Civilinė byla Nr. 3K–3–26/2007
Procesinio sprendimo kategorijos: 27.3.1.8; 44.2.4.2; 92 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. sausio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Januškienės ir Janinos Stripeikienės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos advokatūros ir ieškovės E. Š. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. Š. ieškinį Lietuvos advokatūrai dėl sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ieškinio esmė
Ieškovė prašė: 1) panaikinti Advokatų garbės teismo 2004 m. birželio 14 d. sprendimą, kuriuo ieškovei buvo skirta drausminė nuobauda pripažinti negaliojančiu Lietuvos advokatūros sprendimą pripažinti asmenį advokatu; 2) panaikinti Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. birželio 29 d. sprendimą, kuriuo ieškovė buvo išbraukta iš praktikuojančių advokatų sąrašų ir likviduota advokatės kontora; 3) priteisti iš atsakovo 30 000 Lt patirtiems nuostoliams ir neturtinei žalai atlygti.
Ieškovė nurodė, kad sprendimas išbraukti ją iš praktikuojančių advokatų sąrašo yra neteisėtas, prieštarauja Advokatūros įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Advokatų garbės teismas skyrė bausmę vadovaudamasis Advokatų profesinės etikos kodeksu, kuris yra negaliojantis, nes nebuvo paskelbtas Advokatūros įstatymo 59 straipsnio 2 dalies 4 punkto nustatyta tvarka. Drausmės bylų nagrinėjimo tvarka Advokatūros įstatymo 59 straipsnio 2 dalies 6 punkto nustatyta tvarka taip pat nebuvo paskelbta, todėl Advokatų garbės teismo posėdžiai yra niekiniai. Advokatų garbės teismo išvada dėl sistemingo įmokų nemokėjimo yra nepagrįsta, nes ieškovė įmokas mokėjo, tačiau mažesnes. Ieškovė yra nedarbinga, II grupės invalidė, gaunanti mažas pajamas. Pagal Invalidų socialinės integracijos įstatymo 9 straipsnį invalidai savo pareigas atlieka pagal išgales. Nepagrįstas Advokatų garbės teismo teiginys, kad ieškovė trikdo advokatūros veiklos finansavimą. Advokatūra neturi finansavimo sutrikimų, sąskaitoje yra didelis piniginių lėšų likutis. Ieškovė ne kartą kreipėsi į Lietuvos advokatų tarybą prašydama sumažinti arba atleisti nuo įmokos mokėjimo, tačiau šio klausimo Advokatų taryba nesvarstė, taip pažeisdama Advokatūros įstatymo 59 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Advokatų garbės teismas rėmėsi tuo, kad baudžia ieškovę už 2002, 2003, 2004 metus, tačiau Garbės teismo sprendimu ieškovė jau buvo bausta papeikimu už 1996-2003 m. laikotarpį. Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2003 m. lapkričio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 240-1248/2003 ši nuobauda buvo panaikinta. Ieškovė teismo sprendimu jos naudai priteistą 100 Lt žyminį mokestį prašė įskaityti kaip įmokas atsakovui už 2004 m. I ir II ketvirčius. Taigi Advokatų garbės teismo sprendimas bausti už 2002-2003 m. yra pakartotinė nuobauda, kuri negali būti taikoma. Įskaičius žyminį mokestį kaip įmokas, nelieka nemokėtų įmokų daugiau kaip už tris mėnesius, todėl nėra pagrindo laikyti, kad ieškovė sistemingai nemoka įmokų. Ieškovė nurodė, kad skundžiami sprendimai turėjo neigiamos įtakos ieškovės sveikatai, pakenkė jos reputacijai, sukėlė dvasinių kančių.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2006 m. sausio 24 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: panaikino Advokatų garbės teismo 2004 m. birželio 14 d. sprendimu ieškovei paskirtą drausminę nuobaudą – pripažinimą negaliojančiu Lietuvos advokatūros sprendimą pripažinti asmenį advokatu; panaikino Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. birželio 29 d. sprendimą išbraukti ieškovę iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo ir likviduoti įregistruotą ieškovės kontorą. Teismas atmetė prašymą priteisti 30 000 Lt nuostoliams ir neturtinei žalai atlyginti; priteisė ieškovei iš atsakovo 100 Lt žyminio mokesčio; priteisė valstybei iš atsakovo 98,20 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
Teismas nurodė, kad Advokatūros įstatymo 52 ir 53 straipsnių pagrindu ieškovei už Lietuvos advokatų konferencijos sprendimo mokėti 75 Lt mėnesinį mokestį bendriems profesiniams reikalams nevykdymą buvo paskirta griežčiausia iš keturių galimų nuobaudų – pripažintas negaliojančiu sprendimas pripažinti ieškovę advokate, ieškovė išbraukta iš praktikuojančių advokatų sąrašo, likviduota jos kontora. Teismas nurodė, kad pagal Darbo kodekso (toliau – DK) 238 straipsnio analogiją, skiriant drausminę nuobaudą, turi būti atsižvelgiama į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltas pasekmes, kaltę, pažeidimo padarymo aplinkybes. Teismas nustatė, kad ieškovė neatsisakė visiškai mokėti įmokų, bet siekė, kad įmokos dydis būtų diferencijuojamas pagal advokato gaunamas pajamas. Ieškovė yra neįgali, todėl prašė sumažinti jai įmokos dydį iki 1 procento gaunamų pajamų. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad svarstė šiuos prašymus. Ieškovė mokėjo įmokas, tačiau mažesnes. Teismas nustatė, kad ieškovė turi sveikatos problemų, o jos gaunamos pajamos nedidelės. Ieškovė turi vieną drausminę nuobaudą – Advokatų garbės teismo 2002 m. rugsėjo 3 d. jai buvo paskirta pastaba. Darbas advokatūroje, be pensijos, yra vienintelis ieškovės pajamų šaltinis. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė savo pareigas būtų atlikusi netinkamai, todėl nepagrįstas Advokatų garbės teismo 2004 m. birželio 14 d. sprendimo motyvas, jog ieškovė nepaiso priesaikos reikalavimų dorai ir sąžiningai atlikti advokato pareigas. Teismas konstatavo, kad atsakovas ieškovei pritaikė drausminę nuobaudą, neadekvačią pažeidimui, neatitinkančią teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimų (Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnis). Teismas taip pat konstatavo, kad ieškovė nenurodė, kokia atskirai turtinė ir neturtinė žala jai buvo padaryta, neįrodė turtinės žalos atsiradimo fakto, jos dydžio, priežastinio ryšio. Nėra pagrindo atlyginti neturtinę žalą, nes CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atlyginti neturtinę žalą galima tik įstatymų nustatytais atvejais, o šiuo atveju nėra įstatyminio pagrindo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo ir ieškovės apeliacinius skundus, 2006 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu ieškovės apeliacinį skundą patenkino iš dalies, o atsakovo – atmetė; pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovės reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo, panaikino ir šią ieškinio dalį tenkino iš dalies – priteisė iš Lietuvos advokatų tarybos ieškovei 10 159,99 Lt žalai atlyginti ir 50 Lt žyminio mokesčio; priteisė valstybei iš Lietuvos advokatų tarybos 6 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai panaikino ieškovei taikytą nuobaudą ir Advokatų tarybos sprendimą išbraukti ieškovę iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl neturtinės žalos atlyginimo, tačiau nepagrįstais pripažino argumentus, kuriais buvo atmestas reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas, neteisėtai išbraukęs ieškovę iš praktikuojančių advokatų sąrašo, atėmė iš jos galimybę dirbti ir taip gauti pajamų. Atsakovas tokiais veiksmais ieškovei padarė žalą, kurią turi atlyginti. Ieškovė negavo pajamų už 25 mėnesius ir 12 dienų. Realios ieškovės pajamos prieš išbraukiant ją iš advokatų sąrašo buvo 400 Lt per mėnesį. Ieškovei padaryta žala yra 10 159,99 Lt.
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašė panaikinti apeliacinės ir pirmosios instancijų teismų sprendimų dalis, kuriomis buvo patenkinti ieškovės reikalavimai, ir priimti naują sprendimą – atmesti šiuos reikalavimus. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:
1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi DK 238 straipsnio analogija. Advokatūra nėra advokatui darbdavys, advokato su advokatūra nesieja jokie pavaldumo teisiniai santykiai. Advokatai patys įgyvendina savivaldą per pačių išsirinktas institucijas. Tarp advokato ir savivaldos institucijų susiklostantys santykiai negali būti prilyginami darbo teisiniams santykiams. Atitinkamai dėl analogijos taikymo negalimumo Lietuvos advokatūros ir advokatų santykiams yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. birželio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2004.
2. Apeliacinės instancijos teismas, nepaisydamas Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio nuostatos, peržengė apeliacinio skundo ribas. Pirmosios instancijos teismo nustatyto drausminio pažeidimo fakto neginčijo nei ieškovė, nei atsakovas, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo iš naujo nustatinėti pažeidimo padarymo fakto.
3. Skundžiamas teismo sprendimas yra iš esmės nesuprantamas, teismas yra nenuoseklus, daromos išvados prieštarauja viena kitai. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad negali patikrinti Garbės teismo sprendimo teisėtumo, neturėjo pagrindo jo pripažinti neteisėtu.
4. Faktinės ir teisinės aplinkybės yra bylos esmė, todėl neišsamus ir nepakankamas bylos aplinkybių tyrimas vertintinas kaip procesinis pažeidimas. Vien aplinkybė, kad Garbės teismo sprendime nėra nurodytas konkretus laikotarpis, kurį ieškovė nemokėjo įmokų, nėra pagrindas šį sprendimą naikinti. Garbės teismo sprendimo priėmimo metu galioję įstatymai nenustatė šio sprendimo turiniui ir formai keliamų reikalavimų, todėl bylą nagrinėję teismai privalėjo patikrinti šio fakto buvimą pagal byloje esančius įrodymus. Pagal byloje pateiktus advokatų susirinkimo ir konferencijos sprendimus advokatas privalo mokėti įmokas kiekvieną mėnesį, o įmokų bendriems advokatų reikalams nemokėjimas daugiau kaip tris mėnesius iš eilės pagal Etikos kodekso 33 straipsnį laikomas sistemingu nemokėjimu ir rimtu profesinės etikos pažeidimu. Ieškovė keletą kartų šios įmokos nemokėjo daugiau kaip tris mėnesius iš eilės. Teismai nepaneigė šių faktų egzistavimo.
5. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ieškovės kaltės klausimą. Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovė sirgo sudėtinga liga, dėl to neturėjo pakankamai lėšų įmokai susimokėti, ir, tuo remdamasi, padarė neteisėtą išvadą, kad nuobauda paskirta nesant ieškovės kaltės.
6. Lietuvos Respublikos advokatų 1997 m. kovo 20 d. susirinkimo sprendime nustatyta, kad advokatai bendriems advokatūros reikalams moka kiekvieną mėnesį po 50 Lt, o 2002 m. kovo 15 d. konferencijos sprendime nustatyta, kad advokatai nuo gegužės 1 d. moka kiekvieną mėnesį po 75 Lt. Šiuose sprendimuose nustatyta, kad Lietuvos advokatų taryba turi teisę advokatą atleisti nuo šio mokesčio mokėjimo arba jį sumažinti. Ieškovė šiuo klausimu turėjo teisę ir galimybę kreiptis į Advokatų tarybą. Byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovė būtų bandžiusi įgyvendinti šią galimybę. Atleidimo nuo įmokų mokėjimo tvarka ieškovei buvo žinoma. Ji jau kartą buvo nubausta už analogišką pažeidimą. Šios nuobaudos teisėtumą nagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 244-22/2003 taip pat konstatavo, kad tai, jog ieškovė neišgali susimokėti nustatyto dydžio įmokos, jos neatleidžia nuo pareigos vykdyti sprendimus, nes ieškovė galėjo pasinaudoti galimybe prašyti atleisti ją nuo mokesčio arba jį sumažinti.
7. Pagal advokatų profesinės veiklos pagrindinių principų esmę (Advokatūros 5 straipsnis) advokato profesija yra viena iš profesijos rūšių, kurių atstovams taikomi didesni, reiklesni elgesio standartai. Teismai, aiškindami ir taikydami advokatų drausminės atsakomybės klausimus reglamentuojančias teisės normas, negalėjo atsiriboti nuo šių nuostatų.
8. Teismo sprendimais nebuvo paneigtas ieškovės padarytas profesinės veiklos pažeidimas, tačiau, panaikinus nuobaudą, ji išvengė bet kokios atsakomybės už savo neteisėtus veiksmus. Teismų sprendimai neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų, prieštarauja tarptautinių advokatų veiklos principų reikalavimams. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 1990 m. gruodžio 14 d. rezoliucija 45/121 patvirtino Jungtinių Tautų pagrindinius principus dėl advokato vaidmens, kurių 24-25 straipsniuose įtvirtinta, kad advokatų profesiniai susivienijimai savo funkcijas vykdo be jokio kišimosi iš šalies. Šiuo atveju teismai, peržengdami savo kompetencijos ribas, pažeidimą padariusią advokatę visiškai atleido nuo atsakomybės.
9. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė žalos atlyginimą reglamentuojančias teisės normas. Negautomis yra laikomos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, t. y. kreditoriaus realiai numatytos ir tikėtinos gauti sumos, kurias gauti sutrukdė skolininko veiksmai (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Pagal įstatymo formuluotę negautų pajamų nustatymo klausimas turėtų būti sprendžiamas atsižvelgiant į šiuos kriterijus: ar pagrįstai tikėtasi gauti prašomo priteisti dydžio pajamas; ar tikrai jos negautos dėl neteisėtų kreditoriaus veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje aiškinosi tik aplinkybes, kokias pajamas ieškovė gaudavo užsiimdama profesine veikla, tačiau visiškai nesiaiškino, ar ji ir išbraukimo iš praktikuojančių advokatų sąrašo laikotarpiu galėjo tikėtis tokių pajamų. Byloje yra pateikta įrodymų, kad ieškovė visą bylos nagrinėjimo laikotarpį sirgo. Vadinasi, ji negalėjo tikėtis ir gauti pajamų iš profesinės veiklos.
10. Apeliacinės instancijos teismas nuostolių atlyginimo klausimo nederino su civilinės atsakomybės netaikymo principais (CK 6.253 straipsnis). Nustačius, kad ieškovė faktiškai padarė profesinės veiklos pažeidimą, teismai ne tik kad atleido ieškovę nuo atsakomybės, bet dar jai priteisė iš Lietuvos advokatūros kitų advokatų, laiku sumokėjusių įmokas, sąskaita žalos atlyginimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Advokatų garbės teismas pagrįstai konstatavo, kad pareigos mokėti įmokas nesilaikymas neigiamai veikia, t. y. trikdo, advokatūros finansavimą. Teismai nebuvo pakankamai susipažinę su advokatūros veiklą reglamentuojančiais teisės aktais, advokatūros finansavimo tvarka. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl šio atsakovo apeliacinio skundo motyvo, kas pripažintina teisės į apeliaciją ribojimu.
Kasaciniu skundu ieškovė prašė panaikinti apeliacinės ir pirmosios instancijų teismų sprendimų dalis dėl moralinės žalos atlyginimo ir priteisti iš atsakovo 5000 Lt atlyginti padarytą moralinę žalą. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:
1. Teismai, spręsdami moralinės žalos atlyginimo klausimą, nepagrįstai netaikė bendrųjų teisės principų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimų. Bendrieji principai taikytini, kai nėra panašius santykius reglamentuojančių įstatymų (CK 1.8 straipsnis). Civilines teises gali apriboti tik įstatymai vardan geros moralės (CK 1.2 straipsnis). Lietuvos Konstitucijos 21, 29, 30 straipsniai gina žmogaus orumą, visų asmenų lygybę prieš įstatymą, skelbia žalos atlyginimą. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnis draudžia diskriminaciją. Advokatai neturėtų būti išskirtinė kategorija, kuriems neatlygintina padaryta moralinė žala.
2. Ieškovei neteisėtais advokatūros sprendimais buvo padaryta didelė moralinė žala. Dėl darbo pobūdžio advokatas prilyginamas visuomenės veikėjui, todėl pašalinimas iš advokatūros advokatui kelia didelius neigiamus išgyvenimus. Juolab skaudu, kad Advokatūros sprendimai buvo neteisėti ir žeidžia neįgalaus, mažai uždirbančio asmens orumą.
3. Advokatų taryba ir Garbės teismas, žinodami ieškovės mažą uždarbį, net nesvarstė ieškovės pareiškimų atleisti nuo mokesčių ar juos sumažinti, nepateikdavo konferencijai svarstyti ieškovės pareiškimų. Buvo nepaisoma Invalidų socialinės integracijos įstatymo 19 straipsnio, 2 straipsnio 3 ir 9 punktų – atleisti iš darbo invalidą leidžiama tik gavus socialinio aprūpinimo tarnybos sutikimą ir pranešus raštu prieš 4 mėnesius; ieškovė iš viso nebuvo kviečiama į Tarybos posėdį, atrodo, kad tokio posėdžio iš viso nebuvo, nes nėra posėdžio protokolo. Dėl patirtų išgyvenimų ieškovė susirgo sunkia liga – anoreksija.
4. Buvo pažeistas ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuriame draudžiamas žeminantis elgesys arba baudimas. Ieškovei griežčiausia nuobauda buvo paskirta už sunkius nusižengimus advokato etikai, nors Advokatūrai buvo žinoma, kad nepakankamą mokesčių Tarybai mokėjimą lėmė mažas uždarbis dėl ligos ir neįgalumo. Ieškovės nuomone, taip buvo siekiama ją pažeminti, įbauginti ne tik ją, bet ir kitus advokatus, puikuotis neribota valdžia.
Atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą ieškovė prašė kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:
1. Nesant atitinkamos teisės normos, teismas pagrįstai taikė DK analogiją.
2. Kasatorius klaidina teismą, teigdamas, kad ieškovė neginčijo drausmės pažeidimo fakto. Ieškovė ginčijo šį faktą teismuose. Ieškovė atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodė, kad daug kartų prašė sumažinti mokestį. Ieškove teismui yra pateikusi 10 raštų, bet Taryba nesvarstė šių pareiškimų, konferencijai jų nepateikdavo, pažeisdama Advokatūros įstatymo 59 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Atleidimo nuo įmokų tvarka nustatyta Advokatūros įstatų 26.3 straipsnyje. Įstatai patvirtinti 2005 m. Iki tol jokios tvarkos nebuvo nustatyta, todėl nesuprantama, kokios kreipimosi formos ir tvarkos iš ieškovės buvo reikalaujama.
3. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas atitinka Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 5 nuostatas. Teismas pagrįstai panaikino Garbės teismo sprendimą, nustatęs, kad nuobauda paskirta nesant kaltės.
4. Konferencijos sprendimas vienoda suma apmokestinti visus advokatus neatitinka teisingumo ir sąžiningumo kriterijų, tačiau galiojęs Advokatūros įstatymas neleido advokatams skųstis.
5. Kasatorius klaidina teismą, kad ieškovė sirgo visą bylos nagrinėjimo laikotarpį ir nedalyvavo nė viename posėdyje. Taryba spekuliuoja ieškovės liga, siekdama išvengti negarbės ir žalos atlyginimo.
6. Ieškovė nesutinka, kad padarė profesinės veiklos pažeidimą. To nenustatė ir teismas. Ieškovė mokėjo įmokas pagal išgales, vadovaudamasi Invalidų socialinės integracijos įstatymo 2 straipsnio 3 ir 9 punktais.
7. Iš advokatų piniginių įnašų aprūpinti kvitais, orderiais ir kt. tenka tik nedidelė dalis lėšų. Didžiausia dalis paskirstoma Tarybos atlyginimams.
8. Iš kasacinio skundo argumentų matyti, kad ginčijamas ne teisės normos taikymas, bet teismo surinktų įrodymų vertinimas, todėl kasacinis skundas atmestinas.
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
Kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus ir nesprendžia fakto klausimų, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie susiję su teisės aiškinimu ir taikymu, o ne faktų nustatymu ar vertinimu.
Dėl Advokatų garbės teismo ir Advokatų tarybos sprendimų
Advokatūros įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos advokatai yra nepriklausoma Lietuvos teisinės sistemos dalis. Šioje įstatymo normoje, garantuojant advokatų nepriklausomybę, kartu nustatomos jų nepriklausomybės ribos. Jos įtvirtintos ne tik Advokatūros įstatyme tiesiogiai, bet ir kituose teisės aktuose, kurių taip pat turi laikytis Lietuvos advokatūra įgyvendindama Advokatūros įstatymą bei kitus advokatų organų priimtus aktus, pvz., Advokatūros statutą, Advokatų profesinės etikos kodeksą ir kt. Jeigu advokatų organo sprendimas yra priimtas savivaldos organo, tai nereiškia, kad tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nesaisto bendrieji teisės principai.
Teisė yra ne tik tekstine forma suformuluotos elgesio taisyklės, bet ir principai, kuriais būtina vadovautis, taikant teisę. Civilinėje teisėje vieni universaliausių yra teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai, įtvirtinti Civilinio kodekso 1.5 straipsnyje. Nors šiame kodekse nereglamentuojama advokatūros veikla, tačiau jame įtvirtinti minėti principai yra reikšmingi šioje byloje dėl to, kad ieškovei buvo taikyta Advokatų profesinės etikos kodekso normose nustatyta poveikio priemonė – Advokatų garbės teismas 2004 m. birželio 14 d. sprendimu ieškovei skyrė drausminę nuobaudą, o jos pagrindu Lietuvos advokatų taryba 2004 m. birželio 29 d. ieškovę išbraukė iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo. Taigi šiuo atveju yra ne Lietuvos advokatūros savivaldos santykiai, garantuojant advokatų nepriklausomybę, bet santykiai tarp Advokatų garbės teismo ir Advokatūros organo (Lietuvos advokatų tarybos) bei advokato (ieškovės) dėl sprendimo, kuriuo ieškovei buvo atimta teisė verstis advokato veikla, kartu galimybė gauti užmokestį už suteiktas teisines paslaugas.
Advokatų garbės teismo sprendimas gali būti skundžiamas teismui (Advokatūros įstatymo 55 straipsnis). Teismui taip pat gali būti skundžiamas sprendimas pripažinti negaliojančiu sprendimą pripažinti asmenį advokatu (Advokatūros įstatymo 13 straipsnio 4 dalis). Advokatų taryba turi teisę priimti sprendimą dėl advokato išbraukimo iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo (Advokatūros įstatymo 60 straipsnio 2 dalies 7 punktas). Jeigu asmuo laiko, kad buvo pažeistos jo konstitucinės teisės ar laisvės, jis turi teisę kreiptis į teismą (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime konstatavo, kad asmens pažeistos teisės, inter alia įgytosios teisės, ir teisėti interesai turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje. Taigi iš šių įstatymo nuostatų ir Konstitucinio Teismo išaiškinimo darytina išvada, kad ieškovė turi teisę kreiptis į teismą tiek dėl Advokatų garbės teismo, tiek dėl Advokatų tarybos sprendimo, nors jų apskundimas tiesiogiai nenustatytas Konstitucijoje.
Asmens teisė kreiptis į teismą dėl taikytos poveikio priemonės suponuoja teismo pareigą patikrinti jos taikymo pagrįstumą ir teisėtumą. Jeigu nebūtų visapusiškai tiriamas ir vertinamas ieškovei taikytų poveikio priemonių teisėtumas ir pagrįstumas, būtų pažeistas visuotinai pripažintas ubi ius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė. Asmens teisė kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo taip pat reiškia jos gynimą ne formaliai, bet realiai ir veiksmingai.
Teismai nustatė, kad dėl sveikatos būklės, lėmusios sunkią ieškovės materialinę padėtį, ieškovė neturėjo realių galimybių sumokėti Lietuvos Respublikos advokatų 1997 m. kovo 20 d. susirinkimo ir advokatų 2002 m. kovo 15 d. konferencijos sprendimų nustatytų mokesčių. Kasacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi DK normų analogija, yra pagrįstas. Vertinant Advokatų tarybos sprendimą išbraukti ieškovę iš praktikuojančių advokatų sąrašo būtina atsižvelgti į bendruosius teisės principus. Vien dėl nepagrįsto DK analogijos taikymo nebūtų teisinga naikinti šio teismo iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, nes pagal faktines bylos aplinkybes teismas padarė išvadą, kad nebuvo pagrindo skirti ieškovei griežčiausią poveikio priemonę. Taigi teismas, nors ir remdamasis netinkama įstatymo analogija, iš esmės taikė CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus universalius teisingumo ir proporcingumo principus. Būtent CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais principais rėmėsi ir apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad ieškovė negalėjo sumokėti mokesčių dėl sunkios ligos, invalidumo, gaunamos nedidelės pensijos, nepakankamo uždarbio. Šis teismas taip pat konstatavo, kad nėra įrodymų, jog ieškovė advokatės veiklą vykdė netinkamai. Taigi šis teismas, vertindamas paskirtos nuobaudos griežtumo ir ieškovės padaryto pažeidimo santykį, pritaikė tinkamą materialiosios teisės normą, t. y. joje įtvirtintus principus. Teismų teisėtų sprendimų panaikinimas taip pat prieštarautų CPK 7 straipsnyje įtvirtintiems proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principams.
Dėl turtinės žalos atlyginimo
Išbraukus ieškovę iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo ji neteko galimybės verstis advokato praktika. Taigi ieškovė negavo pajamų, kurias ji galėjo gauti teikdama teisines paslaugas, jeigu nebūtų neteisėtai išbraukta iš praktikuojančių advokatų sąrašo. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį ieškovės negautos pajamos taip pat turi būti atlygintos. CK 6.251 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Įstatymų nenustatyta, kad Lietuvos advokatūra atsako ribotai už žalą, padarytą neteisėtai pritaikius advokatui poveikio priemonę, todėl ieškovės negautos pajamos turi būti atlygintos visiškai. Negautų pajamų dydžio ieškovė tiksliai įrodyti negali. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį tuo atveju, jeigu nuostolių dydžio negalima tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Apeliacinės instancijos teismas ieškovei negautas pajamas priteisė taikydamas jų minimalų dydį, todėl kasacinio skundo argumentai dėl priteistų nuostolių priteisimo yra atmestini.
Dėl neturtinės (moralinės) žalos atlyginimo
Teismai atmetė ieškovės reikalavimą priteisti neturtinę žalą remdamiesi tuo, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. CK ar kitas įstatymas šiuo atveju neturtinės žalos atlyginimo nenumato. Ši teismų išvada yra nepagrįsta.
Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 7 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad, saugant ir ginant žmogaus (ir apskritai asmens – ne tik fizinio, bet ir juridinio) teises ir laisves, inter alia žmogaus orumą, ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šis konstitucinis principas neatskiriamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai. Taigi Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti taip, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti.
Konstitucinio neturtinės (moralinės ) žalos atlyginimo principo taikymas šioje byloje yra reikšmingas tuo, kad išbraukus ieškovę iš praktikuojančių advokatų sąrašo, ji neteko pajamų iš profesinės veiklos, kuria užsiėmė būdama neįgalia. Pagal Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą tokiems asmenims turi būti teikiamos net profesinės reabilitacijos paslaugos. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nėra įrodymų, jog ieškovė, kaip advokatė, būtų netinkamai atlikusi savo pareigas. Esant tokioms aplinkybėms žemesniosios instancijos teismai, atmesdami ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, rėmėsi vien tekstine nurodyta CK 6.250 straipsnio 1 dalies nuostata, neatsižvelgė į išdėstytus Konstitucinio Teismo išaiškinimus. Be to, pagal ieškovės veiklą ir jos rezultatą (atlyginimą už suteiktas teisines paslaugas), santykiai tarp jos ir Advokatūros nėra tapatūs, tačiau yra panašūs į darbo santykius, kuriuos pažeidus pagal įstatymą galima neturtinė atsakomybė (DK 250 straipsnis).
Teismai konstatavo, kad ieškovei poveikio priemonės neteisėtai pritaikytos, tačiau nesvarstė, ar tuo ieškovei nepadaryta neturtinė žala. Taip pat teismai nesvarstė, ar tuo atveju, kai profesinė organizacija nepagrįstai atima galimybę asmeniui verstis profesine veikla ir iš jos gauti pajamas, nėra asmens diskriminavimas atlyginant neturtinę žalą, kurios atlyginimą garantuoja darbo įstatymai. Jeigu ieškovei neturtinė žala buvo padaryta, tai pagal teismų priimtus sprendimus ji nebus atlyginta. Taigi ieškovės teisėti interesai bei teisėti lūkesčiai nebus apginti, todėl teismų sprendimų dalys, kuriais atmestas ieškovės reikalavimas priteisti neturtinę žalą, naikintini.
Jeigu nagrinėjant bylą iš naujo būtų konstatuota, kad ieškovei padaryta neturtinė žala, būtina nustatyti jos dydį. Nuostolių dydžio nustatymas susijęs su padarytos žalos pasekmėmis, turtinės žalos dydžiu, pažeista ieškovės vertybe, kitomis turinčiomis reikšmės bylos aplinkybėmis, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Žemesnės instancijos teismai jų netyrė ir nevertino. Minėta, kad pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas fakto klausimų netiria ir nevertina, todėl teismų sprendimų dalys, kuriomis atmestas ieškovės reikalavimas priteisti neturtinę žalą, naikintinos. Dėl šio ieškovės reikalavimo neatskleista bylos esmė, todėl bylos išnagrinėjimas iš naujo apeliacinės instancijos teisme negalimas. Byla dėl neturtinės žalos atlyginimo perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 2 dalimi, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 10 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 24 d. sprendimų dalis, kuria atmestas ieškovės reikalavimas priteisti atlyginti neturtinę žalą, panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. Kitas sprendimų dalis palikti galioti.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas Levickis
Janina Januškienė
Janina Stripeikienė