Baudžiamoji byla Nr. 2K-627/2012

                                                                                                  Teisminio proceso Nr. 1-45-1-01213-2010-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                  1.2.5.4; 2.1.7.4; 2.3.4.6.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Vytauto Masioko ir pranešėjo Albino Sirvydžio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. S. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 13 d. ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 7 d. nuosprendžių.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 13 d. nuosprendžiu P. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.

Nukentėjusiosios J. J. civilinis ieškinys dėl 177,86 Lt turtinei ir 6000 Lt neturtinei žalai atlyginti paliktas nenagrinėtas.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 13 d. nuosprendis pakeistas.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, P. S. paskirtos dvejų metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant jį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

              Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Sirvydžio pranešimą ir susipažinusi su byla,

n u s t a t ė :

P. S. nuteistas už tai, kad 2010 m. spalio mėnesį, AB „Citadele bankas“ patalpose, esančiose Panevėžyje, Vilniaus g. 7, terorizavo šio banko darbuotoją J. J.. Nustatytos šios nusikalstamos veikos aplinkybės:

2010 m. spalio 4 d., apie 9.00 val., naudodamas psichinę prievartą, grasino J. J. fiziniu susidorojimu, t. y. pasakė, kad gali pats ją „nuo žemės paviršiaus nušluoti“ ar pervažiuoti, arba už 100 Lt pasamdyti asmenis, kurie su ja susidoros.

2010 m. spalio 28 d., apie 15.10 val., terorizavo J. J. klausdamas, ar ji teisingai suprato 2010 m. spalio 4 d. išsakytus grasinimus, nurodė terminą jo reikalavimams įvykdyti ir tokiu būdu pakartotinai, naudodamas psichinę prievartą, grasino padaryti pavojingą veiką nukentėjusiosios J. J. gyvybei ar sveikatai.

Kasaciniu skundu nuteistasis prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kasatorius nurodo, kad teismai padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, taip pat netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Kasatoriaus manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir neteisingai įvertino visus bylos įrodymus, nepašalino prieštaravimų, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 242 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio nuostatas, BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išaiškinimų, dėl to priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Apskritai teismų išvados dėl jo kaltės neatitinka faktinių bylos aplinkybių, grindžiamas tik prielaidomis ir spėjimais, o ne patikimais ir neginčijamais įrodymais. Kasatorius tvirtina, kad jis nekaltas, J. J. niekuo negrasino, o tik pasiūlė tarpusavyje išspręsti susidariusią situaciją, neskundžiant jos neteisėtų veiksmų darbdaviui, tačiau teismai jo parodymus vertino kritiškai. Apeliacinės instancijos teismas kaip vieną iš motyvų, kodėl netiki jo parodymais, nurodė tai, jog jis tik teisme iškėlė versiją apie nesąžiningą nukentėjusiąją, prekiavusią jo verslo planu. Kasatoriaus manymu, toks jo parodymų vertinimas pažeidžia jo teises, nustatytas BPK 21 straipsnio 4 dalyje, nes BPK nenumato įtariamajam pareigos duoti parodymus, be to, pažeidžia ir BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatą, jog teisėjai įrodymus įvertina vadovaudamiesi įstatymu.

Apeliacinės instancijos teismas, besąlygiškai tikėdamas J. J. ir jos liudytojų parodymais, nepagrįstai kritiškai įvertino liudytojos S. V. parodymus, kuri patvirtino kasatoriaus versiją, kad jis 2010 m. spalio 4 ir 28 dienomis banke lankėsi siekdamas išsiaiškinti, kokiems asmenims J. J. perdavė jo verslo planus. Taip apeliacinės instancijos teismas parodė šališkumą, pažeidė BPK 21 straipsnio 4 dalies, 22 straipsnio 3 dalies, 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Be to, šios instancijos teismas, įvertinęs liudytojo V. Č. parodymus, padarė nepagrįstas, prieštaraujančias faktinėms aplinkybėms išvadas. Kasatorius nurodo, kad šis liudytojas patvirtino jo parodymus, jog J. J. įvairiais būdais nepateisinamai ilgai vilkino paskolos įmonei „K“ suteikimą, nes kitas bankas sprendimą dėl paskolos UAB „K“ suteikimo priėmė per mėnesį, kadangi įmonės finansiniai rodikliai buvo labai geri.

Kasatoriaus manymu, esant prieštaravimams tarp jo ir nukentėjusiosios parodymų apie esmines bylos aplinkybes, teismas privalėjo nukentėjusiąją tiesiogiai apklausti teisme. To nepadaręs, teismas pažeidė BPK 242 straipsnio 1 dalies, 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, suvaržė BPK 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą jo teisę užduoti klausimus. Kasatorius nurodo, kad 2011 m. sausio 18 d. nukentėjusiąją apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją, jis šioje apklausoje neturėjo teisės dalyvauti, nes tuo metu jam dar nebuvo pareikštas įtarimas. Bylą perdavus teismui, J. J. iš Lietuvos išvyko. Taigi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme kasatorius neturėjo galimybės užduoti nukentėjusiajai klausimų. Kasatoriaus manymu, teismas turėjo galimybę iškviesti nukentėjusiąją į teisiamąjį posėdį, nes pareigūnams J. J. gyvenamoji vieta Europos Sąjungos valstybėje žinoma. Tačiau teismas, nesiėmęs visų galimų priemonių iškviesti J. J. į teisiamąjį posėdį ir ją tiesiogiai apklausti, nukentėjusiosios parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, perskaitė ir jais rėmėsi priimdamas nuosprendį. Kasatoriaus manymu, taip teismas pažeidė BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nes J. J. nedalyvavimo priežastis nėra svarbi (BPK 37 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas taip pat privalėjo imtis visų galimų priemonių apklausti nukentėjusiąją, bet to nepadarė.

Kasatorius nurodo, kad nė vienas teisme apklaustas liudytojas negirdėjo grasinimų J. J. fiziniu susidorojimu, dalis jų tik nurodė matę ir girdėję, kad jis banke buvo susitikęs su J. J., su kuria kalbėjosi, kad buvo susiklosčiusi konfliktinė situacija ir kad šio pokalbio metu rodė J. J. siaurą lapą (tai buvo lapelis su asmens, kuris pirko iš J. J. verslo planą, duomenimis). Taigi liudytojai grasinimų negirdėjo, o tik patvirtino buvus konfliktinę situaciją, t. y. jo paties nurodytas aplinkybes. Šie apeliacinio skundo argumentai neišnagrinėti, į juos motyvuotai neatsakyta. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad su apeliaciniu skundu jis pateikė dokumentus, įrodančius, jog jis kreipėsi į banką su raštu dėl informacijos, sudarančios komercinę paslaptį, nutekinimo. Šie duomenys, kasatoriaus manymu, įrodo jo parodymų, jog jis su J. J. kalbėjo ir jos reikalavo pasakyti asmenų, kuriems ji perdavė verslo planą, teisingumą. Šie argumentai apeliaciniame nuosprendyje taip pat neaptarti. Apskritai apeliacinės instancijos teismas tik pakartojo pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, savo motyvuotų išvadų nepateikė, neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų, taigi motyvuotai neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nors apeliacinės instancijos teisme byla nebuvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, tačiau kasatorius neprašo grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, o prašo ją nutraukti, nes jis jokio nusikaltimo nepadarė, byloje nėra pakankamai įrodymų, neginčijamai patvirtinančių jo kaltę.

Be to, kasatorius nurodo, kad, sprendžiant atsakomybės pagal BK 145 straipsnį klausimą, teisinę reikšmę turi tik realūs (ne tariami) grasinimai. Baudžiamas tik toks grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį. Analogiškai grasinimo realumas turi būti traktuojamas ir vertinant BK 145 straipsnio 2 dalyje nurodytus grasinimus susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką. Taigi nagrinėjamoje byloje būtina nustatyti, kad jis tiesiogine tyčia grasino padaryti pavojingą J. J. gyvybei ar sveikatai veiką, t. y. suvokė, kad grasina padaryti pavojingą J. J. gyvybei ar sveikatai veiką ir siekė, kad ji patikėtų, jog toks grasinimas gali būti įvykdytas.

BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už dvi alternatyvias veikas tam, kas: 1. terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba 2. sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Teismai tiksliai nenurodė, kurią iš alternatyvių veikų jis padarė, nes teismų nuosprendžiuose dvi alternatyvios veikos ,,suplaktos“ į vieną nurodant, kad jis terorizavo J. J. naudodamas psichinę prievartą. Kasatoriaus manymu, iš nustatytų aplinkybių galima spręsti, kad jis nuteistas už žmogaus bauginimą. Tačiau už sistemingą bauginimą, naudojant psichinę prievartą, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 145 straipsnio 2 dalį atsiranda tik už ne mažiau kaip tris kartus pasireiškusius aktyvius veiksmus, pranešant žmogui, kad jis bus nužudytas arba sunkiai sužalotas ar susargdintas. Priešingu atveju, neginčijamai nustačius, kad kasatorius grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu yra pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.

Atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Rima Kriščiūnaitė prašo skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad įrodymų vertinimo teisingumas, kuris susijęs su nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimu bylos aplinkybėms, nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Teismo išvadų pagrįstumas tikrinamas tik apeliacinio proceso metu. Įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas taip pat yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas.

Prokurorė atsiliepime nurodo, kad bylos medžiaga patvirtina, jog teismas pagrįstai pripažino P. S. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje, o jo kaltę pagrindė tinkamai ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma: nukentėjusiosios parodymais, parodymų patikrinimo vietoje protokolu, liudytojų O. Č., D. R., L. Č., E. M., I. P. parodymais, UAB „Panevėžio šeimos klinika“ pažyma, Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro pažyma, kitais bylos dokumentais. Visos reikšmingos bylos aplinkybės teisme išnagrinėtos, įrodymai ištirti tiesiogiai, vadovaujantis BPK 242 straipsnio nuostatomis: apklaustas kaltinamasis P. S., nukentėjusiosios J. J. parodymai, kuriuos ši davė ikiteisminio tyrimo teisėjui, perskaityti, apklausti liudytojai, balsu perskaityti bylos dokumentai. Vertindamas nukentėjusiosios parodymus, teismas laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, patikrino šiuos parodymus sugretindamas juos su kitais bylos įrodymais ir pagrįstai pripažino, kad nukentėjusiosios parodymai patikimi, nes jie buvo nuoseklūs, neprieštaringi, juos patvirtino liudytojų O. Č., D. R., L. Č., E. M., I. P. parodymai ir kiti bylos įrodymai. Apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus. Nuteistojo P. S. parodymai dėl nusikalstamos veikos padarymo nuosprendyje taip pat aptarti ir įvertinti. Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, o nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes.

Kasatorius teigia, kad teismai, taikydami BK 145 straipsnio 2 dalį, nenurodė, kokią iš dispozicijoje nurodytų alternatyvių veikų jis padarė. Kaip matyti iš nuosprendžio aprašomosios dalies, teismas konstatavo, kad P. S. terorizavo nukentėjusiąją J. J. naudodamas psichinę prievartą, grasino jai fiziniu susidorojimu, t. y. grasino padaryti pavojingą veiką J. J. gyvybei ar sveikatai, ir nukentėjusiajai buvo pakankamas pagrindas manyti, jog grasinimai gali būti įvykdyti. Akivaizdu, kad teismas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog kasatorius nuteistas už J. J. terorizavimą, o ne už sistemingą bauginimą. Taip pat nustatyta, kad P. S. nusikalstamus veiksmus padarė tiesiogine tyčia, suvokdamas, kad daro poveikį, siekdamas sukelti nukentėjusiajai baimę, nerimą dėl savo ir su ja susijusių asmenų gyvybės ir sveikatos. Todėl kasatoriaus nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 145 straipsnio 2 dalį.

Kasatoriaus argumentas dėl BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų pažeidimo ir jo teisių suvaržymo, nagrinėjant bylą teisme, taip pat nepagrįstas. Kasatorius teigia, kad teismas negalėjo nuosprendyje remtis nukentėjusiosios parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, nes perskaityti parodymus galima tuo atveju, kai nukentėjusysis miręs arba nedalyvauja teisiamajame posėdyje dėl svarbių priežasčių, kurių sąrašas pateiktas BPK 37 straipsnyje. Pagal BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas nukentėjusiojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, gali būti teisiamajame posėdyje perskaitomi, kai nukentėjusysis nedalyvauja teisiamajame posėdyje dėl svarbių priežasčių. BPK 37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad svarbiomis asmens nedalyvavimo baudžiamajame procese priežastimis, be nurodytų šio straipsnio pirmojoje dalyje, yra ir kitokios neatvykimo priežastys, kurias teismas savo sprendimu gali pripažinti svarbiomis. Iš Panevėžio miesto apylinkės teismo posėdžių protokolų matyti, kad nukentėjusioji J. J. į 2011 m. kovo 21 d. ir balandžio 27 d. teismo posėdžius buvo atvykusi, tačiau byla nebuvo nagrinėjama dėl to, kad neatvyko kaltinamasis P. S.. 2011 m. gegužės 5 d. nukentėjusioji išvyko gyventi į užsienį, todėl kituose teismo posėdžiuose nebedalyvavo. Todėl teismas, nepažeisdamas įstatymo nuostatų, posėdyje J. J. parodymus perskaitė. Kasatorius taip pat neteisingai nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu neturėjo teisės dalyvauti nukentėjusiosios apklausoje, kurią 2011 m. sausio 18 d. atliko ikiteisminio tyrimo teisėjas, nes „tuo metu jam dar nebuvo įteiktas pranešimas apie įtarimą“. Tačiau iš bylos matyti, kad pranešimas apie įtarimą, padarius BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, P. S. įteiktas dar 2010 m. lapkričio 4 d. (T. 1, b. l. 63) ir tą pačią dieną jis apklaustas kaip įtariamasis bei jam paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. 2011 m. sausio 14 d. ikiteisminio tyrimo įstaiga raštu pranešė įtariamajam P. S. apie tai, kad 2011 m. sausio 18 d. 15.00 val. Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas atliks nukentėjusiosios J. J. apklausą, ir išaiškino jam, kad pagal BPK 184 straipsnio 4 dalies nuostatas jis turi teisę dalyvauti apklausoje (T. 1, b. l. 13). Taigi kasatoriui buvo tinkamai pranešta ir jis turėjo galimybę dalyvauti nukentėjusios apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją bei užduoti klausimus nukentėjusiajai, nes jo laisvė nebuvo suvaržyta. BPK 184 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad laisvėje esančio įtariamojo ar jo gynėjo neatvykimas į liudytojo (nukentėjusiojo) apklausą netrukdo atlikti apklausą.

Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas reiškia, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu. Šališku taip pat pripažįstamas teismas, jei bylą išnagrinėjo teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje nurodytų aplinkybių. Tokių aplinkybių nenustatyta. Taip pat nėra duomenų, kad nagrinėjant bylą būtų pažeistas BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas: iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdžių protokolų matyti, kad P. S. ir jos gynėjas įrodymų tyrimo procese aktyviai dalyvavo, ginčijo kaltinimo argumentus, teikė prašymus, jų prašymus teismai svarstė, dalį jų tenkino, dalį – motyvuotai atmetė, jų nuomonės teismo procese neignoravo ir nepalankumo kasatoriui nerodė. O tai, kad bylos įrodymus teismas įvertino kitaip, nei norėjo ir tikėjosi kasatorius, teismo šališkumo nerodo ir negali būti vertinama kaip BPK pažeidimas.

Kasatoriaus skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus, taip pat nepagrįstas. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio ar nutarties apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai. Apeliaciniu skundu nuteistasis prašė jį išteisinti arba taikyti jam BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas ir laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis ir jo gynėjas prašė atlikti įrodymų tyrimą – apklausti liudytojas S. V. ir M. K.. Pareikšti prašymai buvo patenkinti, gynybos liudytojos S. V. ir M. K. apklaustos. Panevėžio apygardos teismo posėdžio protokolas patvirtina, kad prašymo iškviesti ir apklausti nukentėjusiąją J. J. nepateikė nei nuteistasis, nei jo gynėjas. Iš Panevėžio apygardos teismo posėdžio protokolo ir nuosprendžio akivaizdu, kad nuteistojo P. S. skundas buvo išnagrinėtas išsamiai, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas, nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl visų esminių jo apeliacinio skundo argumentų, taip pat ir dėl nukentėjusiosios J. J. parodymų vertinimo. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas iš dalies patenkino nuteistojo P. S. apeliacinį skundą ir, vadovaudamasis BK 75 straipsnio nuostatomis, paskirtos realios dvejų metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo. Šis teismo sprendimas taip pat patvirtina, kad teismas buvo objektyvus, bylos aplinkybes bei nuteistąjį apibūdinančias aplinkybes vertino nešališkai. Pažymėtina, kad BPK 320 straipsnio 3 dalis neįpareigoja apeliacinės instancijos teismo pateikti detalaus atsakymo į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, teismas privalo išdėstyti motyvuotas išvadas tik dėl apeliacinio skundo esmės. Iš Panevėžio apygardos teismo posėdžio protokolo ir nuosprendžio matyti, kad P. S. apeliacinis skundas išnagrinėtas, nepažeidžiant BPK 320–324 straipsnių nuostatų.

Atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą nukentėjusioji J. J. prašo skundą atmesti kaip visiškai nepagrįstą, nurodydama, kad P. S. teiginys, jog ji vilkino paskolos suteikimą ir pardavė jo verslo planą, neatitinka tikrovės, nes joks verslo planas pateiktas nebuvo. Dėl paskolos bankui pateiktame prašyme P. S. nenurodė informacijos apie įmonės veiklą, nepateikė jokio verslo plano, kaip bus vykdomas projektas ir kt. Nepateikus reikiamų dokumentų bankas negalėjo priimti sprendimo ir įvertinti kliento rizikos. Prašant pateikti informaciją, P. S. į ją neatsakinėdavo, jo nurodomi rodikliai (duomenys) nesutapdavo arba tiesiog tai buvo jo ,,verslo paslaptis“. Nepateikus reikiamos informacijos, buvo priimtas banko sprendimas nesuteikti paskolos.

Nukentėjusioji nurodo, kad grasinimai fiziškai susidoroti prasidėjo tada, kai, paaiškėjus informacijai apie skolinimąsi kitame banke, P. S. 2010 m. rugsėjo 28 d. buvo išsiųstas pranešimas apie kredito sutarties sąlygų nevykdymą ir už tai skirta bauda. 2010 m. spalio 4 d. į banką jis atėjo gavęs minėtą pranešimą ir jai asmeniškai grasino, prieš tai iš kabineto išprašęs kolegę. P. S. sakė, kad neleis, jog kažkokia kaišiotų jam pagalius į ratus, kad viską nušluos nuo paviršiaus – ir ją, ir visus su ja susijusius asmenis. Kalbėjo, kad jam nesvarbu banko tvarka ir kaip ji turi dirbti, grasino, kad jei bus imtąsi kokių veiksmų prieš jo kreditavimo sutarties sąlygų nevykdymą, pirmiausia nukentės ji (nukentėjusioji). Dar sakė, kad kadangi ji viena žinanti apie naują jo paskolą, jis tvarkysis su ja (nukentėjusiaja). Siūlė ,,paguglinti“ ir sužinoti, ką jis gali, pareiškė, kad turi kas už 100 Lt viską gali padaryti, ir t. t. Po šio incidento tarnybiniu raštu ji kreipėsi į banko vadovybę dėl šio kliento veiksmų ir dėl jo perėmimo administruoti kitam vadybininkui ar filialui. Prašymas buvo patenkintas. Nors šio kliento administravimą pagal jos prašymą jau buvo perėmusi centrinė banko būstinė, 2010 m. spalio 28 d. P. S. ir vėl atėjo ir grasino, ar ji viską suprato, ką jis jai sakė praeitą kartą. Šį kartą buvo iškvieta policija. Kitą dieną ji kreipėsi į šeimos gydytoją, jai buvo paskirtas gydymas, lankėsi pas psichologą.

Taip pat nukentėjusioji nurodo, kad ji atvyko į visus teismo posėdžius iki 2011 m. gegužės 9 d., bet jie neįvykdavo, nes neatvykdavo pats P. S.. Nukentėjusioji nurodo, kad ji dalyvavo visose apklausose, davė išsamius parodymus. Kadangi ilgiau laukti negalėjo, parašė prašymą bylą nagrinėti jai nedalyvaujant ir išvyko iš Lietuvos, nes ilgiau čia negalėjo likti dėl grasinimų susidoroti, o šeimai reikėjo pajamų, ji turi tris vaikus, jos darbas buvo vienintelis šeimos pajamų šaltinis. Iš darbo ji išėjo, nes negalėjo dirbti.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio nagrinėjimo ribų

BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas apskųstus įsiteisėjusius nuosprendžius ir nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar pagal žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatytas bylos aplinkybes yra tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas; ar nustatant tas aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų. Nepakanka tik formaliai nurodyti kasacinius pagrindus, būtina nurodyti ir juos pagrindžiančius teisinius argumentus (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Iš naujo tirti faktines bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija. Taigi nuteistojo P. S. kasacinio skundo teiginiai, kuriais jis ginčija įrodymų vertinimą, jų pakankamumą, teismo išvadų pagrįstumą ir faktinių bylos aplinkybių nustatymą, nesiedamas jų su esminiais BPK pažeidimais, paliekami nenagrinėti, nes, kaip jau minėta, tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Pažymėtina, kad dauguma skunde nurodytų BPK pažeidimų siejami su įrodymų vertinimu ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo klausimais. Nagrinėjami tik tie kasacinio skundo argumentai, kurie grindžiami teisiniais argumentais ir susiję su teisės taikymu.

Dėl BPK 7, 20, 21, 22, 242, 276, 331, 320 straipsnių nuostatų taikymo

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymais gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų darymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teikti pasiūlymus teismui dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas.

Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais liudytojų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie buvo duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. Pagal BPK 242 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: apklausti kaltinamuosius, nukentėjusiuosius, liudytojus, išklausyti į teismo posėdį pašauktų ekspertų ir specialistų išvadas bei paaiškinimus, apžiūrėti daiktinius įrodymus, balsu perskaityti protokolus ir kitus dokumentus. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad laikytis kitokios įrodymų tyrimo tvarkos, negu numatyta šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, galima tik išimtiniais įstatymų numatytais atvejais.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgos išvadų 4 punkte pažymėjo, kad asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. BPK 276 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kokiais atvejais gali būti perskaitomi kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, vienas iš tokių atvejų – kai kaltinamasis, nukentėjusysis ar liudytojas nedalyvauja teisiamajame posėdyje dėl svarbių priežasčių.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas P. S. pareikštą kaltinimą, šių BPK nuostatų laikėsi.

Iš teismo nuosprendžio turinio matyti, kad nuteistojo kaltė pagrįsta visuma teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir tinkamai įvertintų įrodymų: nukentėjusiosios parodymais, perskaitytais teisiamajame posėdyje, taip pat teisme tiesiogiai apklaustų liudytojų O. Č., D. R., L. Č., E. M., L. M., R. G., R. K., L. V. parodymais, nukentėjusiosios parodymų patikrinimo vietoje protokolu, iš dalies paties nuteistojo parodymais, medicinos pažymomis apie nukentėjusiosios gydymąsi, kitais bylos duomenimis. Šie duomenys įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų ir jų visumos pagrindu padarytos išsamiai motyvuotos išvados. Taigi nuteistojo kaltė pagrįsta tinkamai įvertintais įrodymais, o ne prielaidomis, kaip savo skunde teigia kasatorius. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, todėl teisingai nustatė nusikaltimo padarymo faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl kasatoriaus kaltės. Nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Kasatorius teigia, kad nukentėjusioji, esant prieštaravimams tarp jųdviejų parodymų, turėjo būti tiesiogiai apklausta teisme. To nepadarius, suvaržytos jo teisės (BPK 21, 22 straipsniai), pažeistas rungimosi principas (BPK 7 straipsnis), nesilaikyta BPK 242, 276 straipsnių nuostatų.

Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusioji pirmosios instancijos teisme nebuvo apklausta. Iš Panevėžio miesto apylinkės teismo posėdžių protokolų matyti, kad nukentėjusioji į 2011 m. kovo 21 d. ir balandžio 27 d. teismo posėdžius buvo atvykusi, tačiau byla nebuvo nagrinėjama dėl to, kad neatvyko kaltinamasis P. S.. 2011 m. gegužės 5 d. teisme gautas nukentėjusiosios prašymas bylą nagrinėti jai nedalyvaujant ir remtis jos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes ji 2011 m. gegužės 7 d. išvyksta į Airiją ieškoti darbo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas pagrįstai pripažino, jog nukentėjusioji teisiamajame posėdyje nedalyvauja dėl svarbių priežasčių ir, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisiamajame posėdyje perskaitė 2011 m. sausio 18 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus jos parodymus ir pagrįstai jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Taigi BPK 242, 276 straipsnių nuostatos nepažeistos. Kasatoriaus teiginiai, kad taip buvo suvaržytos jo teisės, numatytos BPK 21, 22 straipsniuose, nesilaikyta rungimosi principo (BPK 7 straipsnis), visiškai deklaratyvūs. Pažymėtina, kad 2011 m. sausio 14 d. ikiteisminio tyrimo įstaiga raštu pranešė įtariamajam P. S. (pranešimas apie įtarimą, padarius BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, P. S. buvo įteiktas 2010 m. lapkričio 4 d. ir tą pačią dieną jis apklaustas kaip įtariamasis bei jam paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti) apie tai, kad 2011 m. sausio 18 d. 15.00 val. Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas atliks nukentėjusiosios J. J. apklausą, ir išaiškino, kad pagal BPK 184 straipsnio 4 dalies nuostatas jis turi teisę dalyvauti šioje apklausoje. Taigi kasatoriui buvo tinkamai pranešta ir jis turėjo galimybę dalyvauti nukentėjusiosios apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją bei užduoti jai klausimus, nes jo laisvė nebuvo suvaržyta. BPK 184 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad laisvėje esančio įtariamojo ar jo gynėjo neatvykimas į liudytojo (nukentėjusiojo) apklausą netrukdo atlikti apklausą.

Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai išnagrinėti bylą, atliko įrodymų tyrimą, apklausė gynybos liudytojus S. V. ir M. K.. Priimtame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas labai išsamiai atsakė į visus esminius nuteistojo skundo argumentus dėl jo kaltės padarius BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, motyvuotai paaiškindamas, kodėl jie atmetami. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis atitinka BPK 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.

Kaip jau minėta, byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, o kasacinės instancijos teismas patikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl, nenustatęs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų renkant ir vertinant įrodymus, kitu aspektu vertinti surinktų įrodymų kasacinės instancijos teismas neturi teisės, o baudžiamojo įstatymo pritaikymą patikrina remdamasis žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis.

Dėl BK 145 straipsnio 2 dalies taikymo

BK 145 straipsnio 2 dalies dispozicijoje nustatyta: ,,Tas, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą...“.

Ši norma numato baudžiamąją atsakomybę už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) žmogaus terorizavimą grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba 2) sistemingą žmogaus bauginimą naudojant psichinę prievartą.

Žmogaus terorizavimas gali būti padaromas alternatyviais veiksmais: grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką.

Teismai nustatė, kad P. S. terorizavo nukentėjusiąją J. J., t. y. 2010 m. spalio 4 d., naudodamas psichinę prievartą, grasino fiziniu susidorojimu – pasakė, kad gali pats ją „nuo žemės paviršiaus nušluoti“ ar pervažiuoti, arba už 100 Lt pasamdyti asmenis, kurie su ja susidoros; 2010 m. spalio 28 d. terorizavo J. J. klausdamas, ar ji teisingai suprato 2010 m. spalio 4 d. išsakytus grasinimus, nurodė terminą jo reikalavimams įvykdyti, t. y., naudodamas psichinę prievartą, grasino padaryti pavojingą veiką nukentėjusiosios gyvybei ar sveikatai.

Pagal teismų nustatytas bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 145 straipsnio 2 dalis – P. S. padarytai nusikalstamai veikai pritaikytas tinkamai, nes P. S. terorizavo žmogų grasindamas padaryti kitokią pavojingą gyvybei ar sveikatai veiką, t. y. grasino J. J. fiziniu susidorojimu. Teismų nurodytas BK 145 straipsnio 2 dalyje nustatytas alternatyvus požymis naudodamas psichinę prievartą yra perteklinis, nes P. S. sistemingu nukentėjusiosios bauginimu nebuvo kaltinamas. Tačiau veikos kvalifikavimui tai neturi jokios reikšmės. Antra vertus, iš bylos aplinkybių matyti, kad P. S. veika buvo susijusi su psichinės prievartos naudojimu. Nukentėjusioji parodė, kad grasinimai fiziškai susidoroti prasidėjo tada, kai, paaiškėjus informacijai apie skolinimąsi kitame banke, P. S. 2010 m. rugsėjo 28 d. buvo išsiųstas pranešimas apie kredito sutarties sąlygų nevykdymą ir už tai skirta bauda. 2010 m. spalio 4 d. į banką jis atėjo gavęs minėtą pranešimą ir jai asmeniškai grasino, prieš tai iš kabineto išprašęs kolegę. P. S. sakė, kad neleis, jog kažkokia kaišiotų jam pagalius į ratus, kad viską nušluos nuo paviršiaus – ir ją ir visus su ja susijusius asmenis. Kalbėjo, kad jam nesvarbu banko tvarka ir kaip ji turi dirbti, grasino, kad jei bus imtąsi kokių veiksmų prieš jo kreditavimo sutarties sąlygų nevykdymą, pirmiausia nukentės ji (nukentėjusioji). Dar sakė, kad kadangi ji viena žinanti apie naują jo paskolą, jis tvarkysis su ja (nukentėjusiąja). Siūlė ,,paguglinti“ ir sužinoti, ką jis gali, pareiškė, kad turi kas už 100 Lt viską gali padaryti, ir t. t. Po šio incidento tarnybiniu raštu ji kreipėsi į banko vadovybę dėl šio kliento veiksmų ir dėl jo perėmimo administruoti kitam vadybininkui ar filialui, nes P. S. labai išsigando. Prašymas buvo patenkintas. Tačiau 2010 m. spalio 28 d. P. S. ir vėl atėjo būtent pas ją, vėl grasino nuolat klausdamas, ar ji viską suprato, ką jis jai sakė praeitą kartą, pagrasino, kad duoda jai dvi savaites viską išspręsti, laikė jai prie veido lapelį apie nuo jo sąskaitos nurašytą baudą, nors ji asmeniškai šios operacijos neatliko, mosavo rankomis. Nukentėjusioji teigė, kad P. S. grasinimus suvokė kaip realius, toks jo elgesys ją labai išgasdino, įbaugino, paveikė jos psichinę būklę, todėl tą pačią dieną ji kreipėsi į policiją, o po to ir į medikus. Teismas konstatavo, kad tokie grasinimai, atsižvelgiant į visas aplinkybes, vertintini kaip realūs. Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad P. S. veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad daro nukentėjusiajai poveikį, siekdamas sukelti jai baimę, nerimą dėl savo ar su ja susijusių asmenų gyvybės ir sveikatos, ir norėjo taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su teismų padarytomis išvadomis taikant baudžiamąjį įstatymą.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų nuosprendžiai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

              Nuteistojo P. S. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                              Gintaras Goda

                                                                                                                                            Vytautas Masiokas

                                                                                                                                            Albinas Sirvydis