Administracinė byla Nr. A-4286-520/2016
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00021-2015-7
Procesinio sprendimo kategorija 16.6
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. rugpjūčio 25 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. U. ir atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. U. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į pareigas ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas M. U. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Šiaulių AVPK) viršininko 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymą Nr. 40-TE-1260 „Dėl jaunesniojo policininko M. U. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas), grąžinti jį į jaunesniojo policininko pareigas Šiaulių AVPK Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 1-ajame būryje ir priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį (vienos dienos vidutinis darbo užmokestis – 25,86 Eur) už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki sprendimo šioje byloje įvykdymo.
Pareiškėjas paaiškino, kad jis iš užimamų pareigų už tai, jog savo poelgiu pažemino pareigūno vardą, buvo atleistas nepagrįstai. Pareiškėjas nurodė, kad jis 2013 m. spalio 18 d. vairavo automobilį, kurio nesuvaldė ir apsivertė, tačiau įvykio metu nebuvo sužaloti žmonės, nebuvo sugadinti nei kelio įrenginiai, nei kitas turtas, todėl nebuvo pareigos apie įvykį pranešti policijai ir pareiškėjas išėjo ieškoti, kas padėtų atversti automobilį. Pareiškėjo teigimu, jis po patirto streso vartojo alaus. Dėl įvykio buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas ir administracinė teisena. Pareiškėjas buvo kaltinamas tuo, kad važiuodamas automobiliu nepakluso policijos pareigūnų reikalavimui sustoti bei neteisėtai pasišalino iš įvykio vietos, o po eismo įvykio vartojo alkoholinius gėrimus. Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutarimu, kurį Klaipėdos apygardos teismas paliko nepakeistą, pareiškėjas buvo pripažintas kaltu, padaręs šiuos pažeidimus. Gavus šiuos teismų sprendimus, tarnybinis patikrinimas buvo baigtas. Pareiškėjas pažymėjo, kad nors jis buvo nurodęs, jog teisės pažeidimų nepadarė, tačiau tarnybinio patikrinimo metu į jo paaiškinimus nebuvo atsižvelgta. Sprendžiant, kad pareiškėjas padarė administracinius teisės pažeidimus ir taip pažemino policijos pareigūno vardą, buvo vadovautasi abejotinais įrodymais ir liudytojų paaiškinimais.
Atsakovas Šiaulių AVPK atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Atsakovas paaiškino, kad Įsakymas yra teisėtas bei pagrįstas, nes tarnybinio patikrinimo metu surinkti ir objektyviai įvertinti duomenys patvirtina, jog pareiškėjas 2013 m. spalio 18 d. apie 23.22 val., būdamas ne tarnybos metu, neuniformuotas, vairuodamas automobilį Plungės rajone nepakluso teisėtam policijos pareigūnų reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, nepasirinkęs tinkamo važiavimo greičio, nesuvaldė automobilio ir apsivertė, tai nulėmė kito asmens turto apgadinimą, nesant nukentėjusio asmens dėl jam padarytos turtinės žalos, nepranešė apie eismo įvykį bei nelaukdamas policijos pasitraukė iš eismo įvykio, su kuriuo yra tiesiogiai susijęs, vietos bei vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo, t. y. atliko kaltas, priešingas teisei ir tarnybinės etikos normoms veikas, sukompromitavusias policiją, kaip jo atstovaujamą instituciją, bei sumenkinusias visuomenės pasitikėjimą policija, pakenkusias jos įvaizdžiui, kurios yra nesuderinamos su policijos pareigūno statusu ir visuomenės teisėtais lūkesčiais, ir tokiu būdu sulaužė priesaiką bei pažemino policijos pareigūno vardą.
Atsakovo teigimu, pareiškėjo skundas yra grindžiamas Plungės rajono apylinkės teismo nustatytų faktinių aplinkybių kvestionavimu, t. y. pareiškėjas neginčija, kad veikos, kurių padarymu jis kaltinamas, žemina pareigūno vardą, tačiau pareiškėjas tvirtina, jog jų nepadarė. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad pareiškėjas šiurkščiai pažeidė teisės aktų reikalavimus, jo veiksmai atitinka pareigūno vardo pažeminimo teisinę sampratą, todėl pagrįstai buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas, Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 31 d. sprendimu pareiškėjo M. U. skundą tenkino iš dalies – panaikino Įsakymą ir skubiai grąžino pareiškėją į Šiaulių AVPK Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 1-ojo būrio patrulio pareigas, priteisė iš atsakovo Šiaulių AVPK į Šiaulių apygardos administracinio teismo specialiąją sąskaitą 8,19 Eur .
Teismas nustatė, kad 2013 m. spalio 21 d. Šiaulių AVPK buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjo veiksmų. 2013 m. lapkričio 4 d. pareiškėjui buvo pranešta, kad yra duomenų, jog pareiškėjas galbūt padarė tarnybinį nusižengimą ir pažemino policijos pareigūno vardą. Teismas pažymėjo, kad Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutarimu pareiškėjas pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 126 straipsnio 4 dalį, 127 straipsnio 2 dalį, 130 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2013 m. spalio 18 d. apie 23.24 val. Plungės rajone vairuodamas automobilį, nepakluso uniformuoto Klaipėdos AVPK patrulio teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, stabdant jį šviesą atspindinčiu skrituliu (raudonos ir baltos spalvų) ir įjungus specialiuosius tarnybinio automobilio švyturėlius (raudonos ir mėlynos spalvų), padidinęs greitį nuvažiavo ir nesuvaldęs vairuojamo automobilio vertėsi ant stogo, automobilį apgadino, iš eismo įvykio vietos pasišalino, o po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo vartojo alkoholį. Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartimi Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutarimas paliktas nepakeistas.
Teismas taip pat nustatė, kad 2014 m. lapkričio 27 d. buvo surašyta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 40-IS-85 „Dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 1-ojo būrio patrulio M. U. veiksmų“ (toliau – ir Išvada), kurioje konstatuota, kad pareiškėjas savo veiksmais akivaizdžiai pažemino įstaigos, kurioje jis dirbo, autoritetą ir pažemino pareigūno vardą, todėl atleistinas iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas) expressis verbis neįtvirtina, jog atleidžiant pareigūną iš tarnybos pagal Statuto 57 straipsnio 1 dalies 7 punktą, privalo būti vadovaujamasi jo nuostatomis, t. y. šiuo atveju diskrecijos teisė nuspręsti, kaip turi būti atliekamas tyrimas, paliekama institucijai, tačiau ši diskrecijos teisė nėra neribota ir nepaneigia institucijos pareigos tinkamai išsiaiškinti reikšmingas aplinkybes bei taikyti aktualias teisės aktų nuostatas.
Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1554-662/2015, konstatavo, kad šiuo atveju taikytinas vienerių metų naikinamasis terminas. Nustatęs, kad pareiškėjas iš vidaus tarnybos 2014 m. lapkričio 28 d. atleistas už veiksmus, kurie įvyko 2013 m. spalio 18 d., t. y. daugiau nei prieš vienus metus, teismas sprendė, jog Įsakymas priimtas pasibaigus naikinamajam vienų metų terminui, todėl yra pagrindas pripažinti jį neteisėtu ir panaikinti. Aplinkybės, dėl kurių šis terminas buvo praleistas, nėra reikšmingos, kadangi minėtas terminas yra naikinamasis.
Kadangi pareiškėjas prašė grąžinti jį į tarnybą, teismas, vadovaudamasis Statuto 70 straipsnio 1 dalimi, darė išvadą, kad tenkinus pareiškėjo reikalavimą dėl Įsakymo panaikinimo, atsakovas įpareigotinas grąžinti pareiškėją į Šiaulių AVPK Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 1-ojo būrio patrulio pareigas.
Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, vadovavosi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 300 straipsnio 3 dalimi ir apskaičiavo, kad pareiškėjui nuo atleidimo iš tarnybos dienos (2014 m. lapkričio 28 d.) iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2016 m. gegužės 31 d.) imtinai turėtų būti priteistas 9 799,86 Eur vidutinis darbo užmokestis. Teismas, įvertinęs, kad ginčui aktuliu laikotarpiu pareiškėjo iš uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Bodesta“ ir UAB „LitNaglis“ gautas darbo užmokestis (11 814,63 Eur) viršija vidutinio darbo užmokesčio Šiaulių AVPK bendrą sumą, atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.
III.
Pareiškėjas M. U. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 31 d. sprendimo dalį, kuria atmestas jo (pareiškėjo) reikalavimas priteisti jam iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, ir šį reikalavimą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo aprašomojoje dalyje nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką atmestinas, tačiau rezoliucinėje sprendimo dalyje šiuo klausimu iš viso nepasisakoma.
2. Pareiškėjas nuo 2013 m. lapkričio 4 d. buvo nušalintas nuo pareigų ir nuo 2014 m. lapkričio 24 d. atleistas iš tarnybos. Pareiškėjo darbo užmokestis kito priklausomai nuo dirbtų per mėnesį dienų skaičiaus, todėl, pareiškėjo skaičiavimu, priverstinės pravaikštos metu (nuo 2013 m. lapkričio 4 d. iki 2016 m. gegužės 19 d.) neišmokėtas darbo užmokestis už 639 darbo dienas yra 16 524,54 Eur, nes vienos dienos darbo užmokestis – 25,86 Eur.
3. Statuto (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija) 59 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad teismui grąžinus neteisėtai atleistą pareigūną į ankstesnes pareigas, atlyginama už visą priverstinės pravaikštos laiką. Ši nuostata išliko ir naujojoje Statuto redakcijoje. Pagal pareiškėjo nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu galiojusios redakcijos Statuto 28 straipsnio 3 dalį pareiškėjas nušalinimo, o tuo labiau atleidimo iš tarnybos laikotarpiu turėjo teisę dirbti ir gauti už tai pajamas, tačiau šių pajamų gavimas niekaip nesiejamas su atlyginimo už visą priverstinės pravaikštos laiką gavimu ar priteisimu.
Atsakovas Šiaulių AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, yra teisėta bei pagrįsta, nes pirmosios instancijos teismas nustatė visas esmines bylos aplinkybes ir pateikė teisėtą, teisingą bei pagrįstą teisinį įvertinimą dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką. Pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra tik subjektyvi jo nuomonė, nepagrįsta jokiais teisiniais argumentais.
2. Nei Statutas, nei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas nenustato konkrečių teisinių pasekmių, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu, todėl yra taikytinas DK 300 straipsnis. Nagrinėjamu atveju aktualus šio straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas. Šioje teisės normoje nustatytos išmokos paskirtis – kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, dėl neteisėto atleidimo iš darbo negautas lėšas. Kompensacija (vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimas) atlieka socialinę funkciją, saugo darbuotojus nuo pajamų netekimo. Šiuo atveju pareiškėjas po atleidimo iš vidaus tarnybos buvo įsidarbinęs UAB „Bodesta“ ir UAB „LitNaglis“, šių įmonių pateiktos pažymos apie darbo užmokestį patvirtina, kad pareiškėjo gautas darbo užmokestis jose viršija vidutinio darbo užmokesčio Šiaulių AVPK bendrą sumą, todėl papildomas vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimas reikštų, jog kompensuojama pareiškėjui yra didesniu mastu nei darbuotojas būtų uždirbęs, jeigu nebūtų pažeista jo teisė dirbti.
IV.
Atsakovas Šiaulių AVPK apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 31d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo M. U. skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylai reikšmingas nustatytas faktines aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, nenagrinėjo Šiaulių AVPK argumentų bei motyvų ir tai turėjo įtakos nepagrįstam ir neteisėtam sprendimui priimti. Pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuris buvo priimtas netinkamai taikant materialiosios teisės normas, negalima laikyti teisėtu, nes tai pažeidžia proceso dalyvių teises į pagrįstą ir motyvuotą iškelto ginčo išsprendimą. Panaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinės instancijos teismas gali priimti naują sprendimą, nes šiuo atveju buvo pateikti visi įrodymai, apklausti liudytojai, ištirtos visos faktinės aplinkybės, susijusios su pareiškėjo atleidimu. Pripažinus pirmosios instancijos teismo sprendimą neteisėtu ir atmetus pareiškėjo skundą, išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, negali būti priteistos iš atsakovo.
2. Pirmosios instancijos teismo argumentacija ir teisės normų vertinimas bei taikymas, kad Įsakymas yra neteisėtas, nes priimtas praleidus naikinamąjį vienų metų terminą, yra neteisingas. Nors pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atleidžiant pareigūną iš tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą Aprašas nėra taikomas, tačiau Aprašo (nuo 2013 m. rugpjūčio 28 d. galiojusi redakcija) 1 punkte aiškiai įtvirtinta nuostata, jog Aprašas reglamentuoja tarnybinių patikrinimų dėl vidaus tarnybos sistemos pareigūnų padarytų tarnybinių nusižengimų bei pareigūno vardą žeminančių veikų atlikimo bei Statuto nustatytų tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo pareigūnams tvarką. Tais atvejais, kai ta pati pareigūno veika yra (turi būti) ne tik tarnybinio patikrinimo, bet ir ikiteisminio tyrimo, teisminio baudžiamosios bylos nagrinėjimo proceso ar administracinio teisės pažeidimo teisenos dalyku (tyrimo objektu), vadovaujantis Aprašo 10 punktu, tarnybinis patikrinimas sustabdomas ir laukiama galutinių kompetentingų institucijų tyrimo rezultatų, išskyrus, kai pareigūno veikoje yra savarankiško tarnybinio nusižengimo požymių, leidžiančių atriboti jį nuo nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo ir užbaigti tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūrą. Nagrinėjamu atveju nebuvo galimybės atriboti pareiškėjo veiksmų nuo galbūt padarytų administracinių teisės pažeidimų, todėl tarnybinis patikrinimas buvo sustabdytas. Nustatyti pareiškėjo neteisėtus veiksmus, priešingus teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, buvo būtina sulaukti galutinių teismo procesinių sprendimų. Tik įsiteisėjęs teismo priimtas procesinis sprendimas sudarė sąlygas užbaigti atnaujintą tarnybinį patikrinimą.
3. Pagal Aprašo 34 punktą ir Statuto 26 straipsnio 4 dalį tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo to, kai ikiteisminio tyrimo, teisminio baudžiamosios bylos nagrinėjimo procesas ar administracinio teisės pažeidimo teisenos procesas yra pasibaigęs, jei nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai. Atsižvelgus į tai, nėra teisinio pagrindo teigti, kad nėra nustatytas terminas, kuriam suėjus asmens atsakomybė už pareigūno vardo diskreditavimą nebūtų galima. Nagrinėjamu atveju Įsakymas atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos buvo priimtas nepraėjus vienam mėnesiui nuo Plungės rajono apylinkės teismo nutarimo įsiteisėjimo dienos ir trejų metų nuobaudos skyrimo senaties terminas nebuvo praėjęs. Be to, šiuo atveju nebuvo padaryta proceso teisės normų pažeidimų, nes tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos (Statuto 26 str. 4 d.), o tarnybinio nusižengimo išaiškėjimo diena laikoma vadovo, turinčio teisę skirti tarnybinę nuobaudą, išvados patvirtinimo diena ar išvadą patvirtinus neįgaliotam skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui – tokios išvados gavimo diena (Aprašo 32 p.). Nebuvo pažeisti terminai, dėl ko nebūtų galima taikyti asmeniui teisinę priemonę už pareigūno vardo pažeminimą.
4. Pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo, nevertino ir nepasisakė skundžiamame sprendime dėl materialiosios teisės normų taikymo, kurios reglamentuoja su vidaus tarnybos sistemos pareigūno statusu susijusius teisinius santykius, t. y. Statute, Apraše numatytų tarnybinės nuobaudos skyrimo terminų, procedūros atnaujinus tarnybinį patikrinimą, o rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimu, pateiktu byloje Nr. A-1554-662/2015, kurioje kilęs ginčas dėl Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūno statuso, todėl šiems teisiniams santykiams taikomi skirtingi teisės aktai. Teismų praktika taikant įstatymus kitose administracinėse bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės visiškai identiškos, sprendžiant ginčą buvo taikyta ir aiškinta ta pati (tos pačios įstatymo redakcijos) įstatymo norma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1622/2012). Vien tai, kad byloje Nr. A-1554-662/2015 buvo sprendžiamas senaties termino taikymo klausimas, nėra pagrindas teigti, kad bylų faktinės aplinkybės, teisinio reguliavimo turinys yra tapatus arba labai panašus.
Pareiškėjas M. U. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jo netenkinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi įstatymu ir suformuota teismų praktika dėl šių įstatymų taikymo, priimtas sprendimas yra argumentuotas ir teisiškai pagrįstas. Šiaulių AVPK apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teisme buvo ištirtos visos faktinės aplinkybės, susijusios su pareiškėjo atleidimu, neatitinka tikrovės, nes pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartyje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-7-47-511/2015 nurodytu argumentu, jog suėjus administracinės nuobaudos skyrimo terminui, administracinių teisės pažeidimų padarymo ar nepadarymo klausimas negali būti iš esmės sprendžiamas, aplinkybės dėl tariamo pareiškėjo administracinės teisės pažeidimo netyrė ir dėl to nepasisakė. Vadovaujantis įstatymu ir suformuota teismų praktika, konstatuoti, kad pareiškėjas padarė pažeidimą, kuriuo pažemino pareigūno vardą, teisiškai negalima. Prielaidomis grįstas kaltinimas yra neteisėtas, nes pareiškėjas tampa kaltas be kaltės.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
V.
Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
Nagrinėjamos bylos esminis dalykas – atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymo Nr.40-TE-1260, kuriuo pareiškėjas (statutinis vidaus tarnybos pareigūnas) atleistas iš Šiaulių AVPK Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 1-ojo būrio patrulio pareigų dėl to, kad pažemino pareigūno vardą (Vidaus tarnybos statuto 53 str. 1 d. 7 p. (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.)), teisėtumas ir pagrįstumas.
Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktas (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) nustato, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą. Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalyje (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) nurodyta, kad pareigūno vardo pažeminimas – tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Todėl šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos Nr. A11-129/2004; Nr. A8-489/2007; Nr. A438-1561/2008; Nr. A438-1110/2010; kt.).
Sprendžiant klausimą, ar pareigūno veiksmai pažemino tarnybos pareigūno vardą, iš esmės turi būti nustatytos šios teisiškai reikšmingos aplinkybės: 1) pareigūno kaltė dėl atitinkamos jo padarytos veikos (veikimo ar neveikimo), susijusios ar nesusijusios su tarnybinių pareigų atlikimu; 2) šios veikos sukeltos pasekmės yra akivaizdžiai žeminančios tarnybos sistemos autoritetą, griaunančios pasitikėjimą įstaiga arba ją kompromituojančios. Tuo atveju, kai nekyla abejonių dėl minėtų aplinkybių egzistavimo, gali būti konstatuota, jog atitinkamais veiksmais / neveikimu buvo pažemintas pareigūno vardas ir pareigūnas atleistas iš tarnybos šiuo pagrindu. Tokios objektyvios ir subjektyvios pareigūno vardo pažeminimo aplinkybės gali būti nustatytos tik atliekant pakankamai skubų (operatyvų), tačiau tinkamą tyrimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1554-662/2015).
Akcentuotina, kad pareigūno vardo pažeminimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos. Pareigūno vardo pažeminimas, kai pareigūno kaltas veikimas ar neveikimas yra nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, visais atvejais nesudaro tarnybinio nusižengimo, Vidaus tarnybos statute apibūdinamo kaip Statuto ir kitų teisės aktų nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas, padarytas priešingais teisei kaltais pareigūno veiksmais ar neveikimu, sudėties, pareigūno vardo pažeminimas nėra laikomas tarnybiniu nusižengimu, o atleidimas šiuo pagrindu nėra tarnybinė nuobauda (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-165/2005; kt.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-3003-261/2015 yra pažymėjęs, kad atleidimui iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą nėra nustatytas privalomas tarnybinis patikrinimas bei atleidimo iš tarnybos terminas. Darbdavys turi teisę savo nuožiūra pasirinkti, ar atlikti tarnybinį patikrinimą dėl pareigūno elgesio, kuriuo galbūt pažemintas pareigūno vardas, ar tiesiog, užtikrinęs pažeidimą padariusio asmens pagrindines teises, priimti sprendimą be tarnybinio patikrinimo tokia apimtimi, kuri nustatyta Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos apraše.
Byloje nustatyta, kad 2013 m. spalio 21 d. Šiaulių AVPK Vidaus tyrimų poskyryje Šiaulių AVPK viršininko pavedimu pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjo veiksmų. 2013 m. lapkričio 4 d. pranešimu Nr. 40-PR3-43 (1 t., b. l. 48) pareiškėjui buvo pranešta, kad yra duomenų, jog pareiškėjas galbūt padarė tarnybinį nusižengimą: 2013 m. spalio 18 d. apie 23.24 val. Plungės r., Didvyčių k., Beržų g. ne tarnybos metu, neuniformuotas, galbūt neblaivus (2013 m. spalio 19 d. 3.27 val. nustatytas 1,13 promilės girtumo laipsnis) vairavo ne tarnybinį automobilį „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepakluso uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę. Persekiojamas policijos pareigūnų ekipažo Plungės r., Didvyčių k., Klevų g. nesuvaldė minėto automobilio, vertėsi ant stogo, taip sugadino Z. Ž. priklausantį automobilį ir iš įvykio vietos pasišalino. Be to, po įvykio pareiškėjas primygtinai prašė A. Ž. ir O. L. prisiimti atsakomybę dėl eismo įvykio. Pranešime nurodoma, kad tokiais veiksmais pareiškėjas yra įtariamas padaręs administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 straipsnio 3 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje, ir tuo galbūt tyčia darė teisės pažeidimus, pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 5 punktus, Etikos kodekso 4.6, 14.1, 14.3 punktų nuostatas ir galbūt pažemino policijos pareigūno vardą. 2014 m. lapkričio 27 d. surašyta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 40-IS-85, kurioje konstatuota, kad pareiškėjas savo veiksmais akivaizdžiai pažemino įstaigos, kurioje jis dirbo, autoritetą bei pažemino pareigūno vardą ir atleistinas iš vidaus tarnybos, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu (1 t., b. l. 118–127). Atsakovas, atsižvelgdamas į Išvadą, 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 40-TE-1260 atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą (1 t., b. l. 6).
Išvada, kuri yra Įsakymo sudėtinė dalis, grindžiama tuo, jog pareiškėjas padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje, nors Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 5 straipsnyje numatyti vieni iš pagrindinių uždavinių – nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija, atskleidimas ir tyrimas, tačiau pareiškėjas pasielgė priešingai teisei, nesivadovavo teisės aktais ir pareiškėjo veiksmai vertintini kaip priesaikos sulaužymas ir policijos pareigūno vardo pažeminimas. Išvadoje remiamasi Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutarime ir Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartyje nustatytomis aplinkybėmis.
Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutarimu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu ir nubaustas pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį, 127 straipsnio 2 dalį, 130 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2013 m. spalio 18 d. apie 23.24 val. Plungės r., Didvyčių k., Beržų g. vairuodamas Z. Ž. vardu registruotą automobilį, nepakluso uniformuoto Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio patrulio teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, stabdant jį šviesą atspindinčiu skrituliu (raudonos ir baltos spalvų) ir įjungus specialiuosius tarnybinio automobilio švyturėlius (raudonos ir mėlynos spalvų), padidinęs greitį nuvažiavo ir Didvyčių k., Klevų g. nesuvaldęs vairuojamo automobilio vertėsi ant stogo, automobilį apgadino, o iš eismo įvykio vietos pasišalino. Po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo M. U. vartojo alkoholį, nes 2013 m. spalio 19 d. 3.27 val. alkoholio kiekio matuokliu jam nustatytas lengvas girtumo laipsnis (1,13 promilių su leidžiama ± 5 proc. paklaida). Nustatyta, kad pareiškėjas pažeidė Kelių eismo taisyklių 17, 133, 231.1, 233, 234 punktų reikalavimus. Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartimi pareiškėjo skundas netenkintas ir Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutarimas paliktas nepakeistas.
Pareiškėjas, prašydamas šioje administracinėje byloje panaikinti Įsakymą, teigė, kad jis jam inkriminuotų teisės pažeidimų nepadarė, atsakovas tarnybinio patikrinimo metu neatsižvelgė į jo (pareiškėjo) pateiktus paaiškinimus, susijusius su tuo, jog nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą nebuvo įvertinti visi byloje esantys duomenys, buvo vadovautasi abejotinais įrodymais bei įvykio liudytojų paaiškinimais, t. y. neteisingai buvo nustatytos 2013 m. spalio 23 d. įvykusio įvykio aplinkybės. Pareiškėjas skunde buvo nurodęs, kad ruošiasi kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, o nagrinėjant šią administracinę bylą buvo pateikti duomenys, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartimi administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-7-47-511/2015 Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutarimas ir Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis buvo panaikinti, o administracinio teisės pažeidimo byla, vadovaujantis ATPK 250 straipsnio 1 dalies 7 punktu, nutraukta. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nustatė, kad skundžiami teismų sprendimai – Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutarimas ir Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis – priimti pasibaigus nuobaudos skyrimo terminui.
Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas Įsakymo pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, nustatė, kad Įsakymas priimtas pasibaigus naikinamajam vienų metų terminui, o tai yra pagrindas panaikinti Įsakymą. Pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1554-662/2015 pateiktus išaiškinimus dėl senaties termino taikymo iš esmės panašiuose teisiniuose santykiuose, t. y. atleidžiant pareigūną iš statutinės tarnybos dėl tarnybos pareigūno vardo pažeminimo (šioje byloje ginčas buvo kilęs dėl Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūno atleidimo iš tarnybos).
Atsakovas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašo bei Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 7 dalies (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija) nuostatas, akcentuoja aplinkybes, jog tarnybinis patikrinimas 2013 m. lapkričio 11 d. buvo sustabdytas iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas administracinio teisės pažeidimo medžiagoje ir buvo būtina sulaukti galutinių sprendimų, nes tik įsiteisėjęs teismo sprendimas sudarė sąlygas užbaigti atnaujintą tarnybinį patikrinimą. Atsakovas teigia, kad pareiškėjo nusižengimo padarymo diena buvo 2013 m. spalio 18 d., o Įsakymas priimtas 2014 m. lapkričio 28 d., t. y. trejų metų nuobaudos skyrimo senaties terminas nebuvo praėjęs. Atsakovas laikosi pozicijos, kad be teisėto pagrindo šioje byloje buvo remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1554-662/2015 pateiktais išaiškinimais.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl minėtos pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumo ir teisėtumo, pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad Išvadoje įvardyti pareiškėjo padaryti teisės aktų pažeidimai nėra siejami su pareiškėjo tarnybinių pareigų atlikimu tarnybos metu bei tarnybos metu atliktais veiksmais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog policijos pareigūnas pagal vidaus tarnybos pareigūno nuolatinį bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo principą, tiek tarnyboje, tiek ne tarnyboje, turi laikytis Vidaus tarnybos statuto, Policijos įstatymo bei Etikos kodekso reikalavimų, o jie savo ruožtu reikalauja, kad policijos pareigūnas laikytųsi ir kitų įstatymų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3376-146/2016). Kaip jau minėta, pareigūno vardo pažeminimas, kai pareigūno kaltas veikimas ar neveikimas yra nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, visais atvejais nesudaro tarnybinio nusižengimo, o atleidimas šiuo pagrindu nėra tarnybinė nuobauda. Atsižvelgiant į tai bei į tai, kad Vidaus tarnybos statute nėra įtvirtinta jokių nuostatų, susijusių su terminais, per kuriuos pareigūnas gali būti atleistas iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija), darytina išvada, kad šioje byloje yra aktualūs ir reikšmingi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1554-662/2015 pateikti išaiškinimai, kad atleidimas iš tarnybos už tarnybos pareigūno vardo pažeminimą – radikali neigiamas teisines pasekmes asmeniui sukelianti poveikio priemonė, todėl pareigūnui, kurio veiksmai gali būti kvalifikuoti, kaip pareigūno vardo pažeminimas, turi būti užtikrinama garantija – termino, kuriam pasibaigus, asmeniui negali būti taikoma atsakomybė už tam tikrus veiksmus, įtvirtinimas. Atsakomybės taikymo senatis yra vienas iš esminių teisės į teisingą teismą, taip pat įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, elementų, o situacija, kai netaikomi jokie atsakomybės terminai, nebūtų suderinama su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis, todėl senaties termino neįtvirtinimas įstatyme negali savaime nulemti to, jog asmeniui nėra taikomi jokie atsakomybės taikymo ribojimai laike. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad nesant atitinkamų normų, reikalingų visuomeniniam santykiui reglamentuoti, paprastai vadovaujamasi įstatymo analogija, o teismo teisę taikyti įstatymo analogiją įtvirtina ir ABTĮ 4 straipsnio 6 dalis, numatanti, jog jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.
Atsakovas apeliacinį skundą grindžia Aprašo nuostatomis, tačiau senaties terminas turi būti įtvirtintas įstatyme, o ne įstatymo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose. Minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1554-662/2015 buvo nagrinėjamas ginčas dėl neteisėto Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūno atleidimo tuo pagrindu, kad buvo pripažinta, jog jis pažemino pareigūno vardą, ir buvo nustatyta, kad nors Specialiųjų tyrimų tarnybos statute nėra įtvirtinti naikinamieji atleidimo dėl pareigūno vardo pažeminimo terminai, tačiau minimas teisinis trūkumas šalintinas ABTĮ 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos taisyklės pagrindu taikant įstatymo analogiją ir taikytinas Specialiųjų tyrimų tarnybos statute nustatytas terminas tarnybinėms nuobaudoms skirti.
Teisėjų kolegija, nepripažindama pagrįstais atsakovo apeliacinio skundo argumentų, pabrėžia, jog teismų praktikoje sprendžiant ginčus dėl vidaus tarnybos pareigūnų atleidimo iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija) taip pat remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1554-662/2015 pateiktais išaiškinimais bei konstatuojama, kad vadovaujantis ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi tokio pobūdžio ginčui taikytinas vienų metų terminas nuobaudai skirti, nustatytas Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 4 dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3003-261/2015).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas, priimdamas Įsakymą, pažeidė naikinamąjį vienų metų terminą, nustatytą Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 4 dalyje, t. y. pareiškėjas veiksmus, kuriuos atsakovas vertino kaip žeminančius pareigūno vardą, atliko 2013 m. spalio 18 d., o iš vidaus tarnybos buvo atleistas 2014 m. lapkričio 28 d., todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog yra faktinis ir teisinis pagrindas Įsakymą pripažinti neteisėtu ir panaikinti. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad yra pažeistas naikinamasis vienų metų terminas atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos už pareigūno vardą pažeminimą, pagrįstai nenagrinėjo ir nevertino pareiškėjo veiksmų ir poelgių 2013 m. spalio 18 d., kuriais, atsakovo įsitikinimu, pareiškėjas pažemino pareigūno vardą.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad šioje byloje turėjo būti vertinamos aplinkybės, jog atsakovas pagal Aprašo 1 punktą privalėjo atlikti tarnybinį patikrinimą dėl pareigūno vardą žeminančių veikų, o pagal Aprašo 10 punktą, kai ta pati pareigūno veika yra (turi būti) ne tik tarnybinio patikrinimo, bet ir ikiteisminio tyrimo, teisminio baudžiamosios bylos nagrinėjimo proceso ar administracinio teisės pažeidimo teisenos dalyku (tyrimo objektu), tarnybinis patikrinimas stabdomas ir laukiama galutinių kompetentingų institucijų tyrimo rezultatų, išskyrus, kai pareigūno veikoje yra savarankiško tarnybinio nusižengimo požymių, leidžiančių atriboti jį nuo nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo ir užbaigti tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūrą, akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas ne dėl to, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, o dėl to, kad atliko veiksmus (neveikimą), kuriais pažemino pareigūno vardą.
Pagal bylos duomenis Šiaulių AVPK Vidaus tyrimų poskyrio 2013 m. lapkričio 11 d. teikimu dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sustabdymo Nr. 40-IL-5136 (1 t., b. l. 86) pasiūlyta tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūrą dėl pareiškėjo veiksmų sustabdyti iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas administracinio teisės pažeidimo medžiagoje ROIK Nr. 0113000566715, o 2013 m. lapkričio 11 d. teikimą patvirtinto Šiaulių AVPK viršininkas. Tarnybinis patikrinimas atnaujintas Šiaulių AVPK viršininko 2014 m. lapkričio 20 d. viza (1 t., b. l. 108). Teikime nurodyta, kad susipažinus su surinkta medžiaga ROIK Nr. 0113000566715 nustatyta, jog tarp gautų duomenų yra prieštaravimų, o atliekant tarnybinį patikrinimą nesurinkta duomenų, įgalinančių atriboti tarnybinį nusižengimą nuo galimų administracinių teisės pažeidimų. Šie teikimo motyvai visiškai nepagrindžia būtinumo stabdyti tarnybinį patikrinimą bei nenagrinėti ir nevertinti aplinkybių, susijusių su pareiškėjo atliktais veiksmais (neveikimu), akivaizdžiai žeminančiais pareigūno vardą, kai tarnybinis patikrinimas nebuvo vykdomas dėl pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo.
Vidaus tarnybos įstatymo 26 straipsnio (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija), reglamentuojančio tarnybinių nuobaudų skyrimą, 4 dalyje įtvirtinta, kad negalima skirti tarnybinės nuobaudos, jei nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos praėjo vieni metai, išskyrus šio straipsnio 8 dalyje nustatytus atvejus, kai tarnybinio nusižengimo tyrimas sustabdomas šio straipsnio 9 dalyje nustatytais atvejais arba kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių inventorizaciją ar kompetentingai institucijai atliekant tarnybinį ar kitą patikrinimą. Vidaus tarnybos įstatymo 26 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad jeigu paaiškėja, jog tarnybinis nusižengimas turi nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo požymių, tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra sustabdoma ir tarnybinio patikrinimo medžiaga perduodama tirti kompetentingai institucijai. Tarnybinio nusižengimo tyrimas sustabdomas ir paaiškėjus, kad dėl šios pareigūno veikos yra pradėtas baudžiamasis procesas arba bylos dėl administracinio teisės pažeidimo teisena. Jeigu atsisakoma pradėti ikiteisminį tyrimą, bylos dėl administracinio teisės pažeidimo teiseną arba pasibaigia baudžiamasis procesas ar bylos dėl administracinio teisės pažeidimo teisena, tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra tęsiama ir tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo šių sąlygų atsiradimo. Kai pareigūno veika turi savarankiško tarnybinio nusižengimo požymių, pagal kuriuos akivaizdžiai galima šį tarnybinį nusižengimą atriboti nuo nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo, tarnybinio nusižengimo tyrimas tęsiamas neatsižvelgiant į baudžiamojo proceso ar bylos dėl administracinio teisės pažeidimo teisenos eigą.
Taigi tarnybinio nusižengimo tyrimas yra stabdomas, jeigu paaiškėja, kad tarnybinis nusižengimas turi nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo požymių, ir tarnybinio patikrinimo medžiaga perduodama tirti kompetentingai institucijai. Taip pat tarnybinio nusižengimo tyrimas stabdomas, paaiškėjus, kad dėl pareigūno veikos yra pradėtas baudžiamasis procesas arba bylos dėl administracinio teisės pažeidimo teisena. Tačiau tarnybinio patikrinimo stabdymas, kai nustatoma, kad pareigūnas atliko veiksmus (neveikimą), kuriais, institucijos vertinimu, pažemino pareigūno vardą, nėra būtinas ir tikslingas, nes kompetentingų institucijų tyrimo rezultatai tarnybiniam patikrinimui neturi esminės reikšmės, o atsakovas turi galimybę vertinti pareiškėjo poelgius, kurie sudaro savarankišką Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytą pagrindą atleisti jį iš vidaus tarnybos, ir atliekant tokį tarnybinį patikrinimą egzistuoja visos sąlygos atriboti pareiškėjo padarytą pareigūno vardą žeminančią veiką nuo jo galbūt padarytos nusikalstamos veikos ar kitos veiklos. Pažymėtina, kad būtent tokios pozicijos laikomasi teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Teismų praktikoje taip pat yra akcentuojama, kad tarnybinio tyrimo procedūra neprivalo būti sustabdyta dėl iškeltos administracinio teisės pažeidimo bylos bei nėra privaloma atlikti tarnybinį patikrinimą, kai sprendžiamas klausimas dėl vidaus tarnybos pareigūno atleidimo iš tarnybos tuo atveju, kai nustatoma, jog jis pažemino pareigūno vardą, o tokį būtinumą nusistato pati atsakinga institucija (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3836-261/2016).
Pažymėtina, kad institucijai sprendžiant klausimą, ar pareigūnas savo veiksmais (neveikimu) pažemino pareigūno vardą, nėra būtina laukti sprendimų, susijusių su asmens nubaudimu administracine tvarka, nes yra vertinamas pareigūno elgesys (veiksmai ar neveikimas) tam tikro įvykio metu. Be to, ne kiekvienu administraciniu teisės pažeidimu gali būti pažemintas pareigūno vardas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3836-261/2016). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad sprendžiant klausimą dėl pareigūno poelgio, kuriuo pažeminamas pareigūno vardas, įrodomieji faktai skiriasi nuo tų, kurie konstatuojami sprendžiant dėl pažeidėjo atsakomybės už padarytą ATPK numatytą pažeidimą; pareigūnui tenka pareiga fiksuoti nustatytus pažeidimus teisės aktų nustatyta tvarka, o teismo kompetencija yra taikyti atsakomybę atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo ypatumus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3769-492/2016).
Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad atsakovo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog Įsakymas yra priimtas pažeidus vienų metų naikinamąjį terminą ir yra neteisėtas bei naikintinas. Dėl to atsakovo apeliacinis skundas netenkinamas. Kadangi pareiškėjo skundas iš esmės yra tenkintas, todėl pagrįstai ir teisėtai iš atsakovo yra priteistos liudytojui išmokėtos kelionės išlaidos (8,19 Eur).
VI.
Pirmosios instancijos teismas, panaikinęs Įsakymą, nusprendė pareiškėją grąžinti į ankstesnes pareigas, tačiau pareiškėjui nepriteisė atlyginimo už priverstinę pravaikštą, konstatuodamas, jog pareiškėjui už priverstinės pravaikštos laiką turėtų būti priteista 9 799,86 Eur, tačiau pareiškėjas dirbo ir gavo 11 814,63 Eur darbo užmokestį, t. y. gautas darbo užmokestis viršija vidutinio darbo užmokesčio Šiaulių AVPK bendrą sumą. Pirmosios instancijos teismas tokią išvadą grindė DK 300 straipsnio 3 dalies nuostata, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju be teisėto pagrindo taikė DK 300 straipsnio 3 dalį, nes privalėjo taikyti specialiojo įstatymo, reglamentuojančio specifinių subjektų specifinius santykius tam tikrose, iš jų ir atleidimo bei grąžinimo į darbą, srityse, t. y. Vidaus tarnybos statuto 70 straipsnio 1 dalies (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 1 d.), nuostatas.
Pažymėtina, kad Vidaus tarnybos statuto 70 straipsnio 1 dalyje (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija) nurodyta, kad teismo sprendimu grąžinus neteisėtai atleistą pareigūną į ankstesnes pareigas, atlyginama už visą priverstinės pravaikštos laiką ir šioje normoje nėra nurodyta jokių išimčių. Keičiant nuo 2013 m. sausio 1 d. DK normas ir DK 300 straipsnio 3 dalyje įtvirtinus nuostatą, kad neteisėtai atleistam iš darbo ir grąžintam į pirmesnį darbą darbuotojui priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos arba darbo užmokesčio skirtumas už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje, Vidaus tarnybos statuto 59 straipsnio 1 dalis (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija), kuri buvo išdėstyta taip pat kaip nuo 2016 m. sausio 1 d. yra išdėstyta 70 straipsnio 1 dalis, nebuvo pakeista, t. y. joje liko įtvirtinta iš esmės tokia pati nuostata, kuri ir buvo įtvirtinta iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusioje DK 297 straipsnio 3 dalyje. Primintina, kad iki 2013 m. sausio 1 d. DK 297 straipsnio 3 dalis nustatė, kad neteisėtai atleistam iš darbo ir grąžintam į pirmesnį darbą darbuotojui priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Teismų praktikoje buvo aiškinama, kad DK 297 straipsnio 3 dalyje numatyta priverstinė pravaikšta – tai laikas, kai sutartas darbas faktiškai egzistuoja, tačiau darbuotojas negali jo dirbti, nes yra atleistas iš darbo, atlyginimas už priverstinę pravaikštą yra pinigų suma, kurią darbuotojas būtų uždirbęs, jei konkretaus darbdavio neteisėtais veiksmais, t. y. neteisėtu darbo santykių nutraukimu, nebūtų pažeista jo teisė dirbti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A552-2748/2012, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, jog DK 297 straipsnio 3 ar 4 dalyse numatytų išmokų dydžio mažinimas nurodytu pagrindu galėtų reikšti sankcijos taikymą už tai, kad neteisėtai atleistas iš darbo ir negaunantis darbo užmokesčio darbuotojas įsidarbino darbo ginčo nagrinėjimo laikotarpiu, išaiškino, kad vien šiuo pagrindu priteistinos sumos už priverstinės pravaikštos laikotarpį nėra mažintinos. Lietuvos teismų praktikoje pripažįstama teismo teisė sumažinti DK 297 straipsnio 3 dalyje nurodytas sumas, nurodant, kad šių sumų mažinimas gali būti laikomas pagrįstu tik esant išskirtinėms aplinkybėms, iš kurių būtų aišku, kad priteistos kompensacijos (vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laikotarpį) dydis aiškiai prieštarauja teisingumo principui, yra iš esmės neproporcingas arba sukelia sunkių neigiamų padarinių darbdaviui; atsižvelgiant į šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmę: darbuotojo nepertraukiamo darbo stažą, šalių tarpusavio santykių pobūdį, taip pat aplinkybes, susijusias su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir ją lėmusiomis priežastimis; darbdavio, kaip juridinio asmens, specifinį teisinį statusą, funkcijas ir darbuotojo pareigų ypatumus; kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-209-469/2015 ir šioje nutartyje nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1180-756/2015). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimas atlieka ne tik socialinę funkciją, bet yra vertinamas ir kaip įstatyme nustatyti neigiamo pobūdžio turtiniai padariniai (sankcija), taikytini darbdaviui už neteisėtus veiksmus prieš darbuotoją ir turintys preventyvią reikšmę (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2012; kt.).
Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė argumentų, dėl kurių buvo taikomos DK 300 straipsnio 3 dalies nuostatos, o ne Vidaus tarnybos statuto 70 straipsnio 1 dalies (iki 2016 m. sausio 1 d. buvusi 59 straipsnio 1 dalis) nuostatos. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad Vidaus tarnybos statutas, Valstybės tarnybos įstatymas nenumato konkrečių teisinių pasekmių, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu, todėl taikoma DK 300 straipsnio 3 dalis, o DK 300 straipsnio 3 dalyje nustatytos išmokos paskirtis – kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas iš darbo pripažintinas neteisėtu, dėl neteisėto atleidimo iš darbo negautas lėšas, kompensacija atlieka socialinę funkciją. Šie atsakovo argumentai nepripažintini pagrįstais bei sutiktina su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo šiuo atveju taikė DK 300 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Kaip jau buvo minėta, Vidaus tarnybos statuto 70 straipsnio 1 dalis (iki 2016 m. sausio 1 d. buvusi 59 straipsnio 1 dalis) nustato, kaip yra ginamos vidaus tarnybos pareigūno teisės, kai jis yra neteisėtai atleistas iš vidaus tarnybos. Teismų praktikoje yra suformuota nuostata, kad kai vidaus tarnybos pareigūnas yra neteisėtai atleistas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje, jo pažeistos teisės turi būti ginamos specialaus įstatymo – Vidaus tarnybos statuto 59 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, t. y. teismui grąžinant neteisėtai atleistą pareigūną į ankstesnes pareigas ir atlyginant už visą priverstinės pravaikštos laiką. Šis pažeistų teisių gynybos būdas turi būti taikomas neatsižvelgiant į tai, ar dėl pareiškėjo neteisėto atleidimo iš tarnybos yra atsakovo kaltė ar nėra (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-695/2014). Sprendžiant atlyginimo už visą privertinės pravaikštos laiką atlyginimą vadovaujamasi Vidaus tarnybos statuto 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis (iki 2016 m. sausio 1 d. buvusi 59 straipsnio 1 dalis) nuostatomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1503/2014). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, taikydamas Vidaus tarnybos statuto 59 straipsnio 1 dalį ir aiškindamas šią teisės normą, yra nurodęs, kad grąžinus neteisėtai atleistą pareigūną į vidaus tarnybą, jam atlyginama už visą priverstinės pravaikštos laiką, o išmokos dydis ir laikotarpis yra nustatyti įstatymo bei nenurodyta galimybė jį mažinti dėl kokių nors priežasčių. Siekimas sumažinti šią išmoką ne įstatyme nustatytu pagrindu reikštų darbuotojo teisių ir garantijų, įtvirtintų įstatyme, pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-115/2009).
Teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad Valstybės tarnybos įstatyme nėra nustatytos konkrečios teisinės pasekmės, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu, todėl vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, yra išaiškinta, kad tokiu atveju taikytinas DK 297 straipsnis (nuo 2013 m. sausio 1 d. DK 300 straipsnis) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2748/2012). Kaip jau minėta, Vidaus tarnybos statute yra konkrečiai nurodytos teisinės pasekmės, kai pareigūno atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu ir pareigūnas grąžinamas į ankstesnes pareigas. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas klausimus dėl Kalėjimų departamento statuto ir Vidaus tarnybos statuto normų taikymo, kai įstatymų leidėjas diferencijavo skirtingas valstybės tarnautojų grupės tuo aspektu, jog vieniems buvo suteiktos palankesnės sąlygos įgyti teisę į kompensaciją sveikatos sutrikdymo atveju, yra pažymėjęs, jog įstatymų leidyba yra įstatymų leidėjo prerogatyva, kylanti iš inter alia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2042/2012). Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra nurodęs, kad valstybės tarnybos sistemos vieningumas nepaneigia galimybės tam tikrus valstybės tarnybos santykius reguliuoti diferencijuotai. Toks diferencijavimas galimas atsižvelgiant į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją būtina užtikrinti veiksmingą valstybės funkcijų vykdymą, garantuoti viešąjį interesą. Valstybės tarnybos santykių diferencijuotas teisinis reguliavimas gali būti grindžiamas valstybės (savivaldybių) institucijų bei jų vykdomų funkcijų ypatumais, šių institucijų vieta visų institucijų, per kurias vykdomos valstybės funkcijos, sistemoje, joms nustatytais įgaliojimais, atitinkamiems valstybės tarnautojams būtinomis profesinėmis savybėmis, kitais svarbiais veiksniais.
Statutas yra specialusis įstatymas, nustatantis vidaus tarnybos principus, vidaus tarnybos sistemos pareigūnų statusą, priėmimą ir atleidimą iš tarnybos, priėmimą ir mokymąsi vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, pareigūnų atsakomybę, paskatinimus, socialines ir kitas garantijas, profesinių sąjungų veiklos vidaus reikalų statutinėse įstaigose ypatumus, taip pat kitų valstybės tarnautojų priėmimo į tarnybą vidaus reikalų statutinėse įstaigose ypatumus (Statuto 1 str.), todėl būtent šio teisės akto pagrindu turi būti sprendžiamas asmens atleidimo iš vidaus tarnybos ir su tuo susijusių pasekmių klausimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3426-492/2016).
Apibendrinant pirmiau nurodytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai netaikė Vidaus tarnybos statuto 70 straipsnio 1 dalies (iki 2016 m. sausio 1 d. buvusi 59 straipsnio 1 dalis) nuostatų ir vadovaudamasis DK 300 straipsnio 3 dalimi atsisakė pareiškėjui atlyginti už priverstinę pravaikštą vien dėl to, kad pareiškėjas per pravaikštos laiką dirbo kitose darbovietėse. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui atlyginimas už priverstinės pravaikštos laiką galėtų būti nepriteistas ar sumažintas, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dirbo per priverstinės pravaikštos laiką, jei atsakovas byloje būtų nurodęs išskirtines aplinkybes, kuriomis remiantis būtų galima konstatuoti, jog atlyginimo už visą priverstinės pravaikštos laiką atlyginimas pareiškėjui pažeistų teisingumo ir proporcingumo principus, prieštarautų viešajam interesui, būtų neproporcingas atsakovo veiksmams, neteisėtai atleidus pareiškėją iš valstybės tarnybos, arba sukeltų atsakovui kokių nors kitų sunkių neigiamų padarinių, kt. Šiuo atveju atsakovas tokio pobūdžio aplinkybių nenurodė bei jų nenustatė ir pirmosios instancijos teismas.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos dieną vidutinis vienos dienos vidutinis darbo užmokestis buvo 25,86 Eur. Taigi pareiškėjui išmokėtino vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką apskaičiavimas turėjo būti atliktas vadovaujantis Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo (2008 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1279 redakcija) 6.1, 6.2, 8, 9 punktų nuostatomis bei nuo 2015 m. sausio 1 d. galiojančio Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo (2014 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1288 redakcija) 7.1, 7.2, 9 punktų nuostatomis.
Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2013 m. gruodžio 16 d. įsakymo Nr. A1-693 „Dėl metinių darbo dienų koeficientų bei metinių vidutinio mėnesio darbo dienų ir valandų skaičių 2014 metais patvirtinimo“ 2.1.1 punktą, 2014 metais metinis vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius, esant penkių darbo dienų savaitei, buvo 21 darbo diena; pagal 2014 m. gruodžio 12 d. įsakymą Nr. A1-646 „Dėl metinių darbo dienų koeficientų ir metinių vidutinio mėnesio darbo dienų ir valandų skaičių 2015 metais patvirtinimo“ 1.2.1.1. punktą 2015 metais metinis vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius, esant penkių darbo dienų savaitei, – 21 darbo diena; pagal 2015 m. gruodžio 23 d. įsakymą Nr. A1-789 „Dėl metinių darbo dienų koeficientų ir metinių vidutinio mėnesio darbo dienų ir valandų skaičių 2016 metais patvirtinimo” 1.2.1 punktą 2016 metais metinis vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius, esant penkių darbo dienų savaitei, – 21 darbo diena. Tai reiškia, kad 2014–2016 metais pareiškėjo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis buvo 543,06 Eur, todėl pareiškėjui nuo 2014 m. lapkričio 28 d. (atleidimo iš tarnybos dienos) iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2016 m. gegužės 31 d.) turi būti išmokėtas 9 800,94 Eur (18 mėn. x 543,06 Eur + 1 d. x 25,86 Eur) atlyginimas už priverstinę pravaikštą, o iki sprendimo įvykdymo dienos, t. y. pareiškėjo grąžinimo į tarnybą, po 25,86 Eur už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną (pareiškėjui išmokėtinos pinigų sumos už priverstinės pravaikštos laiką nurodomos neatskaičius mokesčių). Pareiškėjas apeliaciniame skunde yra pateikęs apskaičiavimus, pagal kuriuos jam turėtų būti išmokėta 16 524,54 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir laiką, kai jis buvo nušalintas nuo pareigų, tačiau pateikto skaičiavimo nėra pagrindęs teisės aktų normomis, o byloje nėra sprendžiami klausimai, susiję su pareiškėjo nušalinimu nuo pareigų.
Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, panaikindamas Įsakymą ir grąžindamas pareiškėją į ankstesnes pareigas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, tačiau be teisėto pagrindo nepriteisė pareiškėjui atlyginimo už visą priverstinę pravaikštą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, t. y. pareiškėjui iš atsakovo priteistinas 9 800,94 Eur atlyginimas už priverstinę pravaikštą nuo 2014 m. lapkričio 28 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. (įskaitytinai) ir po 25,86 Eur už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną, esant penkių darbo dienų savaitei, nuo 2016 m. birželio 1 d. iki pareiškėjo grąžinimo į tarnybą, o kita sprendimo dalis paliktina nepakeista.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjo M. U. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 31 d. sprendimą pakeisti.
Priteisti pareiškėjui M. U. iš atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 9 800,94 Eur (devynių tūkstančių aštuonių šimtų eurų ir 94 centų) atlyginimą už priverstinę pravaikštą nuo 2014 m. lapkričio 28 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. (įskaitytinai) ir vidutinį darbo užmokestį po 25,86 Eur (dvidešimt penkis eurus ir 86 centus) už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną, esant penkių darbo dienų savaitei, nuo 2016 m. birželio 1 d. iki pareiškėjo grąžinimo į tarnybą.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimė Baltrūnaitė
Artūras Drigotas
Dalia Višinskienė