Civilinė byla Nr. e2-1139-1120/2020

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00375-2020-4

Procesinio sprendimo kategorija 4.1.

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 22 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Agnė Tikniūtė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios-Sinodo atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 20 d. nutarties, kuria ieškovės D. N. prašymas paskirti arbitrą buvo netenkintas.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       2020 m. kovo 10 d. ieškovė D. N. (toliau – ieškovė) kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu dėl arbitro paskyrimo ginče dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, unikalus Nr. 4400-2199-7842:6645, esančių Pylimo g. 20-34, Vilniuje.

2.       Nurodė, kad tarp ieškovės ir Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios-Sinodo (toliau – atsakovas) 2013 m. liepos 18 d. buvo sudaryta gyvenamųjų patalpų, unikalus Nr. 4400-2199-7842:6645, esančių Pylimo g. 20-34, Vilniuje, panaudos sutartis, kurią ieškovė nutraukė. Atsakovui nesutinkant atlaisvinti patalpų ieškovė 2019 m. vasario 25 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą prašydama iškeldinti atsakovą.

3.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. birželio 10 d. civilinėje byloje Nr. e2-11056-432/2019 priėmė nutartį ieškinį palikti nenagrinėtą, nes sutartyje yra numatyta arbitražinė išlyga – visi ginčai, kylantys iš sutarties yra nagrinėtini Lietuvos arbitražo teisme, ginčą nagrinėjant vienam arbitrui. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi, civilinėje byloje Nr. e2S-1310-852/2019 pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.

4.       Ieškovė, ketindama kreiptis su ieškiniu į Lietuvos arbitražo teismą, sužinojo, kad Lietuvos arbitražo teismas yra likviduojamas, todėl nebeliko arbitražinėje išlygoje numatytos konkrečios institucijos, į kurią šalys turėtų kreiptis esant ginčui. Atitinkamai, ieškovė 2019 m. rugpjūčio 27 d. pakartotinai kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu dėl atsakovo iškeldinimo iš ginčo patalpų.

5.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. sausio 9 d. civilinėje byloje Nr. e2-1341-1080/2020 priėmė nutartį, kuria ieškinį paliko nenagrinėtą, nurodydamas, kad teismas jau yra konstatavęs, jog šalims galiojanti arbitražinė išlyga yra nenuginčyta ir galiojanti, todėl ginčas yra nenagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.

6.       Ieškovė nurodė, kad 2020 m. vasario 10 d. kreipėsi į atsakovą su pasiūlymu dėl ad hoc arbitražo sudarymo ir pateikė siūlomų arbitro kandidatūras. 2020 m. vasario 14 d. ieškovė pateikė atsakovui pakartotinį pasiūlymą dėl arbitro kandidatūros. 2020 m. vasario 15 d. buvo gautas atsakovo atsakymas, kuriame nurodyta, kad buvo per mažai laiko pasirinkti arbitro kandidatūrą. Šalims nesutarus dėl arbitro paskyrimo ieškovė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo (toliau – KAĮ) 9 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 14 straipsnio 3 dalies 6 punktu, prašė Vilniaus apygardos teismo iš Vilniaus komercinio arbitražo arbitrų sąrašo paskirti arbitrą ginčui spręsti, nustatyti taisykles, kuriomis bus vadovaujamasi sprendžiant ginčą.

7.       Atsakovas pateikė atsiliepimą į prašymą, su prašymu nesutiko, prašė jį atmesti; ginčo, kilusio tarp šalių nagrinėjimui prašė paskirti vieną arbitrą iš Lietuvos arbitražo teismo arbitrų sąrašo arbitrų, nustatant, kad ginčas bus sprendžiamas vadovaujantis Lietuvos arbitražo teismo proceso kodeksu (2012 m. gruodžio 31 d. redakcija).

8.       Nurodė, kad arbitražinėje išlygoje nurodytai nuolatinei arbitražo institucijai (Lietuvos arbitražo teismui) nebevykdant realios veiklos, toliau lieka galiojančios arbitražinio susitarimo nuostatos dėl paties ginčo sprendimo arbitraže, dėl teisėjų skaičiaus, dėl ginčo sprendimo taisyklių, dėl arbitro kandidatūros rinkimosi iš Lietuvos arbitražo teismo rekomenduojamų arbitrų sąrašo, dėl ginčo nagrinėjimo vietos (Vilnius), dėl kalbos (lietuvių).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

9.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gegužės 20 d. nutartimi (toliau – ir skundžiama nutartis) netenkino ieškovės prašymo dėl arbitro paskyrimo.

10.       Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju šalys pasirinko tokį ginčų sprendimo arbitraže būdą, kai iš sutarties kilę ginčai būtų nagrinėjami nuolatinėje arbitražo institucijoje – Lietuvos arbitražo teisme. Teismas negali peržengti šalių arbitražinio susitarimo ribų ir (ar) keisti jo turinio, taigi, teismas neturi teisinio pagrindo ir kompetencijos keisti, be kita ko, šalių sulygto ginčo nagrinėjimo arbitraže būdo, savo nuožiūra nustatyti ginčo nagrinėjimo taisyklių, atlikti kitų pakeitimų, dėl kurių nėra išreikštas bendras šalių sutikimas.

11.       Teismas nurodė, kad ieškovė remiasi KAĮ 14 straipsnio 6 dalies 1 punktu, kuriame įtvirtinta, kad ad hoc arbitražo atveju šaliai nepaskyrus arbitro, jį paskiria Vilniaus apygardos teismas. Nagrinėjamu atveju šalys pasirinko ginčų nagrinėjimo būdą nuolatinėje arbitražo institucijoje (Lietuvos arbitražo teisme), o ne ad hoc arbitraže, dėl ko ieškovės nurodyta teisės norma šiuo atveju netaikytina. Kaip minėta, teismas taip pat neturi teisės, nesant tokio šalių susitarimo, pakeisti ginčo nagrinėjimo būdo (t. y. iš ginčo nagrinėjimo instituciniame arbitraže į ginčo nagrinėjimą ad hoc arbitraže), spręsti dėl ginčo nagrinėjimui taikytinų taisyklių.

12.       Lietuvos arbitražo teismas veiklos nebevykdo, yra likviduojamas, taigi, netenkina reikalavimų, kuriems esant galėtų veikti kaip institucinis arbitražas KAĮ 2 straipsnio 12 dalies prasme, priiminėti sprendimų, turinčių privalomąją institucinio arbitražo galią. Šalių susitarime nurodyta konkreti nuolatinė arbitražo institucija nebeatlieka savo funkcijų, o duomenų, apie šalių susitarimą spręsti ginčą kitu arbitražo būdu (t. y. ad hoc arbitraže), byloje nėra.

13.       Vilniaus apygardos teismas nurodė, kad nesant galimybių įgyvendinti arbitražinio susitarimo, ginčo šalims neturėtų būti užkirstas kelias į ginčo išsprendimą nepriklausomoje institucijoje, dėl ko siūlytina šalims susitarti dėl ginčo sprendimo kitoje nuolatinėje arbitražo institucijoje ar ad hoc arbitraže arba kreiptis dėl ginčo išsprendimo teismo tvarka – pagal teismingumą į atitinkamą apylinkės teismą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14.       2020 m. gegužės 27 d. atskiruoju skundu atsakovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 20 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą dėl arbitro paskyrimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1.                      Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. sausio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1341-1080/2020 visapusiškai vertino aplinkybę, kad „Lietuvos arbitražo teismas“, kaip nuolatinė arbitražo institucija, yra įgijusi likviduojamo juridinio asmens statusą ir pateikė motyvaciją, grįstą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kad ir tokiomis aplinkybėmis nėra teisinių kliūčių įgyvendinti šalių sudarytą arbitražinį susitarimą: „šalių arbitražinis susitarimas, net ir vykstant nuolatinės arbitražo institucijos likvidacijos procesui, nėra kliūtis šaliai ar šalims vadovaujantis Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 14 straipsnio 3 dalies 6 punktu kreiptis į Vilniaus apygardos teismą dėl arbitro paskyrimo, kai šalis ar šalys nepaskiria ad hoc arbitražo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje yloje Nr. e2-1395-381/2017, 74 p., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-298-687/2018, 44 p.). Nustačius, jog arbitražinė išlyga šalims yra nenuginčyta ir galiojanti, ieškinys paliktinas nenagrinėtu CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu.“ 

14.2.                      Bylos nagrinėjimo metu buvo aiškiai išreikšta šalių valia dėl ginčo perdavimo nagrinėti ad hoc arbitražui, dėl arbitro paskyrimo vadovaujantis KAI 9 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 14 straipsnio 3 dalies 6 punktu. Šalys nesutarė tik ar arbitras turi būti paskirtas iš Lietuvos arbitražo teismo arbitrų sąraše įtrauktų arbitrų, ar iš ieškovės nurodomo Vilniaus komercinio arbitražo arbitrų sąrašo, tačiau tai neturi teisinės reikšmės vertinant aiškiai išreikštą šalių valią, dėl susiklosčiusių aplinkybių (nuolatinės arbitražo institucijos likvidacijos proceso), ginčą perduoti nagrinėti ad hoc arbitražui.

14.3.                      Dviejuose skirtinguose teisminiuose procesuose priimtais ir šiai dienai įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais jau yra konstatuota, kad arbitražinė išlyga šalims yra nenuginčyta, galiojanti ir gali būti įvykdyta.

14.4.                      Nuolatinės arbitražo institucijos pradėtas likvidavimo procesas, neturi jokios įtakos šalių susitarimo (t.y. perduoti ginčą spręsti arbitražui) galiojimui ir jo nepanaikina.

14.5.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plėtojama praktika dėl arbitražinio susitarimo, yra tokia, kad kilus abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo ir jo galiojimo, abejonės aiškinamos arbitražinio susitarimo galiojimo naudai, t. y. taikomas principas in favor contractus. Ir net tuomet, jeigu kai kurie arbitražinio susitarimo aspektai yra netikslūs, teismas turėtų tokią šalių valią įgyvendinti, juolab, kad arbitražinėje išlygoje neaptartus aspektus gali užpildyti KAĮ nuostatos dėl arbitražo vietos, arbitrų skaičiaus, nagrinėjimo tvarkos (KAĮ 3 str. 8 d., 13 str., 19 str., 28 str., 29 str. ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2013; 2013 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-666/2013).

15.       Ieškovė 2020 m. birželio 12 d. atsiliepimu į atsakovo 2020 m. gegužės 27 d. atskirąjį skundą, prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

15.1.                      apie Lietuvos arbitražo teismą kaip likviduojamą instituciją buvo sužinota tik prieš ieškovei pakartotinai kreipiantis dėl ginčo nagrinėjimo bendrosios kompetencijos teisme. Būtent antrą kartą į bendrosios kompetencijos teismą ir buvo kreiptasi, nes ieškovei bandant susisiekti su Lietuvos arbitražo teismu niekas neatsakė į skambučius, o patikrinus informaciją VĮ „Registrų centras“ paaiškėjo, kad nuolatinio arbitražo institucija yra likviduojama. Būtent tada, nebelikus nuolatinės arbitražo institucijos, t.y. nebeturint į ką kreiptis dėl ginčo išsprendimo, ieškovė kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą aiškiai nurodydama tokio pakartotinio kreipimosi motyvą.

15.2.                      Atsakovas klaidingai nurodė, kad šalių valia kilusį ginčą nagrinėti ad hoc arbitražu yra aiškiai išreikšta. Ieškovė, vadovaudamasi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 9 d. nutartyje pateiktu išaiškinimu, kreipėsi į atsakovą su prašymu išreikšti poziciją dėl ad hoc arbitro paskyrimo. Ieškovė teiktuose pasiūlymuose prašė arba sutikti su vienu iš nurodytų arbitrų, arba nurodyti savo arbitrų kandidatūras. Atsakovas, be išimtinai formalių atsakymų nei per pasiūlymuose nurodytą laiką, nei per mėnesį laiko nuo pirmo ieškovės pasiūlymo taip ir nepateikė nei sutikimo dėl ieškovės siūlomo vieno iš arbitrų paskyrimo, nei pateikė savo arbitrų kandidatūras. Iš atsakovo pusės iš esmės nebuvo imtasi jokių aktyvių veiksmų siekiant paskirti ad hoc arbitrą – atsakovas net ir po pakartotino ieškovės kreipimosi ne siūlė konkrečius arbitrus, bet susitikimus, kurie, esant praktikai kitose su atsakovu turėtose bylose neduodavo jokių realių rezultatų, tik procesų vilkinimą. Toks atsakovo elgesys verčia ieškovę manyti, kad atsakovas ne siekia išspręsti tarp šalių kilusį ginčą, bet kiek įmanoma ilgiau vilkinti procesą, siekiant ir toliau neatlygintinai naudotis ieškovei nuosavybės teise priklausančiu turtu. Taigi, tarp ieškovės ir atsakovo niekada nebuvo aiškiai išreikšta šalių valia sudaryti ad hoc arbitražą.

15.3.                      Nagrinėjamu atveju svarbus ne arbitražinės išlygos egzistavimas, bet faktinė galimybė šią išlygą taikyti. Tarptautinio komercinio arbitražo doktrinoje pripažįstama, kad negaliojantys ir niekiniai arbitražiniai susitarimai paprastai būna susiję su šalies nesąžiningumu, apgaule, klaida, kompetencijos stoka ir neteisėtumu. Terminas „netekę galios“ (angl. inoperative) apima tuos arbitražinius susitarimus, kurie jų sudarymo metu buvo galiojantys, bet vėliau neteko galios. Tai atvejai, susiję su arbitražinio susitarimo nutraukimu, atsisakymu, pasikeitusiomis aplinkybėmis ir anuliavimu. Arbitražinis susitarimas gali būti pripažįstamas neįvykdomu (angl. incapable of being performed), kai negali būti efektyviai pradėtas vykdyti. Tarptautinio komercinio arbitražo doktrinoje, kaip neįvykdomo arbitražinio susitarimo pavyzdžiai nurodomi atvejai, kai arbitražiniu susitarimu paskirtas konkretus arbitras miršta, netenka įgaliojimų, arbitražiniame susitarime nurodyta arbitražinė institucija nustoja veikusi arba yra sujungiama su kita institucija (Born. G. B. International arbitration: Law and Practice. Wolters Kluwer Law and Business, 2012, p. 77–81 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-278-313/2018).

15.4.                      Arbitražinė išlyga negali būti įvykdoma, nes nebėra išlikusios arbitražiniame susitarime nurodytos arbitražinės institucijos Šalys gali kilusį ginčą išspręsti pasinaudodamos alternatyviais ginčo sprendimo būdais: 1) iš naujo susitarti dėl kitos nuolatinės arbitražo institucijos, 2) arba susitarti dėl ad hoc arbitro paskyrimo, 3) šalims nesusitarus tiesiogiai kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl ginčo išsprendimo.

15.5.                      Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad net nuolatinei arbitražo institucijai nebevykdant veiklos, šalim tebelieka galioti arbitražinio susitarimo nuostatos dėl paties ginčo sprendimo arbitraže, teisėjų skaičiaus, dėl ginčo sprendimo taisyklių, dėl arbitro kandidatūros rinkimosi iš Lietuvos arbitražo teismo rekomenduojamų arbitrų sąrašo, dėl ginčo nagrinėjimo vietos (Vilniaus), dėl kalbos (lietuvių). Ieškovės nuomone, arbitražinė išlyga kaip tokia šiuo atveju yra faktiškai netaikytina, todėl išvestinės, papildomos aplinkybės, kuriose yra detalizuojama arbitražinės išlygos taikymo tvarka, taip pat neaktualios. 

Teismas

 k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Dėl šalių susitarimo ginčą spręsti arbitraže

17.       2013 m. liepos 18 d. tarp šalių sudarytos gyvenamųjų patalpų panaudos sutarties 4.2 punkte įtvirtinta arbitražinė išlyga, numatanti, kad kiekvienas ginčas, nesutarimas ar reikalavimas, kylantis iš šios sutarties ar susijęs su šia sutartimi, jos pažeidimu, nutraukimu ar galiojimu, galutinai sprendžiamas Lietuvos arbitražo teisme (juridinio asmens kodas 302473236) pagal Lietuvos arbitražo teismo proceso kodeksą, kurį šalys pripažįsta savo arbitražinio susitarimo sudedamąją dalimi. Kilusius ginčus spręs vienas arbitras, arbitražinis nagrinėjimas vyks Vilniuje, lietuvių kalba.

18.       Nustatyta, kad 2020 m. kovo 4 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu buvo nuspręsta likviduoti Lietuvos arbitražo teismą, o 2020 m. balandžio 11 d. VĮ „Registrų centras“ buvo įregistruotas prašymas pakeisti Lietuvos arbitražo teismo teisinį statusą, nurodant, kad juridinis asmuo yra likviduojamas.

19.       Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes Vilniaus apygardos teismas skundžiamoje 2020 m. gegužės 20 d. nutartyje nurodė, kad šalių sudaryto arbitražinio susitarimo neįmanoma įgyvendinti, kadangi susitarime nurodyta konkreti nuolatinė arbitražo institucija nebeatlieka savo funkcijų, o duomenų, apie šalių susitarimą spręsti ginčą kitu arbitražo būdu (t. y. ad hoc arbitraže), byloje nėra. Teismas papildomai pažymėjo, kad pagal KAĮ 14 straipsnio 6 dalies 1 punkto sąlygą Vilniaus apygardos teismas teikia šalims pagalbą tik ad hoc arbitraže, tačiau byloje nėra duomenų, kad šalys institucinį arbitražą būtų nusprendusios pakeisti ad hoc arbitražu.

20.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, susiklosčius aplinkybėms, kai šalių sutartoje arbitražinėje išlygoje nurodyta institucija yra likviduojama, arbitražinis susitarimas savaime dėl to netampa negaliojančiu, tačiau turi būti kvalifikuojamas kaip turintis trūkumų ir kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiama, ar šiuos trūkumus įmanoma ištaisyti remiantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 straipsnis). Byloje nustačius, kad šalių tikroji valia buvo ginčus spręsti arbitraže, neteikiant esminės reikšmės arbitražo institucijai, toks arbitražinis susitarimas yra galimas vykdyti ginčus perduodant spręsti ad hoc arbitražui arba šalims susitarus dėl arbitražo institucijos pakeitimo, tokiu būdu ištaisant arbitražinio susitarimo trūkumus.

21.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju ieškovė kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą KAĮ 14 straipsnio 6 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. buvo referuojama į tai, kad tarp šalių sudarytas arbitražinis susitarimas ginčą spręsti ad hoc arbitraže, tačiau šalims nepavyksta paskirti arbitro. Atsakovas tokiai ieškovės pozicijai iš esmės neprieštaravo, nurodė, kad nesutinka su siūlomomis arbitrų kandidatūromis bei arbitražo procesui taikytinomis taisyklėmis. Taigi iš esmės tarp šalių nebuvo ginčo dėl to, kad iš 2013 m. liepos 18 d. sudarytos gyvenamųjų patalpų panaudos sutarties kilę ginčai turi būti nagrinėjami arbitraže, šalys neginčijo arbitražinės išlygos galiojimo. Toks šalių elgesys patvirtina, kad tikroji šalių valia yra ginčus perduoti nagrinėti arbitražo teismui, o konkrečiai arbitražo institucijai šalys neteikia esminės reikšmės. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šalių valia ginčus, kylančius iš 2013 m. liepos 18 d. gyvenamųjų patalpų panaudos sutarties, nagrinėti arbitraže yra aiški ir turi būti įgyvendinama. Šalims nesusitarus dėl ginčo nagrinėjimo kitoje arbitražo institucijoje, kvalifikuotina, kad ginčas turi būti nagrinėjamas ad hoc arbitraže.

Dėl arbitro paskyrimo

22.       Nustačius, kad šalių ginčas turi būti perduotas ad hoc arbitražo teismui, konstatuotina, kad Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai atsisakė suteikti šalims pagalbą arbitražo procese, t. y. Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai atsisakė kilusio ginčo išsprendimui paskirti arbitrą.

23.       Apeliacinės instancijos teismas papildomai nurodo, kad atsakovo teiginys, jog arbitras turi būti skiriamas iš Lietuvos arbitražo teismo arbitrų sąrašo, yra nepagrįstas. Lietuvos arbitražo teismui jokios veiklos nebevykdant, be to, konstatavus, kad šalių ginčas turi būti sprendžiamas ad hoc arbitraže, nelieka pagrindo remtis būtent šios konkrečios institucijos sudarytu arbitrų sąrašu ar jos reglamentu. Šalims išaiškintina, kad Vilniaus apygardos teismui gali būti teikiamos šalių vertinimu tinkamos ginčui nagrinėti arbitrų kandidatūros, kartu pateikiant arbitrų sutikimą arbitruoti tarp šalių kilusį ginčą. Arbitražinio nagrinėjimo metu šalims paliekama teisė susitarti dėl tvarkos, kuria bus nagrinėjamas jų ginčas (KAĮ 28 straipsnio 2 dalis), o šalims nesusitarus, ginčas turi būti nagrinėjamas tokia tvarka, kokią arbitražo teismas laiko tinkama, nepažeidžiant KAĮ imperatyviųjų nuostatų (KAĮ 28 straipsnio 3 dalis).

Dėl procesinės bylos baigties

24.       Nurodytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą nutartį, kuri yra naikintina, o arbitro paskyrimo klausimas perduotinas Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, KAĮ 9 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 14 straipsnio 3 dalies 6 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 20 d. nutartį panaikinti ir perduoti arbitro paskyrimo klausimą Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėja                                                                                           Agnė Tikniūtė