Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2A-1640-259-2010].doc
Bylos nr.: 2A-1640-259/2010
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Kauno apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:

Vardas/Pavardė/Pavadinimas	Kodas	Byloje kaip

Kategorijos:

Civilinė byla Nr

Civilinė byla Nr.2A-1640-259/2010

(Proceso Nr.2-21-3-00416-2009-0)

Pirmos instancijos teismo teisėja Larisa Tamulionienė

(S)

Procesinio dokumento kategorija 128.2, 128.19, 121.15, 121.21

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. spalio 6 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arvydo Žibo, kolegijos teisėjų Rūtos Palubinskaitės, Algimanto Kukalio, sekretoriaujant Violetai Mažeikienei, dalyvaujant pareiškėjams M. M. V., P. V., pareiškėjų M. M. V., P. V., O. E. V. atstovei advokatei Ievai Darandei, suinteresuotam asmeniui A. T. D., jos atstovams R. D. ir advokatui Daniui Svirinavičiui, suinteresuotiems asmenims V. P., suinteresuoto asmens Kauno apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjui Nacionalinės žemės tarnybos atstovui nedalyvaujant, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų M. M. V., P. V. ir O. E. V. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-382-660/2010 pagal pareiškėjų M. M. V., P. V., O. E. V. pareiškimą suinteresuotiems asmenims A. T. D., Kauno apskrities viršininko administracijai, G. V., V. P. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir termino atnaujinimo bei pagal suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais A. T. D. pareiškimą pareiškėjams M. M. V., P. V., O. E. V., suinteresuotiems asmenims Kauno apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjui Nacionalinės žemės tarnybai, G. V., V. P. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir termino atnaujinimo ir

n u s t a t ė:

Pareiškėjai M. M. V., P. V. ir O. E. V. pareiškimu (t.1, b.l.1-5) prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjų motina E. V. (P.), mirusi (duomenys neskelbtini), faktiškai priėmė savo tėvo J. P., mirusio (duomenys neskelbtini), palikimą; atnaujinti terminus prašymui atkurti nuosavybės teises į E. V. (P.) priklausiusį nekilnojamąjį turtą pateikti ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti, o jų praleidimo priežastis pripažinti svarbiomis.

Suinteresuotas asmuo su savarankiškais reikalavimais A. T. D. patikslintu pareiškimu (t.2, b.l.75-79) prašė pareiškėjų pareiškimą atmesti, jos pareiškimą tenkinti ir nuosavybės teisių atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus: 1) kad jos tėvas J. P. iki savo mirties (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 12,47 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Kauno apskrityje, ½ dalį, įgytą 1927-03-29 pagal žemės perleidimo aktą Nr. 4882, ir ½ dalį, paveldėtą po tėvo J. P. mirties, o po jos tėvo J. P. mirties ((duomenys neskelbtini)) jo palikimą priėmė ir nurodytą nekilnojamąjį turtą nuosavybės teise iki 1940-ųjų metų nacionalizacijos valdė: jos motina A. P. (mirė (duomenys neskelbtini)) ir J. P. bei A. P. vaikai - pareiškėja A. T. D., K. A. P. (mirė 2001-04-14), O. P. V. (mirė 2000-07-13), A. G. P. (mirė 2005-02-05); 2) kad A. T. D. tėvas J. P. paveldėjo 4 margus, t. y. 3 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Aukštosios Panemunės valsčiuje, Kauno apskrityje, po savo motinos E. P. mirties ir tą žemės sklypą valdė nuosavybės teisėmis iki savo mirties - (duomenys neskelbtini), o po J. P. mirties jo palikimą priėmė ir nurodytą nekilnojamąjį turtą (4 margus, t. y. 3 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Aukštosios Panemunės valsčiuje, Kauno apskrityje) nuosavybės teise iki 1940-ųjų m. nacionalizacijos valdė A. T. D. motina A. P. (mirė (duomenys neskelbtini)) ir J. P. bei A. P. vaikai – A. T. D., K. A. P. (mirė 2001-04-14), O. P. (V.) (mirė 2000-07-13), A. G. P. (mirė 2005-02-05); 3) atnaujinti A. T. D. terminą nuosavybės teisę patvirtinamiems dokumentams pateikti Kauno apskrities viršininko administracijai; atnaujinti A. T. D. terminą pareiškimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir nuosavybės teisę įrodantiems dokumentams pateikti į testamentu paliktą 4 margų, t. y. 3 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Aukštosios Panemunes valsčiuje, Kauno apskrityje, jos tėvo J. P. paveldėtą po jo motinos E. P. mirties; 4) priteisti iš pareiškėjų A. T. D. visas bylinėjimosi išlaidas.

Kauno rajono apylinkės teismas 2010-05-24 sprendimu (t.3, b.l.60-69) suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais A. T. D. pareiškimą tenkino ir nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo tikslu nustatė juridinę reikšmę turinčius faktus: 1) kad A. T. D. tėvas J. P. iki savo mirties (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 12,47 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Kauno apskrityje, ½ dalį, įgytą 1927-03-29 pagal žemės perleidimo aktą Nr. 4882, ir ½ dalį, paveldėtą po tėvo J. P. mirties, o po jos tėvo J. P. mirties ((duomenys neskelbtini)) jo palikimą priėmė ir nurodytą nekilnojamąjį turtą nuosavybės teise valdė iki 1940-ųjų metų nacionalizacijos jos motina A. P. (mirė (duomenys neskelbtini)) ir J. P. bei A. P. vaikai – A. T. D., K. A. P. (mirė 2001-04-14), O. P. (V.) (mirė 2000-07-13), A. G. P. (mirė 2005-02-03); 2) kad A. T. D. tėvas J. P. paveldėjo 4 margus, t. y. 3 ha žemes sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Aukštosios Panemunės valsčiuje, Kauno apskrityje, po savo motinos E. P. mirties ir tą žemės sklypą valdė nuosavybės teisėmis iki savo mirties - (duomenys neskelbtini), o po J. P. mirties jo palikimą priėmė ir nurodytą nekilnojamąjį turtą (4 margus, t. y. 3 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Aukštosios Panemunės valsčiuje, Kauno apskrityje) nuosavybės teise valdė iki 1940-ųjų m. nacionalizacijos jos motina A. P. (mirė (duomenys neskelbtini)) ir J. P. bei A. P. vaikai - A. T. D., K. A. P. (mirė 2001-04-14), O. P. (V.) (mirė 2000-07-13), A. G. P. (mirė 2005-02-03); teismas taip pat atnaujino suinteresuotam asmeniui su savarankiškais reikalavimais A. T. D. terminus nuosavybės teisę patvirtintiems dokumentams ir pareiškimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir nuosavybės teisę įrodantiems dokumentams pateikti; pareiškėjų M. M. V., P. V., O. E. V. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo teismas atmetė; atnaujino pareiškėjams M. M. V., P. V., O. E. V. terminus dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti; priteisė iš pareiškėjų A. T. D. 1056 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė valstybei iš pareiškėjų 162,60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas nustatė, kad J. P. yra tiek pareiškėjų M. M. V., P. V., O. E. V., tiek suinteresuoto asmens A. T. D. senelis (mirė (duomenys neskelbtini)) (t.1, b.l.14). E. V. ir J. P. yra jo vaikai (t.1, b.l.12). E. V. (mirė (duomenys neskelbtini)) yra pareiškėjų motina (t.1, b.l.11), o J. P. (mirė (duomenys neskelbtini)) yra suinteresuoto asmens A. T. D. tėvas. Teismas nustatė, jog 1927-03-29 pagal žemės perleidimo aktą Nr. 4882 P. J. su sūnumi J. P. įgijo 10,2297 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kauno apskrityje (t.2, b.l.151-152). Iš Kauno apskrities archyvo bei Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymų teismas nustatė, jog vėliau įsigyta dar dalis žemės, nes archyvų pažymose nurodoma, kad 1937 m. (duomenys neskelbtini) 12,47 ha žemės sklypą valdė bendrai (nenurodant dalių) žemės savininkai J. ir J. P., 1945-1946 m. (duomenys neskelbtini) ūkinėse knygose įrašytas A. P. ūkis - ji valdė 12,47 ha žemės, 1947-1948 m. – 15,47 ha (t.1, b.l.102-112). Nors žemės perleidimo akte nurodytas kaimo pavadinimas – (duomenys neskelbtini) – neatitiko kitų byloje esančių rašytinių įrodymų, kuriuose nurodomas (duomenys neskelbtini), tačiau teismas sprendė, jog, atsižvelgiant į kitus byloje esančius rašytinius įrodymus (t.1, b.l.22, 62, t.2, b.l.151-152 ir kt.), nėra pagrindo pripažinti, jog žemė buvo įgyta kitoje vietovėje, kadangi dalis ginčo žemės (10,2297 ha) buvo įgyta būtent žemės perleidimo akto Nr. 4882 pagrindu. Atsižvelgdamas į tai, jog J. ir J. P. 12,47 ha žemę valdė kartu, o duomenų apie valdytas šios žemės dalis nėra, teismas sprendė, jog jie žemę valdė lygiomis dalimis, t. y. po 6,235 ha. Teismas nustatė, jog J. P. testamento nepaliko, todėl po jo mirties (duomenys neskelbtini) atsirado paveldėjimo pagal įstatymą teisiniai santykiai. (duomenys neskelbtini), esantis A.Panemunės valsčiuje, Kauno apskrityje, tuo metu priklausė Suvalkų apygardai, kurioje civilinę teisę reglamentavo Prancūzijos Civilinis kodeksas (Napoleono Kodeksas), todėl teismas sprendė, jog sprendžiant, kas po J. P. mirties paveldėjo jo turtą, turi būti vadovaujamasi būtent Napoleono kodekso Trečiosios knygos Pirmojo titulo Pirmojo skyriaus 718-724 straipsniais. Teismas nustatė, jog 1938 m. mirus J. P., visą 12,47 ha žemės sklypą ėmė valdyti A. T. D. tėvas J. P., faktiškai priimdamas palikimą: jis ir toliau gyveno ūkyje, prižiūrėjo, dirbo žemę, mokėjo žemės mokesčius, kas pilnai atitinka faktinio palikimo priėmimo tvarką, nustatytą Napoleono kodekse. Jokių duomenų, kad 1938 m. mirus J. P., kiti įpėdiniai, išskyrus J. P., būtų oficialiai ar faktiškai priėmę palikimą, byloje nėra. Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjų argumentą, jog jų motina E. V. po tėvo J. P. mirties priėmė savo tėvo palikimą, perimdama tėvui priklausantį arklį, buities daiktus, dirbdama tėvui priklausantį žemės sklypą. Teismas nustatė, jog pareiškėjų motina E. V. ištekėjo 1927-11-22, gavo kraitinę skrynią, arklį, išsikėlė gyventi į Šlienavą (t.1, b.l.13), kur gyveno su šeima – vyru ir 6 vaikais, ten šeima turėjo 8-10 ha žemės, su vyru E. V. išsituokusi nebuvo. Napoleono kodekso 776 str. numatė, kad ištekėjusios moterys palikimui priimti turi turėti vyro ar teismo leidimą, tas leidimas turi būti rašytinės formos, tačiau jokių duomenų apie tokio dokumento buvimą, byloje nėra. Priešingai, teismas nustatė, ūkyje gyveno ir žemę dirbo bei ją prižiūrėjo tik vienas iš vaikų – A. T. D. tėvas J. P., kuris faktiškai priėmė palikimą. Teismas nustatė, jog po J. P. mirties ((duomenys neskelbtini)) ūkyje (duomenys neskelbtini) gyveno tik J. P. šeima ir valdė 12,47 ha (vėlesniuose dokumentuose nurodoma 15,44 ha, 15,47 ha), ką patvirtina Kauno apskrities archyvo pažymos, žemės apskaitos žiniaraščio duomenys, kuriuose nurodyta, kad po J. ir J. P. mirties 15,47 ha ploto žemę valdė ir žemės savininke dokumentuose buvo nurodoma J. P. žmona A. P., jos šeimos narių tarpe E. V. nenurodyta (t.1, b.l.105-106, 111). Kauno apskrities archyvo duomenimis informacijos apie E. V. (P.) (duomenys neskelbtini) kaimuose iki 1940 m. turėtą nekilnojamąjį turtą taip pat nerasta (t.1, b.l.60). Iš byloje esančių dokumentų teismas nustatė, kad J. ir J. P. mokėjo mokesčius kaip žemės bendrasavininkiai, po J. P. mirties žemės mokesčius mokėjo jo sūnus J. P., o po jo mirties mokesčius mokėjo jo žmona A. P. (t.1, b.l.64-68, t.2, b.l.121-136, 153-172). Tokiu būdu teismas nustatė, jog suinteresuoto asmens A. T. D. tėvas J. P. iki savo mirties (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 12,47 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Kauno apskrityje, - ½ dalį, įgytą 1927-03-29 pagal žemės perleidimo aktą Nr. 4882, ir ½ dalį, paveldėtą po tėvo J. P. mirties, o po J. P. mirties šį turtą valdė iki 1940-ųjų m. nacionalizacijos A. T. D. motina A. P. (mirė (duomenys neskelbtini)), kuri priėmė palikimą už savo ir J. P. nepilnamečius vaikus – K. A. P., gim. 1939 m. (mirė 2001-04-14), A. T. P. (D.), gim. 1938 m., A. G. P., gim. 1935 m. (mirė 2005-02-05) ir O. P. (V.), gim. 1924 m. (mirė 2000-07-13). Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjų argumentus, jog nėra duomenų, kad kiti J. P. vaikai palikimo nepriėmė ir gavo kraičius. Iš byloje esančio Pirmojo akto išrašo, rejestro Nr. 2513, teismas nustatė, kad 1925-08-26 buvo sudarytas testamentas, pagal kurį E. P. po savo mirties palieka sūnui J. iš L. D. pirkimo aktu įgytą žemę - 4 margus, esančius (duomenys neskelbtini), Aukštosios Panemunės valsčiuje, Kauno apskrityje, su priederme iš turto vertės sumokėti dalį kitiems vaikams: P. P. ir E. P. - po 1 000 Lt pinigais, be to, P. P. – arklį ir E. P. – karvę, nurodant, kad kitiems vaikams – A., J. P. ir O. P. dalios pilnai sumokėtos, todėl jiems nieko neskiriama, su sąlyga, kad jeigu jai mirus liktų gyvas jos vyras J. P., tai turtą valdytų jis iki jo gyvos galvos (t.1, b.l.61). E. P. mirė 1935-11-17, jos vyras J. P. mirė (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu teismas nustatė, kad J. P. paveldėjo ikisantuokinę E. P. nuosavybę - 4 margus, t. y. 3 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Aukštosios Panemunės valsčiuje, Kauno apskrityje, faktiniu palikimo priėmimu (Napoleono kodekso 778 str.). Teismas taip pat atmetė pareiškėjų argumentus, jog pagal jų pateiktą A. B. straipsnį „Kaip senovėje lietuviai žemę matavo“ (t.1, b.l.78-81) 4 margai yra maždaug 2,24 ha, kaip teisiškai nepagrįstus. Teismas nustatė, jog Valstybinės Metrologijos tarnybos duomenimis, kurie laikytini oficialiu rašytiniu įrodymu (CPK 197 str. 2 d.), XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje žemės matavimo vienetas Lietuvoje buvo naudojamas margas, kuris yra lygus 7283,36 kv. m arba 0,7283 ha (t.1, b.l.138). Teismas tenkino suinteresuoto asmens prašymą atnaujinti terminą dokumentams pateikti, kadangi nustatė, jog jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Teismas nustatė, jog prašymai atkurti nuosavybės teises Kauno rajono Samylų apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikti 1991 m. (civilinė byla Nr. 2-0025-175/2006, b.l.6). 2000-10-03 nuosavybės teisės A. T. D. atkurtos į dalį žemės (civilinė byla Nr. 2-0025-175/2006, b.l.7). Teismas nustatė, jog A T. D. laiku nesikreipė dėl papildomų nuosavybės teisę įrodančių dokumentų pateikimo, kadangi sirgo jos sutuoktinis, ji nežinojo, kad Kauno apskrities viršininko administracijai reikia pateikti papildomus nuosavybės teisę įrodančius dokumentus, kurie buvo gauti vykstant 2006 m. bylos nagrinėjimui, apie E. P. testamentą ji sužinojo tik 2002 m. kovo mėnesį, vykstant civilinės bylos nagrinėjimui, buvo gauti papildomi dokumentai iš archyvų apie 4 margus žemės, t. y. 3 ha žemės sklypą, bet buvo pasibaigęs terminas jiems pateikti. Todėl teismas sprendė, jog terminas praleistas ir dėl teisminių ginčų, todėl, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str. 3 d. ir 4 d.) bei atsižvelgdamas į termino tikslus, t. y. kad pretendentams nebūtų nepagrįstai atimta teisė įgyvendinti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu suteikta teisė atkurti nuosavybės teisę į neteisėtai svetimos valdžios atimtą turtą, į kurį nuosavybės teisės nepanaikintos, terminą dokumentams pateikti suinteresuotam asmeniui A. T. D. atnaujino.

Spręsdamas pareiškėjų pareiškimo pagrįstumo klausimą, teismas nustatė, kad pareiškėjų nurodyta aplinkybė, kad E. V. faktiškai priėmė palikimą, nepagrįsta jokiais įrodymais. Nepilnai išlikusiuose Kauno apskrities mokesčių inspekcijos statybos komisijos ipotekos įstaigos archyvinių fondų dokumentuose informacijos apie E. V. (P.) (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) kaimuose iki 1940 m. turėtą nekilnojamąjį turtą, jo įsigijimo aplinkybes, nerasta (t.1, b.l.60). Tuo tarpu byloje esantys archyviniai dokumentai patvirtina faktą, kad po J. P. mirties J. P. ėmė valdyti visą žemės sklypą, faktiškai priimdamas palikimą, kurį po jo mirties valdė jo žmona A. P. ir jos bei J. P. nepilnamečiai vaikai (t. 1, b.l.102-112). Teismo vertinimu, pareiškėjų parodymai apie turto dalybas po senelio mirties iš esmės grindžiami nuogirdomis ir prielaidomis, nekilnojamojo turto paveldėjimo, palikimo priėmimo, nacionalizacijos metu jie buvo mažamečiai (1 m. ir 7 m. amžiaus, M. M. V. dar nebuvo gimusi), jie negalėjo suprasti paveldėjimo sąvokos bei reikšmės, nė vienas iš pareiškėjų nematė jokių paveldėjimo teises patvirtinančių dokumentų. Todėl teismas sprendė, jog pareiškėjų parodymai negali būti pripažįstami pakankamais jų prašomam juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti. Pareiškėjų prašymą atnaujinti terminą prašymui atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės bei giminystės ryšį patvirtintiems dokumentams pateikti teismas tenkino, kadangi nustatė, jog 2006-04-07 (t. y. pasibaigus visiems įstatymo nustatytiems terminams) Kauno rajono apylinkės teismo sprendimu pripažintas negaliojančiu 1996-11-07 Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymas Nr. 52-1288, kuriuo buvo atstatytos E. V. nuosavybės teisės į Kauno rajone, Samylų sen., (duomenys neskelbtini) 3,12 ha žemės – 3370 Lt vertės, išperkant už šią žemę pinigais, taip pat pripažintas negaliojančiu papildomas paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą (Reg. Nr. 2-1690), kurio pagrindu pareiškėjai paveldėjo 5392 Lt piniginę kompensaciją už 3,12 ha žemės sklypą Kauno rajone, Samylų apyl., (duomenys neskelbtini) (t.1, b.l.15-21). Todėl teismas pripažino, jog pareiškėjai terminus praleido dėl nuo jų valios nepriklausančių priežasčių, kadangi tik nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pareiškėjams atsirado pagrindas iš naujo kreiptis į kompetentingas institucijas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jų motinai priklausiusį žemės sklypą.

Apeliaciniu skundu (t.3, b.l.70-74) pareiškėjai M. M. V., P. V. ir O. E. V. su teismo sprendimu iš dalies nesutiko, prašė teismo sprendimą dalyje, kuria buvo nuspręsta suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais A. T. D. pareiškimą tenkinti pilnai, o pareiškėjų M. M. V., P. V., O. E. V. pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo atmesti, panaikinti, ir suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais A. T. D. pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą, o pareiškėjų pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo patenkinti pilnai, dėl šių motyvų:

1) J. P. mirė nepalikęs testamento, todėl jam mirus, atsirado paveldėjimo pagal įstatymą teisiniai santykiai. Napoleono kodekso 723 straipsnis nustatė tokią įpėdinių eilę: teisėti įpėdiniai, jų nesant vaikai ne iš santuokos; paskui - sutuoktinis ir valstybė. Pagal Napoleono kodekso 778 straipsnį palikimo priėmimas galėjo būti atliktas oficialiu arba faktiniu palikimo priėmimu. Po J. P. mirties jo dukrai E. V. (P.) atiteko arklys, buities daiktai, be to, tiek tėvui esant gyvam, tiek jam mirus, ji kartu su vyru visą laiką dirbo J. P. priklausiusią žemę. Šias aplinkybes patvirtino vienintelis esantis gyvas liudininkas ir tos šeimos narys - apeliantas P. V., kuris aiškiai atsimena, kad po senelio mirties visa šeima eidavo dirbti jo žemę, po senelio mirties į namus buvo parsivestas arklys ir kiti daiktai, girdėjo šeimos pokalbius apie turto dalybas. Todėl teismas nepagrįstai neatsižvelgė į šio asmens pasakojimus, nurodydamas neva 7 metų vaikas negalėjo suprasti paveldėjimo sąvokos ir reikšmės. Vaikui nebuvo būtinybės suprasti paveldėjimo sąvokos ar reikšmės, visiškai pakanka suprasti, kad po senelio mirties namuose atsirado dalis senelio daiktų tam, kad tai turėtų teisinės reikšmės paveldėjimo teisiniams santykiams nustatyti šiai dienai. Neginčytina yra tai, kad tokio amžiaus vaikas puikiai gali atsiminti arklio ar kitų stambių daiktų atsiradimą namuose, važiavimą su visa šeima dirbti senelio žemės po senelio laidotuvių. Todėl, vadovaujantis tuo metu galiojusio Napoleono kodekso 778 straipsniu, E. V. (P.) palikimą priėmė faktiškai;

2) J. P. (J. P. sūnus) mirė (duomenys neskelbtini), t. y. iki nacionalizacijos, taip pat kaip ir J. P.. A. P. (J. P. sutuoktinė) liko viena su šešiais mažamečiais vaikais, todėl akivaizdu, kad ji visiškai viena ir dar su tiek mažų vaikų 15,47 ha žemės niekada nebūtų apdirbus. Todėl ne tik J. P. mirus, bet ir J. P. mirus, visa E. V. (P.) šeima nuolat važiuodavo dirbti tėvo/senelio žemės. Šios aplinkybės teismas apskritai nenagrinėjo ir nevertino;

3) teismas nevertino svarbios aplinkybės, t. y. jog Napoleono kodekso 777 straipsnyje buvo nustatyta, kad jeigu įstatyminiai paveldėtojai neįrodo, jog jie atsisakė palikimo, jie pripažįstami besąlygiškai priėmę palikimą. To paties kodekso 784 straipsnyje nustatyta, kad palikimo atsisakymas nepreziumuojamas, jis gali būti pareikštas ne kitaip kaip kanceliarijoje (teisme) pagal palikimo atsiradimo vietą. E. V. savo tėvo palikimo niekada neatsisakė – ji palikimą priėmė faktiškai pradedamąjį valdyti - dirbdama tėvo žemę su visa šeima, parsivesdama arklį, dalį buities daiktų. Jokių įrodymų apie atsisakymą priimti palikimą byloje nepateikta, nes jų nėra;

4) teismas nepagrįstai nustatė, kad ½ 12,47 ha žemės paveldėjo tik vienas iš vaikų - J. P.. Teismas taip pat nepagrįstai sprendė, jog žemės mokesčio kvitai yra pakankamas pagrindas nuosavybės teisei į visą tėvo žemę atsirasti. Niekas neginčija aplinkybės, kad po tėvo mirties sodyboje liko gyventi vyriausias sūnus su šeima (tokios buvo net ir lietuvių tradicijos), akivaizdu, kad tėvų namuose likę gyvenanti asmenys turėjo pareigą mokėti mokesčius, tačiau šios aplinkybės niekaip nepaneigia Napoleono kodekse įtvirtintų teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės atsiradimo ir paveldėjimo teisinius santykius, t. y. neesant testamento vaikai paveldi lygiomis dalimis, oficialiu arba faktiniu palikimo priėmimu. Todėl vien aplinkybė, kad vienas iš J. P. vaikų po tėvo mirties liko gyventi jo namuose, negali paneigti kitų vaikų teisės į palikimą atsiradimo, kitu atveju tai reikštų, kad neesant testamento, tėvų turtą paveldi tik vienas iš vaikų - likęs gyventi tėvų namuose;

5) teismas nepagrįstai nustatė, kad kitą ½ tos pačios žemės sklypo dalį J. P. įsigijo pagal 1927-03-29 žemės perleidimo aktą Nr. 4882. Žemės perleidimo akte kalbama apie žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris buvo greta (duomenys neskelbtini) (tai patvirtino tose apylinkėse gyvenę ir jas gerai pažįstantys apeliantai, tai nurodyta byloje esančiame žemės plane apie J. ir J. P. turėtas žemės valdas, taip pat ir mokėjimo kvituose dalis yra mokama už (duomenys neskelbtini) esančią žemę, dalis už (duomenys neskelbtini) esančią žemę), tuo tarpu ginčas vyksta dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Tai, kad 1927-03-29 žemės perleidimo akte Nr. 4882 yra kalbama apie skirtingus žemės sklypus, patvirtina ir aplinkybė, jog nesutampa žemės sklypų plotai: ginčo žemės sklypo plotas yra 12,47 ha, o žemės perleidimo akte minimo žemės sklypo plotas - 10,2297 ha. Maža to, teismas akto pagrindu nustatė, kad J. P. atiteko ½ 12,47 ha žemės sklypo dalis (t. y. 6,235 ha), t. y. tiek, kiek prašė nustatyti A. T. D., o ne ½ 10,2297 ha žemės sklypo dalis (t. y. 5,11 ha), t. y. tiek, kiek yra numatyta pagal aktą. Akivaizdu, kad tokios teismo išvados yra ne tik nepagrįstos, bet ir neteisėtos, todėl naikintinos;

6) teismo išvada, kad A. P. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 12,47 ha žemės sklypą, yra visiškai nepagrįsta ir prieštaraujanti teisės normoms. Napoleono kodekso 767-773 straipsniai nustatė, kad kai lieka teisėti vaikai, tai kitas sutuoktinis paveldi ne nuosavybėn, bet iki gyvos galvos valdyti tiek, kiek gauna kiekvienas vaikas. Nustatant dalis, motina priskaitoma prie vaikų skaičiaus. Sutuoktinis ½ palikimo dalį galėdavo gauti nuosavybėn tik tokiu atveju, kai nelikdavo vaikų (LAT 2001-09-24 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-839/2001). Todėl vadovaujantis šia teisės norma ir preziumuojant, kad J. P. priklausė visas 12,47 ha žemės sklypas, A. P. po vyro mirties iki nacionalizacijos galėjo valdyti tik 1,7814 ha žemės, t. y. tiek, kiek priklauso kiekvienam vaikui (12,47: (6 vaikai + žmona) = 1,7814 ha) ir ne nuosavybės teise;

7) teismas nepagrįstai nustatė juridinį faktą, kad J. P. paveldėjo 4 margus, t. y. 3 ha žemės sklypą. Teismas, nustatydamas, kiek hektarų atitinka 4 margai, nurodė, kad remiasi Valstybinės metrologijos tarnybos duomenimis, pagal kuriuos lietuviškasis vienas margas buvo lygus 0,7283 ha, todėl akivaizdu, kad 4 margai x 0,7283 ha = 2,9132 ha, o ne 3 ha. Tokiu būdu, teismas tiesiog padovanoja A. T. D. beveik 9 arus žemės be jokio pagrindo. Be to, pažymėtina, jog Užnemunėje buvo taikomi ne lietuviškieji, o lenkiškieji margai, kur vienas margas buvo lygus 55,98 arų, o ne 72,83 arų. Šiuos duomenis patvirtino apeliantų pateikti įrodymai VĮ „Valstybinio miškotvarkos instituto" 2007-05-29 raštas Nr. 432 (t.1, b.l.125-131), kurių teismas nenagrinėjo;

8) LAT suformuotoje teismų praktikoje, nagrinėjant nuosavybės teisių atkūrimo bylas, laikomasi pozicijos, kad žmogaus liga nėra pagrindas praleistam terminui atnaujinti, kadangi kiekvienas asmuo turi teisę įgalioti kitą asmenį nuosavybės teisę ar giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti. Nepaisant to, teismas net ne pačios A. T. D., bet jos sutuoktinio ligą, netgi A. T. D. nežinojimą, kad neva Kauno apskrities viršininko administracijai reikėtų pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, pripažino svarbiomis priežastimis, dėl kurių terminas dokumentams pateikti buvo praleistas. Tokia teismo išvada yra neteisėta, prieštarauja suformuotai teismų praktikai bei teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams.

Atsiliepime į pareiškėjų M. M. V., P. V. ir O. E. V. apeliacinį skundą (t.3, b.l.91-101) suinteresuotas asmuo su savarankiškais reikalavimais A. T. D. su apeliaciniu skundu nesutiko, prašė apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti suinteresuotam asmeniui iš pareiškėjų bylinėjimosi išlaidas, dėl šių motyvų:

1) Kauno apygardos teismo 2009-04-03 nutartyje (civ. bylos Nr. 2A-15-153/2009, t.2, b.l.55-61) nurodyta, kad šią bylą nagrinėjant iš naujo, būtina nustatyti, kas buvo nacionalizuoto, nusavinto turto nuosavybės teisės subjektas to turto nacionalizavimo, nusavinimo momentu. Pirmosios instancijos teismas šį pagrindinį šioje byloje klausimą išsprendė teisingai ir to pasėkoje priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą;

2) pareiškėjai neįrodė, jog 1938 m. mirus J. P., kiti įpėdiniai, išskyrus J. P., būtų oficialiai ar faktiškai priėmę palikimą. Pareiškėjų argumentas, kad jų motina E. V. po tėvo J. P. mirties priėmė savo tėvo palikimą, perimdama tėvui priklausantį arklį, buities daiktus, dirbdama tėvui priklausantį žemės sklypą, teismo pagrįstai atmesti kaip nepagrįsti. Byloje nustatyta, kad pareiškėjų molina ištekėjo 1927-11-22, gavo kraitinę skrynią, arklį, išsikėlė gyventi į Šlienavą (t.1. b.l.13), kur gyveno su šeima - vyru ir 6 vaikais, ten šeima turėjo 8-10 ha žemės, su vyru E. V. išsituokusi nebuvo. Napoleono kodekso 776 straipsnis numatė, kad ištekėjusios moterys palikimui priimti turi turėti vyro ar teismo rašytinės formos leidimą, tačiau jokių duomenų, kad toks dokumentas buvo, nėra. Be to, nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad ji priėmė tėvo palikimą. Priešingai, ūkyje gyveno ir žemę dirbo bei ją prižiūrėjo tik vienas iš vaikų - A. T. D. tėvas J. P., kuris faktiškai priėmė palikimą. Byloje nustatyta, kad po J. P. mirties ((duomenys neskelbtini)) ūkyje (duomenys neskelbtini) gyveno tik J. P. šeima ir valdė 12,47 ha (vėlesniuose dokumentuose nurodoma ir 15,44 ha, 15,47 ha). Tai patvirtina oficialūs rašytiniai įrodymai - Kauno apskrities archyvo pažymos, žemės apskaitos žiniaraščio duomenys, kuriuose nurodyta, kad po J. ir J. P. mirties 15,47 ha ploto žemę valdė J. P. žmona. A. P. šeimos narių tarpe E. V. nenurodyta (t.1, b.1.105-106, 111). Todėl teismas, vadovaudamasis rašytiniais įrodymais, pagrįstai nusprendė, jog A. T. D. tėvas J. P. iki savo mirties (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 12,47 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Kauno apskrityje, - ½ dalį, įgytą 1927-03-29 pagal žemės perleidimo aktą Nr. 4882, ir ½ dalį, paveldėtą po tėvo J. P. mirties, o po J. P. mirties šį turtą valdė iki 1940 - ųjų metų nacionalizacijos A. T. D. motina A. P. (mirė (duomenys neskelbtini)), kuri priėmė palikimą ir už savo ir J. P. nepilnamečius vaikus;

3) teismas pagrįstai atmetė pareiškėjų argumentą, jog nėra duomenų apie tai, kad kiti vaikai palikimo nepriėmė ir gavo kraičius. Šį pareiškėjų argumentą paneigia byloje esantis ir teismo sprendime nurodytas Pirmojo akto išrašas, rejestro Nr. 2513 (t.1, b.l.61);

4) pareiškėjų nurodyta aplinkybė, kad E. V. faktiškai priėmė palikimą, nepagrįsta jokiais įrodymais. Kauno apskrities archyvo 2005-04-29 raštu nustatyta, kad nepilnai išlikusiuose Kauno apskrities mokesčių inspekcijos statybos komisijos ipotekos įstaigos archyvinių fondų dokumentuose informacijos apie E. V. (P.) (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) kaimuose iki 1940 m. turėtą nekilnojamąjį turtą, jo įsigijimo aplinkybes, nerasta (t.1, b.l.60);

5) teismas pagrįstai pripažino pareiškėjų parodymus nepakankamais pareiškėjų prašomam juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti. Pareiškėjų parodymai apie turto dalybas po senelio mirties iš esmės grindžiami nuogirdomis ir prielaidomis. Nekilnojamojo turto paveldėjimo, palikimo priėmimo, nacionalizacijos metu pareiškėjai buvo mažamečiai (1 m. ir 6 m. amžiaus, M. M. V. buvo kūdikis), jie negalėjo suprasti paveldėjimo sąvokos bei reikšmes, nė vienas iš pareiškėjų nematė jokių paveldėjimo teises patvirtinančių dokumentų. Teismas pagrįstai nesivadovavo pareiškėjo P. V. parodymais, kadangi jis yra tiesiogiai suinteresuotas šios bylos baigtimi, liudijo apie tariamas aplinkybes, buvusias prieš maždaug 70 metų, nacionalizavimo metu jis buvo 7 metų amžiaus. Specialiojoje literatūroje (Rita Žukauskienė „Raidos psichologija“, Vilnius, 2007 m.; Margarita Pileckaitė-Markovienė. Dalia Nasvytienė. Diana Burnblytė ,,Vystymosi psichologija: vaikystė“, Vilnius, 2004 m.) nurodoma, kad vaikų iki 7 metų amžiaus atmintis ir dėmesys yra trumpalaikiai: vaikas gyvena „čia ir dabar“, tikri atsiminimai yra fragmentiški; vaikas nepriima didžiosios ne savo amžiui skirtos informacijos dalies arba ją savitai interpretuoja; neįsisavintus socialinius santykius bei vaidmenis ar socialinę ūkinę veiklą vaikai suvokia kur kas sunkiau. Be to, atsižvelgiant į tai, kad P. V. davė parodymus apie aplinkybes, kurias jis esą patyrė maždaug prieš 70 metų tuo metu pats būdamas mažamečiu, šiais parodymais galima būtų remtis lik tuomet, jeigu tuos jo parodymus patvirtintų kiti bylos duomenys – pageidautina objektyvaus pobūdžio įrodymai - rašytiniai įrodymai. Tačiau kitų įrodymų, kurie patvirtintų P. V. parodymus, nėra. Priešingai - kiti bylos duomenys paneigia P. V. paaiškinimus (liudytojų A. S. (gim. 1928 m.) ir A. J. (gim. 1929 m.) parodymai, A. T. D. pateikti rašytiniai įrodymai ir kt.);

6) skundo teiginys, jog po J. P. mirties ((duomenys neskelbtini)) A. P. liko viena su mažamečiais vaikais ir 15,47 ha žemės esą nebūtų apdirbusi, todėl po J. P. ir J. P. mirčių visa E. V. šeima neva važiuodavo dirbti tėvo/senelio žemės, visiškai nepagrįstas, paremtas tik prielaidomis, jį paneigia liudytojų parodymai ir kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai. Tarp A. P. vaikų buvo ir jau taip vadinamų bernų (liudytojo A. S. parodymai), kurie pilnavertiškai padėjo ūkyje. Be to, tais laikais kaimo vietovėje žemei apdirbti buvo samdomi ir kiti žmonės;

7) pareiškėjai nepagrįstai vadovaujasi Napoleono kodekso 777 straipsniu (jeigu įstatyminiai paveldėtojai neįrodo, kad jie atsisakė palikimo, jie pripažįstami besąlygiškai priėmę palikimą) ir 784 straipsniu (atsisakymas palikimo nepreziumuojamas), nepagrįstai teigia, jog įrodymų apie atsisakymą priimti palikimą byloje nepateikta. Pareiškėjų nurodytos materialinės teisės normos skirtos būtent pačiam įpėdiniui (jos aktualios tais atvejais, kai perimamos ir palikėjo skolos ir pan.). Be to, pagal Napoleono kodekso normas pareiškėjai šioje byloje turėjo įrodyti, jog jų motina E. P. ar jie patys faktiniu būdu priėmė palikimą po palikėjo mirties. Tačiau šių aplinkybių pareiškėjai neįrodė;

8) pareiškėjai skunde pripažino svarbią byloje aplinkybę, po J. P. mirties sodyboje liko gyventi vyriausias sūnus A. T. D. tėvas J. P. su šeima. Tačiau pareiškėjai nepagrįstai nurodo, jog A. T. D. išsaugoti ir pateikti byloje daugybė žemės mokesčio kvitų nėra pakankamas pagrindas nuosavybės teisei į visą tėvo žemę atsirasti. Pareiškėjai neįvertino svarbių aplinkybių: 1) kad A. T. D. be žemės mokesčio kvitų (jos tėvo bei motinos vardu) pateikė ir dar daugiau įvairių rašytinių įrodymų (oficialių įrodymų), patvirtinančių jos poziciją ir paneigiančių pareiškėjų pareiškimą; 2) kvitai lietė ne tik žemės mokesčius, bet ir įvairias kitas rinkliavas, kito pobūdžio mokėjimus; 3) rašytiniai įrodymai patvirtina, kad byloje palikimą faktiniu būdu priėmė būtent A. T. D., o ne pareiškėjų nurodomi asmenys. Todėl teismas kvitus įvertino teisingai, vertindamas juos visų bylos įrodymų ir byloje įrodinėjamų aplinkybių kontekste. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad J. ir J. P. mokėjo mokesčius kaip žemės bendrasavininkiai, po J. P. mirties žemės mokesčius mokėjo jo sūnus J. P., o po jo mirties mokesčius mokėjo jo žmona A. P. (t.1, b.l.64-68, t.2, b.l.121-136, 153-172);

9) pareiškėjų argumentai, jog žemės perleidimo akte kalbama apie žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris buvo greta (duomenys neskelbtini), tuo tarpu ginčas vyksta dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), be to, kad skiriasi žemės sklypų plotai (ginčo žemės sklypo plotas yra 12,47 ha, o l927-03-29 žemės paleidimo akte Nr. 4882 minimo žemes sklypo plotas yra 10,2297 ha), nepaneigia teismo sprendimo pagrįstumo. 1927-03-29 pagal žemės perleidimo aktą Nr. 4882 P. J. su sūnumi J. P. įgijo 10,2297 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Kauno apskrityje, už kurį privalėjo sumokėti 684 Lt (t.2., b.l.151-152). Iš Kauno apskrities archyvo bei Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymų nustatyta, kad vėliau įsigyta dar dalis žemės, nes archyvų pažymose nurodoma, kad 1937 m. (duomenys neskelbtini) 12,47 ha žemės sklypą valdė bendrai (nenurodant dalių) žemės savininkai J. ir J. P.. Žemės mokesčių mokėjimo kvituose nurodyta, kad buvo mokama už žemę (duomenys neskelbtini), bendra sumokėta suma už žemę atitinka nurodytą žemės kainą. 1945-1946 m. (duomenys neskelbtini) ūkinėse knygose įrašytas A. P. ūkis, ji valdė 12,47 ha žemės, 1947 - 1948 m. – 15,47 ha (t.1, b.l.102-112). Pagal byloje esantį buvusių savininkų J. ir J. P. turėtos valdos planą 12,47 ha žemės sklypas yra (duomenys neskelbtini) (t.1, b.l.22). Aplinkybę, kad 12,47 ha žemės sklypas yra (duomenys neskelbtini), patvirtina VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto sudarytas 2006-03-29 Ribų nustatymo abrisas, kuriame ištisine linija pažymėtas buvusios savininkės A. P. 12,47 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini) Samylų sen., Kauno rajone, punktyru pažymėtas plotas - 4 margai - paveldėta iš E. P. žemė (t.1, b.l.62). Vien Žemės perleidimo akte nurodytas kaimo pavadinimo neatitikimas kitiems byloje esantiems rašytiniams įrodymams nevertinamas kaip aplinkybė, jog žemė buvo įgyta kitoje vietovėje, kadangi, atsižvelgiant byloje esančius dokumentus, nėra pagrindo abejoti, kad dalis ginčo žemės (10,2297 ha) buvo įgyta žemės perleidimo akto pagrindu. Be to, byloje nebuvo ir nėra ginčijama, kad žemės perleidimo akte nurodyti J. ir J. P. yra ne tie asmenys, t. y. ne A. T. D. senelis ir tėvas. Byloje nėra duomenų apie 2,24 ha žemės įsigijimo aplinkybes, tačiau išlikę archyvuose oficialūs rašytiniai dokumentai patvirtina, kad 12,47 ha žemės sklypą valdė bendrai žemės savininkai J. ir J. P. (t.1, b.l.102-112). Be to, pažymėtina, jog patys pareiškėjai niekada nepretendavo ir nepretenduoja atkurti nuosavybės teises į jų seneliui J. P. priklausiusią žemės dalį (duomenys neskelbtini). Todėl sprendžiant iš bylos duomenų ir pareiškėjų elgesio, matyti, kad, jeigu iš tiesų J. ir J. P. būtų 1927 m. aktu įgiję dar kitos žemės, t. y. žemės, kuri nėra ginčo objektu šioje byloje, tokiu atveju pareiškėjai būtinai pretenduotų ir į tą žemę. Tačiau į jokią kitą žemę, išskyrus žemę (duomenys neskelbtini), pareiškėjai jokių pretenzijų nekelia. Valstybės institucija (KAVA), turinti visapusišką ir gausią informaciją (duomenis) apie atskiruose kaimuose įvairių atskirų pretendentų atkurti nuosavybės teises pretenduojamą žemę, šioje byloje 1927 m. akto neginčijo. Be to, vien akto originalo išsaugojimas, jo buvimas iš pradžių pas A. T. D. tėvus, o po to pas ją pačią yra taip pat labai svarbus, patvirtina, jog akte įvardintame (duomenys neskelbtini) (pagal aktą besiribojančiame su (duomenys neskelbtini)) įsigyta žemė būtent ir liečia ginčo žemę. Kaimų pavadinimai yra administracinių vienetų klausimas, kuris ir šiais laikais dažnai būna dokumentuose pateikiamas nevienareikšmiai, ypač tais atvejais, kai atitinkamas administracinis teritorinis suskirstymas kinta. Tuo tarpu iš akto matyti svarbi aplinkybė, jog tuo aktu įsigyta žemė priklausė Pažaislių-Raguolių majoratui, kuriam priklausė ir (duomenys neskelbtini). Be to, akte nurodyta, jog perleidžiama žemė ribojasi su Naujųjų (duomenys neskelbtini) kaimu. Taigi, ir iš šių aplinkybių seka, kad akte nurodyta perleidžiama žemė ir buvo (duomenys neskelbtini), t. y. būtent žemė, dėl kurios ir vyksta ginčas;

10) pareiškėjų motyvas, jog A. P. turėjo priklausyti teisė į mažesnę nuosavybės dalį po jos sutuoktinio J. P. mirties, nepagrįstas. Pareiškėjai reiškia prieštaravimus (apeliacinį skundą) toje materialinių teisinių santykių dalyje, kuri visiškai neliečia jų teisių ir pareigų, prieštarauja esminiams civilinės teisės ir civilinio proceso principams. Byloje dalyvavusi valstybės institucija (KAVA) ir šioje dalyje jokių prieštaravimų, nesutikimų niekada nereiškė. Todėl šie pareiškėjų argumentai net neturėtų būti nagrinėjami. Be to, pareiškėjų argumentai atmestini ir dėl to, kad pati A. T. D., pretenduojanti dabar į žemę, būdama gimusi 1938-01-01, priėmė palikimą po savo tėvo J. P. mirties (duomenys neskelbtini);

11) pareiškėjų argumentai apie E. P. paliktų pagal testamentą A. T. D. tėvui J. P. margų dydį, atmestini, išeina už pareiškėjų teisių ir pareigų bei teisinių interesų rato, todėl neturėtų būti nagrinėjami. Valstybinės Metrologijos tarnybos duomenimis XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje žemės matavimo vienetas Lietuvoje buvo naudojamas margas, kuris yra lygus 7283,36 kv. m arba 0,7283 ha (t.1, b.l.138). Kadangi tai yra oficialus rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią (CPK 197 str. 2 d.), pareiškėjų argumentai, kad pagal jų pateiktą A. B. straipsnį „Kaip senovėje lietuviai žemę matavo“ 4 margai yra maždaug 2,24 ha, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti;

12) A. T. D. pagrįstai teismo sprendimu atnaujintas terminas dokumentams pateikti. Pareiškėjai ginčija A. T. D. buvusių byloje nurodytų priežasčių svarumą, apeidami svarbiausią – kad apie E. P. testamentą ji sužinojo tik 2002 m. kovo mėnesį, vykstant civilinės bylos nagrinėjimui. Be to, ginčidami termino atnaujinimo pagrindus, pareiškėjai išeina už savo teisių ir teisėtų interesų ribų, dėl ko jų argumentai neturėtų būti nagrinėjami.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka yra nustatyta, kad J. P. yra pareiškėjų M. M. V., P. V., O. E. V., bei suinteresuoto asmens A. T. D. senelis (mirė (duomenys neskelbtini)) (t.1, b.l.14). E. V. ir J. P. yra jo vaikai (t.1, b.l.12). E. V. (mirė (duomenys neskelbtini)) yra pareiškėjų motina (t.1, b.l.11), o J. P. (mirė (duomenys neskelbtini)) yra suinteresuoto asmens A. T. D. tėvas. Tai pat iš bylos medžiagos nustatyta, kad 1927-03-29 pagal žemės perleidimo aktą Nr. 4882 P. J. su sūnumi J. P. įgijo 10,2297 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kauno apskrityje (t.2, b.l.151-152). Iš Kauno apskrities archyvo bei Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymų matyti, jog vėliau minėti asmenys įsigijo dar žemės, nes archyvų pažymose nurodoma, kad 1937 m. (duomenys neskelbtini) 12,47 ha žemės sklypą valdė bendrai (nenurodant dalių) žemės savininkai J. ir J. P.. 1945-1946 m. (duomenys neskelbtini) ūkinėse knygose įrašytas A. P. ūkis - ji valdė 12,47 ha žemės, 1947-1948 m. – 15,47 ha (t.1, b.l.102-112). Nustatyta, jog J. P. testamento nepaliko. Iš byloje esančio Pirmojo akto išrašo, rejestro Nr. 2513 matyti, kad 1925-08-26 buvo sudarytas testamentas, iš kurio turinio matyti, kad pareiškėjų senelė E. P. turėjo 4 margus žemės (duomenys neskelbtini), Aukštosios Panemunės valsčiuje, Kauno apskrityje, pagal kurį E. P. po savo mirties palieka sūnui J. P. iš L. D. pirkimo aktu įgytą žemę - 4 margus, esančius (duomenys neskelbtini), Aukštosios Panemunės valsčiuje, Kauno apskrityje, su priederme iš turto vertės sumokėti dalį kitiems vaikams: P. P. ir E. P. - po 1 000 Lt pinigais, be to, P. P. – arklį ir E. P. – karvę, nurodant, kad kitiems vaikams – A., J. P. ir O. P. dalios pilnai sumokėtos, todėl jiems nieko neskiriama, su sąlyga, kad jeigu jai mirus liktų gyvas jos vyras J. P., tai turtą valdytų jis iki jo gyvos galvos (t.1, b.l.61). E. P. mirė 1935-11-17.

Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl to fakto kas pagal galiojančius įstatymus 1935-1940 metais paveldėjo žemę po J. P. (mirusio 1939 09 06), jo sutuoktinės E. P. (mirusios 1935 11 17), J. P. sūnaus J. P. (mirusio 1940 03 05) mirties ir kas ginčo žemės sklypus valdė asmeninės nuosavybės teise žemės nacionalizavimo momentu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka sprendžia, kad Kauno rajono apylinkės teismas skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime teisingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias iki 1940 metų galiojusias materialinės teisės normas, reglamentavusias paveldėjimo teisinius santykius, teisės normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo procedūras ir pagrindus, taip pat tinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, nustatančias įrodinėjimo pareigas, įrodymų vertinimo procedūras, dėl ko buvo teisingai išspręsta byla, teismo sprendimo išvados atitinka nustatytas faktines aplinkybėms byloje. Dėl to skundžiamas apeliacine tvarka teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apeliacinio skundo motyvus, jog E. V. po J. P. mirties nepaveldėjo jo vardu likusio palikimo, nes jai atiteko arklys, buities daiktai, be to, tiek tėvui esant gyvam, tiek jam mirus, ji kartu su vyru visą laiką dirbo J. P. priklausiusią žemę, todėl vadovaujantis tuo metu galiojusio Napoleono kodekso 778 straipsniu, E. V. (P.) palikimą priėmė faktiškai, po J. P. mirties A. P. negalėjo viena apdirbti 15, 47 ha žemės, be to nėra žinių, kad pagal Napoleono kodekso 777 ir 784 straipsnius E. V. 1940 metais būtų atsisakiusi priimti palikimą (skundo 1-8 punktai).

Teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai konstatavo, jog po J. P. mirties (duomenys neskelbtini) atsirado paveldėjimo pagal įstatymą teisiniai santykiai. (duomenys neskelbtini), esantis A.Panemunės valsčiuje, Kauno apskrityje, tuo metu priklausė Suvalkų apygardai, kurioje civilinę teisę reglamentavo Prancūzijos Civilinis kodeksas (Napoleono Kodeksas), todėl teismas teisingai sprendė, jog nustatant, kas po J. P. mirties paveldėjo jo turtą, turi būti vadovaujamasi Napoleono kodekso Trečiosios knygos Pirmojo titulo Pirmojo skyriaus 718-724 straipsniais. Byloje surinktais įrodymais nustatyta ta faktinė aplinkybė, jog 1939 m. mirus J. P., visą 12,47 ha žemės sklypą ėmė valdyti A. T. D. tėvas J. P., faktiškai priimdamas palikimą: jis ir toliau gyveno ūkyje, prižiūrėjo, dirbo žemę, mokėjo žemės mokesčius, kas pilnai atitinka faktinio palikimo priėmimo tvarką, nustatytą Napoleono kodekse. Jokių duomenų, kad 1938 m. mirus J. P., kiti įpėdiniai, išskyrus J. P., būtų oficialiai ar faktiškai priėmę palikimą, byloje nėra. Teismas pagrįstai atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjų argumentą, jog jų motina E. V. po tėvo J. P. mirties priėmė savo tėvo palikimą, perimdama tėvui priklausantį arklį, buities daiktus, dirbdama tėvui priklausantį žemės sklypą. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, jog pareiškėjų motina E. V. ištekėjo 1927-11-22, gavo kraitinę skrynią, arklį, išsikėlė gyventi į Šlienavą (t.1, b.l.13), kur gyveno su šeima – vyru ir 6 vaikais, ten šeima turėjo 8-10 ha žemės, su vyru E. V. išsituokusi nebuvo. Napoleono kodekso 776 str. numatė, kad ištekėjusios moterys palikimui priimti turi turėti vyro ar teismo leidimą, tas leidimas turi būti rašytinės formos, tačiau jokių duomenų apie tokio dokumento buvimą, byloje nėra. Priešingai, byloje konstatuotina, jog minėtame ūkyje gyveno ir žemę dirbo bei ją prižiūrėjo tik vienas iš vaikų – A. T. D. tėvas J. P., kuris faktiškai priėmė palikimą. Teismas teisingai skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime konstatavo, jog po J. P. mirties ((duomenys neskelbtini)) ūkyje (duomenys neskelbtini) gyveno tik J. P. šeima ir valdė 12,47 ha (vėlesniuose dokumentuose nurodoma 15,44 ha, 15,47 ha), ką patvirtina Kauno apskrities archyvo pažymos, žemės apskaitos žiniaraščio duomenys, kuriuose nurodyta, kad po J. ir J. P. mirties 15,47 ha ploto žemę valdė ir žemės savininke dokumentuose buvo nurodoma J. P. žmona A. P., jos šeimos narių tarpe E. V. nenurodyta (t.1, b.l.105-106, 111). Kauno apskrities archyvo duomenimis informacijos apie E. V. (P.) (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) kaimuose iki 1940 m. turėtą nekilnojamąjį turtą taip pat nerasta (t.1, b.l.60). Iš byloje esančių dokumentų nustatyta, kad J. ir J. P. mokėjo mokesčius kaip žemės bendrasavininkiai, po J. P. mirties žemės mokesčius mokėjo jo sūnus J. P., o po jo mirties mokesčius mokėjo jo žmona A. P. (t.1, b.l.64-68, t.2, b.l.121-136, 153-172). Esant byloje šioms nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog suinteresuoto asmens A. T. D. tėvas J. P. iki savo mirties (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 12,47 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Kauno apskrityje, - ½ dalį, įgytą 1927-03-29 pagal žemės perleidimo aktą Nr. 4882, ir ½ dalį, paveldėtą po tėvo J. P. mirties, o po J. P. mirties šį turtą valdė iki 1940-ųjų m. nacionalizacijos A. T. D. motina A. P. (mirė (duomenys neskelbtini)), kuri priėmė palikimą už savo ir J. P. nepilnamečius vaikus – K. A. P., gim. 1939 m. (mirė 2001-04-14), A. T. P. (D.), gim. 1938 m., A. G. P., gim. 1935 m. (mirė 2005-02-05) ir O. P. (V.), gim. 1924 m. (mirė 2000-07-13). Teismas visiškai pagrįstai atmetė kaip neįrodytus kitų pareiškėjų argumentus, jog nėra duomenų, kad kiti J. P. vaikai palikimo nepriėmė ir gavo kraičius. Iš byloje esančio Pirmojo akto išrašo, rejestro Nr. 2513, teismas teisingai nustatė, kad 1925-08-26 buvo sudarytas testamentas, pagal kurį E. P. po savo mirties palieka sūnui J. iš L. D. pirkimo aktu įgytą žemę - 4 margus, esančius (duomenys neskelbtini), Aukštosios Panemunės valsčiuje, Kauno apskrityje, su priederme iš turto vertės sumokėti dalį kitiems vaikams: P. P. ir E. P. - po 1 000 Lt pinigais, be to, P. P. – arklį ir E. P. – karvę, nurodant, kad kitiems vaikams – A., J. P. ir O. P. dalios pilnai sumokėtos, todėl jiems nieko neskiriama, su sąlyga, kad jeigu jai mirus liktų gyvas jos vyras J. P., tai turtą valdytų jis iki jo gyvos galvos (t.1, b.l.61). E. P. mirė 1935-11-17, jos vyras J. P. mirė (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamu atveju Kauno rajono apylinkės teismas teisingai nustatė, kad J. P. paveldėjo ikisantuokinę E. P. nuosavybę - 4 margus, t. y. 3 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Aukštosios Panemunės valsčiuje, Kauno apskrityje, faktiniu palikimo priėmimu (Napoleono kodekso 778 str.). Teismas nustatė, jog Valstybinės Metrologijos tarnybos duomenimis, kurie laikytini oficialiu rašytiniu įrodymu (CPK 197 str. 2 d.), XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje žemės matavimo vienetas Lietuvoje buvo naudojamas margas, kuris yra lygus 7283,36 kv. m arba 0,7283 ha (t.1, b.l.138). Teismas todėl pagrįstai tenkino suinteresuoto asmens D. prašymą atnaujinti terminą dokumentams pateikti, kadangi nustatė, jog jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Teismas pagrįstai nustatė, jog prašymai atkurti nuosavybės teises Kauno rajono Samylų apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikti 1991 m. (civilinė byla Nr. 2-0025-175/2006, b.l.6). 2000-10-03 nuosavybės teisės A. T. D. atkurtos į dalį žemės (civilinė byla Nr. 2-0025-175/2006, b.l.7). Teismas teisingai konstatavo, jog A T. D. laiku nesikreipė dėl papildomų nuosavybės teisę įrodančių dokumentų pateikimo, kadangi sirgo jos sutuoktinis, ji nežinojo, kad Kauno apskrities viršininko administracijai reikia pateikti papildomus nuosavybės teisę įrodančius dokumentus, kurie buvo gauti vykstant 2006 m. bylos nagrinėjimui, apie E. P. testamentą ji sužinojo tik 2002 m. kovo mėnesį, vykstant civilinės bylos nagrinėjimui, buvo gauti papildomi dokumentai iš archyvų apie 4 margus žemės, t. y. 3 ha žemės sklypą, bet buvo pasibaigęs terminas jiems pateikti. Todėl teismas pagrįstai sprendė, jog terminas praleistas ir dėl svarbios priežasties, todėl terminą dokumentams pateikti suinteresuotam asmeniui A. T. D. atnaujino pagrįstai.

Teisėjų kolegijos vertinimu Kauno rajono apylinkės teismas visiškai pagrįstai ir teisingai aukščiau nurodytų motyvų pagrindu atmetė pareiškėjų M. M. V., P. V. ir O. E. V. pareiškimą (t.1, b.l.1-5), kuriuo šie asmenys prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjų motina E. V. (P.), mirusi (duomenys neskelbtini), faktiškai priėmė savo tėvo J. P., mirusio (duomenys neskelbtini), palikimą; atnaujinti terminus prašymui atkurti nuosavybės teises į E. V. (P.) priklausiusį nekilnojamąjį turtą pateikti ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti, o jų praleidimo priežastis pripažinti svarbiomis.

Esant šioms byloje nustatytoms aplinkybėms ir išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas atmestinas kaip neapgrįstas ir neįrodytas, o skundžiamas apeliacine tvarka teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (LR CPK 178 str.).

Teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (LR CPK 329 str. 2, 3 dalys)

Atmetus apeliacinį skundą, iš pareiškėjų M. M. V., P. V., O. E. V. suinteresuotam asmeniui su savarankiškais reikalavimais A. T. D. priteistinos 605 Lt (šeši šimtai penki litai) turėtų atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno rajono apylinkės teismo 2010-05-24 sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjų M. M. V., a.k. (duomenys neskelbtini) P. V., a.k. (duomenys neskelbtini) O. E. V., a.k. (duomenys neskelbtini) A. T. D., a.k. (duomenys neskelbtini) iš kiekvieno po 201, 33 Lt (du šimtus vieną litą ir 33 centus) jai turėtoms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Kolegijos pirmininkas Arvydas Žibas

Kolegijos teisėjai Rūta Palubinskaitė

Algimantas Kukalis

Vieša sprendimų paieška