, ir jis yra už draudimo sutarties sudarymą atsakingas asmuo. Pažymėtina, kad tokią pareigą taip pat turi ir asmuo, naudojantis transporto priemonę pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar kito panašaus pobūdžio sutartį. Perduodamas automobilį kitam asmeniui ir būdamas automobilio savininku, jo neapdrausdamas, jis pažeidžia TPVCAPDĮ draudžiamą normą ir tokiu elgesiu padaro neteisėtus veiksmus, nagrinėjamu atveju – Biuro, atžvilgiu.

TPVCAPDĮ 13 straipsnio 1 dalis numato, kad nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui (kaltininkui), tiesiogiai draudikui, apdraudusiam civilinę atsakomybę (atsakingam draudikui), draudiko atstovui pretenzijoms nagrinėti arba įstatymo 7 ir 18 straipsniuose nurodytais atvejais Biurui.

Tokiu būdu Biuro teisė susigrąžinti išmokėtas sumas iš atsakingo draudiko priklauso nuo to, ar transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, yra apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu.

Dėl Biuro teisės susigrąžinti išmokėtas sumas ne tik iš neapdrausto kaltininko, bet ir iš transporto priemonės savininko. 

Kadangi eismo įvykis įvyko 2016-12-11, nagrinėjamai bylai taikytina eismo įvykio metu galiojusi TPVCAPDĮ redakcija.

TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis numato, kad Biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą  asmuo, arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą.

Aiškinant teisės normą lingvistiniu aspektu, tai biuras turėtų pasirinkimo teisę reikalauti žalos atlyginimo iš atsakingo už žalos padarymą asmens (nagrinėjamu atveju iš P. S.), ar iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį.

Kasacinio teismo praktika šiuo klausimu yra tokia – Biuras, pareiškęs reikalavimą kaltam dėl eismo įvykio asmeniui, kuris padarė žalos valdydamas neapdraustą transporto priemonę, ir negavęs visos išmokėtos sumos grąžinimo turi teisę pareikšti reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo įstatymo draudimo įstatyme Biurui suteikta teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (LAT išplėstinės kolegijos 2010-10-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010). Taigi, nagrinėjamu atveju, Biuras, negavęs visos išmokėtos išmokos grąžinimo iš kalto dėl eismo įvykio asmens P. S., kuris padarė žalą, turėjo teisę pareikšti reikalavimą ir asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį.

Byloje kilo ginčas dėl asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti AUDI A8, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), draudimo sutartį indentifikavimo.

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios yra nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

Ieškovas remiasi 2021 m. sausio 12 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi, kuri neabejotinai turi prejudicinio fakto galią šioje byloje – lygiai taip pat, kaip ir Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2021 m. liepos 16 d. sprendimas, iki kurio įsiteisėjimo buvo sustabdyta ši nagrinėjama civilinė byla, taigi neabejotinas yra abiejų bylų tarpusavio ryšys, o taip pat ir baigtoje byloje nustatytos aplinkybės.

Prejudicinio fakto galią turi ne kiekvienas teismo įsiteisėjusio procesinio sprendimo sakinys, ištrauktas iš konteksto, bet tik tos aplinkybės, kurios buvo nustatinėjamos ir buvo neabejotinai nustatytos nagrinėtoje byloje. Negalima sutikti su ieškovu, kad prejudicinio fakto galią turi atsakovo T. S. padarytas pareiškimas (t.y. paaiškinimas) apie tai, ką jis laikė transporto priemonės savininku ir kodėl jis vienaip ar kitaip elgėsi su dalyvaujančiais byloje asmenimis.

Teismas sutinka su trečiojo asmens D. B. atsiliepime išdėstytais argumentais, kad ieškovas patikslintame ieškinyje cituoja ne teismų įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais nustatytas aplinkybes (kurios neabejotinai turi prejudicinę reikšmę turinčio fakto galią), bet selektyviai ištraukė iš nutarties aprašomosios dalies trečiojo asmens (atsakovas) T. S. paaiškinimą, kuris, Šiaulių apylinkės teismo nuomone, patvirtino aplinkybę, jog D. B. buvo laikomas tik fiktyviu, o ne tikruoju automobilio savininku: tai teismo posėdyje patvirtino ne tik D. B., bet ir T. S., kuris tvirtino nupirkęs automobilį ir mokėjęs už jį pinigus ne D. B., bet Ž. K. (Šiaulių apygardos teismo 2021 m. sausio 12 d. nutarties 16 punktas).

Išnagrinėtoje sandorio negaliojimo byloje buvo nustatyta, jog automobilio pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp pardavėjo R. B. ir pirkėjo D. B., yra negaliojanti, pripažinus, kad tai yra tariamas sandoris, tačiau nebuvo nustatyta, kad automobilio savininkas buvo Ž. K. – vadinasi, tai reiškia, jog T. S. sudarinėjo automobilio pirkimo-pardavimo sandorį, mokėjo pinigus ne tinkamam pardavėjui - automobilio savininkui, bet kitam asmeniui, kurio teisės į automobilį nebuvo nustatinėjamos ir nėra nustatytos.

Abiejų instancijų teismai minimoje byloje nustatė, kad D. B. pirko automobilį iš R. B., sudarydamas rašytinę transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, kuri buvo tik dėl akių, realiai nebuvo vykdomos nei pirkėjo, nei pardavėjo pareigos.

Prejudicinę reikšmę turinčio fakto galią turi kitos aplinkybės, kurių nevertina ieškovas ir kurios nustatytos įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais: buvusio savininko R. B. pozicija išnagrinėtoje byloje ir apeliacinis skundas buvo grindžiamas esminiu argumentu, kad sudarytas transporto priemonės pirkimo-pardavimo sandoris nebuvo tariamuoju, kad jis buvęs realus ir jame nurodyta tikroji šalių valia. Tokius argumentus teismas atmetė ir nurodė argumentus, kurie reikšmingi ir nagrinėjamoje byloje, ypač dėl pirkimo-pardavimo sutarties sąvokos, sąlygų, šalių.

Atsižvelgdami į tai, kad D. B. (galima) atsakomybė, ieškovo nuomone, teoriškai vis dar išlieka, šioje byloje reikšminga, kas buvo transporto priemonės teisėtas savininkas eismo įvykio metu, t.y. 2016 m. gruodžio 11 d.

Nėra ginčo dėl to, kad atsakovas D. B. nebuvo automobilio savininku nei ginčui aktualiu, nei kitu laikotarpiu, nes jis automobilio nepirko, o fiktyviai sudaryta sutartis panaikinta teismo sprendimu ir teismas atsižvelgia, nustatydamas automobilio savininką.

Pagal Lietuvos Respublikos CK 6. 305 straipsnio 1 dalį pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Lietuvos Respublikos CK 6.317 straipsnio 1 dalis nurodo, kad pardavėjas privalo pagal pirkimo-pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui, tai yra jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę. Lietuvos Respublikos CK 6.344 straipsnio 1 dalis nurodo, kad pirkėjas privalo sumokėti daiktų kainą per sutartyje ar įstatymuose nustatytus terminus ir nustatytoje vietoje.

Pagal šiuos požymius identifikuotinas automobilio pirkėjos (o tuo pačiu ir savininkas) nagrinėjamoje byloje.

Lietuvos Respublikos CK 6.156 straipsnyje reglamentuotas sutarties laisvės principas: 1 dalyje nurodyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teise bei pareigas. Kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (Lietuvos Respublikos CK 6.158 straipsnio 1 dalis).

Kaip nurodoma Šiaulių apygardos teismo 2021 m. sausio 12 d. nutartyje, „Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas R. B. automobilį pirko Tauragėje, už jį mokėjo 1400 Eur, dalį už automobilį mokėtos sumos atsakovui Ž. K. atidavė vos grįžęs į Lietuvą, 2016 m. sausio 26 d. Ž. K. pravedė atsakovui R. B. 697,10 Eur, t. y. likusią pinigų dalį už automobilį, po to, kai jį sudaužė Ž. K.. (...) nustatyta, kad ieškovas (D. B.) buvo tik atsitiktinis atsakovo R. B. pakeleivis vykstant į VĮ „Regitra“, (...) ir kad fiktyvi sutartis buvusi sudaryta ne šios bylos šalių, bet VĮ „Regitra“ darbuotojo pasiūlymu atsakovui R. B. automobilį registruoti draugo vardu (...) atsakovas R. B. nurodė, kad automobilis buvo užregistruotas ieškovo D. B. vardu, nes jis, kai važiavo jo registruoti, neturėjo paso. (...) Trečiasis asmuo T. S. patvirtino, kad buvo nupirkęs automobilį „Audi A8“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini), tačiau pinigus už jį mokėjo ne D. B., o trečiajam asmeniui Ž. K., kurį jis laikė automobilio savininku“.

Aukščiau cituojamos aplinkybės nurodomos Šiaulių apygardos teismo 2021 m. sausio12 d. nutarties motyvuojamojoje dalyje, ir laikomos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kurios laikytinos prejudiciniais faktais.

Tokiu būdu nustatyta, kad panaikinus pardavėjo R. B. ir pirkėjo D. B. 2015 m. liepos 9 d. sudarytą rašytinę automobilio pirkimo-pardavimo sutartį nuo jos sudarymo momento, formalus automobilio savininkas liko R. B.. Formaliu automobilio savininku R. B. ir buvo ir 2016 m. gruodžio 11 d. eismo įvykio metu, nors realiai automobiliu nebedisponavo, gavo už jį visą pirkimo kainą iš Ž. K.. Šiems asmenims ieškovas reikalavimo nereiškia.

Šiaulių apylinkės teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-46-287/2020 yra duomenų, kad R. B. automobilį pirko ne savo, bet Ž. K. iniciatyva; kad automobilis buvo įgytas už Ž. K. ir R. B. pinigines lėšas, t. y. abiejų bendrosios dalinės nuosavybės teise; taip pat yra duomenų, patvirtinančių, jog po to, kai Ž. K. automobilį sugadino eismo įvykyje („sudaužė“), jis R. B. reikalavimu sugrąžino šio pingines lėšas, mokėtas už automobilio įsigijimą, t. y. visą pardavimo kainą. T. Ž. K. realiai (bet ne formaliai, neįformindamas jokių dokumentų, rašytinių sutarčių, vien tik bendru žodiniu sutarimu su R. B.) tapo automobilio vieninteliu savininku. Bylos duomenimis nustatyta, kad būtent Ž. K., elgdamasis kaip automobilio savininkas, realiai (bet ne formaliai, be jokių dokumentų ir rašytinės sutarties) pagal žodinį susitarimą pardavė automobilį T. S., kuris sumokėjo pinigus ne automobilio formaliam savininkui (tuo metu juo buvo D. B.) ir ne R. B., kuris tapo formaliu savininku, įsiteisėjus 2020 m. liepos 16 d. sprendimui bei panaikinus 2016 m. liepos 9 d. sutartį nuo jos sudarymo momento.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos CK 1.73 straipsnio 1 dalies 10 punktą motorinės transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis nuo 2015 m. lapkričio 1 d. turi būti sudaroma paprasta rašytine forma. Pagal Lietuvos Respublikos CK 1.93 straipsnio 2 dalį įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas, remtis liudytojų parodymais. Tokiu būdu automobilio įsigijimo metu, t. y. 2015 m. liepos mėn., automobilio pirkimo sandoris dar galėjo būti sudaromas žodine forma, o 2016 m. lapkričio – gruodžio mėn., t.y. prieš transporto priemonę perduodant atsakovui P. S. ir kitam nenustatytam „pirkėjui“ jau galiojo reikalavimas dėl rašytinės sutarties formos.

Tai reiškia, kad negalima remtis vien tik T. S. vidiniu įsitikinimu apie daikto savininką, kai šio įsitikinimo nepatvirtina kiti duomenys, o tuo pačiu ir jo duotais paaiškinimais. T. S. tvirtina pirkęs automobilį iš Ž. K., taigi automobilio pardavėjas nebuvo jo savininkas ir tai reiškia, kad pats T. S., sudarydamas sandorį ne su daikto savininku, pats negalėjo tapti daikto savininku ir juo disponuoti.

Visos šios aplinkybės ieškovui tapo žinomos kitos, susijusios, bylos nagrinėjimo metu. Draudikų biuras buvo įtrauktas trečiuoju asmeniu į civilinės bylos Nr. e2-46-287/2020 nagrinėjimą, tačiau nereiškė savarankiškų reikalavimų, nereiškė prašymų, nors toje ar kitoje byloje turėjo galimybę reikalauti teismo sprendimu nustatyti transporto priemonės tikrąjį savininką (-us), išsamūs duomenys apie kurį (-iuos) yra tiek nagrinėjamoje, tiek ir susijusioje išnagrinėtoje byloje.

Nesant įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo būtų nustatytas ginčo automobilio savininkas 2016 m. gruodžio 11 d., formaliai juo laikytinas buvęs iki sutarties panaikinimo savininkas R. B., o taip pat (galimai) bendraturtis kartu automobilį įsigijęs Ž. K., tačiau kaip minėta, jiems ieškovas reikalavimo šioje byloje nereiškia.

Pažymėtina, kad esant ginčui ir bet kuriuo kitu atveju vien tik T. S. kitoje byloje pateiktais pareiškimais, duotais paaiškinimais negali būti nustatytas savininkas daikto, kurio įsigijimui būtina rašytinė pirkimo-pardavimo sutartis.

Byloje nustatyta, kad D. B. nėra transporto priemonės AUDI A8, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas. Nei šioje, nei susijusioje išnagrinėtoje Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų byloje Nr. e2-46-287/2020 nėra jokių duomenų, kad T. S. būtų sudaręs rašytinę pirkimo-pardavimo sutartį su fiktyviu savininku D. B. ar formaliu savininku R. B.. Priešingai, T. S. aiškina, kad nusipirko automobilį iš Ž. K., su kuriuo nei formaliai, nei fiktyviai niekuomet nebuvo sudaryta rašytinė transporto priemonės AUDI A8, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartis, kokios reikalauja įstatymas (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 10 punktas).

Teismo vertinimu, teisiškai nereikšmingas yra faktas, kad T. S. už transporto priemonę sumokėjo pinigus ir elgėsi kaip automobilio savininkas, nes sutinkamai su CK 6.306 straipsnio 1 dalimi pagal pirkimo-pardavimo sutartį daiktą įsigyti galima tik iš jo savininko ar savininko įgalioto asmens, tuo tarpu T. S. nuosekliai tvirtina įsigijęs automobilį iš Ž. K., kuris nebuvo nei transporto priemonės formalus savininkas, nei savininko įgaliotas asmuo – bent jau įsiteisėjusiu teismo sprendimu tokios aplinkybės nenustatytos. Dėl nurodytų argumentų T. S. – nepriklausomai nuo jo vidinio įsitikinimo ir pareiškimų – netapo transporto priemonės savininku, esant tokioms aplinkybėms, teismo vertinimu, ieškovas nepagrįstai reiškia ieškinį T. S. atžvilgiu.

          Dėl atsakovo T. S. prašymo ieškinio reikalavimams taikyti ieškinio senatį.

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek objektyvųjį kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. V. Š., bylos Nr. 3K-3-180/2010).   

Ieškinio senaties terminas nutrūksta, kai pareiškiamas ieškinys įstatymų nustatyta tvarka (CK 1.130 straipsnio 1 dalis).

CK 1.130 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nutrauktas ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas ieškinio senaties terminą nutraukti; kai ieškinio senaties terminą nutraukė ieškinio pareiškimas, ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, jei iš ginčo teisinio santykio galima pareikšti tapatų reikalavimą.

CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal šio straipsnio 2 dalį, reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius.

Pagal CK 1.125 straipsnio 7 dalį, sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams.

CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas būtent iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams. Kadangi Biuras draudiko funkcijų neatlieka, t. y. nesudaro draudimo sutarčių, tai nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju yra susiklostę draudimo teisiniai santykiai, bei taikyti vienerių metų ieškinio senaties terminą CK 1.125 straipsnio 7 dalies pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kad bylos šalių nesieja draudimo teisiniai santykiai, byloje taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-296-219/2015 LR transporto priemonių draudikų biuras v. A. E.).

Ieškovas nagrinėjamoje byloje draudimo išmoką grąžino nukentėjusiojo autoįvykyje draudikui 2018-02-05. Patikslintą ieškinį pareiškė 2021-01-18. Todėl ieškovas ieškinio senaties termino nepraleido.

Dėl atsakovo P. S. prašymo patvirtinti 2021-02-08 taikos sutartį.

Taikos sutarties, kaip vienos iš sutarčių rūšies, samprata yra įtvirtinta CK 6.983 straipsnio 1 dalyje, numatančioje, kad taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus. Kasacinis teismas, aiškindamas taikos sutarties sampratą, yra nurodęs, kad taikos sutartis – tai ginčo šalių tarpusavio kompromisas, susitarimas, kuriuo jos, atsisakydamos tam tikrų oponuojančių argumentų, nustato abipusiškai priimtinas jų ginčo sprendimo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2010; 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2010; 2019 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-246-701/2019).

77Taikos sutartis, kurią patvirtina teismas, nors reguliuojama ir proceso, ir materialiosios teisės normų, yra viena iš civilinių sutarčių, tiesiogiai nustatytų Civilinio kodekso, rūšių; teismo nutartimi patvirtintos sutarties teisinė galia ir jos materialiniai teisiniai padariniai šalims apibrėžti CK normose, o tokios sutarties šalims kylantys procesiniai teisiniai padariniai nustatyti proceso normose. Tai reiškia, kad taikos sutartis yra civilinė sutartis, kuria ginčo šalys laisvo apsisprendimo būdu (CK 6.156 straipsnis) išsprendžia kilusį ginčą, sutarties sąlygomis apibrėždamos kiekvienos jų teises ir pareigas. Taikos sutarčiai, kaip ir bet kuriai kitai civilinei sutarčiai, galioja sutarties laisvės principas. Be to, procesinė šalių teisė sudaryti taikos sutartį ir tokiu būdu baigti teisminį ginčą – viena iš civiliniame procese galiojančio šalių dispozityvumo principo išraiškų. Tik pačios šalys sprendžia dėl taikos sutarties turinio, t. y. nusistato savitarpio teises ir pareigas. Teismo sprendimu patvirtinta taikos sutartis įgyja res judicata galią; iki to laiko bet kuri iš taikos sutarties šalių gali išreikšti valią netvirtinti tokios sutarties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2010). Teismas netvirtina taikos sutarties, jei byloje nustatomi CPK 42 straipsnio 2 dalyje nurodyti pagrindai, t. y. bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais turi įvertinti šalių pasiektos taikos sutarties sąlygų atitiktį imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui. Tačiau teismas taip pat turi patikrinti šalių valią dėl pasirašytos taikos sutarties.

79Minėta, kad taikos sutartis yra viena iš civilinių sutarčių rūšių, kuria ginčo šalys laisvo apsisprendimo būdu (CK 6.156 straipsnis) išsprendžia kilusį ginčą, sutarties sąlygomis apibrėždamos kiekvienos jų teises ir pareigas. Taigi sudaromai taikos sutarčiai taikomi visi bendrieji sutarčių teisės institutai. Taikos sutarties ypatumas yra tas, kad, patvirtinta teismo, sutartis įgyja res judicata galią, tampa priverstinai vykdytinu dokumentu ir vykdoma CPK nustatyta tvarka (CPK 584 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Kadangi res judicata galią pagal CK 6.985 straipsnio 1 dalį turi tik teismo patvirtinta taikos sutartis, teismo nepatvirtinta taikos sutartis tokios galios neįgyja. Tai, kad teismo nepatvirtinta taikos sutartis neturi res judcata galios, reiškia, jog procesine prasme tokia sutartis neužkerta kelio iškelti bylą teisme dėl taikos sutarties galiojimo ir ginčyti šia sutartimi nustatytus teisinius santykius (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Tačiau nepriklausomai nuo to, patvirtinta teismo ar ne, teisėtai sudaryta ir galiojanti taikos sutartis, kaip ir bet kuri kita civilinė teisinė sutartis, šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), turi būti vykdoma (pacta sunt servanda) ir gali sukelti tam tikrus teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409-701/2015).

Atsakovo P. S. atstovas 2021-02-08 pateikė Taikos sutartį (toliau- sutartis) ir prašė ją teismo patvirtinti.

5Bylos duomenimis nustatyta, kad sutarties šalis atsakovas T. S. nesutinka su atsakovo P. S. pasiūlytos taikos sutarties sąlygomis solidariai atlyginti ieškovui nuostolius regreso tvarka, todėl laikytina, kad ne visos sutarties šalys išreiškė suderintą valią susitarti taikiai. Esant nurodytoms aplinkybėms ir teismui savo iniciatyva šalių pasirašytos taikos sutarties nuostatų nekeičiant, atsisakytina patvirtinti teismui pateiktą atsakovo P. S. taikos sutartį.

Remiantis išdėstytu patikslinto ieškinio reikalavimai dėl žalos atlyginimo tenkinami iš dalies: priteisiant iš atsakovo P. S. 15 158,54 Eur, 5 procentų metinės palūkanos nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2018-08-21 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Patikslinto ieškinio reikalavimai atsakovo T. S. atžvilgio teismo atmetami, kaip neįrodyti.

III. Dėl bylinėjimosi išlaidų

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, todėl iš atsakovo P. S. ieškovo Lietuvos transporto priemonių draudikų biuro naudai priteistina 652,00 Eur žyminio mokesčio bei 149,92 Eur kelionės išlaidų, kurias teismas ieškovo prašymu pripažįsta būtinomis ir pagrįstomis. Atmetus ieškinį atsakovo T. S. atžvilgiu, iš ieškovo Lietuvos transporto priemonių draudikų biuro priteistina 1905,75 Eur advokato atstovavimo išlaidų atsakovo T. S. naudai. Ieškinį tenkinus pilnai atsakovo P. S. atžvilgiu, jo turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Kadangi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas), viršija minimalią valstybei priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl iš atsakovo P. S. valstybei priteistina ir 98,80 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, D. B. atstovė advokatė J. G. prašė priteisti iš pralaimėjusios šalies jo atstovaujamojo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 47 straipsnis numato, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms. Jie gali būti įtraukiami dalyvauti byloje taip pat motyvuotu šalių prašymu arba teismo iniciatyva. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises (įskaitant teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą). Aiškinant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 47 straipsnį, akivaizdu, kad trečiasis asmuo turi pareigą pasirinkti, kurios šalies pusėje jis dalyvaus byloje, tuo pačiu įstatymas jam draudžia veikti prieš šalies, kurios pusėje jis dalyvauja, interesus (CPK 47 straipsnio 3, 4 dalys). Šiuo atveju trečiasis asmuo nepasirinko kurios bylos šalies pusėje jis dalyvauja byloje, nors pagal jo atstovo baigiamosiose kalbose pateiktus argumentus buvo galima daryti išvadą, jog šis prieštarauja ieškinio patenkinimui, tai yra, palaiko atsakovo poziciją, nors ir prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra. Asmens suinteresuotumas bylos baigtimi lemia ir jo patirtų išlaidų atlyginimo klausimą, todėl darytina išvada, kad asmuo, neišsakantis reikalavime pozicijos dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, negali reikalauti priteisti bylinėjimosi išlaidas iš pralaimėjusios šalies, nes tokiu atveju asmeniui visuomet būtų padengiamos jo turėtos išlaidos. Kadangi trečiasis asmuo D. B. byloje dalyvavo atsakovo T. S. pusėje, pasisakė dėl reiškiamų reikalavimų, todėl jo turėtos bylinėjimosi išlaidos sumoje 1 905 Eur priteistinos ir ieškovo Lietuvos transporto priemonių draudikų biuro .

Kadangi byloje dalyvavo tretieji asmenys Ž. K. ir R. B. nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jų patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a :

            Atsakovo P. S. prašymą patvirtinti 2021-02-08 Taikos sutartį atmesti.             

            Ieškinį tenkinti iš dalies.

            Priteisti iš atsakovo P. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 15 158,54 Eur, 5 procentų metinės palūkanos nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2018-08-21 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 652,00 Eur žyminio mokesčio bei 149,92 Eur kelionės išlaidų, ieškovo  Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui , juridinio asmens kodas 125709291.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

            Priteisti iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui , juridinio asmens kodas 125709291, 1 905 Eur advokato atstovavimo išlaidų, atsakovo T. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui , juridinio asmens kodas 125709291, 1 694 Eur advokato atstovavimo išlaidų, trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš atsakovo P. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 98,80 Eur  procesinių dokumentų įteikimo išlaidų į valstybės biudžetą, sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, atsiskaitomąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, AB ,,Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

             Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teismui per Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmus.

Teisėja                                                                                   Rima Šimbelytė