Civilinė byla Nr. 2-1850-330/2015

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00208-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.2.2

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės S. S. įmonės atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutarties, kuria atsakovei S. S. įmonei iškelta bankroto byla, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-858-372/2015 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei S. S. įmonei.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius (toliau – VSDFV Šiaulių skyrius) pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje prašė atsakovei S. S. įmonei iškelti bankroto bylą. Ieškovas nurodė, kad atsakovės skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2015 m. liepos 15 d. duomenimis sudarė 19 397,13 Eur.  Atsakovės atžvilgiu buvo taikytos visos įstatymuose numatytos sankcijos, buvo imtasi visų priemonių, siekiant išieškoti susidariusią skolą, tačiau nurodytos priemonės rezultatų nedavė. Ieškovo nuomone, S. S. įmonė yra nemoki.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi atsakovei S. S. įmonei iškėlė bankroto bylą, įmonės bankroto administratoriumi paskyrė MB „Indvita“. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, patvirtinančius, jog atsakovė skolinga Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 18 549,74 Eur, valstybės biudžetui - 3 808,41 Eur, AB „Šiaulių energija“ – 15 496,12  Eur, taip pat tai, jog įmonės turto vertė sudaro 95 728 Eur, pažymėjo, kad įmonė formaliai yra moki. Visgi teismas, atsižvelgęs į skolų kreditoriams nemokėjimo faktą bei veiklos nuostolingumą, konstatavo pagrindą atsakovės nemokumui konstatuoti ir tuo pagrindu iškelti jai bankroto bylą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

              Atsakovė S. S. įmonė atskirajame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsisakyti iškelti bankroto bylą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti įmonės nemokumą. Įstatyme nenumatyta formalaus nemokumo samprata, o veiklos nuostolingumas nesudaro pagrindo bankroto bylai iškelti.
2. Pirmosios instancijos teismas nevertino įmonės veiklos nuostolių atsiradimo priežasčių. 2014 metais dalį nuostolių sudarė atsakovei priklausančio nekilnojamojo turto vertės sumažėjimas. 2015 metų finansinės atskaitomybės duomenys patvirtina aplinkybę, jog įmonė veikia pelningai – įmonė uždirbo 3 116 Eur pelno.
3. Teismas nevertino aplinkybės, jog, iškėlus bankroto bylą, be darbo liktų devyni darbuotojai, kuriems reguliariai mokamas darbo užmokestis. Be to, įmonės finansiniai sunkumai yra laikino pobūdžio, su kreditoriais derimasi dėl įsiskolinimų grąžinimo.
4. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bankroto administratorių, nesivadovavo galiojančiu teisiniu reguliavimu. Paskirtasis administratorius priskirtinas A1 pogrupiui, todėl negali būti skiriamas administruoti vidutinę įmonę, kurios sąlygas atitinka S. S. įmonė.

Ieškovas VSDFV Šiaulių skyrius prašo atsakovės S. S. įmonės atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad atsakovės skola ieškovui po pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo dar padidėjo. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovei priklausantis nekilnojamasis turtas yra įkeistas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsakovei S. S. įmonei iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

CPK 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių bankroto procesą, inter alia bankroto bylos iškėlimą, reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas (toliau - ĮBĮ).

              Pagal ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalį bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustatė, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų. Lietuvos apeliacinis teismas yra nurodęs, kad bankroto procesas taikomas tada, kai reikia likviduoti neveiklius, nemokius rinkos dalyvius, tačiau pradedant šį procesą, tai yra iškeliant bankroto bylą, labai svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar įmonė iš tiesų yra nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant ją kaip veikiantį rinkos dalyvį (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1583/2014). 

Nagrinėjamu atveju ieškovas bankroto bylą atsakovei prašė iškelti dėl šios nemokumo. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis 2014 metų balanso duomenimis, nustatė, kad atsakovė yra nemoki bei negali atsiskaityti su kreditoriais, todėl iškėlė įmonei bankroto bylą. Atsakovė S. S. įmonė (apeliantė) nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo nutartimi ir teigia, jog teismas neteisingai įvertino įmonės finansinę būklę. Apeliacinės instancijos teismui pateiktame procesiniame dokumente nurodė, kad pradelsti finansiniai įsipareigojimai neviršija pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertės, todėl S. S. įmonė neatitinka ĮBĮ nustatytų nemokumo kriterijų.

ĮBĮ įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis, 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Iš šių teisinių nuostatų darytina išvada, kad įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte bei įmonės ūkinės - komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyviu rinkos dalyviu. Pradelstais įsipareigojimais laikomi tie, kuriems įvykdyti yra suėjęs terminas. Įstatymas nenustato jokio termino, kiek turi būti pradelsti įsiskolinimai, svarbu nustatyti, ar įsipareigojimai pradelsti ir ar pradelstų įsipareigojimų dalis viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Taigi, įmonės nemokumas gali būti nustatytas išanalizavus jos ūkinės finansinės veiklos rezultatus, kurie atsispindi finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose, turinčiuose reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę. Tuo atveju, jeigu iš teismui pateikto įmonės balanso bei kitų finansinių ataskaitų rinkinį sudarančių dokumentų matyti, kad įmonė turi pakankamai turto finansiniams įsipareigojimams įvykdyti ir nėra sąlygų įmonės nemokumui konstatuoti, teismas privalo atsisakyti skolininkui iškelti bankroto bylą. Pažymėtina, kad visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl (ne) mokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Tai itin aktualu tuomet, kai įmonės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams tik nežymiai viršija pusę jos turimo turto vertės. Tokiais atvejais turi būti analizuojamos ir kitos nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui reikšmingos aplinkybės: ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorinių skolų, kokio dydžio šios skolos, lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išsiieškoti skolas ir pan.

Pirmosios instancijos teismas iškėlė atsakovei bankroto bylą, įvertinęs 2014 metų įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus bei duomenis apie pradelstus įsipareigojimus kreditoriams. Byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių – konkrečių S. S. įmonės finansinių rodiklių. Pirmosios instancijos teismo atliktas finansinių duomenų vertinimas patvirtina, kad atsakovės pradelsti įsipareigojimai siekė 37 854,27 Eur (18 549,74 Eur – Valstybinio socialinio draudimo biudžetui, 3 808,41 Eur – valstybės biudžetui ir 15 496,12 Eur  – AB „Šiaulių energija“), o atsakovei priklausančio ir į įmonės balansą įrašyto turto vertė sudaro 95 728 Eur. Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas šių duomenų pagrindu (įvertinus pradelstų įsipareigojimų ir turto vertės santykį) priėjo išvadą, kad įmonė formaliai yra moki. Visgi, įvertinęs aplinkybę, jog įmonės veikla buvo nuostolinga, teismas konstatavo esant pagrindą atsakovei iškelti bankroto bylą dėl nemokumo. Apeliacinis teismas pastebi, jog pirmosios instancijos teismo analizuoti duomenys (pradelstų įsipareigojimų ir į balansą įrašyto turto vertės santykis) nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės nemokumo, kadangi pradelsti įsipareigojimai neviršija pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Atsakovei priklausančio turto vertė bent penktadaliu viršija nagrinėjamu atveju būtiną minimalią turto vertę (kuri galėtų būti laikoma ribine nemokumui konstatuoti). Apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai atlikęs atsakovės mokumo situacijos vertinimą pagal byloje esančius duomenis, neturi prielaidų abejoti pirmosios instancijos teismo analizuotų duomenų tikrumu, į atsakovės balansą įrašyto turto vertės pagrįstumu. Situacijos iš esmės nekeičia ir nauji ieškovo VSDFV Šiaulių skyriaus atsiliepime į atskirąjį skundą nurodyti argumentai, jog atsakovės skola jam dar padidėjo, kad atsakovės turtas įkeistas bankui. Apeliacinio teismo vertinimu, nežymus pradelstų įsipareigojimų padidėjimas iš esmės nekeičia bendro pradelstų įsipareigojimų ir turimo turto santykio, o ta aplinkybė, jog atsakovės nekilnojamasis turtas apsunkintas hipoteka, nepaneigia jo egzistavimo, priklausymo nuosavybės teise atsakovei fakto ir savaime nesumažina jo vertės. Šių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismo išvada dėl įmonės nemokumo pripažįstama nepagrįsta.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas svarbiu (esminiu) veiksniu, lėmusiu sprendimą iškelti bankroto bylą pripažino S. S. įmonės veiklos nuostolingumą. Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su tokiu analizuojamos situacijos vertinimu. Minėta, jog Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl (ne) mokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Tai itin aktualu tuomet, kai įmonės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams tik nežymiai viršija pusę jos turimo turto vertės. Tokiais atvejais turi būti analizuojamos ir kitos nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui reikšmingos aplinkybės: ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorinių skolų, kokio dydžio šios skolos, lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išsiieškoti skolas ir pan. Tačiau aptariamu atveju S. S. įmonės pradelstų įsipareigojimų ir į balansą įtraukto turto vertės santykis netgi nėra artimas nemokumo situacijai. Todėl ir tokios fakultatyvios aplinkybės, kaip įmonės veiklos pelningumas, vertinimas negali sąlygoti sprendimo iškelti ar neiškelti bankroto bylą. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas atsakovės patirtų nuostolių dydį vertino pernelyg formaliai, neanalizuodamas nuostolių turinio, jų atsiradimo priežasčių, nevertindamas šio veiklos rodiklio dinamikos. Pažymėtina, jog atsakovės atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys priedai patvirtina, kad reikšmingą nuostolių dalį sudarė atsakovei priklausančio nekilnojamojo turto vertės pokytis (t. y. nuvertėjimas).

Pažymėtina ir tai, jog vien formalus pagrindų kelti bankroto bylą konstatavimas ne visuomet sudaro pagrindą bankroto bylos iškėlimui, nes net ir tuo atveju, kai įmonė, balansuodama žemiau nemokumo ribos, vykdo veiklą ir pateikia įrodymus apie pakankamai pagrįstas teigiamas perspektyvas, bankroto byla gali būti nekeliama (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1949/2013, 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2615/2013). Šiuo atveju nenustatyta, kad įmonė būtų nutraukusi veiklą, kad nemokėtų darbuotojams darbo užmokesčio. Teisminėje praktikoje yra konstatuota, jog kreditoriaus kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo laikytinas ultima ratio gynybos priemone, kai išnaudoti visi pažeistų teisių gynimo būdai ir jie nedavė jokio teigiamo efekto, nes bankroto bylos iškėlimas susijęs su neigiamais teisiniais padariniais įmonei – skolininkui, t. y. apribojama jo veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2010). Bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne vien formaliai taikant ĮBĮ įtvirtintus nemokumo nustatymo kriterijus. Tai reiškia, jog bankroto procese, sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo, prioritetas turi būti taikomas reabilitaciniam tikslui ir bankroto byla įmonei turi būti keliama tik tuomet, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių, kad įmonė yra nemoki. Greitas verslo subjekto pašalinimas iš rinkos neužtikrina teisinio stabilumo kitiems rinkos dalyviams, savaime nepagerina jų finansinės padėties, todėl teisminėje praktikoje prioritetas suteikiamas aktyvaus rinkos dalyvio išlikimui. 

Atsižvelgiant į tai, kad nenustatyti ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje įtvirtinti pagrindai bankroto bylos iškėlimui, atskirasis skundas tenkintinas, Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – atsisakytina atsakovei S. S. įmonei iškelti bankroto bylą (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi reikšmės teisingam šio klausimo išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

                         n u t a r i a :

              Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsisakyti iškelti S. S. įmonei bankroto bylą.

                  Teisėjas                                                                                                                      Gintaras Pečiulis