Baudžiamoji byla Nr. 2K-243/2012
Proceso numeris 1-66-1-00338-2009-9
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.7.4, 1.2.14.5.2., 1.2.29.1
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. gegužės 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Armano Abramavičiaus ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Mindaugui Gyliui,
išteisintajai E. L. ir jos gynėjui advokatui Vytautui Kupcikevičiui,
išteisintosios I. N. gynėjui advokatui Stanislavui Bagdonui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Valdemaro Mociškio kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 16 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo I. N. išteisinta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, o E. L. išteisinta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes nepadarė veikų, turinčių nusikaltimų požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kėdainių skyriaus civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu buvo nuteistos:
E. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį (pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį) laisvės apribojimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val.
I. N. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį) laisvės apribojimo bausme vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val.; pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės apribojimas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant nuteistąją laisvės apribojimo laikotarpiu būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val. ir ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį atsiskaityti nuosprendžio vykdymą kontroliuojančiai institucijai apie skirtų įpareigojimų ir draudimų vykdymą.
Civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kėdainių skyriui iš E. L. ir I. N. solidariai priteista 69 851,61 Lt (šešiasdešimt devyni tūkstančiai aštuoni šimtai penkiasdešimt vienas litas 61 ct) turtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintosios E. L. ir jos gynėjo bei išteisintosios I. N. gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Apeliacinės instancijos teismo, panaikinusio pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, nuosprendžiu E. L. ir I. N. išteisintos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl to, kad, veikdamos bendrininkų grupe ir vykdydamos bendrą nusikalstamą sumanymą pagal išankstinį susitarimą, tyčia E. L. naudai apgaule įgijo turtinę teisę į didelės vertės (69 851,61 Lt) svetimą turtą (Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšas) ir realiai šiuos pinigus gavo. 2007 m. lapkričio mėnesio pradžioje, tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, I. N. nesant darbo santykiuose su N. N. individualia įmone „A“ ir neturint jokių administracinių įgalinimų veikti šios įmonės vardu bei teisės surašyti dokumentų, o E. L. žinant, kad yra nėščia ir dėl to gali gauti motinystės pašalpas, abi susitarė, jog I. N. E. L. fiktyviai įdarbins N. N. individualioje įmonėje „A“ pardavėja, o nuo 2008 m. sausio 1 d. – pardavimų vadybininke, ir į apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu įmokos pranešimus įrašys žinomai neteisingus duomenis apie E. L. 2007 m. IV ketvirčio (lapkričio–gruodžio mėn.) pajamas ir 2008 m. I ketvirčio (sausio–kovo mėn.) pajamas, po to šiuos pranešimus pateiks Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kėdainių skyriui, o tada E. L. kreipsis į VšĮ „Palangos pirminės sveikatos priežiūros centrą“ dėl nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimo gavimo ir į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kėdainių skyrių dėl motinystės, pašalpų skyrimo ir taipapgaule įgis turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą (Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo lėšas). I. N. 2007 m. lapkričio 8 d. fiktyviai įdarbino E. L. N. N. individualioje įmonėje „A“, (įmonės kodas duomenys neskelbtini), registruotos Kėdainių r., (duomenys neskelbtini), pardavėja, 2007 m. lapkričio 8 d. priėmė įsakymą Nr. 39 ir sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 17, pagal kurią E. L. nustatė mokėti minimalų mėnesinį atlyginimą už darbą pardavėja – 8 valandų darbo dieną, bei 2007 m. lapkričio 8 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kėdainių skyriui pateikė 2007 m. lapkričio 7 d. pranešimą apie apdraustojo valstybiniu socialiniu draudimu priėmimą į darbą Nr. 7, kuriame įrašė žinomai neteisingus duomenis apie tai, kad E. L. nuo 2007 m. lapkričio 7 d. priimta į darbą įmonėje „A“ ir yra draudžiama valstybiniu socialiniu draudimu. I. N., tęsdama nusikalstamą veiką, žinodama, kad E. L. įmonėje nedirba ir nurodytų pareigų neatlieka, 2008 m. sausio 1 d. priėmė įsakymą Nr. 40, kuriuo nuo 2008 m. sausio 1 d. E. L. pervedė dirbti į pardavimų vadybininkės pareigas mokant mėnesinį atlyginimą 3350 Lt; po to, I. N., žinodama, kad, E. L. realiai įmonėje „A“ nedirba ir neturi teisės gauti atlyginimo, 2008 m. sausio 7 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kėdainių skyriui pateikė 2008 m. sausio 1 d. pranešimą apie įmonės „A“ apdraustuosius už 2007 metų IV ketvirtį Nr. 4 su priedais: 2008 m. sausio 1 d. valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondo biudžetų lėšų finansine ataskaita Nr. 4, 2008 m. sausio 1 d. pranešimu apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokas Nr. 4, kuriuose įrašė žinomai neteisingus duomenis apie tai, kad E. L. gavo 1300 Lt pajamų, nuo kurių į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetą apskaičiuota 441,74 Lt įmokų; be to, 2008 m. balandžio 7 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kėdainių skyriui pateikė 2008 m. balandžio 4 d. pranešimą apie įmonės „A“ apdraustuosius už 2008 metų I ketvirtį Nr. 1 su priedais: 2008 m. balandžio 4 d. valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondo biudžetų lėšų finansine ataskaita Nr. 1, 2008 m. balandžio 4 d. pranešimu apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokas Nr. 1, kuriuose įrašė žinomai neteisingus duomenis apie tai, kad E. L. gavo 10 050 Lt pajamų, nuo kurių į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetą apskaičiuota 3 414,99 Lt įmokų. Vėliau E. L. 2008 m. balandžio 1 d. kreipusis į VšĮ Palangos pirminės asmens sveikatos priežiūros centrą dėl nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimo gavimo, tą pačią dieną buvo išduotas nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimas, serija C Nr. 0059152, kuriuo nuo 2008 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 4 d. suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos. 2008 m. balandžio 7 d. E. L., žinodama, kad įmonėje „A“ realiai nedirba ir neturi pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (2000, Nr. 111-3574) 16 straipsnį reikalaujamo pastarųjų 12 mėnesių laikotarpio ne trumpesnio kaip 3 mėnesių socialinio draudimo stažo, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kėdainių skyriui pateikė: 1) prašymą skirti motinystės pašalpą, 2) 2008 m. balandžio 1 d. VšĮ Palangos pirminės asmens sveikatos priežiūros centro išduotą nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimą serija C Nr. 0059152, 3) 2008 m. balandžio 8 d. prašymą dėl neapmokestinamojo pajamų dydžio taikymo. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kėdainių skyriuje dėl E. L. ir I. N. apgaule pateiktų įmonės „A“ dokumentų, manant, kad E. L. turi teisę gauti tokio dydžio motinystės pašalpą, 2008 m. balandžio 11 d. priimtas sprendimas Nr. SMTM-497 „Dėl E. L. teisės į motinystės pašalpą“, kuriuo nuspręsta skirti E. L. 12 299,77 Lt motinystės pašalpą nuo 2008 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 4 d., pinigus pervedant į jos sąskaitą, esančią AB banke „Snoras“, t. y. priskaičiavo 1 774,18 Lt daugiau motinystės pašalpos, apskaičiuotos iš įmonės „A“ draudžiamųjų pajamų. I. N., tęsdama nusikalstamą veiką, 2008 m. rugpjūčio 5 d. priėmė fiktyvų įsakymą Nr. 41, kuriuo suteikė E. L. motinystės atostogas vaikui prižiūrėti nuo 2008 m. rugpjūčio 5 d. iki 2011 m. gegužės 16 d. ir 2008 m. rugpjūčio 6 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kėdainių skyriui pateikė 2008 m. rugpjūčio 6 d. pranešimą Nr. 1 apie suteiktas motinystės atostogas vaikui prižiūrėti, kuriame nurodė žinomai neteisingus duomenis apie tai, kad įmonės „A“ darbuotojai E. L. yra suteiktos atostogos vaikui prižiūrėti nuo 2008 m. rugpjūčio 5 d. iki 2011 m. gegužės 16 d. E. L. 2008 m. rugpjūčio 18 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kėdainių skyriui pateikė: 1) prašymą skirti motinystės (tėvystės) pašalpą, 2) įmonės „A“ vardu surašytą fiktyvų įsakymą Nr. 41 dėl vaiko priežiūros atostogų suteikimo darbuotojai E. L., 3) vaiko gimimo liudijimo kopiją, 4) 2008 m. rugpjūčio 18 d. prašymą dėl neapmokestinamojo pajamų dydžio taikymo. Po to, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kėdainių skyriuje dėl E. L. ir I. N. apgaule pateiktų įmonės „A“ dokumentų, manant, kad E. L. turi teisę gauti motinystės pašalpą, 2008 m. rugpjūčio 21 d. priimtas sprendimas Nr. SMTM-917 „Dėl E. L. teisės į motinystės pašalpą“, kuriuo nuspręsta skirti E. L. 68 077,43 Lt motinystės pašalpą iki vaikui sukaks dveji metai, išmokant ją už laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 5 d. iki 2010 m. gegužės 16 d., pinigus pervedant į E. L. asmeninę sąskaitą. Taip E. L. ir I. N. tyčia apgaule įgijo turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą – 69 851,61 Lt Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų ir realiai E. L. naudai šiuos pinigus gavo kaip motinystės pašalpas.
Be to, I. N. išteisinta pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl to, kad N. N. individualios įmonės „A“ vardu, neturėdama administracinių įgalinimų veikti, nebūdama darbo santykiuose su įmone ir neturėdama teisės surašyti jos vardu dokumentų, fiktyviai per laikotarpį nuo 2007 m. lapkričio 7 d. iki 2008 m. rugpjūčio 6 d. savo namuose, esančiuose Kėdainių m., (duomenys neskelbtini), ir įmonės „A“ patalpose, žinodama, kad E. L. realiai įmonėje „A“ nedirbo, neturėjo gauti atlyginimo, suklastojo įmonės „A“ 2007 m. lapkričio 7 d. pranešimą apie apdraustojo valstybiniu socialiniu draudimu priėmimą į darbą Nr. 7, kuriame įrašė žinomai neteisingus duomenis apie tai, kad E. L. nuo 2007 m. lapkričio 7 d. priimta į darbą įmonėje „A“ ir yra draudžiama valstybiniu socialiniu draudimu; 2008 m. sausio 1 d. pranešimą apie įmonės „A“ apdraustuosius už 2007 metų IV ketvirtį Nr. 4 su priedais: 2008 m. sausio 1 d. valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondo biudžetų lėšų finansine ataskaita Nr. 4, 2008 m. sausio 1 d. pranešimu apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokas Nr. 4, kuriuose įrašė žinomai neteisingus duomenis apie tai, kad E. L. gavo 1300 Lt pajamų, nuo kurių į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetą apskaičiuota 441,74 Lt įmokų; 2008 m. balandžio 4 d. pranešimą apie įmonės „A“ apdraustuosius už 2008 metų I ketvirtį Nr. 1 su priedais: 2008 m. balandžio 4 d. valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondo biudžetų lėšų finansine ataskaita Nr. 1, 2008 m. balandžio 4 d. pranešimu apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokas Nr. 1, kuriuose įrašė žinomai neteisingus duomenis apie tai, kad E. L. gavo 10 050 Lt pajamų, nuo kurių į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetą apskaičiuota 3 414,99 Lt įmokų; 2008 m. rugpjūčio 6 d. pranešimą Nr. 1 apie motinai suteiktas motinystės atostogas vaikui prižiūrėti, kuriame įrašė žinomai neteisingus duomenis apie tai, kad įmonės „A“ darbuotojai E. L. yra suteiktos atostogos vaikui prižiūrėti nuo 2008 m. rugpjūčio 5 d. iki 2011 m. gegužės 16 d. ir šiuose dokumentuose pasirašė. Taip I. N. suklastojo nurodytus dokumentus ir juos panaudojo pateikdama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kėdainių skyriui.
Kasaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 16 d. apkaltinamąjį nuosprendį.
Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados nepagrįstos išsamiu visų aplinkybių išnagrinėjimu. Šio teismo atliktas įrodymų vertinimas ir priimtas nuosprendis neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų, todėl naikintinas dėl esminių baudžiamojo proceso reikalavimų pažeidimų, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).
Kasatoriaus teigimu, išteisinamasis nuosprendis grindžiamas tik išteisintųjų parodymais, įvertintais atskirai nuo įrodymų visumos, jame nepasisakyta dėl pirmosios instancijos teismo išsamiai ištirtų bei įvertintų įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad įmonė „A“ realiai veikė ir vykdė mažmeninę prekybą, 2007 m. gavo 3882 Lt pelno ir, kad nenustatyta, jog padidinus E. L. darbo užmokestį, padidėjo įmonės nuostolis ar sumažėjo pelnas, todėl padarė išvadą, kad įmonė objektyviai turėjo finansinę galimybę samdyti E. L. ir vėliau jai teisėtai didinti darbo užmokestį. Kasatoriaus manymu, tai prieštarauja pirmosios instancijos teismo išvadai, kad 2007 metais per vieną mėnesį gautas pelnas buvo tik 323,50 Lt, o 2008 metų kitų mėnesių išlaidos žymiai viršija gaunamas pajamas ir nepatiriant nuostolio nebuvo įmanoma didinti darbo užmokesčio iki 3350 Lt.
Prokuroras atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išteisintųjų bei liudytojų G. L., D. M. parodymais, padarė išvadą, jog darbo santykiai tarp įmonės „A“ ir E. L. nebuvo fiktyvūs, E. L. atlyginimą gavo už realiai atliekamą darbą. Tačiau, kasatoriaus teigimu, teismas nepasisakė ir argumentuotai neatmetė apkaltinamajame nuosprendyje padarytų pagrįstų argumentų, kad FNTT Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Kauno apskrities skyriaus specialisto 2009 m. gruodžio 1 d. išvadoje dėl įmonės „A“ ūkinės finansinės veiklos yra konstatuotos išteisintųjų kaltumą patvirtinančios faktinės aplinkybės ir jas pagrindžiantys įrodymai. Pirmiausia E. L. 2007 m. lapkričio 8 d. darbo sutartis Nr. 17, kurioje nėra kolektyvinės darbo sutarties pasirašymo datos ir numerio (tai reikštų tokios kolektyvinės sutarties nebuvimą), neaptartos darbo sąlygos, o nesant pardavėjo pareiginių nuostatų nėra galimybės nustatyti, kokį konkretų darbą ir funkcijas parduotuvėje atliko E. L.. Iš 2007 m. lapkričio–gruodžio mėnesių parduotuvės darbo grafiko matyti, kad nuo 9 iki 18 val., kai privalėjo dirbti E. L., tomis pačiomis darbo dienos valandomis nuo 8 iki 17 val. parduotuvėje dirbo pardavėja D. M., kuri parodė E. L. mačiusi I. N. darbo kabinete tik porą kartų ir nieko nežinanti apie planuojamą parduotuvės atidarymą Palangoje. Iš įmonės „A“ prekių tiekėjų PVM sąskaitų faktūrų, pinigų priėmimo kvitų, kasos pajamų bei išlaidų orderių ir kitų buhalterinės apskaitos dokumentų matyti, kad nuo 2007 m. lapkričio 8 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. nėra jokių duomenų apie tai, kad E. L. dalyvavo parduotuvės veikloje (užsakinėjo prekes, domėjosi prekių asortimentu, kainomis, susipažino su parduotuvės buhalteriniais dokumentais), nes dokumentuose pasirašė kiti asmenys. Apie E. L. darbą parodė tik jos sutuoktinis G. L. ir I. N.; nurodyta E. L. veikla gali būti vertinama kaip mokymosi procesas, bet ne darbas, o jį liečiančių nekonkrečių aplinkybių tikrumo patikrinti neįmanoma. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad specialistai padarė išvadą, jog nesant dokumentų, patvirtinančių kvalifikaciją atlikti darbo sutartyje nurodytą darbą, negalima nustatyti, ar E. L. tam turėjo tinkamą kvalifikaciją. Be to, remiantis specialisto išvada nustatyta, kad nepagrįstas I. N. 2008 m. sausio 1 d. įsakymas Nr. 40, kuriuo E. L. nuo 2008 m. sausio 1 d. pervesta dirbti pardavimų vadybininke, mokant jai 3350 Lt atlyginimą, nes toks sprendimas ekonomiškai nepateisinamas. Pagal atlyginimų mokėjimo žiniaraščius už 2008 metų sausio, vasario, kovo mėnesius E. L. priskaičiuota 10 050 Lt darbo užmokesčio ir nuo šios sumos apskaičiuota 30,98 proc. socialinio draudimo įmokų – 3 113,49 Lt. Iš viso E. L. nepagrįstai išmokėtas darbo užmokestis padidino įmonės išlaidas 13 163,49 Lt. Tuo tarpu ilgametėms pardavėjoms D. M. (dirbančiai nuo 2001 m. sausio 10 d.), N. S. (dirbančiai nuo 2007 m. gegužės 17 d.) buvo mokamas tik 800 Lt atlyginimas, kuris nebuvo didinamas nuo 2008 m. sausio 1 d. Specialisto išvada nustatyta, kad I. N., tvarkydama įmonės apskaitą, į darbo užmokesčio ir darbo laiko apskaitos žiniaraščius bei į 2007 ir 2008 metų valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansines ataskaitas bei jų priedus (dėl E. L. priėmimo į darbą ir mokamo darbo užmokesčio) įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, nesivadovavo Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr. DC-574) 6 straipsnio 2 dalimi, 4 straipsnio 2 dalimi. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi specialisto išvada ir konstatavo, kad E. L., žinodama, jog nuo 2008 m. balandžio 1 d. išeis nėštumo ir gimdymo atostogų, iš anksto susitarė su I. N., kuri nebuvo nei darbdavė, nei darbdavio atstovė, dėl tariamo įdarbinimo įmonėje „A" pardavėja ir dėl pareigų pakeitimo bei darbo užmokesčio padidinimo nuo 2008 m. sausio 1 d.; šie sprendimai prieštaravo ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso 93 straipsnio ir 186 straipsnio l ir 2 punktų nuostatoms.
Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas pirmosios instancijos teismo išvadą dėl E. L. darbo vadybininke Palangoje, rėmėsi jos sutuoktinio G. L. parodymais (kad ji rūpinosi naujos parduotuvės patalpų paieška Palangoje, jos įrengimu, verslo plano sudarymu) ir, be to, nurodė, kad verslo plano turinio ir formos trūkumai negali būti pagrindas jį pripažinti fiktyviu, nes darbo kokybė pirmiausia yra darbdavio vertinimo reikalas, o tai, kad parduotuvė Palangoje nebuvo atidaryta, esą nepaneigia E. L. paruošiamųjų darbų fakto, nes tai lėmė bloga šalies ekonominė situacija. Tačiau kasatorius mano, kad dėl šių aplinkybių teismas privalėjo ištirti ir argumentuotai įvertinti liudytojos – VSDFV Kėdainių skyriaus vyr. specialistės I. J. apeliacinės instancijos teisme teiktus paaiškinimus apie tai, kad dėl E. L. darbo užmokesčio padidinimo aplinkybių buvo atliktas pirminis patikrinimas. Specialistei buvo pateiktas tik nekonkretus, nedidelės apimties, žemo lygio verslo planas, o I. N. patikino, kad tai yra visi dokumentai, kuriuos ji gali pateikti pateisindama atlyginimo pakėlimą E. L.. Be to, pirmosios instancijos teisme apklaustas specialistas J. G. paaiškino, jog verslo planą tegali įvertinti tik kaip realios situacijos neatitinkantį nurašytą šabloną. Prokuroro manymu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai suabejojo ir nelaikė įrodymu teisiamojo posėdžio metu E. L. pateiktų užrašų (5 segtuvai), neva įrodančių jos realų darbą įmonėje „A“ (nuo sausio mėnesio) Palangoje, nes iš jų visiškai neaišku, kur, kada ir kas tuos užrašus sukūrė, apie jų buvimą E. L. ikiteisminio tyrimo metu nenurodė. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas šiuos pateiktus dokumentus nepagrįstai pripažino įrodymais.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino I. N. pasirašyto darbo užmokesčio pagrindimo (dėl E. L. atlyginimo pakėlimo), pateikto VSDFV Kėdainių skyriui; jame yra suformuluotos aštuonios užduotys dėl naujos parduotuvės atidarymo Palangoje, bet nė viena iš jų realiai neįgyvendinta, nors tam neturėjo jokios įtakos šalies ekonominė situacija, apie kurią nurodoma išteisinamajame nuosprendyje.
Kasatoriaus teigimu, neįvertinti ir E. L. parodymai apie priežastis, dėl kurių ji atsisakė dirbti Klaipėdoje, į kurią jai tektų važinėti iš Palangos, kai tuo tarpu darbo pasiūlymas važinėti į Kėdainius, gaunant kur kas mažesnį darbo užmokestį, ją tenkino. Be to, E. L. teismui negalėjo atsakyti, koks yra I. N. namo numeris ir kuriame aukšte ji gyvena, nors teigė, kad šiuose namuose gyveno ir dirbo du mėnesius. Taip pat nei ji (E. L.), nei jos sutuoktinis G. L. negalėjo nurodyti patalpų, kurias esą surado Palangoje, adreso, buto savininko pavardės, jo telefono ar kitų kontaktinių ryšių. Pasak kasatoriaus, iš bylos duomenų negalima daryti išvados, jog per penkis mėnesius buvo stengiamasi surasti ir išnuomoti patalpas.
Kasatorius mano, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas priešingą išvadą nei apeliacinės instancijos teismas ir konstatuodamas, jog E. L. ir I. N. veikė bendrai pagal išankstinį susitarimą, siekdamos vieningo tikslo – apgaule įgyti turtinę teisę į VSDFV biudžeto lėšas, rėmėsi byloje surinktų įrodymų visuma, kuri rodo, kad E. L. buvo priimta į darbą ir jai padidintas darbo užmokestis nuo minimalaus iki 3350 Lt, siekiant suklaidinti VSDFV Kėdainių skyrių, kuris dėl to pripažino E. L. teisę į motinystės pašalpas.
Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas I. N. kalta pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai rėmėsi tuo, jog E. L. darbo santykiai įmonėje buvo fiktyvūs, ir tuo, kad ji, surašydama dokumentus, naudojosi nebegaliojančiu įmonės savininkės įsakymu ir taip sąmoningai klaidino VSDFV darbuotojus. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad I. N. neturėjo teisės atstovauti įmonei, nes N. N. 2001 m. lapkričio 30 d. įsakymas dėl I. N. atstovavimo įmonei (E. L. priėmimo į darbą metu) nebegaliojo, kadangi ši įmonėje nebedirbo. Tačiau teismas padarė klaidingą išvadą, kad negalima teigti, jog I. N. tyčia klastojo dokumentus (motyvuojant, kad ji neturi teisinio išsilavinimo, yra įmonės savininkės N. N. marti, todėl jautusi pareigą už tuo metu JAV gyvenusią anytą rūpintis šios verslu). Teismas rėmėsi VSDFV Kėdainių skyriaus darbuotojos – liudytojos I. J. parodymų dalimi, kad, pagal tuometinius duomenų bazės duomenis, I. N. buvo įmonės „A“ įgaliotas asmuo. Prokuroro manymu, teismas privalėjo vadovautis visais šios liudytojos parodymais apie tai, kad įmonės vadovas ar įgaliotas asmuo nustatomas iš duomenų bazės, kurią formuoja registrų centras ir mokesčių inspekcija. Vadovų pasikeitimo „Sodra“ nekontroliuoja, draudėjas pats privalo kreiptis dėl įmonės darbuotojų pasikeitimų, o jei jis to nepadaro, tai jam dėl to kyla atsakomybė. Tuo tarpu I. N. neinformavo, kada nutraukė darbo sutartį su įmone „A“. Kasatoriaus manymu, teismas privalėjo remtis Individualių įmonių įstatymo (2003-11-06 Nr. IX-1805) 7 straipsnio 3 punktu, nustatančiu imperatyvų reikalavimą, kad ne vėliau kaip per penkias dienas turi būti pranešta juridinių asmenų registrui apie individualios įmonės vadovo paskyrimą arba su juo sudarytos darbo ar civilinės sutarties pasibaigimą. Nuo 2001 m. lapkričio 30 d. veikė N. N. pasirašytas įsakymas Nr. 30, suteikiantis I. N. teisę spręsti visus klausimus, susijusius su N. N. įmone „A“ veikla. Tačiau, I. N. nuo 2007 m. gegužės 17 d. nutraukus darbo santykius su N. N. įmone „A“, šie įgaliojimai nutrūko, o jai nepranešus apie tai juridinių asmenų registrui ir neatlikus pakeitimų, susidarė formali situacija, kad I. N. vadovauja N. N. įmone „A". Būtent tai pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas.
Kasacinis skundas tenkintinas.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas (BPK 369 straipsnis).
BPK 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 2 dalies nuostatos reikalauja, kad bylą apeliacine tvarka nagrinėjantis teismas privalo patikrinti ją tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, o panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį jame privalo nurodyti nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti (arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir nuteisti), taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu vadovaujantis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Tik laikantis BPK reikalavimų nustačius teisinę reikšmę turinčias faktines aplinkybes, galimas tinkamas ir teisingas baudžiamojo įstatymo (BK specialiosios dalies normų) taikymo klausimų išsprendimas.
Sprendžiant E. L. ir I. N. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 182 straipsnio 2 dalį klausimus esminės aplinkybės yra tai, ar darbo sutartis dėl E. L. įdarbinimo N. N. individualioje įmonėje „A“ atitiko tikrovę, t. y. ar buvo sudaryta iš jos kylantiems darbo teisiniams santykiams įgyvendinti, ar tokius santykius sukūrė ir E. L. realiai dirbo nurodytą darbą (nuo 2007 m. lapkričio 8 d. pardavėja, nuo 2008 m. sausio 1 d. – vadybininke), ar E. L. įdarbinimas buvo fiktyvus, darbo sutartis sudaryta kitais tikslais, siekiant apgaule neteisėtai gauti iš valstybės socialinio draudimo motinystės pašalpas, ir realiai E. L. įmonėje „A“ nedirbo.
Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad E. L. dirbo N. N. individualioje įmonėje „A“ ir darbo sutartis nebuvo fiktyvi. Ši išvada nuosprendyje grindžiama išteisintųjų E. L. ir I. N. parodymais, E. L. sutuoktinio liudytojo G. L. (apklausto apeliacinės instancijos teisme) parodymais, E. L. surašytu verslo planu bei pirmosios instancijos teismui pateiktais penkiais segtuvais su nuotraukomis. Tačiau vertindamas minėtus įrodymus išteisinamąjį nuosprendį priėmęs teismas iš esmės preziumavo, kad jie yra teisingi, išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjęs visų aplinkybių, jų neatskleidęs ir nepalyginęs su visais kitais bylos įrodymais, bei motyvuotai nepaneigęs pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Tuo tarpu apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas, detaliai aptaręs visus bylos įrodymus, atskleidęs jų turinį ir įvertinęs patikimumą bei pakankamumą, padarė motyvuotas išvadas apie tai, kad su E. L. sudaryta darbo sutartis buvo fiktyvi, įmonėje „A“ ji realiai nedirbo; darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose pažymėtas darbo (2007 m. lapkričio–2008 m. kovo mėnesiais) laikas po 8 val. kiekvieną darbo dieną (beje, darbo valandos žymėtos net tuo metu, kai E. L. gulėjo ligoninėje), tačiau darbo užmokestis skaičiuotas už atliktą darbą; pagal parduotuvėje, kurioje esą pardavėja buvo įdarbinta E. L., dirbusių dviejų darbuotojų – liudytojų N. S. ir D. M. – parodymus, išteisintoji nedirbo nei pardavėja, nei atliko kitą darbą (neužsakinėjo ir nepriimdavo prekių ar kt.); nei pardavėjos, nei vėliau vadybininkės atliekamą realų darbą patvirtinančių dokumentų, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra, o priešingai – remiantis įrodymais, iš jų – ir atlikus N. N. įmonės ūkinės-finansinės veiklos tyrimą pateiktomis specialisto išvadomis, konstatuotos teisinę reikšmę turinčios faktinės aplinkybės, kurios rodo, kad E. L. įdarbinimas buvo fiktyvus. Tokias aplinkybes nustatęs pirmosios instancijos teismas argumentuotai atmetė E. L. ir I. N. iškeltas versijas, paaiškino, kodėl pateikti verslo planas bei užrašai (5 segtuvai) ir nuotraukos nepaneigia kitais įrodymais nustatytų kaltinančių faktų. Apkaltinamajame nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių aplinkybių atitinka įrodymų turinį. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje liudytojos D. M. parodymų (kad ji du kartus mačiusi E. L. su I. N. parduotuvėje esančiame kabinete) traktavimas kaip patvirtinimas E. L. realiai dirbus, prieštarauja šios liudytojos parodytoms tikrosioms aplinkybėms apie faktinę išteisintosios darbinę veiklą (tiksliau – jos nebuvimą). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad darbo užmokesčio dydis, kaip teisingai pažymėta išteisinamajame nuosprendyje, yra darbdavio ir darbuotojo susitarimo dalykas, tačiau tuo atveju, kai darbo sutartis yra fiktyvi, teisė mokėti ir gauti darbo užmokestį neatsiranda. Kita vertus, darbdavio finansinių galimybių neatitinkantis ir neadekvatus darbo užmokesčio dydis gali būti kaip viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama vertinant, pavyzdžiui, kokių tikslų buvo siekiama – teisėtų, mokant įdarbintam asmeniui darbo užmokestį už atliekamą darbą, ar neteisėtų – formaliai sudarytų dokumentų pagrindu siekiant apgaule gauti kitokias išmokas, kylančias ne iš darbo teisinių santykių. Šiuo aspektu minėtos aplinkybės apkaltinamajame nuosprendyje yra motyvuotai įvertintos.
Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymų visumą kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, nustatė ir nuosprendyje kruopščiai aptarė bei nurodė faktines aplinkybes, pagal kurias sprendė dėl E. L. ir I. N. pateiktų kaltinimų pagrįstumo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti kitokių išvadų ir konstatuoja, kad pagal apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytas įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, E. L. ir I. N. veikos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kvalifikuotos teisingai.
Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas I. N. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nurodė, kad ji, neturėdama teisinio išsilavinimo, manė turinti teisę atstovauti įmonės savininkei N. N., būdama šios marti jautusi pareigą rūpintis į JAV išvykusios N. N. verslu, be to, dėl I. N. teisės atstovauti įmonei nekilo abejonių ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kėdainių skyriui.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendžiant I. N. atsakomybės pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (už dokumentų klastojimą ir jų panaudojimą) klausimus visų pirma reikšminga tai, jog nustačius, kad I. N. įmonės „A“ vardu sudarė fiktyvią darbo sutartį su E. L., kuri iš tiesų šioje įmonėje nedirbo ir dėl to neturėjo teisės gauti darbo užmokesčio, tokiu atveju ir pranešimai apie E. L. priėmimą į darbą bei jos kaip įmonės „A“ apdraustosios darbuotojos darbo užmokestį, nurodytą finansinėse ataskaitose, yra suklastoti, nes juose pateikti duomenys neatitinka tikrovės. Pasirašiusi tokius žinomai melagingus dokumentus I. N. juos pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kėdainių skyriui. Antra, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs šias aplinkybes, taip pat nustatė, kad I. N. tuo metu neturėjo administracinių įgalinimų veikti N. N. įmonės vardu, nebuvo su šia įmone darbo santykiuose. Tai, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kėdainių skyriui įstatymų nustatyta tvarka ir laiku (pagal 2003 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo Nr. IX-1805, 7 straipsnio 3 punktą) įmonės „A“ savininkas (ir niekas kitas) nepranešė juridinių asmenų registrui apie įmonės vadovo paskyrimą arba su juo sudarytos sutarties pasibaigimą, ir lėmė, jog ši draudimo įstaiga negalėjo žinoti ir nežinojo, kad I. N. neturi teisės atstovauti įmonei ir atitinkamai veikti (apie tai apeliacinės instancijos teisme parodė jos darbuotoja I. J.). Esant išdėstytoms aplinkybėms konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo išvados yra klaidingos ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų faktų, kurių pagrindu I. N. pripažinta kalta padariusi BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, padaręs šioje nutartyje pirmiau nurodytus BPK pažeidimus, priėmė neteisingą nuosprendį, netinkamai taikė E. L. ir I. N. veikoms baudžiamąjį įstatymą (jas išteisindamas), o pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo E. L. nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir I. N. – pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, pripažintinas teisėtu, todėl paliktinas galioti be pakeitimų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nuosprendį ir palikti galioti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 16 d. nuosprendį.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Armanas Abramavičius
Dalia Bajerčiūtė