Administracinė byla Nr. AS-374-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00146-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. gegužės 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. S. skundą atsakovui Varėnos rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo, neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėja 2016 m. vasario 2 d. pateikė skundą Kauno apygardos administraciniam teismui, prašydama: 1) pripažinti neteisėtais ir panaikinti Varėnos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. gruodžio 31 d. raštą Nr. PSD-5271-(3.21) „Dėl informacijos pateikimo“ ir Varėnos rajono savivaldybės administracijos 2015 m. gruodžio 14 d. raštą Nr. PSD-5079-(5.23) „Pasiūlyti dėl perkėlimo į kitas pareigas“; 2) nustatyti, kad Varėnos rajono savivaldybės administracijos Teisės ir civilinės metrikacijos skyriaus vyriausiojo specialisto (tarnybinio atlyginimo koeficientas – 13,0) pareigybės, patvirtintos Varėnos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. DV-1241, pagal pareiginius nuostatus atitinka valstybės tarnautojo pareigas; 3) priteisti 10000 Eur neturtinę žalą.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 9 d. nutartimi atsisakė priimti D. S. skundą.

Teismas nustatė, kad Varėnos rajono savivaldybės administracija 2015 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. Nr. PSD-5079-(5.23) informavo pareiškėją, jog 2016 m. sausio 1 d. bus panaikinta jos užimama Civilinės metrikacijos skyriaus vyriausiojo specialisto (lygis – A, kategorija – 7) pareigybė ir pasiūlė pareiškėjai užimti Teisės ir civilinės metrikacijos skyriaus vyriausiojo specialisto (tarnybinio atlyginimo koeficientas – 13,0) pareigas nuo 2016 m. sausio 1 d. Varėnos rajono savivaldybės administracija 2015 m. gruodžio 31 d. raštu Nr. PSD-5271-(3.21) informavo pareiškėją, jog atsižvelgiant į pareiškėjos 2015 m. gruodžio 16 d. nesutikimą eiti pasiūlytas pareigas, nuo 2016 m. sausio 4 d. jai paliekamos eitos pareigos iki kol išnyks Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje nurodyti pagrindai.

Teismas sprendė, kad minėti Varėnos rajono savivaldybės administracijos raštai yra tik tarpiniai dokumentai, kurie yra pagrindas (vada) įstaigos vadovui (kitam įgaliotam asmeniui) priimti baigiamąjį (galutinį) nagrinėjamos viešojo administravimo procedūros aktą – įsakymą dėl atleidimo iš tarnybos. Minėti raštai negali būti savarankišku skundo objektu ir savarankišku administracinės bylos dalyku, kadangi jie yra tik vieni iš vientisos (vienos) administracinės procedūros metu surašomų tarpinių dokumentų. Konkrečias teisines pasekmes gali sukelti tik įstaigos vadovo ar kito įgalioto asmens įsakymas atleisti iš užimamų pareigų, todėl visos faktinės aplinkybės, susijusios su nauja Varėnos rajono savivaldybės administracijos struktūra, pareiškėjos pareigybės panaikinimo teisėtumu būtų vertinamos pareiškėjai ginčijant atleidimą iš tarnybos.

Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjos pateiktas skundas neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 23 straipsnio reikalavimų, t. y. netinkamai suformuluotas antrasis skundo reikalavimas. Tačiau pažymėjo, kad net ir pareiškėjai pašalinus minėtus skundo trūkumus, jis negalėtų būti priimtas nagrinėjimui teisme, kadangi įvertinus nustatytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog ginčijamų raštų panaikinimas pareiškėjos teisių ir pareigų apimčiai įtakos neturės, todėl skundžiami Varėnos rajono savivaldybės administracijos 2015 m. gruodžio 14 d. raštas Nr. Nr. PSD-5079-(5.23) ir 2015 m. gruodžio 31 d. raštas Nr. PSD-5271-(3.21) ir išvestinis reikalavimas, negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Skundžiami aktai negali būti pripažįstami individualiais teisės aktais, skųstinais administraciniam teismui, todėl skundą atsisakyta priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kaip nenagrinėtiną teismo administracinio proceso tvarka.

Teismas pažymėjo, kad žalos atlyginimas yra vienas iš civilinių teisių gynimo būdų ir pagal bendrąją taisyklę ginčai dėl žalos atlyginimo yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui (CPK 1 str. 1 d., 22 str. 1 d., CK 1.138 str. 6 p.). Išimtis iš šios taisyklės yra tuomet, kai žala yra padaroma viešojo administravimo subjektų veikimu (neveikimu) viešojo administravimo srityje, t. y. kuomet ginčo teisiniams santykiams taikytinos CK 6.271 straipsnyje įtvirtintos nuostatos. Tuomet ginčas yra teismingas administraciniam teismui (ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 22 straipsnio 1 dalį bendrosios kompetencijos teismams priskiriami nagrinėti ginčai, kylantys iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, bankroto, restruktūrizavimo ir kitų privatinių teisinių santykių. Iš skundo turinio nustatyta, kad pareiškėja prašomos priteisti neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl tiesioginės darbo vadovės asmeninio priešiškumo, jos diskriminavimo dėl sutuoktinio narystės socialdemokratų partijoje ir pan., todėl spręsta, kad ginčas kilo civilinių teisinių santykių, o ne viešoje administravimo, srityje. Todėl pareiškėjos keliamas ginčas priskirtinas nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui. Kadangi ginčo nagrinėjimas nepriskirtinas Kauno apygardos administracinio teismo kompetencijai, skundą dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atsisakyta priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

III.

Pareiškėja padavė atskirąjį skundą, prašydama panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 9 d. nutartį ir perduoti pirmosios instancijos teismui iš naujo spręsti skundo priėmimo klausimą.

Pareiškėja nurodo, kad ginčijami sprendimai sukelia jai teisines pasekmes, kadangi šiais sprendimais yra panaikinta pareiškėjos pareigybė, jų pagrindu pareiškėja tapo laikina darbuotoja iki vaikui sueis treji metai, sprendimuose išdėstyta atsakovo valia atleisti pareiškėją iš pareigų nuo 2016 m. birželio 16 d. Tvirtina, kad patenkinus pareiškėjos skundą teismo sprendimas sukeltų teisines pasekmes, nes išnyktų pagrindas atleisti pareiškėją iš darbo, taigi pareiškėjos teisės būtų iš esmės apgintos, pasikeistų jos teisių ir pareigų apimtis. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėja laiko išvestiniu.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašydamas pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas pažymi, kad 2016 m. kovo 4 d. gautas pareiškėjos sutikimas eiti Varėnos rajono savivaldybės administracijos Teisės ir civilinės metrikacijos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas nuo 2016 m. kovo 7 d. ir Administracijos direktoriaus įsakymu pareiškėja perkelta į šias pareigas. Atsižvelgiant į tai neliko ginčo administraciniame teisme objekto. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjos reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja kreipėsi į teismas, prašydama, be kita ko, panaikinti Varėnos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. gruodžio 31 d. raštą Nr. PSD-5271-(3.21) „Dėl informacijos pateikimo“, kuriuo pareiškėja informuojama, kad yra panaikinta jos pareigybė ir siūloma užimti kitas pareigas ir Varėnos rajono savivaldybės administracijos 2015 m. gruodžio 14 d. raštą Nr. PSD-5079-(5.23) „Pasiūlyti dėl perkėlimo į kitas pareigas“, kuriuo pareiškėja informuojama, kad jai nesutikus su siūlomomis naujomis pareigomis, jai nuo 2016 m. sausio 4 d. paliekamos eitos pareigos iki išnyks Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje nurodyti pagrindai, numatantys garantijas nėščioms ir vaikus auginančioms moterims.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjos ginčijami raštai yra tarpiniai procedūriniai dokumentai, nesukeliantys pareiškėjai teisinių pasekmių ir negalintys būti savarankišku ginčo administracinėje byloje objektu.

Pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009; 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010; kt.).

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą, taip pat dėl informacinio pobūdžio raštų, kuriuose nėra jokių viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų), skirtų pareiškėjui, todėl savaime toks raštas nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Teismas turi priimti nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl teisės akto, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (2011 m. birželio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011). Administracinių teismų praktikoje argumentai dėl tarpinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo paprastai gali būti nurodyti grindžiant skundą dėl galutinio sprendimo, kurio tarpiniais dokumentais jie yra (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-555/2010). Nagrinėdamas skundą dėl tam tikrą administracinę procedūrą užbaigiančio sprendimo, administracinis teismas gali nagrinėti ir tarpinių (procedūrinių) aktų (sprendimų), kurie atskirai administraciniam teismui neskundžiami, teisėtumą ir pagrįstumą bei jų poveikį galutinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Pareiškėjos ginčijamu Administracijos 2015 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. PSD-5079-(5.23), pareiškėjai remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi yra siūloma nauja pareigybė, nurodant, kad jos užimama pareigybė atitinkamu administraciniu aktu yra panaikinta. Administracijos direktoriaus 2015 m. gruodžio 31 d. raštu Nr. PSD-5271-(3.21) pareiškėjai nurodomos jos atsisakymo užimti siūlomą naują pareigybę pasekmės, t. y. pareiškėja informuojama, kad jai paliekamos eitos pareigos iki išnyks Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje nurodyti pagrindai, numatantys garantijas nėščioms ir vaikus auginančioms moterims.

Pažymėtina, kad remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas.

Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktinės aplinkybes, remdamasi nurodytu teisiniu reglamentavimu ir teismo praktika, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos ginčijami dokumentai yra tik tarpiniai dokumentai, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą (perkelti pareiškėją į kitas pareigas arba atleisti iš pareigų). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčijamas siūlymas užimti kitas pareigas ir informacijos pateikimas, kokias pasekmes sukels pareiškėjos atsisakymas šias pareigas užimti, savaime nedaro įtakos pareiškėjos teisiniam statusui. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad minėti dokumentai pareiškėjai nesukelia jokių teisinių pasekmių, nelemia pareiškėjos materialiųjų teisių ir pareigų, pareiškėjai nesuformuluotos privalomos elgesio taisyklės.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjos skundžiami raštai pagal savo turinį nėra individualūs administraciniai sprendimai, todėl negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.

Teisėjų kolegija taip pat laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjos reikalavimas nustatyti, jog Varėnos rajono savivaldybės administracijos Teisės ir civilinės metrikacijos skyriaus vyriausiojo specialisto (tarnybinio atlyginimo koeficientas – 13,0) pareigybės, patvirtintos Varėnos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. DV-1241, pagal pareiginius nuostatus atitinka valstybės tarnautojo pareigas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka, kadangi administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (pvz., 2007 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-261/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 1(11), 2007).

Pareiškėja pateiktu skundu taip pat prašė atlyginti jai neturtinę žalą. Nurodė, kad nuo pat restruktūrizacijos pradžios jaučia įtampą darbe, patiria tiesioginius grasinimus, per visą įspėjimo laikotarpį pareiškėjai nebuvo paaiškinta, kodėl yra panaikinta jos pareigybė, nebuvo teikiama informacija apie naujas pareigybes, dėl ko pareiškėja jautėsi pažeminta, nesaugi.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjos reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme. Su šia išvada apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka.

Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo tarnybinis ginčas, kai viena ginčo šalis yra valstybės ar savivaldybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo įgaliojimus (įskaitant pareigūnus ir įstaigų vadovus), kuris priskirtinas administracinio teismo kompetencijai (ABTĮ 15 str. 1 d. 5 p.). Taigi ir visi reikalavimai, susijęs su tarnybiniais santykiais, tame tarpe ir reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nagrinėjami administraciniame teisme. Priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju pareiškėjos reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo kildinamas būtent iš tarnybinių santykių, pareiškėja įvardina viešojo administravimo institucijos, kurioje dirba, galimai neteisėtus veiksmus, susijusius su jos pareigybės panaikinimu, informacijos apie naujas laisvas pareigybes nesuteikimu, kitų jos kaip darbuotojos teisių pažeidimu, iš kurių kilo neturtinė žala. Pati pareiškėja atskirajame skunde nurodo, kad reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo laiko išvestiniu iš reikalavimų panaikinti ginčijamus atsakovo raštus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad paprastai reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo nelaikomi išvestiniais reikalavimais, tačiau atsižvelgdama į šios konkrečios bylos aplinkybes, į tai, kad reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo kildinamas iš tarnybos teisinių santykių ir šių santykių šalių pareigos atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą, kurį administraciniai teismas nagrinėja pagal analogiją taikydami Darbo kodekso 250 straipsnio nuostatas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-67/2012), į pačios pareiškėjos nurodomą savo reikalavimo vertinimą, vertina, kad toks reikalavimas turėtų būti nagrinėjamas sprendžiant tarnybinį ginčą.

Šiuo atveju konstatuota, kad pareiškėjos reikalavimai dėl ginčijamų Varėnos rajono savivaldybės administracijos sprendimų nenagrinėtini teismų administracinio proceso tvarka, kadangi yra tik tarpiniai procedūriniai dokumentai, nesukėlę pareiškėjai teisinių pasekmių, taigi manytina, kad atsisakius priimti reikalavimus panaikinti ginčijamus Varėnos rajono savivaldybės administracijos sprendimus reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo taip pat negali būti priimtas nagrinėti, kadangi nesant ginčo dėl tarnybos teisinių santykių, nėra galimybės remtis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio nuostata, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis Įstatymas ir pagal analogiją taikyti Darbo kodekso nuostatų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą, todėl reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo šiuo atveju atsisakytina priimti kaip išvestinį reikalavimą, teismui nepriėmus pagrindinio reikalavimo dėl tarnybos teisinių santykių.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai atsisakė pareiškėjos skundą, todėl jo nutartis apeliacinės instancijos teismo šioje nutartyje išdėstytų papildomų motyvų pagrindu paliktina nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos D. S. atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.