Administracinė byla Nr. A-1235-858/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00065-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas D. B. (toliau – ir pareiškėjas) prašo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1).

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2013 m. rugpjūčio 11 d. iki 2013 m. gruodžio 3 d. Šios įstaigos kamerose nebuvo užtikrintas privalomas vienam asmeniui turintis tekti 3,6 kv. m plotas. Dėl vietos trūkumo kamerose pareiškėjas negalėjo judėti bei pasiruošti gynybai valstybės institucijose. Lukiškių TI-K kamerose trūko oro. Dėl nuolatinės drėgmės ir pelėsių D. B. negalėdavo gerai išsimiegoti, rytais jam skaudėdavo galvą, sutriko kraujospūdis. Tarp kalinamų asmenų kildavo nesutarimai ir konfliktai. Pareiškėjas pasidarė irzlesnis, nervingesnis ir mažiau bendraujantis. Jis patyrė psichologinį, dvasinį bei emocinį stresą, labai išgyveno.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 6–11).

Atsiliepime atsakovės atstovas paaiškino, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Nurodė, kad nuo 2013 m. rugpjūčio 12 d. iki 2013 m. rugpjūčio 13 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kamerose visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.

Atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybę pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, didžiausias tardymo izoliatoriuje leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti 625, o didžiausias areštinėje leidžiamų laikyti areštą atliekančių nuteistųjų skaičius neturi viršyti 29. Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 1 skyriaus 11.1 punkte yra nurodytas didžiausias Lukiškių TI-K leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius, kurio negalima viršyti – 300 asmenų (kalėjime). Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Didžiausią dalį Lukiškių TI-K esančių asmenų sudaro suimtieji, taip pat čia yra laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos bei nuteistieji, kurie palikti atlikti ūkio darbus. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75, jie laikomi po vieną (tik retais atvejais jų pačių prašymu jie gali būti laikomi po 2 asmenis).

Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktų reikalavimus. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose nustatytas inventorius.

Atkreipė dėmesį, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose – už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius visą laiką pristatomas į kameras, išduodama kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja valikliais. Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kurią kiekvienais metais pratęsia. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2015 m. Lukiškių TI-K vėl sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus resursus ir iš valstybės biudžeto gautas lėšas. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, stiklus, klozetus, laužo langus, griauna atitvarines sieneles, skiriančias klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan., todėl visiškai suremontuotose kamerose neretai tenka daryti pakartotinį remontą.

Pažymėjo, kad visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti. Atsižvelgiant į miegamųjų vietų skaičių kamerose, lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui bei higienos reikmenims sudėti. Stalai įrengti vadovaujantis protingumo principu – nedidelėje kameroje negali būti didelis stalas. Standartinėse kamerose stalai yra dviem pasukamomis kėdutėmis. Daugelis kalinamų asmenų kaip stalą naudoja medinę spintelę, todėl maždaug 8 kv. m kameroje apgyvendinti keturi asmenys gali valgyti vienu metu.

Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliai per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Nurodo, kad pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nuskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Suimtųjų ir nuteistųjų asmenų privatumo ir judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai bei patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. D. B. patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, dėl kurio jis pateko į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atsakovo atstovas traktuoja kaip nesąžiningą norą pasipelnyti iš valstybės. Mano, kad sprendžiant skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Tvirtina, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos atsiliepimo į D. B. skundą nepateikė.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 28 d. sprendimu pareiškėjo D. B. skundą tenkino iš dalies – D. B. iš Lietuvos valstybės priteisė 780 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 52–57).

Teismas nurodė, kad iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų matyti, jog nuo 2013 m. rugpjūčio 14 d. iki 2013 m. gruodžio 2 d. laikant pareiškėją 7,94 kv. m ploto Lukiškių TI-K kamerose Nr. 147, Nr. 176 ir Nr. 193 su dar 2 arba 3 asmenimis, buvo pažeisti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatyti reikalavimai. D. B. ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas 113 dienų. Teismas nurodė, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog nepažeidžiant pareiškėjo teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, D. B. buvo laikomas tik 2 dienas. Taigi, pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K, 111 dienų nebuvo skirta pakankamai ploto. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nuostatas, atsižvelgiant į grupę, kuriai priskirti nuteistieji, bei jų buvimo kalėjime laikinumą, suteikiamas nuo dviejų valandų iki valandos pasivaikščiojimas. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui ploto trūkumas iš dalies buvo kompensuojamas sudarant galimybę pasivaikščioti kiemelyje, kadangi pasivaikščiojimo kiemeliai yra pakankami ir tinkamai įrengti, suteikiant teisę suimtiesiems (nuteistiesiems) ne tik pasivaikščioti, bet ir pažaisti, pasportuoti. Pareiškėjo teiginiai, kad jam nebuvo sudaryta galimybė pasiruošti ginti savo teises, teismo atmesti kaip nepagrįsti.

Dėl kitų kalinimo sąlygų teismas nurodė, kad kameros vėdinamos natūraliai per langus. Tai atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 punkto 24 reikalavimą, kuriame nurodyta, kad gyvenamos patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Vadovaudamasis Lukiškių TI-K pateiktu Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. balandžio 23 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13-3)-13.16-376 teismas nurodė, kad išmatuota dirbtinė dieninė apšvieta Lukiškių TI-K kameroje Nr. 124 siekė 280 lx, taigi atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimus. Atitinkamai naktinė dirbtinė apšvieta toje pačioje kameroje siekė 50 lx ir neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 23 punkto reikalavimų. Patikrinimo metu Lukiškių TI-K kameroje Nr. 124 nebuvo valymo inventoriaus, tačiau pagal institucijos vidaus tvarką, šią kamerą valo Lukiškių TI-K administracijos paskirti valytojai. Šioje kameroje greta durų buvo įrengtas sanitarinis mazgas su tiekiamu šaltu vandeniu. Teismas atkreipė dėmesį, kad aptartas patikrinimas buvo atliktas dar pareiškėjui nebūnat Lukiškių TI-K. Kitų duomenų nėra pateikta. Kadangi dėl netinkamos kamerų būklės ar kitų kalinimo sąlygų D. B. nei į Lukiškių TI-K administraciją, nei į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą nesikreipė, teismas padarė išvadą, kad jam kalint, sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje esantys duomenys patvirtino, kad Lukiškių TI-K 2013 m. gruodžio mėnesį dėl dezinsekcijos sudarė sutartį su UAB „Dezinfa“, kuria bendrovė įsipareigojo Lukiškių TI-K atlikti ropojančių vabzdžių kontrolę ir naikinimą. Šia sutartimi kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo atlikti tyrimus, nustatyti kenkėjų rūšį, patekimo kelius bei imtis kontrolės priemonių. Pirmosios instancijos teismo vertinimu tai rodo, jog Lukiškių TI-K buvo skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų naikinimui.

Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės bei jų teisinis vertinimas rodo, jog Lukiškių TI-K pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl privalomo vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto neužtikrinimo. Lukiškių TI-K teiginys, kad tinkamai laikytis kalinimo tvarkos trukdė per mažas finansavimas, teismo vertinimu teisinės reikšmės neturi, nes ja gali būti grindžiamas tik klausimas dėl kaltės buvimo, tuo tarpu atlyginant žalą pagal CK 6.271 straipsnį, kaltė nėra svarbi.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas D. B. prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 28 d. sprendimą priteisiant pareiškėjui 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 65).

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo 780 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra per maža, neatitinkanti pareiškėjo patirtų išgyvenimų. Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neatsižvelgė į suprastėjusią sveikatos būklę, neatsižvelgė į šias faktines aplinkybes: tualetai nebuvo uždengti iš visų pusių, kameroje esančių stalų ir lovų užimamas plotas nebuvo išskaičiuotas iš bendro kameros ploto. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į suformuotą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, pateikęs atsiliepimą į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą atmesti (74–77).

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą atkreipia dėmesį, kad duomenų, dėl kameros ploto normos vienam asmeniui, negalima vertinti vienareikšmiškai, dėl asmenų kamerose didelės kaitos (dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius, o kartu ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas kameroje kinta keletą kartų). Dėl šių priežasčių negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusio, galimai mažesnio kameros ploto nereikėtų vertinti kaip tęstinio ir intensyvaus pažeidimo, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą. Akcentuoja, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių, kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Nurodo, kad nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi būti nustatytos visos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės sąlygos. Pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, o abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, todėl teisės pažeidimo pripažinimas tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, taigi ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą teismo prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 70–71).

Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nepateikė nei teisinių, nei faktinių argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas. Pažymi, kad pareiškėjo samprotavimai yra nepagrįsti jokiais įrodymais. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas D. B. kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo kalinimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 12 d. iki 2013 m. gruodžio 3 d., Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, atlyginimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies t. y. nustatė, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K, 111 dienų nebuvo skirta pakankamai ploto ir D. B. iš Lietuvos valstybės priteisė 780 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Šiuo atveju, apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas. Todėl remdamiesi minėta praktika ir patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, įvertinusi byloje surinktą medžiagą nagrinėjamu atveju aktualių teisės aktų kontekste, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, padarytomis tinkamai ir detaliai įvertinus aktualų teisinį reguliavimą bei bylos faktines aplinkybes, dėl kalinimo sąlygų, susijusių su patalpų vėdinimu, apšvieta, vabzdžių kontrole ir naikinimu bei Lukiškių TI-K perpildymu, ir iš naujo šiais aspektais išdėstytų argumentų nekartoja.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir netinkamai ištyrė aplinkybes dėl pablogėjusios sveikatos būklės. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas tiek skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde nenurodo konkrečių aplinkybių susijusių su sveikatos būklės pablogėjimu. Pareiškėjas šiuo atveju apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais dėl sveikatos būklės t. y. jautė diskomfortą, psichologinę kančią, negalėjo gerai išsimiegoti, skaudėjo galvą, buvo sutrikęs kraujospūdis. Savo ruožtu, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų minėtus teiginius, nenurodė aplinkybių, ar apskritai ginčo laikotarpiu pareiškėjas dėl sveikatos problemų kreipėsi su skundais į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas institucijas. Be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad Lukiškių TI-K pažeidus asmens teisę į tinkamas kalinimo sąlygas pareiškėjui D. B. buvo sukelti nepatogumai, emocinis sukrėtimas. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, konstatuotina, jog pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir netinkamai ištyrė aplinkybes dėl pablogėjusios sveikatos būklės pripažinti nepagrįstais.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad tualetai kamerose nebuvo uždengti iš visų pusių ir dėl to buvo sumenkintas pareiškėjo orumas. Šiame kontekste teisėjų kolegija nurodo, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Akcentuotina, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota to teismo sprendimu. Proceso šalių pareiga elgtis sąžiningai iš esmės nesuderinama su faktinio pagrindo keitimu (papildymu), kai tai nemotyvuotai ir nepagrįstai daroma tik apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3364-520/2016). Pažymėtina, kad aplinkybės, susijusios su sanitariniu mazgu, nebuvo nurodytos skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Atitinkamai darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino minėtų pareiškėjo argumentų. Kadangi pareiškėjas minėtus argumentus nurodė tik apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija jų nenagrinėja, nes pareiškėjas skunde buvo aiškiai nurodęs ginčo ribas, taigi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su sanitarinio mazgo atribojimu nuo kameros, kurie nebuvo nurodyti skunde, peržengia šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas.

Iš pareiškėjo apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas nesutinka su jam priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, todėl teisėjų kolegija plačiau pasisako dėl skundžiamos neturtinės žalos dydžio bei kameros ploto reikalavimų.

Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 12 d. iki 2013 m. gruodžio 2 d. buvo kalinamas  iš viso 113 dienų, iš kurių 111 dienų nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui, laikomam kameroje, tenkančio 3,6 kv. m ploto reikalavimas, kurį nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į EŽTT suformuotą praktiką, kurioje EŽTT didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją pasisakė dėl minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologijos, nurodydamas, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. EŽTT taip pat pažymėjo, kad pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinio ir konkretaus kvadratinių metrų skaičiaus, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos. EŽTT šiame sprendime nurodė, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, kad kai vertinamas kalinimas kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m, erdvės veiksnys išlieka svarbus sprendžiant dėl kalinimo sąlygų adekvatumo. Nagrinėjamu atveju akcentuotina, kad minėtame Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme taip pat nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą turėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Dėl šių priežasčių, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pagrįstai taikė būtent šį standartą, įtvirtintą minėtame įsakyme. Tačiau EŽTT vertinimu, bet kokiu atveju yra svarbu atsižvelgti į tai, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

Atsakovo pateiktame atsiliepime nurodoma, kad pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 12 d. kameroje Nr. 124 buvo laikomas vienas. Tai įvertinusi teisėjų kolegija, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo galimybė judėti nebuvo suvaržyta (kameros plotas 7,31 kv. m). 2013 m. rugpjūčio 13 d. pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 193, kurioje buvo dviese su kitu asmeniu (kameros plotas 7,94 kv. m). Iš minėtos kameros Nr. 193 ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą, vienam asmeniui teko mažiau nei 4 kv. m, bet daugiau nei 3 kv. m. Šiuo atveju, vertinant ar pareiškėjo judėjimo laisvė buvo suvaržyta, atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kad jam dėl kameroje esančių baldų, sanitarinio mazgo, buvo suvaržyta judėjimo laisvė – pareiškėjas kreipėsi tik dėl bendro mažo kameros ploto, teigiant, kad baldai neturėtų būti įskaičiuojami į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme numatytą 3,6 kv. m minimalaus ploto ribą. Be to nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas bendrai įvertino pareiškėjo judėjimo galimybes, nurodydamas, jog pareiškėjui ploto trūkumas buvo kompensuojamas sudarant galimybę kasdien pasivaikščioti kiemelyje. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kiemeliai yra pakankami ir tinkamai įrengti, suteikiant asmenims galimybę ne tik pasivaikščioti bet ir pasportuoti. Atsižvelgiant į tai, konstatuojama, kad ir 2013 m. rugpjūčio 13 d. pareiškėjo teisė normaliai judėti kameroje nebuvo varžoma.

Apibendrinant minėtą EŽTT praktiką bei nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Lukiškių TI-K, nesudarydamas minimalių teisės aktais užtikrintų kalinimo sąlygų, veikė neteisėtai. Neabejotina, kad kameros erdvės trūkumas tiesiogiai turėjo įtakos pareiškėjui ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes neteisėtai suvaržant asmens teises ir laisves. Dėl to, konstatuojama, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai konstatavo CK 6.271 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimą, nustatė, jog pareiškėjo teisė į kalinimą teisės aktuose nustatytus ploto reikalavimus atitinkančioje kameroje buvo pažeista, nurodė tikslią šio pažeidimo trukmę.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, spręsdamas neturtinės žalos apskaičiavimo klausimą, netinkamai įvertino neturtinės žalos dydį, neatsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.); kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinės valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją); kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams); kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). Atkreiptinas dėmesys, kad EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Vadinasi, EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr., pvz., EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Šiame kontekste pasisakytina, kad EŽTT praktikoje nurodoma, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). Svarbu tai, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015). Taigi pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad teismas, apskaičiuodamas jam priteistiną neturtinę žalą, turėtų vadovautis EŽTT praktika, atmetami kaip nepagrįsti.

Atkreipiamas dėmesys, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi, kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.

Šiuo atveju pažymėtina, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis buvo kalinamas pakankamai ilgą laiką t. y. 111 dienas. Atkreiptinas dėmesys, jog dažnu atveju pareiškėjui tekdavo 2,6 kv. m ploto, atskirais laikotarpiais vos 1,9 kv. m, todėl toks minimaliai tenkančio ploto vienam asmeniui pažeidimas laikytinas sunkiu. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija, išanalizavusi reikšmingus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, pareiškėjo nurodomus neigiamus padarinius, byloje pateiktus duomenis apie pareiškėjo sveikatos būklę (nenustatyta, kad dėl laikymo kameroje sąlygų ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo sveikatai būtų atsiradusi kokia nors žala, taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl suprastėjusios sveikatos būklės būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K), atsižvelgusi į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimo intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. – 1 000 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 289,62 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181/2014, 2015 m. gegužės 26 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-699/2015, 2017 m. sausio 17 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-38-942/2017 ir kt.), tai, kad nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priteista pareiškėjui pinigų suma šiuo konkrečiu atveju laikytina pagal faktines bylos aplinkybes teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančiu piniginiu atlygiu pareiškėjui už patirtą neturtinę žalą. Pareiškėjo prašomos sumos (5 000 Eur) priteisimas pagal pirmiau aptartas šios individualios bylos aplinkybes būtų aiškiai neproporcinga, neatitinkanti pažeidimo masto ir intensyvumo, teisingumo ir protingumo kriterijų kompensacija. Vien tai, kad priteista suma neturtinei žalai apeliantui atrodo pernelyg maža, nėra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti pareiškėjui didesnę piniginę kompensaciją.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės ir procesinės teisės normas taikė iš esmės tinkamai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 28 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Ramūnas Gadliauskas

              Irmantas Jarukaitis

              Skirgailė Žalimienė