Civilinė byla Nr. e2A-1722-640/2019

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-42949-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 3.3.1.18.2.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

S P R E N I D M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Eglės Surgailienės ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Neringos restoranas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Berendsen Textile Service“ ieškinį atsakovui UAB „Neringos restoranas“ dėl netesybų priteisimo ir atsakovo UAB „Neringos restoranas“ priešieškinį dėl paslaugų teikimo sutarčių nuostatos pripažinimo niekine ir negaliojančia.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas ieškiniu nurodė, kad šalys 2017 m. gegužės 23 d. sudarė Paslaugų teikimo sutartį bei priedą prie šios sutarties Nr. 110889/1030881 ir 2017 m. liepos 17 d. Paslaugų teikimo sutartį bei priedą prie šios sutarties Nr. 110889/1030881 (toliau – Sutartys), kurių pagrindu ieškovas atsakovei teikė kilimėlių nuomos ir keitimo paslaugas Sutartyje nustatytu grafiku bei dažnumu. Sutartyje nustatyta, kad Sutarties terminas yra 24 mėnesiai. Sutarties galiojimas automatiškai pratęsiamas dar 12 mėnesių, jei nei viena iš šalių iki Sutarties pasibaigimo nepareiškia noro nutraukti Sutartį. Šalys Sutartyse (4.2 punktai) susitarė, kad šalis nutraukusi Sutartį anksčiau laiko moka netesybas (6.189 straipsnio 1 dalis). Atsakovė 2017 m. liepos 28 d. pranešimu apie Sutarties nutraukimą pranešė, jog nuo 2017 m. rugsėjo 29 d. nutraukia Sutartis, kas reiškia, kad atsakovė nesibaigus šalių Sutarties terminui vienašališkai ankščiau termino nutraukė Sutartį, dėl ko remiantis šalių Sutarties sąlygomis atsakovei atsirado pareiga mokėti šalių Sutartyje suderintas ir sutartas netesybas. Įvykus šioms aplinkybėms, ieškovė pateikė atsakovei reikalavimą pagal Sutartį sumokėti netesybas ir netesybų apskaičiavimo pažymą, tačiau atsakovė atsisakė geranoriškai vykdyti šią savo prievolę. Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 849 Eur netesybų, 8 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos teisme iškėlimo teismo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat priteisti iš atsakovo ieškovo naudai visas pastarojo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Atsakovas pateiktu atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad vadovaujantis CK 6.721 straipsnio 1 dalimi klientas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, nepaisydamas to, kad paslaugų teikėjas jau pradėjo ją vykdyti. Atsakovas nurodė, kad jo, kaip kliento, teisė vienašališkai nutraukti sutartį yra absoliuti, o galimybė reikalauti atlyginti negautas pajamas pagal paslaugų teikimo sutartį įstatyme nenumatyta. Atsakovas nurodė, kad ieškovas neturi teisės reikalauti netesybų priteisimo, nes paslaugų gavėjo teisė vienašališkai nutraukti sutartį negali būti laikoma netinkamu sutartinių įsipareigojimų vykdymu ir negali būti laikoma sutarties pažeidimu.

3.       Atsakovas pateikė priešieškinį, kuriame nurodė, kad Sutarties 4.2 punktas, nustatęs: „Jei Klientas nutraukia Sutartį, raštu pranešęs apie tai Tiekėjui prieš 3 (tris) mėnesius, (arba Sutartis nutraukiama dėl Kliento kaltės) nesibaigus Sutarties vykdymo terminui, jis privalo sumokėti kompensaciją, kuri padengtų išlaidas, kurias Tiekėjas, norėdamas įvykdyti Sutartį, patyrė iki pranešimo apie Sutarties nutraukimą gavimo iš Kliento momento. Šalių susitarimu nuostolių suma lygi 50 % sumos, kurią Klientas būtų sumokėjęs Tiekėjui iki Sutarties galiojimo pabaigos. Šis punktas netaikomas, jei Klientas perduoda savo sutartinius įsipareigojimus trečiajai šaliai tokiomis pačiomis sutarties sąlygomis“ parodo tai, kad paslaugų teikėjas, t. y. ieškovas, neva turi teisę iš paslaugų gavėjo, t. y. atsakovo reikalauti atlyginti iš ieškovo negautas pajamas dėl išankstinio vienašalio sutarties nutraukimo. Atsakovas vertino, kad dėl šių priežasčių Sutarties 4.2 punktas prieštarauja 6.721 straipsnio 1 daliai įtvirtintam imperatyvui, pagal kurį paslaugų teikėjas gali iš paslaugų gavėjo reikalauti atlyginti tik proporcingą suteiktoms paslaugoms kainos dalį ir patirtas protingas išlaidas, o ne negautas pajamas. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas prašė teismo pripažinti niekiniu ir negaliojančiu paslaugų sutarčių 4.2 punktą ir atmesti ieškovo UAB „Berendsen Textile Service“ ieškinį.

4.       Ieškovas atsiliepimu į priešieškinį nurodė, kad paslaugų gavėjui nutraukiant sutartį CK 6.721 straipsnio 1 dalies pagrindu, turi būti apsaugoti ir paslaugų tiekėjo interesai. Šalys savo valia susitarė dėl sutartinės atsakomybės, todėl teisėtai sudaryta sutartis jos šalims turi įstatymo galią ir šalis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai sutartyje nustatyta, bet ir tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Šalių suderinta sutartinė formuluotė atitinka šalių suderintą valią nustatyti būtent tokias sąlygas. Atsakovas atsiliepimu į priešieškinį teismo prašė priešieškinį atmesti pilna apimtimi ir tenkinti ieškovės ieškinį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. vasario 18 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo UAB „Neringos restoranas“ ieškovo UAB „Berendsen Textile Service“ naudai 849 Eur dydžio kompensaciją, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (849 Eur) nuo bylos teisme iškėlimo dienos (2017 m. lapkričio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 625 Eur (šešis šimtus dvidešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų. Atsakovo priešieškinį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

6.       Teismas nustatė, kad tarp ieškovo UAB „Berendsen Textile Service“ ir atsakovo UAB „Neringos restoranas“ 2017 m. gegužės 23 d. buvo sudaryta Paslaugų teikimo sutartis, kuria tiekėjas (ieškovas) įsipareigojo klientui (atsakovui) nuomoti kilimėlius už užmokestį ir keisti juos kaip numatyta pagal šią sutartį ir jos priedus (Sutarties 1.1. punktas); Klientas įsipareigojo mokėti mokestį už praėjusį aptarnavimo mėnesį, remiantis Sutarties priedais, pagal pateiktą PVM sąskaitą-faktūrą, per 10 kalendorinių dienų nuo jos gavimo dienos (Sutarties 2.1 punktas). Taip pat tarp ieškovo UAB „Berendsen Textile Service“ ir atsakovo UAB „Neringos restoranas“ 2017 m. liepos 17 d. buvo sudaryta Paslaugų teikimo sutartis, kuria tiekėjas (ieškovas) įsipareigojo klientui (atsakovui) nuomoti kilimėlius už užmokestį ir keisti juos kaip numatyta pagal šią sutartį ir jos priedus (Sutarties 1.1. punktas); Klientas įsipareigojo mokėti mokestį už praėjusį aptarnavimo mėnesį, remiantis Sutarties priedais, pagal pateiktą PVM sąskaitą-faktūrą, per 10 kalendorinių dienų nuo jos gavimo dienos (Sutarties 2.1 punktas) (e. b. priedo l. 3-4).

7.       Atsakovas UAB „Neringos restoranas“ 2017 m. liepos 28 d. pranešimu informavo ieškovą UAB „Berendsen TExtile Service“ apie Sutarčių nutraukimą nuo 2017 m. rugsėjo 29 d. (e. b. priedo l. 10). 2017 m. lapkričio 2 d. ieškovas UAB „Berendsen Textile Service“ el. laišku kreipėsi į atsakovą UAB „Neringos restoranas“ dėl Sutarčių sustabdymo (e. b. I tomas, l. 74). Ieškovas UAB „Berendsen Textile Service“ pateikė teismui jo ir atsakovo UAB „Neringos restoranas“ susirašinėjimą el. paštu nuo 2017 m spalio 2 d. iki 2017 m. lapkričio 2 d. (e. b. priedo l. 10) dėl sutarčių sustabdymo. 2017 m. rugsėjo 29 d. ieškovas UAB „Berendsen Textile Service“ parengė Dvišalį susitarimą dėl Sutarčių sustabdymo (e. b. I tomas, l. 80). 2017 m. lapkričio 10 d. pranešimu ieškovas UAB „Berendsen Textile Service“ pateikė atsakovui UAB „Neringos restoranas“ kompensacijos skaičiavimo pažymą (e. b. priedo l. 9). Atsakovas UAB „Neringos restoranas“ 2017 m. lapkričio 21 d. raštu (e. b. I tomas, l. 32) kreipėsi į ieškovą UAB „Berendsen Textile Service“, prašydamas nurodyti protingas išlaidas, kurias UAB „Berendsen Textile Serice“, norėdamas įvykdyti tarp šalių sudarytos paslaugų teikimo sutartis, padarė iki pranešimo apie sutarčių nutraukimą gavimo iš UAB „Neringos restoranas“ momento. Ieškovas 2018 m. lapkričio 25 d. rašytiniais paaiškinimais teigė, kad tarp šalių susiklostė ne paslaugų teikimo, bet nuomos teisiniai santykiai.

8.       Teismas sprendė, kad nors Paslaugų sutartys turi ir nuomos, ir paslaugų teikimo sutarčių požymių (mišri sutartis, CK 6.156 straipsnio 3 dalis), sudarytose Sutartyse atlygintinų paslaugų elementas yra svarbus ir išlaikęs esminius, vyraujančius paslaugų požymius. Vadovaujantis CK 6.156 straipsnio 3 dalimi, šalys turi teisę sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų. Tokiai sutarčiai taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios normos, jeigu ko kita nenumato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja pačios sutarties esmei. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažįsta, kad net ir sudarant mišrią sutartį kliento absoliuti teisė atsisakyti sutarties neturi būti paneigiama. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-446-695/2017). Vadinasi, nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą dėl vienašalio Sutarčių nutraukimo tvarkos ir sąlygų aktualus CK 6.721 straipsnio 1 dalies taikymas. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir teisminę praktiką, teismas sprendė, kad paslaugų sutarties šalis (klientas), turėjo teisę vienašališkai pasinaudoti teise nutraukti šalių sudarytas Sutartis ir šia teise pasinaudojo.

9.       Teismas nurodė, jog tarp šalių kilo ginčas dėl Sutarčių 4.2 punkto nuostatos aiškinimo. Sutarčių 4.2 punktas nustatė „Jei Klientas nutraukia Sutartį, raštu pranešęs apie tai Tiekėjui prieš 3 (tris) mėnesius“, (arba Sutartis nutraukiama dėl Kliento kaltės) nesibaigus Sutarties vykdymo terminui, jis privalo sumokėti kompensaciją, kuri padengtų išlaidas, kurias Tiekėjas, norėdamas įvykdyti Sutartį, patyrė iki pranešimo apie Sutarties nutraukimą gavimo iš Kliento momento. Šalių susitarimu nuostolių suma lygi 50 % sumos, kurią Klientas būtų sumokėjęs Tiekėjui iki Sutarties galiojimo pabaigos. Šis punktas netaikomas, jei Klientas perduoda savo sutartinius įsipareigojimus trečiajai šaliai tokiomis pačiomis sutarties sąlygomis“. Atsakovas tik po sutarčių nutraukimo pradėjo reikalauti iš ieškovo dokumentų, patvirtinančių nuostolių realumą (e. b. l. I tomas, l. 32), tačiau atsakovas turėjo visas galimybes atsisakyti nurodytos sutartinės nuostatos ir tokiomis sąlygomis sutarčių nesudaryti. Pabrėžtina, kad atsakovas sudarydamas sutartis nurodytomis nuostatomis pripažino ir sutiko su ieškovo nuostolių, patirtų iki pranešimo apie sutarties nutraukimą, dydžiu, jų skaičiavimo metodika, o ginčyti ją (skaičiavimo metodiką) pradėjo po sutarties nutraukimo (b. l. e. b. I tomas, l. 32). Teismas neturi duomenų, kad atsakovas buvo verčiamas sudaryti sutartį. Sutartis turi įstatymo galią, sutarčių reikia laikytis, o prievolės turi būti vykdomos sąžiningai (CK 6.38 straipsnis, 6.189 straipsnio 1 dalis).

10.       Pirmosios instancijos teismas nesutiko su atsakovo teiginiu, kad Sutarčių 4.2 punktas prieštarauja CK 6.721 straipsnio 1 daliai, nes riboja atsakovo teisę vienašališkai nutraukti sutartį, nustatydamas ieškovui mokėtinos kompensacijos dydį. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, jog šalys, pasirinkdamos atitinkamo dydžio kompensaciją, įvertino ieškovo patirtus (tiesioginius) nuostolius dėl sutarties nutraukimo, o kompensacija pagal sutarčių sąlygas yra skirta šiems nuostoliams padengti. Būtent kliento pareigą atlyginti tiesioginius nuostolius nutraukus sutartį CK 6.271 straipsnio 1 dalies pagrindu paslaugos tiekėjui (ieškovui) pripažįsta ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismui 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2007).

11.       Teismas nurodė, kad ieškovas pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį ir Sutarčių 4.2 punktus turi teisę reikalauti priteisti iš atsakovo kompensaciją, nustatytą Sutarčių 4.2 punkte, nes ši kompensacija savo tikslu atitinka CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatytas paslaugų tiekėjo išlaidas (t. y. tiesioginius nuostolius), patirtas iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo momento. Be to, šalys susitarė dėl kompensacijos dydžio Sutarčių 4.2 punktuose. Atsakovas, būdamas juridinis asmuo, verslo subjektas, suvokiantis sutarties pasirašymo pasekmes, turi elgtis apdairiai ir išsiaiškinti pasirašomų dokumentų turinį. Sutartys jas sudariusioms šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), iš sutarčių kylančios prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (pacta sunt servanda, CK 6.38 straipsnis). Įvertinus CK 6.271 straipsnio 1 dalies formuluotę, nustatančią privalomą elgesį kliento atžvilgiu (privalo sumokėti), kurios tikslas – užtikrinti paslaugos tiekėjo interesų apsaugą, yra pagrindas teigti, kad CK 6.271 straipsnio 1 dalis imperatyviai įpareigoja klientą atlyginti paslaugos tiekėjui nurodytas išlaidas. Tačiau CK 6.271 straipsnio 1 dalis nedraudžia šalims susitarti dėl šių išlaidų dydžio: kasacinio teismo praktika pripažįsta, kad šalys gali susitarti dėl CK 6.271 straipsnio 1 dalies normos įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos (CK 6.38, 6.189 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2014). Priešingas situacijos vertinimas paneigtų sutarčių laisvės principą (CK 6.156 straipsnio 1 dalis) ir paneigtų paslaugos tiekėjo interesų apsaugą. Be to, sutartine teise ginamas teisėtų lūkesčių interesas. Tai reiškia, kad šalis tikisi atsidurti tokioje padėtyje, kurioje ji būtų atsidūrusi, jeigu sutartinės nuostatos būtų vykdomos. Nagrinėjamu atveju šalys susitarė ne tik dėl kliento teisės vienašališkai nutraukti sutartį, tačiau ir nustatė kliento pareigą padengti paslaugos tiekėjo išlaidas, dėl kurių dydžio šalys susitarė Sutarčių 4.2 punktais.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12.       Apeliantas UAB „Neringos restoranas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 18 d. sprendimą ir priimti naują - priešieškinį tenkinti, o ieškinį atmesti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

13.       Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas žemiau nurodytais argumentais:

13.1.                      Šiuo konkrečiu atveju, Paslaugų sutarčių 4.2 p. šalys susitarė būtent dėl netesybų (taikomų apeliantui prieš terminą nutraukus Paslaugų sutartis), todėl Paslaugų sutarčių 4.2 p. niekinis ir negalioja, kas sudaro pagrindą atmesti ieškovo pareikštus reikalavimus šios nuostatos pagrindu. Apeliantas nurodo, jog pats ieškovas visuose savo procesiniuose dokumentuose nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad iš apelianto reikalauja priteisti ne realias savo patirtas išlaidas, o netesybas už Paslaugų sutarčių nutraukimą prieš terminą. Tai patvirtina ne tik paties ieškinio pavadinime suformuotas reikalavimas – „Dėl netesybų priteisimo“ - tačiau ir kitų ieškovo procesinių dokumentų tekstas (ieškinio - 1 t., b. l. 6-8, dubliko – 1 t., 22-23; atsiliepimo į priešieškinį – 1 t., b. l. 41-42, tripliko – 1 t., b. l. 48). Atsižvelgiant į ieškinio suformuotą reikalavimą ir procesiniuose dokumentuose dėstomus argumentus nekyla jokių abejonių, kad ieškovo tikslas sudarant Paslaugų sutarčių 4.2 p. buvo jame įtvirtinti būtent netesybas, tuo atveju, jei apeliantas Paslaugų sutartis nutrauktų prieš terminą. Taigi, šalys sudarydamos Paslaugų sutarčių 4.2 p. susitarė dėl netesybų už anksčiau termino nutrauktas Paslaugų sutartis mokėjimo, o tai prieštarauja imperatyviai CK 6.721 str. 1 d. nuostatai, kuri nustato, kad paslaugų gavėjas, prieš terminą nutraukęs paslaugų sutartį, paslaugų teikėjui privalo atlyginti tik kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, ir atlyginti kitas protingas išlaidas, kurias paslaugų teikėjas, norėdamas įvykdyti sutartį, padarė iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iš kliento momento. Ieškovas jokių įrodymų dėl tokių išlaidų egzistavimo nei apeliantui, nei pirmosios instancijos teismui nepateikė, o pasirašydamos Paslaugų teikimo sutartis, šalys, o ypač apeliantas, neturėjo jokios galimybės žinoti, kokias realias išlaidas ieškovas patirs (ar apskritai nepatirs realių išlaidų) vykdydamas Paslaugų sutartis iki pranešimo apie jų nutraukimą. CK 6.157 str. 1 d. nustatyta, kad šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo. CK 1.80 str. nustato, jog imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Šiuo atveju, pats pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad CK 6.721 str. 1 d. nuostatos laikytinos imperatyviomis. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta aukščiau, teismas nepagrįstai konstatavo, kad Paslaugų sutarčių 4.2 p. šalys neva susitarė dėl ieškovo patirtų tiesioginių išlaidų, kurias ieškovas patyrė norėdamas įvykdyti Paslaugų sutartis iki pranešimo apie Paslaugų sutarčių nutraukimą, atlyginimo ir šių išlaidų dydžio bei apskaičiavimo tvarkos bei tenkino ieškovo ieškinį. Šalys sudarydamos Paslaugų sutarčių 4.2 p. susitarė būtent dėl netesybų už anksčiau termino nutrauktas Paslaugų sutartis mokėjimo, kas prieštarauja imperatyvioms CK 6.721 str. 1 d. nuostatoms ir sudaro pagrindą pripažinti Paslaugų sutarčių 4.2 p. niekiniu ir negaliojančiu, kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms.

13.2.                      Apeliantas iš esmės neginčija teismo išvadų, jog CK 6.721 str. 1 d. nedraudžia šalims detalizuoti šios normos įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos, t. y. šalys turi teisę sutartyje nusistatyti išsamią kliento teisės vienašališkai nutraukti sutartį tvarką, nustatant papildomas nutraukimo tvarkos taisykles. Tačiau jos nepaneigia fakto, kad tokia iš anksto šalių susitarta tvarka privalo nepažeisti CK 6.721 str. 1 d. imperatyvaus reguliavimo bei negali prieštarauti dėl šios nuostatos taikymo suformuotai kasacinio teismo praktikai: „<...> šalių susitarimo sąlygos dėl sutarties nutraukimo negali įtraukti nuostatų, kurios varžytų kliento teisę atsisakyti sutarties pagal CK 6.721 str. 1 d.“.  Paslaugų sutarčių 4.2 p. numatyta suma, kurią nutraukimo atveju turi sumokėti apeliantė, yra susieta ne su protingomis paslaugų tiekėjo patirtomis išlaidomis, o tik su planuotomis ieškovo gauti pajamomis, niekaip nepagrindus, kodėl 50 proc. planuotų gauti pajamų turėtų būti laikoma ieškovo realiai patirtomis protingomis išlaidomis. Sistemiškai vertinant kasacinio teismo išaiškinimus bei atsižvelgiant į atlygintinų paslaugų sutartyse vyraujantį kliento interesų prioriteto principą darytina išvada, kad paslaugų sutartyse negali būti nustatytos ne tik visiškai paslaugų sutartį nutraukti draudžiančios sąlygos, tačiau taip pat ir sąlygos, kurios apsunkina kliento galimybes įgyvendinti savo besąlyginę teisę nutraukti paslaugų sutartį. Taigi, priešingai nei skundžiamame sprendime konstatavo teismas, vien tas faktas, kad Paslaugų sutarčių 4.2 p. nebuvo įtvirtintas tiesioginis ir / ar absoliutus draudimas apeliantui nutraukti Paslaugų sutartis, per se dar nereiškia, kad 4.2 punkto nuostatos neapsunkino apelianto galimybės nutraukti Paslaugų sutartis.

13.3.                      Vadovaujantis ginčijama Paslaugų sutarčių 4.2 p. nuostata, iš apelianto yra reikalaujama ne tik kompensuoti ieškovo patirtas protingas išlaidas, bet ir sumokėti netesybas, kurių suma yra lygi pusei visos Paslaugų sutarčių įvykdymo kainos, t. y. lygi pusei ieškovo negautų pajamų, kurias jis būtų gavęs, jei Paslaugų sutartys būtų vykdomos iki jų termino pabaigos. Taigi, susidaro situacija, kuomet apeliantas egzistuojančių negatyvių finansinių pasekmių (netesybų/nepagrįstos kompensacijos reikalavimo) yra verčiamas (net ir nesant poreikio) toliau naudotis jam nereikalingomis paslaugomis ir iš esmės yra finansiškai baudžiamas už visiškai teisėtos, tiek įstatymuose, tiek kasacinio teismo praktikoje įtvirtintos teisės nutraukti paslaugų sutartį įgyvendinimą. Apelianto nuomone, nagrinėjamoje situacijoje Paslaugų sutarčių 4.2 p. įtvirtintas šalių susitarimas prieštarauja CK 6.721 str. 1 d. reguliavimo esmei ir tikslams bei apriboja apelianto teisę atsisakyti sutarties pagal CK 6.721 str. 1 d., todėl prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms bei turi būti pripažintas niekiniu ir negaliojančiu.

13.4.                      Skundžiamo sprendimo 8 psl. nurodyta, kad kasacinio teismo nagrinėtos civilinės bylos Nr. 3K3-229/2013 ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi yra tapačios, todėl nurodyta kasacinio teismo byla neva formuoja privalomą taisyklę ir šiai bylai. Apelianto nuomone, toks išaiškinimas yra visiškai nepagrįstas, kadangi ratio decidendi nagrinėjamoje byloje ir nurodytoje byloje absoliučiai nesutampa. Pirma, faktinės aplinkybės nurodytoje kasacinio teismo byloje iš esmės skiriasi nuo šios konkrečios bylos faktinių aplinkybių. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2013 paslaugų gavėjas ne tik iki galo neatsiskaitė už suteiktas paslaugas (liko skolingas paslaugų teikėjui), bet ir pažeidė sudarytų sutarčių nuostatas, nes sutartys galėjo būti nutraukiamos tik abiejų šalių rašytiniu susitarimu, pranešus kitai šaliai prieš vieną mėnesį, tuo tarpu paslaugų gavėjas šio termino nesilaikė. Taigi, nurodytoje kasacinio teismo byloje, priešingai, nei šioje byloje, net nebuvo keliamas paslaugų sutarties punkto, kuriame nustatyta, kad jeigu klientas nutraukia sutartį nesibaigus sutarties terminui, klientas privalo sumokti netesybas, teisėtumo klausimas (t. y. iš esmės skiriasi šių dviejų bylų įrodinėjimo dalykas bei šalių pasirinkti teisių gynimo būdai). Todėl, priešingai nei teigia teismas, jokių teisės išaiškinimo ar taikymo taisyklių dėl netesybų priteisimo paslaugų gavėjui vienašališkai nutraukus paslaugų sutartį, kurios turėtų/galėtų būti taikomos ir šioje byloje, kasacinis teismas nurodytoje byloje nesuformulavo. Be to, civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2013 kasacinis teismas, remdamasis žemesnės instancijos teismų konstatuotomis aplinkybėmis, nurodė, kad šalys sutartyje susitarė būtent dėl netesybų, kurias paslaugų gavėjas turėjo mokėti paslaugų teikėjui nutraukęs paslaugų sutartį prieš terminą. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2013 nebuvo sprendžiamas klausimas dėl tiesioginių paslaugų teikėjo patirtų išlaidų dydžio ir atlyginimo tvarkos, ką nagrinėjamoje byloje konstatavo pirmosios instancijso teismas. Be to, kasacinis teismas pažymėjo, kad civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2013 nenagrinėja argumentų dėl pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su sutarčių sąlygų turiniu, sutarčių sudarymu ir galiojimu, o pasisako dėl to, ar teismai laikėsi sutarčių aiškinimo taisyklių aiškindami atlygintinų paslaugų teikimo sutarčių sąlygas dėl sankcijų prieš terminą nutraukus sutartį.

13.5.                      Apeliantas pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog Vilniaus apygardos teisme birželio mėn. išnagrinėta analogiška šiai bylai c. b. Nr. e2A-930-619/2019, kurioje ieškovu buvo tas pats UAB „Berendsen Textile Service“. Teismas konstatavo, kad netesybos negali būti nustatytos už teisėtų veiksmų – šiuo atveju absoliučios teisės nutraukti paslaugų teikimo sutartį – įgyvendinimą; nesant jokio pagrindo priteisti netesybų ir/ar netiesioginių nuostolių, bei bylos ieškovui UAB „Berendsen Textile Service“ nepateikus jokių įrodymų dėl patirtų tiesioginių nuostolių, nėra jokio pagrindo tenkinti UAB „Berendsen Textile Service“ ieškinį dėl netesybų priteisimo. Apelianto nuomone minėtoje byloje teismo pateikti išaiškinimai gali būti aktualūs ir šios bylos tinkamam išnagrinėjimui.

14.       Ieškovas UAB „Berendsen Textile Service“ atsiliepime prašo palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 18 d. sprendimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

15.       Atsiliepimas grindžiamas žemiau nurodytais argumentais:

15.1.                      Apeliaciniame skunde apeliantas teigia, jog teismas neteisingai kvalifikavo kilusi ginčą, dėl ko neteisingai apelianto nuomone išsprendė ginčą. Apeliantas teigia, jog ginčas kilo dėl paslaugos gavėjo teises vienašališkai nutraukti atlygintinių paslaugų sutartį ir tokio nutraukimo pasekmių, dėl ko apelianto nuomone, šalys laisva valia ir geranoriškai sudarytos sutarties nuostatos, apelianto nuomone prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatomis, ir yra/turėtų būti pripažintos negaliojančiomis. Su tokiu apelianto aplinkybių vertinimu nėra pagrindo sutikti, kadangi priešingai nei teigia apeliantas, šalis siejo nuomos teisiniais santykiai.

15.2.                      Nurodo, jog byloje nekilo/nebuvo keliamas klausimas dėl apelianto teises vienašališkais nutraukti sutartį. Ginčas byloje kilo dėl šalių sutartinių netesybų nutraukus Sutartį. Sutarties laisves principas leidžia šalims laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.1-56 str.), taigi susitarti ir dėl netesybų. Toks šalių susitarimas turi būti rašytinis (CK 6.72 str.). Pastebėtina, jog ginčo šalys yra juridiniai asmenys, turintys resursus ir galimybes konsultuotis dėl sudaromos sutarties ir jos pasekmių, abi šalys yra ekonomiškai stiprios, ir nėra ekonomiškai viena nuo kitos priklausomos, todėl suvokiančios sutarties pasirašymo padarinius, turi elgtis apdairiai ir išsiaiškinti pasirašomų dokumentų turinį bei sukuriamas pasekmes. Sutartys jas sudariusioms šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.), iš sutarčių kylančios prievoles turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymą ar sutarties nurodymus. Kaip bylos nagrinėjimo metu nurodė apeliantas, ir kaip buvo galima suprasti iš jo elgesio, jis sudarydamas sutartis, ir jų sudarymo metu žinodamas, jog po kažkurio laiko tarpo nutraukinės savo veiklos vykdymą dėl numatomų rangos darbų ir sudaromų sutarčių netęs, apie tai neinformavo ieškovo, priešingai, sąmoningai sudarinėjo sutartis ilgesniam laikotarpiui, per tai gaudamas geresnę kilimėlių nuomos kainą, kas rodo apelianto piktnaudžiavimą ir nesąžiningumą.  

15.3.                      Priešingai, nei teigia apeliantas, šalių sutartyje laisva valia sudarytas susitarimas dėl netesybų taikymo, nepažeidžiam jokių imperatyvių teisės normų, bei neprieštarauja viešajai tvarkai kaip, kad nepagristai bandoma teigti apeliaciniame skunde. Įstatymas numato šalių teisę susitarti dėl netesybų, sutarčių laisvės principas dėl to leidžia susitarti, todėl teisėtai sudaryta sutartis šalims turi įstatymo galią ir yra vykdytina bei teisiškai įpareigojanti.

15.4.                      Apeliantas apeliaciniame skunde kritikuoja pirmos instancijos teismą, jog pastarasis apelianto nuomone nukrypo nuo aktualios kasacinio teismo praktiko, nors pats apeliantas apeliacinį skundą grindžia kasacinio teismo praktika priimta visiškai netapačiose bylose, bei kartu sąmoningai ignoruoja kasacinio teismo 2013-04-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2013 pateiktus išaiškinimus, kurioje kasacinis teismas konstatavo, jog ieškovui pagrįstai buvo priteistos netesybos už kontrahento ankščiau laiko nutrauktą sutartį.

15.5.                      Ieškovas nurodo, jog visiškai negalima sutikti su apelianto pozicija, jog tarp šalių susiklostę santykiai, kurių reglamentavimui taikytini CK 6.721 str. 1 d. nuostatai. Šalių sutartis yra mišri, kurioje vyraujantis santykis ir elementas yra nuomos teisinių santykių, todėl šalių sutarčiai CK XXXV skyriaus nuostatos netaikytinos. Esant šioms aplinkybėms, šalys yra laisvos susitarti dėl jas tenkinančių sutarties sąlygų, tame tarpe ir dėl netesybų taikymo, kurios įvykus atitinkamiems juridiniams faktams šalims yra privalomos, nes dėl jų šalys susitarė. Apeliantas niekaip neįrodė ir nenurodė, kokioms įstatymų nuostatoms prieštarauja šalių raštinis susitarimas dėl netesybų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16.       Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

17.       Apeliacijos objektą sudaro teismo sprendimas, kuriuo konstatuota, jog šalių sudaryta sutartis yra mišri ir sutarties 4.2. punktas neprieštarauja imperatyviai CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatytai nuostatai.

18.       Byloje nustatyta, jog šalys 2017 m. gegužės 23 d. sudarė Paslaugų teikimo sutartį, kuria tiekėjas (ieškovas) įsipareigojo klientui (atsakovui) nuomoti kilimėlius už užmokestį ir keisti juos kaip numatyta pagal šią sutartį ir jos priedus (Sutarties 1.1. punktas); Klientas įsipareigojo mokėti mokestį už praėjusį aptarnavimo mėnesį, remiantis Sutarties priedais, pagal pateiktą PVM sąskaitą-faktūrą, per 10 kalendorinių dienų nuo jos gavimo dienos (Sutarties 2.1 punktas). Taip pat tarp ieškovo UAB „Berendsen Textile Service“ ir atsakovo UAB „Neringos restoranas“ 2017 m. liepos 17 d. buvo sudaryta Paslaugų teikimo sutartis, kuria tiekėjas (ieškovas) įsipareigojo klientui (atsakovui) nuomoti kilimėlius už užmokestį ir keisti juos kaip numatyta pagal šią sutartį ir jos priedus (Sutarties 1.1. punktas); Klientas įsipareigojo mokėti mokestį už praėjusį aptarnavimo mėnesį, remiantis Sutarties priedais, pagal pateiktą PVM sąskaitą-faktūrą, per 10 kalendorinių dienų nuo jos gavimo dienos (Sutarties 2.1 punktas) (e. b. priedo l. 3-4).

19.       Šalys Sutarties 4.2 p. nustatė, kad jei Klientas (atsakovas) nutraukia Sutartį, raštu pranešęs apie tai Tiekėjui (ieškovui) prieš 3 (tris) mėnesius (arba Sutartis nutraukiama dėl Kliento kaltės), nesibaigus Sutarties galiojimo terminui, jis privalo sumokėti netesybas – 50 proc. sumos, kurią būtų sumokėjęs Tiekėjui iki Sutarties galiojimo pabaigos. Šis punktas netaikomas, jei Klientas perduoda savo sutartinius įsipareigojimus trečiajai šaliai tokiomis pačiomis sutarties sąlygomis. Sutarties 4.3 p. nustatyta, kad bet kuri iš šalių turi teisę vienašališkai nutraukti šią sutartį, jei kita šalis kaltai pažeidžia sutarties normas ir šis pažeidimas daro tolesnį sutarties vykdymą negalimu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, jog atsakovui nusprendus vienašališkai nutraukti Sutartį dėl vien nuo jo priklausančių priežasčių, bet ne todėl, kad ieškovas paslaugas būtų teikęs netinkamai ar nekokybiškai, ieškovas remdamasis Sutarties 4.2 p. įgijo teisę į netesybas, kurios laikytinos iš anksto nustatytais ieškovo nuostoliais. Taip pat pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Sutarčių 4.2 punktas neprieštarauja CK 6.721 straipsnio 1 daliai, nes neriboja atsakovo teisės vienašališkai nutraukti sutartį, nustatydamas ieškovui mokėtinos kompensacijos dydį. Todėl atsakovo priešieškinį atmetė, o ieškinį patenkino.

20.       Apeliaciniame skunde apeliantas teigia, jog teismas neteisingai kvalifikavo kilusi ginčą, dėl ko neteisingai apelianto nuomone išsprendė ginčą. Apeliantas teigia, jog ginčas kilo dėl paslaugos gavėjo teises vienašališkai nutraukti atlygintinių paslaugų sutartį ir tokio nutraukimo pasekmių, dėl ko apelianto nuomone, šalys laisva valia ir geranoriškai sudarytos sutarties nuostatos, apelianto nuomone prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatomis, ir yra/turėtų būti pripažintos negaliojančiomis. Kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais sutinka.

21.       CK

22.       Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentais, jog ginčo sutarčiai taikytinas CK 6.721 straipsnio nuostatos, pagal kurias klientas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, nepaisydamas to, kad paslaugų teikėjas jau pradėjo ją vykdyti. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovas šiuo atveju taip pat neginčija atsakovo teisės nutraukti paslaugų teikimo sutartį. Tačiau tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovo pareigos mokėti sutartyje nustatytas netesybas už sutarties nutraukimą. Nors ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad ginčo sutarties sąlygos, šalių sutartos laisva valia ir nieko neverčiant. Tačiau pažymėtina, jog CK 6.157 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo, nepaisant to, kokia teisė – nacionalinė ar tarptautinė – šias normas nustato. Kadangi atlygintinų paslaugų nuostatos (CK 6.721 straipsnio 1 dalis) įtvirtina specifinę sutarties (jos atsisakymo) taisyklę, nustatančią besąlygišką kliento teisę atsisakyti sutarties, tai ji negali būti apribota ar panaikinta šalių susitarimu.

23.       Nagrinėjamu atveju ginčo sutarties 4.2 p. nustatyta, kad jei klientas (atsakovas) nutraukia Sutartį, raštu pranešęs apie tai tiekėjui (ieškovui) prieš 3 (tris) mėnesius (arba sutartis nutraukiama dėl kliento kaltės), nesibaigus sutarties galiojimo terminui, jis privalo sumokėti netesybas – 50 proc. sumos, kurią butų sumokėjęs tiekėjui iki sutarties galiojimo pabaigos. Kolegija atkreipia dėmesį, jog netesybos (bauda) yra civilinės atsakomybės forma (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Taigi, netesybos negali būti nustatytos už teisėtų veiksmų atlikimą, šiuo atveju – absoliučios teisės nutraukti sutartį įgyvendinimą. Atsižvelgdamas į tai, kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovas turi teisę reikalauti priteisti netesybas už tai, kad atsakovas pasinaudojo įstatyme įtvirtinta teise nutraukti paslaugų teikimo sutartį. Kitoks aiškinimas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, prieštarauja paslaugų sutarčių esmei, teisiniam reglamentavimui ir kasacinio teismo praktikai.

24.       Kolegija nurodo, jog minėtas CK 6.721 straipsnis taip pat įtvirtina vienašalio paslaugų sutarties nutraukimo padarinius, t. y. nutraukdamas sutartį klientas turi sumokėti paslaugų teikėjui kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, ir atlyginti kitas protingas išlaidas, kurias paslaugų teikėjas, norėdamas įvykdyti sutartį, padarė iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iš kliento momento. Jei yra laikomasi CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos, t. y. klientas praneša paslaugų teikėjui, kad sutartis yra nutraukiama, paslaugų gavėjo teisė vienašališkai nutraukti sutartį negali būti laikoma netinkamu sutartinių įsipareigojimų vykdymu ir negali būti laikoma sutarties pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. birželio 11 d. nutartis Nr. 3K-3-235/2007). Pagal kasacinio teismo nutartyse pateiktus išaiškinimus, susijusius su CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga sumokėti paslaugų kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, paslaugų teikėjas gali reikalauti atlyginti tik tiesioginius nuostolius. Galimybės reikalauti atlyginti negautas pajamas pagal paslaugų teikimo sutartį įstatyme nenumatyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-257/2007).

25.       Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog atsakovas 2017 m. liepos 28 d. pranešimu informavo ieškovą apie Sutarčių nutraukimą nuo 2017 m. rugsėjo 29 d., t. y. laikėsi CK 6.721 str. numatytos tvarkos pranešti apie sutarties nutraukimą. Ieškovas nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, jog minėto pranešimo negavo, ar kad įspėjimas apie sutarties nutraukimą buvo pateiktas per nepakankamą terminą ir sukėlė atitinkamų nuostolių. Duomenų, jog atsakovas nėra atsiskaitęs ieškovui už suteiktas paslaugas, byloje nėra. Ieškovas taip pat nepateikė įrodymų, jog turėjo kitų išlaidų, kurias patyrė norėdamas įvykdyti sutartį iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iš kliento momento.

26.       Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog ieškovas nepateikė jokių įrodymų ar argumentų apie turėtus tiesioginius nuostolius, kuriuos sukėlė atsakovo pasinaudojimas teise vienašališkai nutraukti sutartį. Ieškovo reikalavimas išimtinai buvo grindžiamas sutartyje nustatytomis baudinėmis netesybomis, kurios mokėtinos klientui pasinaudojus įstatyme įtvirtinta teise nutraukti sutartį prieš terminą. Kita vertus, sutarties 4.2 p. tekstas patvirtina, jog ieškovo reikalaujamos priteisti netesybos iš esmės siejamos su netiesioginiais nuostoliais - negautomis pajamomis, kurias būtų gavęs, jei atsakovas būtų nenutraukęs sutarties. Tačiau netesybų dalies, apimančios paslaugų tiekėjo negautas pajamas, priteisimas paslaugų teikėjui yra negalimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2013). Atkreiptinas dėmesys, jog paslaugų teikėjas (verslininkas) veikia savo rizika ir negali šios rizikos perkelti paslaugų gavėjui, reikalaudamas sumokėti negautas pajamas, kurias tikėjosi gauti. Paslaugų sutartyje negali būti nustatytos sąlygos, ribojančios paslaugų gavėjo teises, įtvirtintas įstatyme (tarp jų – teisę vienašališkai nutraukti sutartį), ar sunkinančios šių teisių įgyvendinimą.

27.       CK 6.157 str. 1 d. nustatyta, kad šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo. CK 1.80 str. nustato, jog imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. CK 6.721 str. 1 d. nuostatos laikytinos imperatyviomis. Šalys sudarydamos Paslaugų sutarčių 4.2 p. susitarė būtent dėl netesybų už anksčiau termino nutrauktas Paslaugų sutartis mokėjimo, kas prieštarauja imperatyvioms CK 6.721 str. 1 d. nuostatoms ir sudaro pagrindą pripažinti Paslaugų sutarčių 4.2 p. niekiniu ir negaliojančiu, kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms.

28.       Kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta kasacinio teismo praktika (civilinė byla Nr.3K-3-229/2013) vadovautasi nepagrįstai, nes faktinės aplinkybės nurodytoje kasacinio teismo byloje iš esmės skiriasi nuo šios konkrečios bylos faktinių aplinkybių. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2013 paslaugų gavėjas ne tik iki galo neatsiskaitė už suteiktas paslaugas (liko skolingas paslaugų teikėjui), bet ir pažeidė sudarytų sutarčių nuostatas, nes sutartys galėjo būti nutraukiamos tik abiejų šalių rašytiniu susitarimu, pranešus kitai šaliai prieš vieną mėnesį, tuo tarpu paslaugų gavėjas šio termino nesilaikė. Todėl nurodytoje kasacinio teismo byloje, priešingai, nei šioje byloje, net nebuvo keliamas paslaugų sutarties punkto, kuriame nustatyta, kad jeigu klientas nutraukia sutartį nesibaigus sutarties terminui, klientas privalo sumokti netesybas, teisėtumo klausimas (t. y. iš esmės skiriasi šių dviejų bylų įrodinėjimo dalykas bei šalių pasirinkti teisių gynimo būdai).

29.       Atsižvelgdamas į išdėstytą, kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias atlygintinių paslaugų teikimo sutarties nutraukimą ir netesybų priteisimą, kas sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – priešieškinį tenkinti, o ieškinį atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).

30.       Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

31.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 str. 5 d.).

32.       Atsižvelgiant į tai, kad teismo sprendimas naikinamas ir ieškovo reikalavimai atmetami, atitinkamai perskirstytinos šalių pirmosios instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos. Atsakovas pirmosios instancijos teisme patyrė 19 Eur žyminio mokesčio bei 3087,56 Eur teisinės pagalbos išlaidas. Šios išlaidos yra pagrįstos įrodymais ir neviršija rekomenduojamų dydžių, todėl priteistinos iš ieškovo.

33.       Atsakovas už apeliacinį skundą sumokėjo 38 Eur žyminio mokesčio ir 2057 Eur už apeliacinio skundo parengimą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas tenkintas, jo turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovo. 

34.       Byloje iš viso patirta 8,73 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, todėl iš ieškovo valstybės naudai priteistina ši suma (CPK 96 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

atsakovo UAB „Neringos restoranas“  apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškovo UAB „Berendsen Textile Service“  ieškinį atmesti.

Atsakovo UAB „Neringos restoranas“  priešieškinį patenkinti.

Pripažinti niekiniu ir negaliojančiu UAB „Berendsen Textile Service“  ir UAB „Neringos restoranas“ 2017 m. gegužės 23 d. ir 2017 m. liepos 17 d. sudarytų paslaugų (kilimėlių nuomos ir keitimo) teikimo sutarčių 4.2 punktą.

Priteisti iš ieškovo UAB „Berendsen Textile Service“, į. k. (duomenys neskelbtini), atsakovo UAB „Neringos restoranas“, į. k. (duomenys neskelbtini), naudai 19 Eur žyminio mokesčio ir 3087,56 Eur  bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovo UAB „Berendsen Textile Service“, į. k. (duomenys neskelbtini), atsakovo UAB „Neringos restoranas“, į. k. (duomenys neskelbtini), naudai 38 Eur žyminio mokesčio bei 2057 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovo UAB „Berendsen Textile Service“, į. k. (duomenys neskelbtini), 8,73 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, valstybės naudai.

Šis sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjos                                Andrutė Kalinauskienė

Eglė Surgailienė

Rūta Veniulytė-Jankūnienė