Administracinė byla Nr. eAS-461-463/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01401-2022-5

Procesinio sprendimo kategorija 49

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2022 m. birželio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų Ž. A. ir viešosios įstaigos Nacionalinio teisės centro skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Atsakovas Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) su prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2022 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. 21R-116(AG-30/03-2022) ir pareiškėjų viešosios įstaigos Nacionalinio teisės centro (toliau – ir Centras) ir Ž. A. 2022 m. sausio 13 d. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas Ž. A. pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti Tarnybos 2021 m. gruodžio 15 d. įsakymo Nr. V4-276 „Dėl poveikio priemonių nemokumo administratoriams VšĮ Nacionaliniam teisės centrui ir Ž. A. skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas) galiojimą dalyje dėl Ž. A. teisės būti paskirtam nemokumo administratoriumi administruojant naujų juridinių asmenų nemokumo procesus apribojimo dvejų metų laikotarpiui.

Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindė tuo, kad Įsakymu paskirta poveikio priemonė taip pat taikoma ir mažajai bendrijai (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Įmonė), nes pareiškėjas Ž. A. yra vienintelis šios Įmonės darbuotojas ir nemokumo administratorius, todėl Įmonė, kurios pagrindinė ir vienintelė veikla yra nemokumo administravimas, realiai nebegali tęsti veiklos ir kelis metus laukti galutinio teismo sprendimo, todėl priversta bankrutuoti. Pareiškėjo teigimu, Įmonei bankrutavus, ją atkurti nebus galimybės. Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl Įsakymu taikytos poveikio priemonės jis patiria dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kita, dėl ko Insulto prevencijos kabinete jam nustatyti neurologinio pobūdžio susirgimai ir išduotas nedarbingumo pažymėjimas.

Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodė, kad pareiškėjas savo teikiamus argumentus grindžia tik prielaidomis. Atsakovas pažymėjo, kad Įmonei poveikio priemonės nėra taikomos, todėl šiam juridiniam asmeniui nedraudžiama įdarbinti daugiau nemokumo administratorių, siekiant užtikrinti savo veiklos tęstinumą. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 137 straipsnio 7 dalis įpareigoja Tarnybą viešai skelbti apie taikomas poveikio priemones nemokumo administratoriams. Atsakovo teigimu, tokių pasekmių (viešumo) atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes jos sukeliamos neigiamos pasekmės yra nemokumo procedūras reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo galimas rezultatas, apie kurį kiekvienas nemokumo administratorius žino iš anksto. Atsakovas pažymėjo, kad lėtinių ligų sukeliamas neigiamas pasekmes yra sunku susieti su konkrečiu įvykiu. Atsakovas nurodė, kad poveikio priemonės pareiškėjui jau yra pritaikytos.

Pareiškėjas Ž. A. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad Tarnyba siekia suklaidinti teismą, nes nemokumo administratoriai gali pasirinkti tik vieną veiklos formą: arba verstis individualia veikla, arba įsteigti juridinį asmenį. Pareiškėjas įkūrė Įmonę, jis yra ir Įmonės savininkas, ir vienintelis darbuotojas. Pareiškėjo teigimu, Tarnybos pasiūlymas įdarbinti kitus nemokumo administratorius yra nelogiškas, kadangi tai prilygtų Įmonės pardavimui. Pareiškėjas nurodė, kad yra neįmanoma išlaikyti Įmonę dvejus metus negaunant pajamų. Pareiškėjas nesutiko, kad būtina viešai skelbti žeminančią ir menkinančią informaciją, jei Įsakymas Komisijos sprendimu yra panaikintas. Pareiškėjo teigimu, jeigu teismas patenkins jo skundą, gali būti neįmanoma tiksliai apskaičiuoti ir kompensuoti jam padarytą turtinę žalą (negautas pajamas) ir atkurti iki tol buvusią teisinę padėtį.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gegužės 11 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1, 3 dalimis, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos administracinio teismo praktiką ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra akivaizdžių atsakovo prašyme suformuluoto reikalavimo nepagrįstumo požymių. Prašymo forma ir turinys atitinka ABTĮ nustatytus reikalavimus, atsakovo reikalavimas yra grindžiamas prašyme išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl jį teismas pripažino preliminariai pagrįstu.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašė panaikinti Tarnybos Įsakymo dalies galiojimą. Pareiškėjui Ž. A., kaip Centro vardu veikusiam ir pažeidimą padariusiam nemokumo administratoriui, skirta poveikio priemonė – teisės būti paskirtam nemokumo administratoriumi administruojant naujų juridinių asmenų nemokumo procesus apribojimas dvejų metų laikotarpiui. Teismas atsižvelgė į pareiškėjo motyvus, kuriais grindžiamas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, įvertino administracinėje byloje ginčijamą Įsakymą ir byloje esančius duomenis ir pripažino, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pakankamo pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog, nepritaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala pareiškėjui. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių ar sunkumų, pati savaime nėra pagrindas ABTĮ 70 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Tai, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių galiojant ginčijamam Įsakymui, teismo vertinimu, nėra ypatinga (išskirtinė) aplinkybė, patvirtinanti tai, jog gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, todėl paminėta aplinkybė savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo argumentas, jog Įsakymu paskirta poveikio priemonė taip pat taikoma ir Įmonei, nes pareiškėjas yra vienintelis šios įmonės darbuotojas, vertintinas kritiškai, kadangi Įsakymu Įmonei poveikio priemonė nėra taikoma. Teismas sutiko su Tarnyba, jog, siekiant užtikrinti šio juridinio asmens veiklos tęstinumą, gali būti įdarbinami kiti darbuotojai. 

Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl jo sveikatos būklės negali būti vertinami, kaip pagrindžiantys reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymą. Teismas pažymėjo, kad Įsakymu pritaikyta poveikio priemonė gali sukelti tam tikrų neigiamų išgyvenimų, tačiau Įstatymas įpareigoja Tarnybą viešai skelbti apie nemokumo administratoriams taikomas poveikio priemones. Kadangi Įsakymas nėra panaikintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, Tarnyba pagrįstai skelbia apie pareiškėjui Įsakymu taikomą poveikio priemonę. Teismas sutiko su Tarnyba, kad tokių pasekmių (viešumo) atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, Įsakymo paskirtos poveikio priemonės taikymas yra nemokumo procedūras reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo galimas rezultatas, apie kurį kiekvienas nemokumo administratorius (įskaitant ir pareiškėją) privalo žinoti iš anksto.

Teismas nurodė, kad, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti atsižvelgta į atsakovo interesus bei viešąjį interesą. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju sustabdžius Įsakymo dalies galiojimą būtų neproporcingai pažeisti Tarnybos, kaip nemokumo valdymo srityje priežiūrą atliekančios įstaigos, interesai. Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju būtų neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo galimai patiriami finansiniai nuostoliai dėl Tarnybos priimto Įsakymo, tuo atveju, jeigu teismas atmestų Tarnybos skundą kaip nepagrįstą, galėtų būti kompensuoti teisės aktų nustatyta tvarka. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, nepagrindė, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti jo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir šios priemonės taikymas atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą. Teismas pareiškėjui išaiškino, jog jis turi teisę prašyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę bet kurioje proceso stadijoje.

III.

Pareiškėjas Ž. A. atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir tenkinti jo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kuriomis jis grindė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, be to, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos (2007 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS3-688/2007; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-802-502/2020; 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-598-502/2020). Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Tarnybos 2021 m. gruodžio 18 d. rašte nurodyta, jog poveikio priemonė taip pat taikoma ir Įmonei, nes pareiškėjas yra vienintelis šios įmonės darbuotojas ir nemokumo administratorius. Pareiškėjas nurodo, kad laikotarpiu nuo 2021 m. gruodžio 15 d. iki 2022 m. gegužės 5 d. Įmonė patyrė išlaidų, o pajamų gavimas apribotas, todėl Įmonė patyrė didelių turtinių nuostolių. Pareiškėjas nurodė, kad Įmonė, kurios pagrindinė ir vienintelė veikla yra nemokumo administravimas, realiai nebegali tęsti veiklos ir kelis metus laukti galutinio teismo sprendimo, todėl priversta bankrutuoti. Įmonei bankrutavus, ją atkurti nebus galimybės, o įdarbinti kitus administratorius nėra finansinių galimybių, nes jau daugiau kaip penkis mėnesius neleidžiama gauti pajamų. Pareiškėjas pabrėžia, kad, nepriklausomai nuo to, ar nemokumo administratorius verčiasi individualia veikla, ar įsisteigęs juridinį asmenį, pareiškėjui pasekmės yra tos pačios, jis patyrė ir patiria išlaidas bei dvejus metus negalės gauti pajamų, kas lems pareiškėjo įmonės ir (arba) jo paties, kaip fizinio asmens, bankrotą. Pareiškėjas paaiškina, kad nemokumo administratorius gauna pajamas iš valstybės jam suteiktų funkcijų vykdymo, šios pajamos nėra pastovios, todėl tiksliai apskaičiuoti ir kompensuoti asmeniui padarytą turtinę žalą (asmens negautas pajamas), patenkinus pareiškėjo skundą, gali būti neįmanoma. Pareiškėjas pažymi, kad, teismui patenkinus jo skundą, pareiškėjui tektų iš naujo pradėti vykdyti savo veiklą, tačiau jis jau būtų praradęs biuro patalpas bei klientų pasitikėjimą, todėl nesustabdžius ginčijamų įsakymų galiojimo iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo pareiškėjas prarastų galimybę toliau verstis nemokumo administratoriaus veikla.

Pareiškėjas nurodo, kad viešas skelbimas apie jam skirtą poveikio priemonę menkina jo reputaciją, jis patiria dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kita, dėl ko Insulto prevencijos kabinete jam nustatyti neurologinio pobūdžio susirgimai ir išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Pareiškėjo teigimu, netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonių, bus padaryta dar didesnė neatitaisoma žala.

Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo atskiruoju skundu, vadovaujasi Įstatymo 136 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 3 dalies 2 punktu ir 4 dalimi, Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. vasario 7 d. įsakymu Nr. 1K-30 patvirtintų Nemokumo administratorių veiklos priežiūros taisyklių 14 punktu ir pažymi, kad Įsakymu pareiškėjams jau yra paskirta poveikio priemonė, t. y. teisės būti paskirtam nemokumo administratoriumi administruojant naujų juridinių asmenų nemokumo procesus apribojimas dvejų metų laikotarpiui, todėl taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones netikslinga.

Atsakovas pažymi, kad Įmonei Įsakymu poveikio priemonės nėra taikomos, joje galima įdarbinti daugiau nemokumo administratorių, siekiant užtikrinti veiklos tęstinumą. Atsakovas nurodo, kad individualūs administraciniai sprendimai įsigalioja nuo jų priėmimo dienos, Tarnyba įpareigota skelbti apie taikomas poveikio priemones nemokumo administratoriams (Įstatymo 137 str. 7 d.). Atsakovo teigimu, tokios pasekmės, t. y. viešumas, pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą teismui taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nes jų sukeliamos neigiamos pasekmės yra nemokumo procedūras reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo galimas rezultatas, apie kurį kiekvienas nemokumo administratorius žino iš anksto. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas remiasi tik bendro pobūdžio prielaidomis ir svarstymais, kurie neįrodo, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių šioje byloje, pareiškėjas patirs žalą ar būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, todėl nėra pagrįsto pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Atskiruoju skundu ginčijamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 11 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, reikalavimas gali būti užtikrinamas, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog proceso dalyvis tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taigi reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016 ir kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, kuriuo remiantis, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų. Pažymėtina ir tai, kad teismas, kiekvieną kartą spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi įvertinti, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-227/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Tarnybos Įsakymu, be kita ko, Ž. A., kaip Centro vardu veikusiam ir pažeidimą padariusiam nemokumo administratoriui, skirta poveikio priemonė – teisės būti paskirtam nemokumo administratoriumi administruojant naujų juridinių asmenų nemokumo procesus apribojimas dvejų metų laikotarpiui. Įsakymu netaikytos poveikio priemonės Įmonei.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės grindžia tuo, jog, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, Įmonė bankrutuos, nes pareiškėjas yra vienintelis šios įmonės darbuotojas ir nemokumo administratorius. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad bus neįmanoma apskaičiuoti patirtų nuostolių, be to, poveikio priemonė sukelia dvasinius išgyvenimus, daro neigiamą poveikį jo reputacijai, dėl jos taikymo suprastėjo pareiškėjo sveikata. 

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones grįsdamas finansinių sunkumų grėsme ir dėl to galinčiomis kilti neigiamomis pasekmėmis, realią finansinių sunkumų grėsmę turi patvirtinti konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz., pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai ar išieškoma suma aiškiai apsunkintų jo ekonominę ar socialinę padėtį ir pan.) ir pagrįsti jas patvirtinančiais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-440/2010, 2011 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011 ir kt.). Būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas siekiant išvengti neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-199-789/2022).

Pažymėtina ir tai, jog, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, galima tam tikra neigiama įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009 ir kt.). Atitinkamai aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas turtinio pobūdžio pasekmes, per se (savaime) nėra pagrindas ABTĮ 70 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jei pareiškėjas neįrodo, jog, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė Tarnybos 2021 m. gruodžio mėn. raštą, adresuotą Klaipėdos apygardos teismui, kuriame nurodoma, kad Ž. A. Įsakymu paskyrus poveikio priemonę Įmonė su įgaliotu Ž. A. negali būti paskirta administruoti uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) (duomenys neskelbtini) bankroto procesą, nes atrankos metu galiojo administratoriui skirta poveikio priemonė. Klaipėdos apygardos teismas 2022 m. sausio 26 d. nutartimi atstatė Įmonę iš nemokumo administratorės pareigų UAB (duomenys neskelbtini) bankroto byloje. Pareiškėjas taip pat pateikia susirašinėjimą su Tarnyba elektroniniu paštu, iš kurio matyti, kad Įsakymas yra įsiteisėjęs, o teisės būti paskirtam nemokumo administratoriumi administruojant naujų juridinių asmenų nemokumo procesus apribojimas apima tiek nemokumo procesus teismo tvarka, tiek ne teismo tvarka.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šie duomenys, nesant pateiktų kitų, pareiškėjo argumentus pagrindžiančių įrodymų, savaime nepatvirtina, jog, nepritaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės – nesustabdžius Tarnybos Įsakymo dalies vykdymo – gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Kaip minėta, Tarnybos Įsakymu pareiškėjui skirta poveikio priemonė – teisės būti paskirtam nemokumo administratoriumi administruojant naujų juridinių asmenų nemokumo procesus apribojimas dvejų metų laikotarpiui. Įsakymu netaikytos jokios poveikio priemonės Įmonei. Argumentą, kad pareiškėjas negaus pajamų, paneigia aplinkybė, jog skundžiamą Įsakymą pripažinus nepagrįstu, pareiškėjo patirta žala jam galėtų būti atlyginta teisės aktų nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-241-629/2021). Pareiškėjo nurodomi argumentai dėl konkrečios atsiradusios žalos, atsižvelgiant į galimai negautas pajamas, galėtų būti dėstomi byloje dėl žalos atlyginimo.

Kiti pareiškėjo nurodyti argumentai, susiję su jo sveikatos būkle ir pan., nagrinėjamam klausimui nėra reikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Nors pareiškėjas prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę taip pat nurodė aplinkybes, kad jo reputacijai bus padaryta neatitaisoma žala, taip pat kad nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių pareiškėjo nurodoma žala ne tik didės, bet ir iš esmės bus neatitaisoma, yra hipotetinio pobūdžio, neparemtos jokiais faktiniais įrodymais ar pagrįstais argumentais.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS3-688/2007, 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-802-502/2020, 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-598-502/2020. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus dėl kitose analogiško pobūdžio bylose priimtų nutarčių taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pažymi, kad pareiškėjo atskirajame skunde nurodytose bylose ir nagrinėjamoje byloje skiriasi faktinės aplinkybės, be to, skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje konkrečioje byloje paprastai būna specifinis, todėl, sprendžiant skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, iš esmės negalima tapatinti atskirų bylų faktinių situacijų.

Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS3-688/2007, sprendžiant dėl pareiškėjo, kurio atžvilgiu buvo panaikinti antstolio įgaliojimai, prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, buvo įvertinta tai, kad asmens išsilavinimo trūkumas reformuotos antstolių sistemos veiklos pradžioje įstatymų leidėjo nebuvo vertinamas kaip absoliuti kliūtis asmenims tapti antstoliais ir vykdyti įstatymų jiems pavestas svarbias funkcijas. Pareiškėjo nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-802-502/2020, skirtingai nei šioje administracinėje byloje, buvo sprendžiamas pareiškėjos, kurios atžvilgiu buvo sustabdyti notaro įgaliojimai, reikalavimų užtikrinimo priemonių pagrįstumo klausimas. Kaip nurodyta aptariamoje byloje, sustabdžius notaro įgaliojimus, notaras ne tik netenka pajamų, reikalingų šeimai išlaikyti, bet ir įkurtam notaro biurui bei jame dirbantiems darbuotojams išlaikyti. Be to, notaras negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus notaro atlyginimą, atlygį už arbitro funkcijų atlikimą, atlyginimą už taikinamojo tarpininkavimo paslaugų teikimą, atlyginimą už darbą visų lygių rinkimų ir referendumo komisijose, kompensaciją už darbą Notarų rūmuose, užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad pareiškėjas negalėtų užsiimti kita veikla ar kad negalėtų priimti darbuotojų darbui Įmonėje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-598-502/2020 buvo sprendžiama dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės (įsakymo, kuriuo buvo skirta poveikio priemonė – teisės administruoti nemokumo procesus panaikinimas ir išbraukimas iš nemokumo administratorių sąrašo) taikymo juridiniam asmeniui. Šiuo atveju, poveikio priemonė buvo skirta konkrečiam fiziniam asmeniui, o ne bendrovei, kurios vienintelė veikla yra nemokumo administravimas. Taigi, teisėjų kolegija vertina, kad šiuo atveju nėra pagrindo remtis pareiškėjo nurodomomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis, kadangi nagrinėjamos bylos ir minėtų bylų faktinės aplinkybės skiriasi.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Įsakymo dalies galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Ši pirmosios instancijos teismo nutartis neužkerta kelio pareiškėjui pakartotinai kreiptis į teismą, pateikiant motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-39/2012).

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, todėl nėra pagrindo ją panaikinti, atsižvelgiant į atskirajame skunde nurodytus motyvus. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo Ž. A. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Rytis Krasauskas

        Jolanta Malijauskienė

        Dainius Raižys