Administracinė byla Nr. A-1963-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00417-2017-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 42.12;

50.3; 51.8; 54.4; 59.1.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. vasario 6 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K), 300 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–2).

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2014 m. vasario 6 d. iki 2017 m. vasario 6 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas paaiškino, kad periodiškai buvo vedamas į pasivaikščiojimo kiemelius Nr. 24, Nr. 27, Nr. 29 ir kitus, kuriuose buvo asbesto stogeliai. Pareiškėjas nurodė, kad stogeliai buvo sulaužyti, apdaužyti, skylėti. Be to, kiemeliuose nebuvo nuolydžio vandeniui nutekėti, kiemelių danga buvo nelygi, grindys aptrupėjusios, išdaužytos. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad nors yra nuteistasis, tačiau buvo vedamas pasivaikščioti į kiemelius tik 1 valandai.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 10–17). Lukiškių TI-K taip pat prašė bylą už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 6 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. palikti nenagrinėtą, nes minėtas laikotarpis jau buvo įvertintas kitoje administracinėje byloje. Be to, Lukiškių TI-K prašo iš pareiškėjo priteisti 3,36 Eur už medžiagos teismui parengimą.

4. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad pareiškėjui buvo suteikiama teisė kasdien pasivaikščioti gryname ore, tačiau nurodė, jog neturi galimybės pateikti informacijos, kada pareiškėjas šia savo teise pasinaudojo. Lukiškių TI-K taip pat pažymėjo, kad neturi galimybės pateikti Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, nes tokie patikrinimai pasivaikščiojimo kiemeliuose nuo 2016 m. rugsėjo 6 d. iki 2017 m. vasario 6 d. nebuvo atlikti. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad šiferio lakštais yra padengti tik I ir II korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai. Šiferio lakštai nėra laužomi, o asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, todėl į aplinką jie neišsiskiria ir sveikatai nėra pavojingi. Lukiškių TI-K nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose esančius stogelius įmanoma pasiekti tik pastačius pakylą ar kopėčias.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 74–76).

6. Kalėjimų departamentas nurodė, kad pareiškėjas dėl pasivaikščiojimo kiemelių Lukiškių TI-K netinkamo įrengimo į Kalėjimų departamentą nesikreipė. Kalėjimų departamentas pastebėjo, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų ar kitų reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančių netinkamų aplinkybių, pareiškėjo dėstomi motyvai yra bendro pobūdžio, deklaratyvūs. Kalėjimų departamento nuomone, pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnymo) iš valstybės.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl to, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemeliai buvo netinkamai įrengti ir buvo pažeidžiama teisė pasivaikščioti ilgiau nei 1 val., apimančio laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 7 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. paliko nenagrinėtą, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 113–120). Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstą Lukiškių TI-K prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

8. Teismas nustatė, kad administracinėje byloje Nr. I-8892-473/2016 pareiškėjo skundas dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K buvo iš dalies patenkintas. Minėtoje administracinėje byloje pareiškėjas prašė priteisti jam neturtinę žalą, atsiradusią laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 29 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d., tačiau teismas minėtoje byloje nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas tik nuo 2016 m. balandžio 7 d., todėl teismas minėtoje byloje vertino pareiškėjo laikymo sąlygas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 7 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. Teismas pastebėjo, kad reikalavimą atlyginti padarytą neturtinę žalą minėtoje administracinėje byloje pareiškėjas, be kita ko, grindė tuo, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemeliai buvo netvarkingi, pažeidžiama teisė pasivaikščioti ilgiau nei 1 val.  Teismas nustatė, kad teismo sprendimas administracinėje byloje  Nr. I-8892-473/201 nėra įsiteisėjęs, todėl šioje dalyje pareiškėjo skundą paliko nenagrinėtą pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 straipsnio 4 punktą.

9. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo statusas Lukiškių TI-K buvo – laikinai perkeltas iš pataisos įstaigų (b. l. 72). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nurodė tris Lukiškių TI-K I korpuso pasivaikščiojimo kiemelių numerius, kuriuose, jo teigimu, buvo jam netinkamos pasivaikščiojimo sąlygos, kitų pasivaikščiojimo kiemelių numerių nenurodė, taip pat nenurodė, kokiu konkrečiai metu ir kokie pažeidimai galimai buvo padaryti, todėl teismas konstatavo, kad negali tinkamai ištirti ir įvertinti abstrakčius pareiškėjo skundo teiginius.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės su skundais buvo kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją (b. l. 46). Lukiškių TI-K administracija, pareiškėjo skundus laikė nepagrįstais ir nurodė, kad siekiant užtikrinti suimtųjų, nuteistųjų teisės pasivaikščiojimą gryname ore, Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemeliuose, vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 22 punktu, įrengti 1,2 m pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferinių kritulių, atmosferinių kritulių, vandens šalinimo sistema, kad suimtieji (nuteistieji) galėtų net ir blogu oru pasivaikščioti (b. l. 38–39). Lukiškių TI-K administracija pareiškėjui taip pat nurodė, kad dabartinė pasivaikščiojimų kiemelių būklė leidžia realizuoti suimtųjų, nuteistųjų teisę pasivaikščioti ore net ir blogu oru. Teismas konstatavo, kad rašytiniais įrodymais šios Lukiškių TI-K nurodytos aplinkybės  nėra paneigtos, be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų apskundęs Lukiškių TI-K atsakymą į jo skundą. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamo pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo.

11. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su asbesto naudojimu, teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktu uždraudė Lietuvos Respublikos teritorijoje naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Teismas taip pat pažymėjo, kad Vilniaus Universiteto Onkologijos Instituto Vėžio profilaktikos ir kontrolės centro epidemiologinės grupės vyresnioji mokslo darbuotoja dr. R. P.-E. yra nurodžiusi, kad, kol asbesto turintys statiniai ar gaminiai yra neliečiami, asbestas didesnio pavojaus nekelia. Tačiau, tuos statinius griaunant, o asbesto gaminius ardant, laužant ar kitaip apdorojant, aplinkoje pasklinda labai smulkūs akimi nematomi plaušeliai. Žmogui įkvepiant asbesto plaušelių, jie susminga į kvėpavimo takų audinį ir ilgainiui tampa specifinių lėtinių ligų ir vėžinių ligų priežastimi (http://www.sveikaszmogus.lt/ Profilaktika-2874-Asbesto_ pavojai_ ka_turime_zinoti).

12. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas skunde tik abstrakčiai kalba apie galimą asbesto žalą žmogaus sveikatai, tačiau nenurodė ir nepateikė įrodymų apie šios medžiagos sukeltą žalą jo sveikatai. Teismas sprendė, kad net ir esant Lukiškių TI-K pastatų konstrukcijose aptartos draudžiamos medžiagos, ji negalėjo sukelti pareiškėjui sveikatos problemų. Pasak teismo, šią išvadą patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (žr., pvz., 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015).

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjo statusą ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – SVĮ) 7 straipsnio 1 dalies nuostatos, nes Lukiškių TI-K jis buvo laikomas laikinai, tranzitu vykstant į kitas pataisos įstaigas, pareiškėjui laisvės atėmimo bausmė nebuvo paskirta atlikti kalėjimo režimu (b. l. 72, 78–86). Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad jo teisę į pasivaikščiojimą gryname ore reglamentavo ne Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK), o SVĮ nuostatos. Pagal SVĮ 29 straipsnį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Teismas konstatavo, kad vien pagal pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovo veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams. 

14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai, jog atvykus į Lukiškių TI-K, jam tą pačią dieną nebuvo suteikta teisė pasivaikščioti gryname ore yra abstraktaus pobūdžio. Pareiškėjas teismui nenurodė konkrečių datų, kada jis negalėjo pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore, taip pat nenurodė, ar kreipėsi į Lukiškių TI-K pareigūnus su atitinkamais prašymais. Vis dėlto, teismas nustatė, kad 2017 m. sausio 4 d. pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su skundu, nurodydamas, kad 2017 m. sausio 3 d. atvykus į Lukiškių TI-K, jis nebuvo išvestas pasivaikščioti gryname ore. Lukiškių TI-K administracija išnagrinėjusi  pareiškėjo skundą, pareiškėjui nurodė, kad išvedimas į pasivaikščiojimą yra fiksuojamas Nuteistųjų (suimtųjų) išvedimo pasivaikščioti gryname ore registracijos žurnale (b. l. 24, 26), o pareiškėjas 2017 m. sausio 3 d. nebuvo pareiškęs noro pasivaikščioti gryname ore. Teismas, įvertinęs tai, kad pasivaikščiojimas yra suimtojo (nuteistojo) teisė, bet ne pareiga, ir jos realizavimas priklauso nuo paties suimtojo (nuteistojo) iniciatyvos, teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog aptartu aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos.

15. Teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K administracija pareiškėjo atžvilgiu neatliko jokių neteisėtų veiksmų, iš kurių galėtų būtų kildinama pareiškėjo nurodyta neturtinė žala, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III.

16. Pareiškėjas E. V. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti (b. l. 124).

17. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas aplaidžiai išnagrinėjo jo skundą, nes netenkino prašymo išreikalauti iš atsakovo fotonuotraukas. Pareiškėjas paaiškina, kad jis neturi galimybių pateikti įrodymus, nes jo teisės ir laisvės yra apribotos. Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2011 m. yra nuteistasis (nuosprendis įsiteisėjęs), todėl jam nepagrįstai buvo taikytas SVĮ. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad skunde minimas laikotarpis yra nuo 2014 m. vasario 6 d. iki 2017 m. vasario 6 d., taip pat akcentuoja, jog prideda teismui Lukiškių TI-K raštą apie sanitarinio mazgo sienelės aukštį.

18. Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 134–138).

19. Lukiškių TI-K nurodo, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą. Byloje nėra nustatyti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai, todėl valstybei nekilo civilinė atsakomybė.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 130–132).

21. Kalėjimų departamentas pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad pareiškėjas nenurodė, kokiu konkrečiu metu ir kokie pažeidimai jam buvo padaryti. Kalėjimų departamento nuomone, pareiškėjo teiginiai buvo pagrįstai vertinti kaip abstraktūs, taip pat pagrįstai buvo darytos išvados, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų apie asbesto sukeltą žalą jo sveikatai. Kalėjimų departamentas pažymi, kad pareiškėjui kyla pareiga pateikti įrodymus, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti viešosios atsakomybės sąlygų egzistavimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Lukiškių TI-K jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad skunde minimas laikotarpis yra nuo 2014 m. vasario 6 d. iki 2017 m. vasario 6 d. Kaip matyti, pareiškėjas siekia, kad šis laikotarpis ir būtų įvertintas teismo, tačiau teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą dėl laikotarpio nuo 2016 m. balandžio 7 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. paliko nenagrinėtu, konstatavęs, kad šis laikotarpis jau buvo įvertintas administracinėje byloje Nr. I-8892-473/2016. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka iš dalies.

24. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 straipsnio 4 punkte yra nustatyta, kad teismas skundą palieka nenagrinėtą,  jeigu teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

25. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-8892-473/2016 nagrinėjo pareiškėjo skundą, kuriame pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš laikotarpio nuo 2011 m. birželio 29 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. Be kita ko, pareiškėjas skundėsi ir netvarkingais pasivaikščiojimo kiemeliais. Pareiškėjas nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose šiferiai yra apdaužyti, per juos kiaurai lyja. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad buvo pažeista jo teisė gryname ore pasivaikščioti ilgiau nei 1 val. per dieną. Pirmosios instancijos teismas minėtoje byloje 2016 m. rugsėjo 28 d. priėmė sprendimą, kuriame vertino visą pareiškėjo nurodytą ginčo laikotarpį. Pareiškėjo reikalavimus, kildinamus iš laikotarpio nuo 2011 m. birželio 29 d. iki 2013 m. rugpjūčio 23 d. teismas atmetė, pritaikydamas 3 metų senaties terminą, o dėl likusio laikotarpio konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K tik nuo 2016 m. balandžio 7 d. iki 2016 m. liepos 4 d. Pažeidimų, susijusių su pasivaikščiojimo kiemeliais ar su pasivaikščiojimų trukme, pirmosios instancijos teismas minėtu sprendimu nenustatė. Šią teismo išvadą patvirtino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. lapkričio 9 d. nutartimi, t. y. jau po šioje byloje skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo.

26. 2017 m. gegužės 18 d., t. y. dieną, kai buvo priimtas skundžiamas pirmosios instancijos sprendimas, šios nutarties 25 punkte nurodytoje administracinėje byloje dar nebuvo priimtas galutinis teismo sprendimas, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisėtai ir pagrįstai dalį pareiškėjo skundo paliko nenagrinėtu, tačiau teismas suklydo nurodydamas nenagrinėtino laikotarpio pradžios datą. Pareiškėjas šioje byloje neturtinę žalą kildina iš laikotarpio nuo 2014 m. vasario 6 d. iki 2017 m. vasario 6 d., o minėtoje administracinėje byloje žalą kildino iš laikotarpio nuo 2011 m. birželio 29 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d., todėl pirmosios instancijos teismas turėjo palikti nenagrinėtą pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl to, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimų kiemeliai buvo netinkamai įrengti ir buvo pažeidžiama teisė pasivaikščioti ilgiau nei 1 val., apimančio laikotarpį nuo 2014 m. vasario 6 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d.

27. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nenagrinėtino laikotarpio pabaigos datą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai byloje nagrinėjo ginčo laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 2 d. iki 2017 m. vasario 6 d. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas periodiškai nuo 2016 m. rugsėjo 6 d. iki 2017 m. vasario 6 d. Tai patvirtina pareiškėjo asmens įskaitos kortelės duomenys (b. l. 19–22). Vertintino ginčo laikotarpio aspektu, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai vertino dokumentus, kurie buvo parengti iki nagrinėjamo ginčo laikotarpio pradžios, t. y. nepagrįstai pasisakė dėl pareiškėjo 2016 m. birželio 7 d. skundo Sveikatos apsaugos ministerijai ir kitų pareiškėjo skundų, taip pat nepagrįstai pasisakė dėl Lukiškių TI-K 2016 m. liepos 26 d. atsakymo į pareiškėjo skundus bei šio atsakymo neapskundimą (b. l. 117). Pažymėtina, kad minėti dokumentai pagal jų parengimo datas patenka į laikotarpį, kurį teismas sprendimu teisėtai ir pagrįstai nutarė palikti nenagrinėtą.

28. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su netvarkingais pasivaikščiojimo kiemeliais (asbestiniai stogeliai sulaužyti, skylėti, neįrengtas nuolydis vandeniui nutekėti) pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad negali tinkamai ištirti ir įvertinti abstrakčius pareiškėjo skundo teiginius. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjo skundo teiginiai yra abstraktūs. Pareiškėjas labai detaliai skunde nurodė aplinkybes, susijusias su sąlygomis, esančiomis pasivaikščiojimo kiemeliuose. Pareiškėjas netgi nurodė konkrečius netinkamai įrengtų pasivaikščiojimo kiemelių numerius.

29. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo. Įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką, tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai tada, kai pareiškėjas įvykdo pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

30. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas įvykdė pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta, pagrindžiant, kad pareiškėjas buvo laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką šiuo atveju teko Lukiškių TI-K. Dėl saugios sveikatai aplinkos ypač reikšminga aplinkybė yra asbesto gaminių naudojimas aplinkoje. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime rėmėsi viešai prieinama informacija, kad asbesto gaminius ardant, laužant ar kitaip apdorojant, aplinkoje pasklinda labai smulkūs akimi nematomi plaušeliai, kuriuos įkvepiant jie susminga į kvėpavimo takų audinį ir ilgainiui tampa specifinių lėtinių ligų ir vėžinių ligų priežastimi.

31. Kaip minėta, pareiškėjas skunde tvirtino, kad asbestiniai stogeliai buvo aplaužyti, skylėti. Pareiškėjas skunde prašė išreikalauti iš Lukiškių TI-K pareiškėjo įvardytų pasivaikščiojimo kiemelių nuotraukas (b. l. 2). Pirmosios instancijos teismas nuotraukų pateikti nereikalavo, tačiau nutartimi įpareigojo Lukiškių TI-K pateikti duomenis apie pasivaikščiojimo kiemelių būklę ir įrengimą, pateikti turimus duomenis apie Visuomenės sveikatos centro atliktus patikrinimus pasivaikščiojimo kiemeliuose bei duomenis apie asbesto naudojimą pastato konstrukcijose (b. l. 5). Lukiškių TI-K patvirtino, kad I korpuso (kuriame yra pareiškėjo nurodytų numerių pasivaikščiojimo kiemeliai) pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai yra padengti šiferio lakštais, tačiau nurodė, kad jie nėra laužomi (sveikatai nekenkia), o asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu (b. l. 15). Ši atsiliepime pateikta informacija byloje nėra patvirtinta jokiais įrodymais. Pareiškėjas nagrinėjant bylą teismo posėdžio metu dar kartą prašė išreikalauti iš atsakovo vaizdinę medžiagą, tačiau teismas nutarė pareiškėjo prašymą atmesti (b. l. 111).

32. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime darė išvadą, kad net ir esant Lukiškių TI-K pastatų konstrukcijose aptartos draudžiamos medžiagos, ji negalėjo sukelti pareiškėjui sveikatos problemų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad ši pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta jokiais bylos duomenimis. Pasak pirmosios instancijos teismo, šią išvadą patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (LVAT 2016 m. sausio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime ginčo šalims nenurodė, kokia konkrečiai praktika yra suformuota minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje, kodėl ši praktika patvirtina pirmosios instancijos teismo daromą išvadą. Teisėjų kolegija pastebi, kad minėtoje byloje su nagrinėjamomis ginčo aplinkybėmis (dėl asbesto negalėjimo sukelti sveikatos problemų) jokia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nebuvo suformuota. Be to, pastebėtina ir tai, kad nurodytoje byloje faktinės aplinkybės nebuvo tapačios ar labai panašios, nes nurodytoje byloje nebuvo pateikta įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius dėl asbesto Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemelių stoguose ir kt. vietose naudojimo, o nagrinėjamu atveju, kaip minėta, Lukiškių TI-K pripažino, kad ši medžiaga yra naudojama būtent tame korpuse, kuriame vaikščiojo pareiškėjas.

33. Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes dėl to, kad Lukiškių TI-K jokiais įrodymais nepaneigė gana detalių pareiškėjo skundo teiginių dėl pasivaikščiojimo kiemelių galimai netinkamo įrengimo (apdaužytų asbestinių stogelių, neįrengto vandens nuolydžio ir kt.), sprendimas turėjo būti priimtas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta, t. y. Lukiškių TI-K. Kitaip tariant, minėtas aplinkybes pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti pareiškėjo naudai.

34. Kaip minėta, pareiškėjas taip pat nesutiko su tuo, kad jam pasivaikščiojimui gryname ore buvo skiriama tik viena valanda per dieną. Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2011 m. yra nuteistasis (nuosprendis įsiteisėjęs), todėl jam nepagrįstai buvo taikytas SVĮ, o ne BVK. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo statusą ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo SVĮ 7 straipsnio 1 dalies nuostatos, nes Lukiškių TI-K jis buvo laikomas laikinai, tranzitu vykstant į kitas pataisos įstaigas, t. y. pareiškėjui laisvės atėmimo bausmė nebuvo paskirta atlikti kalėjimo režimu. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad jo teisę į pasivaikščiojimą gryname ore reglamentavo ne BVK, o SVĮ nuostatos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka.

35. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėjo statusas yra nuteistasis laikinai perkeltas į izoliatorių iš pataisos namų (b. l. 72). SVĮ 7 straipsnio 1 dalyje yra išvardyti asmenys, kurie yra laikomi tardymo izoliatoriuose. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nenurodė, kuriai šioje dalyje įvardytai asmenų grupei priklauso pareiškėjas. Iš pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpių, darytina išvada, kad pareiškėjas priskirtinas SVĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punktui, t. y., nuteistasis terminuoto laisvės atėmimo bausme, kuris iki penkių parų perkeltas į tardymo izoliatorių iš  pataisos įstaigų. SVĮ 7 straipsnio 1 dalies nuostatos nereglamentuoja asmenų statuso, o tik išvardija asmenis, kurie gali būti laikomi tardymo izoliatoriuose. Pažymėtina, kad tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų teisinės padėties ypatumus nustato, ne pirmosios instancijos teismo nurodytas SVĮ 7 straipsnis, o SVĮ 12 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kokie asmenys yra laikomi suimtaisiais, 2 dalyje nurodyta, kokie asmenys yra prilyginami suimtiesiems, o šio straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, kokie asmenys yra laikomi nuteistaisiais. SVĮ 12 straipsnio 3 dalies 1 punkte, be kita ko, nurodyta, kad nuteistaisiais asmenimis laikomi nuteistieji terminuoto laisvės atėmimo bausmėmis, perkelti iki penkių parų į tardymo izoliatorius iš areštinių ar pataisos įstaigų. Nagrinėjamo ginčo kontekste ypač svarbi SVĮ 12 straipsnio 4 dalies nuostata, numatanti, kad šio straipsnio 3 dalyje nurodytiems asmenims (nuteistiesiems) taikomos BVK nuostatos. Taigi, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo BVK nuostatomis yra pripažįstami pagrįstais.

36. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atlieka pataisos namuose. Pagal BVK 72 straipsnį, laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose atliekantys nuteistieji suskirstomi į paprastąją, lengvąją ir drausmės grupes. Priklausomai nuo šių grupių, skiriasi nuteistiesiems priklausanti teisė kasdien pasivaikščioti. Paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę pasivaikščioti kasdien 3 valandas (BVK 73 straipsnio 5 punktas), lengvajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti 4 valandas (BVK 74 straipsnio 5 punktas), o drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti 2 valandas (BVK 74 straipsnio 5 dalis).

37. Iš Lukiškių TI-K atsiliepimų nėra aišku, kokiam laikui pareiškėjas buvo vedamas pasivaikščioti nagrinėjamu ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. rugsėjo 6 d. iki 2017 m. vasario 6 d.). Byloje nėra Nuteistųjų (suimtųjų) išvedimo pasivaikščioti žurnalų kopijų. Byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kokiai grupei (grupėms) (paprastajai, lengvajai ar drausmės) ginčo laikotarpiu buvo priskirtas pareiškėjas. Pirmosios instancijos teismas šių duomenų nerinko ir nevertino, todėl negalėjo daryti pagrįstų išvadų apie Lukiškių TI-K veiksmų teisėtumą. Atitinkamai, taip pat ir apie tai, kad nebuvo kitų valstybės viešosios atsakomybės sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų veiksmų).

38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas pirmosios instancijos teismo nebuvo įpareigotas pateikti su ginču susijusios medžiagos (jeigu tokią turi). Pirmosios instancijos teismas Kalėjimų departamentui tik pasiūlė pateikti atsiliepimą į pareiškėjo skundą (b. l. 6). Atitinkamai, Kalėjimų departamentas 2017 m. vasario 27 d. pirmosios instancijos teismui pateikė atsiliepimą, tačiau nepateikė su ginču susijusios medžiagos, t. y. dėl pasivaikščiojimų iš pareiškėjo gautų 2017 m. sausio 6 d. ir 2017 m. vasario 6 d. skundų, jų nagrinėjimo medžiagos (pareigūnų tarnybinių pranešimų ir kt.)). Tai, kad Kalėjimų departamentas šią medžiagą turėjo matyti iš pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pateiktų dokumentų (b. l. 144–146).

39. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (LVAT 2017 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017).

40. Kadangi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis, 80 straipsnio 1 dalis, 86 straipsnio 2 dalis, dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

41. Pažymėtina, kad nagrinėdamas administracinę bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas, be kita ko, turi imtis ABTĮ numatytų procesinių priemonių, kad į bylą būtų pateikti įrodymai, susiję su pareiškėjo nurodytais argumentais dėl netinkamų (aptartais aspektais) pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo, taip pat duomenys apie tai, kokiai grupei nagrinėjamu ginčo laikotarpius buvo priskirtas pareiškėjas bei tikslūs duomenys apie pareiškėjo pasivaikščiojimus (kiek laiko buvo suteikta pareiškėjui pasivaikščiojimui lauke), be kita ko, išreikalaujant ir įvertinant išvedimo pasivaikščioti žurnalus, pareiškėjo dėl minėtų aplinkybių nagrinėjamu ginčo laikotarpiu teiktus skundus, jų nagrinėjimo medžiagą bei pareiškėjui pateiktus atsakymus.

42. Dėl pareiškėjo prie apeliacinio skundo pridėto Lukiškių TI-K rašto, informuojančio apie sanitarinio mazgo sienelės aukštį, pasakytina, jog jis nėra susijęs su byloje nagrinėjamu ginčo dalyku, todėl teisėjų kolegija minėto dokumento plačiau nevertina ir dėl jo nepasisako.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.