Civilinė byla Nr. 2A-154/2007
Procesinio sprendimo kategorijos:
21.1;
21.4.1.1; 21.4.1.4; 46
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. vasario12 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marytės
Mitkuvienės, Gintaro Pečiulio (pirmininkas ir pranešėjas) ir Vinco Versecko,
sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei ir Violetai
Drėmienei,
dalyvaujant: ieškovės atstovui adv. Dainiui Žiedui,
atsakovų atstovei G. M. ,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo
civilinę bylą pagal ieškovės J. B. atstovo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 4 d.
sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-517-524/2006 pagal ieškovės J. B. ieškinį atsakovams A. T. , R. Š. dėl nekilnojamųjų daiktų
mainų sandorio pripažinimo negaliojančiu, pažeistų teisių
gynimo, nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktus pripažinimo. Tretysis
asmuo notaras Romualdas Stankaitis.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
Ieškovė J. B. prašė pripažinti negaliojančia 2006 m. vasario 1 d. žemės
sklypo ir gyvenamojo namo dalies bei buto mainų sutartį, sudarytą tarp atsakovų
A. T. ir A. Š. . Ieškovė prašė taikyti
restituciją ir pripažinti, kad atsakovė A. T. ir ieškovė,
apsikeisdamos oferta ir akceptu, sudarė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo
sutartį, pagal kurią atsakovė A. T. už 140 000 Lt pardavė
ieškovei žemės sklypo ir gyvenamojo namo dalį, taip pat prašė pripažinti jai
nuosavybės teisę į ginčo nekilnojamąjį turtą. Ieškovė nurodė, kad 2006 m. sausio 13 d. atsakovė A. T. paštu per notarą informavo ieškovę
apie ketinimą parduoti jai priklausančią nekilnojamojo turto – žemės sklypo ir
gyvenamojo namo dalį ir pasiūlė ieškovei, kaip šio turto bendrasavininkei, per
vieną mėnesį įsigyti parduodamą turtą. Ieškovė nutarė pasiūlymą priimti ir 2006
m. vasario 13 d. per notarą pranešė atsakovei, kad pasiūlymą priima. Paaiškėjo,
kad atsakovė, nesulaukusi ofertoje nurodyto termino, nekilnojamąjį turtą 2006
m. vasario 1 d. mainų sutartimi perleido atsakovui R. Š. . Pasak ieškovės, mainų sutartis laikytina
prieštaraujančia gerai moralei, pripažintina niekine ir negaliojančia. Atsakovė
ofertos galiojimo laikotarpiu sudarė su atsakovu R. Š. ginčijamą mainų sandorį, tuo pažeisdama CK 4.79
straipsnio nuostatas. Vėliau ieškovė iš dalies pakeitė ieškinio pagrindą,
nurodydama, kad ginčo mainų sutartis prieštarauja viešajai tvarkai, gerai moralei,
be to, yra apsimestinė. Pažymėjo, kad atsakovas R. Š. 2006 m. sausio 31 d. sudarė buto, esančio Medvalakio g.
7-40, Palangoje, pirkimo-pardavimo sutartį, o jau 2006 m. vasario 1 d. šį butą
ginčijama sutartimi išmainė su atsakove A. T. į jai priklausiusią nekilnojamojo turto dalį. Ieškovės
nuomone, atsakovai sudarė apsimestinį sandorį, siekdami pridengti realiai
sudaromą A. T. turto pardavimo R. Š. sutartį. Notaras R. Stankaitis, patvirtindamas
atsakovų mainų sutartį, neįvykdė savo įstatyminės pareigos ir patvirtino
negaliojantį sandorį. Bylos nagrinėjimo eigoje ieškovė taip pat teigė, kad sutartis
tarp ieškovės ir atsakovės laikytina sudaryta, kai akceptas pasiekė oferentą,
todėl yra galiojanti ginčo turto pirkimo-pardavimo sutartis.
Atsakovai su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip
nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovės reikalavimas taikyti
restituciją prieštarauja jos pasirinktai teisinei pozicijai. Ieškovė pareiškė
ieškinį, prašydama pripažinti sandorį negaliojančiu, bet ne prašydama perkelti
jai pirkėjo teises. Ieškovė procesiniuose dokumentuose sąvokas „oferta“ ir „akceptas“
vartoja per plačiai, nes be bendrųjų principų ir CK normų, reguliuojančių
sutarčių sudarymą, yra specialiosios normos, reglamentuojančios atskiras
sutarčių rūšis.
Klaipėdos apygardos teismas 2006 m.
rugsėjo 4 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas
sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog ji 2006 m. vasario 13 d. įteikdama notarui
pareiškimą dėl sutikimo pasinaudoti daiktų pirkimo pirmenybės teise, sudarė su
atsakove pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovės nurodomas nuosavybės teisės į
nekilnojamuosius daiktus atsiradimo pagrindas nėra numatytas CK 4.47 straipsnyje.
CK 6.393 straipsnio 1 dalis nustato, kad nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo
sutartis turi būti notarinės formos, todėl teismas laikė nepagrįstu ieškovės
motyvą, jog ji nuosavybės teisę į ginčo namų valdą įgijo nuo akcepto įteikimo
atsakovei A. T. dienos. CK 6.181 straipsnio 4 dalyje
nustatyta, kad jeigu pagal įstatymus sutartis turi būti tam tikros formos, ji
laikoma sudaryta nuo to momento, kai šalių susitarimas pareikštas įstatymų
reikalaujama forma. Notarinio susitarimo dėl ginčo namų valdos tarp šalių
nebuvo, taip pat šalys neatliko veiksmų, kurie sukurtų pirkimo-pardavimo
sandoriui būdingas teises ir pareigas, t. y. turto neperdavė, visos kainos ar
jos dalies nesumokėjo, preliminariosios sutarties nesudarė. Šalių ofertą ir
akceptą teismas vertino kaip ikisutartinį ginčą, kai šalių netinkamas pareigų
vykdymas gali sukelti tik CK 6.163 straipsnyje numatytas pasekmes, tačiau
nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą nesukūrė. Teismas nurodė, jog šiuo
atveju atsakovė A. T. , perleisdama jai nuosavybės teise
priklausančio turto dalį, kaip atlyginimą už jį pasirinko ne turto vertę
atitinkančią pinigų sumą, bet įsigijo kitą individualiais požymiais apibūdintą
daiktą - butą. Teismo nuomone, ieškovė neturėjo galimybės atsakovei pasiūlyti
tokių pačių mainų sandorio sąlygų, todėl atsakovė A. T. neprivalėjo
vykdyti CK 4.79 straipsnio 2 dalyje nustatyto įpareigojimo pranešti ieškovei
apie ketinimą perleisti savo bendrosios nuosavybės dalį. Nustačius, kad
atsakovė faktiškai atsisakė ketinimo parduoti savo bendrosios nuosavybės dalį
po pranešimo apie tai išsiuntimo ieškovei ir tokio sandorio nesudarė, nėra
pagrindo pripažinti, kad sudarydama mainų sandorį atsakovė pažeidė viešąją tvarką
ir gerą moralę CK 1.81 straipsnio prasme. Atsakovė neturėjo įstatyminės
pareigos pranešti kitam bendraturčiui apie sudaromą mainų sandorį. Šiuo atveju
CK 6.169 straipsnis numato galimybę atšaukti ofertą ir toks veiksmas sukelia
civilinėje teisėje numatytas pasekmes, tačiau nėra laikomas viešosios tvarkos
pažeidimu. Teismas taip pat sprendė, kad byloje nėra įrodymų, leidžiančių
padaryti išvadą, jog ginčo sandoris yra apsimestinis. Ieškovė nepateikė jokių
įrodymų, kad ginčo sandoris yra fiktyvus ir faktiškai egzistuoja kitas
sandoris, kurio pagrindu šalims atsirado teisės ir pareigos.
Apeliaciniu skundu ieškovės J. B. atstovas
prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują
sprendimą – patenkinti ieškinį. Skundas grindžiamas tokiais motyvais:
1. Teismas neteisingai
nustatė faktines aplinkybes dėl ofertos ir akcepto pateikimo, neteisingai aiškino
ir taikė CK nuostatas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką. Šiuo
atveju atsakovė pateikė
konkretų ir aiškiai apibrėžtą pasiūlymą ieškovei įsigyti jai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą už 140 000 Lt. Ieškovė šį pasiūlymą be išlygų priėmė, todėl darytina išvada, kad esant šalių
susitarimui, t. y. jų valios sutapimui, pasiektam apsikeitus oferta ir akceptu, sutartis yra sudaryta
(CK 6.154 ir 6.159 str.).
2. Civilinio kodekso
4.47 straipsnio 1 punkte įtvirtinta, jog nuosavybė įgyjama pagal sandorius. Sudarytos sutarties pagrindu ieškovė ir
siekia įgyti nuosavybės teisę į ginčo nekilnojamąjį
turtą. Ieškovės reikalavimas yra paremtas CK 6.181 straipsnio 4 dalimi, kur
nustatyta, kad jeigu pagal įstatymus
sutartis turi būti tam tikros formos, ji laikoma sudaryta nuo to momento, kai šalių
susitarimas pareikštas įstatymų reikalaujama forma. Oferta ir akceptas buvo pareikšti per Palangos miesto notarą Romualdą Stankaitį, t. y.
notarine forma. Kai šalys susitaria
dėl visų esminių sutarties sąlygų, sutartis galioja, nors susitarimas dėl
antraeilių sąlygų ir atidėtas.
Notarinės sutarties pasirašymas, notariškai apsikeitus oferta ir akceptu, yra
tik formalumas. Šalys, per notarą
apsikeisdamos raštais, sulygo dėl esminių sutarties sąlygų – parduodamo ir perkamo
nekilnojamojo turto ir kainos.
3. Netinkamas atsakovės
savo pareigų vykdymas ir nesąžiningas elgesys esant ikisutartiniams santykiams
trukdo ieškovei realizuoti įgytą nuosavybės teisę. Elgiantis
nesąžiningai, sudarant apsimestinį ir gerai moralei prieštaraujantį sandorį,
net ir esant ikisutartiniams santykiams, tokio elgesio pasekmes reglamentuoja įstatymas.
Teismas nepagrįstai teigė, kad ieškovė neįrodė, jog mainų sandoris buvo
apsimestinis. Mainų sutarties, kaip apsimestinio sandorio, sudarymą patvirtina tai, kad atsakovas R. Š. įsigijo sau butą, kurį tos pačios
dienos vakarą jau siūlė mainyti, o kitą dieną ir išmainė. Nurodytos aplinkybės
patvirtina, kad butą R. Š. įsigijo vieninteliu tikslu - išmainyti į A. T. nekilnojamojo turto
dalį ir taip išvengti kito pirkėjo. Be to, kaip matyti iš mainų sutarties 2.5 punkto, šalys
žemės sklypo ir buto dalis vertino 155 161 Lt, t. y. daugiau, nei A. T. būtų gavusi pardavusi
ginčo turtą
ieškovei. Atkreiptinas
dėmesys, kad mainų sutarčiai taikomos pirkimo-pardavimo sutartis reglamentuojančios normos.
Mainų sutarties atveju abi mainų sutarties šalys laikomos ir perduodamos prekės
pardavėju, ir gaunamos prekės pirkėju. Pačioje mainų sutartyje yra užfiksuotas dviejų
sutarčių sudarymas vienu metu – abi šalys ir perka, ir parduoda. Tai ir buvo tikroji
sutartis, kurią bandyta paslėpti po mainų sandoriu.
4.
Nekilnojamojo
turto mainų sandorio sudarymas, pateikus neatšaukiamą ofertą parduoti tą patį objektą,
prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, nes įstatymų leidėjas
numatė, kad bendraturtis turi pirmenybės teisę pirkti parduodamą bendrąja nuosavybe
esančią dalį ta pačia kaina ir sąlygomis. Vien apsimestinio sandorio sudarymas jau yra
amoralus poelgis. 2006 m. vasario 13 d. pateikusi akceptą į atsakovės ofertą, ieškovė
sužinojo esanti
apgauta, kadangi turtas buvo perleistas mainų sutarties pagrindu. CK 6.163 str. 1 dalyje
įtvirtinta principinė nuostata - šalys privalo elgtis sąžiningai ir esant ikisutartiniams
santykiams. Paminėti atsakovų veiksmai prieštarauja teisingam supratimui apie padorumą ir
sąžiningumą, todėl apgaule pažeistos ieškovės teisės yra ginamos įstatymo ir turi
būti atstatytos.
5. Teismas neteisingai
nurodė, kad CK 6.169 straipsnis numato galimybę atšaukti ofertą. Terminuota oferta yra
neatšaukiama (CK 6.169 str. 2 d. 1 p.).
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai A. T. ir R. Š. prašė apeliacinį skundą
atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė,
kad mainų sutarčiai taikomos ne visos pirkimo-pardavimo teisinius santykius
reglamentuojančios normos, o tik tos, kurios nepakeičia mainų sutarties esmės.
Apeliacinis skundas atmestinas. Išnagrinėjusi
bylą apeliacine tvarka pagal ieškovės atstovo paduotą apeliacinį skundą teisėjų
kolegija padarė išvadą, kad atmesdamas ieškinį pirmosios instancijos teismas
priėmė teisingą sprendimą.
Atsakovei A. T. bendrosios dalinės
nuosavybės teise priklausė dalis žemės sklypo ir buto gyvenamajame name J. Š. g. 11-6/Jūros takas
6-6, Palangos m. 2006 m. sausio 13 d. atsakovė per notarą pateikė ieškovei
pranešimą apie tai, kad ji ketina parduoti jai priklausančias žemės sklypo dalį
ir visą buto dalį už 140 000 Lt (b. l. 14-15). Šiuo pranešimu atsakovė prašė
ieškovės ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo pranešimo gavimo dienos per notarą
pareikšti savo norą pasinaudoti bendraturčio pirmenybės teise pirkti parduodamą
žemės sklypo ir buto dalį arba pranešti apie atsisakymą pirkti. 2006 m. vasario
13 d. ieškovė per notarą pateikė atsakovei pranešimą apie tai, kad priima
atsakovės pasiūlymą pirkti visą žemės sklypo ir buto dalį (b. l. 16), tačiau
atsakovė šiuos daiktus 2006 m. vasario 1 d. mainų sutartimi jau buvo perleidusi
atsakovui R. Š. (b. l. 43-44). Ieškovės atstovo nuomone, atsakovės A. T. pranešimas dėl
ketinimo parduoti bendrąja nuosavybe esančio turto dalį laikytinas oferta -
pasiūlymu sudaryti sutartį (CK 6.167 str.). Kadangi atsakovės pranešime buvo
nurodytas terminas, per kurį ieškovė turėjo pateikti atsakymą dėl pageidavimo
pasinaudoti pirmenybės teise pirkti parduodamą turto dalį arba atsisakyti šios
teisės, ieškovės atstovo teigimu, atsakovė buvo pateikusi neatšaukiamą ofertą. Kadangi
ieškovė pareiškė atsakovei, jog priima pasiūlymą pirkti parduodamą turto dalį,
t. y. akceptavo atsakovės ofertą, ieškovės atstovo teigimu, atsakovės
parduodamos turto dalies pirkimo-pardavimo sutartis laikytina sudaryta nuo to
momento, kada atsakovė gavo ieškovės akceptą (CK 6.181 str. 1 d.). Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad atsakovės A. T. pranešimas apie
ketinimą parduoti jai priklausančią bendro turto dalį negali būti suvokiamas
kaip oferta CK 6.167-6.171 straipsnių prasme.
CK 4.79 straipsnyje nustatyta tvarka
realizuojama bendraturčių pirmenybės teisė pirkti parduodamas dalis, esančias
bendrąja nuosavybe. Šioje įstatymo normoje imperatyvia forma įtvirtinta dalies,
esančios bendrąja nuosavybe, pardavėjo pareiga raštu pranešti kitiems
bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį ne bedraturčiui. Kai parduodama
dalis nekilnojamojo daikto, į kurį turima bendrosios nuosavybės teisė, apie tai
turi būti pranešama per notarą (CK 4.79 str. 2 d. ). Gavę tokį pranešimą kiti
bendraturčiai gali pasinaudoti pirmenybės teise pirkti parduodamą bendrosios
nuosavybės dalį tomis sąlygomis, kurios buvo nurodytos pardavėjo pranešime.
Aiškinant CK 4.79 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos normos turinį darytina
išvada, kad įstatymo leidėjas įtvirtino bendraturčio pareigą pranešti kitiems
bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį tais atvejais, kai ketinama
parduoti ne bedraturčiui. Jeigu bendrosios nuosavybės dalį ketinama parduoti
vienam iš bendraturčių, apie tai pranešti kitiems bendrabučiams neprivaloma. Be
to, nėra jokio pagrindo daryti išvadą, jog pranešimas apie ketinimą parduoti
bendro turto dalį turi būti suprantamas kaip pardavėjo pasiūlymas kitam
bendraturčiui pirkti bendro turto dalį. Kaip jau minėta, įstatyme numatytas
toks privalomas pranešimas kitiems bendratučiams turi būti atliekamas tais
atvejais, kai ketinama parduoti turtą ne bendraturčiui, todėl teisiškai
nepagrįstu laikytinas teiginys, kad tokiu pranešimu įgyvendinamas CK 6.162 ir
6.167 straipsniuose apibūdintas pasiūlymas sudaryti sutartį. Ieškovės atstovo
apeliaciniame skunde išdėstytas teiginys, kad šioje byloje turėtų būti taikoma
klasikinė ofertos ir akcepto, kaip sutarčių sudarymo elementų, įgyvendinimo
taisyklė yra teisiškai nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas padarė
teisingą išvadą, kad ieškinio reikalavimas ieškovės atsakymo į atsakovės
pranešimą dėl ketinimo parduoti turtą pagrindu pripažinti tarp šalių sudarytą
nekilnojamojo turto dalies, esančios bendrąja nuosavybe, pirkimo-pardavimo
sutartį yra neparemtas įstatyme numatytais nuosavybės teisės įgijimo
pagrindais. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad
patikslinto ieškinio reikalavimai, susiję su nuosavybės teisės pagal
pirkimo-pardavimo sandorį ieškovei pripažinimu į atsakovei A. T. priklausiusią bendro
turto dalį (patikslinto ieškinio reikalavimų 3-5 punktai), yra nepagrįsti.
Apeliaciniame skunde nurodytas motyvas, kad
atsakovė, pateikusi ieškovei, kaip bendraturtei, pranešimą apie ketinimą
parduoti bendro turto dalį, nebegalėjo sudaryti kitos sutarties dėl to paties
nekilnojamojo turto iki nesuėjo atsakymo į šį pranešimą pateikimo terminas,
prieštarauja daiktinės nuosavybės teisės prigimčiai ir esmei. Nuosavybės teisė
į daiktus yra absoliuti (CK 4.20 str.). Civiliniai teisiniai santykiai yra
reglamentuojami ir turi būti grindžiami vadovaujantis nuosavybės teisės, kaip
absoliučios teisės, neliečiamumo principu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos
23 str., CK 1.2 str. 1 d.). Nuosavybės neliečiamumas reiškia, kad savininko
teisių laisvai disponuoti savo nuosavybe apribojimai ar suvaržymai galimi tik
paties savininko valia, įstatymo nustatytais atvejais arba teismo sprendimu.
Įstatymas niekaip nevaržo turto, esančio bendrąja nuosavybe, savininko teisės
pakeisti savo valią dėl jam priklausančios turto dalies perleidimo būdo po to,
kai jis pranešė kitiems bendraturčiams apie ketinimą perleisti šią turto dalį
pirkimo-pardavimo sandoriu. Nei įstatymu, nei teismo sprendimu nebuvo suvaržyta
ar apribota atsakovės A. T. teisė pakeisti valią dėl savo dalies
bendrojoje nuosavybėje perleidimo būdo, t. y. vietoje ketinimo parduoti jai
priklausančią nekilnojamųjų daiktų dalį, perduoti ją mainais į kitą daiktą.
Teisėjų kolegija sutinka su atsakovų atsiliepime į apeliacinį skundą išsakytais
argumentais, jog teiginys, kad atsakovė A. T. negalėjo pakeisti
valios dėl turto perleidimo būdo bei privalėjo sudaryti pirkimo-pardavimo
sutartį, prieštarauja tiek teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams,
tiek konstitucinei asmens nuosavybės teisei, nes negalima versti asmenį perleisti
savo nuosavybę prieš valią.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios
instancijos teismo išvada, jog byloje nebuvo įrodytas ginčijamos mainų
sutarties apsimestinumo faktas. Ieškovė nepateikė įrodymų, kuriais remiantis
būtų galima pripažinti, jog mainų sutartis buvo apsimestinis sandoris, juo
siekiant pridengti kitą, t. y. pirkimo-pardavimo faktinį sandorį. Įrodinėdamas
apsimestinio mainų sandorio aplinkybes ieškovės atstovas, be kita ko, nurodė,
kad mainų sutartimi buvo užfiksuotas dviejų sutarčių sudarymas vienu metu – abi
sutarties šalys ir pirko, ir pardavė. Pasak ieškovės atstovo, atsakovas R. Š. nupirko, o atsakovė A. T. pardavė ginčo
nekilnojamuosius daiktus, nors to negalėjo daryti iki nesibaigė terminas atsakyti
į ieškovei per notarą įteiktą pranešimą apie ketinimą parduoti tuos daiktus.
Ieškovės atstovo teigimu, atsakovė A. T. buto
pirkimo-pardavimo sutartį galėjo sudaryti ir be atsakovo R. Š. įsikišimo. Šių ir
kitų skunde nurodytų aplinkybių visuma, pasak ieškovės atstovo, patvirtina, kad
mainų sandoriu buvo pridengtas ginčo daiktų pardavimas atsakovui R. Š. . Su tokiais
argumentais nėra pagrindo sutikti.
Mainų
sutarčiai taikomos pirkimo-pardavimo sutarties taisyklės, kiek jos
neprieštarauja CK šeštosios knygos XXIV skyriaus normoms, reglamentuojančioms
mainų santykius, ir mainų esmei (CK 6.432 straipsnio 2 d.). Mainai ir
pirkimas-pardavimas nėra tapatūs sandoriai. Mainų esmė yra apsikeitimas
daiktais. Sudarant mainų sutartį sutampa sutarties šalių ketinimai perleisti
turimą daiktą, tuo pačiu įsigyjant kitą daiktą, kurį turi antroji sutarties
šalis. Sudarant mainų sutartį paprastai sutaupoma laiko ir lėšų, nei sudarant
dvi pirkimo-pardavimo sutartis. Šalių susitarimą už perleidžiamą daiktą gauti
kitą daiktą gali lemti infliacija, įgyjamo daikto ypatybių priimtinumas ir
kitos objektyvaus bei subjektyvaus pobūdžio priežastys. Mainų sandorio
sudarymas yra aktualus tais atvejais, kai sandorio šalių pagrindinis siekis –
ne gauti perleidžiamo daikto vertę atitinkančią pinigų sumą, bet įgyti
individualiais požymiais apibrėžtą kitos šalies turimą daiktą, išsiskiriantį
tam tikromis ypatybėmis, kurios jį įgyjančiai šaliai yra svarbios ir priimtinos (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio
19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38/2005, procesinio sprendimo
kategorija 42.5; 42.6; 52.3, „Teismų praktika“ Nr. 23, p.146-155). Šioje byloje nustatyta, kad buvo mainomi
nekilnojamieji daiktai: dalis buto daugiabučiame gyvenamajame name bei
atitinkama teisė į dalį bendro žemės sklypo išmainyti į butą, t. y.
mainyti individualiais požymiais apibrėžti nekilnojamieji daiktai. Atsakovė A. T. , perleisdama jai nuosavybės teise priklausančio turto
dalį, kaip atlyginimą už jį pasirinko ne turto vertę atitinkančią pinigų sumą,
bet nusprendė įsigyti kitą konkretų daiktą – atskirą butą. Atsakovės A. T. procesiniuose dokumentuose nurodyta, kad turto mainų
sandoris jai buvo naudingesnis, nei anksčiau planuojamas turto pardavimas, nes
atsakovė sutaupė lėšų, išvengė papildomų dokumentų forminimo išlaidų,
atsirandančių sudarant du atskirus sandorius, neturėjo rūpesčių ieškant kito
buto. Atsakovė taip pat nurodė, kad sudaryti mainų sandorį skatino ir tai, kad
dėl didėjančių nekilnojamojo turto kainų ji ėmusi baimintis už gautą pardavus
turtą pinigų sumą nebeįstengsianti įsigyti kito jai priimtino gyvenamojo būsto
(b. l. 52-54, 119-120, 182-184). Šios atsakovės nurodytos aplinkybės,
paskatinusios ją apsispręsti dėl mainų sandorio sudarymo, nėra paneigtos ar
nuginčytos. CK 4.79 straipsnis, nustatantis bendrosios nuosavybės dalies
perleidimo specialiąsias sąlygas, kitiems bendraturčiams suteikia pirmenybės
teisę šią dalį įgyti tik tais atvejais, kai jis turi galimybę pasiūlyti tas
pačias sandorio sąlygas. Neabejotina, kad ieškovė neturėjo galimybės A. T. pasiūlyti tokių pat sandorio sąlygų, kokios buvo
sulygtos su atsakovu R. Š. , nes negalėjo pasiūlyti A. T. jos ketinamo įgyti buto. Dėl šios priežasties atsakovei
A. T. neatsirado prievolė vykdyti CK 4.79 straipsnio
2 dalies įpareigojimo pranešti bendraturčiui apie pasikeitusį ketinimą
perleisti savo bendrosios nuosavybės dalį mainų sandorio pagrindu.
Byloje
pasitvirtino, kad po ginčo mainų sandorio sudarymo atsakovė A.
T. ne tik įregistravo nuosavybės teisę į mainais iš atsakovo R. Š. įgytą butą (b. l. 87), bet ir faktiškai persikėlė į šį
butą, jame gyvena. Šios aplinkybės liudija, kad pirmosios instancijos teismas
padarė teisingą išvadą, jog byloje nebuvo įrodytas faktas apie apsimestinės
mainų sutarties sudarymą, kuria būtų dengiamas atsakovės A. T.
turto pardavimo atsakovui R. Š. sandoris.
Teisėjų
kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais
remiantis konstatuota, kad ginčijamas mainų sandoris nepažeidžia viešosios
tvarkos normų ir geros moralės principų. Jau minėta, kad neegzistavo įstatymu
ar teismo sprendimu nustatyti kokie nors apribojimai atsakovei A.
T. laisvai disponuoti nekilnojamųjų daiktų nuosavybės teise po to, kai ji
informavo bendraturtį apie ketinimą parduoti tuos daiktus kitam asmeniui (ne
bendraturčiui), atsakovės valia pakeisti apsisprendimą dėl šių daiktų
perleidimo būdo nebuvo suvaržyta. Apsisprendusi pakeisti daiktų perleidimo būdą
ir nutarusi juos perleisti mainų sutartimi, atsakovė neprivalėjo apie šį
perleidimo būdą pranešti ieškovei ar kitiems perleidžiamos žemės sklypo ir buto
dalies bendraturčiams. Atsakovų veiksmai nebuvo draudžiami įstatymo ir
neprieštaravo teisės aktų reikalavimams, teisės normos, reguliuojančios
bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo teisinius santykius, jų subjektų
teises ir pareigas, nebuvo pažeistos, neįrodyta, kad ginčijamas mainų sandoris
būtų apsimestinis. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms nėra pagrindo
pripažinti, jog ginčijamas mainų sandoris sudarytas pažeidžiant viešąją tvarką
ar gerą moralę. Atsakovės valinių veiksmų pakeisti anksčiau planuotą turto
perleidimo būdą sąžiningumas ar nesąžiningumas galėtų būti vertinamas nebent
tiek, kiek tai sietina su asmens moralinės pareigos supratimu operatyviai
pranešti bendraturčiams, o konkrečiu atveju – ieškovei apie tai, kad dėl
apsisprendimo perleisti nuosavybės dalį mainų sutartimi nebegalioja raštiškas
pranešimas dėl ankstesnio ketinimo juos parduoti. Tačiau atsakovės sąžiningumo
vertinimas šiuo aspektu neduoda pagrindo ginčijamą sandorį laikyti ydingu ieškovės
nurodytais teisiniais pagrindais.
Remdamasi
išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti arba keisti
pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais
motyvais nėra pagrindo.
Atmetus
ieškovės atstovo apeliacinį skundą, iš ieškovės priteistinos atsakovams
advokato teisinės pagalbos išlaidos pagal apeliacinės instancijos teismui
pateiktus išlaidas patvirtinančius dokumentus (b. l. 190-193).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio
proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r ė:
Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 4 d.
sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės J. B. advokato
teisinės pagalbos išlaidas: atsakovei A. T. – 2360 Lt,
atsakovui R. Š. - 2360 Lt.
Priteisti iš ieškovės J. B. į
valstybės biudžetą 12 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu
apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Marytė Mitkuvienė
Gintaras Pečiulis
Vincas Verseckas