Civilinė byla Nr. e2-670-330/2022
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00466-2022-7
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
2.3.4.4.5; 3.3.2.5
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. birželio 15 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Tomo Venckaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens A. K. (A. K.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 6 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. A. prašymą dėl teismo leidimo grąžinti nepilnametį vaiką į jo gyvenamosios vietos valstybę išdavimo, suinteresuotas asmuo – A. K., išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja A. A. kreipėsi į teismą, prašydama išduoti leidimą grąžinti jos ir suinteresuoto asmens A. K. nepilnametę dukrą M. K.-A., gimusią (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos Respublikos į jos nuolatinę gyvenamąją vietą Jungtinėje Karalystėje.
2. Pareiškėja nurodė, kad ji su suinteresuotu asmeniu A. K. yra M. K.-A. tėvai. Pareiškėja ir suinteresuotas asmuo santuokos nebuvo sudarę. M. K.-A. gimė ir iki jos išvežimo į Lietuvą 2021 m. rugsėjo 8 d. gyveno Jungtinėje Karalystėje kartu su pareiškėja, savo broliu ir sese (pareiškėjos vaikais iš ankstesnių santykių). Suinteresuotas asmuo kartu su savo motina gyveno kitu adresu Jungtinėje Karalystėje. Pareiškėja taip pat nurodė, kad ji bendravo su suinteresuotu asmeniu ir jo motina, suinteresuotas asmuo pasiimdavo mergaitę pas save į namus. 2021 m. vasarą suinteresuotas asmuo pranešė, kad ketina išvykti į Lietuvą, nes Lietuvoje gyvenanti močiutė yra labai prastos sveikatos, ir kad norėtų dukrą pasiimti su savimi. Pareiškėja leido suinteresuotam asmeniui nuo 2021 m. rugsėjo 8 d. pasiimti vaiką porai mėnesių. Tokį sprendimą pareiškėja priėmė atsižvelgdama į tai, kad kartu su vaiku bus ne tik suinteresuotas asmuo, bet ir jo motina. 2021 m. lapkričio mėn. pareiškėja iš suinteresuoto asmens paaiškinimų suvokė, kad jis neketina grąžinti vaiko, todėl inicijavo teisminį procesą dėl vaiko grąžinimo į jo kilmės šalį.
3. Pareiškėja mano, kad vaikui tinkamesnės sąlygos gyventi yra Jungtinėje Karalystėje kartu su mama, sese ir broliu. Taip pat pareiškėja teigė, kad gali tinkamai pasirūpinti vaikais. Paaiškino, kad ji turi nuolatinį darbą, nuomojasi socialinį būstą. Teismo posėdžio metu pareiškėja papildomai nurodė, kad ji nežinojo apie tai, jog M. K.-A. gyvenamoji vieta nuo 2020 m. liepos mėn. yra deklaruota Lietuvoje, tam sutikimo ji nedavė. Prašė pareiškimą tenkinti ir grąžinti vaiką į Jungtinę Karalystę.
4. Suinteresuotas asmuo A. K. atsiliepime į pareiškėjos pareiškimą prašė pareiškėjos prašymą atmesti. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėja, suinteresuotas asmuo ir jų duktė M. K.-A. iki 2021 m. vasario mėn. gyveno kartu Jungtinėje Karalystėje. Nuo 2021 m. vasario mėn. pareiškėja kartu su savo vyresniais vaikais persikėlė gyventi atskirai į jai suteiktą socialinį būstą, o duktė M. K. – A. liko gyventi su suinteresuotu asmeniu. Suinteresuotas asmuo taip pat paaiškino, kad pareiškėja ir suinteresuotas asmuo planavo kartu su vaiku persikelti gyventi į Lietuvą, todėl lankydamiesi Lietuvoje, 2020 m. liepos 30 d. deklaravo vaiko gyvenamąją vietą Vilniuje.
5. 2021 m. vasaros pabaigoje pareiškėja ir suinteresuotas asmuo susitarė, kad suinteresuotas asmuo su vaiku išvyks gyventi į Lietuvą, o pareiškėja atvažiuos vėliau. 2021 m. rugsėjo mėn. suinteresuotas asmuo su dukra atvyko nuolat gyventi į Lietuvą. 2022 m. sausio mėn. pradžioje pareiškėja irgi buvo atvykusi į Lietuvą, mėnesį gyveno kartu su suinteresuotu asmeniu, nereikalavo grįžti į Jungtinę Karalystę, išvažiuodama nenorėjo pasiimti vaiko, žadėjo grįžti. Suinteresuoto asmens vertinimu, pareiškėja 2022 m. sausio mėn. būdama Lietuvoje sutiko, kad vaikas liktų gyventi su tėvu. Papildomai nurodė, kad pareiškėja, atvykusi į Lietuvą 2022 m. sausio mėn., perdavė jam vaiko sveikatos dokumentus, o tai, suinteresuoto asmens vertinimu, patvirtina, kad ji žinojo, jog vaikas gyvens Lietuvoje ir tam neprieštaravo.
6. Suinteresuoto asmens nuomone, yra pagrindas taikyti 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – ir Hagos konvencija) 12 straipsnio 2 dalyje ir 13 straipsnio 1 dalyje numatytas išimtis, kurios suteikia teisę teismui negrąžinti vaiko. Suinteresuotas asmuo akcentavo, kad pareiškėja nepateikė Jungtinės Karalystės centrinės įstaigos informacijos apie vaiko padėtį Jungtinėje Karalystėje. Vaikas gyvena Lietuvoje aštuonis mėnesius, jam sudarytos tinkamos sąlygos augti ir vystytis, nuo 2022 m. rugsėjo mėn. jis lankys (duomenys neskelbtini), lopšelį-darželį „(duomenys neskelbtini)“, sveikatos priežiūros paslaugos vaikui teikiamos (duomenys neskelbtini). Suinteresuoto asmens vertinimu, vaiko gyvenimas žinomoje, socialiai saugioje aplinkoje teikia daugiau garantijų tęstiniam vaiko vystymuisi ir labiausiai atitinka vaiko interesus, be to, vaiką ir tėvą sieja stiprus emocinis ryšys, vaikas priprato prie naujos aplinkos.
7. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Tarnyba) pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad Tarnyboje gavus Jungtinės Karalystės centrinės institucijos persiųstą pareiškėjos prašymą pagal Hagos konvenciją dėl galimai neteisėtai į Lietuvos Respubliką išvežtos mažametės dukters sugrąžinimo į vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę – Jungtinę Karalystę, Tarnybos specialistai lankėsi suinteresuoto asmens gyvenamojoje vietoje. Apsilankymo metu nustatyta, kad mažametė gyvena dviejų kambarių (pertvarkoma į trijų kambarių) bute su patogumais. Mergaitė gyvena su tėvu ir senele iš tėvo pusės. Namuose švaru ir tvarkinga, mergaitei skirtas atskiras kambarys, jame yra reikiami baldai, daug žaislų, knygelių ir drabužių, mergaitė atrodo prižiūrėta. Namuose sudarytos tinkamos sąlygos vaiko ugdymui, poilsiui ir laisvalaikiui.
8. Tarnyba pateikė išaiškinimą, kad remiantis Hagos konvencija, neteisėtu vaiko laikymu yra pripažįstama situacija, kuomet vaikas iš nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės ribotam laikui išvežamas su kartu nevykstančio vaiko globos teises turinčio asmens arba kompetentingos institucijos sutikimu (leidimu), tačiau sutartu laiku negrąžinamas į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę.
9. Tarnybos išvadoje pažymėta, kad nagrinėjamu atveju mažametė gimė Jungtinėje Karalystėje. Abu vaiko tėvai turi Jungtinės Karalystės įstatymų suteiktas vaiko globos teises. Nors vaiko tėvų pateikta Tarnybai informacija dėl vaiko faktinio gyvenimo Jungtinėje Karalystėje tėvams ėmus gyventi atskirai skiriasi (vaiko motina teigia, jog vaikas gyveno su ja, o tėvas nurodo, jog mergaitė gyveno su juo), tiek pareiškėja, tiek suinteresuotas asmuo patvirtina, kad iki 2021 m. rugsėjo 8 d. mažametė nuolat gyveno Jungtinėje Karalystėje. Vaikui nuolat gyvenant Jungtinėje Karalystėje bei vaiko tėvams turint bendras globos teises vaiko atžvilgiu, laikytina, kad vaiko išvykimui iš Jungtinės Karalystės ir pasilikimui nuolat gyventi kitoje šalyje yra būtinas kartu nevykstančio vieno iš tėvų sutikimas dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės pakeitimo. Kadangi nėra duomenų apie tai, kad vaiko motina būtų suteikusi aiškų leidimą vaiko tėvui išvežti dukrą iš Jungtinės Karalystės ir palikti ją nuolat gyventi Lietuvoje, mažametės laikymas Lietuvoje pripažintinas neteisėtu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
10. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. gegužės 6 d. nutartimi tenkino pareiškėjos A. A. prašymą grąžinti nepilnametį vaiką M. K.-A. į jos nuolatinę gyvenamąją vietą Jungtinėje Karalystėje.
11. Teismas nustatė, kad M. K.-A., gimusios (duomenys neskelbtini), tėvai – pareiškėja ir suinteresuotas asmuo – turi globos teises į dukrą. Vaikas gimė ir iki 2021 m. rugsėjo 8 d. gyveno Jungtinėje Karalystėje, todėl vaiko is?vykimui is? Jungtine?s Karalyste?s ir pasilikimui nuolat gyventi kitoje s?alyje, buvo (yra) bu?tinas kartu nevykstanc?io vieno is? te?vu? sutikimas de?l vaiko nuolatine?s gyvenamosios vietos valstybe?s pakeitimo.
12. Teismas nenustatė, kad pareiškėja bu?tu? nusišalinusi ar nušalinta nuo vaiko globos, taip pat nenustatė, kad pareiškėja būtų suteikusi leidima? vaiko te?vui (suinteresuotam asmeniui) is?vez?ti dukra? is? Jungtine?s Karalyste?s nuolatiniam gyvenimui Lietuvos valstybėje. Nurodytų motyvų pagrindu teismas konstatavo, kad vaikas Lietuvoje laikomas (negrąžinamas) neteisėtai, neturint tam kito globėjo – pareiškėjos sutikimo.
13. Įvertinęs bylos medžiagą teismas nenustatė Hagos konvencijos 12–13 straipsniuose numatytų išimčių, dėl kurių teismas galėtų atsisakyti gra?z?inti vaika? į kilmės valstybę. Teismo vertinimu, vaikas Lietuvoje gyvena tik aštuonis mėnesius, yra tokio amžiaus, kad ir grąžinus į Jungtinę Karalystę galėtų greitai prisitaikyti ir normaliai vystytis. Vaikas nelanko ugdymo įstaigos ir jam nereikėtų jos keisti. Teismas pažymėjo, kad bylos duomenys rodo, jog vaikui nebūtų sudarytos kitokios gyvenimo sąlygos, nei kad buvo iki jo išvežimo į Lietuvą. Teismas pažymėjo, kad Jungtinėje Karalystėje yra likę mažametės brolis ir sesuo. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėja galėtų daryti žalą savo vaikui. Priešingai, suinteresuotas asmuo yra nurodęs, jog pareiškėja žalingų įpročių neturi. Duomenų apie pareiškėjos netinkamą vaikų auklėjimą ar priežiūrą byloje nėra. Išvardintų aplinkybių pagrindu teismas nusprendė, kad nėra pagrindo manyti, jog grąžinus vaiką į Jungtinę Karalystę, jam būtų padaryta žala.
14. Nors suinteresuotas asmuo teisme tvirtino, kad vaiko gyvenimo sąlygos Lietuvoje yra tinkamos, kad vaikui svarbūs socialiniai ryšiai su giminaičiais, prašė teisme apklausti savo motiną, tėvą ir brolį, tačiau, teismo vertinimu, aplinkybės apie vaiko gyvenimo sąlygas Lietuvoje nėra lemiamos sprendžiant dėl neteisėtai laikomo vaiko negrąžinimo į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę pagal Konvencijoje numatytas išimtis.
I. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
15. Suinteresuotas asmuo atskirajame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 6 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės: atmesti pareiškėjos prašymą dėl leidimo grąžinti M. K.-A. iš Lietuvos Respublikos į Jungtinę Karalystę; 2) bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka; 3) iškviesti ir liudytojais apklausti D. K. bei R. K.; 4) prijungti prie bylos įrodymus, kurių pateikimo būtinybė iškilo vėliau; 5) teismui nustačius, kad neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 6 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
16. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
16.1. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, ignoravo faktines aplinkybes, pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, atsisakė apklausti į teismo posėdį atvykusius liudytojus, pareiškėjos žodiniams paaiškinimams suteikė aukštesnę galią, pažeidė teismo pareigą būti aktyviam sprendžiant bylą, kurioje būtina užtikrinti nepilnamečio vaiko interesus.
16.2. Spręsdamas dėl vaiko laikymo Lietuvos Respublikoje teisėtumo, teismas neatsižvelgė į faktinę aplinkybę, kad pareiškėja 2022 metų pradžioje vieną mėnesį praleido Lietuvoje, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, kurie įrodytų, jog ji siekė įgyvendinti turimas globos teises, t. y. nesiekė ir nereikalavo vaiko grąžinti į Jungtinę Karalystę, neprieštaravo, kad mažametė liktų gyventi su suinteresuotu asmeniu Lietuvoje.
16.3. Tenkindamas pareiškėjos prašymą dėl vaiko grąžinimo į Jungtinę Karalystę, teismas nesidomėjo, o pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, į kokią socialinę aplinką pateks vaikas, ar pareiškėja turi galimybes suteikti vaikui tinkamas gyvenimo sąlygas.
16.4. Papildomai su atskiruoju skundu pateikti įrodymai (susirašinėjimas trumposiomis žinutėmis) patvirtina, kad pareiškėja naudoja fizinį smurtą auklėdama vaikus. Tai įrodo, kad egzistuoja grėsmė, jog mažametė duktė, grąžinus ją į Jungtinę Karalystę, gali pakliūti į netoleruotiną aplinką ir jai bus padaryta tiek fizinė, tiek ir psichologinė žala.
17. Pareiškėja atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Taip pat prašo bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, priimti papildomai teikiamus įrodymus, priteisti iš suinteresuoto asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas.
18. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
18.1. Priešingai nei teigia suinteresuotas asmuo, skundžiama nutartis priimta visapusiškai išanalizavus byloje esančius įrodymus, o ne tik pareiškėjos paaiškinimus.
18.2. Atsižvelgiant į tokio pobūdžio bylose suformuotą įrodinėjimo pareigą, būtent suinteresuotam asmeniui teko pareiga įrodyti aplinkybes, kurios sudarytų pagrindą atsisakyti vaiką grąžinti į Jungtinę Karalystę. Kadangi suinteresuotas asmuo tokių aplinkybių neįrodė, pareiškėjos prašymas tenkintas pagrįstai.
18.3. Atskirasis skundas grindžiamas naujomis aplinkybėmis (tariamu pareiškėjos fizinio smurto auklėjant vaikus naudojimu), kurios nebuvo tiriamos pirmosios instancijos teisme.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys, 338 straipsnis).
Dėl apeliacijos dalyko ir ginčo santykių teisinio reguliavimo
20. Byloje apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas pareiškėjos prašymas grąžinti mažametį vaiką į Jungtinę Karalystę, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
21. Lietuvos Respublikoje šios kategorijos bylos nagrinėjamos vadovaujantis 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančiu Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau – Reglamentas), 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) XXXIX skyriuje įtvirtintomis nuostatomis ir Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo (toliau – Įgyvendinimo įstatymas) 7–12 straipsniuose įtvirtintomis nuostatomis. CPK nuostatos, nagrinėjant šias bylas, taikomos tiek, kiek Reglamentas, Hagos konvencija ir Įgyvendinimo įstatymas nenustato kitaip (Įgyvendinimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis).
Dėl prašymo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka
22. Pagal bendrąją taisyklę, įtvirtintą CPK 336 straipsnio 1 dalyje, apeliacinės instancijos teismas bylą pagal atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka. Bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo; teismas turi užkirsti kelią vilkinti procesą, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018, 33 punktas).
23. Atskirajame skunde, be kitų prašymų, apeliantas A. K. prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šis prašymas grindžiamas poreikiu apklausti liudytojus – suinteresuoto asmens motiną ir brolį. Apelianto teigimu, liudytojai gali paliudyti bylos nagrinėjimui reikšmingas aplinkybes dėl pareiškėjos elgesio ir bendravimo su vaiku, jos sutikimo vaikui išvykti gyventi su tėvu į Lietuvą.
24. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šalys procesiniuose dokumentuose aiškiai ir išsamiai suformulavo savo pozicijas byloje sprendžiamu klausimu, į tai, kad pagrindinis Hagos konvencijos tikslas yra užtikrinti, jog į bet kurią susitariančiąją valstybę neteisėtai išvežti ar jose laikomi vaikai būtų kuo greičiau grąžinti, todėl nagrinėjant tokio pobūdžio bylas prioritetas taikomas proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principams (CPK 7 straipsnis), bei į tai, kad aplinkybes, kurias, pasak apelianto, gali patvirtinti liudytojai, yra galimybė nustatyti remiantis kitais objektyvaus turinio bylos duomenimis, laikosi nuostatos, jog nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Dėl prašymų priimti naujus įrodymus
25. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
26. Dėl šios teisės normos taikymo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).
27. Kita vertus, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas).
28. Kasacinio teismo taip pat yra išaiškinta, kad sprendžiant naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimą, be pirmiau įvardytų kriterijų, taip pat svarbu patikrinti ir įvertinti, ar naujais įrodymais nėra įrodinėjamos faktinės aplinkybės, kurios nebuvo nurodytos, tirtos ir vertintos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis), t. y. ar jais nesiekiama paneigti kito ribotai apeliacijai užtikrinti nustatyto draudimo, kuris, kitaip negu draudimas teikti ir priimti naujus įrodymus, yra absoliutus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 21 punktas).
29. Šiuo atveju apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė susirašinėjimo trumposiomis žinutėmis su pareiškėja epizodus, kurie, pasak apelianto įrodo, kad pareiškėja nederamai (netinkamai) auklėja savo vaikus, naudoja fizinį smurtą. Teisėjų kolegija, susipažinusi su papildomai teikiamais duomenimis, atsisako juos priimti kaip naujus įrodymus, kadangi: 1) teikiamu susirašinėjimu apeliantas siekia įrodyti naujas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, neanalizuotas aplinkybes, t. y. netinkamą pareiškėjos elgesį su vaikais, kas, pasak apelianto, pagrindžia Hagos konvencijos 13 straipsnyje nurodytų išimčių taikymą; 2) apeliantas nepagrindžia, kodėl neturėjo galimybės teikti tokių duomenų pirmosios instancijos teisme ir kodėl tokių duomenų teikimo poreikis iškilo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis, 306 straipsnio 2 dalis).
30. Pareiškėja kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą taip pat pateikė papildomus duomenis – 2022 m. kovo 17 d. pažymą iš mokyklos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šis papildomai teikiamas įrodymas iš esmės atkartoja informaciją, išdėstytą 2022 m. kovo 1 d. (duomenys neskelbtini) pradinės mokyklos pažymoje (pažyma pateikta kartu su pareiškimu, 1 t., b. l. 144), todėl siekiant išvengti perteklinės to paties pobūdžio informacijos byloje, pareiškėjos papildomai teikiamą pažymą atsisakoma priimti (CPK 314 straipsnis).
Dėl vaiko išvežimo iš Jungtinės Karalystės į jo laikymo Lietuvos Respublikoje teisėtumo
31. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, neteisėtai išvežus ir negrąžinus vaiko, yra pažeidžiamos globos teisės – asmuo, turintis vaiko globos teisę, netenka galimybės šią teisę įgyvendinti vaiko gyvenamojoje vietoje, o vaikas netenka asmens globos, kurią turėjo savo gyvenamojoje vietoje iki neteisėto išvežimo ar laikymo. Tokiu būdu dėl neteisėto vaiko išvežimo ar laikymo žalingų padarinių patiria tiek neteisėtai iš gyvenamosios vietos išvežtas arba negrąžinamas į ją vaikas, tiek ir asmuo, kurio globos teisės vaiko atžvilgiu yra apribojamos (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1925-381/2016).
32. Siekiant užkirsti kelią nurodytų padarinių atsiradimui arba juos sumažinti, Hagos konvencijoje įtvirtintas vienas pagrindinių tikslų – užtikrinti, kad neteisėtai į bet kurią susitariančiąją valstybę išvežti ar jose laikomi vaikai būtų greitai grąžinti (Hagos konvencijos 1 straipsnio a punktas). Siekiant šio tikslo įgyvendinimo, Hagos konvencijos 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas šešių savaičių nuo pareiškimo pateikimo terminas, per kurį turi būti priimtas sprendimas dėl vaiko grąžinimo, išskyrus atvejus, kai išimtinės aplinkybės to neleidžia padaryti. Taigi, Hagos konvencija (1 straipsnis, 12 straipsnio 1 dalis) nustato bendrąją taisyklę, kad vaikas visada turi būti grąžintas į valstybę, iš kurios jis buvo neteisėtai išvežtas ar į kurią negrąžintas. Vaiko grąžinimu siekiama kuo greičiau atkurti status quo ante (buvusioji padėtis), kad būtų išvengta de facto (faktiškai) dėl neteisėtų vieno iš tėvų veiksmų susiklosčiusios situacijos įteisinimo, paliekant vaiko globos ir tėvų valdžios įgyvendinimo klausimą spręsti jurisdikciją dėl šio klausimo išsprendimo turinčiam teismui (Hagos konvencijos 19 straipsnis).
33. Hagos konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje apibrėžtos sąlygos, kurioms esant vaiko išvežimas ar laikymas kitoje, nei yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta, valstybėje, pripažįstamas neteisėtu. Šioje normoje nustatyta, kad vaiko išvežimas ar laikymas yra neteisėtas, jeigu: a) pažeidžiamos globos teisės, suteiktos asmeniui, institucijai ar kitai organizacijai atskirai ar kartu, pagal valstybės, kurioje vaikas nuolat gyveno prieš pat jį išvežant ar laikant, įstatymus; ir b) jei išvežimo ar laikymo metu tomis teisėmis buvo kartu ar atskirai naudojamasi arba būtų buvę naudojamasi, jeigu vaikas nebūtų išvežtas ar laikomas.
34. Iš aptartų Hagos konvencijos nuostatų matyti, kad, sprendžiant neteisėtai išvežto ar laikomo vaiko grąžinimo klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar vaikas buvo išvežtas ar laikomas kitoje valstybėje neteisėtai, t. y. nustatyti, kurioje valstybėje buvo vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, ir ar išvežus vaiką iš jo nuolatinės gyvenamosios vietos arba jo negrąžinus yra tenkinamos abi Hagos konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos.
35. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja ir suinteresuotas asmuo santuokos nebuvę sudarę. Jiems gyvenant Jungtinėje Karalystėje, (duomenys neskelbtini) gimė jų duktė M. K. – A. (toliau – ir duktė M.) (t. 1, b. l. 6), kuriai 2021 m. birželio 7 d. Jungtinėje Karalystėje suteiktas nuolatinio gyventojo statusas (t. 1, b. l. 48). Byloje nėra ginčo dėl to, kad iki dukters M. išvežimo iš Jungtinės Karalystės, jos globos teisėmis tėvai naudojosi drauge ir lygiomis teisėmis. Pareiškėja augina dar du nepilnamečius vaikus, kurie nėra jos bendri su suinteresuotu asmeniu vaikai.
36. 2021 m. rugsėjo 8 d. suinteresuotas asmuo su dukra M., pareiškėjai sutinkant, išvyko į Lietuvą aplankyti giminaičių, bet pareiškėjos nurodytu jų sutartu laiku (2021 m. lapkričio mėn.) į Jungtinę Karalystę negrįžo.
37. Bylos nagrinėjimo metu suinteresuotas asmuo pateikė duomenis apie tai, kad mažamečio vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta 2020 m. liepos 30 d. jau buvo deklaruota Lietuvoje (t. 4, b. l. 50). Be to nurodė, kad pareiškėja 2022 m. sausio mėn. buvo atvykusi į Lietuvą, apie mėnesį laiko gyveno kartu su dukra M. ir suinteresuotu asmeniu, tačiau išvykdama nesiekė susigrąžinti vaiko, kas, pasak suinteresuoto asmens, liudija apie tai, kad pareiškėja atsisakė dukters M., kurios nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, globos teisių.
38. Teisėjų kolegija su nurodytais suinteresuoto asmens argumentais nesutinka. Visų pirma, nustatyta, kad pareiškėja suteikė teisę suinteresuotam asmeniui su vaiku išvykti į Lietuvą tik terminuotam laikui. Byloje esančių duomenų visuma leidžia daryti išvadą, kad suinteresuotas asmuo vienašališkai priėmė sprendimą negrįžti su vaiku į Jungtinę Karalystę, t. y. suinteresuotam asmeniui buvo žinoma (suprantama), kad pareiškėja nėra atsisakiusi globos teisių į dukrą M., su kitais vaikais neketina persikelti gyventi į Lietuvą, jog leidimas suinteresuotam asmeniui su dukra M. likti gyventi Lietuvoje nebuvo suteiktas. Supratusi, kad vaikas į kilmės šalį sutartu laiku (praėjus dviem mėnesiams nuo išvykimo į Lietuvą) nebus grąžintas, pareiškėja nedelsdama ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama vaiką sugrąžinti (2021 m. lapkričio 18 d. kreipėsi į Jungtinės Karalystės kompetentingas institucijas, pranešdama apie vaiko negrąžinimą, t. 1, b. l. 95). Pareiškėja neneigia, kad 2022 metų sausio mėn. ji praleido Lietuvoje, tačiau teigė, kad šio apsilankymo metu dėjo pastangas taikiai susitarti su suinteresuotu asmeniu dėl vaiko grąžinimo į Jungtinę Karalystę. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi objektyvių prielaidų manyti, kad pareiškėja atsisakė dukros M. globos teisių.
39. Antra, sprendžiant dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo, pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra konstatavęs, jog „nuolatinės gyvenamosios vietos“ sąvoka Reglamento 8 ir 10 straipsniuose pavartota prasme turi būti aiškinama taip, jog ši gyvenamoji vieta atitinka vietą, kur vaikas tam tikra dalimi integravosi į socialinę ir šeiminę aplinką. Šiuo tikslu, be kita ko, turi būti atsižvelgta į gyvenimo valstybės narės teritorijoje ir šeimos persikėlimo į šią valstybę trukmę, teisėtumą, sąlygas ir priežastis, vaiko pilietybę, mokyklos lankymo vietą ir sąlygas, kalbų žinias, šeiminius ir socialinius vaiko ryšius toje valstybėje (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo A, C-523/07, 44 punktas, 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo B. M. prieš R. C., C-497/10, 56 punktas).
40. Be to, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktika, fizinis vaiko buvimas valstybėje narėje negali būti pripažintas pakankamu kriterijumi vaiko nuolatinei gyvenamajai vietai nustatyti. Pirmiausia reikia atsižvelgti į tai, ar toks buvimas nėra laikinas ar atsitiktinis ir ten gyvendamas vaikas yra integravęsis į socialinę ir šeiminę aplinką (ESTT 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo A, C-523/07, 33, 38 punktai; 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo B. M. prieš R. C., C-497/10, 49 punktas). Nustatant vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą, be fizinio jo buvimo tam tikroje valstybėje narėje, reikia atsižvelgti ir į kitus papildomus veiksnius, galinčius atskleisti, kad toks buvimas nėra laikinas ar atsitiktinis. Tokiomis aplinkybėmis gali būti tėvų pareigų turėtojo ketinimas įsikurti su vaiku kitoje valstybėje narėje, išreikštas tam tikromis konkrečiomis priemonėmis, kaip antai būsto priimančiojoje valstybėje narėje įsigijimas arba išsinuomojimas, kurios gali būti nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo rodiklis (ESTT 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo A, C‑497/10 40, 45–50 punktai). Taigi, norint atskirti nuolatinį gyvenimą nuo laikino buvimo, reikia pabrėžti, kad šio buvimo trukmė turi būti tokia, jog atsirastų tam tikras stabilumas.
41. Kaip jau minėta, suinteresuotas asmuo neneigia, kad į Lietuvą su vaiku atvyko 2021 m. rugsėjo mėnesį. Iš suinteresuoto asmens paaiškinimų nustatyta, kad mažametės dukters M. tėvai turėjo siekį ateityje įsikurti Lietuvoje, ieškojo įsigyti nekilnojamojo turto. Vėliau santykiai tarp tėvų nutrūko, todėl jų ankstesnio bendravimo metu priimtas sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos deklaravimo Lietuvoje, kuris, kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, vėliau pasikeitė (mergaitei yra suteiktas nuolatinio Jungtinės Karalystės gyventojo statusas), nesudaro pagrindo teigti, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta iki išvykimo iš Jungtinės Karalystės buvo Lietuvoje. Šiuos teisėjų kolegijos argumentus pagrindžia ir Tarnybos išvada, kurioje konstatuota, kad iki 2021 m. rugsėjo 8 d. mažametė nuolat gyveno Jungtinėje Karalystėje. Nustatyta, kad mažametis vaikas kartu su suinteresuotu asmeniu nuo 2021 m. rugsėjo mėnesio gyvena jo motinai priklausančiame bute. Vaikas darželio ar kitų socialinių ugdymo įstaigų nelanko. Nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo mažamečio vaiko buvimo Lietuvoje vertinti kaip apsprendžiančio jo nuolatinę gyvenamąją vietą, kadangi iš bylos duomenų nustatyta, kad tuo metu, kai vaiko gyvenamoji vieta buvo deklaruojama Lietuvoje, jis faktiškai gyveno Jungtinėje Karalystėje.
42. Išdėstytos aplinkybės, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, sudaro pagrindą pripažinti, kad šiuo atveju egzistuoja abi Hagos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, t. y. teismas nustatė, kad pareiškėja įgyvendino mažametės dukters globėjos teises ir jomis naudotųsi, jeigu vaikas nebūtų išvežtas iš savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės (Jungtinės Karalystės), ir konstatavo, kad mažamečio vaiko laikymas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtas (Hagos konvencijos 3 straipsnis). Šios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės ir jų pagrindu padarytos išvados vertinant mažamečio vaiko išvežimo ir jo laikymo Lietuvos Respublikoje teisėtumą, iš esmės nėra ginčijamos, o teisėjų kolegija laiko jas tinkamai nustatytomis. Todėl dėl prašymo grąžinti vaiką teisėjų kolegija sprendžia atsižvelgdama į Hagos konvencijos 1 straipsnyje įtvirtintus tikslus bei vaiko interesus, kuriems suteikta apsauga vadovaujantis Hagos konvencijos 12 ir 13 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu.
Dėl atsisakymo grąžinti vaiką remiantis Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalimi ir 13 straipsnio 1 dalimi
43. Kaip jau buvo minėta, pagal Hagos konvencijos nuostatas vaikai gali būti negrąžinami tik esant išskirtinėms aplinkybėms. Tokios aplinkybės numatytos Hagos konvencijos 13 straipsnyje. Hagos Konvencijos 13 straipsnyje nustatyta, kad valstybės, į kurią kreipiamasi, teismo ar administracinė institucija neprivalo nurodyti grąžinti vaiką, jei asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri prieštarauja, kad vaikas būtų grąžintas, įrodo, kad: a) asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri rūpinosi vaiku, vaiko išvežimo ar laikymo metu iš tiesų nesinaudojo globos teisėmis arba neprieštaravo ar vėliau sutiko, kad vaikas būtų išvežtas ar laikomas; arba b) yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją. Teismo ar administracinė institucija taip pat gali atsisakyti nurodyti grąžinti vaiką, jei ji nustato, kad vaikas prieštarauja grąžinimui ir jau yra sulaukęs tokio amžiaus ir brandos, kai tikslinga atsižvelgti į jo nuomonę.
44. Kaip nustatyta, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėja nesinaudojo dukters M. globos teisėmis ar kad jų atsisakė, neįrodyta, jog pareiškėja neprieštaravo vaiko pasilikimui nuolat gyventi Lietuvoje, todėl reikia vertinti dėl Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte įvardintų išimčių taikymo galimybės.
45. Dar kartą pažymėtina, kad pagal Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punktą valstybės, į kurią kreipiamasi, teismo ar administracinė institucija neprivalo nurodyti grąžinti vaiką, jei asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri prieštarauja, kad vaikas būtų grąžintas, įrodo, jog yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją.
46. Remiantis kasacinio teismo praktikoje suformuotu Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte numatytos vaiko grąžinimo išimties taikymą reglamentuojančios teisės normos aiškinimu, ,,didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną padėtį“ apima kraštutinius atvejus, kai vaikas negalės normaliai vystytis kilmės valstybėje dėl to, kad tėvų teisių ir pareigų turėtojas nevykdo ar nederamai atlieka tėvų teises ir pareigas bei yra pagrindo manyti, kad toks jo elgesys nepasikeis ateityje (nederamai elgiasi vaiko akivaizdoje, piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis ar psichotropinėmis priemonėmis ar pan.) arba dėl objektyvių sąlygų kilmės valstybėje vaikui vystytis nebuvimo (pavyzdžiui, karo padėties) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2008).
47. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra įrodymų, leidžiančių spręsti apie tai, kad grąžinus vaiką į Jungtinę Karalystę, jis pateks į netoleruotiną situaciją ir jam bus padaryta nepataisoma žala. Nesutikdamas su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, suinteresuotas asmuo teigia, kad teismas nevertino, į kokią aplinką pateks grąžintas vaikas, ar pareiškėja turės galimybę pasirūpinti vaiku ir užtikrinti jam tinkamas sąlygas augti bei vystytis.
48. Šiame kontekste paminėtina, kad nors nepaisant dalyvaujančių byloje asmenų aktyvumo bei pozicijos atskirais procesiniais klausimais, bylose dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių teisinių padarinių teismas yra aktyvus (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-6/2013), tačiau teismo aktyvumas nepaneigia CPK 178 straipsnyje įtvirtintos šalių įrodinėjimo pareigos.
49. Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalyje expressis verbis (tiesiogiai) nurodyta, kad valstybės, į kurią kreipiamasi, teismo ar administracinė institucija neprivalo nurodyti grąžinti vaiką, jei asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri prieštarauja, kad vaikas būtų grąžintas, įrodo, jog egzistuoja bent vienas Hagos konvencijoje įtvirtintas pagrindas negrąžinti vaiko. Be kita ko, Gerosios patirties vadovo pagal 1980 m. Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos konvenciją dėl vaikų grobimo (toliau – Gerosios patirties vadovas) 51 punkte taip pat nurodoma, kad išimties dėl negrąžinimo nustatymo prievolė tenka asmeniui, įstaigai ar kitai organizacijai, kuri prieštarauja, jog vaikas būtų grąžintas, taigi daugeliu atvejų – vaiką paėmusiam vienam iš tėvų.
50. Byloje suinteresuotas asmuo teigė, kad pareiškėja nesirūpina savo vaikais ir negali užtikrinti jiems tinkamų sąlygų augti ir vystytis, tačiau šių teiginių bylos medžiaga nepatvirtina. Priešingai, byloje esantys pareiškėją charakterizuojantys duomenys rodo, kad ji yra atsakinga darbuotoja, rūpestinga mama. Byloje nenustatyta aplinkybių (pvz., kad pareiškėja nederamai elgiasi vaikų akivaizdoje, piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis ar psichotropinėmis priemonėmis ir pan., kad kilmės valstybėje nėra sąlygų vaikui vystytis), dėl kurių būtų galima konstatuoti šio Hagos konvencijoje įtvirtinto vaiko negrąžinimo pagrindo egzistavimą. Suinteresuotas asmuo taip pat nurodo, kad pareiškėja yra konfliktiško būdo, tačiau tai, jog bylos šalims gyvenant kartu, tikėtina, kildavo konfliktinių situacijų, nesuponuoja vienareikšmiškos išvados, kad vaiko bendravimas su mama gali daryti neigiamą įtaką vaiko emocinei būsenai šiuo metu, kai pareiškėjos ir suinteresuoto asmens santykiai yra nutrūkę. Teismo vertinimu, suinteresuotam asmeniui neįrodžius priešingai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad vaiko grąžinimas į Jungtinę Karalystę nesukels jam neatitaisomos žalos, jog grąžintas į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę vaikas nepateks į netoleruotiną situaciją, todėl aptariamas vaiko negrąžinimo pagrindas teisingai nebuvo taikytas mažametės dukters M. atžvilgiu.
51. Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje kaip dar viena išimtinė aplinkybė, kuriai esant gali būti priimamas sprendimas atsisakyti grąžinti vaiką, nurodyta aplinkybė, kad vaikas jau prisitaikė prie naujos aplinkos.
52. Pagal Hagos konvencijos 12 straipsnio 1 dalį tuo atveju, jei vaikas yra neteisėtai išvežtas arba laikomas, kaip nurodyta šios konvencijos 3 straipsnyje, ir jei pradedant procesą susitariančiosios valstybės, kurioje yra vaikas, teismo ar administracinėse institucijose dar nėra praėjęs vienerių metų terminas nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, bylą nagrinėjanti institucija nurodo vaiką tuojau pat grąžinti. Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, netgi jei procesas buvo pradėtas praėjus vienerių metų terminui, teismo ar administracinė institucija nurodo grąžinti vaiką, nebent būtų įrodyta, jog vaikas jau prisitaikė prie naujos aplinkos.
53. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad vien tai, jog mažametis vaikas turi tinkamas sąlygas augti Lietuvoje, jog yra patenkinami būtinieji jo poreikiai, nepatvirtina aplinkybės, kad per aštuonis mėnesius jau susiformavo stiprus vaiko prisirišimas prie naujos aplinkos, todėl, teisėjų kolegijos įsitikinimu, skundžiamoje nutartyje pagrįstai konstatuota, jog nėra pagrindo taikyti Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą išimtį ir atsisakyti grąžinti mažametį vaiką į kilmės valstybę.
54. Pažymėtina, kad žodis „prisitaikymas“ Hagos konvencijos kontekste susideda iš dviejų elementų. Visų pirma, jis apima fizinį elementą – įsikūrimą bendruomenėje ir aplinkoje. Antra, jis apima emocinį elementą – saugumą ir stabilumą. Žodis „nauja aplinka“ apima vietą, namus, ugdymo įstaigą, draugus, veiklą ir galimybes. Turint omenyje, kad Hagos konvencijoje įtvirtintų nuostatų tikslas – užkirsti kelią neteisėtam vaiko išvežimui, iki minimumo sumažinant vaiko negrąžinimo atvejus, teismas, spręsdamas dėl vaiko negrąžinimo šiuo pagrindu, turi pasiekti tokį įsitikinimo lygį, kuris pateisintų vaiko negrąžinimą šiuo išimtiniu atveju (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-372/2014). Tai reiškia, kad sprendžiant dėl minėto Hagos konvencijoje įtvirtino vaiko negrąžinimo pagrindo taikymo, turi būti konstatuojamas daugiau nei paprastas prisitaikymas prie esamos fiziškai supančios aplinkos.
55. Šiuo atveju nustatyta, kad šalių mažametė duktė M. nuo atvykimo į Lietuvą 2021 m. rugsėjo mėn., dabar čia faktiškai gyvena 9 mėnesius. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pakankamo pagrindo išvadai, kad atvežtas į Lietuvą dar dvejų metų nesulaukęs vaikas savo įprasta gyvenamąja aplinka suvokė būtent gyvenimą Lietuvoje – tokio amžiaus vaikas paprastai dar neturi stiprių socialinių ryšių, susijusių su konkrečia gyvenamąja vieta, jam svarbiausi artimiausi šeimos nariai, kurie patenkina būtinus kasdienius poreikius ir suteikia fizinio bei emocinio saugumo jausmą. Byloje nepateikta įrodymų, kad mažametė M., būdama kartu su tėvais Jungtinėje Karalystėje, jautėsi blogai, kad patyrė blogus išgyvenimus, todėl grąžinta į buvusią aplinką ji neturėtų patirti neigiamų pasekmių, juolab kad Jungtinėje Karalystėje gyvena mažametės brolis ir sesuo. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptartos konkrečios šios bylos aplinkybės nepatvirtina vaiko prisitaikymo prie naujos aplinkos ir nelemia pagrindo taikyti Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos išimties.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo
56. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į prioritetinį vaiko teisių ir interesų apsaugos principą, visapusiškai įvertinęs šalių paaiškinimus ir įrodymus, pagrįstai nusprendė, jog nėra pagrindo taikyti Hagos konvencijoje įtvirtintų išimčių, leidžiančių negrąžinti mažamečio vaiko į kilmės valstybę.
57. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ginčijamas teismo procesinis sprendimas priimtas remiantis byloje esančių duomenų visuma, nė vieno iš jų neišskiriant ir nesuteikiant prioriteto. Pagrindinė informacija teismui apie esamą vaiko gyvenamąją aplinką bei aplinką, į kurią vaiką siekiama sugrąžinti, buvo suteikta, ja teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi, dėl to, suinteresuoto asmens nuogąstavimai, jog teismo procesinis sprendimas priimtas tik pagal pareiškėjos paaiškinimus, atmestini kaip nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.
58. Kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėja pateikė įrodymus apie tai, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2022 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. (9.6Mr) TP-22-T-993-4973 A. A. nuspręsta teikti antrinę teisinę pagalbą, 100 procentų atleidžiant ją nuo bylinėjimosi išlaidų.
59. Byloje pateikta 2022 m. birželio 8 d. pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad, teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai, valstybė turėjo 295,20 Eur išlaidų, todėl teismui nusprendus suinteresuoto asmens atskirojo skundo netenkinti, iš suinteresuoto asmens priteisiama 295,20 Eur išlaidų valstybės garantuojamai teisinei pagalbai atlyginti (CPK 96 straipsnio 1 dalis, 99 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 6 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti Lietuvos valstybei iš suinteresuoto asmens A. K. (A. K.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) 295,20 Eur (du šimtus devyniasdešimt penkis eurus ir 20 ct) išlaidų valstybės garantuojamai teisinei pagalbai atlyginti. Ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5630.
Teisėjai Dalia Kačinskienė
Gintaras Pečiulis
Tomas Venckus