Administracinė byla Nr. A-515-556/2016

      Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02082-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų   Artūro Drigoto, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“ skundą atsakovui Visuomenės informavimo etikos komisijai (Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija), tretiesiems suinteresuotiems asmenims UAB „Lrytas“, M. B., viešajai įstaigai ,,Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“ dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Lietuvos rytas“ (toliau – ir pareiškėjas, ir UAB „Lietuvos rytas“) skundu (b. l. 1–7), kurį patikslino (b. l. 70–76), prašė teismo panaikinti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimo (protokolo Nr. 17) (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria pripažinta, kad dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacijoje „Prieš mirtį liepsnose – laiškas lrytas.lt redakcijai“ buvo pažeisti Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso (toliau – ir Kodeksas) 16, 38 ir 49 straipsniai. Pareiškėjas taip pat prašė atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad Komisijos Sprendimo dalis, kuria dienraštis „Lietuvos rytas“ pripažintas 2013 m. balandžio 22 d. publikacijoje „Prieš mirtį liepsnose – laiškas lrytas.lt redakcijai“ (pareiškėjas nurodo, kad minėta publikacija buvo publikuota 2013 m. balandžio 23 d., o jos pavadinimas – „Prieš baisią žūtį – viešas laiškas“) (toliau – ir Publikacija) pažeidęs Kodekso 16, 38 ir 49 straipsnius, yra neteisėta ir nepagrįsta. Pareiškėjo teigimu, ginčijama Sprendimo dalis nekonkreti, netiksli ir nemotyvuota, priimta iš esmės neįsigilinus į faktinę situaciją ir straipsnio rengimo aplinkybes, neteisingai interpretuojant faktus bei Kodekso nuostatas. Priimant Sprendimą buvo padaryti esminiai procedūriniai pažeidimai, nes atsakovas, pažeisdamas Komisijos darbo reglamento, patvirtinto Komisijos 2012 m. kovo 5 d. sprendimu Nr. 5 (toliau – ir Reglamentas), II skyriaus 13.2, 13.4 punktų ir IV skyriaus 4 punkto reikalavimus, neinformavo pareiškėjo apie tai, kad gautas skundas dėl UAB „Lietuvos rytas“ publikacijos, jog skundas priimtas nagrinėti Komisijoje, nebuvo pateikta Komisijos posėdžio medžiaga (pareiškėjų skundas ir kt.) ir pasiūlymas pateikti savo rašytinius paaiškinimus, pareiškėjas nebuvo jokia forma informuotas apie Komisijos posėdį, neturėjo galimybės dalyvauti Komisijos posėdyje ir pateikti žodinių paaiškinimų, jam nebuvo išsiųstas Sprendimas ir apie jį sužinojo tik 2014 m. kovo 20 d., todėl priimant Sprendimą buvo pažeistos Reglamento II skyriaus 13.2, 13.4 punktų ir IV skyriaus 4 punkto nuostatos, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Kadangi Komisija Sprendimu pripažino pažeidus Kodekso reikalavimus ne Publikacijos autorę A. K., o pareiškėją, aplinkybė, kad Publikacijos autorė žinojo, jog dėl jos Publikacijos bus svarstomas skundas Komisijos posėdyje, tai pat tai, kad ji, nieko nepranešusi dienraščio redakcijai, pateikė paaiškinimus Komisijai, šiuo atveju teisinės reikšmės neturi. Komisijos Sprendimas, kuriuo pareiškėjas pripažintas pažeidęs Kodekso nuostatas, daro didelę žalą ne tik jo dalykinei reputacijai, bet ir turtiniams interesams. Dėl Sprendime nurodytų Kodekso 16 ir 49 straipsnių pažeidimų pareiškėjas paaiškino, kad Publikacijoje aprašyta faktinė situacija ir Publikacijos rengimo aplinkybės nebuvo tipinės, nes nusižudęs asmuo apie savo suicidinius ketinimus paskelbė socialiniame tinkle „Facebook“ ir pranešė būtent lrytas.lt redakcijai, atsiųsdamas jai savo priešmirtinį laišką. Minėtos aplinkybės, pareiškėjo teigimu, patvirtina šio asmens norą, kad jo savižudybės motyvai ir priežastys būtų žinomi visuomenei. Tačiau priešingai, nei nurodoma Sprendime, Publikacijoje savižudybė nebuvo romantizuojama. Pareiškėjas nurodė sutinkantis su tuo, kad prie Publikacijos galėjo būti paskelbta informacija apie psichologinę pagalbą, tačiau pagal Kodekso 49 straipsnio nuostatas tokia informacija yra nurodoma tik kaip pageidaujama pateikti, todėl jos nepateikimas negali būti traktuojamas kaip imperatyvaus reikalavimo pažeidimas. Publikacijoje yra nurodomas tik nusižudžiusio asmens vardas ir pirmoji pavardės raidė, todėl tokie duomenys nėra pakankami asmeniui identifikuoti. Be to, Kodekso 49 straipsnyje numatytas draudimas skelbti nusižudžiusį asmenį identifikuojančią informaciją siejamas su nusižudžiusio asmens artimųjų privatumu, o šiuo atveju nusižudžiusio asmens artimieji jokių pretenzijų dienraščiui nėra pareiškę. Kitų, visiškai su įvykiu nesusijusių asmenų (kokia, pareiškėjo teigimu, yra skundą dėl Publikacijos pateikusi M. B.), pretenzijos privataus gyvenimo apsaugos prasme šiuo atveju neturi būti vertinamos. Dėl Sprendime nurodomo Kodekso 38 straipsnio reikalavimų pažeidimo pareiškėjas paaiškino, kad Komisija tendencingai pacitavo vieną iš Publikacijos dalių, kuri yra nepakankama pagrįsti savižudžio mestus kaltinimus (duomenys neskelbtini).

Atsakovas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija atsiliepimu į skundą prašė bylą nutraukti arba skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 109–112).

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas yra praleidęs skundo padavimo terminą, todėl byla nutrauktina. Priimant sprendimą jokių esminių procedūrinių pažeidimų nebuvo padaryta. Pareiškėjas tiek apie Komisijos posėdį, tiek ir apie Sprendimo priėmimą buvo informuotas tinkamai, o skundą teismui padavė praleidęs skundo padavimo terminą. Komisijos Reglamente nėra nurodyta, kokia yra pranešimo apie gautus skundus ir Komisijos posėdžius tvarka. Pareiškėjo teiginiai apie sužinojimą apie Komisijos Sprendimą tik 2014 m. kovo 17 d. yra nepagrįsti. Apie 2013 m. lapkričio 11 d. Komisijos posėdį ir jo darbotvarkę buvo paskelbta internetinėje svetainėje www.lzlek.lt., taip pat pareiškėjo nurodomu oficialiu elektroniniu paštu, o Sprendimas jam buvo išsiųstas paprastu paštu pareiškėjo adresu. Be to, Komisijos priimami sprendimai yra skelbiami viešai internetinėje svetainėje www.lzlek.lt., tokiu būdu buvo paskelbtas ir Sprendimas, todėl pareiškėjui apie priimtą sprendimą tapo žinoma vėliausiai kitą dieną po Komisijos sprendimo paskelbimo interneto svetainėje www.lzlelc.lt. Pareiškėjui apie gautą trečiojo asmens skundą taip pat pranešta oficialiai jo nurodomu elektroniniu paštu adresu daily@lrvtas.lt ir žurnalistei A. K., kuri pateikė paaiškinimą dėl skundo. Atsakovas nėra viešojo administravimo subjektas ir jos priimamiems sprendimams Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ) netaikomas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-777/2011). Ginčijama Sprendimo dalis yra teisėta ir pagrįsta. Pareiškėjas nesuvokia asmens privatumo apsaugos svarbos, taip pat neadekvačiai ir netinkamai vertina savižudybės reiškinį ir jo galimas pasekmes visai visuomenei. Pažymėjo, kad skelbdamas privačią informaciją apie konkrečius privačius asmenis, kiekvienas žurnalistas privalo savarankiškai įvertinti skelbiamos informacijos pobūdį, turinį ir apimtį, o žurnalistas, rašantis savižudybės tema, privalo būti ypatingai atsargus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Lrytas“ atsiliepimu į skundą (b. l. 102–103) prašė skundą išnagrinėti teismo nuožiūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad Publikacija iš dienraščio „Lietuvos rytas“ buvo perpublikuota interneto portale  licencinės sutarties, sudarytos tarp UAB „Lrytas“ ir UAB „Lietuvos rytas“, pagrindu. Pagal minėtos licencinės sutarties nuostatas, UAB „Lrytas“, skelbdamas licenciaro parengtus straipsnius, netikrina informacijos teisingumo, nes įsipareigojimai užtikrinti informacijos atitiktį teisės aktų reikalavimams tenka licenciarui UAB „Lietuvos rytas.“

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 13 d. sprendimu (b. l. 141–148) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad 2013 m. balandžio 23 d. dienraštyje ,,Lietuvos rytas” buvo paskelbta publikacija „Prieš baisią žūtį – viešas laiškas“. Nors Komisijos Sprendime nurodoma, kad jame pasisakoma dėl 2013 m. balandžio 22 d. interneto portalo lrytas.lt ir dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacijos „Prieš mirtį liepsnose – laiškas lrytas.lt redakcijai“, tačiau publikacija pavadinimu „Prieš mirtį liepsnose – laiškas lrytas.lt redakcijai“ UAB „Lrytas“ priklausančiame interneto portale lrytas.lt buvo paskelbta 2013 m. balandžio 23 d. Minėta publikacija buvo perpublikuota iš UAB „Lietuvos rytas“ priklausančio dienraščio „Lietuvos rytas“ 2013 m. balandžio 23 d. paskelbtos publikacijos pavadinimu „Prieš baisią žūtį – viešas laiškas“ licencinės sutarties, sudarytos tarp UAB „Lrytas“ ir UAB „Lietuvos rytas“, pagrindu. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad interneto portale lrytas.lt 2013 m. balandžio 23 d. paskelbtos publikacijos „Prieš mirtį liepsnose – laiškas lrytas.lt redakcijai“ turinys yra identiškas dienraštyje “Lietuvos rytas” 2013 m. balandžio 23 d. paskelbtos publikacijos „Prieš baisią žūtį – viešas laiškas“ turiniui, konstatuotina, kad Komisijos Sprendime esantys netikslumai nurodant netikslią Publikacijos publikavimo dienraštyje “Lietuvos rytas” datą ir netikslų Publikacijos pavadinimą vertintini kaip techninės klaidos, nedarančios įtakos Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Teismas nustatė, kad Lietuvos žurnalistų sąjungos Etikos komisija, gavusi 2013 m. balandžio 23 d. M. B. skundą dėl žurnalistės A. K. publikacijos ,,Prieš mirtį liepsnose – laiškas lrytas.lt redakcijai“, paskelbtos internete, 2013 m. rugpjūčio 12 d. elektroniniu paštu kreipėsi į Komisiją prašydama išnagrinėti jai persiunčiamą skundą ir įvertinti, ar Publikacijos turinys atitinka Kodekso reikalavimus. Komisija, išnagrinėjusi M. B. skundą, 2013 m. lapkričio 11 d. priėmė Sprendimą (protokolo Nr. 17), kuriuo pripažino, kad dienraščio ,,Lietuvos rytas“ ir interneto portalo www.lrytas.lt publikacijoje ,,Prieš mirtį liepsnose – laiškas lrytas.lt redakcijai” buvo pažeisti Kodekso 16, 38 ir 46 straipsnių reikalavimai.

Teismas konstatavo, kad šioje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo dalies, kuria pareiškėjas pripažintas pažeidęs Kodekso 16, 38 ir 49 straipsnių reikalavimus, pagrįstumo ir teisėtumo. Viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką, viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų ir jų veiklą reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę reglamentuoja Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas (toliau – ir Įstatymas, ir VIĮ). Publikacijos paskelbimo metu galiojusios Įstatymo redakcijos (įstatymo redakcija, aktuali nuo 2012 m. lapkričio 15 d. iki 2013 m. lapkričio 6 d.) 2 straipsnio 76 dalis nustatė, kad viešosios informacijos skleidėjas yra (...) informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojas, skleidžiantis viešąją informaciją visuomenei ir atsakantis už tos informacijos teisėtumą. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 74 dalies nuostatas, viešoji informacija yra informacija, skirta viešai skleisti, išskyrus šio straipsnio 42 dalyje nurodytą informaciją, taip pat informaciją, kuri pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali būti viešai skleidžiama. Įstatymo 2 straipsnio 44, 45 dalyse numatyta, kad privataus pobūdžio informacija yra žmogaus teisės į privataus gyvenimo apsaugą užtikrinimo požiūriu neskelbtina informacija apie žmogaus asmeninį ir jo šeimos gyvenimą, jo sveikatą ir kt., o privatus gyvenimas yra asmeninis žmogaus, jo šeimos gyvenimas, gyvenamoji aplinka (…), taip pat fizinio asmens psichinė ir fizinė neliečiamybė, garbė ir reputacija, slapti asmeniniai faktai, fizinio asmens fotonuotraukos ar kiti atvaizdai, informacija apie fizinio asmens sveikatą, privatus susirašinėjimas ar kitoks ryšio palaikymas, fizinio asmens pažiūros, įsitikinimai, įpročiai ir kiti duomenys, kuriuos galima naudoti tik jam sutikus. Įstatymo 3 straipsnio 1–4 dalyse išvardyti pagrindiniai visuomenės informavimo principai. Privataus gyvenimo apsaugą rengiant ir platinant viešąją informaciją reglamentuoja Įstatymo 14 straipsnio 1–3 dalių nuostatos, numatančios, kad rengiant ir platinant viešąją informaciją privaloma užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą (1 d.); informaciją apie privatų gyvenimą galima skelbti, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytus atvejus, tik jei tas žmogus sutinka (2 d.); informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, taip pat, kai informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą. Be to, informacija apie viešojo asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes (3 d.). Žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę tvarkant asmens duomenis gina Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas (toliau – ir ADTAĮ) (ADTAĮ 1 str. 1 d.). Vadovaujantis Publikacijos publikavimo metu galiojusios ADTAĮ redakcijos (įstatymo redakcija, aktuali nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 1 dalies nuostatomis, asmens duomenys yra bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu – duomenų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienas arba keli asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiai. ADTAĮ 8 straipsnis nustato, kad asmens duomenų tvarkymą visuomenės informavimo priemonėse visuomenės informavimo, meninės ir literatūrinės raiškos tikslais prižiūri žurnalistų etikos inspektorius, kurio kompetenciją nustato Visuomenės informavimo įstatymas. Kodekso 16 straipsnis nustato, kad pateikdamas informaciją žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas privalo informaciją, kurios paskelbimą iš tikrųjų pateisina visuomenės (viešasis) interesas, atskirti nuo informacijos, kuri tik tenkina smalsumą. Pagal Kodekso 38 straipsnio nuostatas, žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų, o Kodekso 49 straipsnis nustato, kad žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas, gerbdamas asmens ir jo artimųjų privatumą, neturi minėti pavardžių ar kitokių padedančių identifikuoti šį asmenį (ypač nepilnametį) duomenų, susijusių su savižudybe ar bandymu nusižudyti. Skelbdamas informaciją apie savižudybes ar bandymus nusižudyti, žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas turi itin atsargiai nurodyti savižudybės ar bandymo nusižudyti motyvus bei aplinkybes, kad paskelbta informacija visuomenėje neskatintų savižudiško (suicidinio) elgesio. Skelbiant tokią informaciją, pageidautina pranešti apie esamą arba teikiamą psichologinę ir socialinę pagalbą. Komisijos darbo reglamento, patvirtinto Komisijos 2012 m. kovo 5 d. sprendimu Nr. 5, V skyriaus “Komisijos sprendimai“ 5 punkte numatyta, kad Komisijos sprendime, be kita ko, turi būti išdėstyti sprendimo motyvai. Nustatyta, kad Komisija, Sprendimu konstatavusi, jog pareiškėjas pažeidė Kodekso 16, 38 ir 49 straipsnių reikalavimus, kartu nurodė ir tokio sprendimo motyvus, kurie formuluojami taip: pažeidžiant Kodekso 38 ir 49 straipsnių reikalavimus, Publikacijoje metami nepagrįsti kaltinimai nusižudžiusio asmens (duomenys neskelbtini) teigiant, kad jos elgesys buvo pagrindinė savižudybės priežastis ir netinkamai įvertintas informacijos šaltinis (apie ketinimą nusižudyti pranešęs asmuo), jo psichinė bei emocinė būklė; pažeidžiant Kodekso 16 ir 49 straipsnių reikalavimus, Publikacijoje nurodomos informacijos turinys leidžia identifikuoti konkretų fizinį asmenį ir joje pateikta daugiau informacijos, nei būtina tokio pobūdžio publikacijoms ir savižudybių prevencijai. Nustatyta, kad Publikacijos autorė žurnalistė A. K. Komisijai 2013 m. lapkričio 8 d. pateikė paaiškinimą dėl Publikacijos, kuriame ji paaiškino, jog Publikacijoje nėra nurodytos pavardės, todėl žmonės negali būti atpažįstami; informacija gauta iš policijos, o nusižudžiusio asmens laiško ištraukų, pasak žurnalistės, ji negalėjo nepublikuoti, nes toks buvo paskutinis žmogaus noras; redakcija iš nusižudžiusio asmens artimųjų dėl Publikacijos turinio pretenzijų negavo. Iš byloje esančio Publikacijos autorės žurnalistės A. K. Komisijai 2013 m. lapkričio 8 d. pateikto paaiškinimo ir Publikacijos turinio matyti, kad Publikacija parengta po to, kai (duomenys neskelbtini) rytą nusižudęs asmuo apie ketinamą įvykdyti savižudybę (naktį iš (duomenys neskelbtini)) elektroniniu laišku pranešė portalui lrytas.lt ir netrukus tokio paties turinio laišką įdėjo į savo puslapį „Facebook“.

Teismas, vadovaudamasis ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis ir atsižvelgdamas į Publikacijos turinį, priėjo išvadą, kad Publikacijos turinys pažeidžia Kodekso 16, 38 ir 46 straipsnių reikalavimus. Publikacijoje paskelbtos informacijos turinys (nusižudžiusio asmens apytikslis amžius, jo nuotrauka, vardas ir pirmoji pavardės raidė, jo sutuoktinės vardas, vaikų, draugų ir pažįstamų vardai, taip pat informacija apie tai, kad nusižudęs asmuo savo atsisveikinimo laišką ir prieš nusižudymą darytas fotonuotraukas patalpino konkrečiame socialiniame tinkle) leidžia nesunkiai identifikuoti ne tik nusižudžiusį asmenį, bet ir jo artimuosius bei su juo susijusius asmenis (draugus, pažįstamus ir etc.). Taigi Publikacijoje buvo paviešintas ne tik nusižudžiusio asmens privatus gyvenimas, bet ir jo šeimos narių privataus gyvenimo detalės, kurių paskelbimo nereikalavo joks viešas interesas, kas sudaro pagrindą teigti, jog Publikacijos turinys pažeidžia Kodekso 49 straipsnyje įtvirtintą draudimą minėti nusižudžiusį asmenį identifikuojančius duomenis. Nors iš Publikacijoje cituojamo atsisveikinimo laiško turinio matyti, kad jis skirtas ne visuomenei, o tik konkretiems, su nusižudžiusiu asmeniu susijusiems asmenims, tačiau rengiant straipsnį į tai atsižvelgta nebuvo ir jis buvo cituojamas ištisomis pastraipomis, tuo pažeidžiant Kodekso 16 straipsnio reikalavimus. Aplinkybė, kad Publikacijoje aprašomas asmuo atsiuntė savo priešmirtinį laišką lrytas.lt redakcijai, savaime nereiškia, jog šis asmuo siekė viešumo ir norėjo, kad jo savižudybės motyvai ir priežastys būtų paviešinti visuomenei. Teismas pažymėjo, kad skelbdamas privačią informaciją apie konkrečius privačius asmenis, kiekvienas žurnalistas privalo savarankiškai įvertinti skelbiamos informacijos pobūdį, turinį ir apimtį. Be to, Publikacijoje paskelbtos informacijos turinys (smulkmeniškas paskutinių nusižudžiusio asmens gyvenimo valandų aprašymas, detalus atsisveikinimo laiško citavimas) savo pobūdžiu negali būti vertinamas, kaip sulaikantis asmenis nuo savižudiško (suicidinio) elgesio, priešingai, tokie Publikacijos sudarytojo sakiniai, kaip „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“ ir pan. romantizuoja mirtį. Publikacijoje, pateikiant citatas iš atsisveikinimo laiško, yra nurodoma, kad „vis dėlto kaip pagrindinę savo pasitraukimo iš gyvenimo priežastį jis įvardija (duomenys neskelbtini)“. Taigi, šiuo atveju, straipsnio autorius, pažeisdamas Kodekso 38 ir 49 straipsnio reikalavimus, dėl Publikacijoje aprašomo asmens savižudybės apkaltina (duomenys neskelbtini), nors tokią kategorišką išvadą padaryti nebuvo tiesioginio pagrindo. Taip pat Publikacijoje nebuvo pateikta Kodekso 49 straipsnyje rekomenduojama nurodyti informacija apie esamą arba teikiamą psichologinę ir socialinę pagalbą. Aplinkybė, kad dienraščio redakcija dėl Publikacijos turinio iš nusižudžiusio asmens artimųjų nėra gavusi jokių pretenzijų, pati savaime nepanaikina pareiškėjo atsakomybės už Kodekso reikalavimų nesilaikymą.

Teismas konstatavo, kad Įstatymo 46 straipsnio 1 dalis nustato, jog Komisija yra kolegiali viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija, o pagal to paties straipsnio 8 dalį – viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai, nesutinkantys su Komisijos sprendimais, gali kreiptis dėl jų į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Komisija nėra viešojo administravimo subjektas, o jos priimamiems sprendimams netaikytinas VAĮ 8 straipsnis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-777/2011, 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2219/2012, 2014 m. gegužės 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1078/2014). Į šį išaiškinimą, vadovaujantis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, atsižvelgta ir nagrinėjamu atveju. Kita vertus pažymėta tai, jog Sprendimas yra pakankamai pagrįstas faktiniais duomenimis ir teisės normomis, išaiškinta jo apskundimo tvarka. Kiekvienas, jį perskaitęs, gali išnagrinėti ir Sprendime aptartą situaciją, sužinoti Komisijos motyvus ir teisinį šių motyvų pagrindą.

Teismas, pasisakydamas dėl procedūrinių teisės normų taikymo, vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalimi, 33 straipsnio 1 dalimi. Teismas nurodė, kad VIĮ, kurio pagrindu priimtas pareiškėjo ginčijamas Komisijos Sprendimas, nuostatos nereglamentuoja Komisijos sprendimų apskundimo terminų, todėl šiuo atveju taikytinas bendrasis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas skundo padavimo teismui terminas. Pareiškėjas teigia, kad priimdama Sprendimą Komisija pažeidė Komisijos Reglamento II skyriaus 13.2, 13.4 punktų ir IV skyriaus 4 punkto reikalavimus, turėjusius užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, kadangi pareiškėjas nebuvo informuotas apie tai, jog gautas skundas dėl Publikacijos ir jis priimtas nagrinėti, jam nebuvo pateikta Komisijos posėdžio medžiaga ir pasiūlymas pateikti rašytinius paaiškinimus, jis nebuvo informuotas apie Komisijos posėdį ir neturėjo galimybės jame dalyvauti, jam taip pat nebuvo išsiųstas Sprendimas. Reglamento II skyriaus “Komisijos veiklos organizavimas” 13.2 punkte numatyta Komisijos pirmininko padėjėjo pareiga išsiųsti Komisijos posėdžio medžiagą bei pranešimus apie posėdžio vietą ir laiką ginčo šalims; 13.4 punkte numatyta pareiga išsiųsti Komisijos sprendimus ginčo šalims; Reglamento IV skyriaus “Komisijos posėdžiai” 4 punkte numatyta, kad apie Komisijos posėdį pranešama visuomenės informavimo priemonės, dėl kurios pateiktas nagrinėti skundas, leidėjui ir žurnalistui. Taigi, vadovaujantis Reglamento II skyriaus 13.2, 13.4 punktų ir IV skyriaus 4 punkto nuostatomis, suinteresuoti asmenys turi būti informuojami apie Komisijos posėdžio laiką, vietą, jiems taip pat turi būti išsiunčiama Komisijos posėdžio medžiaga ir Komisijos sprendimas, tačiau Reglamentas nedetalizuoja suinteresuotų asmenų informavimo tvarkos, t. y. nenustato, kokiu būdu jiems turi būti perduodama minėta informacija. Atsakovo teigimu, pagal šiuo metu susiklosčiusią Komisijos darbo praktiką, suinteresuoti asmenys apie Komisijos veiklą yra informuojami siunčiant jiems atitinkamus pranešimus jų oficialiai nurodyto elektroninio pašto adresu, kas, atsakovo teigimu, šiuo atveju ir buvo padaryta. Tai, kad Sprendimas 2013 m. lapkričio 19 d. buvo išsiųstas pareiškėjui paprastu paštu, patvirtina atsakovo pateiktos išsiuntimų kopijos. Vertinant pareiškėjo tvirtinimą, kad jis pranešimo ir Sprendimo negavo, taipogi nesant objektyvių duomenų, jog pranešimas tikrai pasiekė adresatą, teismas neturi pagrindo vienareikšmiai daryti išvadą, kad pareiškėjas laiku sužinojo apie 2013 m. lapkričio 11 d. Komisijos posėdį ir jo metu priimtą Sprendimą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pagal savo veiklos pobūdį privalo būti rūpestingas ir aktyvus, siekdamas tinkamai apginti savo teises ir interesus, todėl turėtų nuolat domėtis jo veiklą vertinančių institucijų viešai skelbiama informacija. Įvertinęs visas aplinkybes ir nesant objektyvaus pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui apie skundžiamą Sprendimą tapo žinoma anksčiau, nei teigia jis pats, t. y. 2014 m. kovo 17 d., teismas laikė, jog pareiškėjas nepraleido termino ginčo Sprendimui apskųsti. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Komisijos veiklą reglamentuojantis teisės aktas detaliai nenustato pranešimų ginčo šalims apie Komisijos veiklą įteikimo procedūros, konstatavo, jog šiuo atveju nėra pagrindo padaryti išvadą, kad priimant Sprendimą buvo padaryti esminiai procedūrinių teisės normų reikalavimų pažeidimai. Nagrinėjant pareiškėjo skundą teisme, jis turėjo visas galimybes ginti savo poziciją, realizuoti savo teisę susipažinti su visa medžiaga, pateikti paaiškinimus ir kita. Pareiškėjui nepateikus jokių naujų duomenų dėl skundžiamo Sprendimo esmės, atsižvelgiant į išdėstytas teisines ir faktines aplinkybes, konstatuota, kad Komisija ginčijama 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimo (protokolo Nr. 17) dalimi teisėtai ir pagrįstai pripažino, jog dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacijoje „Prieš baisią žūtį – viešas laiškas“ buvo pažeisti Kodekso 16, 38 ir 49 straipsnių reikalavimai, todėl naikinti ginčijamą Sprendimo dalį, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, teisinio pagrindo nėra. Netenkinus pareiškėjo skundo reikalavimų, jo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas atmestas ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 153–162) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Komisijos 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimo (protokolo Nr. 17) dalį, kuria pripažinta, kad dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacijoje „Prieš baisią žūtį – viešas laiškas“ buvo pažeisti Kodekso 16, 38 ir 49 straipsniai. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti UAB „Lietuvos rytas“ turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas.

2. Kaip matyti Publikacijoje paminėtas tik asmens (beje pilnamečio) vardas ir pavardės pirma raidė, o šie duomenys (kaip ir žmonos bei dukters vardas) nėra pakankami asmeniui identifikuoti. Kodekso 49 straipsnio nuostatos yra siejamos su asmens privatumo apsauga, nes aiškinant priešingai, nebūtų galima buvę skelbti informacijos apie kitų žinomų žmonių savižudybes, kas, manytina, privestų prie absurdo. Aiškinant priešingai, būtų ribojama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė skleisti informaciją. Ribojant privačios informacijos apie asmenį skelbimą yra svarbu tai, ar pastarasis pažeidžia jų interesus, todėl tuo atveju, jei tiesiogiai suinteresuoti asmenys (apie kuriuos informacija yra paskelbta) visuomenės informavimo priemonei nereiškia pretenzijų – konstatuoti, kad šių asmenų interesai buvo pažeisti yra ne tik nepagrįsta, tačiau ir neatitinka paties reglamentavimo tikslų.

3. Komisijos sprendimo ir teismo sprendimo motyvai dėl to paties Kodekso 16 straipsnio pažeidimo skiriasi. Publikacija nebuvo siekiama, o ir nėra smulkmeniškai ir / ar detaliai aprašomos asmens paskutinės gyvenimo minutės, o tik abstrakčiai ir neutraliai pateikiama, žurnalisto nuomone, svarbiausia informacija, atitinkamai teismo argumentas, kad detaliai cituojamas atsisveikinimo laiškas, yra nepagrįstas faktine informacija, kadangi citavimas konkrečiu atveju naudojamas žurnalisto mintims ir / ar įžvalgoms, kas leidžia pagrįstai teigti, jog atskiros Publikacijos dalys buvo vertinamos atskirai nuo viso Publikacijos konteksto. Teismo sprendime nurodoma aplinkybė, kad asmuo atsiųsdamas savo priešmirtinį laiką lrytas.lt redakcijai, savaime nereiškė, jog šis asmuo siekė viešumo ir norėjo, kad jo savižudybės motyvai ir priežastys būtų paviešinti visuomenei, taip pat yra nepagrįsta, nes tai, jog savižudybę pasirinkęs žmogus siekė ir norėjo viešumo, patvirtina ne tik laiškas lrytas.lt redakcijai, bet ir tai, kad analogišką informaciją jis paskelbė facebook.com paskyroje, kurioje privatumo nustatymai leido šią informaciją matyti visiems, tarp jų ir asmenims, nesantiems minėto socialinio tinklo dalyviais.

4. Teismas sprendime nurodo, kad straipsnio autorius, pažeisdamas Kodekso 38 ir 49 straipsnio reikalavimus, dėl Publikacijoje aprašomo asmens savižudybės apkaltina (duomenys neskelbtini), nors tokią kategorišką išvadą padaryti nebuvo tiesioginio pagrindo. Pastebėtina, kad priešingai nei Komisija sprendime minėta Publikacijos dalimi konstatavusi tik Kodekso 38 straipsnio pažeidimą, teismas sprendimu konstatavo, jog ši Publikacijos dalis pažeidė ir Kodekso 49 straipsnio nuostatas. Neaišku, kokiais motyvais remiantis teismas sprendime pripažino, kad Publikacijos dalis pažeidė ir Kodekso 49 straipsnio nuostatas, kadangi šiuo atveju savižudybės motyvas nurodomas ir pagrindžiamas tiesiogiai Publikacijoje. Teismas sprendime taip pat pažymi, kad Publikacijoje nebuvo pateikta Kodekso 49 straipsnyje rekomenduojama nurodyti informacija apie esamą ir teikiamą psichologinę pagalbą. Kaip pareiškėjas nurodė skunde, jis sutinka su tuo, kad prie Publikacijos galėjo būti paskelbta informacija apie psichologinę pagalbą ir apgailestauja, jog tai nebuvo padaryta dienraščio straipsnyje, tačiau minėta informacija buvo pateikta prie lrytas.lt publikacijos (skundo priedas Nr. 8). Tokia informacija Kodekso 49 straipsnyje nurodoma kaip pageidaujama pateikti, todėl jos nepaskelbimas negali būti traktuojamas kaip pažeidimas, nes imperatyvaus reikalavimo tokią informaciją skelbti Kodekse nėra.

5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) formuodamas vieningą praktiką administracinėse bylose, ne kartą pažymėjęs, kad sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti.

6. Teismas sprendime neįvertino nei vieno iš Komisijos nurodytų argumentų ir juos paneigiančių pareiškėjo pateiktų rašytinių įrodymų, o būtent, kad Komisija nepaisant argumento, jog registruotu paštu sprendimų nesiunčia, pagal pareiškėjo patektą įrodymą matyti, kad apie priimtus Komisijos sprendimus pareiškėjus informuoja būtent registruotu paštu (pareiškėjo byloje pateiktas voko nuorašas). Nepaisant to, pareiškėjas iš Komisijos registruotos pašto siuntos negavo (AB „Lietuvos paštas“ 2014 m. kovo 17 d. pažymos Nr. 3-1706 nuorašas, skundo priedas Nr. 3). Komisija nurodo, kad apie sprendimus ir posėdžius informuoja elektroniniu paštu – tačiau nors pareiškėjui pateiktame lydraštyje adresatų sąraše nurodytas elektroninio pašto adresas (skundo priedas Nr. 4), kuris leidžia tikėtis, jog pastaruoju yra siųsti dokumentai, pastarieji dokumentai elektroniniu paštu nėra pateikiami (skundo priedas Nr. 5). LVAT akcentuoja, kad nors teisės aktai tiesiogiai nenurodo, kokiu būdu Komisija privalo išsiųsti informaciją suinteresuotoms šalims, tačiau, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, pažymėtina, jog informavimo būdas privalo būti toks, kad ginčo šalys gautų informaciją. Praktikoje taikomas metodas, kuomet siunčiant informaciją elektroniniu paštu gavėjo yra prašoma patvirtinti apie gautą laišką. O tai konkrečiu atveju iš Komisijos pusės nebuvo padaryta, kadangi kaip pareiškėjas nurodė skunde – informacijos iš Komisijos elektroniniu paštu jis nėra gavęs. Taigi konstatuotina, kad Komisijai pačiai nesilaikant Reglamento konkrečiu atveju pareiškėjas nebuvo informuotas apie tai, jog gautas skundas dėl Publikacijos, apie tai, kad skundas priimtas nagrinėti Komisijoje, jam nebuvo pateikta Komisijos posėdžio medžiaga (pareiškėjo skundas ir kt.) ir pasiūlymas pateikti savo rašytinius paaiškinimus, jis nebuvo jokia forma informuota apie Komisijos posėdį, neturėjo galimybės dalyvauti Komisijos posėdyje ir pateikti žodinių paaiškinimų, jam nebuvo išsiųstas Sprendimas, kuriuo pareiškėjas buvo pripažintas pažeidęs Kodeksą. Tai leidžia teigti, kad buvo grubiai pažeistos Reglamento II skyriaus 13.2, 13.4 punktų ir IV skyriaus 4 punkto nuostatos, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

7. Komisijos veikla, nagrinėjant profesinės etikos pažeidimus, yra viešojo administravimo, kaip ji apibrėžta VAĮ 2 straipsnio 1 dalyje, pobūdžio veikla, nes pagal Įstatymo 46 straipsnio 4 dalies 2 ir 4 punktus Komisija nagrinėja profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ar jų dalyvių paskirti atsakingi asmenys informuodami visuomenę; prižiūri, kaip platinant viešąją informaciją laikomasi įstatymų nuostatų, draudžiančių tautinės, rasinės, religinės, socialinės ar lyčių neapykantos kurstymą. Įstatymo 46 straipsnio 7 dalyje taip pat nustatyta, jog Komisijos sprendimai dėl profesinės etikos ar kitų pažeidimų turi būti skelbiami nedelsiant tose pačiose visuomenės informavimo priemonėse, kuriose Komisija nustatė šiuos pažeidimus. Tačiau Komisija, kaip buvo minėta, ne tik, kad neinformavo pareiškėjo apie Komisijos sprendimo priėmimą, tačiau ir nesidomėjo, ar pareiškėjas įvykdė minėtą įstatymo nuostatą – paskelbė apie Komisijos sprendimą toje pačioje visuomenės informavimo priemonėje. LVAT dėl Komisijos veiklos, kaip viešojo administravimo subjekto veiklos, yra pasisakęs, kad Komisijos veikla, prižiūrint profesinės etikos normų laikymąsi, yra viešojo administravimo, kaip jis apibrėžtas VAĮ 3 straipsnio 1 dalyje, pobūdžio veikla. Be to, Komisija privalėjo vadovautis gero administravimo principu, kurio įgyvendinimas nacionalinėje teisėje kildinamas iš konstitucinio imperatyvo „valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“ (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 3 d.), įpareigoja viešojo administravimo institucijas suteikti asmenims, kurių klausimai svarstomi, galimybę pasisakyti. Atsižvelgiant į tai, teismo nustatytos aplinkybės, kad Komisijos reglamentas nedetalizuoja suinteresuotų asmenų informavimo tvarkos, o Komisija skirtingais būdais informuoja apie posėdžius ir priimtus sprendimus, neįsitikindama apie tai, ar suinteresuoti asmenys gauna jos siunčiamą informaciją – leidžia pagrįstai teigti, kad toks neapibrėžtas ir neatsakingas Komisijos požiūris, neaiškus reglamentavimas lėmė, jog pareiškėjas apie jo atžvilgiu priimtą skundą nieko nežinojo, kaip ir apie jo atžvilgiu priimtą Komisijos sprendimą, o tai sudaro sąlygas konstatuoti, kad Komisijai priėmus sprendimą buvo grubiai pažeistas ir pareiškėjo teisės būti išklausytam principas. Nepagrįstas yra ir teismo sprendime nurodomas argumentas neva pareiškėjas papildomai nepateikė jokių naujų duomenų dėl Komisijos sprendimo esmės, kadangi, kaip buvo minėta prieš tai, pareiškėjas susipažinęs su trečiojo asmens skundu būtų betarpiškai dalyvavęs Komisijos posėdyje, būtų teikęs žodinius paaiškinimus, taip pat būtų pasinaudojęs teise pateikti ir rašytinius paaiškinimus, įskaitant ir tuos, kuriuos pateikė byloje. Jokie teisės aktai nenustato asmenims, įskaitant ir pareiškėją, nepaisant jo veiklos pobūdžio pareigos domėtis jo veiklą galbūt vertinančių institucijų viešai skelbiama informacija.

8. Vadovaujantis tuo metu galiojusia Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 2 dalies redakcija, organizacijos, kurios deleguoja savo atstovus į Komisiją, ne rečiau kaip kartą per kalendorinius metus privalėjo rengti susirinkimus, kuriuose turėjo dalyvauti ne mažiau kaip po tris delegatus iš kiekvienos šių organizacijų, atitinkamai susirinkimas turėjo patvirtinti Komisijos veiklos nuostatus, kas nebuvo padaryta. Tai leidžia pagrįstai teigti, kad Komisija de facto ir de jure veikė neteisėtai bei neturėdama tam suteiktų įgaliojimų priimti Komisijos sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 48 straipsnio 2 dalyje pasisakyta, kad administracinės bylos proceso šalys yra: pareiškėjas (skundą, prašymą padavęs subjektas; teismas, priėmęs nutartį); atsakovas (institucija, įstaiga, tarnyba, tarnautojas, kurių aktai ar veiksmai skundžiami); tretieji suinteresuoti asmenys (t. y. tie, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos).

Tikrinamoje administracinėje byloje turima medžiaga patvirtina, jog ginčo publikacijos autorius – A. K., ir būtent ji Komisijai teikė paaiškinimus dėl skundo. Komisijos Sprendimas priimtas pareiškėjo (apelianto) uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“, ginčo Publikacijos leidėjo, atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas Komisijos Sprendimą paliko galioti. Pastarojo nepanaikinus ar nepakeitus ir po apeliacinio proceso neigiamos teisinės pasekmės įgytų teisinę galią uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“ atžvilgiu, o padaryto pažeidimo šalinimas paliestų ne tik pareiškėją (apeliantą), bet ir Publikacijos autorių. Vadinasi, palikus galioti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą būtų pasisakyta ir Publikacijos autoriaus teisių bei pareigų apimties aspektu, kas lemia išvadą apie Publikacijos autoriaus suinteresuotumą bylos baigtimi.

Tačiau į procesą A. K. (Publikacijos autorius) nebuvo įtraukta, o tai, turint omenyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą nuostatą, iš principo ir sąlygoja skundžiamo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo naikinimą bei visos administracinės bylos perdavimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Artūras Drigotas

                                                                      Ramūnas Gadliauskas

                                                                      Arūnas Sutkevičius