Civilinė byla Nr. e2A-1548-480/2020

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-01952-2019-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.1; 3.3.1.14; 3.3.1.20

 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 12 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus Tamašausko ir Linos Žemaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Perspektas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-291-947/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „FORLIT“ patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Perspektas“, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, byloje – AUTO EXPRESS uždaroji akcinė bendrovė, uždaroji akcinė bendrovė „ANTVITA“, M. M., UAB „Oakas“, dėl nuostolių priteisimo.

Teisėjų kolegija 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „FORLIT“ kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Perspektas“ 8 925 Eur nuostolius, 626,38 Eur palūkanas, 40 Eur išieškojimo išlaidų kompensavimą, 8 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškinyje nurodė, kad ieškovė ir atsakovė 2018 m. sausio mėn. pradžioje susitarė dėl ąžuolo ir uosio viengubo pjovimo lentų pirkimo. Šiuo pagrindu atsakovė pateikė ieškovei išankstines sąskaitas: 2018 m. sausio 30 d. PER Nr. 001-18 už 19,5 kub. m uosio viengubo pjovimo lentų, viso – 5 850 Eur be PVM (po 300 Eur už 1 kub. m); 2018 m. vasario 21 d. PER Nr. 002-18 už 20 kub. m ąžuolo viengubo pjovimo lentų, viso – 6 000 Eur be PVM (po 300 Eur už 1 kub. m). Ieškovė bankiniais pavedimais sumokėjo atsakovei avansus: 2018 m. sausio 31 d. Nr. 634 – 2 925 Eur sumą; 2018 m. vasario 22 d. Nr. 716 – 6 000 Eur sumą. Atsakovė vėlavo pateikti žaliavą, o vėliau paaiškėjo, jog uosio viengubo pjovimo lentų pateikti negalės, todėl šalys 2018 m. sausio mėn. viduryje sutarė, jog vietoje uosio lentų ieškovė pirks ąžuolo viengubo pjovimo lentas. Šiuo pagrindu atsakovė perrašė išankstinę sąskaitą faktūrą 2018 m. sausio 30 d. PER Nr. 001-18 joje nurodydama 20 kub. m ąžuolo viengubo pjovimo lentų, viso – 9 600 Eur be PVM (po 480 Eur už 1 kub. m). Šalių sutarimu ąžuolo viengubo pjovimo lentos turėjo būti pateiktos per mėnesį laiko. Ieškovė sumokėjo avansą už ąžuolo viengubo pjovimo lentas, tačiau atsakovė žaliavos laiku nepateikė. Atsakovė iš pradžių teigė, jog žaliava vėluoja, o vėliau pradėjo vengti bendrauti su ieškove. Taigi ieškovė sumokėjo 8 925 Eur sumą atsakovei už prekes (žaliavą), o atsakovė savo pareigų neįvykdė, dėl ko ieškovė patyrė 8 925 Eur dydžio nuostolius.

3.       Atsakovė UAB „Perspektas“ atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad akivaizdu, jog ieškovė ieškinyje patvirtino, kad dėl medienos žaliavos užsakymų, išankstinių PVM sąskaitų faktūrų išrašymo, žaliavos pristatymo būdo ir vietos, PVM sąskaitų faktūrų išrašymo tarp šalių buvo tariamasi žodžiu, rašytinė sutartis nebuvo pasirašyta. Kadangi rašytine sutartimi šalių įsipareigojimai nebuvo konkrečiai detalizuoti, todėl ieškovė medienos žaliavos pardavimo ir pateikimo aplinkybes nurodo sau naudinga pozicija, kuri neatitinka faktinių aplinkybių. Atsakovės atstovai M. V. ir M. M. 2018 m. sausio 31 d. Vilniaus teritorinės muitinės poste ((duomenys neskelbtini)) apžiūrėjo iš Rusijos atvežtą medienos žaliavą (uosio viengubo pjovimo lentas). Kadangi atvežta medienos žaliava buvo tinkama, ieškovei buvo išrašyta išankstinė 2018 m. sausio 30 d. PVM sąskaita faktūra Nr.001-18 (19,50 kub. m uosio viengubo pjovimo lentoms) bendrai 5 850 Eur sumai (be PVM). Ieškovei 2018 m. sausio 31 d. atlikus mokėjimą, vežėjai AUTO EXPRESS UAB buvo nurodyta krovinį pristatyti ieškovės nurodytu adresu. Pristačius ieškovės nurodytu adresu uosio viengubo pjovimo lentas, ieškovei vietoje išankstinės sąskaitos buvo išrašyta ir pateikta 2018 m. sausio 30 d. PVM sąskaita faktūra Nr. PER173 – 5 850 Eur sumai (be PVM). Po medienos žaliavos priėmimo ieškovė užsakė pas atsakovę antrą mašiną viengubo pjovimo uosio lentų, kurios buvo pagamintos Rusijoje ir vežėjos AUTO EXPRESS UAB atvežtos į Lietuvą. Prekės (medienos žaliava) 2018 m. kovo mėn. buvo išmuitintos Kauno teritorinėje muitinėje. Kadangi dalinis apmokėjimas iš ieškovės buvo gautas, vežėjai AUTO EXPRESS UAB buvo duotas nurodymas pristatyti krovinį (medienos žaliavą) adresu, kurį nurodė ieškovės atstovai. Vežėjai pristačius prekes, ieškovei vietoje išankstinės 2018 m. vasario 21 d. PVM sąskaitos faktūros PER Nr. 002-18 2018 m. vasario 26 d. buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. PER177 – 6 000 Eur sumai (be PVM). Nurodytos aplinkybės paneigia ieškovės teiginius, kad medienos žaliava nebuvo pristatyta ieškovei. Tarp šalių nebuvo susitarimo dėl konkrečios medienos žaliavos rūšies pirkimo. Ir nors ieškovė savo teiginius dėl ąžuolo medienos pirkimo grindžia išankstinėmis PVM sąskaitomis faktūromis, tačiau pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas, šios sąskaitos nėra dokumentas, patvirtinantis šalių susitarimą dėl konkrečios prekės ar paslaugos užsakymo ir gavimo.

4.       Trečiasis asmuo UAB „ANTVITA“ atsiliepime į ieškinį prašė procesinį sprendimą priimti teismo nuožiūra. Atsiliepime nurodė, kad trečiajam asmeniui nėra žinoma apie ieškovės ir atsakovės sutartinius santykius ir jų vykdymą. Paaiškino, kad M. M. paskambino UAB „ANTVITA“ darbuotojai A. P. ir paprašė priimti uosio lentų krovinį, kadangi jo klientui mediena pasirodė netinkamos kokybės ir jis ją atsisako priimti. Iš CMR važtaraščio nustatytina, kad krovinys buvo priimtas 2018 m. kovo 18 d. Praėjus kuriam laikui M. M. pasiūlė pirkti pristatytą krovinį. Susitarus dėl šių uosio lentų įsigijimo UAB „Oakas“ per M. M. 2018 m. balandžio 5 d. atvežė sąskaitą faktūrą Nr. OAK-M0032 bendrai 4 634,30 Eur sumai. UAB „ANTVITA“ 2018 m. balandžio 6 d. mokėjimo nurodymu sumokėjo UAB „Oakas“ 3 830 Eur sumą, turėdama prievolę išskaityti ir sumokėti Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.

5.       Tretieji asmenys AUTO EXPRESS UAB, M. M., UAB „Oakas“ atsiliepimų į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Kauno apylinkės teismas 2020 m. liepos 3 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino visiškai, priteisė ieškovei iš atsakovės 8 925 Eur nuostolius, 626,38 Eur palūkanas, 40 Eur išieškojimo išlaidų kompensavimą, 8 procentų metines palūkanas už priteistą sumą (9 591,38 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. vasario 5 d). iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 216 Eur žyminį mokestį, 1 633,50 Eur išlaidas už advokato padėjėjo teisines paslaugas; atmetė ieškovės prašymą skirti atsakovei baudą; priteisė trečiajam asmeniui UAB „ANTVITA“ iš atsakovės 500 Eur išlaidas už advokatės teisines paslaugas; priteisė valstybei iš atsakovės 42,90 Eur išlaidas už procesinių dokumentų siuntimą; ieškovei iš teismo depozitinės sąskaitos grąžino nepanaudotus 25 Eur; atsakovei iš teismo depozitinės sąskaitos grąžino nepanaudotus 1,26 Eur ir 50 Eur.

7.       Teismas nustatė, kad tarp ieškovės ir atsakovės iš esmės nekilo ginčo tik dėl vienos esminę reikšmę turinčios faktinės aplinkybės, t. y. tai, kad UAB „FORLIT“ iš UAB „Perspektas“ užsakė medienos pirkimą.

8.       Teismas konstatavo, kad šalis siejo sutartiniai medienos pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai ir nors medienai parvežti iš užsienio valstybės pardavėja UAB „Perspektas“ pasitelkė vežėją AUTO EXPRESS UAB, tačiau ši aplinkybė nereiškia, kad ginčo šalys be pirkimo–pardavimo tarėsi ir dėl medienos pargabenimo paslaugų.

9.       Apibendrindamas įrodinėjimo naštos paskirstymo klausimą, teismas konstatavo, kad šio ginčo atveju būtent medienos pardavėjai UAB „Perspektas“, gavusiai avansą už prekes, kilo įrodinėjimo našta įrodyti, jog prekės (mediena) buvo perduotos toje vietoje ir tam asmeniui, kurį pardavėjai UAB „Perspektas“ nurodė ieškovė (pirkėja) UAB „FORLIT“ ir tokiu būdu paneigti ieškovės pirkėjos UAB „FORLIT“ poziciją, kad prekės niekada nebuvo pristatytos.

10.       Teismas, įvertinęs šalių paaiškinimų prieštaravimus ir juos palyginęs su kitais byloje pateiktais įrodymais, konstatavo, kad patikimesniais ir labiau nuosekliais laikytini ieškovės atstovų paaiškinimai.

11.       Teismo vertinimu, byloje pateikti rašytiniai įrodymai, liudytojų parodymai patvirtino ieškovės argumentus apie tai, kad atsakovė (pardavėja) neperdavė medienos, už kurią buvo sumokėti 8 925 Eur, todėl konstatavo, kad medienos pardavėja UAB „Perspektas“ neįrodė, jog prekės buvo perduotos pirkėjai UAB „FORLIT“.

12.       Teismas nurodė, jog negali remtis prielaida, kad prekių pagal pirmą užsakymą pristatymą patvirtina faktas, jog po to buvo padarytas antras užsakymas.

13.       Įvertinęs 2018 m. sausio 31 d. ir 2018 m. kovo 21 d. deklaracijas, teismas konstatavo, kad dokumentai patvirtina tik tai, jog prekės (neapipjautos lentos iš uosio) buvo atvežtos iš užsienio valstybės į Lietuvos Respubliką, tačiau šiuose rašytiniuose įrodymuose nėra jokių duomenų, tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtinančių medienos perdavimą pirkėjai UAB „FORLIT“ ar kitam šios bendrovės įgaliotam asmeniui.

14.       Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog 2018 m. sausio 30 d. Nr. 173 ir 2018 m. vasario 26 d. Nr. 177 sąskaitos būtų buvusios apmokėtos UAB „FORLIT“.

15.       Teismas nustatė, kad pagal UAB „Perspektas“ užsakymą krovinius (medieną) parvežti į Lietuvą įsipareigojo AUTO EXPRESS UAB, ir pažymėjo, jog iš AUTO EXPRESS UAB į bylą pateiktuose su vežimais susijusiuose dokumentuose nėra užfiksuoti objektyvūs duomenys, kad į Lietuvą atvežtos medienos lentos turi būti pateiktos ar buvo pateiktos ieškovei UAB „FORLIT“.

16.       Teismas akcentavo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų (pavedimo sutarčių, darbo teisinius santykius patvirtinančių dokumentų ir pan.) apie tai, jog UAB „FORLIT“ sutartiniuose santykiuose su UAB „Perspektas“ atstovavo M. M., kaip teigė atsakovė.

17.       Teismas, nustatęs, kad UAB „ANTVITA“ 2018 m. kovo 21 d. medieną priėmė ne tikslu pasaugoti (sandėliuoti), tačiau pati šias prekes įsigijo iš UAB „Oakas“, konstatavo, kad šios nustatytos aplinkybės paneigia atsakovės UAB „Perspektas“ argumentus, jog medienos pristatymas 2018 m. kovo 21 d. UAB „ANTVITA“ buvo tinkamas prekių pristatymas pirkėjai UAB „FORLIT“.

18.       Teismas padarė išvadą, kad medienos padėklų sunaikinimo dokumentai ir juose esantys duomenys nepatvirtina fakto, jog mediena buvo pristatyta pirkėjai UAB „FORLIT“ ar jos įgaliotam asmeniui.

19.       Teismas konstatavo, jog ieškovės UAB „FORLIT“ į bylą pateikti Muitinės departamento dokumentai (2018 m. sausio 31 d. ir 2018 m. kovo 21 d. medienos importo deklaracijos) patvirtina, kad prekių gavėja yra UAB „Perspektas“, šiuose dokumentuose nėra duomenų, jog UAB „FORLIT“ priėmė ar turėjo teisę priimti prekes.

20.       Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu UAB „Perspektas“ ir UAB „Oakas“, kurios vadovu buvo M. M., siejo teisiniai santykiai, todėl atmetė atsakovės argumentas, jog M. M. galėjo veikti tik kaip UAB „FORLIT“ įgaliotas asmuo ir su jokia kita įmone šis asmuo negalėjo būti siejamas.

21.       Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra įrodytas atsakovės piktnaudžiavimas jai priklausančiomis procesinėmis teisėmis, todėl ieškovės prašymas dėl baudos skyrimo buvo laikomas nepagrįstu ir atmestas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

22.       Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Perspektas“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

22.1.       Ieškovė bylos nagrinėjimo metu civilinės atsakomybės sąlygų neįrodinėjo, tuo pažeisdama Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnio reikalavimus, o teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, ieškinį tenkino šalių teisinius santykius kvalifikuodamas kaip pirkimo–pardavimo santykius nurodydamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.318 straipsnio 2 dalies 3 punkto teisės normoje. Atsakovė, negalėdama prekių perduoti pardavėjo verslo ar gyvenamojoje vietoje, perdavė prekes ieškovės nurodytam asmeniui.

22.2.       Ieškovė ar jos atstovas bei atsakovė privalėjo tartis dėl prekių kainos, apmokėjimo tvarkos ir terminų, jų pristatymo ir priėmimo, tačiau teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą ir konstatuodamas pirkimo–pardavimo santykių egzistavimą tarp šalių, nesiaiškino ir nenustatė, kokie asmenys ieškovės vardu dalyvavo pirkimo–pardavimo santykiuose su atsakove, atsižvelgiant į teismo padarytą išvadą, kad M. M. negali būti laikomas tinkamu ieškovės atstovu.

22.3.       Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą ir atmesdamas atsakovės argumentus, kad M. M. veikė tik kaip ieškovės įgaliotas asmuo, rėmėsi ir aplinkybėmis, jog ginčo laikotarpiu ir anksčiau bendrovės UAB „Perspektas“ ir UAB „Oakas“, kurios vadovu buvo M. M., siejo teisiniai santykiai. Atsakovės nuomone, teismo išvada prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms. Ieškovė, neigdama aplinkybes, kad M. M. nebuvo jos atstovas, negalėjo paaiškinti, o teismas nenustatė, kokiu pagrindu tarp ieškovės ir atsakovės susiformavo pirkimo–pardavimo santykiai, nors konstatavo, kad tokie santykiai šalis siejo.

22.4.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką teismas privalėjo nustatyti tik ar atstovaujamasis savo elgesiu davė rimtą pagrindą tretiesiems asmenims manyti, kad jis paskyrė kitą asmenį savo atstovu, ir ar kita sandorio šalis turėjo rimtą pagrindą manyti sudaranti sandorį su kito asmens atstovu, turinčiu teisę veikti jo vardu, o ne tai, ar realūs įgaliojimai buvo suteikti.

22.5.       Atsakovė, nesutikdama su teismo išvada, jog į bylą pateiktos atsakovės ieškovei išrašytos 2018 m. sausio 30 d. Nr. 173 ir 2018 m. vasario 26 d. Nr. 177 PVM sąskaitos faktūros nepatvirtina prekių tinkamo pristatymo, nurodo, kad šių sąskaitų neapmokėjimo faktas nepatvirtina medienos nepristatymo ieškovei aplinkybių, kadangi šios sąskaitos ir neturėjo būti apmokėtos pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas.

22.6.       Teismas visiškai nepagrįstai darė prielaidą, kad atsakovė, gavusi dokumentų originalus, vengė šiuos dokumentus pateikti teismui, todėl teismui nebuvo galimybės nustatyti aplinkybių dėl dokumentų (ne) klastojimo, o tai, galimai, turėjo įtakos neobjektyviai vertinti šiuos įrodymus.

22.7.       Skundžiamo sprendimo motyvų (6 punkte) teismas padarė išvadą, kad vieną iš dviejų medienos krovinių 2018 m. kovo 21 d. priėmė ne ieškovė, o UAB „ANTVITA“. Atsakovės nuomone, tokia išvada leidžia spręsti, kad vis tik teismas, nors ir patenkino ieškinį visa apimti, tačiau netiesiogiai pripažino, kad vieną iš dviejų krovinių priėmė ieškovė.

22.8.       Teismas netinkamai įvertino nurodytas aplinkybes bei į bylą pateiktus įrodymus, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad antru vežimu, t. y. 2018 m. kovo 21 d., pristatyta mediena buvo parduota UAB „ANTVITA“ ir tai negali būti laikoma tinkamu prekių pristatymu pirkėjai UAB „FORLIT“.

22.9.       Neapklausus teismo posėdyje trečiojo asmens M. M., kurio dalyvavimas buvo pripažintas būtinu, teismas neatskleidė bylos esmės.

22.10.       Atsakovė, nesutikdama su teismo išvada dėl palūkanų ir išieškojimo kompensavimo, nurodo, kad byloje nebuvo pateikti jokie įrodymai, kurių pagrindu teismas turėjo teisę spręsti, kad atsakovė praleido piniginės prievolės įvykdymo terminą.

23.       Ieškovė UAB „FORLIT“ pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:

23.1.       Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog ginčo mediena ieškovei nebuvo perduota, nes šias aplinkybes patvirtina rašytiniai įrodymai.

23.2.       Apeliantės teigimu, prekių pristatymas kitiems asmenims, t. y. gavėjai UAB „ANTVITA“, net nepaisant to, jog UAB „ANTVITA“ už prekes sumokėjo, turėtų būti laikomas tinkamu apeliantės prievolių įvykdymu ieškovės atžvilgiu.

23.3.       Apeliantė skunde apeliuoja į tai, jog UAB „Oakas”, kuri ginčo prekes pardavė gavėjai UAB „ANTVITA“, neva atstovavo ieškovės interesus, tačiau pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių tokio atstovavimo įrodymų.

23.4.       Apeliantė nesutinka su teismo sprendimu priteisti 626,38 Eur kompensuojamųjų palūkanų, nes, apeliantės teigimu, prekių pristatymo terminas nebuvo nustatytas. Ieškovė nuostolius patyrė ne tada, kada pareikalavo grąžinti pinigines lėšas, kaip teigia apeliantė, bet tą dieną, kai neteko šių lėšų, todėl apeliantės argumentai šiuo atveju nėra pagrįsti.

24.       Trečiasis asmuo UAB „ANVITA“ pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:

24.1.       Teismas pagrįstai kvalifikavo tarp ieškovės ir atsakovės susiklosčiusius medienos pirkimo–pardavimo teisinius santykius ir sprendė, kad nesant rašytinės medienos pirkimo–pardavimo sutarties, būtent atsakovei teko įrodinėjimo našta įrodyti savo teiginius.

24.2.       Pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad sandoriuose su atsakove M. M. veikė dar kelių įmonių vardu ir interesais, ir ši aplinkybė apeliantei buvo žinoma.

24.3.       Apeliantė pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo, kad galimai UAB „ANTVITA“ įsigijo iš UAB „Oakas“ kitą medieną. Neprašė ir nereikalavo duomenų iš Valstybinės mokesčių inspekcijos apie kitų juridinių asmenų galimus sandorius, neneigė UAB „ANTVITA“ nurodytos aplinkybės, kad ji iš UAB „Oakas“ įsigijo medieną, kuri buvo 2018 m. kovo 21 d. iškrauta jos teritorijoje pagal tarptautinį krovinio transportavimo važtaraštį Nr. 432.

25.       Tretieji asmenys AUTO EXPRESS UAB, M. M. ir UAB „Oakas“ atsiliepimų į apeliacinė skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai

ir išvados

26.       Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

27.       Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimus į apeliacinį skundą, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

28.       Byloje keliamas ginčas dėl teismo sprendimo, kuriuo pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovės UAB „FORLIT“ (toliau – ieškovė) patikslintą ieškinį atsakovei UAB „Perspektas“ (toliau – atsakovė arba apeliantė) dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

29.       Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, teismui pareiškiamame ieškinyje turi būti nurodyta, inter alia (iš lot. be kita ko), aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas). Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai ar neteisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas galutinai išsiaiškina ginčo esmę, šalių suformuluotus reikalavimus, ir, ginčą išnagrinėjęs, sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas ir koks neturėtų būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2014).

30.       Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 8 925 Eur sumą už iš anksto apmokėtas, bet atsakovės jai nepristatytas prekes (medieną).

31.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje surinktus įrodymus padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, kad šalis siejo sutartiniai medienos pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai. Įvertinęs šalių paaiškinimų prieštaravimus ir palyginęs juos su kitais byloje pateiktais įrodymais, išanalizavęs ir įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus, teismas padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, kad atsakovė (pardavėja) neperdavė medienos, už kurią buvo sumokėta 8 925 Eur. Atitinkamai teismas teisingai konstatavo, kad medienos pardavėja UAB „Perspektas“ neįrodė, jog prekės buvo perduotos pirkėjai UAB „FORLIT“ (CK 6.318 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

32.       Pagal CK 6.318 straipsnio 2 dalies 3 punktą, jeigu pardavėjas neįpareigotas perduoti daiktų konkrečioje vietoje, tai daiktų perdavimu laikoma šios dalies 1 ir 2 punktuose nenurodytais atvejais – daiktų pateikimas pirkėjui toje vietoje, kurioje sutarties sudarymo metu buvo pardavėjo verslo ar gyvenamoji vieta arba kurioje daiktai pateikiami pirkėjo nurodytam asmeniui.

33.       Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad abi šalys teikė visiškai skirtingus paaiškinimus apie faktines aplinkybes dėl sutarties vykdymo, t. y. kokios prekės, kurioje vietoje, kada konkrečiai ir kam faktiškai jos buvo (ne) pristatytos, kokie papildomi susitarimai buvo sudaryti dėl prekių pristatymo, koks buvo kitų asmenų (M. M., UAB „ANTVITA“, UAB „Oakas“) vaidmuo šiuose sutartiniuose santykiuose ir pan.

34.       Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių turėtų būti nukrypstama nuo rungtyniškumo principo, todėl taikytina bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė (CPK 12, 178 straipsniai). Pagal CPK 12, 178 straipsnius kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Šiose proceso teisės normose nustatyta bendroji įrodinėjimo naštos (lot. onus probandi) paskirstymo taisyklė. Vadovaujantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat).

35.       Taigi, atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą (nutarties 32 ir 34 pastraipos), bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šio ginčo atveju būtent medienos pardavėjai UAB „Perspektas“, gavusiai avansą už prekes, kyla įrodinėjimo našta įrodyti, jog prekės (mediena) buvo perduotos toje vietoje ir tam asmeniui, kurį pardavėjai UAB „Perspektas“ nurodė ieškovė (pirkėja) UAB „FORLIT“ (CK 6.318 straipsnio 2 dalies 3 punktas) ir tokiu būdu paneigti ieškovės poziciją, kad prekės niekada nebuvo pristatytos.

36.       Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai akcentavo, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų (pavedimo sutarčių, darbo teisinius santykius patvirtinančių dokumentų ir pan.) apie tai, kad ieškovę UAB „FORLIT“ sutartiniuose santykiuose su atsakove UAB „Perspektas“ atstovavo M. M., kaip teigia atsakovė. Ieškovės į bylą pateikti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenys liudija, kad M. M. ginčo laikotarpiu nedirbo bendrovėje „FORLIT“. Pati atsakovė byloje nurodė, kad įrodymų apie teisėtą veikimą bendrovės vardu neturi, nes pasikliovė išimtinai tik žodiniu M. M. tvirtinimu, kad jis pažįsta UAB „FORLIT“ direktorių M. V. ir atstovauja šios įmonės interesams. Liudytojas D. J., atsakovės direktoriaus pavaduotojas, byloje parodė, kad M. M. yra pirkęs iš bendrovės „Perspektas“ medieną ir anksčiau per bendrovę „Green international“. M. M., liudytojo žiniomis, buvo šios bendrovės direktorius. Iš viso buvo sudaryti kokie 4–5 sandoriai dėl medienos. Sandoriai vyko 2017 m. rudenį (išklausytas 2019 m. liepos 26 d. teismo posėdžio garso įrašas). Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išplėstinis išrašas su istorija patvirtina, kad M. M. laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 17 d. iki 2018 m. rugsėjo 25 d. buvo bendrovės „Oakas“ direktorius. Valstybinės mokesčių inspekcijos, Luminor Bank AS Lietuvos skyriaus ir „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialo pateikti duomenys leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai spręsti, kad ginčo laikotarpiu bendroves „Perspektas“ ir „Oakas“, kurios vadovu buvo M. M., siejo pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai.

37.       Ir nors sąskaitos faktūros paskirtis, be kita ko, yra įforminti įvykusį prekių pateikimą, o kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad remiantis PVM sąskaita faktūra galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą kaip tokį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje s Nr. 3K-3-484/2009, kt.), tačiau šiuo konkrečiu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad vertinant šalių tarpusavio santykių pobūdį, jų teisių ir pareigų turinį (apimtį), į bylą pateiktos atsakovės ieškovei išrašytos 2018 m. sausio 30 d. Nr. 173 ir 2018 m. vasario 26 d. Nr. 177 PVM sąskaitos faktūros nepatvirtina prekių tinkamo pristatymo, kaip teisingai vertino pirmosios instancijos teismas, nes, kaip nustatyta byloje, ieškovei 2018 m. sausio 30 d. jau buvo išrašyta išankstinė sąskaita Nr. 001-18 ir 2018 m. vasario 21 d. išankstinė sąskaita Nr. 002-18, o 2018 m. sausio 31 d. pervesta 2 925 Eur suma (mokėjimo pavedime nurodyta, kad apmokama pagal sąskaitą PER001-18 2018-01-30), o 2018 m. vasario 22 d. pervesta 6 000 Eur suma (mokėjimo pavedime nurodyta, kad apmokama pagal sąskaitą PER002-18 2018-02-21) ir sąskaitų perrašymo priežasčių negalėjo paaiškinti nei atsakovės direktorė R. B., nei direktoriaus pavaduotojas D. J..

38.       Išanalizavęs bei įvertinęs trečiųjų asmenų pateiktus įrodymus: krovinio vežėjos AUTO EXPRESS UAB pateiktą tarptautinį krovinių transportavimo važtaraštį Nr. 432, UAB „ANTVITA“ atstovės paaiškinimus teisme, 2018 m. balandžio 6 d. mokėjimo nurodymą, kuriuo UAB „ANTVITA“ sumokėjo UAB „Oakas“ 3 830 Eur, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad pateiktais įrodymais nustatytos aplinkybės paneigia atsakovės argumentus, jog medienos pristatymas 2018 m. kovo 21 d. UAB „ANTVITA“ buvo tinkamas prekių pristatymas pirkėjai UAB „FORLIT“, nes iš UAB „Oakas“ pati UAB „ANTVITA“ įsigijo šią medieną, o ne priėmė ją pasaugoti.

39.       Atsakovė, įrodinėdama prekių pristatymą pirkėjai (t. y. ieškovei), be kitų įrodymų ir rėmėsi 2018 m. sausio 31 d. bei 2018 m. kovo 21 d. deklaracijomis. Tačiau įvertinęs šiuos rašytinius įrodymus, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad dokumentai patvirtina tik tai, jog prekės (neapipjautos lentos iš uosio) buvo atvežtos iš užsienio valstybės į Lietuvos Respubliką (siuntėjas – (duomenys neskelbtini), gavėjas – UAB „Perspektas“, deklarantai – UAB (duomenys neskelbtini) J. M., UAB (duomenys neskelbtini) J. P.) ir nėra juose jokių duomenų, tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtinančių medienos perdavimą pirkėjai UAB „FORLIT“ ar kitam šios bendrovės įgaliotam asmeniui. Tačiau vien tai, kad teismas detaliai išanalizavo iš esmės trečiųjų asmenų pateiktus įrodymus, susijusius su vieno krovinio pristatymu (2018 m. kovo 21 d.) (nutarties 38 pastraipa ir skundžiamo sprendimo 18.6 pastraipa), nesudaro pagrindo sutikti su atsakovės argumentais, kad vis tik teismas, nors ir patenkino ieškinį visa apimti, tačiau netiesiogiai pripažino, jog vieną iš dviejų krovinių priėmė ieškovė. Teisėjų kolegija tokius apeliantės argumentus laiko tik subjektyviais samprotavimais, neturinčiais įrodomosios reikšmės.

40.       Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, atsiranda neigiamos pasekmės, t. y. tokios aplinkybės pripažintinos neįrodytomis ir šalies reikalavimai (atsikirtimai) atmetami. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje pateikti įrodymai paneigia atsakovės paaiškinimus, jog mediena buvo perduota būtent ieškovei, ir atitinkamai patvirtina ieškovės argumentus, jog ji yra įgijusi teisę susigrąžinti už negautas prekes sumokėtus pinigus (CPK 185 straipsnis).

41.       Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šioje byloje pagal esamą situaciją, surinktus įrodymus ir turint omenyje civilinio proceso paskirtį bei tikslus buvo galimybė iš esmės išnagrinėti bylą ir trečiajam asmeniui M. M. nedalyvaujant (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnio 1 dalis). Nors trečiojo asmens M. M. dalyvavimas teismo posėdyje buvo pripažintas būtinu, tam, kad būtų išklausyti jo paaiškinimai dėl medienos perdavimo, o pastarasis į teismo posėdžius nevyko ir už tai jam 2020 m. kovo 3 d. nutartimi paskirta bauda, teismas turėjo teisę išnagrinėti bylą pagal kitus esamus bylos įrodymus (CPK 12, 13, 178 straipsnis).

42.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos medžiaga patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visus teisiškai reikšmingus faktus ir tinkamai juos įvertino, rėmėsi į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, šalių procesiniais dokumentais, teiktais paaiškinimais bei liudytojų parodymais, rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai). Apeliantės argumentai, kad teismas neatskleidė bylos esmės, atmestini kaip nepagrįsti.

43.       Palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 5 dalis ir 3 straipsnis numato, kad kreditorius turi teisę į šiame įstatyme numatytas palūkanas, kurių dydis apskaičiuojamas taikant šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nurodytą palūkanų normą, padidintą 8 procentiniais punktais, galiojusią tą metų pusmetį, kurį skolininkui atsirado pareiga mokėti palūkanas. Šios palūkanos yra kompensuojamosios ir laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, atsiradusiais dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo. Nagrinėjamu atveju ieškovė nuostolius patyrė ne tada, kai pareikalavo atsakovės grąžinti pinigines lėšas, kaip teigia apeliantė, bet tuo metu, kai pagal išrašytas išankstines sąskaitas pervedė pinigines lėšas atsakovei, todėl apeliantės argumentai šiuo aspektu taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

44.       Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

45.       Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis ir jų motyvų nekartoja.

46.       Vadovaudamasi nustatytomis aplinkybėmis, aptartu teisiniu reglamentavimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantė, nepažeidė nagrinėjamu atveju taikytinų materialinės ir proceso teisės normų, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

47.       Atmetus apeliacinį skundą, apeliantės turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 straipsnis).

48.       Iš apeliantės ieškovei, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies bei CPK 98 straipsnio 3 dalies nuostatomis, priteistinos advokato teisinės pagalbos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme (t. y. atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą) - 400 Eur, kurių dydis neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, yra pagrįstos, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „FORLIT“, juridinio asmens kodas 300521134, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Perspektas“, juridinio asmens kodas 303282974, 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.