Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-27-606/2017
Teisėjas Eugenijus Antanauskas Teisminio proceso Nr. 1-06-3-00030-2016-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.4.6.1.; 2.4.6.5.2 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U O S P R E N D I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. sausio 19 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Editos Lapinskienės,
teisėjų Lino Pauliukėno, Remigijaus Preikšaičio,
sekretoriaujant Karolinai Gaubaitei,
dalyvaujant nukentėjusiajam M. B., jo atstovui advokatui Dainiui Žiedui,
išteisintajam A. R.,
gynėjai advokatei Daivai Ivanauskaitei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo M. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendžio, kuriuo A. R., gim. (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
M. B. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
A. R. buvo kaltinamas, bet išteisintas dėl to, kad 2016 m. balandžio 10 d., apie 1 val., būdamas taksi automobilyje, stovėjusiame prie namo, (duomenys neskelbtini), tyčia trenkė kumščiu taksi vairuotojui M. B. į dešinį skruostikaulį ir tokiu veiksmu nežymiai sutrikdė jam sveikatą.
Apeliaciniu skundu nukentėjusysis M. B. prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, A. R. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir paskirti šio straipsnio sankcijoje numatytą bausmę, priteisti 1000 Eur neturtinei žalai ir išlaidas advokato teisinei pagalbai atlyginti.
Nukentėjusiojo M. B. nuomone, nuosprendyje be pagrindo nesiremta jo nuosekliais parodymais, nes jis už melagingų parodymų davimą buvo įspėtas dėl atsakomybės, prisiekė. Apeliantas nurodo kad atvykęs pagal iškvietimą, palaukęs 5 minutes prie (duomenys neskelbtini), nesulaukęs kliento pradėjo važiuoti. Pamatęs porą sustojo paklausti, ar ne jie kvietė taksi. Keleiviams įlipus į automobilį, jam reikėjo sužinoti adresą, kur vežti, tačiau priekyje atsisėdęs A. R., akivaizdžiai būdamas paveiktas alkoholio, agresyviai reiškė pretenzijas, kad ilgai teko laukti, įžeidinėjo. Atvirkščiai, nei teigiama nuosprendyje, apeliantas matydamas, kad su neblaiviu A. R. išsiaiškinti nepavyks, kur juos vežti, paklausė J. R.. Tai sukėlė dar didesnį kaltinamojo įtūžį, jis ėmė grasinti smurtu. Tada apeliantas, siekdamas išvengti konflikto tęsinio, paprašė keleivių išlipti. Tada A. R. trenkė jam kumščiu į dešinįjį skruostikaulį ir išlipęs norėjo pasišalinti, bet to padaryti nesuspėjo dėl atvykusių kitų taksi vairuotojų, kurie jam užkirto kelią. Kaltinamasis A. R. neigė savo neteisėtus veiksmus. Jo versiją patvirtino ir sutuoktinė J. R., tačiau jos parodymus teismas vertino kaip nepatikimus dėl suinteresuotumo bylos baigtimi. Kaltinamasis ne tik neigė smūgio sudavimą, bet išgalvojo ir faktą, kad jis kvietė policiją, o tai parodo jo parodymų neteisingumą. Liudytojai J. J. ir Ž. J. smūgio sudavimo fakto nematė, tačiau į įvykio vietą atvyko pagal jo (M. B.) pagalbos šauksmą, jie šias aplinkybes ir patvirtino. Specialisto išvada taip pat patvirtina, kad jis buvo sužalotas, nustatytas dešinės pusės veido sumušimas su poodine kraujosruva, atsiradusia dėl poveikio kietu buku daiktu 2–3 dienos iki apžiūros. Tai papildomai patvirtina prie apeliacinio skundo pridedamas „Paciento, patyrusio traumą, apžiūros lapas“, kur užfiksuota, kad trauma patirta 2016 m. balandžio 10 d., (duomenys neskelbtini) ligoninės Skubios pagalbos skyriuje medikai atliko jo apžiūrą 02.11 val., nustatė sužalojimo pobūdį.
Apelianto nuomone, aptarti įrodymai patvirtina, kad jį sužalojo A. R.. Teigia, kad liudytojai matė, kad nuo smūgio sudavimo veidas buvo paraudęs, jis jiems paaiškino jų iškvietimo priežastį. A. R. siekis pasišalinti iš įvykio vietos, agresyvus elgesys, rodo, jog jis smūgį sudavė tik prieš pat jiems atvykstant. Be to, jis iš karto nuvyko į (duomenys neskelbtini) ligoninės Skubios pagalbos skyrių, kur po valandos jam diagnozavo veido sumušimą. Todėl, apelianto tvirtinimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad jis niekur kitur sužalotas nebuvo.
Apeliaciniame teismo posėdyje nukentėjusysis, jo atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis, jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Apeliaciniu skundu nukentėjusysis M. B. ginčijo įrodymų vertinimą ir faktinių bylos aplinkybių nustatymą.
Įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal teismų praktiką tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.
Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį A. R., pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad vienintelis įrodymas, patvirtinantis, kad nukentėjusysis M. B. galbūt kaltinime nurodytu metu patyrė sužalojimus yra specialisto išvada, tačiau specialisto išvada patvirtina patį sužalojimo faktą, tačiau nepaneigia aplinkybės, kad šį sužalojimą nukentėjusysis M. B. galėjo patirti ir prie kitų aplinkybių, liudytojai J. J. ir Ž. J. paties konflikto nematė.
Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas bylos aplinkybes įvertino neišsamiai ir nevisapusiškai, iš esmės nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Tai, jog liudytojai J. J. ir Ž. J. paties konflikto nematė, nereiškia, kad jų parodymai, vertinant juos visų byloje surinktų įrodymų visumoje, nėra reikšmingi nustatant faktines aplinkybes dėl nukentėjusiojo M. B. sužalojimo. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas tik paminėjo, kad liudytojai J. J. ir Ž. J. paties konflikto nematė, tačiau jų parodymų nevertino kartu su kitais byloje surinktais įrodymais, todėl neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei nepagrįstai padarė išvadą, jog A. R. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje.
Teisiamajame posėdyje kaltinamasis A. R. parodė, kad atvykus taksistui, jis paklausė, kodėl tiek ilgai jis neatvažiavo. Taksistas jam atsakė, kad reikia nurodyti tikslesnį adresą. Automobilyje vyko „aštrus“, „stiprus“ pokalbis, tačiau jis taksistui smūgio nesudavė, taksistas atsisakė vežti. Pavažiavęs 50 metų, A. R. teigimu, jis iš automobilio išlipo, netrukus prisistatė taksisto draugai, pradėjo jam grasinti, jis iškvietė policiją (b. l. 30).
Iš karto po įvykio 2016 m. balandžio 10 d. paaiškinime A. R. neneigė, kad pareiškė taksistui pretenzijas dėl to, kad ilgai neatvažiavo, jo teigimu, jis iš vairuotojo išgirdo nepadorių žodžių, o vėliau taksistas liepė iš automobilio išlipti, iškvietė daug kolegų, jie jam grasino. 2016 m. balandžio 13 d. paaiškinime A. R. taip pat patvirtino, kad su taksistu įvyko žodinis konfliktas, taksistas liepė iš automobilio išlipti. Jis su žmona išlipo iš taksi automobilio, žmona nuėjo atgal į pirtį, o jis pasiliko stovėti. Netrukus privažiavo gal penki taksi automobiliai, policija. A. R. teigimu, jis prieš taksistą nesmurtavo, jam netrenkė, tarp jų įvyko tik žodinis konfliktas (duomenys iš medžiagos, kuria remiantis atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą).
Teisiamajame posėdyje apklausta kaip liudytoja J. R. parodė, kad jai ir vyrui įlipus į taksi automobilį, vairuotojas piktu tonu pasakė, kad reikia tiksliau nurodyti adresą. Tarp jos vyro ir taksisto įvyko žodinis konfliktas. Taksistas pasakė, kad jų toliau neveš. Jokių smūgių automobilyje nebuvo. Ji iš automobilio išlipo ir nestovėjo, nes buvo šlapiais plaukais, todėl grįžo į pirtį, daugiau nieko nematė. Kai išėjo į lauką, matė, kad buvo privažiavę daug taksistų, buvo atvykę policijos pareigūnai (b. l. 30). Liudytoja J. R. analogiškai nurodė ir 2016 m. balandžio 15 d. paaiškinime Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos miesto PK VP skyriaus Šiaurinės policijos nuovados viršininkui (duomenys iš medžiagos, kuria remiantis atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą).
Iš aptartų kaltinamojo A. R. ir liudytojos J. R. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje ir paaiškinimų Klaipėdos apskrities VPK nustatyta, kad įvykio dieną tarp A. R. ir taksi vairuotojo M. B. įvyko aršus žodinis konfliktas, A. R. išreiškė nepasitenkinimą, kad taksi ilgai neatvažiavo. Tiek A. R., tiek ir jo sutuoktinė J. R. tvirtino, kad A. R. taksi vairuotojui M. B. smūgių nesudavė. Tačiau tokie kaltinamojo A. R. parodymai vertintini kaip jo gynybos pozicija, tokios pat pozicijos, siekdama padėti išvengti atsakomybės, laikėsi ir kaltinamojo sutuoktinė, apklausta kaip liudytoja J. R., kadangi jų parodymai ir paaiškinimai prieštarauja ne tik nukentėjusiojo M. B. teisiamajame posėdyje duotiems parodymams ir pirminiame paaiškinime policijai nurodytoms aplinkybėms dėl pavartoto smurto prieš nukentėjusįjį M. B., bet ir kitiems byloje surinktiems įrodymams.
Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis M. B. parodė, kad kaltinamasis A. R. netinkamai pradėjo elgtis nuo pat pradžių, kai įsėdo į taksi automobilį. A. R. jį įžeidinėjo, jam paklausus su A. R. važiavusios moters, kur juos vežti, A. R. liepė užsičiaupti. Paklausus dar kartą, kokiu adresu nuvežti, A. R. pasakė, kad jeigu jis tars dar žodį, gaus į snukį. M. B. sustojo ir liepė išlipti iš taksi automobilio. Tada A. R. sudavė jam smūgį į dešinį žandą ir iš automobilio išlipo. M. B. iškvietė savo kolegas, policiją. Policijos pareigūnams parašė pareiškimą, su policijos pareigūnų siuntimu nuvyko į ligoninę (b. l. 30).
Iš nukentėjusiojo M. B. teisiamajame posėdyje duotų ir aptartų parodymų taip pat nustatyta, kad tarp M. B. ir A. R. įvyko žodinis konfliktas, dėl to jis ir paprašė, kad A. R. ir jo sutuoktinė išliptų iš automobilio. Šių aplinkybių nepaneigė ir kaltinamasis A. R. bei liudytoja J. R.. Tačiau iš M. B. parodymų matyti, kad jam paprašius A. R. ir J. R. išlipti iš taksi automobilio, A. R. tik tada trenkė M. B. į dešinę veido pusę. Šiuo atveju abejoti nukentėjusiojo M. B. parodymais, kad A. R. jam trenkė į veidą, nėra jokio pagrindo. Akcentuotina, kad aptartos aplinkybės nepaneigia to, kad M. B. dėl žodinio konflikto su klientais, policijos pareigūnų nebūtų kvietęs, dėl to, kad A. R. buvo agresyviai nusiteikęs, M. B. tik atsisakė jį vežti, liepė išlipti iš automobilio. Tačiau po to, kai A. R. pavartojo prieš jį fizinį smurtą, M. B. iš karto iškvietė ne tik policijos pareigūnus, bet prašė pagalbos ir savo kolegų taksistų. Kad tarp nukentėjusiojo M. B. ir kaltinamojo A. R. įvyko ne tik žodinis konfliktas, bet kaltinamasis A. R. nukentėjusiajam M. B. sudavė ir smūgį į veidą, parodo ir kiti byloje surinkti bei teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai.
Iš Klaipėdos apskrities VPK 1-os kuopos mobilaus būrio vyriausiojo patrulio R. L. tarnybiniame pranešime užfiksuotų duomenų nustatyta, kad 2016 m. balandžio 10 d., apie 1.15 val., buvo gautas pranešimas, kad prie (duomenys neskelbtini) namo sumuštas taksistas. Atvykus į įvykio vietą, M. B. paaiškino, kad įlipęs vyriškis į taksi automobilį jį įžeidinėjo ir trenkė į veidą, dėl įvykio jis rašys pareiškimą (duomenys iš medžiagos, kuria remiantis atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą).
Iš minėtame tarnybiniame pranešime užfiksuotų aplinkybių aiškiai matyti, kad policijos pareigūnai gavo iškvietimą ne dėl to, kad tarp kliento A. R. ir taksisto M. B. įvyko žodinis konfliktas, o būtent dėl to, kad buvo sumuštas taksistas. Policijos registruojamų įvykių registro kortelėje užfiksuoti duomenys patvirtina, kad taksi vairuotojas paskambinęs policijai skundėsi, jog jį ką tik sumušė klientai – įtariamieji vyras ir moteris (b. l. 60).
Iš karto po įvykio pareiškime Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos miesto PK nukentėjusysis M. B. nurodė, kad 2016 m. balandžio 10 d. 1 val., gavo iškvietimą atvykti prie (duomenys neskelbtini). Tik įlipęs į automobilį, vyriškis pradėjo jį įžeidinėti, buvo nusiteikęs agresyviai, teigė, kad buvo priverstas laukti, nuo vyriškio sklido alkoholio kvapas. Vyriškio paklausus, kur vežti, vyriškis keikėsi, grasino trenkti. M. B. supratęs, kad tokį keleivį vežti bus neįmanoma, paprašė jo išlipti, tada vyriškis jam trenkė į dešinį skruostikaulį. Po suduoto smūgio, jis nedelsdamas paskambino policijai, kreipėsi pagalbos į kolegas taksistus, kurie sulaikė bandantį pasišalinti vyriškį (duomenys iš medžiagos, kuria remiantis atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą). Pažymėtina, kad 2016 m. balandžio 16 d. 1.33 val. kaltinamajam A. R. buvo nustatytas 1,02 promilės neblaivumas (duomenys iš medžiagos, kuria remiantis atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą).
Teisiamajame posėdyje apklaustas kaip liudytojas J. J. patvirtino, kad gavo kolegos pagalbos iškvietimą. Jis pirmasis atvyko į įvykio vietą po minutės laiko, matė, kad kolega M. B. buvo užsiėmęs už veido dešinės pusės, sakė, kad kaltinamasis sudavė jam į veidą ir bandė pasišalinti. Į įvykio vietą atvyko daugiau kolegų, kaltinamąjį apsupo automobiliais. Netrukus atvyko policijos pareigūnai. Liudytojas J. J. matė, kad kaltinamasis buvo girtas ir aršus, vartojo daug keiksmažodžių (b. l. 31).
Teisiamajame posėdyje apklaustas kaip liudytojas Ž. J. taip pat patvirtino, kad jis atvyko į įvykio vietą, gavęs pagalbos iškvietimą. Įvykio vietoje jau buvo daug taksistų, konflikto jau nebebuvo (b. l. 31).
Iš policijos ataskaitos duomenų nustatyta, kad iš (duomenys neskelbtini) ligoninės buvo gauti duomenys, jog 2016 m. balandžio 10 d., apie 2.11 val., M. B. kreipėsi į ligoninę dėl to, kad 2016 m. balandžio 10 d., apie 1 val., prie (duomenys neskelbtini), buvo sumuštas nepažįstamo asmens. M. B. diagnozuotas veido sumušimas (duomenys iš medžiagos, kuria remiantis atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą).
2016 m. balandžio 12 d. specialisto išvadoje Nr. G 658/2016(03) konstatuota, kad apžiūros metu stebėta poodinės kraujosruvos spalva, įrašai tyrimui pateiktuose med. dokumentuose leidžia teigti, kad veido dešinės pusės sumušimą M. B. galėjo patirti maždaug prieš 2–3 paras iki objektyvios apžiūros, galbūt 2016 m. balandžio 10 d. pirmoje pusėje. M. B. nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymo mastas (duomenys iš medžiagos, kuria remiantis atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą).
Bylos duomenimis nenustatyta, kad M. B. ir A. R. vienas kitą būtų pažinoję iš anksčiau, todėl akivaizdu, kad M. B. jokio išankstinio nusistatymo prieš A. R. neturėjo, jam apkalbėti A. R. nebuvo jokio pagrindo. To neparodė ir pats kaltinamasis A. R. bei jo sutuoktinė J. R.. Iš aptartų duomenų visumos aiškiai matyti visa įvykių seka, kad nukentėjusysis M. B. būtent po to, kai kaltinamasis A. R. jam sudavė smūgį į veidą, iš karto iškvietė policijos pareigūnus ir kolegas taksistus. Pažymėtina, kad apklaustas kaip liudytojas Ž. J. parodė tik tai, ką jis pats matė, t. y., kai jis atvyko į įvykio vietą, jau buvo susirinkę daug taksistų. Tačiau pirmasis į įvykio vietą atvykęs taksistas J. J. matė, kad M. B. buvo užsiėmęs už veido dešinės pusės. Akcentuotina, kad policijos pareigūnai pagal iškvietimą atvyko į įvykio vietą būtent dėl to, jog buvo pranešta, kad sumuštas taksistas, tokie duomenys, kaip jau buvo minėta, užfiksuoti ir policijos registruojamų įvykių duomenų registro kortelėje. Nukentėjusysis M. B. atvykusiems policijos pareigūnams išsamiai nurodė visas įvykio aplinkybes, taip pat, kad kaltinamasis A. R. jam trenkė į veidą. Analogiškai A. B. nurodė ir raštiškame paaiškinime Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos miesto PK. Parašęs paaiškinimą, M. B. iš karto nuvyko į (duomenys neskelbtini) ligoninę, kur 2.11 val. jam buvo diagnozuotas veido sumušimas, o specialisto išvadoje Nr. G 658/2016(03) konstatuota, kad M. B. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Pažymėtina, kad (duomenys neskelbtini) ligoninėje M. B. objektyviai nustatyta diagnozė – veido sumušimas ir specialisto išvadoje užfiksuota aplinkybė, jog ir po dviejų dienų, t. y. 2016 m. balandžio 12 d. M. B. apžiūros metu buvo nustatytos kraujosruvos dešinėje veido pusėje, visiškai patvirtina ir liudytojo J. J. teisiamajame posėdyje duotus parodymus dėl to, kad jis įvykio vietoje matė, jog M. B. buvo užsiėmęs už veido dešinės pusės.
Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybės, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo sutikti su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad byloje esantys įrodymai ir jų visuma neleidžia daryti kategoriškos ir neginčijamos išvados, jog minėtoje specialisto išvadoje nustatytą sužalojimą nukentėjusysis patyrė dėl neteisėtų ir tyčinių kaltinamojo A. R. veiksmų, ir konstatuoja, kad A. R. 2016 m. balandžio 10 d., apie 1 val., būdamas taksi automobilyje, stovėjusiame prie namo, (duomenys neskelbtini), tyčia trenkė kumščiu taksi vairuotojui M. B. į dešinį skruostikaulį, taip nežymiai sutrikdė jam sveikatą ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
Skirdamas bausmę, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnio 2 dalis), į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, į kaltinamojo A. R. asmenybę, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą (BK 59 straipsnis). Kaip jau buvo minėta, kaltinamajam A. R. iš karto po įvykio buvo patikrintas neblaivumas, jam nustatytas 1,02 promilės girtumas, jis elgėsi agresyviai, todėl nėra pagrindo abejoti tuo, kad kaltinamajam A. R. nustatytas neblaivumas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, ir ši aplinkybė, t. y. kad A. R. padarė nusikalstamą veiką, apsvaigęs nuo alkoholio, pripažintina jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
Skirdamas bausmę A. R., teismas privalo atsižvelgti ir į bausmės paskirtį, kiekvienu atveju įvertinti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, ar asmuo bus pakankamai nubaustas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).
Kaltinamasis A. R. anksčiau neteistas, dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau padarė tyčinę nusikalstamą veiką žmogaus sveikatai, kaip vienai iš labiausiai teisės ginamų vertybių, priskiriamą prie nesunkių (BK 11 straipsnio 3 dalis) nusikaltimų, sužalojo nukentėjusįjį M. B. jam atliekant darbines funkcijas.
Atsižvelgdamas į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, kaltinamojo A. R. asmenybę, į jo nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, apeliacinės instancijos teismas turi pagrindo manyti, kad BK 41 straipsnyje deklaruojama bausmės paskirtis – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, tinkamai ir veiksmingai jį nubausti, paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bus pasiekta A. R. už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, paskyrus griežtesnę negu švelniausia šio straipsnio sankcijoje numatyta bausmės rūšį – laisvės apribojimą (BK 48 straipsnio 1 dalis), nustatant didesnį negu BK 48 straipsnio 2 dalyje numatytas minimalus laisvės apribojimo bausmės dydį (BK 48 straipsnio 2 dalis), kartu įpareigojant paskirtos laisvės apribojimo bausmės atitinkamu laikotarpiu tam tikru laiku būti namuose (BK 48 straipsnio 6 dalies 1 punktas).
Apeliaciniu skundu nukentėjusysis M. B. prašo priteisti iš kaltinamojo A. R. 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Dėl to asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.
Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kita. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (CK 6.250 straipsnis) nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Įvertindamas neturtinę žalą pinigais, teismas turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsniu, bet ir 6.251 straipsnio 2 dalyje bei 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais.
Neturtinės žalos dydžio nustatymui ir teisingam atlyginimui yra svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Civilinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų vertybių. Priteisiant neturtinę žalą tai gali būti padaroma nustatant teisingą neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant vien į šias pažeistas vertybes. Jeigu kaltė pasireiškia didžiausio pavojaus visuomenei forma – darant tyčinį smurtinį nusikaltimą asmeniui, neturtinę žalą padariusio asmens tokiu būdu pasireiškusi kaltė sudaro prielaidas neturtinės žalos dydį nustatyti didesnį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad jeigu neturtinė žala padaryta dėl asmens sveikatos, kaip vienos iš labiausiai teisės ginamų vertybių, sužalojimo, o kaltė dėl sveikatos sužalojimo išreikšta tyčiniais smurtiniais brutaliais veiksmais, tai šie neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai yra esminiai ir nelaikytini lygiaverčiais su kitais, tokiais kaip kartu padarytos turtinės žalos dydis ir jos atlyginimo aplinkybės, žalą padariusio asmens turtinė padėtis ar kiti (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Taip pat teismų praktikoje pripažįstama, kad veikiant tyčia, t. y. siekiant, kad nukentėjusysis patirtų kančias, pažeminimą, stresą ir panašiai, yra padaroma kur kas didesnė žala nei neatsargios kaltės atveju.
Šiuo atveju neturtinė žala buvo padaryta dėl nusikaltimo žmogaus sveikatai (BK 140 straipsnio 1 dalis), nukentėjusiojo M. B. sveikata buvo sutrikdyta nežymiai.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad suformuota teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje yra pakankamai įvairi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-452/2014 ir kitos), tačiau kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios. Nustatant nukentėjusiajam M. B. neturtinės žalos dydį atsižvelgtina į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, pasekmes – kaltinamasis A. R. padarė tyčinį nusikaltimą, t. y. sudavė nukentėjusiajam smūgį į veidą ir taip nežymiai jį sužalojo, be to, nukentėjusiajam M. B. atliekant darbines funkcijas. Kita vertus, M. B. padarytas sužalojimas nesukėlė kokių nors didesnių sveikatos pakitimų, tačiau nėra jokio pagrindo abejoti tuo, kad nukentėjusysis M. B. dėl prieš jį pavartoto smurto patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir dvasinius išgyvenimus, neabejotinai po tokio įvykio, dirbdamas taksisto darbą, jis jautė ir galbūt dar jaučia stresą, patiria nesaugumo jausmą. Šios aplinkybės neišvengiamai sąlygojo emocinį sukrėtimą.
Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgdamas į teismų praktiką baudžiamosiose bylose, esant tokiai pat nuteistojo kaltės rūšiai (tyčia), panašaus pavojingumo veikai (nusikaltimas žmogaus sveikatai), pasekmėms (padarytas sužalojimas nesukėlė kokių nors didesnių sveikatos pakitimų), apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog priklausomai nuo aptartų reikšmingų bylos aplinkybių, nukentėjusiajam nustatytinas neturtinės žalos dydis 200 Eur. Šiuo atveju dar kartą akcentuotina, kad nukentėjusiajam nustatytas neturtinis žalos dydis turi būti proporcingas patirtiems dvasiniams išgyvenimams, lyginant juos su patirtais dėl tyčinių nusikaltimų žmogaus sveikatai išgyvenimais, kai padaromas tokio pat, t. y. nežymaus sveikatos sutrikdymo masto sužalojimas, tačiau dėl to atsiranda kokių nors žymesnių, nei kraujosruvos atsiradimas veide, pasekmių.
Nukentėjusysis M. B. apeliacinės instancijos teismui pateikė pinigų priėmimo kvitą, patvirtinantį, kad jis advokatui D. Žiedui už suteiktas teisines paslaugas sumokėjo 200 Eur (b. l. 49), šias išlaidas prašė priteisti iš kaltinamojo A. R..
Pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-374/2012 ir kitos). Priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas.
Pažymėtina, kad nukentėjusiojo apeliacinis skundas buvo paduotas dėl pirmosios instancijos teismo skundžiamu nuosprendžiu neteisingai nustatytų faktinių bylos aplinkybių ir neturtinės žalos priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiojo M. B. apeliacinį skundą tenkina iš dalies, t. y. sumažina tik neturtinės žalos dydį. Nustatydamas proceso išlaidų dydį, apeliacinės instancijos teismas įvertintina tai, kad apeliaciniame skunde buvo ginčijamos nusikalstamos veikos faktinės bylos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismas iš esmės priima naują nuosprendį – A. R. pripažįsta kaltu padarius nusikalstamą veiką, už kurią skundžiamu nuosprendžiu jis buvo išteisintas, todėl atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, prašomos priteisti 200 Eur dydžio proceso išlaidos už advokato D. Žiedo apeliacinio skundo surašymą ir nukentėjusiojo atstovavimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra proporcingos suteiktų teisinių paslaugų dydžiui.
Taip pat nukentėjusysis M. B. turėjo 100 Eur išlaidų už advokato R. Tumėno privataus kaltinimo skundo surašymą pirmosios instancijos teismui (b. l. 7), kurias prašė priteisti iš kaltinamojo A. R.. Kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad nukentėjusiojo M. B. privataus kaltinimo skunde nurodyti kaltinimai yra pagrįsti, A. R. pripažintinas kaltu ir nuteistinas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Akivaizdu, kad nukentėjusysis, siekdamas apginti savo teises, tam, kad būtų surašytas privataus kaltinimo skundas, turėjo teisę pasinaudoti advokato pagalba, o prašoma priteisti 100 Eur dydžio suma už nukentėjusiajam suteiktas teisines paslaugas yra visiškai proporcinga suteiktoms paslaugoms.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyrius pateikė apeliacinės instancijos teismui pažymą, patvirtinančią 87,20 Eur dydžio išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo kaltinamajam A. R. nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka (b. l. 79).
Lietuvos Respublikos BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.
Lietuvos Respublikos BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kada gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo kaltinamojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis Nr. 2K-322/2014 ir kitos). Šiuo atveju pažymėtina, kad nukentėjusiojo M. B. apeliaciniame skunde buvo ginčijamos nusikalstamos veikos faktinės bylos aplinkybės, t. y. apeliacinis skundas buvo paduotas išteisintojo A. R. padėtį bloginančiais pagrindais, privataus kaltintojo pusę, t. y. nukentėjusįjį apeliacinės instancijos teismo posėdyje atstovavo advokatas, todėl siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo užtikrinta ir kaltinamojo gynyba. Esant aptartoms aplinkybėms, išlaidos už kaltinamajam A. R. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo neišieškotinos.
Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendis naikintinas ir, neperžengiant apeliacinio skundo ribų – nepabloginant išteisintojo A. R. padėties labiau negu to prašoma nukentėjusiojo M. B. apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3, 4 dalys), priimtinas naujas nuosprendis.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 329 straipsnio 2 punktu, kolegija
n u s p r e n d ž i a :
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendį A. R. panaikinti ir priimti naują nuosprendį.
A. R. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį šešių (6) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant tris (3) mėnesius paskirtos laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu (BK 48 straipsnio 1, 2 dalys, 6 dalies 1 punktas).
Priteisti iš nuteistojo A. R. nukentėjusiajam M. B. 200 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą civilinio ieškinio dalį atmesti.
Iš nuteistojo A. R. priteisti nukentėjusiajam M. B. 300 Eur proceso išlaidų už suteiktas teisines paslaugas.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus prašymą dėl 87,20 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistojo A. R. atmesti.
Kolegijos pirmininkė Edita Lapinskienė
Teisėjai Linas Pauliukėnas
Remigijus Preikšaitis