Civilinė byla Nr. 3K-7-24/2008

Procesinio sprendimo kategorija

                                        128.2 (S)

                             

  

 

                 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2008 m. vasario 25 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Zigmo Levickio (pranešėjas), Aloyzo Marčiulionio, Algio Norkūno, Sigitos Rudėnaitės, Antano Simniškio ir Algirdo Taminsko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. P. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 30 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, termino atnaujinimo. Byloje suinteresuotais asmenimis dalyvauja Kauno apskrities viršininko administracija, Kauno miesto savivaldybė.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

I. Pareiškimo esmė

 

Pareiškėjas 2006 m. spalio 16 d. paduotame pareiškime prašė teismą: 1) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo senelė G. G. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 233,35 kv. m žemės ir 1/8 dalį dviejų gyvenamųjų namų ir vieno gamybinio pastato (duomenys neskelbtini); 2) atnaujinti praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į jo senelei priklausiusį nekilnojamąjį turtą Kauno miesto savivaldybei ir Kauno apskrities viršininko administracijai pateikti.

Pareiškėjas nurodė, kad yra praleidęs terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į jo senelei priklausiusią žemę ir pastatus paduoti. Pareiškėjo seneliai G. ir G. G. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis lygiomis dalimis su bendrasavininkiu M. O. valdė namų valdą Kaune: 1870 kv. m žemės, du gyvenamuosius namus ir gamybinį pastatą, kuriame veikė įmonė „Volga“, (duomenys neskelbtini). Visa ši nuosavybė 1940 m. buvo nacionalizuota. 1937 m. mirus seneliui, 1/4 dalį jo nuosavybės paveldėjo senelė. Taigi pareiškėjo senelė nuosavybės teisėmis valdė 1/8 dalį visos namų valdos, arba 233,75 kv. m žemės ir 1/8 dalį dviejų gyvenamųjų namų ir vieno gamybinio pastato. Pareiškėjo motina, G. ir G. G. duktė M. P. (ikisantuokinė pavardė ir vardas M. D. G.) yra mirusi. Motinos gimimo liudijimo neišliko. Pareiškėjas yra Izraelio pilietis. Pareiškėjas teigė nežinojęs, kad nuo 1997 m. gyvendamas JAV ir turėdamas JAV pilietybę turi teisę kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelės turėtą nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjas iki 2003 m. sausio 1 d. negalėjo tapti Lietuvos Respublikos piliečiu, nes to nebuvo numatyta Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme ir Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatyme.

 

II. Pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo sprendimų esmė

 

Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. gruodžio 19 d. sprendimu patenkino pareiškėjo pareiškimą: 1) nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo senelė G. G. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 233,35 kv. m žemės ir 1/8 dalį dviejų gyvenamųjų namų ir vieno gamybinio pastato (duomenys neskelbtini); 2) atnaujino pareiškėjui praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teisę į pareiškėjo senelei priklausiusį nekilnojamąjį turtą Kauno miesto savivaldybei ir Kauno apskrities viršininko administracijai pateikti.

Teismas nurodė, kad pareiškėjui 2006 m. sausio 24 d. buvo išduotas Lietuvos Respublikos piliečio pasas. Pareiškėjas, būdamas Lietuvos Respublikos pilietis, turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Pareiškėjas negali pateikti dokumentų, kurie vienareikšmiškai patvirtintų, jog nekilnojamasis turtas, į kurį pretenduoja pareiškėjas, nuosavybės teise priklausė jo senelei G. G. Tačiau archyvo pateiktų duomenų ir tuo metu galiojusių teisės normų analizė leidžia padaryti tokią išvadą. Pagal archyvo duomenis, namų valdą (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisėmis valdė du savininkai: M. O. ir pareiškėjo senelis G. G. Nėra jokių duomenų, kokiomis dalimis jie valdė šią nuosavybę, tačiau tuo metu galiojusių Civilinių įstatymų X tomo 1 dalies 543 straipsnyje buvo nustatyta, kad nuosavybės teisė tam pačiam turtui, priklausanti dviem ar daugeliui asmenų, yra bendrosios nuosavybės teisė, ji vadinasi taip pat bendrojo turėjimo teisė. Teismas padarė išvadą, kad turtą M. O. ir G. G. valdė lygiomis dalimis. Kauno apskrities archyvo pažymoje nurodyta, kad Kauno mokesčių inspekcijos fonde esančioje 1929-1940 m. M. O. ir G. G. nekilnojamojo turto byloje yra 1939 m. mokesčių inspektoriaus nutarimas, kuriame įrašyta, jog, 1937 m. gruodžio 23 d. mirus G. G., liko jo turtas, esantis (duomenys neskelbtini), susidedantis iš pusės teisių į 1796,85 kv. m žemės sklypą, du gyvenamuosius namus ir vieną fabriko pastatą, ir kad šį turtą pagal Kauno apylinkės teismo 1938 m. gruodžio 17 d. nutarimą paveldėjo žmona G. G.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas, būdamas tinkamas subjektas, įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į senelės G. G. turėtą nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjo nurodytas termino praleidimo priežastis teismas pripažino svarbiomis ir patenkino prašymą atnaujinti praleistą terminą.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Kauno apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą, 2007 m. gegužės 30 d. sprendimu Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 19 d. sprendimą panaikino ir pareiškimą atmetė.

Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. Nr. VIII-359) 10 straipsnio 1 ir 4 dalies normas prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turėjo būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai – iki 2003 m. gruodžio 31 d. Nuo 2004 m. spalio 26 d. įsigaliojusios šio Įstatymo redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) 10 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad piliečiams, praleidusiems nustatytą prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. 1997 m. liepos 1 d. Įstatymo Nr. VIII-359 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pilietybę patvirtinantys dokumentai turi būti pateikiami su prašymu atkurti nuosavybės teises, ir tik nuosavybės teises ir ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai gali būti pateikti vėliau. 1997 m. liepos 1 d. Įstatyme Nr. VIII-359 nenustatyta, kad pilietybę patvirtinantis dokumentas, nepateiktas su prašymu atkurti nuosavybės teises per įstatymo nustatytą terminą tokiems prašymams paduoti, gali būti pateiktas vėliau, t. y. per terminą, per kurį gali būti pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Asmenims, nepateikusiems pilietybę patvirtinančio dokumento per terminus, įstatymo nustatytus prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti, nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą negali būti atkuriamos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A-292/2004).

Byloje nėra duomenų, kada pareiškėjas, nuolat gyvenantis užsienyje, pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo. Tik 2006 m. sausio 5 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pilietybės reikalų skyriaus sprendimu buvo nuspręsta pripažinti pareiškėją Lietuvos Respublikos piliečiu, o 2006 m. sausio 24 d. jam buvo išduotas Lietuvos Respublikos piliečio pasas. Taigi pareiškėjas iki 1997 m. liepos 1 d. Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytos datos – 2001 m. gruodžio 31 d. – nebuvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybės, neatitiko 1997 m. liepos 1 d. Įstatymo Nr. VIII-359 2 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo dėl pilietybės. Kadangi pareiškėjas nebuvo byloje aptariamo teisinio santykio subjektas, tai negali būti atnaujintas terminas veiksmams, nustatytiems Įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse, atlikti.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį. Nuo 2004 m. spalio 26 d. įsigaliojo šio Įstatymo 10 straipsnio nauja redakcija (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija), pagal kurią piliečiams, praleidusiems nustatytą prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismai pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Šiame įstatyme nenustatyta, kad asmuo, kuris neturėjo pilietybės patvirtinančio dokumento iki 2001 m. gruodžio 31 d., netenka teisės kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti praleistus terminus.

Apeliacinės instancijos teismas iš viso nevertino, ar priežastys, dėl kurių praleistas terminas, yra svarbios. Pareiškėjas gyvena JAV, yra ir Izraelio pilietis. Iki 2003 m. sausio 1 d. jis negalėjo tapti Lietuvos Respublikos piliečiu, nes to nebuvo numatyta Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme ir Lietuvos Respublikos pilietybės įgyvendinimo įstatyme.

2. Pareiškėjui, kaip ir bet kuriam kitam Lietuvos Respublikos piliečiui, suteikta teisė kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti praleistą pareiškimo atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminą. Tačiau tokia teisė tampa niekine, jeigu teismas aiškina teisę taip, kad yra iš anksto žinoma, jog piliečiui negali būti atnaujinamas terminas. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų 2005 m. vasario 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2005. Teismas taip pat išsprendė klausimą, kurio sprendimas yra ne teismo kompetencija – ar prašymas paduotas tinkamo asmens.

IV. Atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Kauno apskrities viršininko administracija prašo palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

           1. Terminas gali būti atnaujinamas, termino praleidimo priežastis teismui pripažinus svarbiomis tik tiems asmenims, kurie iki 2001 m. gruodžio 31 d. ir iki 2003 m. gruodžio 31 d. turėjo teisę pateikti prašymus atkurti nuosavybės teises, taip pat pateikti nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, bet to dėl tam tikrų priežasčių nepadarė. Taigi termino atnaujinimas galimas tik asmenims, turėjusiems tokią teisę ir įstatymo nustatytu laikotarpiu, tačiau negalėjusiems šios teisės įgyvendinti dėl objektyvių, nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių (ilgalaikė sunki liga, ilgalaikis išvykimas ir t. t.).

           2. Teisė pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėjui atsirado tik pasibaigus įstatymo nustatytam terminui. Pareiškėjui praleistas terminas negali būti atnaujinamas, nes iki įstatymo nustatyto termino pabaigos (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) pareiškėjas iš viso neturėjo teisės paduoti prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė prašo palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, o kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. 1997 m. liepos 1 d. Įstatymo 10 straipsnyje buvo nustatyti terminai: prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turėjo būti paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai – iki 2003 m. gruodžio 31 d. Su prašymu turėjo būti pateiktas pilietybę patvirtinantis dokumentas. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl įstatymo nustatyto termino atnaujinimo yra pasisakęs, kad terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir įstatymo nustatytiems dokumentams paduoti gali būti atnaujinamas tik tiems asmenims, kurie turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir galimybę paduoti prašymą, bet neįgyvendino šios galimybės įstatymo nustatytu terminu dėl svarbių priežasčių (nutartys administracinėse bylose Nr. A⁷-821/2006; A⁶-938/2006; A⁷-781/2006; A¹¹-751/2006; A¹⁴-1260/2006; A⁸-313/2007 ir kt.).

Lietuvos Respublikos pilietybė yra viena iš įstatyme nustatytų prielaidų, kad asmuo galėtų būti pripažintas tinkamu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektu. Tačiau tik šios prielaidos buvimas nesukuria asmeniui tokios subjektinės teisės. Kad ši subjektinė teisė atsirastų, asmuo turi įvykdyti tam tikras sąlygas: pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises, pateikti nuosavybės ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus ir kt. Taigi yra įstatyme nustatytų prielaidų ir tam tikrų sąlygų įvykdymo visuma. Įstatyme nustatyta galimybė atnaujinti terminą tiems veiksmams, kurie yra susiję su įstatyme nustatytų sąlygų įvykdymu, atlikti, bet nenumatyta galimybė atnaujinti terminą tiems veiksmams, kurie yra susiję su įstatyme nustatytų prielaidų egzistavimu, atlikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁸-1403/2006, paskelbta Administracinių teismų praktika 10, 2007 m.). Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybės, todėl jam negali būti atnaujintas terminas veiksmams, nustatytiems 1997 m. liepos 1 d. Įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse, atlikti.

2. Apeliacinės instancijos teismas nenukrypo nuo Lietuvos teismų suformuotos praktikos dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą ir nuosavybės teisų atkūrimo tvarką ir sąlygas reglamentuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo.

Prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas nesukurs pareiškėjui teisinių padarinių, nes jo pagrindu neatsiras subjektinės teisės dėl nuosavybės teisės atkūrimo į pageidaujamą susigrąžinti turtą.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

V. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

 

Pareiškėjas 2006 m. spalio 16 d. paduotame pareiškime prašė teismą: 1) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo senelė G. G. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 233,35 kv. m žemės sklypą ir 1/8 dalį dviejų gyvenamųjų namų ir vieno gamybinio pastato (duomenys neskelbtini); 2) atnaujinti praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į jo senelei priklausiusį nekilnojamąjį turtą Kauno miesto savivaldybei ir Kauno apskrities viršininko administracijai pateikti.

Pagal pareiškėjo prašymą Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pilietybės reikalų skyrius 2006 m. sausio 5 d. pateikė išvadą ir siūlė A. P. pripažinti Lietuvos Respublikos piliečiu. Tos pačios dienos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pilietybės reikalų skyrius priimtu sprendimu A. P. pripažintas Lietuvos Respublikos piliečiu. Lietuvos Respublikos piliečio pasas jam išduotas 2006 m. sausio 24 d.

 

VI. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

I

 

Šioje byloje esminis klausimas yra tas, ar pareiškėjas A. P., 2006 m. sausio 5 d. įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę, pagal nuosavybės teisių restitucijos santykius reglamentuojančius įstatymus, turi teisę atkurti nuosavybės teises į jo senelei G. G. nuosavybės teises priklausiusį ir išlikusį nekilnojamąjį turtą.

 

Dėl įstatymų nustatyto reikalavimo būti Lietuvos Respublikos piliečiu

 

Pripažindama nuosavybės atkūrimą ir nuosavybės teisių tęstinumą, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. lapkričio 15 d. patvirtino šiuos teiginius: „Neginčytinai pripažįsta Lietuvos piliečių nuosavybės teisės tęstinumą“; „Nustatyti, kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka išlikusį jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės susigrąžinti, gauti kompensaciją“. Šiuose teiginiuose įstatymų leidėjas apibrėžė vieną iš pagrindinių reikalavimų subjektui, siekiančiam susigrąžinti išlikusį turtą natūra, – turėti Lietuvos pilietybę.

Nuosavybės teisių atkūrimas buvo reglamentuojamas 1991 m. birželio 18 d. priimtame Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir 1991 m. birželio 18 d Įstatymas Nr. I-1454), kuris įsigaliojo nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. Šio Įstatymo 1 straipsnio, nustačiusio įstatymo paskirtį, 1 dalyje buvo nustatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, iš kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, kuris šio įstatymo priėmimo dieną yra valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (įmonių) ar kolūkių žinioje, nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas. Šio Įstatymo 2 straipsnyje buvo nustatyti subjektai, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į turtą. Kartu šiems subjektams buvo nustatytas reikalavimas – turėti Lietuvos pilietybę. Savininkui ir kitiems pretendentams, neturintiems Lietuvos pilietybės, nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą negalėjo būti atkurtos. Be to, buvo nustatyti dar papildomi reikalavimai – turėti šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Restitucijos procesas nuo 1997 m. sausio 22 d. iki 1997 m. liepos 8 d. buvo laikinai sustabdytas pagal Seimo 1997 m. sausio 16 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimo sustabdymo laikinojo įstatymo 1 straipsnį, kuriame buvo nustatyta, kad įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimas sustabdomas laikinai, „iki bus priimtas naujas įstatymas“.

1997 m. liepos 1 d. priimtas Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, kuris įsigaliojo 1997 m. liepos 9 d. Pažymėtina, kad nors šio Įstatymo pavadinimas ir skiriasi nuo anksčiau nuosavybės teisių atkūrimą reguliavusio Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, jis reglamentuoja to paties pobūdžio, t. y. nuosavybės teisių restitucijos, santykius.

Šio Įstatymo preambulėje nustatyta, kad „Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą“, kad „1992 metais Lietuvos Respublikos piliečių valia priimta <...> Konstitucija garantuoja ir gina valstybės, jos piliečių teises bei nuosavybę“; kad „tęstinių nuosavybės teisių atkūrimas grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostata – Lietuvos Respublikos piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama“. Kaip ir anksčiau galiojęs įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (taip pat ir su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) yra specialusis (ad hoc) įstatymas, skirtas restitucijos santykiams reguliuoti ir nuosavybės teisių atkūrimui įgyvendinti; jis turi būti taikomas tik tol, kol vyksta nuosavybės teisių atkūrimas, o baigus restituciją, jis neteks prasmės.

Šio Įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybės teisės į šio Įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams. Pažymėtina, kad 1997 m. liepos 1 d. Įstatyme Nr. VIII-359 nebebuvo nuostatų, kurios buvo ankstesniame nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiame įstatyme – turėti šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Vykdant nuosavybės teisių restituciją, minėtų įstatymų normos daugelį kartų buvo keičiamos ir papildomos. Keičiant teisinį reglamentavimą, viena vertus, buvo plečiamas asmenų, kuriems gali būti atkurtos nuosavybės teisės, sąrašas ir turto, į kurį gali būti atkurtos nuosavybės teisės, sąrašas; kita vertus, kartais asmenų, kuriems gali būti atkurtos nuosavybės teisės į atitinkamą turtą, sąrašas buvo siaurinamas nustatant vis kitokias nuosavybės teisės atkūrimo sąlygas. Tačiau šiuose įstatymuose nustatytas reikalavimas subjektui, siekiančiam atkurti nuosavybės teises, – turėti Lietuvos Respublikos pilietybę, nebuvo keičiamas. Taigi, šio pirmiau nurodytuose įstatymuose nustatyto reikalavimo turi būti laikomasi kiekvienu atveju, kai siekiama atkurti nuosavybės teises į neteisėtai nusavintą turtą.

 

Dėl Lietuvos Respublikos piliečio teisės atkurti nuosavybės teises įgyvendinimo

 

1. Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, 1991 m. birželio 18 d Įstatymo Nr. I-1454 10 straipsnio 5 dalyje (pirminėje redakcijoje; ši dalis nebuvo keičiama ar papildoma iki visas Įstatymas nebuvo pripažintas netekusiu galios) buvo nustatyta, kad su prašymu pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybę patvirtinantys dokumentai. Taigi šioje įstatymo normoje buvo įtvirtintas reikalavimas įrodyti pilietybę jau paduodant prašymą atkurti nuosavybės teises. Prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo terminas buvo nustatytas šio įstatymo 10 straipsnio 1-3 dalyse, tačiau juose nustatytais terminais nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą procesas nebuvo užbaigtas. Pažymėtina, kad nustačius prašymų atkurti nuosavybės teisės padavimo terminus ir reikalavimą kartu su prašymu pateikti pilietybę ir nuosavybę patvirtinančius dokumentus (1991 m. birželio 18 d Įstatymo Nr. I-1454 10 straipsnio 5 dalis), šio Įstatymo 10 straipsnio 6 dalyje taip pat buvo įtvirtinta Vyriausybės teisė pratęsti nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pateikimo laiką. Dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises, pateikimo terminas buvo pratęstas Vyriausybės 1991 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 590 iki 1992 m. kovo 31 d., Vyriausybės 1992 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 171 iki 1992 m. gruodžio 31 d. ir buvo kiekvienais metais pratęsiamas atitinkamai iki kitų metų gruodžio 31 d. Paskutinis, vykdant šį Įstatymą, buvo Vyriausybės 1996 m. gruodžio 18 d. priimtas nutarimas Nr. 1459, kuriuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises, pateikimo terminas pratęstas iki 1997 m. gruodžio 31 d.

1997 m. liepos 1 d. priimto Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje (pirminėje redakcijoje), kaip ir 1991 m. birželio 18 d Įstatyme Nr. I-1454, buvo analogiška nuostata, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Šių dokumentų pateikimo terminus nustato Vyriausybė. Vadovaudamasi šia Įstatymo nuostata, Vyriausybė 1999 m. sausio 6 d. nutarimu Nr. 14 nustatė dokumentų, patvirtinančių piliečių nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį su išlikusio nekilnojamojo turto savininku, pateikimo terminą iki 1999 m. gegužės 1 d. Priėmus 1999 m. gegužės 13 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 4, 5, 10, 12, 13, 15, 16, 18, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. VIII-1181, kuris įsigaliojo nuo 1999 m. birželio 2 d., 1997 m. liepos 1 d. Įstatyme Nr. VIII-359 nebebuvo nuostatos, kad minėtų dokumentų pateikimo terminus nustato Vyriausybė.

2001 m. rugpjūčio 3 d. priimtu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 4, 6, 10, 12, 16, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. IX-489 buvo pakeista 1997 m. liepos 1 d. Įstatymo Nr. VIII-359 10 straipsnio 1 dalis, kurioje buvo nustatyta, kad piliečiai, praleidę nustatytus terminus prašymams paduoti, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. Taigi įstatymu nustatytas prašymų padavimo terminas (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) tapo naikinamuoju terminu. Tai reiškė, kad prašymų atkurti nuosavybės teises po šios datos nebus galima paduoti. Tokia padėtis buvo iki to laiko, kai 2004 m. spalio 12 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo 10 straipsnio pakeitimo įstatymas, kuris įsigaliojo 2004 m. spalio 26 d. Šio Įstatymo 1 straipsniu buvo nustatyta, kad „piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas“. Taigi šia įstatymo nuostata naikinamasis terminas pakeistas atnaujinamuoju ir piliečiai įgijo teisę paduoti prašymus po nurodytos (2001 m. gruodžio 31 d.) datos ir, esant svarbioms priežastims, prašyti teismo atnaujinti praleistą prašymo padavimo terminą.

2001 m. rugpjūčio 3 d. priimtas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 4, 6, 10, 12, 16, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-489 yra svarbus ir ta prasme, kad juo buvo pakeista 1997 m. liepos 1 d. Įstatymo Nr. VIII-359 10 straipsnio 4 dalis, jog piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, tokius dokumentus iki 2002 m. liepos 1 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. 2002 m. spalio 15 d. priimtu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. IX-1139 šis terminas buvo pratęstas iki 2003 m. liepos 1 d.; 2003 m. birželio 19 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. IX-1634 – iki 2003 m. gruodžio 31 d.

Apibendrinant darytina išvada, kad 2001 m. rugpjūčio 3 d. priimto Įstatymo Nr. IX-489 padarytais 1997 m. liepos 1 d. Įstatymo Nr. VIII-359 10 straipsnio 1 ir 4 dalių pakeitimais buvo išskirtos dvi atskiros prielaidos, turinčios reikšmės atkuriant nuosavybės teises. Šių prielaidų įgyvendinimo teisė buvo apibrėžta atitinkamais terminais. Viena jų – Lietuvos Respublikos piliečio prašymo atitinkamai institucijai padavimas iki 2001 m. gruodžio 31 d., kita – nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimas iki 2003 m. gruodžio 31 d. Minėta, kad 2004 m. spalio 12 d. priimtame Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo 10 straipsnio pakeitimo įstatyme taip pat buvo nustatyta galimybė teismine tvarka šiuos abu įstatymo nustatytus terminus atnaujinti.

            2. 1997 m. liepos 1 d. Įstatymo Nr. VIII-359 10 straipsnio 3 dalies (vėliau 10 straipsnio 4 dalis) nuostata, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas, išliko nepakitusi. Tačiau tokia įstatymo nuostata – pateikti pilietybės dokumentą,– nepanaikina Respublikos pilietybę turinčio asmens teisės įgyvendinti subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises. Pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) 2 straipsnį Lietuvos Respublikos piliečio pasas buvo Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas. Pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) 2 straipsnį Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantys dokumentai yra Lietuvos Respublikos piliečio pasas, asmens tapatybės kortelė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo „Dėl teisės aktų, reguliuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ 39.6 punkte konstatavo:„<...> Šiame kontekste paminėtina, jog Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 2 dalies (1995 m. spalio 3 d. redakcija) nuostata, kad asmenims, nurodytiems šio straipsnio 1 dalies 1 punkte (t. y. asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, ir jų vaikams (jeigu šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos), jų pageidavimu išduodami Lietuvos Respublikos piliečio pasai arba pagal šio įstatymo 17 straipsnį teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantys dokumentai, negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu priklauso nuo to, ar asmeniui išduotas Lietuvos Respublikos piliečio pasas arba kitas Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas“. Taigi, pagal pilietybės įstatymus ir Konstitucinio Teismo išaiškinimą pilietybę patvirtinančio dokumento pateikimas arba nepateikimas kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises iki 2001 m. gruodžio 31 d., negali būti tapatinamas su asmens faktiniu buvimu Lietuvos Respublikos piliečiu iki nurodytos datos, nes piliečio pasas ar kitas jį atstojantis dokumentas tik įrodo juridinį faktą – asmens buvimą piliečiu bet jos nesukuriančiu ir nepanaikinančiu. 

Nuosavybės teisės atkūrimas yra subjektinės teisės įgyvendinimas. Asmuo, siekiantis ją įgyvendinti, visų pirma turi būti pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises. Pilietybė yra būtinas subjektiškumo pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą reikalavimas, todėl prašymą atkurti nuosavybės teises gali pateikti tik asmuo, turintis Lietuvos Respublikos pilietybę. Tik tokio asmens paduotas prašymas sukels teisinius padarinius pradedant nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Sistemiškai aiškinant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostatą, kurioje nustatytas terminas, kad prašymai turi būti paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d., su to paties straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad kiti dokumentai – patvirtinantys nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku, turi būti paduoti iki 2003 m. gruodžio 31 d., darytina išvada, kad įstatyme nustatyta prielaida – būti Lietuvos Respublikos piliečiu arba įgyti šią pilietybę, turėjo atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d. Asmeniui, įgijusiam Lietuvos Respublikos pilietybę po 2001 m. gruodžio 31 d., nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą negali būti atkuriamos, todėl tokio asmens paduotas prašymas teisinių padarinių nesukurs.

Šioje byloje nagrinėjamo ginčo aspektu reikšminga yra ta aplinkybė, kada pareiškėjas įgyvendino savo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę ir priklausomai nuo to spręstina, yra jis nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių tinkamas subjektas ar nėra. Byloje nustatyta, kad A. P. pripažintas Lietuvos Respublikos piliečiu 2006 m. sausio 5 d., t. y. po 1997 m. liepos 1 d. Įstatymo Nr. VIII-359 10 straipsnio 1 dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. Įstatymo Nr. IX-489 redakcija) nustatytos datos – 2001 m. gruodžio 31 d. Esant tokiai teismų konstatuotai aplinkybei, darytina išvada, kad pareiškėjas neatitiko 1997 m. liepos 1 d.  Įstatymo  Nr. VIII-359  2 straipsnio 1  dalyje  (2001 m. rugpjūčio 3 d. Įstatymo Nr. IX-489 redakcija) nustatyto reikalavimo – iki 2001 m. gruodžio 31 d. būti Lietuvos Respublikos piliečiu, todėl jis neįgijo teisės atkurti nuosavybės teises. Neturėdamas subjektinės teisės į nuosavybės atkūrimą, asmuo neturi teisės ar įstatymų saugomo intereso (CPK 5 straipsnis), kuris turi būti apgintas, todėl pareiškėjo prašymas atnaujinti praleistą terminą pareiškimui paduoti teisme negalėjo būti nagrinėjamas.

 

II

 

Nagrinėdami bylą teismai klaidingai taikė teisės normas, reglamentuojančias rūšinį teismingumą ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą. Kad būtų suvienodinta teismų praktika šios kategorijos bylose, išplėstinė teisėjų kolegija laiko, jog dėl šių teisės klausimų turi būti pasisakyta.

 

Dėl teismingumo

 

Be reikalavimo būti Lietuvos Respublikos piliečiu, asmuo aktyviu veiksmu turi išreikšti savo valią atkurti nuosavybės teises – paduoti prašymą atkurti jas į konkrečius išlikusius objektus. Prašymas turi būti paduotas ne teismui, bet atitinkamai institucijai (1997 m. liepos 1 d. Įstatymo Nr. VIII-359 17 straipsnis). Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 6 punkte detalizuotos institucijos, kurioms pateikiami prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Taigi pagal nustatytą teisinį reglamentavimą pilietis turi būti kreipęsis su prašymu atkurti nuosavybės teises į atitinkamą valstybės instituciją. Tik tada, kai po 2001 m. gruodžio 31 d. buvo kreiptasi su prašymu į atitinkamą valstybės instituciją, piliečiui atsiranda teisė kreiptis į teismą su pareiškimu atnaujinti praleistą terminą (1997 m. liepos 1 d. Įstatymo Nr. VIII-359 10 straipsnio 1 dalis, 2004 m. spalio 12 d. Įstatymo Nr. IX-2490 redakcija). Tokiu atveju kyla klausimas, ar bendrosios kompetencijos teismas turėtų nagrinėti prašymą dėl 1997 m. liepos 1 d. Įstatymo Nr. VIII-359 (2001 m. rugpjūčio 3 d. Įstatymo Nr. IX-489 redakcija) 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino atnaujinimo. Pažymėtina, kad būtina atsižvelgti į tai, jog išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimas vykdomas ne pagal Civilinio kodekso, o pagal specialiuosiuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas taisykles. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra reglamentuojamas viešosios teisės normų, o atitinkama valstybės ir jos institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra viešojo administravimo sritis (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis).

1997 m. liepos 1 d. Įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimas yra sudėtinė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso stadija. Tai, kad valstybės ir jos institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra viešojo administravimo sritis (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis) ne kartą konstatavo specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti (2002 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta byloje V. C. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, 2002 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta byloje Z. T. S. v. Kauno apskrities viršininko administracija; 2004 m. spalio 22 d. nutartis, priimta byloje I. Č. v. Kauno apskrities viršininko administracija; 2004 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta byloje A. K. v. V. C., Vilniaus apskrities viršininko administracija; 2005 m. nutartis, priimta byloje I. M. M. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kiti; 2007 m. birželio 14 d. nutartis priimta byloje K. J. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kiti).

Minėta, kad pagal 1997 m. liepos 1 d. Įstatymo 17 straipsnį prašymas atkurti nuosavybės teises turi būti paduotas atitinkamai institucijai. Šios institucijos atlieka viešojo administravimo veiksmus. Dėl šių institucijų veiksmo (neveikimo) asmuo, kai jis mano, kad jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, turi teisę paduoti skundą (prašymą) administraciniam teismui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 22 straipsnio 1 dalis). Taigi šiame procese kylantys ginčai nenagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme.

Šiuo atveju su pareiškimu atnaujinti praleistą terminą prašymui paduoti pareiškėjas A. P. kreipėsi tiesiogiai į bendrosios kompetencijos teismą. Kauno miesto apylinkės teismas ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija iš esmės išnagrinėjo pareiškimą atnaujinti praleistą terminą prašymui paduoti. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad jeigu Lietuvos Respublikos pilietis po 2001 m. gruodžio 31 d. kreipėsi su prašymu į atitinkamą valstybės instituciją, tik tada toks asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą su pareiškimu atnaujinti praleistą terminą (1997 m. liepos 1 d. Įstatymo Nr. VIII-359 10 straipsnio 1 dalis, 2004 m. spalio 12 d. Įstatymo Nr. IX-2490 redakcija). Pareiškimas atnaujinti praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises paduoti bendrosios kompetencijos teisme nenagrinėtinas (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

 

Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

 

Pareiškime pareiškėjas prašė teismą ne tik atnaujinti praleistą terminą prašymui pateikti, bet ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo senelė G. G. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 233,35 kv. m žemės ir 1/8 dalį dviejų gyvenamųjų namų ir vieno gamybinio pastato (duomenys neskelbtini). Vertinant šį pareiškėjo prašymą būtina atsižvelgti į tai, kad pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Toks įstatyminis reglamentavimas reiškia, kad ypatingosios teisenos tvarka teismas kompetentingas nustatyti ne bet kokius faktus, bet tik tokius, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Teismine tvarka nenustatinėjami faktai, kurie realiai buvo ar yra, tačiau pagal teisę neturi juridinės reikšmės.

Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai).

1997 m. liepos 1 d. Įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra, – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai. Šioje įstatymo normoje ne tik nustatyta, kokie įrodymai gali patvirtinti nuosavybės teisę bei suteikta teisė Vyriausybei detalizuoti nuosavybės teisę įrodančių dokumentų sąrašą. Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 punkte išvardyti dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises. Tiek Įstatymo 9 straipsnio, tiek ir šio Vyriausybės nutarimo 12 punkto sisteminė analizė patvirtina, kad šiomis nuostatomis reglamentuojamas tik įrodinėjimo klausimas, kai nuosavybės teisės atkūrimas sprendžiamas administracine tvarka. Nuosavybės teisių restitucijos santykius reglamentuojantys teisės aktai nenustato specialių įrodinėjimo taisyklių teismo procese nagrinėjant ginčus, susijusius su nuosavybės teisės atkūrimu. Pareiškėjas pateikė dokumentus apie savo senelės G. G. turėtą nuosavybę. Šių dokumentų juridinę reikšmę turėtų įvertinti ir priimti sprendimą dėl jų pakankamumo ar nepakankamumo ne teismas, bet institucija, priimanti sprendimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo. Minėta, kad pareiškėjas į tokią instituciją nesikreipė. Šiuo atveju, pareiškėjui dar negavus atitinkamos institucijos išvados dėl nuosavybės teisę įrodančių dokumentų pakankamumo (nepakankamumo), minėtą klausimą bendrosios kompetencijos teismai išsprendė ypatingosios teisenos tvarka. Tuo tarpu šioje byloje juridinę reikšmę turintis faktas – kad pareiškėjo senelė G. G. nuosavybės teisėmis valdė atitinkamą turtą – negalėjo būti nustatytas.

 

III

 

Teisėjų kolegija sprendžia, kad, esant tokiai situacijai, bendrosios kompetencijos teismas apskritai negalėjo įsiterpti į viešosios teisės reglamentuojamų santykių sritį; šis konstatavimas patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė ieškinio pareiškimą nagrinėti civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Priėmęs pareiškimą, teismas turėjo nutraukti bylą (CPK 293 straipsnio 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas taip pat iš esmės išnagrinėjo pareiškėjo prašymus, nors turėjo nutraukti bylą (CPK 293 straipsnio 1 punktas). Atitinkamą sprendimą – nutraukti bylą priima kasacinis teismas (CPK 293 straipsnio 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

nutaria:

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 30 d. ir Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 19 d. sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                    Janina Stripeikienė

 

 

Zigmas Levickis

 

 

                                                                                             Aloyzas Marčiulionis

 

 

                                                                                             Algis Norkūnas

 

 

                                                                                             Sigita Rudėnaitė

 

 

                                                                                             Antanas Simniškis

                                                                                            

 

                                                                                             Algirdas Taminskas