Administracinė byla Nr. eA-317-624/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02967-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 29.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Stasio Gagio ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. N. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas M. N. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) 2016 m. birželio 17 d. raštą Nr. BRK-3476 „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti Nacionalinę mokėjimo agentūrą persvarstyti 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. SKP-245 „Dėl M. N. išmokėtos paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ dalies susigrąžinimo“ (toliau – ir Sprendimas) paskirtos sankcijos dydį ir šią sankciją sumažinti nuo 222 827 Lt iki 111 413,50 Lt, t. y. iki 32 267,60 Eur.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2012 m. vasario 13 d. su Agentūra sudarė Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ paramos sutartį Nr. 3KT-KV-11-1-007139-PR001 (toliau – ir Paramos sutartis), taikomą 2011 m. paraiškoms, pagal kurią pareiškėjas įsipareigojo įgyvendinti projektą „M. N. kaimo turizmo sodybos įkūrimas“ Nr. 3ICT-KV-11-1-007139-PR001. Sprendime atsakovas pripažino, kad realiai nebuvo vykdomos viešojo pirkimo procedūros, todėl pritaikė pareiškėjui 222 827 Lt sankciją. 2016 m. gegužės 18 d. pareiškėjas kreipėsi į Agentūrą su prašymu perskaičiuoti sankcijos dydį (toliau – ir Prašymas). 2016 m. birželio 17 d. Agentūra surašė skundžiamą Raštą, kuriuo atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą.
3. Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka, jog Agentūra negali persvarstyti priimto sprendimo. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2009 m. spalio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-34/2009, kurioje buvo pasisakyta dėl paskirtų baudos dydžių.
4. M. N. pabrėžė, kad kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją (toliau – ir Komisija), kuri 2015 m. sausio 15 d. sprendimu atmetė jo skundą dėl Agentūros 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. SKP-245 panaikinimo. Komisijos sprendimo pareiškėjas neapskundė, nes Komisijoje buvo nagrinėjamas sankcijos skyrimo teisėtumas, o šiuo atveju pareiškėjas kelia klausimą dėl sankcijos dydžio pagrįstumo. Pareiškėjo teigimu, Sankcijų paramos gavėjams, pažeidusiems pirkimų vykdymo tvarką, taikymo metodikos, patvirtintos Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2013 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. BR1-83 (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. rugpjūčio 24 d. iki 2015 m. rugpjūčio 25 d.; toliau – ir Metodika), 2 priedo 1 dalyje nustatyta, kad už pirkimo būdo pasirinkimo / paskelbimo / kreipimosi į tiekėjus reikalavimų nesilaikymą taikoma 50 proc. dydžio sankcija. Jei pirkimas vykdytas kreipiantis tik į vieną tiekėją, kai tokios galimybės nenumatė galiojanti pirkimų vykdymo tvarka, taikoma 100 proc. dydžio sankcija. Taigi dėl pareiškėjo padarytų pažeidimų galėjo būti taikoma iki 50 proc. dydžio sankcija, kuri turėtų būti skaičiuojama nuo pagal trečiąjį mokėjimo prašymą išmokėtos 222 827 Lt sumos dydžio, o ne visos trečiajame etape pareiškėjo patirtos išlaidos pripažintos netinkamomis finansuoti.

5. Atsakovas Agentūra atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.
6. Atsakovas paaiškino, kad Raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas, kuris nelaikytinas individualiu administraciniu aktu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo prasme, nes juo Agentūra nepriėmė sprendimo, susijusio su paraiškos ar mokėjimo prašymų vertinimo procedūromis, neapskaičiavo ir nenurodė pareiškėjui mokėtinos išmokų sumos ar taikytinų sankcijų dydžio. Būtent Sprendimas sukelia pareiškėjui teisines pasekmes, tačiau dėl jo pagrįstumo ir teisėtumo yra priimtas Komisijos sprendimas, kurio pareiškėjas neskundė.
7. Agentūra pažymėjo, kad atsižvelgiant į pareiškėjo pateiktuose dokumentuose esančią informaciją, nustatyta, kad dalis mokėjimų už trečiojo etapo darbus atlikti ne tik prieš pasirašant 2013 m. vasario 1 d. sutartį, bet ir prieš išsiunčiant kvietimą apklausoje dalyvaujantiems tiekėjams pateikti pasiūlymus trečiojo etapo darbams atlikti (kvietimai parašyti 2013 m. sausio 2 d.) bei prieš pasirenkant pirkimo laimėtoją. Išnagrinėjus minėtas aplinkybes, faktas, kad paramos gavėjas atliko mokėjimą dar prieš teikdamas kvietimus tiekėjams dalyvauti konkrečiame statybos darbų etape, įrodo, kad realiai nebuvo vykdomos viešojo pirkimo procedūros.
8. Atsakovo manymu, pareiškėjas nepagrįstai skunde remiasi Metodika. Metodika taikoma paramos gavėjams, pažeidusiems pirkimų vykdymo tvarką, siekiant, jog sankcijos būtų proporcingos nustatytiems pažeidimams (1 p.). Vadovaujantis Metodikos 3 punktu, ji taikoma Agentūrai vertinant pareiškėjų atliktas pirkimų procedūras, o nagrinėjamu atveju pareiškėjas realiai neatliko pirkimo procedūros.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimu pareiškėjo M. N. skundą atmetė.
10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo apskundęs Agentūros 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. SKP-245 ir dėl šio sprendimo yra priimtas Komisijos 2015 m. sausio 15 d. sprendimas Nr. 3R-30(AG-464/01-2014), kuriuo Komisija pripažino, kad neturi teisinio ir faktinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.
11. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ginčija Agentūros 2016 m. birželio 17 d. raštą Nr. BRK-3476 „Dėl informacijos pateikimo“; pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Komisija nenagrinėjo klausimo dėl paskirtos sankcijos dydžio pagrįstumo, o skundas buvo pateiktas ir Komisijos nagrinėtas tik dėl sankcijos skyrimo fakto teisėtumo.
12. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentas, jog tikrinant individualaus administracinio akto teisėtumą atskirai yra vertinami paskirtos sankcijos fakto teisėtumas ir paskirtos sankcijos dydžio teisėtumas, yra nepagrįstas. Komisija, vertindama individualų administracinį aktą, iš jo turinio turi nustatyti, be kita ko, koks yra sankcijų pritaikymo pagrindas, t. y. ar yra aišku, su kokia faktine aplinkybe siejamos individualiame administraciniame akte išdėstytos teisės aktų normos. Komisija, priėmusi vieną iš aukščiau nurodytų sprendimų, visais atvejais turi sprendimu nurodyti Komisijos nustatytas aplinkybes, jų teisinį įvertinimą, priimto sprendimo esmę ir motyvus (Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo 20 str. 7 d.). Pareiškėjo nurodyti sankcijos paskyrimo fakto teisėtumo ir paskirtos sankcijos dydžio teisėtumo vertinimai yra vienas su kitu susiję (analogiški), t. y. Komisija juos atlieka tuo pačiu metu teisėtumo aspektu vertindama viešojo administravimo subjekto priimtą individualų administracinį aktą.
13. Išanalizavęs bylos medžiagą, teismas nurodė, kad pareiškėjas nepasinaudojo jam suteikta teise apskųsti Komisijos sprendimą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka, neskundžia minėto Komisijos sprendimo ir šioje administracinėje byloje.
14. Teismas nurodė, kad negalėdamas peržengti pareikšto skundo reikalavimo ribų, pasisakys tik dėl Rašto teisėtumo ir pagrįstumo, iš esmės nevertindamas Sprendimo teisėtumo ir juo paskirtos sankcijos.
15. Pareiškėjas Prašyme išdėstė argumentus, kodėl, jo manymu, jam paskirta sankcija turėtų būti sumažinta, o Rašto turinys rodo, jog Rašte išnagrinėtas ir įvertintas pareiškėjo prašymas, nurodyta teismų praktika, teisės aktai ir paaiškinta, jog keisti ar naikinti Sprendimą Agentūra nemato teisinio pagrindo bei objektyvių priežasčių, nurodyta, kad pareiškėjo skundas Komisijai dėl Sprendimo panaikinimo atmestas, o Komisijos sprendimas nebuvo apskųstas.
16. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas ir Komisijai teiktame skunde, ir Prašyme, ir skunde teismui, prašydamas panaikinti Raštą ir įpareigoti Agentūrą persvarstyti Sprendimu paskirtos sankcijos dydį, iš esmės remiasi tais pačiais teisiniais argumentais, t. y. pareiškėjas nesutinka su Agentūros išvadomis, kad jis realiai neatliko pirkimo procedūros, todėl sankcija pagal Metodiką jam nėra taikoma, o jo patirtos išlaidos pripažįstamos netinkamomis finansuoti. Atsižvelgęs į tai, kad šios aplinkybės įvertintos įsiteisėjusiu Komisijos 2015 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 3R-30(AG-464/01-2014), teismas paminėtų argumentų neanalizavo ir dėl jų nepasisakė.
17. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad pareiškėjas kartu su Prašymu sumažinti paskirtos sankcijos dydį būtų atskleidęs naujas faktines aplinkybes, kurių pagrindu Agentūra būtų galėjusi spręsti dėl Sprendimo peržiūrėjimo ir kurioms esant būtų galima daryti išvadą, kad Sprendimas turėtų būti keičiamas ar naikinamas, pavyzdžiui, sankcijos skyrimo ar jos dydžio aspektu. Pareiškėjas nepateikė jokių naujų dokumentų ar įrodymų, pagrindžiančių jo poziciją. Teismas pažymėjo, kad Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, kartu ir paskirtos sankcijos teisėtumas ir pagrįstumas, yra patvirtintas įsiteisėjusiu Komisijos sprendimu, todėl tik esant naujoms faktinėms aplinkybėms, kurios nebuvo žinomos atitinkamų sprendimų priėmimo momentais, būtų galima kvestionuoti skundžiamo Rašto, kuriuo buvo atsisakyta keisti ar naikinti Sprendimą, teisėtumą ir pagrįstumą (pvz., LVAT 2016 m. birželio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-726-525/2016, 2014 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje A822-663/2014). Todėl pareiškėjui nenurodžius naujų aplinkybių, kurios būtų reikšmingos ir lemtų Sprendimo pakeitimą, teismas laikė, kad Agentūros 2016 m. birželio 17 d. raštas Nr. BRK-3476 yra teisėtas ir pagrįstas.
18. Pripažinęs Raštą teisėtu ir pagrįstu, teismas nurodė neturįs pagrindo tenkinti išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti Agentūrą persvarstyti Sprendimu pareiškėjui paskirtos sankcijos dydį ir jį sumažinti.

III.

19. Pareiškėjas M. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
20. Agentūra atsisakė persvarstyti pareiškėjui paskirtos sankcijos dydį, pareiškėjui net nesudariusi sąlygų pateikti trūkstamą informaciją. Tuo Agentūra atsisakė vertinti pareiškėjo pateiktą Prašymą, nebaigė Prašymo nagrinėjimo procedūros, t. y. nepriėmė sprendimo, atitinkančio Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų.
21. Agentūra savo veikloje taiko praktiką, kai tuo pačiu klausimu yra priimami skirtingi sprendimai net ir nesant teismo ar kitos institucijos sprendimo dėl ankstesnių Agentūros sprendimų panaikinimo.
22. Agentūrai nėra draudžiama ir Agentūra yra įgaliota peržiūrėti savo priimtus sprendimus, todėl formalus atsisakymas tai padaryti nurodant, kad tokios teisės Agentūra neturi, yra neteisėtas ir nepagrįstas.
23. Pareiškėjas skundu prašė Komisiją panaikinti Agentūros 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. SKP-245, tačiau nei skunde, nei Komisijos sprendime nebuvo keliamas ir nagrinėjamas klausimas dėl paskirtos sankcijos dydžio. Skundas buvo paduotas ir nagrinėtas tik dėl sankcijos paskyrimo teisėtumo.
24. Komisijos sprendimu teismas nepagrįstai rėmėsi kaip prejudiciniu ir nepagrįstai nevertino bei nepasisakė dėl pareiškėjui paskirtos sankcijos dydžio.

25. Atsakovas Agentūra atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
26. Atsakovas paaiškina, kad prašomas panaikinti Raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas. Juo Agentūra nepriėmė jokio sprendimo, susijusio su paraiškos ar mokėjimo prašymų vertinimo procedūromis, neapskaičiavo ir nenurodė pareiškėjui mokėtinos išmokų sumos ar taikytinų sankcijų. Būtent Sprendimas sukelia Pareiškėjui teisines pasekmes, tačiau dėl jo pagrįstumo ir teisėtumo yra priimtas įsiteisėjęs Komisijos sprendimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

27. Ginčas byloje kilo dėl Agentūros 2016 m. birželio 17 d. rašte Nr. BRK-3476 nurodyto sprendimo netenkinti pareiškėjo M. N. 2016 m. gegužės 18 d. prašymo perskaičiuoti jam skirtos sankcijos dydį teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Agentūrą persvarstyti 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. SKP-245 „Dėl M. N. išmokėtos paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ dalies susigrąžinimo“ paskirtos sankcijos dydį ir šią sankciją sumažinti nuo 222 827 Lt iki 111 413,50 Lt (32 267,60 Eur) pagrįstumo.
28. Skundžiamu 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimu pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą konstatavęs, kad nagrinėjamoje byloje, kurioje nėra ginčijamas įsiteisėjęs Komisijos sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo buvo atmestas, pareiškėjas nenurodė naujų aplinkybių, kurios būtų reikšmingos ir lemtų Agentūros Sprendimo pakeitimą. Apeliacinis skundas, kuriuo pareiškėjas prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo skundą tenkinti, iš esmės grindžiamas argumentais, kad: pirmosios instancijos teismas neįvertino Agentūros, kuri atsisakė vertinti pareiškėjo pateiktą Prašymą ne dėl to, kad jis nepateikė naujų aplinkybių, o dėl to, kad ji apskritai negali persvarstyti priimto sprendimo, net nesudarydama sąlygų pateikti trūkstamą informaciją, sprendimo teisėtumo bei jo atitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams; pareiškėjas skundu prašė Komisiją panaikinti Agentūros 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. SKP-245, tačiau nei skunde, nei Komisijos sprendime nebuvo keliamas ir nagrinėjamas klausimas dėl paskirtos sankcijos dydžio: skundas buvo paduotas ir nagrinėtas tik dėl sankcijos paskyrimo teisėtumo; Agentūrai nėra draudžiama ir Agentūra yra įgaliota peržiūrėti savo priimtus sprendimus, todėl formalus atsisakymas tai padaryti nurodant, kad tokios teisės ji neturi, yra neteisėtas ir nepagrįstas.
29. Teisėjų kolegija, pareiškėjo apeliacinio skundo ribose patikrinusi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 ir 2 d.), nesutinka su dalimi jo išvadų: Agentūra yra teisinis vienetas, kuris patenka į viešojo administravimo sistemos subjektų ratą. Vadinasi, minėta institucija savo veikloje turi vadovautis bendraisiais viešosios teisės principais, įtvirtintais Viešojo administravimo įstatyme (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo  2012 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556–2134/2012). Viešojo administravimo subjektų, skirtingai nei privačių asmenų, veikloje taikomas principas – ,,viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“. Tad viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-1017/2014; 2012 m. kovo 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-227/2012 ir kt.).
30. Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos (toliau – ir Programa) bei pagal Programą finansuojamų projektų bendra administravimo tvarka nustatyta Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 (toliau – ir Taisyklės) (bylai reikšminga 2012 m. vasario 3 d. įsakymo Nr. 3D-74 redakcija). Taisyklės nustato, kad pažeidimų, už kuriuos gali būti skiriamos sankcijos, tyrimas vykdomas vadovaujantis Teisės aktų nuostatų pažeidimų, susijusių su Europos žemės ūkio garantijų fondo, Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ir Europos žuvininkystės fondo priemonių įgyvendinimu, administravimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 3D-80 (toliau – ir Teisės aktų nuostatų pažeidimų administravimo taisyklės) (Taisyklių 3 p., 252 p.). Jeigu nustatytas pažeidimas yra susijęs su paramos gavėjui išmokėtomis paramos lėšomis ir Agentūra priima sprendimą susigrąžinti išmokėtas paramos lėšas, grąžintinos lėšos, susidariusios įgyvendinant Programos priemones, administruojamos vadovaujantis Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 137 (Taisyklių 256 p.). Agentūros sprendimas susigrąžinti išmokėtas paramos lėšas turi būti motyvuotas, atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam aktui: pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcija). Paramos gavėjas, nesutikdamas su Agentūros sprendimu, kuriame nurodomi ir motyvai, susiję su taikoma poveikio priemone, gali jį apskųsti Taisyklių XI skyriaus, reglamentuojančio skundų nagrinėjimą, nustatyta tvarka. Priešingai nei teigia pareiškėjas, nei Taisyklės, nei minėti teisės aktai, reglamentuojantys pažeidimų tyrimą ir grąžintinų lėšų administravimą, nenumato, kad Agentūra, priėmusi sprendimą dėl sankcijų taikymo, turėtų teisę savo iniciatyva ar suinteresuoto asmens (paramos gavėjo) prašymu pakeisti savo sprendimą dėl paskirtos sankcijos dydžio, todėl formaliai Agentūros, nurodžiusios, kad nėra pagrindo keisti ar naikinti jos 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. SKP-245 „Dėl M. N. išmokėtos paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ dalies susigrąžinimo“, sprendimas šiuo aspektu yra pagrįstas.
31. Tačiau nagrinėjamo ginčo kontekste taip pat pažymėtina, kad Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje numatytais principais yra grindžiamas geras viešasis administravimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1978/2012). Tinkamas, atsakingas valdymas, kaip ne kartą akcentuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, yra neatsiejamas nuo gero administravimo reikalavimų (žr. 2015 m. gruodžio 21 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I-7-552/2015). Atsakingo valdymo (gero administravimo) principas, be kita ko, įtvirtina viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą (žr., pavyzdžiui, 2015 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1547-502/2015). Formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr. 2015 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2150-492/2015). Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Šis principas suponuoja taip pat tai, kad viešojo administravimo subjektas turi pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu (2015 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2142-624/2015).
32. Teisės aktų nuostatų pažeidimų administravimo taisyklių 19 punktas nustato, kad jei paaiškėja naujų aplinkybių, kurios nebuvo žinomos pažeidimo tyrimo metu ir kurios galėtų turėti įtakos pažeidimo nustatymui ir sprendimo dėl sankcijų priėmimui (taip pat ir tos, kurios paaiškėja atlikus administracines, ikiteismines ar teismines procedūras), atliekamas pakartotinis pažeidimo tyrimas ir kiti veiksmai, nurodyti šių taisyklių 4–18 punktuose. Atsižvelgiant į naujai paaiškėjusias aplinkybes gali būti priimtas kitas sprendimas dėl pažeidimo ir sankcijų. Taigi, nors Agentūra, ginčijame sprendime formaliai pagrįstai nurodžiusi, kad tenkinti pareiškėjo prašymo taip, kaip jis suformuluotas, nėra teisinio pagrindo, veikdama rūpestingai ir atidžiai bei siekdama užtikrinti, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų, reguliuojančių šiuos santykius, privalėjo pareiškėjo, kuriam turėtų būti sudarytos galimybės pateikti ir atitinkamus argumentus, prašymą įvertinti Teisės aktų nuostatų pažeidimų administravimo taisyklių 19 punkto nuostatų kontekste, t. y. ar yra naujų aplinkybių, kurios nebuvo žinomos pažeidimo tyrimo metu ir kurios galėtų turėti įtakos pažeidimo nustatymui ir sprendimo dėl sankcijų priėmimui, o taip pat – ar gali būti priimtas kitas sprendimas dėl pažeidimo ir sankcijų.  
33. Atsižvelgiant į išdėstytą, skundžiamas sprendimas yra keistinas: Agentūros sprendimas, nurodytas 2016 m. birželio 17 d. rašte Nr. BRK-3476 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriuo iš esmės atsisakyta nagrinėti pareiškėjo prašymą, yra naikintinas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 3 d., Viešojo administravimo įstatymo 3 str.), įpareigojant Agentūrą įvertinti pareiškėjo prašymą Teisės aktų nuostatų pažeidimų administravimo taisyklių 19 punkto nuostatų kontekste. Kitoje dalyje skundžiamas sprendimas, kuriuo atmestas pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Agentūrą persvarstyti 2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimu paskirtos sankcijos dydį ir šią sankciją sumažinti, netenkinamas, kadangi, kaip jau minėta, teisės aktai, reglamentuojantys paramos administravimą, nenumato, kad Agentūra, priėmusi sprendimą dėl sankcijų taikymo, neatnaujinusi tyrimo, turėtų teisę pakeisti savo sprendimą dalį dėl paskirtos sankcijos dydžio.
34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, formuluodamas prašymą apeliaciniam teismui dėl naujo sprendimo, prašo įpareigoti Agentūrą, laikotarpiu kol bus persvarstytas pareiškėjui paskirtos sankcijos dydis, sustabdyti lėšų susigrąžinimą (išieškojimą) iš pareiškėjo, t. y. reiškia materialinį reikalavimą atsakovui, kuris nebuvo pareikštas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Kadangi apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (ABTĮ 134 str. 6 d.), šis reikalavimas yra nenagrinėtinas. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui buvo nurodęs analogiškai suformuluotą reikalavimą, kurį, gavęs pareiškėjo atstovo 2015 m. rugpjūčio 9 d. pareiškimą dėl skundo trūkumų šalinimo su argumentais dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, pirmosios instancijos teismui vertino kaip prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kurį išsprendė 2015 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi (netenkino). Kadangi pareiškėjas apeliaciniame skunde neteigia, kad pirmosios instancijos teisme išsprendė ne visus jo reikalavimus, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas reikalavimas – įpareigoti Agentūrą, laikotarpiu kol bus persvarstytas pareiškėjui paskirtos sankcijos dydis, sustabdyti lėšų susigrąžinimą (išieškojimą) iš pareiškėjo – vertintinas kai naujas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. N. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo M. N. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos sprendimą, nurodytą 2016 m. birželio 17 d. rašte Nr. BRK-3476 „Dėl informacijos pateikimo“ ir įpareigoti Nacionalinę mokėjimo agentūrą prie Žemės ūkio ministerijos išnagrinėti pareiškėjo M. N. 2016 m. gegužės 18 d. prašymą perskaičiuoti jam skirtos sankcijos dydį Teisės aktų nuostatų pažeidimų, susijusių su Europos žemės ūkio garantijų fondo, Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ir Europos žuvininkystės fondo priemonių įgyvendinimu, administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 3D-80, 19 punkto nuostatų kontekste.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.