Administracinė byla Nr. eAS-763-1188/2025

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01247-2025-9

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. liepos 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Šileikio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Mažeikių rajono savivaldybės administracijai dėl įsakymų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su pareiškimu (skundu), prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) direktoriaus 2024 m. birželio 11 d. įsakymo Nr. A1-837 39 punkto, kuriuo pareiškėjas yra skiriamas / pavedamas / įpareigojamas pirkimų organizatoriumi, nuostatas (toliau – ir 2024 m. birželio 11 d. įsakymas); 2) panaikinti atsakovo 2024 m. rugpjūčio 20 d. įsakymą Nr. A1-1221 „Dėl atsakingo asmens paskyrimo“ (toliau – ir 2024 m. rugpjūčio 20 d. įsakymas) arba įpareigoti atsakovą įgyvendinti / vykdyti įstatymų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.230 straipsnio 1 ir 3 dalies, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 45 straipsnio 1 ir 2 dalių, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, 4, 6, 8–10 straipsnių) nuostatas arba išspręsti ginčą kitu įstatymų nustatytu būdu; 3) panaikinti atsakovo 2024 m. rugsėjo 3 d. įsakymą Nr. P1-970 „Dėl pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės nuobaudos paskyrimo“ (toliau – ir 2024 m. rugsėjo 3 d. įsakymas) (toliau kartu – ir skundžiami įsakymai).

Pareiškėjas, paduodamas pareiškimą (skundą), taip pat prašė atnaujinti praleistą terminą skundui dėl 2024 m. birželio 11 d. įsakymo paduoti.

II.

Regionų administracinis teismas 2025 m. gegužės 29 d. nutartimi, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą (skundą). Teismas taip pat skyrė pareiškėjui 200 Eur baudą.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, praleido terminą skundui dėl skundžiamų įsakymų paduoti.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas, prašydamas atnaujinti praleistą terminą skundui dėl 2024 m. birželio 11 d. įsakymo paduoti, nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių objektyvias, nuo pareiškėjo valios nepriklausančias aplinkybes, sutrukdžiusias jam kreiptis į teismą per įstatymo nustatytą terminą. Atsižvelgdamas į minėtą aplinkybę, pirmosios instancijos teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą terminą skundui dėl 2024 m. birželio 11 d. įsakymo paduoti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Regionų administracinį teismą tapačiais reikalavimais jau kreipiasi ne pirmą kartą. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo Regionų administraciniame teisme inicijuojamų bylų dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu kiekį, pripažino, kad pareiškėjas piktnaudžiauja procesu ir jam skyrė 200 Eur baudą.

III.

Pareiškėjas P. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 29 d. nutartį ir perduoti pareiškimo (skundo) priėmimo klausimą Regionų administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašo: 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą; 2) pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarimo Nr. KT177-A-N14/2021 išaiškinimai: „Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai“ neatitinka tikrovės ir kad įstatymų apibrėžtomis ribomis sąmoningas, tyčinis teisme esančių administracinių/tarnybinių ginčų nenagrinėjimas neatitinka elementarios moralės, vertybių sistemos ir demokratinės valstybės sampratos; 3) priimti atskirąją nutartį.

Atskirajame skunde pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jis, kreipdamasis į teismą, nepraleido įstatymo nustatyto pareiškimo (skundo) padavimo termino. Pareiškėjui tinkamai kreiptis į teismą sutrukdė force majeure (nenugalimos jėgos) aplinkybės, kurių pareiškėjas negalėjo protingai numatyti, kontroliuoti, išvengti, pašalinti ir užkirsti joms kelią.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Apeliacijos dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 10 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą dėl praleisto termino skundui paduoti, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą (skundą), nes pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą skundui dėl skundžiamų įsakymų paduoti ir nenurodė jokių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą skundui dėl 2024 m. birželio 11 d. įsakymo paduoti. Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi, padavė atskirąjį skundą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra fundamentali teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Jungtinių Tautų Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Europos Tarybos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis) nuostatų. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti – įgyvendindamas minėtą teisę, asmuo turi pareigą laikytis įstatymo nustatytų sąlygų ir tvarkos, inter alia (be kita ko), įstatymo įtvirtintų skundo (pareiškimų, prašymo) padavimo teismui terminų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-450-575/2024; kt.).

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktas nustato, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Pareiškėjas atskirajame skunde laikosi pozicijos, kad jis, kreipdamasis į teismą, nepraleido įstatymo nustatyto pareiškimo (skundo) padavimo termino.

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, nagrinėdamas skundo priėmimo klausimą, kiekvienu atveju teismas nustato skundo padavimo termino eigos pradžią. Teismas, nustatydamas skundo (pareiškimo, prašymo) padavimo termino eigos pradžią, įvertina aplinkybę, ar, priimdamas skundžiamą administracinį aktą, viešojo administravimo subjektas turėjo teisės aktais įtvirtintą pareigą įteikti minėtą aktą asmeniui. Jeigu viešojo administravimo subjektas turėjo minėtą pareigą, teismas sprendžia, ar: 1) viešojo administravimo subjektas, priimdamas skundžiamą administracinį aktą, tinkamai atliko pareigą įteikti asmeniui minėtą aktą; 2) viešojo administravimo subjektas viešai paskelbė (turėjo paskelbti) skundžiamą administracinį aktą; 3) asmuo, siekdamas išsiaiškinti informaciją apie administracinio akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistų savo teisių gynimo, žinojo, kad minėtas aktas turi būti priimtas, ir aktyviai vykdė atitinkamus veiksmus; 4) kitas skundo (pareiškimo, prašymo) padavimo termino pradžios nustatymui svarbias aplinkybes. Teismas, nustatęs skundo padavimo termino eigos pradžią, įvertina, ar, paduodamas teismui skundą, pareiškėjas nepraleido skundo padavimo termino (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-289-1047/2025; kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie administracinį aktą, kai jis įgijo galimybę susipažinti su informacija apie minėto akto turinį sudarančius esminius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), akto priėmimo datą, asmeniui nustatomas teises ar pareigas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-26-822/2020; kt.).

Remdamasi Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas 2024 m. rugsėjo 18 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu (skundu), prašydamas panaikinti skundžiamus įsakymus, tačiau teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies pagrindu (teisminio proceso numeris: 3-64-3-01425-2024-6; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-75-662/2025). Taigi, pareiškėjas apie skundžiamus įsakymus bei jų turinį žinojo (galėjo žinoti) dar 2024 m. rugsėjo 18 d. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą su pareiškimu (skundu) tik 2025 m. gegužės 28 d. Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, praleido įstatymo nustatytą terminą skundui dėl skundžiamų įsakymų paduoti.

Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, prašė atnaujinti praleistą terminą skundui dėl 2024 m. birželio 11 d. įsakymo paduoti.

ABTĮ 30 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. ABTĮ 30 straipsnio 2 dalis numato, kad prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami jas patvirtinantys įrodymai. Kartu su prašymu atnaujinti terminą administraciniam teismui turi būti paduotas skundas (prašymas, pareiškimas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad teismas gali atnaujinti praleistą skundo pateikimo terminą tik išimtiniais atvejais, kai minėto termino praleidimo priežastys buvo svarbios, objektyvios ir sudarė pareiškėjui kliūtis laiku kreiptis į teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-5-662/2025; kt.).

Įvertinusi pareiškėjo pateiktus duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą pareiškimo (skundo) padavimo terminą. Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti terminą, nenurodė jokių išskirtinių, objektyvių bei svarbių priežasčių, sudariusių jam kliūtis kreiptis į teismą per įstatymo nustatytą terminą. Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė atnaujinti pareiškimo (skundo) padavimo terminą ir priimti pareiškėjo pareiškimą (skundą) nagrinėti iš esmės.

Regionų administracinis teismas 2025 m. gegužės 29 d. nutartimi pareiškėjui skyrė 200 Eur baudą.

ABTĮ 83 straipsnio 1 dalies 6 punktas nustato, kad administracinę bylą nagrinėjantis teisėjas ar teismas turi teisę skirti baudas, jeigu asmuo piktnaudžiauja administraciniu procesu. Piktnaudžiavimu administraciniu procesu administracinis teismas gali pripažinti akivaizdžiai nepagrįsto procesinio dokumento pateikimą, objektyviai nesąžiningą veikimą ar neveikimą, nukreiptą prieš ekonomišką, operatyvų ir teisingą bylos išnagrinėjimą ar išsprendimą. Administracinę bylą nagrinėjantis teismas turi teisę skirti baudą fiziniams ir juridiniams asmenims, jų atstovams iki 300 eurų, o pareigūnams ar institucijų ir įstaigų atstovams – iki 600 eurų už kiekvieną pažeidimo atvejį, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytą atvejį. Nušalinimo teise piktnaudžiaujančiam asmeniui teismas turi teisę skirti iki 1 500 eurų baudą. Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties skirti baudą gali būti duodamas atskirasis skundas (ABTĮ 83 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinant ABTĮ 83 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatos taikymą pažymėta, jog spręsdamas baudos skyrimo klausimą teismas šalies ir (ar) jos atstovo elgesį turi įvertinti piktnaudžiavimo aspektu ir baudą skirti tik nesąžiningai besielgiantiems ir savo veiksmais vilkinantiems bylos nagrinėjimą byloje dalyvaujantiems asmenims (žr., pvz., 2018 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-555-520/2018). Sąžiningas naudojimasis procesinėmis teisėmis negali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas procesine teise (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3145-756/2019, 2021 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-15-602/2021).

Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad ABTĮ nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį. Ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, nustatytų ABTĮ 83 straipsnyje, taikymą, t. y. ne kiekvienu atveju pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas laikytinas teisės pažeidimu, bet tam tikrais atvejais jis gali būti įvertintas kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimą.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko nustatyta, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme laikotarpiu nuo 2025 m. vasario 5 d. yra nagrinėjamos ar išnagrinėtos pagal pareiškėjo apeliacinį skundą ar atskirąjį skundą 221 byla (1 – pagal apeliacinį skundą, 220 – pagal atskiruosius skundus). Pareiškėjas, nesulaukęs skundo priėmimo proceso pabaigos, nuolat iš naujo kreipiasi su tapačiais skundais į teismą, t. y. inicijuoja naujus teismo procesus ir pakartotinai prašo panaikinti tuos pačius sprendimus. Be to, pareiškėjas inicijuoja vis naujus teismo procesus ir tuo atveju, kai pareiškėjo skundas yra priimtas teisme. Tai, jog elgesys, kai asmuo nuolat inicijuoja vis naujus teismo procesus, teikia skundus dėl tų pačių viešojo subjekto aktų panaikinimo, gali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas administraciniu procesu ABTĮ 83 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme, patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2025 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-630-629/2025, 2025 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-570-662/2025, 2025 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-708-552/2025). Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, nuolat inicijuodamas naujus teismo procesus dėl tų pačių teisės aktų panaikinimo, piktnaudžiauja administraciniu procesu, todėl teismas pagrįstai pareiškėjui paskyrė 200 Eur baudą.

Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2025 m. liepos 21 d. padavė prašymą dėl, be kita ko, teismo skleidimo žinomai melagingų žinių ir atskirosios nutarties (toliau – ir Prašymas), kuriuo prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl įstatyminės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo / realizavimo (ABTĮ 4 str.), pripažinti, kad teiginiai, pateikti Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021, susiję su asmens teise kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai – šiuo atveju prasilenkia ne tik su tiesa, bet ir morale, neatitinka tikrovės, pripažinti, kad tomis, laiko ir įstatymų apibrėžtomis ribomis, nagrinėjant teisme esančių administracinių / tarnybinių ginčų, darbinių santykių, sąmoninga tyčia, įšaldytas bylas, ne tik neatitinka virš nurodytų teiginių, elementarios moralės, vertybių sistemos / skalės, bet ir, demokratinės valstybės, kurioje gyvenama, sampratos / esmės, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegijų 2025 m. kovo 19 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eAS-251-520/2025, 2025 m. balandžio 9 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eAS-397-968/2025, 2025 m. gegužės 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eAS-538-492/2025 ir gegužės 21 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eAS-517-662/2025 ir kt. pagrindu, formuojant vieningą teisinę praktiką – sustabdyti tą absurdiškai tuščią maratoną, kai pabaigos iki teismas imsis nagrinėti administracinę bylą dar nesimato, priimti atskirąją nutartį (dėl teisės į teisminę gynybą, neva praleisto termino, pareigos pradėti ir išnagrinėti (ABTĮ 10–11 str.) bylą ir pan.), ją pateikiant Regionų administracinio teismo rūmų pirmininkui (ABTĮ 110 str. 1 d.) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Pirmininkui (Teismų įstatymo 59 str. 1 d. 2–3 p., 2 d.), Teisėjų garbės teismui.

Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai; kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo, dėl kokio konkretaus įstatymo (jo dalies), kuris yra taikytinas šioje byloje, prieštaravimo Konstitucijai turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

ABTĮ 110 straipsnio 1 dalis nustato, jog jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos ir asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą pagal atskirajame skunde apibrėžtas ribas, nenustatė faktinio ir teisinio pagrindų priimti atskirąją nutartį dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių. Dėl to netenkinamas pareiškėjo prašymas priimti atskirąją nutartį.

ABTĮ 18 straipsnyje nurodytos bylos, nepriskirtos administracinių teismų kompetencijai. ABTĮ 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus, žvalgybos kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo prašymo dalis pripažinti, kad teiginiai, pateikti Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021, susiję su asmens teise kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai – šiuo atveju prasilenkia ne tik su tiesa, bet ir morale, neatitinka tikrovės, nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atmesti pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą.

Palikti Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 29 d. nutartį nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

        Egidijus Šileikis

        Dalia Višinskienė