Administracinė byla Nr. A143-2307/2011
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01854-2010-4
Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. birželio 21 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,
sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,
dalyvaujant pareiškėjai R. P.,
atsakovo atstovei Daivai Giedraitei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. P. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės merui, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėja R. P. (toliau – pareiškėja, apeliantė) skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės mero 2010 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. A51-7592-(3.2.1-BR4) „Dėl eilės socialinio būsto nuomai“ ir įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją perrašyti ją į Jaunų šeimų sąrašą socialinio būsto nuomai, taip pat priteisti teismo išlaidas.
Pareiškėja nurodė, kad, Vilniaus miesto savivaldybė 1992 m. įtraukdama ją į Jaunų šeimų sąrašą (o šeima, kuri jau buvo įtraukta į sąrašą, jame bus tol, kol nebus įvykdytas šis įsipareigojimas), pagal Valstybės paramos būstui įsigyti įstatymą įsipareigojo teikti paslaugą – suteikti galimybę pasinaudoti valstybės remiamu kreditu arba, kaip Lietuvos Respublikos pilietei, neturinčiai finansinės galimybės, pasinaudoti valstybės remiamu kreditu išnuomoti socialinį būstą. Vilniaus miesto savivaldybė 1998 m. už sutikimą nepasinaudoti valstybės remiamu kreditu dėl mažų metinių pajamų garantavo jai teisę palikti Jaunų šeimų sąraše. Pažymėjo, kad iki 2007 m. Vilniaus miesto savivaldybė nepateikė jai jokių siūlymų ir alternatyvų. Apie tvarkos pasikeitimus Vilniaus miesto savivaldybė nepranešė ir tuo neįvykdė savo įsipareigojimų pranešti apie tai registruotu laišku. Teigė, kad 2008 m. pakartotinai kreipėsi su prašymu įrašyti ją į sąrašus socialinio būsto nuomai ir 2009 m. buvo informuota, jog yra įrašyta į Bendrąjį sąrašą socialinio būsto nuomai ir jai buvo suteiktas eilės numeris, neatsižvelgiant į tai, kad ji pralaukė 18 metų.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės meras atsiliepimu į skundą (b. l. 73–74) nesutiko su skundu.
Vilniaus miesto savivaldybės meras nurodė, kad valstybės įmonės Registrų centro Juridinių asmenų registre yra įregistruotos tik Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Vilniaus miesto savivaldybė, o meras nėra įregistruotas, todėl jis neturėtų būti atsakovu byloje.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į skundą (b. l. 12–15) prašė nutraukti bylą arba atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Vilniaus miesto savivaldybės administracija atkreipė dėmesį į Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo (toliau – Įstatymas) 2 straipsnio 7 dalį, 8 straipsnį. Pažymėjo, kad socialinio būsto suteikimas yra viena iš socialinės paramos formų. Įstatymo 8 straipsnyje apibrėžta, kokie asmenys turi teisę į savivaldybės socialinį būstą ar jo sąlygų pagerinimą. Asmenys turi atitikti dvi pagrindines įstatyme nustatytas sąlygas: neturėti Lietuvos Respublikos teritorijoje nuosavybės teise priklausančio būsto (arba turimo būsto naudingas plotas, tenkantis vienam šeimos nariui, yra mažesnis kaip 10 kv. m) ir metinės pajamos bei turtas prieš savivaldybės socialinio būsto suteikimo metus yra mažesni už pajamas ir turtą, kurių didžiausius dydžius ir jų apskaičiavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Teigė, kad siekiantys paramos asmenys turi atitikti visas įstatyme nustatytas sąlygas. Taip pat atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 28 d. nutarimą Nr. 670 „Dėl valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti teikimo tvarkos“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 28 d. nutarimas Nr. 670). Pažymėjo, jog pareiškėja 1992 m. buvo įrašyta į 1-ąją (jaunų šeimų) eilę valstybės paramai gauti apsirūpinant gyvenamosiomis patalpomis pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą. Pageidaujama valstybės paramos forma buvo gauti lengvatinį kreditą. 2001 m. lengvatiniai kreditai buvo pasiūlyti visiems įrašytiems į eiles pagal paminėtą įstatymą. Lengvatiniu kreditu pareiškėja nepasinaudojo. 2002 m. lapkričio 12 d. priimtas naujas Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis pakeitimo įstatymas, pagal kurį sudaromi sąrašai socialinio būsto nuomai ir teikiami valstybės remiami kreditai. Nurodė, kad, vadovaujantis Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo įgyvendinimo įstatymu (toliau – Įstatymo įgyvendinimo įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 3 d. nutarimu Nr. 176 ,,Dėl asmenų (šeimų), įrašytų į eiles valstybės paramai gauti pagal Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, įrašymo į asmenų (šeimų), turinčių teisę į socialinį būstą, sąrašus pagal Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymą tvarkos“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 3 d. nutarimas Nr. 176) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. 670, iki 2003 m. spalio 1 d. buvo galima pateikti prašymą ir teisę į socialinį būstą patvirtinančius dokumentus perrašyti į atitinkamą sąrašą socialinio būsto nuomai pagal Įstatymą. Apie šią galimybę buvo plačiai skelbta spaudoje, per radiją ir savivaldybės interneto svetainėje. Pareiškėja iki nurodytos datos nepateikė dokumentų, todėl neteko teisės būti įrašyta į sąrašą socialiniam būstui, atsižvelgiant į jos eiliškumą. Pareiškėja 2008 m. rugsėjo 10 d. pateikė prašymą įrašyti ją į sąrašą socialinio būsto nuomai. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinio būsto skyrius 2008 m. rugsėjo 12 d. raštu Nr. A51-19930-(7.9.-SR3) informavo pareiškėją, kad ji bus įrašyta į bendrą sąrašą nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. (pagal prašymo įregistravimo datą). Pareiškėjos dviejų asmenų šeima yra įrašyta į penktąjį (bendrąjį) sąrašą socialinio būsto nuomai. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. vasario 9 d. įsakymu Nr. 30-266 patvirtintame sąraše pareiškėjos eilės numeris yra 1870 (iš viso sąraše įrašytos 1947 šeimos). Pareiškėja 2010 m. kovo 9 d. pateikė prašymą, kuriuo prašė perkelti ją iš bendro sąrašo į Jaunų šeimų sąrašą. Pažymėjo, kad Įstatyme yra apibrėžta jaunos šeimos sąvoka (2 str. 5 p.), pagal kurią pareiškėja negali būti įrašyta į Jaunų šeimų sąrašą (pareiškėja gimusi (duomenys neskelbtini)). Nurodė, kad ginčijamas raštas nėra individualus administracinis aktas, jis yra tik informacinio pobūdžio pranešimas ir pareiškėjai nesukelia jokių teisinių pasekmių. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-357/2009, 2008 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-884/2008, 2007 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS8-467/2007), Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalimi, 22 straipsnio 1 dalimi, 92 straipsniu.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 25 d. sprendimu (b. l. 102–107) atmetė pareiškėjos skundą.
Teismas nurodė, kad pareiškėja kelia reikalavimą panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės mero 2010 m. balandžio 9 d. raštą Nr. A51-7592-(3.2.1-BR-4) „Dėl eilės socialinio būsto nuomai“ ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją perrašyti ją į Jaunų šeimų sąrašą socialinio būsto nuomai. Pareiškėjos teigimu, ji turi būti įrašyta buvusiuoju eilės numeriu, t. y. pirmuoju numeriu. Teismas, atsižvelgęs į ABTĮ 48 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, pažymėjo, jog pareiškėja skundžia Vilniaus miesto savivaldybės mero jai pateiktą raštą, todėl atsakovu turi būti meras. Tuo pačiu pareiškėja reikalauja, kad savivaldybės administracija atliktų tam tikrus veiksmus, todėl atsakovu turi būti ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija. Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės mero 2010 m. balandžio 9 d. raštu Nr. A51-7592-(3.2.1-BR-4) atsakyta į pareiškėjos 2010 m. kovo 9 d. prašymą. Teismas, įvertinęs šio atsakovo rašto ir pareiškėjos prašymo turinį, padarė išvadą, kad Vilniaus miesto savivaldybės meras skundžiamu raštu atsisakė patenkinti nurodytą pareiškėjos prašymą, o tai jai sukelia tam tikras pasekmes – ji negrąžinama į eilę pagal tą eiliškumą, koks buvo nuo 1992 m. Jaunų šeimų sąraše, pagal jos nurodytas sąlygas. Pareiškėjos nuomone, tokiam veiksmui atlikti pakanka mero sutikimo, tačiau šis, remdamasis teisės aktais, atsisako atlikti tokius veiksmus ir duoti tokius nurodymus, kurių pageidauja pareiškėja, ir motyvuoja tai įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų nuostatomis. Todėl, teismo nuomone, būtina įvertinti, ar meras teisėtai ir pagrįstai atsisakė atlikti prašomus veiksmus. Teismas pažymėjo, jog dėl to, kad pareiškėja nuo 1992 m. buvo įrašyta į 1-ąją (jaunų šeimų) eilę valstybės paramai gauti apsirūpinant gyvenamosiomis patalpomis pagal tuo metu galiojusį Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, ginčo nėra. Pareiškėja taip pat pripažįsta, kad jai iš pradžių buvo pasiūlyta gauti lengvatinį kreditą (tai patvirtino ir kaip liudytoja apklausta pareiškėjos dukra S. P.), tačiau, kai ji pateikė visus reikiamus dokumentus, paaiškėjo, jog lengvatinis kreditas jai nebus suteiktas. Tuomet pareiškėja pati pasirašė atsisakymą nuo lengvatinio kredito, tuo laikotarpiu ji neskundė savivaldybės administracijos darbuotojų veiksmų, nors dabar teigia, kad buvo priversta atsisakyti kredito, nes priešingu atveju jai buvo pasakyta, jog bus pašalinta iš eilės. Tokias aplinkybes iš dalies pripažįsta šalys (atsakovas tik nemano, kad pareiškėja prievarta pasirašė atsisakymą nuo kredito), nors savivaldybės administracija ir negalėjo teismui nustatytu terminu pateikti visų dokumentų, kurie patvirtintų 1992–1998 m. laikotarpio aplinkybes. Tačiau, kadangi pareiškėja tuo metu neginčijo atsisakymo suteikti lengvatinį kreditą, teismas laikė, kad abiejų šalių nurodyti faktai buvo, dėl jų ginčo nėra. Taip pat savivaldybės administracija neneigia, kad 2002 m. keičiantis teisiniam reguliavimui ir po to, iki pat to momento, kai 2007–2008 m. pareiškėja vėl kreipėsi į savivaldybės administraciją, pareiškėjai raštu ar kaip nors kitaip nebuvo pranešta apie jos galimybes pagal naują teisinį reguliavimą pateikti prašymą ir dokumentus iki 2003 m. spalio 1 d. Dėl šio fakto ginčo taip pat nėra. Teismas pabrėžė, kad šio ginčo esmė – ar meras tinkamai išnagrinėjo pareiškėjos prašymą, o ne tai, kas ir kokius pažeidimus galėjo padaryti ar padarė 1998–2008 m. laikotarpiu, nepranešdamas pareiškėjai apie galimybę paduoti prašymą, apie jos išbraukimą iš eilės. Pareiškėja 2010 m. kovo 9 d. prašyme merui nenurodė jokių, jos manymu, padarytų pažeidimų, susijusių su jos išbraukimu iš eilės, kurioje ji buvo nuo 1992 m., nenurodė, kad ji mano, jog jai apie išbraukimą iš eilės, apie kitas galimybes turėjo būti pranešta raštu, todėl ir mero atsakymas yra tik apie tai, kas susiję su pareiškėjos prašymu, – meras nurodė, kodėl negali duoti sutikimo perkelti pareiškėją į kitą eilę. Teismas pažymėjo, jog valstybės paramą apsirūpinant gyvenamosiomis patalpomis per visą aptariamą laikotarpį reglamentavo įstatymas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai. Eilių sudarymas buvo aiškiai ir griežtai reglamentuojamas, ir visi mero atsakyme nurodyti teisės aktai niekada nesuteikė jam galimybės savo nuožiūra įrašyti asmenį į kurią nors eilę socialiniam būstui gauti, nepaisant įstatymo reikalavimų. Teismas atsižvelgė į Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis pakeitimo įstatymo, įsigaliojusio 2003 m. sausio 1 d., 1 straipsnį. Nurodė, kad pagal šį įstatymą buvo teikiama dvejopo pobūdžio parama – lengvatiniai kreditai bei socialinio būsto nuoma. Teismas taip pat vadovavosi šio įstatymo 2 straipsniu, 11 straipsnio 1, 2, 3 dalimis. Teismas įvertino ir Įstatymo įgyvendinimo įstatymo (2002 m. lapkričio 12 d. įstatymas Nr. IX-1189) 1 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 3 d. nutarimo Nr. 176 (pirminė redakcija) 2, 3, 6 punktų, šio nutarimo (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 744 redakcija) 2 punkto nuostatas. Teismas padarė išvadą, kad paminėtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas detaliai reglamentavo, kaip iš naujo turi būti sutvarkomos eilės, o, pasibaigus šiame nutarime nustatytiems terminams, eiles galima buvo sudaryti tik pagal nurodytą įstatymą, kuris numatė, kad eilės sudaromos pagal prašymų padavimo datą (po to, kai eilės sutvarkytos pagal asmenų pageidavimus perrašant juos į naujus sąrašus). Pažymėjo, jog nei viename iš nurodytų teisės aktų jokiai savivaldybės institucijai nenumatyta teisė atnaujinti 2003 m. spalio 1 d. pasibaigusį terminą paduoti prašymą perkelti į naują eilę. Todėl meras savo raštu pagrįstai atsisakė patenkinti pareiškėjos prašymą. Be to, nors pareiškėja prašyme merui ir nenurodė, tačiau nei viename iš paminėtų teisės aktų nebuvo nustatyta pareiga savivaldybių administracijoms ar kitoms jų institucijoms kiekvienam asmeniui, įrašytam į eilę iki teisinio reguliavimo pasikeitimo, raštu pranešti apie įstatymų pasikeitimą, apie aptartas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo nuostatas, kurios įpareigojo pačius į eiles įrašytus asmenis apsispręsti, ar jie pageidauja būti įrašyti į eiles valstybės paramai ar socialiniam būstui gauti. Visus nurodytus klausimus reguliuoja norminiai teisės aktai, o Lietuvos Respublikoje nėra įstatymo ar kito teisės akto, kuris įpareigotų asmeniui, kurį liečia koks nors norminis teisės aktas, kiekvienu atveju pranešti, kad tam tikru klausimu teisinis reguliavimas keičiasi. Teismas atkreipė dėmesį, kad šiuo konkrečiu atveju svarbu ir tai, jog pareiškėja jau 2008 m. rugsėjo 10 d., kai pateikė savivaldybės administracijai prašymą įrašyti į sąrašą socialinio būsto nuomai bei kai gavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinio būsto skyriaus 2008 m. rugsėjo 12 d. raštą Nr. A51-19930-(7.9-SR3), kuriuo jai pranešta, kad bus įrašyta į eilę bendrajame sąraše nuo 2008 m. rugsėjo 10 d. (pagal prašymo įregistravimo savivaldybėje datą), turėjo sužinoti apie jos išbraukimą iš tos eilės, kurioje ji buvo nuo 1992 m., ir tuomet, laikydamasi ABTĮ 33 straipsnyje nustatytų terminų (per vieną mėnesį), galėjo ginčyti tokį savivaldybės administracijos veiksmą. Šiuo metu ir esant tokiai situacijai, kai pareiškėja pagal jos 2008 m. prašymą įrašyta į eilę socialiniam būstui gauti, prašymas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją perrašyti ją į Jaunų šeimų sąrašą, teismo nuomone, yra nepagrįstas. Teismas atsižvelgė į visą prieš tai aprašytą teisinį reguliavimą, į tai, kad pareiškėja laiku nėra padavusi prašymo perrašyti ją į iš naujo formuojamas eiles, be to, ir šiuo metu pareiškėja nėra padavusi tokio prašymo ar kokio kito prašymo, nei paduotas 2008 m. rugsėjo 10 d., ir padarė išvadą, kad pareiškėjos prašymas negali būti tenkinamas, nes tai prieštarautų įstatymui. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjos skundo reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti (ABTĮ 88 str. 1 p.).
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 111–113) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją įskaityti visą laiką, kurį buvo užregistruota kaip pilietė, pageidaujanti gauti valstybės paramą, Jaunų šeimų eilėje nuo 1992 m.
Pareiškėja iš esmės pakartoja skundo argumentus ir nurodo, kad, pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 21 straipsnį, kasmet nuo sausio 1 dienos iki vasario 15 dienos savivaldybėse atliekami anketų duomenų patikslinimai ir išsiunčiami registruoti pranešimai atvykti patikslinti duomenų. Kadangi jos metinės pajamos nuo 1998 m. iki 2003 m. kardinaliai pasikeitė, pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 18 straipsnį, turėjo teisę būti pakviesta aptarti ir pasirinkti pageidaujamos valstybės paramos formą. Išbraukti iš eilės valstybės paramai gauti Vilniaus miesto savivaldybės administracija neturėjo jokio pagrindo, nes neatitinka Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 20 straipsnio sąlygų. 1998 m. pasirašė atsisakymą nuo valstybės remiamo kredito dėl mažų metinių pajamų, bet ne nuo valstybės paramos. Pareiškėjos nuomone, Vilniaus miesto savivaldybės administracija šiurkščiai pažeidė nurodytas Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo nuostatas. Pažymi, kad turi 27 metų nepertraukiamą darbo stažą, šiuo metu nuomojasi bendrabučio kambarį, kuriame gyvena kartu su nepilnamečiu sūnumi.
Atsakovai Vilniaus miesto savivaldybės meras ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir atsakovai) atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 137–141) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 21 straipsnis reglamentuoja santykius, susiklosčiusius dėl piliečių, pageidaujančių gauti valstybės paramą, eilių peržiūrėjimo, tačiau nesukuria pareigos pranešti socialinio būsto nuomininkams apie pasikeitusį teisinį reguliavimą. Valstybės paramą apsirūpinant gyvenamosiomis patalpomis per visą aptariamą ginčo laikotarpį reglamentavo įstatymas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, kuriuose socialinių eilių būstui gauti sudarymas buvo aiškiai ir griežtai nustatytas. Pareiškėjos prašymas nepatenkintas pagrįstai.
2. Apeliantei iš tikrųjų buvo pasiūlyta gauti lengvatinį kreditą (tai patvirtino ir liudytoja), o apie 2002 m. pasikeitusį teisinį reglamentavimą atsakovai neturėjo pareigos pranešti.
3. Apeliantė, nepateikdama prašymo iki 2003 m. spalio 1 d., nepasinaudojo teise būti įrašyta į asmenų (šeimų), turinčių teisę į socialinį būstą, atitinkamą sąrašą, kuriame jos vieta būtų nustatoma pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatyme numatytus eilių sudarymo kriterijus (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 3 d. nutarimo Nr. 176 6 p.). Naują prašymą įrašyti į sąrašą socialinio būsto nuomai apeliantė pateikė tik 2008 m. rugsėjo 10 d. Jos dviejų asmenų šeima yra įrašyta į penktąjį (bendrąjį) sąrašą socialinio būsto nuomai.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pareiškėja, skųsdama atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės mero 2010 m. balandžio 9 d. sprendimą (iš bylos matyti, kad tai yra atsakymas į pareiškėjos šiam atsakovui adresuotą 2010-03-09 prašymą duoti sutikimą, kad ji būtų perkelta į turinčių teisę į socialinį būstą Jaunų šeimų sąrašą) bei reikalaudama įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją perrašyti ją (iš Bendrojo sąrašo) į Jaunų šeimų sąrašą socialiniam būstui gauti, siekia teismine tvarka apginti, jos manymu, pažeistą Valstybės paramos būstui įsigyti įstatymo pagrindu jai suteiktą teisę į socialinį būstą. Apeliaciniame skunde ji teigia, kad nurodytas jos teisių pažeidimas pasireiškė ir tuo, kad, sprendžiant jos teisės į socialinį būstą klausimą, buvo pažeisti Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo tokiai procedūrai vykdyti nustatyti reikalavimai.
Esant nurodytai situacijai, kolegija pripažįsta būtina pasisakyti dėl teisminės gynybos administracinėse bylose instituto taikymo ypatumų. Tai darydama, kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad teisę kreiptis į administracinį teismą nustato ABTĮ 5 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardintos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, kad tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo mano, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeisti asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdu. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu.
Kaip nurodyta aukščiau, savo teisių pažeidimus pareiškėja sieja su Valstybės paramos būstui įsigyti įstatymo bei Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo (tariamai) padarytais pažeidimais. Todėl, sprendžiant pareiškėjos teismui paduoto skundo pagrįstumo klausimą, pirmiausia yra būtina nustatyti, ar paminėto kreipimosi į atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės merą metu (2010-03-09) pareiškėja turėjo šių įstatymų nustatytas (saugomas) teises į socialinio būsto gavimą pagal Jaunų asmenų (šeimų) sąrašą.
Pasisakydama dėl materialinės teisės normų taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad teisiniai santykiai dėl socialinio būsto nuomos buvo reguliuojami nuo 1992 m. birželio 1 d. įsigaliojusio Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo (1992-04-07 įstatymo Nr. I-2455 redakcija), o nuo 2003 m. sausio 1 d. – Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo – Įstatymo (2002-11-12 įstatymo Nr. IX-1188 redakcija). Šių santykių reguliavimo perėjimas Įstatymo buvo specialiai sureglamentuotas Įstatymo įgyvendinimo įstatymo, kurio 1 straipsnyje buvo nurodyta galimybė Vyriausybės nustatyta tvarka vadovautis Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo nustatytais kriterijais perkelti asmenis į Įstatymo nustatytus asmenų, turinčių teisę į socialinį būstą, sąrašus. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 3 d. nutarimą Nr. 176, to pageidaujantys asmenys iki 2003 m. spalio 1 d. turėjo pateikti savivaldybės vykdomajai institucijai atitinkamus prašymus. Tokių prašymų nepadavimo iki nurodytos datos teisinės pasekmės buvo specialiai aptartos šio nutarimo 6 punkte (2003-06-12 nutarimo Nr. 744 redakcija), pagal kurį asmuo (šeima), iki 2003 m. spalio 1 d. nepateikęs prašymo, nurodyto šio nutarimo 2 punkte, ir jo teisę į socialinį būstą patvirtinančių dokumentų, netenka teisės būti įrašytas į asmenų (šeimų), turinčių teisę į socialinį būstą, atitinkamą sąrašą, kuriame jo vieta būtų nustatoma pagal Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatyme numatytus eilių sudarymo kriterijus. Į šį sąrašą jis gali būti įrašytas laikantis Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnyje nustatytos tvarkos.
Byloje neginčijamai nustatyta, kad paminėto prašymo pareiškėja nebuvo pateikusi nei iki 2003 m. spalio 1 d., nei vėliau. Todėl nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjos pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą turėtos teisės liko išsaugotos po 2003 m. spalio 1 d. Be to, kaip matyti iš bylos, pareiškėja pagal jos 2008 m. rugsėjo 10 d. buvo padavusi naują (su buvusia padėtimi nesusietą) prašymą įrašyti ją į sąrašą socialinio būsto nuomai (b. l. 19-21), kuris buvo realizuotas ją įrašant į Bendrąjį turinčių teisę į socialinio būsto gavimą asmenų sąrašą. Tai taip pat patvirtina, kad pareiškėja neturėjo (neišsaugojo) anksčiau turėtų, bet teisės aktų nustatytu pagrindu pasibaigusių teisių būti įrašytai į Jaunų šeimų sąrašą socialiniam būstui gauti ir kad apie tai jai buvo žinoma.
Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad materialinės teisės normos pirmosios instancijos teismo buvo išaiškintos bei faktinės bylai reikšmingos aplinkybės teismo buvo įvertintos teisingai ta prasme, kad paminėto kreipimosi į atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės merą metu (2010-03-09) pareiškėja neturėjo jos nurodytų įstatymų nustatytų (saugomų) teisių į socialinio būsto gavimą pagal Jaunų asmenų (šeimų) sąrašą. Atsižvelgiant į aukščiau pateiktus teisminės gynybos administracinėse bylose instituto taikymo aiškinimo argumentus, tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti pareiškėjos paduotą skundą kaip nepagrįstą yra teisingas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Taigi tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Anatolijus Baranovas
Artūras Drigotas
Virginija Volskienė