Baudžiamoji byla Nr. 2K-158-303/2021                                                                     Teisminio proceso Nr. 1-01-1-30772-2017-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.1; 1.2.29.1.1; 2.1.14; 2.1.15.3.3.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Ridiko ir Audronės Kartanienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. S. ir jo gynėjos advokatės Irmos Bekerės kasacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo 2020 m. liepos 15 d. nuosprendžio, kuriuo G. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda; pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 60 MGL (2259,60 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 100 MGL (3766,00 Eur) dydžio bauda.

Civilinių ieškovų J. J. ir A. J. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies – iš G. S. A. J. ir J. J. priteista po 4150 Eur turtinei žalai atlyginti.

Iš G. S. A. J. ir J. J. priteista po 302,50 Eur išlaidoms advokato pagalbai apmokėti.  

Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 17 d. nutartis, kuria nuteistojo G. S. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       G. S. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2017 m. kovo 7 d. apie 14 val. (duomenys neskelbtini), dalyvaudamas UAB „T“ direktorei V. Š. (pardavėjai) pasirašant ketinimų sutartį su nukentėjusiuoju J. J. (pirkėju) dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo ir pardavimo už 13 000 Eur, savo dalyvavimu sandoryje įtikindamas nukentėjusiuosius J. J. ir A. J., kad jis teisėtai veikia bendrovės vardu, taip pat žinodamas, kad ketinamam pirkti butui yra įregistruota hipoteka, kuri ketinimų sutartyje dėl buto pirkimo ir pardavimo nebuvo nurodyta, jis apie tai nukentėjusiųjų neinformavo, nors nuolat bendravo su jais buto pirkimo ir pardavimo klausimais, piktnaudžiaudamas bendrovės direktorės jam suteikta teise kontaktuoti su nukentėjusiaisiais klausimais, susijusiais tik su buto remontu, rūsio raktų perdavimu, jis laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 7 d. iki 2017 m. balandžio 21 d., tiksliau ikiteisminiu tyrimu nenustatytu laiku, paskambinęs nukentėjusiajam J. J. nurodė sumokėti papildomą 1000 Eur įnašą, reikalingą buto pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti, po to J. J. ir A. J. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), iš pastarosios paėmė 1000 Eur; toliau įgyvendindamas savo nusikalstamą sumanymą apgaule įgyti svetimą turtą, jis ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku paskambinęs nukentėjusiajam J. J. nurodė sumokėti likusius pinigus už perkamą butą, dėl to nukentėjusiajam J. J. 2017 m. balandžio 21 d. darbo valandomis atvykus į UAB „T“ patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), iš jo paėmė 8000 Eur, pateikdamas jam pagamintą netikrą ir jo paties už bendrovės direktorę V. Š. pasirašytą dokumentą – 2017 m. balandžio 21 d. UAB „T“ kasos pajamų orderio kvitą, serija TNT, Nr. 7, kad iš J. J. priimta iš viso 13 000 Eur (įskaitant 4000 Eur avansą, anksčiau sumokėtą bendrovės direktorei V. Š.) už parduodamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau buto pirkimo–pardavimo sutarties nesudarė, kadangi neturėjo įgaliojimų veikti bendrovės vardu, pinigų neperdavė už bendrovės veiklą atsakingai V. Š. ir jų negrąžino nukentėjusiesiems, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą – J. J. ir A. J. priklausančius 9000 Eur.

2.       Be to, G. S. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2017 m. balandžio 21 d. UAB „T“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), pagamino netikrą dokumentą, įrašydamas į jį duomenis apie tikrovės neatitinkančią ūkinę operaciją, susijusią su grynaisiais pinigais, t. y.: kompiuteriu surašė 2017 m. balandžio 21 d. UAB „T“ kasos pajamų orderio kvitą, serija TNT, Nr. 7, dėl 13 000 Eur iš J. J. gavimo už parduodamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir grafose „Vyr. buhalteris (buhalteris)“ bei „Gavo kasininkas“ ties nurodyta direktorės V. Š. pavarde pasirašė savo parašu.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3.       Kasaciniu skundu nuteistasis G. S. ir jo gynėja advokatė I. Bekerė prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo 2020 m. liepos 15 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 17 d. nutartį ir G. S. išteisinti. Kasatoriai skunde nurodo:

3.1.                      Apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas be jokio teisinio pagrindo kriminalizavo susiklosčiusius civilinius teisinius santykius. Šioje baudžiamojoje byloje esminę reikšmę turi įsiteisėjęs Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2158-304/2017, nes būtent juo išspręstas tarp šalių kilęs civilinis ginčas. Minėtoje civilinėje byloje teismas nustatė, kad ieškovai (J. J. ir A. J., baudžiamojoje byloje pripažinti nukentėjusiaisiais) ir atsakovė (UAB „T“) 2017 m. kovo 7 d. sudarė ketinimų sutartį dėl vieno kambario buto pirkimo ir pardavimo. Šia sutartimi atsakovė įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2017 m. balandžio 6 d. sudaryti buto pirkimo–pardavimo sutartį, nustatyta buto pardavimo kaina – 13 000 Eur. Teismas nustatė, kad sutarties sudarymo metu atsakovės valia buvo parduoti butą, ieškovų – butą pirkti; sudarius sutartį ieškovai atliko buto remontą, šį turtą valdė ir juo naudojosi kaip savu, o atsakovė nereiškė ieškovams pretenzijų. Sutartyje įtvirtinta šalių valia buvo įgyvendinta sutartyje nustatytais terminais ir tvarka, ieškovai vykdė visas sutartyje nustatytas sąlygas, sumokėjo joje nurodytą pinigų sumą atsakovei. Jai įsipareigojus parduoti daiktą (butą) ir perdavus jį pirkėjai (ieškovei), buvo sudaryta pagrindinė buto pirkimo–pardavimo sutartis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.309 straipsnio l dalis). Teismas taip pat nustatė, kad po sutarties sudarymo ieškovams buvo perduotos naudojimosi daiktu ir jo valdymo teisės, kurios transformavosi į nuosavybės teisę pirkėjui įvykdžius sutartį, t. y. sumokėjus visą perkamo daikto kainą – 13 000 Eur. Šios aplinkybės paneigia sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, sudėties egzistavimą, nes J. J. ir A. J. butas buvo perduotas naudotis ir valdyti.

3.2.                      Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimu taip pat nustatyta, kad G. S. veikė atsakovės vardu ir jos naudai, todėl ieškovai pagrįstai manė, kad G. S. yra atsakovės atstovas. Taigi teismas įsiteisėjusiu sprendimu nustatė, kad tarp UAB „T“ ir G. S. buvo susiklostę pavedimo teisiniai santykiai, todėl negali būti laikoma, kad G. S. apgavo J. J. ir A. J., jog jis yra bendrovės atstovas, nes jo veiksmai yra laikomi atstovavimu. Pagal CK 2.133 straipsnio 2 dalį, jeigu asmuo savo elgesiu davė rimtą pagrindą tretiesiems asmenims manyti, kad jis paskyrė kitą asmenį savo atstovu, tokio asmens atstovaujamojo vardu sudaryti sandoriai yra privalomi atstovaujamajam. Tai, kad UAB „T“ direktorė V. Š. (nuteistojo G. S. sugyventinė) leido ir pavedė nuteistajam lankytis bendrovės patalpose, atsiliepti į skambučius, bendrauti su bendrovės klientais, aprodyti parduodamas patalpas, perduoti raktus, fiksuoti skaitiklių rodmenis, organizuoti sutarčių pasirašymą, dalyvauti jas sudarant ir pan., rodo, kad jis buvo šios bendrovės neformalus faktinis atstovas. Būtent todėl ir turi būti laikoma, kad 9000 Eur, kuriuos G. S. gavo iš J. J. ir A. J., jam buvo perduoti kaip UAB „T“ atstovui kaip atlygis UAB „T“ už parduodamą butą.

3.3.                      Bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos sukčiavimo bylose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. birželio 13 d. nutartimi išnagrinėjo baudžiamąją bylą Nr. 2K-161-696/2017, kurioje buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms (buto pardavimas, panaudojant apgaulę, t. y. nutylint, kad butui buvo paskirtas areštas). Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimas patvirtina, kad J. J. ir A. J. galimybės atkurti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis nebuvo pasunkintos – jie turėjo visą reikalingą informaciją ir dokumentus, su ieškiniu kreipėsi į teismą ir jų reikalavimas buvo patenkintas, o teismo sprendimas – įvykdytas. G. S. nesuklaidino nukentėjusiųjų nei dėl savo asmenybės, nei dėl verslo vietos, nei dėl turto, kuris buvo sutarties dalykas, buvimo vietos, nei dėl nuosavybės teisių į parduodamą butą, niekada neneigė jų sumokėtos pinigų sumos, išdavė tai liudijantį dokumentą, įkeitimo nutylėjimo fakto, kuris esą ir buvo laikomas apgaule, byloje surinkti duomenys kategoriškai nepatvirtina. UAB „T“ direktorė V. Š. ir G. S. nurodė, kad ši informacija nukentėjusiesiems buvo suteikta, o pastarieji šią aplinkybę neigia. Liudytojų parodymais dėl šios aplinkybės remtis nėra pagrindo, nes tai nėra tiesioginiai įrodymai. Liudytojai yra pavaldumo ir giminystės ryšiais susiję su nukentėjusiaisiais (Z. N. ir V. V. bylos nagrinėjimo metu buvo J. J. pavaldiniai UAB „T V“, V. V. ir J. P. yra A. J. artimi giminaičiai), todėl jų prašymu buvo suinteresuoti duoti jiems palankius parodymus. Vertinant objektyviai, nukentėjusieji patys galėjo suprasti, kad egzistuoja tam tikri teisiniai suvaržymai, trukdantys iškart pas notarą sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, todėl buvo pagrindas atidžiau pasidomėti, kokio pobūdžio ir masto tie suvaržymai. Nėra įrodytas G. S. išankstinis nusikalstamas sumanymas (tiesioginė tyčia), gavus pinigus iš nukentėjusiųjų, neperduoti jų bendrovei, nesudaryti pirkimo–pardavimo sutarties, neperduoti turto pirkėjams. Priešingai, turtas buvo perduotas nukentėjusiesiems dar 2017 m. kovo 10 d., kai G. S. atidavė buto raktus, o pas notarą buvo užsakyta buto pirkimo–pardavimo sutarties patvirtinimo paslauga, buvo renkami ir teikiami šiai sutarčiai sudaryti reikalingi dokumentai. Nukentėjusiųjų perduotas lėšas nuteistasis nuo pat pradžių ketino perduoti bendrovei, tik šį veiksmą atidėjo. UAB „T“ turi teisę šias lėšas iš jo išieškoti civiline tvarka.

3.4.                      Civilinėje byloje Nr. 2-2158-304/2017 teismas taip pat nustatė, kad paimdamas pinigus iš J. J. ir A. J. G. S. veikė kaip UAB „T“ atstovas ir šio juridinio asmens vardu, todėl jis turėjo teisę paimti pinigus ir surašyti UAB „T“ 2017 m. balandžio 21 d. kasos pajamų orderio kvitą, serija TNT, Nr. 7, ir jame pasirašyti. Šios aplinkybės paneigia dokumentų klastojimo, kaip nusikalstamos veikos, nustatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, sudėties egzistavimą. Kasos pajamų orderio kvitas – tikras dokumentas, turintis juridinę reikšmę, ir jame užfiksuoti ne melagingi, kaip teigiama skundžiamame teismo nuosprendyje, bet tikri duomenys, liudijantys pinigų sumokėjimą bendrovei, nenaudojant jokios apgaulės. G. S. laiku neperdavė šio dokumento bendrovei, kad jį įtrauktų į buhalterinę apskaitą, taip pat neperdavė bendrovei iš J. J. ir A. J. gautų pinigų, nes susitarė su J. J., kad skolinasi iš šio 9000 Eur, kuriuos grąžins ne J. J., o perduos UAB „T“. G. S. niekada neneigė, kad jis yra skolingas ir turi prievolę perduoti bendrovei J. J. sumokėtus pinigus. Jei jis šios prievolės nevykdys, tai išsprendžiama taikant jam civilinę atsakomybę pagal juridinio asmens jam pareikštus reikalavimus (CK 6.250 straipsnis). Dėl nurodytų aplinkybių skolos negrąžinimas negali būti laikomas kriminaliniu nusikaltimu.

3.5.                      Nors nuteistasis G. S. ir surašė UAB „T“ 2017 m. balandžio 21 d. kasos pajamų orderio kvitą bei patvirtino jį savo parašu, nebūdamas UAB „T“ darbuotojas bei negalėdamas to daryti, civilinėje byloje Nr. 2-2158-304/2017 buvo nustatyta, kad J. J. ir A. J. iš tiesų yra sumokėję 13 000 Eur už butą, esantį (duomenys neskelbtini) (kaip tai yra nurodyta 2017 m. balandžio 21 d. kasos pajamų orderio kvite), J. J. ir A. J. teismo sprendimu tapo minėto buto teisėtais savininkais, todėl konstatuotina, kad kasos pajamų orderio surašymas iš esmės nepažeidė fizinių ir juridinių asmenų teisių ir nesukėlė neigiamų teisiškai reikšmingų padarinių.

3.6.                      J. J. ir A. J. negali būti laikomi nukentėjusiaisiais šioje byloje, nes jie jokios žalos nėra patyrę. Jie per G. S. sumokėjo UAB „T“ 13 000 Eur ir mainais įgijo nuosavybėn butą. Be to, įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota, kad lėšas G. S. iš J. J. ir A. J. įgijo ne savo, o bendrovės naudai, todėl ir reikalavimas šias lėšas grąžinti, jei toks būtų reiškiamas, turėtų būti nukreiptas į bendrovę. Tokio reikalavimo J. J. ir A. J. nereiškė, todėl pirmosios instancijos teismas be jokio teisinio pagrindo sprendė dėl G. S. paimtų 9000 Eur grąžinimo. Tokiu būdu susiklostė situacija, kai civilinę bylą nagrinėjęs teismas, nustatęs, kad J. J. ir A. J. sumokėjo bendrovei visą buto kainą, įskaičiuojant ir per G. S. sumokėtus pinigus, patvirtino buto pirkimo–pardavimo sutartį ir kad J. J. su A. J. įgijo nuosavybės teises į jį, o baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas įpareigojo G. S. grąžinti jiems didžiąją dalį jų bendrovei už butą sumokėtos sumos. Tai visiškai prieštarauja civilinę bylą nagrinėjusio teismo nustatytoms aplinkybėms ir naikina pagrindą jo priimtam sprendimui. Nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio visiškai nepagrįsta ir nemotyvuota.

3.7.                      J. J. ir A. J. civiliniu ieškiniu baudžiamojoje byloje teismo prašė ne grąžinti už turtą sumokėtus pinigus, o priteisti jiems po 4832,21 Eur, jų sumokėtus kredito unijai. Šis reikalavimas nepagrįstas. Pažymėtina, kad pareigą suteikti visą informaciją apie parduodamą turtą turėjo ne G. S., o šio turto pardavėja – UAB „T“. J. J. ir A. J. teigia nežinoję, kad butas yra įkeistas kredito unijai, tačiau ši informacija yra viešai prieinama ir kiekvienas rūpestingas pirkėjas ją gali lengvai gauti. J. J. dirba VĮ R, todėl turi reikalingų žinių, geba tokią informaciją suprasti, žino, kur jos ieškoti. Pažymėtina, kad J. J. ir A. J. nesidomėjo, ar jų ketinamas įsigyti nekilnojamasis turtas nėra įkeistas, to pardavėjų neklausė. G. S. nėra nurodęs, kad parduodamas butas neįkeistas, t. y. neteikė melagingos informacijos, todėl jokios jo panaudotos apgaulės nebuvo. Jeigu J. J. ir A. J. tokios informacijos ir nežinojo, ja nesidomėjo, tai rodo tik didelį jų nerūpestingumą. Svarbu ir tai, kad J. J. ir A. J., sužinoję, kad jų perkamas butas yra įkeistas kredito unijai, pirkimo–pardavimo sandorio neatsisakė, priešingai – civiliniu ieškiniu siekė, kad šis sandoris būtų patvirtintas ir jiems iš jo atsirastų visos teisinės pasekmės. Perleidžiant įkeistą daiktą kito asmens nuosavybėn, hipoteka seka paskui daiktą (CK 4.170 straipsnio 6 dalis). J. J. ir A. J. patys, laisva valia ir neverčiami, 2017 m. lapkričio 2 d. sumokėjo kredito unijai „Ž“ po 4832,21 Eur, nors iš 2017 m. sausio 11 d. sutartinės hipotekos sutarties matyti, kad užtikrinamos prievolės įvykdymo terminas yra 2026 m. gruodžio 12 d. J. J. ir A. J. nurodė, kad jie kredito unijai sumokėjo, nes nenorėjo mokėti palūkanų, tokiu būdu įvyko prievolės kreditorių pasikeitimas ir jie, kaip naujieji kreditoriai, įgijo regreso teisę reikalauti iš skolininkės UAB „T“ to, ką už jį įvykdė (CK 6.113 straipsnis, 6.114 straipsnio 1 dalies 2 punktas). G. S. nėra tinkamas atsakovas šiam reikalavimui. Be to, J. J. ir A. J. patys, laisva valia ir neverčiami, 2017 m. lapkričio 2 d. sumokėję kredito unijai „Ž“ bendrovės skolą, pareiškė regresinį ieškinį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 3 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-269/2014, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 109 straipsnio nuostatomis, yra išaiškinta, kad regresiniai ieškiniai baudžiamajame procese nenagrinėjami. Regresiniai reikalavimai nagrinėtini civilinio proceso tvarka, todėl nukentėjusiųjų civilinis ieškinys teismų turėjo būti paliktas nenagrinėtas.

3.8.                      Teismų praktikoje išaiškinta, kad nukentėjusiojo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama, nustatant proceso išlaidų dydį. Apeliaciniame skunde nuteistasis kėlė ir proceso išlaidų atlyginimo klausimą. Pažymėtina, kad jo turtinė padėtis sunki, jis augina du nepilnamečius vaikus. Teismų priteista iš viso 1189,22 Eur proceso išlaidų suma yra labai didelė. Nukentėjusiųjų pozicija buvo vieninga, jie samdė vieną advokatą, todėl jo paslaugomis galėjo naudotis tik vienas iš nukentėjusiųjų. Valstybės garantuojama teisinė pagalba nuteistajam buvo suteikta nesant jo prašymo, teismo iniciatyva, nes tai nustato įstatymas, todėl proceso išlaidos iš nuteistojo priteistos nepagrįstai.

4.       Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Daiva Skorupskaitė-Lisauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1.                      Pagrindiniai argumentai, kuriais nuteistasis G. S. neigia savo kaltę, yra tie patys, kokius jis nurodė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, t. y. kad nukentėjusieji žinojo, jog butas yra įkeistas, o J. J. žinojo, kad 9000 Eur jis duoda kaip paskolą jam (G. S.) asmeniškai ir šie pinigai nebus įskaityti į buto pardavimo kainą. Tačiau byloje nustatyta, kad G. S., gavęs iš nukentėjusiųjų 9000 Eur, kuriuos jie sumokėjo už perkamą butą, pinigų neįnešė į UAB „T“ kasą bei neperdavė jų bendrovės direktorei V. Š., o juos apgaule įgijo savo naudai. Nuteistasis, žinodamas, kad neįnešus iš nukentėjusiųjų gautų pinigų už butą hipoteka nebus išregistruota ir butas nebus perregistruotas nukentėjusiųjų vardu, veikdamas tiesiogine tyčia, žinodamas, kad už perkamą butą nukentėjusieji dar turi sumokėti 9000 Eur, šią pinigų sumą iš jų išviliojo ir taip apgaule įgijo svetimą turtą. Apeliacinės instancijos teismas nuosekliai patikrino visus byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad jie tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl G. S. padarytos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje.

4.2.                      Apeliacinės instancijos teismas taip pat padarė pagrįstą išvadą, kad G. S. veikoje yra nusikaltimo, nustatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, požymių. Šioje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma įrodo aplinkybę, kad G. S., apgaule gavęs iš nukentėjusiųjų 9000 Eur, siekdamas neatskleisti jiems minėtos sumos panaudojimo savo asmeniniams poreikiams ir šios pinigų sumos neįnešimo į UAB „T“ sąskaitą, 2017 m. balandžio 21 d. UAB „T“ patalpose kompiuteriu surašė 2017 m. balandžio 21 d. UAB „T“ kasos pajamų orderio kvitą, serija TNT, Nr. 7, dėl 13 000 Eur iš J. J. gavimo už parduodamą butą, grafose „Vyr. buhalteris (buhalteris)“ ir „Gavo kasininkas“, ties nurodyta direktorės V. Š. pavarde, pasirašydamas savo parašu pagamino netikrą dokumentą, įrašydamas į jį duomenis apie tikrovės neatitinkančią ūkinę operaciją. Teismas pagrįstai atmetė nuteistojo argumentą, kad dokumentas niekur nebuvo panaudotas, o tik atiduotas nukentėjusiajam, nes tai, ar jis buvo panaudotas, ar ne, nesumažina G. S. įvykdyto nusikaltimo – dokumento suklastojimo – pavojingumo. Be to, teismas motyvuotai atsakė ir į kasatoriaus skunde nurodytas aplinkybes dėl civilinio ieškinio pagrįstumo bei priteistų proceso išlaidų.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5.       Nuteistojo G. S. ir jo gynėjos advokatės I. Bekerės kasacinis skundas iš dalies tenkintinas. 

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

6.       Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas skundžiamus nuosprendžius ir (ar) nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina tik teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-358-942/2017). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka, tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

7.       Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad dalis jame dėstomų argumentų yra skirti įrodymų vertinimui (pavyzdžiui, liudytojų Z. N., V. V., J. P., nuteistojo G. S. parodymams ir pan.), interpretuojant juos savaip, ir teismo nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms paneigti, o tai, kaip minėta, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų patikimumo bei pakankamumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos reikia atmesti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-82-699/2018, 2K-214-303/2019 ir kt.). Vadinasi, kasacinio skundo teiginiai, kuriais siekiama pakartotinio įrodymų vertinimo, jų pagrindu – kitokių teismo išvadų dėl nuteistojo G. S. kaltumo, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Todėl teisėjų kolegija pasisakys tik dėl tų nuteistojo G. S. ir jo gynėjos kasacinio skundo argumentų, kurie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl BK 182 straipsnio 1 dalies ir 300 straipsnio 1 dalies taikymo

8.       Kasaciniame skunde, nesutinkant su G. S. veiksmų kvalifikavimu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, nurodoma, kad teismai neįrodė apgaulės panaudojimo fakto ir tyčios sukčiauti buvimo.

9.       BK 182 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės ar ją panaikino. Pagal teismų praktiką nustatomi šie apgaulės kriterijai: a) objektyvios tiesos iškraipymas; b) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); c) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-335/2010, 2K-389/2013 ir kt.).

10.       Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo, turtinės prievolės išvengimo arba jos panaikinimo būdas. Kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta, kad apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas (įskaitant banką), arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo turto (pavyzdžiui, teismą, antstolį, notarą), o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, arba priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201-648/2019, 2K-166-895/2019, 2K-108-788/2018, 2K-188-719/2018, 2K-453-648/2016). Apgaulė pasireiškia pirmiau įvardytų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (dėl turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.), tačiau kaltininko panaudota apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui atlikti minėtus veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-92-648/2019, 2K-108-788/2018). Sukčiavimo sudėtis yra materialioji. Nusikaltimas yra baigtas, kai dėl panaudotos apgaulės suklaidintas nukentėjusysis netenka turto ar teisės į turtą, negaudamas už jį tolygaus ekvivalento, o kaltininkas jį neteisėtai užvaldo, paverčia savo ar kitų trečiųjų asmenų nuosavybe. Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14-648/2019, 2K-108-788/2018, 2K-305-693/2017).

11.       Viena iš apgaulės sukčiaujant formų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje nustatytą veiką padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko susiklosčiusiais pasitikėjimo santykiais. Tokie santykiai gali susiklostyti dėl asmeninių, tarnybinių, giminystės ar kitokių kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio ryšių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-47-895/2016).

12.       Minėta, kad G. S. šioje byloje nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį už tai, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą (pinigus) – J. J. ir A. J. priklausančius 9000 Eur.

13.       Byloje nustatyta, kad G. S., nuolat bendraudamas su nukentėjusiaisiais UAB „T“ buto pirkimo ir pardavimo klausimais (apžiūrint butą, bendrovės direktorei sudarant ketinimų sutartį, nukentėjusiesiems sumokant avansą, jiems perduodant raktus, derinant sandorio galutinio įforminimo datas ir pan.), sudarė šiems įspūdį, kad jis yra įgaliotas atstovauti bendrovei visais su buto pirkimu ir pardavimu susijusiais klausimais, taip pat ir iš nukentėjusiųjų priimti butui įsigyti perduotus pinigus, nors tokios plačios apimties įgaliojimų (išskyrus kontaktinio asmens statusą) bendrovės direktorė V. Š. nuteistajam nebuvo suteikusi. Piktnaudžiaudamas nukentėjusiųjų pasitikėjimu dėl susiklosčiusių bendrovės buto pirkimo ir pardavimo ryšių ir siekdamas apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą (pinigus), G. S. nutylėjo objektyviai egzistuojančius faktus (pavyzdžiui, tai, kad jis nėra susijęs su minėta bendrove teisiniais santykiais; be kontaktinio asmens statuso, veikti šios bendrovės vardu ir interesais įgalinimai jam nebuvo suteikti ir kt.), nors apie šiuos faktus turėjo teisinę pareigą jiems pranešti. Priešingai, G. S., veikdamas kaip UAB „T“ neva teisėtas atstovas (pagal šio elgesį nukentėjusieji netgi buvo įsitikinę, kad jis yra minimos bendrovės savininkas), iš J. J. ir A. J. pareikalavo ir per du kartus priėmė likusią už jų įsigyjamą butą perduotą G. S. pinigų sumą (9000 Eur); neva, veikdamas bendrovės vardu, nuteistasis pagamino ir už bendrovės direktorę pasirašė netikrą kasos pajamų orderį, taip patvirtindamas, kad nukentėjusieji už perkamą iš bendrovės butą yra atsiskaitę, ir taip, suklaidindamas juos tiek dėl savo įgaliojimų bendrovėje, tiek dėl turimų ketinimų (t. y. prieš paimdamas iš nukentėjusiųjų pinigus, dėl butui įregistruotos hipotekos jų neinformavo; pinigų už bendrovės veiklą atsakingam asmeniui neperdavė ir jų nukentėjusiesiems negrąžino; buto pirkimo–pardavimo sandorio nesudarė, netgi tam neturėjo įgalinimų), apgaule įgijo svetimą – nukentėjusiųjų J. ir A. J. turtą (pinigus). Nekyla abejonių, kad visos prieš tai aptartos aplinkybės pasitikėjimu grįstų santykių fone (kaip tvirtino nukentėjusieji, jie G. S. pažinojo ir kaip Telšių savivaldybės narį, verslininką) nulėmė jų apsisprendimą perduoti G. S., kaip bendrovės savininkui ar bent teisėtam jos atstovui, pinigus (9000 Eur), kurie buvo skirti už buto įsigijimą; kitu atveju, t. y. jeigu jie būtų žinoję apie nuteistojo ketinimus panaudoti pinigus, perduotus jam už įsigyjamą butą, savo reikmėms, šių pinigų nuteistajam nebūtų davę. Nuteistojo versija apie neva asmeniškai iš nukentėjusiojo J. J. gautą 9000 Eur paskolą skundžiamais teismų sprendimais motyvuotai paneigta. Byloje nustatytų ir įrodymais pagrįstų aplinkybių visuma leidžia konstatuoti, kad G. S., atlikdamas prieš tai aptartus veiksmus, suprato naudojamos apgaulės, gaunamos naudos ir daromos žalos pobūdį, šiuos padarinius numatė ir jų norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. 

14.       Taigi šioje byloje būtinieji sukčiavimo požymiai – apgaulė (t. y. objektyviosios tiesos iškreipimas, tikslas – suklaidinti nukentėjusiuosius ir tyčia, t. y. kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai nutyli reikšmingą informaciją svetimam turtui įgyti) ir svetimo turto įgijimas – teismų nustatyti ir atskleisti. Skundžiamuose teismų sprendimuose išsamiai aptarti nuteistojo G. S. veiksmai ir argumentuotai atskleistas jo panaudotos esminės apgaulės mechanizmas, siekiant savo naudai įgyti svetimą turtą.

15.       Esminis sukčiavimo, kaip nusikaltimo nuosavybei, požymis, skiriantis jį nuo kitų nusikaltimų ir civilinės teisės pažeidimų bei darantis jį neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant įgyti (užvaldyti) svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Skundžiamuose teismų sprendimuose tinkamai konstatuota, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusiųjų suklaidinimas nutylint objektyviai egzistuojančius faktus (apgaulė) turėjo lemiamą įtaką jų apsisprendimui perduoti ar ne G. S. savo pinigus. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad civiliniai teisiniai santykiai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu bei iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų. Todėl teismų išvada, kad nagrinėjamu atveju susiklostę teisiniai santykiai peržengia įprastų civilinių teisinių santykių ribas, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrįsta.

16.       Taip pat kasaciniame skunde teigiama, kad žemesniųjų instancijų teismai, spręsdami G. S. baudžiamosios atsakomybės klausimą, turėjo vadovautis įsiteisėjusiame Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-2158-304/2017 nustatytomis aplinkybėmis, kad tarp UAB „T“ ir G. S. dėl buto pardavimo J. J. ir A. J. susiklostė pavedimo teisiniai santykiai, 9000 Eur iš jų G. S. priėmė bendrovės naudai, kaip atlygį už parduodamą butą, todėl laikytina, kad J. J. ir A. J. visiškai atsiskaitė su UAB „T“ – sumokėjo jai 13 000 Eur. Šis kasacinio skundo teiginys yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinėje byloje priimtas sprendimas neturi prejudicinės galios baudžiamojoje byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147-697/2020, 2K-98-489/2020). Civilinėje byloje vien pagal šalių pateiktus dokumentus ir paaiškinimus nustatyti faktai neturi išankstinės įrodomosios vertės, įrodinėjant sukčiavimo nusikaltimo sudėtį; jie yra vertinami kartu su kitais baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais. Baudžiamasis procesas yra savarankiškas ir vykdomas pagal BPK nustatytas taisykles ir reikalavimus. Minėta, kad žemesnės instancijos teismai, remdamiesi šioje baudžiamojoje byloje ištirtais ir BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatyta tvarka įvertintais įrodymais, padarė pagrįstą išvadą, kad G. S. apgaule savo naudai įgijo svetimą, t. y. nukentėjusiųjų, turtą (9000 Eur). Šiame kontekste kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kasatorių prašymas vadovautis civilinėje byloje nustatytomis aplinkybėmis iš esmės prieštarauja ir paties nuteistojo G. S. baudžiamojoje byloje pasirinktai gynybos versijai, tai, kad pinigus – 9000 Eur – jam davė J. J. asmeniškai, kaip paskolą.

17.       Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, pripažindami G. S. kaltu sukčiavus, nesilaikė kasacinėje nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161-696/2017, suformuotos praktikos. Šis kasatorių argumentas taip pat yra nepagrįstas. Pažymėtina, kad teismai kasacinės instancijos teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktika turi vadovautis atsižvelgdami į visų byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekstą, t. y. teismo sprendimą grįsti tik tokiais kasacinio teismo nutartyse pateiktais teisės aiškinimais (ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija)), kurie suformuluoti faktinėmis aplinkybėmis analogiškose bylose arba bylose, iš esmės panašiose į bylą, kurioje kasacine tvarka skundžiamas teismo sprendimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-353/2013). Kasatorių nurodytoje byloje asmenys buvo išteisinti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl to, kad apgaule, nutylėdami, jog jiems, kaip sutuoktiniams, bendrosios nuosavybės teise priklausantis butas areštuotas antstolių, sudarė su nukentėjusiuoju preliminariąją šio buto pirkimo–pardavimo sutartį, joje nenurodė, kad butas areštuotas, ir jos pagrindu suklaidinę nukentėjusįjį apgaule įgijo jam priklausantį turtą – už butą sumokėtus pinigus. Tačiau, priešingai nei mano kasatoriai, minėtos baudžiamosios bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi, t. y. šių bylų negalima vertinti nei kaip analogiškų, nei kaip iš esmės panašių. Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161-696/2017, kitaip nei šioje byloje, nebuvo nustatyta, kad išteisintieji prieš nukentėjusįjį panaudojo esminę apgaulę – klaidino jį dėl savo teisės disponuoti parduodamu turtu ir nuslėpė aplinkybę, kad parduodamas butas areštuotas antstolių. Esant skirtingoms bylų faktinėms aplinkybėms, nėra pagrindo nagrinėjamoje byloje kaip precedentu vadovautis kasatorių nurodoma nutartimi.

18.       Šioje baudžiamojoje byloje G. S. taip pat nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad pagamino netikrą dokumentą – kompiuteriu surašė 2017 m. balandžio 21 d. UAB „T“ kasos pajamų orderio kvitą dėl 13 000 Eur iš J. J. gavimo už parduodamą butą ir grafose „Vyr. buhalteris (buhalteris)“ ir „Gavo kasininkas“ ties nurodyta direktorės V. Š. pavarde pasirašė savo parašu. 

19.       BK 300 straipsnio 1 dalyje uždrausta veika – netikro dokumento pagaminimas – tai visiškai naujo žinomai melagingo dokumento pagaminimas, kai kaltininkas neteisėtai visą dokumentą, kuriame įtvirtinta tikrovės neatitinkanti informacija, surašo, atspausdina ar kitokiais būdais sukuria siekdamas išleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip autentišką.

20.       Kasaciniame skunde ginčijant G. S. nuteisimą dėl šios nusikalstamos veikos, teigiama, kad baudžiamąją bylą nagrinėjantys teismai turėjo vadovautis pirmiau nurodytoje civilinėje byloje Nr. 2-2158-304/2017 padaryta išvada, jog G. S. turėjo teisę surašyti kasos pajamų orderio kvitą ir jame pasirašyti, tai tikras dokumentas, turintis juridinę reikšmę; jame nurodyti tikri duomenys, liudijantys pinigų sumokėjimą UAB „T“. Dėl šio kasatorių argumento, visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau minėta, civilinėje byloje priimtas sprendimas neturi prejudicinės galios baudžiamojoje byloje, kurioje įrodymai tiriami ir vertinami, išvados dėl asmens kaltės ar jo nekaltumo daromos laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Antra, žemesniųjų instancijų teismai, ištyrę ir įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad G. S. pagamintas (kompiuteriu atspausdintas), bendrovės direktorės vardu pasirašytas bei nukentėjusiajam J. J. perduotas UAB „T“ kasos pajamų orderis, kuriame, siekiant neatskleisti ketinimų panaudoti iš nukentėjusiųjų gautus pinigus (9000 Eur) savo asmeniniams tikslams, užfiksuota realiai neįvykusi finansinė operacija, laikytinas netikru dokumentu. Ir nors BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji, įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už dokumentų klastojimą nustatė ne tiek dėl pačios veikos (suklastojimo) pavojingumo, kiek dėl jos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje. G. S. pagaminus netikrą dokumentą ir jį perdavus J. J., dokumentas pateko į civilinę apyvartą, taip sudarant prielaidas jį panaudoti prieš UAB „T“ ir pasikėsinant į baudžiamojo įstatymo saugomą dokumentų teisinės apyvartos patikimumą ir funkcionalumą, tikros informacijos ir ja paremtų teisingų sprendimų priėmimą. Dėl šių priežasčių G. S. veikoje pagrįstai nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos, nurodytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, požymiai.

21.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad G. S. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje nustatytas nusikalstamas veikas, baudžiamasis įstatymas jam pritaikytas tinkamai.

Dėl civilinio ieškinio ir proceso išlaidų

22.       Kasaciniame skunde nurodoma, kad šioje byloje nukentėjusiųjų J. J. ir A. J. pareikštas civilinis ieškinys, kuriuo prašoma priteisti jiems po 4832,21 Eur, sumokėtus kredito unijos „Ž“ bankroto administratorei, laikytinas regresiniu ieškiniu ir, remiantis kasacinio teismo praktika, turėjo būti paliktas nenagrinėtas.

23.       Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 44 straipsnio 10 dalis, 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas (BPK 113 straipsnis). Byloje turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys tokio ieškinio pagrindą ir dydį. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 109, 115 straipsniai). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Kitaip tariant, gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos turi būti priežastinis ryšys (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-50-1073/2019).

24.       Pažymėtina, kad padarytos (turtinės ir neturtinės) žalos dydžio klausimas paprastai yra ne teisės, bet fakto klausimas, priklausantis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, patikrina, ar teismai, nagrinėdami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį dėl padarytos žalos atlyginimo, tinkamai vadovavosi įstatymų normomis, reglamentuojančiomis žalos ir jos dydžio nustatymą.

25.       Byloje nustatyta, kad nuteistasis G. S. apgaule savo naudai įgijo svetimą, nukentėjusiesiems J. J. ir A. J. priklausantį turtą – 9000 Eur ir taip padarė jiems turtinę žalą. Vadinasi, ši suma, atskaičius dalį G. S. atlygintos turtinės žalos – 700 Eur, pagrįstai priteista iš nuteistojo G. S.. Taigi, priešingai nei mano kasatoriai, teismai dėl šios dalies tinkamai taikė BPK nuostatas, reglamentuojančias civilinio ieškinio išsprendimą, ir pagrįstai patenkino prieš tai minėtų nukentėjusiųjų civilinius ieškinius dėl turtinės žalos atlyginimo.

26.       Kasaciniu skundu taip pat nesutinkama su nukentėjusiųjų ir valstybės naudai priteista (iš viso 1189,22 Eur) proceso išlaidų suma. Kasatorių manymu, ši suma yra per didelė, nes nuteistojo G. S. turtinė padėtis yra sunki, jis augina du nepilnamečius vaikus. Be to, išlaidos už nuteistajam suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą iš jo priteistos nepagrįstai, nes tokia pagalba nuteistajam suteikta nesant jo prašymo, tik remiantis įstatymu.

27.       Proceso išlaidų atlyginimo klausimai sprendžiami vadovaujantis BPK 103–106 straipsniuose nustatytomis taisyklėmis. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pagal formuojamą teismų praktiką, sprendžiant dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-226-942/2016, 2K-143-696/2017, 2K-146-895/2018, 2K-118-489/2019, 2K-218-495/2019 ir kt.).

28.       Iš skundžiamų teismų sprendimų matyti, kad žemesnės instancijos teismai pagal pateiktus rašytinius įrodymus iš nuteistojo G. S. nukentėjusiesiems priteisė jų patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti – 605 Eur pirmosios instancijos teisme ir 365 Eur apeliacinės instancijos teisme; apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl išlaidų advokato paslaugoms atlyginimo, be kita ko, atsižvelgė į tai, kad baudžiamoji byla buvo nagrinėjama pagal nuteistojo G. S. apeliacinį skundą ir kad jo skundas netenkintas. Nukentėjusiųjų patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti teismai pripažino proporcingomis bylos proceso sudėtingumui, t. y. nerado pagrindo konstatuoti, kad jų patirtų išlaidų suma būtų per didelė ar kad pagal bylos aplinkybes ji teikiamai teisinei pagalbai įgyvendinti nebuvo būtina. Su tokia teismų išvada nesutikti teisėjų kolegija neturi pagrindo, juolab kad proceso išlaidų dydžio nustatymas yra fakto, o ne teisės taikymo klausimas. 

29.       Be to, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme pagal nuteistojo apeliacinį skundą, Šiaulių apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartimi nuteistajam G. S. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas gynėjas – advokatė I. Bekerė (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Minėta, kad taip paskirtam gynėjui už nuteistajam teisinės pagalbos teikimą apmokama BPK 106 straipsnyje nustatyta tvarka. Iš byloje esančios Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2020 m. lapkričio 12 d. patikslintos pažymos Nr. (12.35) PT-5434 matyti, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudaro 219,22 Eur suma, į kurią įskaičiuota ir pirminėje, t. y. 2020 m. rugsėjo 11 d., pažymoje Nr. (12.35) PT-3660 nurodyta valstybei priteistina suma – 120 Eur. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo sprendimą atnaujinti bylos nagrinėjimą dėl nustatytų procesinių trūkumų (t. y. kad G. S. nebuvo žinoma apie įvykusį teismo posėdį; kad apeliantui paskirta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos gynėja advokatė I. Bekerė prieš teismo posėdį nesusisiekė su apeliantu ir nesuderino gynybos pozicijų), antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma – 120 Eur – valstybei iš nuteistojo priteista nepagrįstai. Dėl kitos dalies, atsižvelgiant į tai, kad byloje nepateikta duomenų, jog nuteistasis turi teisę nemokamai gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, kuria jis, be kita ko, aktyviai naudojosi apeliacinės instancijos teismo 2020 m. lapkričio 12 d. posėdyje, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymoje nurodyta suma, sumažinus ją prieš tai nurodyta antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma (120 Eur), iš nuteistojo G. S. priteista pagrįstai, nepažeidžiant BPK 106 straipsnio nuostatų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 17 d. nutartį pakeisti.

Iš G. S. priteistas valstybei išlaidas už antrinę teisinę pagalbą sumažinti iki 99,22 Eur (devyniasdešimt devynių Eur 22 ct.).

Kitas Telšių apylinkės teismo 2020 m. liepos 15 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 17 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai                                                                Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

                                                                        Artūras Ridikas

                                                                        Audronė Kartanienė