Civilinė byla Nr. 2-11075-192/2015
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-22389-2014-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.7.3.; 3.1.7.5.; 3.2.4.5. ;3.2.6.1.; 3.2.6.11; 2.5.29.2.; 3.1.3.1.
(S)
KAUNO APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
Kaunas
Kauno apylinkės teismo teisėja Milda Remeikienė, sekretoriaujant Irmai Daukšaitei-Gavelienei, dalyvaujant ieškovo A. I. atstovui advokatui Haroldui Ivanauskui, atsakovo Nordea Bank Finland Plc, veikiančio per Nordea bank Finland PLC Lietuvos filialą, atstovams advokatui Miroslav Nosevič, advokatei Joanai Baublytei, nedalyvaujant ieškovui A. I., trečiojo asmens BUAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovui, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo A. I. ieškinį atsakovui Nordea Bank Finland Plc, veikiančiam per Nordea bank Finland PLC Lietuvos filialą, dėl kreditavimo sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis ir vienašališko kreditavimosutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu,
n u s t a t ė:
ieškovas patikslintu ieškiniu prašo pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento šias 2008-04-07 Kredito sutarties Nr. KS 08/04/06 sąlygas:
- Bendrosios dalies 5.2.1. p., kuriame nustatyta, jog „Jeigu grąžintinas kreditas, mokėtinos palūkanos ar bet koks kitas mokėjimas pagal Sutartį nesumokamas nustatytu laiku į Sutartyje numatytą sąskaitą arba sąskaitą, kurią Bankas nurodo Kredito gavėjui, arba Sutartis yra nutraukiama Banko iniciatyva Sutartyje numatytais pagrindais, tai už visas laiku nesumokėtas sumas yra skaičiuojamos metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, kurios lygios l6 proc., pradedant skaičiuoti nuo nustatytos mokėjimo dienos iki realaus sumokėjimo į Sutartyje numatytą ar Banko nurodytą sąskaitą".
- Kredito sutarties Bendrosios dalies 5.2.2. p. nustatyta, jog „bankas turi teisę bet kuriuo atitinkamo pažeidimo buvimo metu nustatyti papildomas palūkanas, skaičiuotinas už kiekvieną atitinkamo įsipareigojimu pažeidimo dieną, kurių dydis yra 0,08 (aštuonios šimtosios) procentų nuo Kredito sumos, jeigu: a) Kredito gavėjas nevykdo arba netinkamai vykdo įsipareigojimus, susijusius su Prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių pateikimu Sutartyje nustatytais terminais ir tvarka po kredito ar jo dalies išdavimo (jei taikoma), arba b) Kredito gavėjas neįvykdė bet kurių kitų Sutartyje nurodytų įsipareigojimų (išskyrus mokėjimo įsipareigojimus), kurių įvykdymas apibrėžtas tam tikru terminu ar laikotarpiu, ir jų neįvykdo per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo tada, kai jie turėjo būti į vykdyti. Bankas turi teisę vienašališkai nustatyti pagal šio punkto a) papunktį papildomas palūkanas, o Kredito gavėjas sutinka su šia teise ir jai neprieštarauja bei įsipareigoja užtikrinti galimų papildomų palūkanų apmokėjimą laiku. Bankas raštu informuoja Kredito gavėją apie ketinamas nustatyti pagal šio punkto b) papunktį papildomas palūkanas ir jų atsiradimo pagrindą, jei per Banko nurodytą terminą, kuris bet kuriuo atveju negali būti trumpesnis nei 7 (septynios) kalendorinės dienos, nebus pašalinti atitinkami pažeidimai. Šiuo atveju papildomos palūkanos skaičiuojamos nuo dienos, kurią atitinkamas pažeidimas turėjo būti pašalintas. Papildomos palūkanos yra mokamos tomis pat dienomis kaip ir kredito palūkanos. Banko teisė nustatyti papildomas palūkanas netenka galios, kai nebelieka pagrindo nustatyti papildomas palūkanas, t.y. Kredito gavėjas pašalina pažeidimą".
- Bendrosios dalies 10.3.1. p., kuriame nustatyta, jog „Kiekvienas iš žemiau nurodytų atvejų yra laikomas įsipareigojimų nevykdymo atveju: Nemokėjimas: Kredito gavėjas nesumoka laiku bet kokios pagal Sutartį mokėtinos sumos Sutartyje numatyta tvarka ir ši suma lieka nesumokėta 5 (penkias) darbo dienas";
- Bendrosios dalies 10.3.6. p., kuriame nustatyta, jog „Kiekvienas iš žemiau nurodytų atvejų yra laikomas įsipareigojimų nevykdymo atveju: Įsipareigojimų nevykdymas: Kredito gavėjas netinkamai vykdo (įvykdo) ar neįvykdė bet kokių įsipareigojimų pagal Sutartį arba Prievolių įvykdymo užtikrinimo sandorius ir jų neįvykdo per dvidešimt kalendorinių dienų nuo tada, kai Bankas raštu pareikalauja pašalinti atitinkamą pažeidimą";
- Bendrosios dalies 10.3.10. p., kuriame nustatyta, jog „Kiekvienas iš žemiau nurodytų atvejų yra laikomas įsipareigojimų nevykdymo atveju: Apribojimai: bet kuri Kredito gavėjo sąskaitą atidaryta ir laikoma Banke, lėšos ar kitas turtas ar jo dalis yra areštuojami arba nustatoma kiti disponavimo sąskaita ar kitu turtu ar jo dalimi apribojimai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir tai Banko nuomone kelia pavojų Kredito gavėjo įsipareigojamų pagal Sutartį tinkamam vykdymui";
- Bendrosios dalies 14.1.2. p., kuriame nustatyta, jog „Kredito gavėjas už įsipareigojimų grąžinti Banko suteiktą kreditą, mokėti palūkanas ar kitas mokėtinas sumas pagal Sutartį, taip pat už kitų Sutartyje numatytų įsipareigojimų nevykdymą atsako Bankui nepriklausomai nuo kaltės";
Pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento šias 2008-11-04 papildomo susitarimo prie 2008-04-07 Kredito sutarties Nr. KS 08/04/06 sąlygas:
- 2 p., kuriame nustatyta, jog „Marža (pastovi kredito palūkanų normos dalis atspindinti Banko rizikos ir pelno maržą) / 3,00 % metinių palūkanų";
- 5 p., kuriame nustatyta, jog „Kredito gavėjas įsipareigoja iki pirmos Kredito išmokos išdavimo pateikti Bankui preliminariąsias Statinių nuomos sutartis, pagal kurias Statiniai būtų išnuomojami ištiestos rankos principu ne trumpesniam kaip 5 (penkerių) metų terminui be teisės Nuomininkui vienašališkai nutraukti sutartį, išskyrus šio punkto antroje ir trečiojoje pastraipose nurodytas sutartis ir aptartas sąlygas, kurios taikomos UAB „ (duomenys neskelbtini)". Salys susitaria, kad Kredito gavėjas pagrindinę (įpareigojančią) nuomos sutartį tarp Kredito gavėjo ir Statinių nuomininko UAB „(duomenys neskelbtini)", kurioje privalo būti įtrauktos visos žemiau šio straipsnio trečiojoje pastraipoje nurodytos sąlygos, pateiks Bankui iki pirmos Kredito išmokos išdavimo arba iki pirmos Kredito išmokos išdavimo Kredito gavėjas pateiks Bankui preliminarią nuomos sutartį su UAB „ (duomenys neskelbtini) ", į kurią taip pat turi būti įtrauktos visos šio straipsnio trečiojoje pastraipoje nurodytos sąlygos, tačiau tokiu atveju nuomininkas turi įmokėti į Banko Specialiąją sąskaita, nurodytą Sutarties 3.1 punkte, 3 (trijų) mėnesių nuomos mokesčio dydžio įnašą, ne mažesnį nei 166 980,00 (vienas šimtas šešiasdešimt šeši tūkstančiai devyni šimtai aštuoniasdešimt) litų, kuris negrąžinamas Nuomininkui, jei preliminariojoje sutartyje nurodyta tvarka ir terminais nesudaroma pagrindinė (įpareigojanti) Statinių nuomos sutartis (-ys) ir/ar tokia nuomos sutartis (-ys) nepateikiama Bankui. Kredito gavėjas įsipareigoja į Statinių nuomos sutartį, sudarytą tarp jo ir UAB „(duomenys neskelbtini)" įtraukti tokias sąlygas ir užtikrinti, kad: 1) nuomos sutarties terminas būtų ne trumpesnis nei 5 (penki) metai; 2) nuomos kaina būtų ne mažesnė bei 58 Eur/kv.m. be PVM; 3) nuomojamas plotas būtų ne mažesnis nei 2783 kv.m.; 4) nuomos sutarties nutraukimo sąlygos: nuomininkui nutraukiant nuomos sutartį anksčiau nei sueis jos galiojimo terminas, nuomininkas privalo informuoti Kredito gavėją ne vėliau kaip prieš 6 (šešis) mėnesius iki numatomo sutarties nutraukimo ir mokėti nuomos sutartyje nustatytą nuomos mokestį iki tos dienos, kol naujas Bankui priimtinas nuomininkas bus rastas ir su juo bus sudaryta atitinkama nuomos sutartis.
Pripažinti Nordea Bank Finland PLC 2010-03-28 Pranešimu Nr. 3397 „Apie sutarties nutraukimą" atliktą vienašališką 2008-04-07 Kredito sutarties Nr. KS08/04/06 nutraukimą neteisėtu.
Reikšdamas šį ieškinį ieškovas paaiškino, kad ieškinio reikalavimų patenkinimas sukels realias pasekmes, t.y. ieškinio tenkinimo atveju būtų konstatuotas banko veiksmų neteisėtumas, kas atitinkamai sudarytų pagrindą kvestionuoti banko bendrovės bankroto byloje patvirtintą finansinio reikalavimo dydį (ypač dalį dėl netesybų ir palūkanų) arba atskiroje byloje reikšti reikalavimą dėl neteisėtais veiksmais padarytų nuostolių atlyginimo. CK 6.227 str. 1 d. nustatyta, jog teisę pareikšti ieškinį dėl absoliutaus sutarties negaliojimo turi visi asmenys, kurių teises ar teisėtus interesus tokia sutartis pažeidė. Ieškovas mano, kad jis kaip bendrovės kreditorius yra suinteresuotas tuo, kad būtų patikrintas bendrovės sudarytų sandorių teisėtumas ir nustatyta, ar nėra sandorių, kurie ar kurių dalys (sąlygos) prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms. Be to, remiantis CK 6.227 str. 2 d., teismas turi teisę ir pareigą tokio pobūdžio sąlygas pripažinti negaliojančiomis ex officio. Taip pat ieškovas nurodė, kad teisę reikšti šį ieškinį ir atitinkamai tiek procesinį, tiek materialinį suinteresuotumą pagrindžia ta aplinkybė, jog ieškinys yra reiškiamas vienintelio bendrovės akcininko. Šią teisę patvirtina ir teisminė praktika (pvz., Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2A-1063/2013 yra konstatavęs, jog akcininkas turi tiesioginį materialinį suinteresuotumą reikšti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kadangi tokiu būdu akcininkas įgyvendina siekį įmonės bankroto proceso metu išsaugoti įmonės turtą). Šiuo atveju patenkinus ieškinį, atsirastų pagrindas kvestionuoti banko kreditorinį reikalavimą (galimai sumažinti jo dydį), kas prisidėtų prie visų kitų bendrovės kreditorių interesų apsaugos ir sąlygotų tai, kad padidėtų kitų kreditorių galimybė (tame tarpe ir ieškovo) gauti savo kreditorinio reikalavimo patenkinimą. Taip pat ieškovas mano, kad jis turi teisę bendrovės vardu pareikšti netiesioginį ieškinį bankui, nes pati bendrovė šios teisės neįgyvendina.
Ieškovas ieškinyje nurodė, kad jis yra BUAB „(duomenys neskelbtini)" kreditorius, turintis teismo patvirtintą kreditorinį reikalavimą bei vienintelis bendrovės akcininkas. 2008-04-07 BUAB „(duomenys neskelbtini)" ir atsakovas sudarė Kredito sutartį Nr. KS 08/04/06, pagal kurią šalys susitarė dėl 3700000,00 Eur kredito suteikimo bendrovei konkrečiai paskirčiai: (i) galutiniam atsiskaitymui už žemės sklypą, unikalus Nr. 4400-0585-7852, esantį adresu (duomenys neskelbtini) g. 10, Kaunas, perkamą pagal 2008-02-06 Valstybinės žemės pirkimo - pardavimo išsimokėtinai sutartį, (ii) sandėlio minėtame žemės sklype statybai bei (iii) minėtame žemės sklype esančių stalių dirbtuvių, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijai (Kredito sutarties 1.4. p.). Pagal 2008-04-15 papildomą susitarimą Nr. KSP 08/04/15 bendrovė ir bankas susitarė pakeisti Kredito sutarties Priedą Nr. 1. Pagal šį susitarimą Bendrovė ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo kredito dalies, skirtos galutiniam atsiskaitymui už perkamą žemės sklypą, suteikimo įsipareigojo: (i) įkeisti administracinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini) g. 10, Kaunas bei minėtus stalių dirbtuves ir žemės sklypą, (ii) ne vėliau kaip iki pirmos kredito išmokos išdavimo įkeisti visas banko sąskaitas visomis valiutomis, atidarytas ir būsiančias atidarytomis banke, taip pat visas esamas ir būsimas lėšas šiose sąskaitose priklausančias bendrovei, (iii) pateikti bankui priimtinos formos ir turinio susitarimus, kuriais būtų subordinuotos bendrovės paskolos, gautos iš trečiųjų asmenų, kredito pagal kredito sutartį atžvilgiu, (iv) įforminti bankui priimtinos formos ir turinio laidavimą, kuriuo užtikrinimas prievolių pagal Kredito sutartį tinkamas vykdymas. Pažymėjo, jog visus šiuos įsipareigojimus bendrovė įvykdė. 2008-11-04 bendrovė ir bankas sudarė papildomą susitarimą Nr. KSP08/11/01 prie kredito sutarties. 2008-11-04 susitarimu šalys susitarė pakeisti ir papildyti kredito sutartį su visais vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais, nustatant galutinį kredito grąžinimo terminą 2015-04-30 (kredito sutartyje buvo numatyta 2018-04-30), 3 % metinių palūkanų dydžio maržą (kredito sutartyje buvo numatytas 1,20 % metinių palūkanų dydis), 0,75 % dydžio nuo nepanaudotos kredito sumos metinį įsipareigojimo mokestį, mokamą kas mėnesį (kredito sutartyje įsipareigojimo mokestis nenustatytas), bendrovės ir trečiojo asmens (nuomininko UAB „(duomenys neskelbtini)") nuomos sutarties privalomąsias sąlygas, Priede Nr. 3 numatyti nuosavo kapitalo rodiklio dydį ir kitus papildomus įsipareigojimus. Bankas 2010-03-28 pranešimu Nr. 3397 „Apie sutarties nutraukimą" nutraukė kredito sutartį su bendrove. Ieškovo nuomone, minėtas sutarties 2008-11-04 pakeitimas bei ginčijamos sutarties sąlygos sudarė nesąžiningas ir neteisėtas sąlygas bankui nepagrįstai nutraukti sutartį, todėl jos negali būti laikomos galiojančiomis nuo Kredito sutarties (atitinkamų papildomų susitarimų) sudarymo momento. Be to, 2010-03-28 pranešimu atliktas vienašališkas Kredito sutarties nutraukimas taip pat vertintinas kaip neteisėtas. Ieškovo nuomone, 2008-11-04 papildomo susitarimo prie 2008-04-07 Kredito sutarties Nr. KS 08/04/06 5 punktas suteikė bankui papildomą pagrindą tiek atsisakyti išmokėti kreditą bendrovei, tiek nutraukti Kredito sutartį. Kaip matyti, bankas tokia galimybe ir naudojosi savaip interpretuodamas šią kredito sutarties sąlygą ir ja motyvuodamas savo pareigų nevykdymą. Tokia Kredito sutarties sąlyga turėtų būti vertinama kaip perteklinė, nesusijusi su kredito išdavimu ir įsipareigojimu jį grąžinti bei kaip Banko įtraukta į Kredito sutartį tik tam, kad būtų įgytas nesąžiningas pranašumas ir galimybė modeliuoti situaciją išimtinai pagal savo valią. Toks įsipareigojimas yra nesusijęs su kreditavimo teisiniais santykiais ir savo turinio prasme yra itin platus ir suteikiantis bankui galimybę labai įvairiai interpretuoti konkrečias faktines aplinkybes (pvz., pritaikant konkrečiai situacijai labai skirtingai aiškinti galimas nuomos sutarčių „priimtinas" sąlygas ir pan.). Pažymėtina, jog tokia Kredito sutarties sąlyga netgi nustato įpareigojimą asmeniui (nuomininkui) mokėti nuomos mokestį už tą periodą, kai realiai nuomos santykiai yra nutrūkę ir nuomininkas net nesinaudoja nuomojamu turtu, t.y. iki to laiko, kada neva bus surastas bankui priimtinas nuomininkas. Šiuo atveju, kas yra tas „bankui priimtinas nuomininkas" taip ir lieka neaišku, o bankas tokios sąlygos pagrindu turi galimybę savaip interpretuoti tokią jokiais kriterijais neapibrėžtą sąvoką. Tokia sąlyga vertintina kaip suteikianti neribotą galimybę bankui piktnaudžiauti ir manipuliuoti susidariusia padėtimi. Ieškovas taip pat ginčija 2008-11-04 papildomo susitarimo prie 2008-04-07 Kredito sutarties Nr. KS 08/04/06 2 punktą, kuriame nustatyta, jog „marža (pastovi kredito palūkanų normos dalis atspindinti Banko rizikos ir pelno maržą)/3,00 % metinių palūkanų“. Mano, kad tokia sutartine nuostata buvo nustatytas itin aukšta banko marža. Ieškovas pastebi, kad itin svarbu tai, jog, sudarant Kredito sutartį buvo nustatyta visiškai kitokia marža (1,20 %). Akivaizdu, jog per itin trumpą laikotarpį (nuo 2008-04-07 iki 2008-11-04) situacija bankinėje rinkoje taip drastiškai negalėjo pasikeisti, jog būtų taikoma 2,5 karto didesnė banko maržos norma. Tokiu būdu Bankas, ignoruodamas jam taikomus specialiuosius veiklos standartus, išsireikalavo nesąžiningai didelę banko maržą, kuri šalis pastatė į itin nelygiavertę padėtį ir bankui suteikė absoliutų pranašumą (tame tarpe tokios nepagrįstai didelės banko maržos normos pagrindu dirbtinai ir neteisėtai pasididinti savo kreditorinį reikalavimą Bendrovės bankroto byloje. Ieškovas nesutinka su 2008-04-07 Kredito sutarties Nr. KS 08/04/06 bendrosios dalies 5.2.1. bei 5.2.2. punktais, mano, kad šiomis sutartinėmis nuostatomis yra nustatytos neprotingai didelės netesybos, kurių dydis, remiantis tiek įstatymu (CK 1.5 str., 6.73 str. 2 d. ir kt), tiek susiformavusia teismine praktika (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-12-14 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-565/2012), negali būti laikomas protingu ir proporcingu. Be to, Kredito sutarties Bendrosios dalies 5.2.2. p. suteikia Bankui teisę taikyti netgi papildomas itin dideles netesybas, kurios dar padidina netesybų dydį. Tokią nuostatą vertina kaip absoliučiai nesąžininga ir tuo aspektu, jog netesybos skaičiuojamos nuo visos kredito sumos, o ne nuo negrąžintos kredito sumos, kas atitinkamai sudarytų 2 960,00 Eur už vieną dieną (3 700 000,00 Eur * 0,08 % = 2 960,00 Eur). Pažymėjo, jog į banko kreditorinį reikalavimą yra įtrauktos tokio neteisėto dydžio netesybos ir tokiu būdu banko kreditorinis reikalavimas yra nepagrįstai didelis. Ieškovas ginčija ir kredito sutarties Bendrosios dalies 10.3.1., 10.3.6. ir 10.3.10. punktus. Mano, kad šios kredito sutarties sąlygos suteikė teisę bankui absoliučiai bet kokį pažeidimą vertinti kaip sudarantį pagrindą nutraukti šią sutartį. Šia teise bankas ir pasinaudojo, kai atitinkamų punktų pagrindu nutraukė kredito sutartį. Šiuo atveju netoleruotina, kai kredito sutartis suteikė bankui teisę nutraukti sutartį dėl bet kokio pobūdžio pažeidimo (net ir visiškai mažareikšmio). Tokios galimybės numatymas iš esmės iškreipė sutarties šalių prievolių pusiausvyrą ir Bankui suteikė perdėtą pranašumą, kuriuo Bankas pasinaudojo nutraukdamas Kredito sutartį. Nurodė, kad 10.3.1. punkto sąlyga suteikė teisę bankui nutraukti kredito sutartį net ir tokiu atveju, kai yra minimali nepriemoka (pvz., 1 Lt), t.y. tokioje sąlygoje nebuvo įvesti jokie kiekybiniai ir/ar kokybiniai kriterijai, o tai aiškiai patvirtina tokios sąlygos nesąžiningumą ir šalių interesų pusiausvyros pažeidimą; 10.3.6. p. nuostata suteikė teisę bankui absoliučiai bet kokį pažeidimą vertinti kaip sudarantį pagrindą nutraukti Kredito sutartį. Dėl to yra netoleruotina, kai Kredito sutartis suteikė Bankui teisę nutraukti šią sutartį dėl bet kokio pobūdžio pažeidimo (net ir mažareikšmio). Tokios galimybės numatytas iš esmės iškreipė sutarties šalių prievolių pusiausvyrą ir Bankui suteikė perdėtą pranašumą, kuriuo Bankas pasinaudojo nutraukdamas Kredito sutartį; 10.3.10. p. nuostata suteikė teisę bankui nutraukti kredito sutartį tokiais atvejais, kuriems bendrovė iš esmės negali daryti jokios įtakos ir kurie gali būti absoliučiai nepriklausomi nuo bendrovės valios bei nepagrįsti. Mano, kad šiuo atveju nebuvo įvestas joks objektyvumo kriterijus. Tokios aplinkybės, ieškovo nuomone, taip pat iš esmės iškreipė šalių interesų pusiausvyrą ir vėlgi įvedė absoliutų nesąžiningumą į šalių santykius. Ieškovas taip pat ginčija kredito sutarties bendrosios dalies 14.1.2. punktą, mano, kad ši sąlyga netoleruotina, nes įpareigoja kredito gavėją mokėti visas sumas bet kada, kai to kredito gavėjas negali padaryti dėl tokių priežasčių, už kurias minėtas asmuo net neatsako ir negali daryti tam jokios įtakos (tame tarpe ir tokiais atvejais, kai pats Bankas netinkamai vykdo Kredito sutartį ir tai savo ruožtu sąlygoja kredito gavėjo negalėjimą įvykdyti Kredito sutartį). Ieškovas nurodytas Kredito sutarties sąlygas vertina kaip nesąžiningas ir neteisėtas, o todėl negaliojančios nuo Kredito sutarties (atitinkamo Kredito sutarties pakeitimo/papildymo) sudarymo momento. Tokios pozicijos pagrindas - CK 1.78 str. 1 d., 1.95 str. 1 d. normos. Ieškovo nuomone, ginčijamos kredito sutarties sąlygos pažeidžia bendruosius teisės principus, įtvirtintus CK 1.5 str., 6.4 str. ir 6.158 str., kurie pasižymi imperatyviu pobūdžiu ir jų pažeidimas gali būti pakankamu savarankišku pagrindu pripažinti atitinkamas Kredito sutarties sąlygas negaliojančiomis. Nurodytos sąlygos be jokio pagrindo suteikia nepagrįstą pranašumą bankui ir šiuo pranašumu bankas gali naudotis visiškai savo nuožiūra. Tokios sąlygos pažeidžia sutarties laisvės principą, prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms (tame tarpe bendriesiems teisės principams -teisingumui, protingumui ir sąžiningumui), suteikia absoliučiai nepagrįstą pranašumą bankui ir bankas tokių nuostatų pagrindu nesąžiningai ir visiškai ignoruodamas Bendrovės interesus galėjo ir gali modeliuoti kilusią situaciją išimtinai sau palankia linkme (nutraukdamas kredito išmokėjimą, nutraukdamas Kredito sutartį, pasitvirtindamas kreditorinį reikalavimą). Ginčijamos Kredito sutarties sąlygos akivaizdžiai pažeidžia šalių lygybės bei jų interesų pusiausvyros principą, o taip pat prieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų reikalavimams (CK 1.5 str. 1 d., 6.4 str.). Prašydamas kredito sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu ieškovas nurodo, kad nustačius, kad kredito sąlygos yra neteisėtos, išnyksta ir pagrindas banko atliktam vienašališkam kredito sutarties nutraukimui, todėl turi būti panaikintas vienašališkas Kredito sutarties nutraukimas.
Atsakovas su ieškinio reikalavimais nesutinka. Atsakovas mano, kad ieškovas neturėjo teisės pareikšti ieškinį, dėl ko ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtu CPK 296 str. 1 d. 2-3 p. pagrindais, nes ieškinys neatitinka visų netiesioginiam ieškiniui keliamų reikalavimų, ieškovas neturėjo teisės reikšti ieškinį remdamasis CK 6.225 str. 1 d. ir 6.227 str. 1 d., kaip tariamai suinteresuoto asmens, ginčijant Kredito sutarties nuostatas kaip neva prieštaraujančias imperatyvioms teisės normoms, teisės reikšti ieškinį nepatvirtina ir ieškovo, kaip bendrovės akcininko, statusas. Atsakovo nuomone, ieškiniu keliami reikalavimai jau buvo ne kartą patikrinti ir atmesti įsiteisėjusiais teismų sprendimais, dėl ko byla turi būti nutraukiam CPK 293 str. 3 p. pagrindu. Nurodo, kad ieškinyje išdėstyti nepagrįsti ieškovo teiginiai jau buvo ne kartą įvertinti kitose civilinėse bylose, kurios buvo inicijuotos paties ieškovo iniciatyva ir kurios šiai dienai yra pasibaigusios priėmus galutinius ir įsiteisėjusius sprendimus. Šiais įsiteisėjusiais sprendimais buvo konstatuota, jog banko atlikti kredito išmokėjimo sustabdymai buvo atlikti teisėtai ir pagrįstai, kad bendrovei nebuvo primesta banko valia šalims pasirašant 2008-11-04 papildomą susitarimą prie kredito sutarties bei kad šio papildomo susitarimo nuostatos (kurias ieškovas ginčija ieškiniu) buvo sąžiningos ir pagrįstos. Teismų išaiškinimai turi prejudicinę galią ieškinio pagrindu keliamiems reikalavimams ir dėl to jie privalo būti atmesti. Kredito sutarties galiojimo, lėšų pagal kredito sutartį išmokėjimo sustabdymo klausimai jau buvo sprendžiami net trijose bylose: (i) bendrovės bankroto byloje; (ii) Banko ieškinio pagrindu iškeltoje civilinėje byloje prieš ieškovą, kaip bendrovės laiduotoją pagal Kredito sutartį, dėl įsiskolinimo priteisimo; ir (iii) civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovo bendrovės vardu pareikštą netiesioginį ieškinį prieš banką dėl 2008-11-04 papildomo susitarimo Nr. KSP 08/11/01 prie kredito sutarties pripažinimo negaliojančiu ir 13909815,90 Lt nuostolių iš banko priteisimo bendrovės naudai. Atsakovas mano, kad ieškiniu ginčijamos Kredito sutarties nuostatos yra sąžiningos bei teisėtos, ieškovas ginčija Kredito sutarties nuostatas nesant tam teisinio pagrindo, ieškovo nurodyti bendri teiginiai dėl tariamo Kredito sutarties sąlygų nesąžiningumo yra nepagrįsti, nėra pagrindo Kredito sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu. Atsakovas nurodo, kad ieškiniu reiškiami išimtinai deklaratyvaus pobūdžio reikalavimai, kurie yra nenagrinėtini teisme. Nurodo, kad ieškovo reikalavimas pripažinti atitinkamas kredito sutarties sąlygas nesąžiningomis apskritai neturi prasmės, kadangi teisėtai nutraukus Kredito sutartį, o pačiai bendrovei nuo 2014-02-07 esant paskelbtai bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, Kredito sutarties galiojimas negali būti atstatomas. Be to, nurorod, kad nepriklausomai nuo Kredito sutarties (ar jos atskirų sąlygų) galiojimo/negaliojimo, pats kredito išmokėjimo faktas ir jo negrąžinimo faktas nėra ginčijami, t.y. faktas, kad bendrovei buvo išmokėti pinigai, kurie bankui iki šiol nėra grąžinti, yra akivaizdus ir neabejotinas. Tą pripažįsta ir pats ieškovas. Todėl Bendrovė bet kokiu atveju privalo grąžinti bankui gautą kreditą vadovaujantis ne tik Kreditų sutarties nuostatomis, bet ir teisės aktais (CK 6.881 str. 1 d., 6.237 str. 5 d.). Pažymėtina, kad per visą Bendrovės bankroto procesą, kuris trunka jau ilgiau nei 5 metus, Bankui nebuvo pateikti jokie konkretūs pasiūlymai dėl kredito padengimo, kas tik patvirtina, jog Bendrovė yra nemoki ir nebūtų pajėgi grąžinti Bankui kredito nepriklausomai nuo to, ar atitinkamos Kredito sutarties sąlygos būtų pripažintos negaliojančiomis, ar ne. Mano, kad banko finansinio reikalavimo bendrovės bankroto byloje patvirtinimas ir Kredito sutarties nutraukimo pripažinimas teisėtu tuo pačiu reiškia, kad teismai jau įvertino ir šioms aplinkybėms konstatuoti būtinas Kredito sutarties sąlygas ir nenustatė jų nesąžiningumo ar neteisėtumo. Atsakovas atmeta ieškovo argumentus, kad šis neturėjo galimybės derėtis su Banku, nes ieškovas realiai tą atliko, ką konstatavo Lietuvos apeliacinis teismas įsiteisėjusia ir prejudicinę galią šiai Bylai turinčia 2013-10-03 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-765/201326. Be to, Kredito sutarties specialios dalies sąlygas sudaro vien tik šalių individuliai aptartos sąlygos, skirtos tik bendrovei ir pritaikytos jos konkrečiam vykdomam projektui, todėl ieškovo ieškinio teiginiai neatitinka tikrovės. Nurodė, kad Kredito sutarties sąlyga savaime nėra ir negali būti pripažįstama nesąžininga, kadangi nesąžiningu, priklausomai nuo aplinkybių, gali būti pripažįstamas tik konkrečios Kredito sutarties sąlygos faktinis pritaikymas. Nagrinėjamu atveju - dalis ieškovo ieškiniu ginčijamų sąlygų bendrovės atžvilgiu net nebuvo pritaikytos, o likusi dalis buvo pritaikyta sąžiningai, dėl ko nėra pagrindo pripažinti Ieškiniu ginčijamas Kredito sutarties sąlygas nesąžiningomis. Atsakovas nesutinka su reikalavimu pripažinti kredito sutarties nutraukimą negaliojančiu, nes ieškovas neginčija visų pagrindų, kuriais remiantis buvo atliktas Kredito sutarties nutraukimas, todėl bet kokiu atveju teismo sprendimas šioje bylos dalyje dėl Kredito sutarties sąlygų pripažinti negaliojančiomis nėra ir negali būti automatinis pagrindas pripažinti neteisėtu įvykdytą kredito sutarties nutraukimą. Pažymėjo ir tai, kad bendrovei jau nuo 2010 m. gegužės mėn. yra vykdomos bankroto procedūros, o 2014-02-07 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi Bendrovė buvo pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, dėl ko net ir nuginčijus minėtas Kredito sutarties sąlygas Kredito sutartis vis vien būtų laikoma pasibaigusi ĮBĮ 10 str. 7 d. 4 p. pagrindu, o banko finansinis reikalavimas, kurio dydis ir pagrįstumas ne kartą buvo patvirtintas įsiteisėjusiais teismų sprendimais, būtų tenkinamas ĮBĮ 34 - 35 str. tvarka.. Todėl visi ieškovo reikalavimai, susiję su tariamu Kredito sutarties nutraukimo neteisėtumu, kuris neva gali įtakoti Banko finansinio reikalavimo dydį, yra atmestini kaip nepagrįsti. Atsakovas mano, kad ieškovas inicijuodamas šią bylą ieškovas piktnaudžiavo savo teisėmis, dėl ko jam yra skirtina bauda (CPK 95 str. 2 d.). Nurodo, kad ieškiniu keliami reikalavimai, kurie iš esmės yra grindžiami tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios jau buvo įvertintos įsiteisėjusiais teismų sprendimais patvirtina, kad ir ši byla buvo inicijuota turint tą patį tikslą - kuo įmanoma ilgiau vilkinti bendrovės bankroto bylą ir bendrovės turto pardavimą. Tokie ieškovo veiksmai atsakovo vertinami kaip piktnaudžiavimas turimomis teisėmis, dėl ko jam turėtų būti skiriama bauda.
Trečiasis asmuo BUAB (duomenys neskelbtini) atsiliepimu prašė ieškinio reikalavimų pagrįstumą spręsti teismo nuožiūra.
Ieškinys atmestinas.
Dėl bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimų tikslinimo
Nors ieškovas ieškiniu tiesiogiai neginčijo teismo patvirtinto Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus kreditorinio reikalavimo, tačiau susipažinus su ieškinio motyvais, nustatyta, kad ieškovas nagrinėjamoje byloje ginčija kreditoriaus reikalavimo pagrindą, kurį panaikinus, kaip nurodo ieškovas, galimai sumažėtų kreditorinio reikalavimo dydis. Ieškovas nurodo, kad ieškinio tenkinimo atveju būtų konstatuotas banko veiksmų neteisėtumas, kas atitinkamai sudarytų pagrindą kvestionuoti banko UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto byloje patvirtintą finansinio reikalavimo dydį (ypač dalį dėl netesybų ir palūkanų) (I t., b.l. 10). Taigi ieškovo šioje byloje reiškiamų reikalavimų esmė – kreditoriaus Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus kreditorinio reikalavimo sumažinimas.
Teismas pažymi, kad bankroto byla – teismo nagrinėjama civilinė byla dėl ginčų, kylančių iš bankroto teisinių santykių (Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktas). CPK 1 straipsnyje, nustatančiame civilinio proceso įstatymų konkurencijos taisykles, yra įtvirtinta teisės norma, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylos nagrinėjamos pagal šio Kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Taigi Įmonių bankroto įstatymo normos yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso normų atžvilgiu ir turi prioritetą jų konkurencijos atveju. Tokia pat nuostata suformuluota ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų prioritetas prieš kitus įstatymus, atliekant įmonės bankroto procedūras, taip pat nurodyta, kad kitų įstatymų nuostatos bankroto proceso metu įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms. Taigi įmonės bankroto procedūrų teisinis nagrinėjimas, jų kontrolė ir tvirtinimas teismų procesiniais sprendimais atliekamas visų pirma taikant ĮBĮ nuostatas.
Vienas bankroto byloje spręstinų klausimų yra bankrutuojančios įmonės kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimas. ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas; kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu (nesumokėti mokesčiai, kitos privalomosios įmokos, įsiskolinimas atleistiems darbuotojams), tvirtinami teismo nutartimi iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje pateiktas bankroto procedūrų metu galinčių atsirasti kreditorių reikalavimų sąrašas nėra baigtinis – galimi ir kiti reikalavimai, paaiškėję bankroto proceso metu, ir įtrauktini į kreditorių reikalavimų sąrašą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Daliktos statyba“ ir kt. v. UAB „SVP namai“, bylos Nr. 3K-3-405/2010). ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad kreditorius turi teisę patenkinti reikalavimą ir teisę kitų įstatymų nustatyta tvarka imtis priemonių skoloms išieškoti, tačiau tos nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms. ĮBĮ normose nustatyta teisė kreditoriams tikslinti kreditoriaus reikalavimus ir jų atsisakyti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ĮBĮ tokiam tikslui įtvirtina kreditorių reikalavimų tikslinimo institutą (26 straipsnio 1 dalis), tačiau kreditoriaus reikalavimų tikslinimas reiškia naują reikalavimo tikrinimą, įsiteisėjusios nutarties peržiūrėjimą, ekonomines ir laiko sąnaudas, todėl bankroto bylą nagrinėjantis teismas turėtų siekti, kad kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas ir dydis būtų nustatyti jo tvirtinimo stadijoje, o reikalavimų tikslinimo institutas taikomas tais atvejais, kai šioje stadijoje tam tikrų aplinkybių nustatyti protingomis pastangomis neįmanoma ar kai jos pasikeičia po reikalavimo patvirtinimo. Tai padėtų užtikrinti bankroto procedūrų sklandumą, kreditorių reikalavimų tenkinimo proporcijų stabilumą, išvengti atlikto reikalavimų tenkinimo koregavimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Autokausta“ v. UAB „Norekso nekilnojamasis turtas“, bylos Nr. 3K-3-188/2011).
Ir nors nuosekli kasacinio teismo praktika suponuoja išvadą, kad visų bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimų išsprendimas galimas tik bankroto byloje šiuos reikalavimus patvirtinant, atsisakant patvirtinti bei tikslinant, nes nei CPK, nei ĮBĮ nenumatyta galimybės bankroto byloje priimtos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą revizuoti atskiroje byloje, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pripažįsta, kad tais atvejais kai kreditorius dėl objektyvių priežasčių nurodyta teise pasinaudoti negalėjo dėl to, kad jam nebuvo žinomos aplinkybės, patvirtinančios aiškiai nepagrįsto reikalavimo buvimą, gali prašyti teismo tokį reikalavimą patikslinti ir pašalinti kitą kreditorių iš sąrašo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. LUAB „Lietuvos aidas“, bylos Nr. 3K-3-308/2013).
Nagrinėjamoje byloje iš esmės yra kilęs ginčas dėl kreditorinių reikalavimų, kurie buvo patvirtinti teismo 2010 m. rugsėjo 9 d. nutartimi, pagrįstumo. Kauno apygardos teismas 2010 m. gegužės 10 d. nutartimi iškėlė UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto bylą. Kauno apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 9 d. nutartimi nutarė patvirtinti bankrutuojančios UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą, kuriame Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus kreditorinis reikalavimas – 11393671,77 Lt. Bylos medžiaga nustatyta, kad kasatoriaus reikalavimas buvo patvirtintas rašytinio proceso tvarka, nes įmonės bankroto administratorius šio reikalavimo neginčijo ir pateikė jį teismui tvirtinti. Teismas nutartimi konstatavo, kad byloje nėra ginčo dėl įmonės kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo, todėl šiuos reikalavimus patvirtino. (I t., b.l.133). Atskiruoju skundu A. I. prašė apeliacinės instancijos teismo panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 9 d. nutarties dalį, kuria patvirtintas Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus 11393671,77 Lt kreditorinis reikalavimas. Apeliantas savo reikalavimą grindė tuo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ savo prievolių pagal sutartį negalėjo tinkamai įvykdyti būtent dėl Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus veiksmų ir kaltės, todėl BUAB „(duomenys neskelbtini)“ negali būti laikomas pažeidusiu savo prievoles pagal sutartį ir už sutarties neįvykdymą BUAB „(duomenys neskelbtini)“ negali būti taikomos jokios neigiamos pasekmės, įskaitant kompensacinių palūkanų, delspinigių skaičiavimą ir pan. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. vasario 4 d. nutartimi atskirąjį skundą atmetė ir Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 9 d. nutartį paliko nepakeistą. Vėliau A. I. kreipėsi į Kauno apygardos teismą prašydamas atnaujinti procesą civilinėje byloje civilinėje byloje Nr. 2-2171-485/2010 dėl 11 393 671,77 Lt dydžio Nordea Bank Finland PLC finansinio reikalavimo tvirtinimo. 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartimi Kauno apygardos teismas A. I. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkino Lietuvos apeliacinis teismas 2012-01-09 nutartimi Kauno apygardos nutartį paliko nepakeista.
Įvertinus išdėstytą, matyti, kad ieškovas ne kartą kėlė klausimą dėl Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus kreditorinio reikalavimo tvirtinimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto byloje, bei aktyviai naudojosi ĮBĮ įstatyme numatyta galimybe ginčyti Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus kreditorinį reikalavimą. Susipažinus su ieškovo, ieškinyje bei bylą nagrinėjant iš esmės, išdėstytais motyvais, laikytina, kad, nagrinėjamu atveju, byloje nėra įrodymų išvadai, kad egzistavo kokios nors objektyvios priežastys, dėl kurių ieškovas A. I. šioje byloje nurodytų aplinkybių, susijusių su Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus reikalavimo pagrįstumu (Kredito sutarties bei jos pakeitimo sąlygų bei Kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtais), negalėjo pateikti teismams sprendžiant kreditoriaus Nordea Bank Finland Plc 11393671,77 Lt finansinio reikalavimo teisėtumo bei pagrįstumo klausimą ĮBĮ numatyta tvarka. Įmonių bankroto įstatyme įtvirtintas teisinio reguliavimo modelis grindžiamas bylų akumuliavimo principu (lot. vis attractiva concursus), kurio esmė yra ta, kad visų kreditorių reikalavimų pagrįstumas yra svarstomas tik bankroto bylą nagrinėjančiame teisme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kol vyksta bankroto byla, turtinių reikalavimų, pareikštų bankrutuojančiai įmonei, išsprendimas turi būti atliekamas tik šioje byloje nutartimi išsprendžiant dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo pagrįstumo ir jo dydžio. Tai nulemta siekio bankroto bylas išnagrinėti kuo operatyviau ir efektyviau. Dėl to galimybė nagrinėti atskirus reikalavimus ne bankroto byloje, nors ir tame pačiame teisme, reikštų neracionalų procesą ir būtų nesuderinama su bankroto proceso operatyvumu ir efektyvumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-88/2010).
Pažymėtina, kad kasacinis teismas pripažįsta, kad akcininkas turi materialinį interesą, kai įmonei iškelta bankroto byla, nes įmonės likvidavimo atveju jis gali gauti dalį likviduojamos įmonės turto. Šis materialinis interesas leidžia akcininkui imtis teisinio veiksmo, kuriuo siekiama įmonės bankroto proceso metu išsaugoti jos turtą ((CPK 5 straipsnio 1 dalis, CK 6.227 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Laumė“ v. AB „Tauras“, bylos Nr. 3K-3-101/2011). Konstatuota, kad bendrovės akcininkas tam tikrais atvejais gali turėti materialinį teisinį suinteresuotumą ir tais atvejais, kai įmonei vykdoma bankroto procedūra, ir siekdamas apginti savo materialinį teisinį interesą, gali pasinaudoti įstatyme numatytais civilinių teisių gynimo būdais, tarp jų ir pareikšdamas ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kurio negaliojimo padariniai sumažintų bankrutuojančios įmonės finansinių prievolių kreditoriams apimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Casterbridge Inc. v. UAB„Vilniaus sadutė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-280/2014). Tačiau teismų praktikoje taip pat pasisakyta, kad sprendžiant akcininkų įtraukimo į bylą klausimą turi būti įvertintas jų faktinis bei teisinis suinteresuotumas (turimo intereso reikšmingumas, dalyvavimo bankroto byloje tikslingumas ir pan. aplinkybės) dalyvauti bankroto procedūroje. Akcininko (juridinio asmens dalyvio) teisinis suinteresuotumas priklauso nuo faktų, kurių pagrindu ir nustatoma, kiek bankrutuojančio juridinio asmens dalyvio interesas gali būti paveiktas bankroto procedūros. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta futbolo klubo „Vėtra“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-543/2011; 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta UAB „Vilnita“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-21/2010).
Teismas spręsdamas dėl ieškovo teisės, kaip bendrovės akcininko, pareikšti ieškinį teisme, pasisako, kad nagrinėjamu atveju ieškovas, remdamasis savo kaip bendrovės dalyvio materialiniu suinteresuotumu, visiškai neįrodinėjo ir neteikė konkrečių skaičiavimų kiek jo materialinis interesas, gauti dalį likviduojamos įmonės turto, gali būti paveiktas nuginčijus tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus sudarytos kredito sutarties sąlygas bei jos vienašališką nutraukimą, todėl laikytina, kad savo suinteresuotumo ieškovas, kaip bendrovės akcininkas, taip pat neįrodė.
Dėl ieškovo teisės pareikšti netiesioginį ieškinį Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui išsamiai pasisakyta kitoje civilinėje byloje Nr. 2-684-230/2012, kurioje ieškovas UAB (duomenys neskelbtini) vardu buvo pareiškęs netiesioginį ieškinį atsakovui Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui dėl žalos atlyginimo, ir kurioje bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad ieškovas negalėjo skolininko UAB (duomenys neskelbtini) vardu pareikšti ieškinio atsakovui, todėl teismas šių argumentų nekartoja.
Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas sprendžia, kad ieškovo A. I. nagrinėjamoje byloje pasirinktas teisių gynimo būdas (reikalavimų tikslinimas) neatitinka protingumo ir sąžiningumo kriterijų ir prieštarauja kasacinio teismo praktikai, todėl ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 178 str.).
Dėl baudos skyrimo.
CPK 95 straipsnio 1 dalyje numatytos dvi būtinos sąlygos įstatyme numatytoms pasekmėms už piktnaudžiavimą procesine teise kilti, tai yra šalies nesąžiningumas ir ieškinio nepagrįstumas jį pateikiant teismui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atvejais laikytini šalies veiksmai naudojantis tokiomis teisėmis ne pagal jų paskirtį, ne pagal civilinio proceso tikslus arba kai tokiais veiksmais sąmoningai sukeliama kitai proceso šaliai esminė žala. Vienos šalies procesinių teisių įgyvendinimu negali būti pateisinamas kitos šalies teisių suvaržymas ir jos padėties apsunkinimas daug didesniu mastu, palyginus su mažesniu interesu įgyvendinti tokią procesinę teisę. Viena proceso šalis privalo teisiškai gerbti kitą šalį, jos teisėtus interesus. Siekdama savo tikslų ir naudodamasi savo procesinėmis teisėmis šalis negali jomis piktnaudžiauti, t. y. naudotis per didelėmis, neproporcingomis priemonėmis, darančiomis nuostolių kitai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Oruva” ir Ko” v. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių rajono skyrius, bylosNr. 3K-3-224/2005).
Teismas netenkina atsakovo prašymo dėl baudos skyrimo, kadangi pagrindo konstatuoti, kad ieškovas piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, nėra. Teismo nuomone, teisės kreiptis į teismą realizavimas nelaikytinas piktnaudžiavimu teise (CPK 5 str. 1 d.). Nenustačius ieškovo nesąžiningumo, nėra pagrindo skirti baudą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ji ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmestus ieškinį atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovo.
Atsakovas nurodo, kad dėl atstovavimo teisme patyrė 6972,58 Eur išlaidų. Tą patvirtina atsakovą atstovavusios advokatų kontoros Valiūkas ir partneriai Ellex atsakovui išrašytos sąskaitos faktūros (III t., b.l. 49, 53) bei mokėjimų išrašai (III t., b.l. 52, 56). Teismas pažymi, kad CPK 98 str. yra nustatyta ne bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (paskirstymo) šalims tvarka bei sąlygos, kurioms esant jos apskritai gali būti priteisiamos, bet ir tokių išlaidų dydžio ribojimas Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“ nustatytais dydžiais už kiekvieną teisinės paslaugos atlikimo veiksmą. Todėl sprendžiant dėl jų kompensuojamosios dalies, teismas atsižvelgia ir į minėtų Rekomendacijų nuostatas.
Iš teismui pateiktų įrodymų matyti, kad atsakovą atstovavusi advokatų kontora Valiūkas ir partneriai Ellex išrašė PVM sąskaitas faktūras už paslaugas suteiktas nuo 2015-04-14 iki 2015-07-15 (III t., b.l. 50, 54). Iš teismui pateiktų detalių paslaugų ataskaitų (III t., b.l. 51, 55) matyti, kad sąskaitos pateiktos už šiuos teisinius veiksmus – atsiliepimo į ieškinį rengimą, pasiruošimą teismo posėdžiui, atstovavimą teismo posėdyje, susipažinimą su bylos medžiaga, prašymo dėl bylinėjimo išlaidų rengimą.
Pažymėtina, kad vadovaujantis Rekomendacijų 8.2 punktu, maksimalus už atsiliepimo į ieškinį surašymą atlyginimas yra 1784,75 Eur (2,5*713,90), todėl atsakovo prašomos priteisti išlaidos už atsiliepimo surašymą mažinamos iki šio dydžio. Paslaugų ataskaitoje nurodyta, kad atsakovo atstovai pasiruošimui bylai bei atstovavimui teisme sugaišo 6,24 val., vadovaujantis Rekomendacijų 8.19 punktu už tokio pobūdžio paslaugas galimas maksimalus atlygis 71,39 Eur/val., todėl atsakovo naudai iš ieškovo priteistina už atstovavimą teisme 428,34 Eur (6*71,39) patirtų išlaidų. Už prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo parengimą iš ieškovo atsakovo naudai priteistina Rekomendacijų 8.17 punkte numatytas dydis – 71,39 Eur.
Vadovaujantis išdėstytu bei atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, iš ieškovo atsakovo naudai priteistina maksimali leistina už suteiktas teisines paslaugas išlaidų suma - 2284,48 Eur.
Pažymėtina, kad atsakovas nepateikė prašomų priteisti (70,10 Eur) kelionės išlaidas bei telekomunikacines išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl šios išlaidos iš ieškovo nepriteistinos. Teismas taip pat pažymi, kad advokatų laikas praleistas kelionėje nelaikytinas teisine pagalba, todėl šios išlaidos iš ieškovo taip pat nepriteistinos. Nesutiktina ir su atsakovo argumentu, kad jis sumokėjęs pridėtinės vertės mokestį valstybei, turi teisę į valstybei sumokėto mokesčio atlyginimą iš bylą pralaimėjusios šalies. Pažymėtina, kad vadovaujantis Rekomendacijomis yra nustatoma maksimali suma, kurią privalo atlyginti ieškovas, todėl į ją yra įskaitomi ir atsakovo valstybei sumokėti mokesčiai.
Valstybė šioje byloje patyrė 6,08 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, šios išlaidos priteistinos iš ieškovo valstybės naudai (CPK 88 str. 3 p., 96 str. 6 d., Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 265-270 straipsniais,
n u s p r e n d ž i a:
ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo, A. I., a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovui Nordea Bank Finland PLC Lietuvos skyriui, įm.k. (duomenys neskelbtini), 2284,48 Eur (du tūkstančius du šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus 48 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Netenkinti atsakovo prašymo dėl baudos ieškovui skyrimo.
Priteisti iš ieškovo, A. I., a.k. (duomenys neskelbtini) valstybei 6,08 Eur (šešis eurus 8 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.
Šalys turi teisę per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos skųsti jį apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.
Teisėja Milda Remeikienė
.