Civilinė byla Nr. 2-1197/2014

Procesinio sprendimo kategorija 110.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 2014 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Donatas Šernas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Banga plius“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 24 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Banga plius“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-4023-661/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ieškinį atsakovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Foritas“ dėl kreditoriui priklausančios dalies sumos priteisimo.

Išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Banga plius“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui BUAB „Foritas“, prašydamas priteisti 117 421,39 Lt, 6 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas taip pat pareiškė prašymą atsakovo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones – 117 421,39 Lt sumai areštuoti atsakovo banko sąskaitose esančias pinigines lėšas, o tokių piniginių lėšų nesant ar esant nepakankamai, areštuoti atsakovo kilnojamąjį turtą ir turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti, įkeisti, perleisti kitiems asmenims ar kitaip apsunkinti, leidžiant atsakovui turimose bankų ir kitų kredito įstaigų sąskaitose esančias lėšas naudoti atsiskaitymams su ieškovu. Prašymą grindė tuo, kad atsakovas piktnaudžiauja savo padėtimi ir visiškai nepagrįstai, pažeisdamas ieškovo interesus, nesumokėjo ieškovui priklausančios pinigų sumos. Anot ieškovo, tai patvirtina ne tik aplinkybė, jog atsakovas nepagrįstai neįmokėjo dalies ieškovui priklausančios pinigų sumos, bet taip pat ir tai, jog atsakovas ilgą laiką atsisakė atskleisti turto kompleksą įsigijusio asmens duomenis, nepaisant to, kad tokie duomenys nėra ir negali būti laikomi slaptais, tuo labiau, kad dalis turto kompleksą sudarančio turto buvo ieškovui įkeistas turtas. Taip pat prašymo pagrįstumą įrodinėjo tuo, kad ieškinio suma atsakovui yra didelė, nes jis yra bankrutavęs juridinis asmuo. Pažymėjo, kad atsakovo sąskaitoje turėtų būti šiuo ieškiniu prašoma priteisti piniginių lėšų suma, nes 2013 m. spalio mėnesio pabaigoje atsakovui buvo sumokėta 4 860 000 Lt + PVM suma už parduotą turto kompleksą. Nurodė, kad jokio nekilnojamojo turto atsakovas neturi, taip pat didžioji dalis atsakovo kilnojamojo turto buvo parduota 2013 m. rugsėjo 25 d. varžytynių metu. Nors duomenų, ar likusi atsakovo kilnojamojo turto dalis buvo parduota, ar ne, ieškovas neturi, tačiau tai, kad šis turtas turi būti parduotas bei pradinė pardavimo vertė buvo nustatyta dar 2013 m. liepos 31 d. atsakovo kreditorių susirinkime, anot ieškovo, tikėtina, kad šiai dienai atsakovas neturi ir kilnojamojo turto, kurio vertės pakaktų šio ieškinio reikalavimams patenkinti. Todėl ieškovas prašė pirmiau laikinąsias apsaugos priemones taikyti būtent atsakovo banko sąskaitose esančioms lėšoms.

2. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 24 d. nutartimi ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.

Teismo vertinimu, didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pažymėjo, kad ieškovas nenurodė ir teismas nenustatė aplinkybių, įrodančių, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymo galimybė sumažėtų. Bankroto procesas pasižymi tuo, jog visi bankrutuojančios įmonės kreditoriai lygiomis teisėmis dalyvauja finansinių reikalavimų tenkinimo procese, tai reiškia, jog bankrutuojančios įmonės turtas parduodamas ir gautos lėšos yra paskirstomos kreditoriams bendra tvarka tik atlikus įstatyme nustatytas bankroto procedūras (Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnis). Bankroto procedūrų vykdymo metu bankrutuojančios įmonės turtu disponuoja bei jo turto apsaugą užtikrina administratorius (Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 4 punktas). Todėl teismas padarė išvadą, kad grėsmės ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimui arba pasidarymui nebeįmanomu nėra. Todėl teismas sprendė esant pagrindui ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Taip pat atkreipė dėmesį, jog ieškovo finansinio reikalavimo dalis, sudaranti 117 421,39 Lt, yra patvirtinta kaip įkaito turėtojo. Taigi, bankroto administratorius, atskaitęs administravimo išlaidoms apmokėti kreditorių susirinkimo patvirtintą sumą, privalės hipotekos kreditoriui pervesti jam priklausančią sumą. Šios aplinkybės, anot teismo, taip pat patvirtina, jog grėsmės teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimui arba pasidarymui nebeįmanomu nėra.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas UAB „Banga plius“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 24 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pritaikyti atsakovo BUAB „Foritas“ atžvilgiu prašomas laikinąsias apsaugos priemones.

Atskirąjį skundą grindžia tokiais argumentais:

1. Ieškinyje išdėstytos faktinės aplinkybės leidžia teigti, kad atsakovas yra nesąžiningas: piktnaudžiauja savo padėtimi ir visiškai nepagrįstai, pažeisdamas ieškovo interesus, nesumokėjo ieškovui priklausančios pinigų sumos; atsakovas ilgą laiką atsisakė atskleisti turto kompleksą įsigijusio asmens duomenis, nepaisant to, kad tokie duomenys nėra ir negali būti laikomi slaptais, tuo labiau įvertinant tai, kad dalis turto kompleksą sudarančio turto buvo ieškovo naudai įkeistas turtas.
2. Teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Nagrinėjamu atveju prašoma priteisti suma sudaro 117 421,39 Lt. Įvertinus tai, kad atsakovas yra bankrutavęs juridinis asmuo, ieškovo reikalaujama priteisti suma laikytina didele suma ir sudaro pagrindą teigti, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Paneigti minėtą prezumpciją privalo atsakovas, įrodydamas, jog jo turtinė padėtis yra gera.
3. Teismo argumentai, kad ĮBĮ nuostatos suponuoja išvadą, jog grėsmės ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimui arba pasidarymui nebeįmanomu nėra, yra nepagrįsti. Ieškinys reiškiamas būtent dėl to, kad atsakovas pažeidė ĮBĮ įtvirtintą atsiskaitymų su kreditoriais tvarką.
4. Teismas nurodė, kad ieškovo kreditorinio reikalavimo dalis yra patvirtinta kaip įkaito turėtojo, todėl bankroto administratorius, atskaitęs administravimo išlaidoms apmokėti kreditorių susirinkimo patvirtintą sumą, privalės hipotekos kreditoriui pervesti jam priklausančią sumą. Tačiau šioje proceso stadijoje, kurioje sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas, tarp šalių kilęs ginčas iš esmės nesprendžiamas. Kadangi teismas pasisakė dėl bylos esmės, tai savaime sudaro pagrindą naikinti skundžiamą teismo nutartį.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas BUAB „Foritas“ prašo ieškovo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 24 d. nutartį palikti nepakeistą, iš ieškovo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

1. Ieškovas atskirąjį skundą grindžia deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, nepateikė jokių duomenų ir įrodymų apie atsakovo nesąžiningumą ar objektyvias priežastis, kurios sudarytų pakankamą pagrindą abejoti atsakovo galimybėmis įvykdyti ieškovui palankų teismo sprendimą.
2. Įrodinėjimo naštą apeliantas atsakovui perkėlė nepagrįstai.
3. Ieškovo atskirojo skundo argumentai prieštaringi ir nenuoseklūs, objektyviai nepagrįsti. Viena vertus ieškovas atskirajame skunde teigia, kad ieškinio suma yra didelė, todėl neva teismas privalėjo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kita vertus, pats ieškovas teigia, kad pagal teismų suformuotą praktiką, ieškinio sumos dydis vertinamas, atsižvelgiant į kiekvienos bylos konkrečiais faktines aplinkybes.
4. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas jau gavo 750 000 Lt dydžio finansinio reikalavimo patenkinimą atsakovo bankroto byloje, akivaizdu, kad 117 421,39 Lt dydžio suma savaime nėra laikytina didele.
5. Vadovaujantis Lietuvos apeliacinio teismo praktika, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bankrutuojančios įmonės atžvilgiu vienas iš ypatumų yra tas, kad jos taikomos atsižvelgiant ne tik į prašymą padavusio, bet ir į kitų įmonės kreditorių interesus.
6. ĮBĮ normos imperatyviai reglamentuoja disponavimą bankrutuojančios įmonės turtu. Bankrutuojančios įmonės turto areštas pažeistų kitų įmonės kreditorių interesus ir kliudytų administratoriui vykdyti su bankroto procedūra susijusius veiksmus, todėl nutartis, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu, laikytina teisėta ir pagrįsta.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas netenkintinas, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 24 d. nutartis paliktina nepakeista.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Apeliacijos objektą šioje byloje sudaro Vilniaus apygardos teismo nutarties, kuria netenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Šios teisės normos turinio analizė apeliacinės instancijos teismui suponuoja išvadą, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis yra užtikrinti būsimo galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimui įvykdyti bei garantuoti šio sprendimo privalomumą (CPK 18 str.). Taigi pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 str.). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra suformuota pozicija, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2007/2013; 2010 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1624/2010; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; kt.). Tačiau tokiu atveju svarbu pažymėti ir tai, kad prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Didelė ieškinio suma per se nesudaro pagrindo byloje automatiškai taikyti atsakovo turto areštą, kaip laikinąją apsaugos priemonę. Priešingu atveju šio klausimo teisingas išsprendimas, vien tik esant didelei ieškinio sumai, kurią savo nuožiūra nustato ieškovas, neatsižvelgiant į kitas reikšmingas aplinkybes, reikštų formalų, o ne realų, konstitucinėmis normomis pagrįstą teisingumo vykdymą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors atsakovas UAB „Foritas“ yra bankrutavusi bendrovė ir tai suponuoja išvadą, jog ji turi finansinių sunkumų, tačiau ieškovo specifinis statusas                   UAB „Foritas“ bankroto byloje nulemia pakankamą jo turtinių interesų apsaugą. 

Nagrinėjamu atveju ieškovas įsiteisėjusia teismo nutartimi yra pripažintas atsakovo BUAB „Foritas“ kreditoriumi, jo reikalavimo dalis, sudaranti 117 421,39 Lt sumą, kurią pareikštu ieškiniu ir prašoma priteisti iš atsakovo, yra patvirtinta kaip įkaito turėtojo.

Yra pagrindas sutikti su pirmosios instancijos teismu, jog šiuo atveju nėra grėsmės, kad galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps neįmanomas, nes ieškovo, kaip kreditoriaus, turtines teises gina Įmonių bankroto įstatymas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad bankrutuojančios įmonės turtas parduodamas ir gautos lėšos paskirstomos kreditoriams ĮBĮ nustatyta tvarka (ĮBĮ 33-35 str.). Taigi, įstatymas numato pakankamą bankrutuojančios įmonės kreditorių, tarp jų ir ieškovo, turtinių interesų apsaugą. Šiuo atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas būtų perteklinė ieškovo turtinių interesų apsauga. Be to, kaip savo atsiliepime į atskirąjį skundą pagrįstai teigia atsakovas, bankrutuojančios įmonės turto areštas gali pažeisti kitų įmonės kreditorių interesus ir kliudyti administratoriui vykdyti su bankroto procedūra susijusius veiksmus, o tai prieštarautų imperatyvioms Įmonių bankroto įstatymo normoms.   

Nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pasisakė dėl ginčo esmės. Iš motyvuojamosios nutarties dalies akivaizdu, jog teismas vertino, ar šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę. Teismas sprendė, kad ĮBĮ teisinis reglamentavimas minėtos grėsmės egzistavimą paneigia. Taigi, dėl ieškinio esmės ir ieškinio reikalavimo (ne) pagrįstumo teismas nepasisakė. Priešingai, būtent ieškovas atskiruoju skundu laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę įrodinėja ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios šioje stadijoje nenagrinėjamos.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, ir padarė pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Todėl pagrįstai atmetus ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nėra pagrindo naikinti ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 24 d. nutartį.    

Atmetus ieškovo atskirąjį skundą, būtų pagrindas iš jo atsakovui priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str.). Tačiau kadangi atsakovas nepateikė šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų, jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas (CPK 98 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

n u t a r i a :

Palikti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 24 d. nutartį nepakeistą.

Teisėjas                                                                                                                                            Donatas Šernas