(S)                            Civilinė byla Nr. 3K-3-591/2008

                                                                                                     Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                     126.5; 126.7

                                                 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2008 m. gruodžio 8 d.

Vilnius

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės ir Algio Norkūno (pranešėjas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo bankrutuojančios individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centro bankroto administratoriaus UAB „Audersima“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. balandžio 28 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal įmonės bankroto administratoriaus prašymą pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto; bankroto byloje dalyvaujantys asmenys: ieškovai – AB Turto bankas, VSDFV Marijampolės skyrius, Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija; atsakovai – V. M., S. M.; trečiasis asmuo – Marijampolės miesto savivaldybės Turto valdymo skyrius.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :                                           I. Ginčo esmė

           

Individualiai įmonei V. ir S. M. prekybos centrui 2004 m. kovo 22 d. iškelta bankroto byla. Teismas 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartimi patvirtino įmonei pareikštų kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą. Dalis patvirtintų finansinių reikalavimų buvo peržiūrimi teisme apeliacine ir kasacine tvarka, dalis – tikslinami, dėl kai kurių peržiūrėjimo ar patikslinimo dar vyksta ginčai teisme. Bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimas 2005 m. gruodžio 6 d. nusprendė: 1) nesudaryti taikos sutarties pagal pasiūlytą projektą; 2) įpareigoti bankroto administratorių kreiptis į teismą su prašymu dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto.

Įmonės bankroto administratorius kreipėsi į teismą su šiuo prašymu, teigdamas, kad nėra jokių kliūčių pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto. Pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 30 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta įmonę bankrutavusia ir priima nutartį ją likviduoti, jeigu per tris mėnesius nuo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos nebuvo priimta nutartis dėl taikos sutarties sudarymo ir jeigu teismas šio termino nepratęsė. Teismo nutartis dėl kreditorių reikalavimų patvirtinimo yra įsiteisėjusi, nutartis dėl taikos sutarties patvirtinimo nustatytu terminu nepriimta. Ta aplinkybė, kad iki šiol yra ginčijami ar tikslinami kai kurie patvirtinti kreditorių reikalavimai, nėra kliūtis patenkinti prašymo, nes pagal ĮBĮ 26 straipsnį kreditorių reikalavimai tikslinami iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Sprendimas dėl įmonės pabaigos priimamas atlikus įstatymo nustatytas įmonės likvidavimo procedūras, kurias galima pradėti tik teismui nutartimi pripažinus įmonę bankrutavusia ir priėmus nutartį ją likviduoti. Taigi teismo sprendimas likviduoti įmonę neužkerta kelio kreditoriams tikslinti savo reikalavimus įmonės likvidavimo metu ir neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms.

        

                                II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

 

Kauno apygardos teismas 2008 m. balandžio 28 d. nutartimi įmonės bankroto administratoriaus prašymą atmetė. Teismas nurodė, kad prašymas negali būti tenkinamas, nes byloje yra duomenų, jog iki šiol neišspręsti teisme ginčai dėl dalies kreditorių finansinių reikalavimų. Pagal ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalį negalima priimti prašomo procesinio sprendimo, nes teismas, pripažinęs įmonę bankrutavusia ir priimdamas nutartį ją likviduoti dėl bankroto, patvirtina kiekvieno kreditoriaus patikslintų reikalavimų sumą

Teismas pažymėjo, kad 2008 m. vasario 14 d. teismo nutartimi buvo atmestas analogiškas bankroto administratoriaus prašymas. Nors nė viena iš šioje nutartyje nurodytų kliūčių nepašalinta, administratorius vėl teikia tokį patį prašymą. Administratorius neteisingai nurodo, kad jo teikiami prašymai dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto yra nesprendžiami. Jie yra netenkinami, nurodant, kad neišspręsti kreditorių finansinių reikalavimų dydžio klausimai. Neišsprendus klausimo dėl kreditorių finansinių reikalavimų dydžio, neaišku, kiek balsų kreditorių susirinkime įgis kreditoriai, kurių reikalavimai yra tikslinami, ir ar, jeigu pasikeis kreditorių balsų skaičius, nebus priimtas sprendimas dėl taikos sutarties sudarymo. ĮBĮ 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tvirtinami tie kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, kurie susiję su bankroto procesu (nesumokėti mokesčiai, kitos privalomosios įmokos, darbo užmokestis darbuotojams). Tuo tarpu ginčas vyksta dėl kreditorių reikalavimų, kurie susidarė iki bankroto bylos iškėlimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi įmonės bankroto administratoriaus atskirąjį skundą, 2008 m. liepos 3 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su teismo išvada, kad, kol vyksta ginčai teisme dėl kreditorių reikalavimų, negalima taikyti ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalies ir pripažinti įmonės bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ĮBĮ septinto skirsnio normomis, reglamentuojančiomis bankrutavusios įmonės likvidavimo procesą, ne vieno klausimo sprendimas, taip pat ir nagrinėjant klausimą dėl turto pardavimo, yra perduotas kreditorių dispozicijon, todėl administratoriaus argumentai, kad teismo nutartimi yra užkertamas kelias sparčiau parduoti turtą ir atsiskaityti su kreditoriais, leidžia spręsti, jog tokiu būdu gali būti pažeisti atskirų kreditorių interesai. Be to, pagal ĮBĮ šeštojo skirsnio, reglamentuojančio taikos sutarties sudarymą bankroto procese, nuostatas, sprendžiant šį klausimą, taip pat turi būti aiškus kreditorių ir jų reikalavimų sąrašas, tuo tarpu aplinkybė, kad dėl atskirų kreditorių reikalavimų dydžio iki šiol yra ginčijamasi, leidžia spręsti, jog taikaus kreditorių susitarimo nėra, priešingu atveju, pasiekus abipusių (skolininko bei kreditorių) susitarimų dėl nuolaidų, yra neužkirstas kelias atsisakyti reikalavimų ar taikiai baigti procesus ginčuose dėl kreditorių reikalavimų. Administratoriaus prašymui pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto būtų neužkirstas kelias tuo atveju, jeigu klausimas kiltų dėl nebaigtų nagrinėti bylų pagal bankrutuojančios įmonės ieškinius dėl turto išreikalavimo, lėšų priteisimo, nes įmonės likvidavimo procese turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl skolininko reikalavimo teisių perleidimo (CPK 185 straipsnis, ĮBĮ 31, 33 straipsniai).

 

 

                                       III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu įmonės bankroto administratorius prašo panaikinti teismų nutartis ir priimti naują nutartį – patenkinti prašymą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto. Kasatoriaus nuomone, teismai nukrypo nuo šios kategorijos bylose suformuotos teismų praktikos. Skundas grindžiamas šiais argumentais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime išaiškino, kad: 1) teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškuose bylose; 2) žemesnės instancijos teismai yra saistomi aukštesnės instancijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; 3) teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina. Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdami klausimą dėl nutarčių pripažinti įmonę bankrutavusią ir likviduotina dėl bankroto priėmimo, suformavo tokią praktiką:

1) Kauno apygardos teisme nagrinėtoje bankroto byloje įmonės bankroto administratorius pareiškė prašymą pripažinti įmonę bankrutavusią ir likviduotina dėl bankroto. Teismas nutartimi sustabdė prašymo nagrinėjimą, nurodydamas, kad bankroto byloje nėra galutinai patvirtinti visi kreditorių reikalavimai. Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. balandžio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-257/2007, nurodė, kad nesutinka su apygardos teismo motyvu, jog būtina stabdyti bankroto administratoriaus prašymo nagrinėjimą dėl to, kad neišspręstas visų kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimas. Teisėjų kolegija nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalies normą, pažymėjo, kad terminas kreditorių reikalavimams pareikšti nėra naikinamasis, teismas gali ir vėliau pateiktus ar patikslintus reikalavimus priimti iki nutarties nutraukti bankroto bylą ar sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo pagal ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas nė vienoje civilinėje byloje aiškindamas šią teisės normą, taip pat nurodė, kad kreditorių reikalavimai, susidarę iki bankroto bylos iškėlimo, gali būti priimami ir po nutarties pripažinti įmonę likviduojama dėl bankroto (Lietuvos apeliacinio teismo 2002 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-96/2002; 2005 m. liepos 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-350/2005; 2006 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje  Nr. 2-111/2006; 2006 m. liepos 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-394/2006; 2006 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-655/2006). Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nėra pagrindo sustabdyti įmonės bankroto administratoriaus prašymo nagrinėjimą, nes kreditorių reikalavimai teismo gali būti tvirtinami ir po nutarties pripažinti įmonę likviduojama dėl bankroto priėmimo;

2) Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. gruodžio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2005, analogišku klausimu laikėsi tokios pačios pozicijos: įvykusį kreditorių reikalavimų patvirtinimą siejo ne su paskutiniu kreditoriaus reikalavimo patvirtinimu, o su ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatytais terminais kreditorių reikalavimams pareikšti. Tai reikštų, kad ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas sietinas su teismo nutarties, kuria patvirtinami kreditorių reikalavimai, pareikšti per ĮBĮ 10 straipsnyje nustatytą terminą, įsiteisėjimu.

Nagrinėjamoje byloje nėra jokių aplinkybių, dėl ko teismų praktiką tokio pobūdžio bylose būtų objektyviai būtina koreguoti. Teismai turėjo vadovautis Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, kuriose suformuota teismų praktika sprendžiant klausimą dėl ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų buvimo konstatavimo priimant sprendimą pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto. Apeliacinės instancijos teismas neargumentavo ir nenurodė, kodėl šioje byloje yra kuriami nauji teismo precedentai. Skundžiami teismų procesiniai sprendimai, kaip neteisėti ir nepagrįsti, turi būti panaikinti.

 

Prisidėjimu prie kasacinio skundo ieškovas AB Turto bankas sutinka su skundo argumentais ir prašo skundą tenkinti.

 

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovai V. M. ir S. M. prašo skundo netenkinti, teismų nutartis palikti nepakeistas. Atsakovų nuomone, kasatorius nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2005, nes šios ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi skiriasi. Joje buvo sprendžiamas kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimas, o ne galimybė pripažinti įmonę bankrutavusia, kai didžioji dalis pareikštų kreditorių reikalavimų dar nepatvirtinta. Taip pat  kasatorius nepagrįstai teigia, kad Lietuvos apeliacinis teismas analogiškose bylose laikėsi priešingos, nei nusprendė teismai, pozicijos. Skunde nurodytos Lietuvos apeliacinio teismo nutartys priimtos vertinant kreditorių reikalavimų, atsiradusių iki bankroto bylos iškėlimo, priėmimo klausimą, konstatuojant, kad kreditorių reikalavimai, susidarę iki bankroto bylos iškėlimo, gali būti priimami ir po nutarties pripažinti įmonę likviduojama dėl bankroto priėmimo. Nagrinėjamu atveju byloje nesprendžiamas papildomų (laiku nepateiktų) kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimas, o sprendžiamas įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto klausimas. Dėl to nurodomi Lietuvos apeliacinio teismo sprendimai nelaikytini precedentais šioje byloje. Be to, pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktą kasacijos pagrindas yra nukrypimas nuo ne visų teismų suformuotos praktikos, bet tik nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Pripažinti įmonę bankrutavusia šiame bankroto bylos etape negalima, nes byloje galutinai nepatvirtinta didžioji dalis kreditorių reikalavimų, dėl kurių vyksta teisminiai ginčai (tokie reikalavimai sudaro apie 94,2 proc. visų kreditorių reikalavimų); būtų pakenkta kreditorių interesams ir pažeistas ĮBĮ įtvirtintas bankroto proceso eiliškumas. Nuo ateityje patvirtintų kreditorių reikalavimų dydžio gali priklausyti kreditorių balsų skaičius ir atitinkamai galimybė sudaryti taikos sutartį ĮBĮ 28 straipsnyje nustatyta tvarka. Be to, pasibaigus teisminiams ginčams dėl kreditorių reikalavimų, gali paaiškėti, jog bankroto byla buvo iškelta neteisėtai, pažeidžiant ĮBĮ normas. Priėmus sprendimą leisti pripažinti įmonę bankrutavusia, kol nepatvirtinta didžioji dalis kreditorių reikalavimai, būtų nukrypta nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos, užtikrinančios atskirų bankroto bylos stadijų tęstinumą, visų (o ne atskirų) kreditorių ir bankrutuojančios įmonės savininko teisėtų interesų apsaugą. Taigi teismai teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir pagrįstai netenkino bankroto administratoriaus prašymo pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

                                        IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

            Kasacinio nagrinėjimo dalykas šioje byloje yra Įmonių bankroto įstatymo teisės normų, reglamentuojančių bankrutuojančios įmonės pripažinimą bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto bei su šia procedūra susijusių kitų šio įstatymo normų, aiškinimas ir taikymas.

 

 

Dėl kreditorių reikalavimų, atsiradusių iki bankroto bylos iškėlimo dienos, tvirtinimo ir tikslinimo

 

ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad  kreditorių reikalavimus tvirtina teismas; kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ĮBĮ 26 straipsnio normą, yra pasisakęs, kad ši norma taikytina ir kreditorių reikalavimams, atsiradusiems iki bankroto bylos iškėlimo dienos. Kreditorių reikalavimai, atsiradę iki bankroto bylos iškėlimo dienos, gali būti reiškiami iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Teisinis pagrindas priimti kreditorių pareiškimus dėl reikalavimų, susidariusių iki bankroto bylos iškėlimo, pripažinimo yra tada, kai pripažįstama, jog jie paduoti dėl svarbių priežasčių praleidus Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatytą terminą, ir teismas nepriėmęs nutarties nutraukti bankroto bylą arba sprendimo dėl įmonės pabaigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“, UAB „Linavos“ servisas, UAB „Būrai“ v. BUAB ,,Revi“ , bylos  Nr. 3K-7-326/2007).

            Kadangi kreditorių reikalavimai, atsiradę iki bankroto bylos iškėlimo dienos, gali būti reiškiami iki teismo nutarties dėl bankroto bylos nutraukimo ar sprendimo likviduoti įmonę priėmimo, tai iki to laiko jie taip pat gali būti ir tikslinami. Iš to darytina išvada, kad kreditorių reikalavimai, atsiradę iki bankroto bylos iškėlimo dienos, pagal ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalį gali būti tvirtinami teismo nutartimi, kuria teismas pripažino įmonę bankrutavusia ir nutarė ją likviduoti, ar po to atskirai priimta nutartimi dėl kreditoriaus reikalavimo ar patikslinto reikalavimo. Tokia nutartis gali būti priimama iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos (ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis, 30 straipsnio 3 dalis).

 

Dėl taikos sutarties sudarymo bankroto byloje

 

Taikos sutartis bankroto byloje yra visų kreditorių, kurių reikalavimai bankroto proceso metu iki taikos sutarties pasirašymo dienos liko nepatenkinti, susitarimas su bankrutuojančia įmone, kuriai atstovauja administratorius, gavęs įmonės savininko ar valdymo organo raštišką sutikimą, ir turintis teisę priimti nutarimą dėl įmonės reorganizavimo ar likvidavimo (ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalis). Taikos sutartyje šalys susitaria dėl įmonei daromų nuolaidų ir kreditorių reikalavimų, įmonės įsipareigojimų, kreditorių reikalavimų patenkinimo būdų ir terminų, įmonės atsakomybės dėl taikos sutarties nevykdymo (ĮBĮ 29 straipsnio 1 dalis).

Nutarimą dėl taikos sutarties sudarymo priima kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 23 straipsnio 12 punktas). Pagal ĮBĮ 24 straipsnio 1 dalį kreditorių susirinkimas nutarimus priima balsų dauguma, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis. Viena iš išimčių – kreditorių susirinkimo nutarimas dėl taikos sutarties sudarymo. Pagal ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalį taikos sutartį turi pasirašyti visi kreditoriai, todėl kreditorių susirinkimo nutarimas dėl taikos sutarties sudarymo turi būti priimamas kreditorių vienbalsiai, o ne balsų dauguma.

Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus atsakovų atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, kad negalima pripažinti įmonę bankrutavusia dėl to, jog dar nepatvirtinta 94 proc. kreditorių reikalavimų. Minėta, kad kreditorių susirinkimo nutarimas dėl taikos sutarties sudarymo turi būti priimamas ne balsų dauguma, o vienbalsiai. Jeigu dalis kreditorių, kurių reikalavimai patvirtinti, kreditorių susirinkime yra nutarę nesudaryti taikos sutarties, tai rodo, kad taikos sutartis negali būti sudaroma. Kitų kreditorių atsiradimas ar jų pozicija dėl taikos sutarties sudarymo neturi reikšmės, nes negali sudaryti įstatymu reikalaujamo balsų skaičiaus - vienbalsiškumo - priimant kreditorių susirinkimo nutarimą dėl taikos sutarties sudarymo.

 

Dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia sąlygų

 

            ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalyje nustatytos įmonės pripažinimo bankrutavusia sąlygos. Teismas pripažįsta įmonę bankrutavusia ir priima nutartį ją likviduoti, jeigu:

            1) per tris mėnesius nuo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos nepriimta nutartis dėl taikos sutarties sudarymo;

            2) teismas netenkina kreditorių susirinkimo prašymo pratęsti terminą taikos sutarčiai sudaryti ir jo nepratęsia.

Tuo atveju, kai visi kreditorių reikalavimai yra patvirtinami viena teismo nutartimi, tai ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalyje nustatyto trijų mėnesių termino eiga prasideda nuo šios teismo nutarties įsiteisėjimo dienos. Tuo atveju, kai kreditorių reikalavimai tvirtinami atskiromis teismo nutartimis, tai šio termino eiga prasideda nuo pirmosios teismo nutarties, kuria bankroto byloje patvirtinti kreditorių reikalavimai, įsiteisėjimo dienos. Kreditoriams, kurių finansiniai reikalavimai jau yra teismo patvirtinti, atsiranda teisė spręsti dėl taikos sutarties sudarymo, bet dalis kreditorių neturi teisės priimti sprendimo sudaryti taikos sutartį ir jos sudaryti, nes ji turi būti sudaryta visų kreditorių. Jeigu pirmieji kreditoriai nepareiškia noro sudaryti taikos sutartį, tai tokį sprendimą jie gali priimti balsų dauguma arba jo iš viso nepriimti. Iš to būtų daroma išvada, kad taikos sutartis bankroto byloje negali būti sudaryta ir vėliau, nes kreditorių susirinkimo nutarimas dėl taikos sutarties sudarymo turi būti priimamas vienbalsiai. Jeigu pirmieji kreditoriai laikosi nuostatos, kad gali būti sudaryta taikos sutartis, bet dar ne visų kreditorių reikalavimai yra patvirtinti, tai per tris mėnesius nuo teismo nutarties patvirtinti jų reikalavimus įsiteisėjimo dienos pirmieji kreditoriai turi vienbalsiai priimti kreditorių susirinkimo sprendimą siūlyti teismui įstatyme nustatytą trijų mėnesių terminą pratęsti. Jeigu po pirmosios teismo nutarties, kuria patvirtinta dalis kreditorių reikalavimų, įsiteisėjimo dienos praėjo trys mėnesiai ir teismo nebuvo pašoma ar teismas nepratęsė termino taikos sutarčiai sudaryti, tai pagal ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta įmonę bankrutavusia ir priima nutartį ją likviduoti dėl bankroto. Tokios teismo nutarties priėmimo sąlygos yra:

1)      įsiteisėjusi nutartis dėl kreditorių ar dalies kreditorių reikalavimo patvirtinimo;

2)      nuo teismo nutarties, kuria patvirtinta dalis kreditorių reikalavimų, įsiteisėjimo dienos  praėjo trys mėnesiai;

3)      nepriimta nutartis dėl taikos sutarties sudarymo;

4)      trijų mėnesių terminas nepratęstas.

Taikos sutarties patvirtinimas sudaro pagrindą nutraukti bankroto bylą (ĮBĮ 29 straipsnio 5 dalis). Nutraukus bankroto bylą yra atnaujinama įmonės veikla ir išnyksta kitos pasekmės, kurios atsiranda kaip bankroto bylos iškėlimo padariniai (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalis). Jeigu nepriimta nutartis dėl taikos sutarties sudarymo, tai yra pagrindas spręsti dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir jos likvidavimo tik tuo atveju, jei įmonės kreditoriai ketina atnaujinti įmonės veiklą, t. y. ateityje siekia kartu su visais kitais kreditoriais sudaryti taikos sutartį, bet nenori visiškai atsisakyti reikalavimų įmonei. Kreditorių siekimas sudaryti taikos sutartį įforminamas kreditorių susirinkimo nutarimu siūlyti teismui pratęsti trijų mėnesių terminą taikos sutarčiai bankroto byloje sudaryti. Dėl tokio siūlymo turi būti sprendžiama kreditorių susirinkime. Jeigu trys mėnesiai praėjo ir terminas nepratęstas, tai teismas vykdo ĮBĮ procedūrą ir savo iniciatyva sprendžia dėl pripažinimo įmonės bankrutavusia ir jos likvidavimo dėl bankroto, nelaukdamas kreditorių ar administratoriaus iniciatyvos. Esant šioms ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalies sąlygoms aišku, kad įmonės veikla neatnaujinta ir kreditoriai nesiekia jos atnaujinti, todėl teismas turi veikti pagal įstatymo nurodymus ex officio.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad dalis įmonės kreditorių per įstatyme nustatytą terminą nepareiškė noro sudaryti taikos sutarties ir įpareigojo bankroto administratorių kreiptis į teismą su prašymu pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai pagal šias aplinkybes turėjo taikyti ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalį.

 

Dėl teismo precedento

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime išaiškino, kad Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi  funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai. Tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą lemiamą reikšmę turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų-sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų - precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina.

Bendrosios kompetencijos teismų susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose   bylose)  bei  žemesnės  instancijos bendrosios kompetencijos teismų susaistymas aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų  sprendimais (precedentais  tų   kategorijų bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis  tokia  atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas  ankstesnėse  bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. 

Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas analogišką civilinę bylą Nr. 25-257/2007, kurioje įmonės bankroto administratorius prašė pripažinti įmonę bankrutavusią ir likviduotina dėl bankroto, nors bankroto byloje galutinai nebuvo patvirtinti visi kreditorių reikalavimai, 2007 m. balandžio 26 d. nutartyje pasisakė dėl ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalies taikymo, nurodydamas, kad kreditorių reikalavimai teismo gali būti tvirtinami ir tikslinami ir po nutarties pripažinti įmonę likviduojama dėl bankroto. Analogiškos pozicijos Lietuvos apeliacinis teismas laikėsi ir kitose civilinėse bylose (Lietuvos apeliacinio teismo 2002 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-96/2002; 2005 m. liepos 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-350/2005; 2006 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje  Nr. 2-111/2006; 2006 m. liepos 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-394/2006; 2006 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-655/2006). Bylą nagrinėję teismai turėjo vadovautis teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika, suformuota sprendžiant analogiškas bylas, arba argumentuoti, kodėl nukrypo nuo šiuos praktikos ir sukūrė naują precedentą tokios kategorijos byloje. Kadangi teismai tokių motyvų nutartyse nenurodė, tai konstatuojamas vienodos teismų praktikos įgyvendinimo pažeidimas, prieštaraujantis CPK 4 straipsnio prasmei ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 daliai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK ir ĮBĮ normas,  nes nesivadovavo teismo sukurtais precedentais - sprendimais, priimtais analogiškose bylose, taip pat netinkamai aiškino ir taikė ĮBĮ 26, 30 straipsnius ir priėmė neteisėtas ir nepagrįstas nutartis. Šių pažeidimų kasacinis teismas pats negali pašalinti, todėl teismų nutartys naikinamos, o byla perduodama nagrinėti iš naujo apygardos teismui, kaip pirmosios instancijos teismui, nagrinėjančiam civilines bylas dėl bankroto (CPK 359 straipsnio 3 dalis, 360 straipsnis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

 

n u t a r i a :

           

Kauno apygardos teismo 2008 m. balandžio 28 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 3 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo Kauno apygardos teismui.

            Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                           Sigitas Gurevičius

 

 

 

                                                           Gražina Davidonienė

 

 

 

                                                                                                                       Algis Norkūnas