Administracinė byla Nr. eA-709-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07069-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 28; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „ITP E2“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „ITP E2“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės (Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos), kuriai atstovauja Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „ITP E2“ su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2013 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 17R-773 (toliau – ir Sprendimas) toje dalyje, kur Komisija pripažino UAB „ITP E2“ patirtas išlaidas dėl projekto plėtojimo kaip nepagrįstas;

2) įpareigoti Komisiją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

Pareiškėjas paaiškino, kad su UAB „Informacinių technologijų pasauliu“ (toliau – ir Pardavėjas) 2012 m. rugpjūčio 6 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 120806/3 (toliau – ir Sutartis), kuria Pardavėjas įsipareigojo pareiškėjui įrengti 30 kW saulės elektrinę ir iš Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Ministerija) gauti leidimą gamybai. Pareiškėjas už jam suteiktas prekes bei paslaugas įsipareigojo Pardavėjui sumokėti 150 000 Lt be PVM, sumokant 40 proc. dydžio avansą (60 000 Lt) po leidimo plėsti energijos pajėgumus gavimo. Pardavėjas parengė visus reikiamus dokumentus plėtros leidimo išdavimui ir pateikė juos Ministerijai, o pareiškėjas sumokėjo privalomą valstybinę rinkliavą. Todėl 2012 m. lapkričio 19 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-3862. Kadangi Pardavėjas įvykdė dalį sutartinių įsipareigojimų, jis pareiškėjui pateikė 2013 m. lapkričio 23 d. sąskaitą avansiniam apmokėjimui (Serija ITP Nr. 130123/2) 60 000 Lt sumai. Pareiškėjas, vykdydamas Sutarties 4.1. punktą, 2013 m. sausio 28 d. ir 2013 m. sausio 31 d. pavedimais sumokėjo Pardavėjui 60 000 Lt avansą pagal pateiktą sąskaitą. Sutartyje buvo numatyta sąlyga, kad pareiškėjui nutraukus Sutartį ne dėl Pardavėjo kaltės, avansiniai mokėjimai pareiškėjai nebus grąžinami. Vykdant sutartį 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), kuriame buvo nustatyta, kad fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594, patvirtino Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas). Apraše nustatyta su saulės šviesos energijos projekto plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo tvarka asmenims, turintiems leidimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus, statant saulės šviesos energijos elektrines, išduotus teisės aktų nustatyta tvarka ne aukciono būdu pagal prašymus, pateiktus iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo. Taigi, pareiškėjui pradėjus vystyti saulės šviesos elektrinės projektą, buvo pakeistas teisinis reglamentavimas, ir pareiškėjas prarado galimybę gauti planuotą saulės elektrinės sugeneruotos energijos supirkimo tarifą. Pasikeitus sugeneruotos energijos supirkimo tarifui, ženkliai sumažėjo pareiškėjo numatytas elektrinės pelningumas, žymiai ilgesnis tapo elektrinės atsipirkimo terminas, o visa tai elektrinės įrengimo ir eksploatavimo projektą padarė ekonomiškai nenaudingu ir nebeaktualiu, todėl pareiškėjas nusprendė atsisakyti šio projekto ir nutraukti su Pardavėju sudarytą sutartį. Pareiškėjas iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo pateikė prašymą dėl plėtros leidimo išdavimo bei patyrė su elektrinės projekto plėtojimu susijusias išlaidas. Teigė, jog pareiškėjas patenka į Apraše nurodytų subjektų ratą, kurie turi teisę gauti kompensacijas už su saulės elektrinės projekto plėtojimu susijusias išlaidas, t. y. Pardavėjui sumokėtą ir neatgautą 60 000 Lt avansinį apmokėjimą. Pareiškėjo ir Pardavėjo sudaryta Sutartis pagal Aprašo nuostatas laikoma sutartimi dėl elektrinės projekto plėtojimo. Šia sutartimi Pardavėjas įsipareigojo įrengti pareiškėjui 30 kW saulės elektrinę bei parengti pareiškėjui dokumentus elektros energijos gamybos bei pajėgumų plėtimo leidimų ir privalomų licencijų gavimui, o taip pat parengti saulės elektrinės projektą, suderintą su elektros tinklais, įrengti nuotolinio parametrų nuskaitymo ir atvaizdavimo sistemą, suteikti įrangai kokybės garantiją, t. y. atlikti reikalingus darbus, kad pareiškėjas galėtų eksploatuoti jam sumontuotą saulės elektrinę ir prekiauti jos sugeneruota energija. Pareiškėjo sumokėtas 60 000 Lt avansas, nutraukus sutartį ne dėl Pardavėjo kaltės, liko Pardavėjui kaip kompensacija už dėl sutarties nutraukimo patirtus nuostolius, pareiškėjo patirtos išlaidos turi būti kompensuojamos pagal Aprašą. Pareiškėjas Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos (toliau – ir VEI) pateikė Sutarties nutraukimą patvirtinantį įrodymą (susitarimą dėl Sutarties nutraukimo), kuriame buvo aptartas avanso negrąžinimo pareiškėjui klausimas. Taip pat pareiškėjas pateikė ir reikalaujamus mokėjimą patvirtinančius dokumentus – išrašus iš pareiškėjo banko sąskaitos, su paaiškinimu dėl įmokų paskirstymo, kurie patvirtina 60 000 Lt avanso sumokėjimą Pardavėjui. Kadangi pareiškėjo prašomos kompensuoti išlaidos yra numatytos Aprašo 5 punkte, o išlaidų suma neviršija maksimalios ribos t. y. nepatenka į Apraše nustatytus atvejus, kuomet Komisija turi diskrecijos teisę vertinti išlaidų pagrįstumą, darytina išvada, kad Komisija neturėjo pagrindo vertinti išlaidų pagrįstumo ir prašymą atmesti. Skundžiamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų. Iš ginčijamo sprendimo turinio neaišku, kokius Komisijai pateiktus pareiškėjo dokumentus ir kaip įvertino Komisija, kokius faktus Komisija laikė nustatytais ar nenustatytais bei teisiškai reikšmingais ar nereikšmingais. Sprendime nenurodoma, kokiu teisiniu bei faktiniu pagrindu pareiškėjo prašymą kompensuoti patirtas išlaidas Komisija laikė nepagrįstu ir atmetė. Tikrieji motyvai nenurodyti ginčijamame sprendime, todėl nesuprantami pareiškėjui. Kadangi skundžiamas sprendimas yra be motyvų ir neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje jam nustatytų reikalavimų, yra teisinis pagrindas panaikinti Sprendimą kaip nepagrįstą. Be to, Sprendime nurodyta, kad „Šis sprendimas gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka“. Bendro pobūdžio nuoroda į teisės aktą nėra ir negali būti laikoma tinkamu teisės akto apskundimo tvarkos išaiškinimu, kadangi iš Sprendimo turinio pareiškėjui neaišku nei per kiek laiko, nei kokiai institucijai gali būti teikiamas skundas. Toks Sprendimo ydingumas, pareiškėjo nuomone, taip pat nesuderinamas su principu, kad valdžios institucijos tarnauja žmonėms ir sudaro pagrindą naikinti Sprendimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės (Komisijos), kuriai atstovauja VEI, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog atsižvelgiant į pareiškėjo pateiktą dokumentaciją ir prašymą Nr. 15R-378, Komisijos nariai posėdžio metu išsakė nuomonę, kad šiuo atveju pareiškėjas nedėjo jokių pastangų susigrąžinti lėšas ir sumokėtas sumas, už kurias negavo jokių prekių ir paslaugų. Komisijos nariai atkreipė dėmesį į tai, kad 60 000 Lt avansinis mokėjimas buvo atliktas 2013 m. sausio 29 d. ir 2013 m. sausio 31 d., t. y. po to, kuomet buvo priimtas Pakeitimo įstatymas, ir kuomet buvo žinoma, kad saulės elektrinės projektų plėtojimas yra stabdomas ir nebus remiamas valstybės, susiklosčius poreikiui ginti viešąjį interesą. Pareiškėjas ir Pardavėjas galimai susijusios įmonės ir galimai galėjo derinti savo veiksmus. Komisijai yra žinomas faktas, kad pareiškėjo vadovas yra Pardavėjo darbuotojas, kadangi Komisijai nagrinėjant kitų pareiškėjų klausimus minėtas asmuo dalyvavo kaip Pardavėjo atstovas. Pareiškėjas ir Pardavėjas, žinodami, kad yra priimami teisės aktai dėl kompensacijos už patirtas išlaidas dėl elektrinių projekto plėtojimo, tiesiog sudarė susitarimą, pagal kurį sumokėtas dideles avansines sumas nutarta palikti Pardavėjui. Pareiškėjo pateiktas susitarimas patvirtino, kad pareiškėjas nedėjo jokių pastangų susigrąžinti bent dalį sumokėto avansinio mokėjimo. Galima daryti išvadą, kad pareiškėjas pasirinko būdą atgauti sumokėtas sumas pasinaudojant Aprašo reglamentuojamu kompensaciniu mechanizmu.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu pareiškėjo UAB „ITP E2“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Remdamasis bylos medžiaga teismas nustatė, kad Ministerija 2012 m. lapkričio 19 d. pareiškėjui išdavė leidimą Nr. LP-3862 plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą. Pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 5 d. pateikė prašymą (jis gautas 2013 m. rugpjūčio 7 d., o jo registracijos Nr. 15R-378) (toliau – ir Prašymas) kompensuoti išlaidas, susijusias su elektrinės projekto plėtra, kuriame, be kita ko, paprašė kompensuoti 60 000 Lt išlaidų už sumokėtus ir negrąžintus avansinius mokėjimus pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo; ši prašyme nurodyta suma susidarė pareiškėjui sumokėjus avansą pagal 2012 m. rugpjūčio 6 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 120806/3. UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ 2013 m. sausio 23 d. išrašė sąskaitą išankstiniam apmokėjimui (serija ITP Nr. 130123/2), kurioje nurodytas 60 000 Lt mokėjimas pagal sutartį Nr. 120806/3. Pareiškėjas ir UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ 2013 m. gegužės 3 d. sudarė susitarimą dėl sutarties Nr. 120806/3 nutraukimo, kuriame, be kita ko, susitarė dėl šios sutarties nutraukimo pasekmių, o jo 2.1 punkte nurodė, kad „Pardavėjas negrąžina Pirkėjui jo už saulės elektrinę sumokėto 60 000 Lt avanso, kuris laikomas minimaliais Pardavėjo dėl Pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo patirtais nuostoliais“. UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ 2013 m. gegužės 3 d. pareiškėjui išrašė PVM sąskaitą-faktūrą serija ITP Nr. 201305065 pagal sutartį Nr. 120806/3, kurioje nurodyti pagal šią sutartį pardavėjo patirti nuostoliai; iš šios sąskaitos-faktūros matyti, kad pareiškėjas iki 2013 m. gegužės 3 d. privalo apmokėti 60 000 Lt nuostolių. Iš byloje esančių 2013 m. lapkričio 8 d. išrašų matyti, kad pareiškėjas 2013 m. sausio 28 d. ir 2013 m. sausio 31 d. atliko du pavedimus po 90 000 Lt, šių pavedimų aprašymuose nurodyta, kad jie atlikti už paslaugas pagal sutartį (nenurodant sutarties sudarymo datos ir numerio), o gavėjas yra UAB „Informacinių technologijų pasaulis“. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 5 d. prašymą Nr. 15R-378 priėmė ginčijamą Sprendimą Nr. 17R-773, kuriuo, be kita ko, nusprendė nekompensuoti pareiškėjo prašyme nurodytų 60 000 Lt išlaidų. Iš šio sprendimo turinio matyti, jog Komisija nusprendė nekompensuoti šių išlaidų todėl, kad pareiškėjas „atliko avansinį mokėjimą (60 000 Lt), tačiau nepateikė dokumentų, kurie liudytų patirtų išlaidų pagrįstumą ir dokumentais neįrodė savo ketinimų ir pastangų ar kokių nors atliktų veiksmų, patvirtinančių siekį susigrąžinti avansinius mokėjimus iš kitos sutarties šalies“.

Teismas rėmėsi Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, Aprašo 4, 5.4.3, 6, 20 punktais, 2 priedu ir vertino, jog minėtuose teisės normose nustatytą teisinį reguliavimą vertinant nagrinėjamos administracinės bylos kontekste konstatuotina, kad pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į Komisiją dėl tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo, nes, kaip nustatyta šioje administracinėje byloje, leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-3862 jam išduotas 2012 m. lapkričio 19 d., t. y. iki 2013 m. vasario 1 d.; Komisija, priimdama Sprendimą privalėjo, inter alia, įvertinti, ar pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 5 d. Prašyme nurodytos 60 000 Lt išlaidos už sumokėtą ir negrąžintą avansinį mokėjimą pagal Sutartį neviršija 45 procentų visos pagal sutartį mokėtinos sumos ir yra kompensuotinos (t. y. yra patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., gali būti nustatytos, yra pagrįstos, yra patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais). Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginys, jog jo prašomos kompensuoti išlaidos yra numatytos Aprašo 5 punkte, o išlaidų suma neviršija maksimalios ribos, todėl Komisija neturėjo pagrindo vertinti išlaidų pagrįstumo, vertintinas kritiškai, toks teiginys prieštarauja Aprašo 4 punkte nustatytam teisiniam reguliavimui.

Apibendrindamas Sutarties nuostatas (1.1, 4.1, 4.4, 6.10, 6.11 ir 8.2 p.), teismas darė išvadas, kad pirmąjį 40 proc. sumos avansą, pareiškėjas pardavėjai turėjo sumokėti „prieš įrangos užsakymą“, kuris pagal sutarties 8.2 punktą turėjo būti fiksuotas perdavimo-priėmimo aktu; apmokėjimo sąlyga dėl 40 proc. sumos avanso galėjo būti pakeista atskiru raštišku sutarties šalių susitarimu; pareiškėjui nutraukus sutartį ne dėl UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ kaltės 40 proc. sumos avansinis mokėjimas atskiru susitarimu galėjo būti grąžinamas darbais ir įranga.

Teismas vertino, jog pareiškėjo teiginiai, kad UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ parengė visus reikiamus dokumentus plėtros leidimo išdavimui ir pateikė juos Ministerijai ir įvykdė dalį sutartinių įsipareigojimų, yra nepagrįsti. Pažymėta, kad pateiktas 2012 m. lapkričio 19 d. leidimas Nr. LP-3862 plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą savaime nepatvirtina, kad tokio leidimo dokumentai buvo rengiami Sutarties pagrindu ir kad šiuos darbus atliko UAB „Informacinių technologijų pasaulis“. Taip pat konstatuota, kad tokie pareiškėjo teiginiai prieštarauja Sutarties 1.1 punkto nuostatai, pagal kurią UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ įsipareigojo pareiškėjui tik įrengti 30 kW saulės elektrinę ir iš Ministerijos gauti leidimą gamybai, o leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą gavimas (inter alia, tam reikalingų dokumentų parengimas) nebuvo šios sutarties dalyku. Vadinasi, UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ neatliko jokių Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, t. y. nei įrengė 30 kW saulės elektrinę, nei iš Ministerijos gavo leidimą gamybai.

Teismas taip pat vertino pareiškėjo Komisijai pateiktus 2013 m. lapkričio 8 d. išrašus, iš kurių matyti, kad jis 2013 m. sausio 28 d. ir 2013 m. sausio 31 d. atliko du pavedimus po 90 000 Lt gavėjui UAB „Informacinių technologijų pasaulis“. Teismo nuomone, šie įrodymai vertintini kritiškai ir negali būti laikomi dokumentais, liudijančiais pareiškėjo Prašyme nurodytų 60 000 Lt išlaidų už sumokėtą ir negrąžintą avansinį mokėjimą pagal Sutartį pagrįstumą. Tokia išvada daryta įvertinus šių pavedimų turinį ir kitus byloje esančius rašytinius įrodymus. Byloje nustatyta, kad šių mokėjimo pavedimų aprašymuose nenurodyta, kokią sutartį vykdant tokie mokėjimai buvo atlikti, nenurodyta, kad šie pavedimai įvykdyti pagal UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ 2013 m. sausio 23 d. išrašytą sąskaitą išankstiniam apmokėjimui (serija ITP Nr. 130123/2), juose nurodyta suma neatitinka avansinio mokėjimo pagal Sutartį dydžio. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas ir UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ 2013 m. gegužės 3 d. sudarė susitarimą dėl Sutarties nutraukimo ir tą pačią dieną pareiškėjui išrašė PVM sąskaitą-faktūrą serija ITP Nr. 201305065 pagal Sutartį, kurioje nurodyti pagal šią sutartį pardavėjo patirti nuostoliai, o iš šios sąskaitos-faktūros matyti, kad pareiškėjas iki 2013 m. gegužės 3 d. privalo apmokėti 60 000 Lt nuostolių. Taip pat iš pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 24 d. Komisijai pateikto paaiškinimo matyti, kad pareiškėjas ir UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ vykdė ne vieną projektą, todėl 2013 m. lapkričio 8 d. išrašuose pareiškėjo 2013 m. sausio 28 d. ir 2013 m. sausio 31 d. atlikti du pavedimai po 90 000 Lt gavėjui UAB „Informacinių technologijų pasaulis“, galėjo būti atlikti vykdant įsipareigojimus, kylančius iš kitų sutarčių.

Teismas taip pat pažymėjo, jog vertinant pareiškėjo Komisijai ir teismui pateiktus dokumentus ir paaiškinimus dėl 60 000 Lt išlaidų už sumokėtus ir negrąžintus avansinius mokėjimus pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo, būtina įvertinti tai, kad, siekiant gauti kompensaciją, pareiškėją ir UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ galimai siejo nesąžiningas susitarimas. Tokia išvada daryta įvertinus, inter alia, šias aplinkybes: Įgyvendinimo įstatymas buvo priimtas 2013 m. sausio 17 d., įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d.; UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ sąskaitą išankstiniam apmokėjimui (serija ITP Nr. 130123/2) pareiškėjui išrašė 2013 m. sausio 23 d., t. y. praėjus daugiau nei dviem mėnesiams po minėto leidimo gavimo ir jau esant priimtam Įgyvendinimo įstatymui, todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjas jau žinojo apie minėto įstatymo pakeitimus ir turėjo galimybę persiskaičiuoti elektrinės pelningumą, atsipirkimo terminą, projekto ekonominę naudą ir pan., taip pat turėjo galimybę pagal Sutarties 4.4 punktą inicijuoti atskirą susitarimą dėl apmokėjimo sąlygų pakeitimo, ypač įvertinęs tai, kad, kaip nustatyta šioje byloje, UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ neatliko jokių Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, t. y. nei įrengė 30 kW saulės elektrinę, nei iš Ministerijos gavo leidimą gamybai; pareiškėjo UAB „ITP E2“ vadovas A. J. tuo pačiu metu ėjo dar ir UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ generalinio direktoriaus pavaduotojo pareigas (kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančios informacijos, ši aplinkybė įrodyta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. I-4207-208/2014); UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ 2013 m. sausio 23 d. išrašė sąskaitą išankstiniam apmokėjimui (serija ITP Nr. 130123/2) nesant jokių duomenų apie tai, kad yra atliekamas ar buvo atliktas įrangos užsakymas, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad toks užsakymas buvo fiksuotas perdavimo-priėmimo aktu.

Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, ištyrus pareiškėjo Komisijai ir teismui pateiktus rašytinius įrodymus, vadovaujantis Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, Aprašo 4, 5.4.3, 6, 20 punktuose, 2 priede nustatyti teisiniu reguliavimu, teisingumo ir protingumo kriterijais, daryta išvada, kad Komisija Sprendime pagrįstai nusprendė nekompensuoti pareiškėjo Prašyme nurodytų 60 000 Lt išlaidų, motyvuodama tuo, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, kurie liudytų patirtų išlaidų pagrįstumą.

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, taip pat konstatuota, kad Komisija, kaip viešojo administravimo subjektas, atlikdama administracinę procedūrą ir priimdama ginčijamą Sprendimą gero administravimo principo imperatyvų nepažeidė, t. y. laikėsi teisės aktų nuostatų, nebuvo šališka ar neobjektyvi. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad apie vykdomą administracinę procedūrą pareiškėjas buvo nuolat informuojamas, jam buvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, papildomus įrodymus, o priimtas ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis. Visa tai leido teismui daryti išvadą, kad Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, konstatuota, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teisinio pagrindo jį naikinti nėra, taip pat nėra teisinio pagrindo įpareigoti Komisiją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Prašymą.

III.

Pareiškėjas UAB „ITP E2“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – UAB „ITP E2“ skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Teismas klaidingai interpretavo Apraše įtvirtintą išlaidų „pagrįstumo“ sąvoką, nepagrįstai plečiamai aiškino Komisijos kompetencijos ribas išlaidų kompensavimo procedūroje. Aprašas nesuteikia Komisijai teisės vertinti, ar pareiškėjo sutartimi prisiimti įsipareigojimai pagrįsti ir ar jie buvo vykdomi (ar galėjo būti nevykdomi). Kokias išlaidas pripažinti patirtas pagrįstai ir laikyti kompensuotinomis numato pats Aprašas, o ne Komisija, kuri iš esmės atlieka tik techninio pobūdžio darbą įgyvendindama jai sutiktą kompetenciją – užtikrindama Aprašu nustatyto reglamentavimo praktinį įgyvendinimą. Pažymi, kad Komisijos sudėtyje nėra asmenų, kurie turėtų kompetenciją vertinti išlaidų (investicijų) ekonominį pagrįstumą. Akcentuoja, jog teismas nevertino skundo motyvų, jog tokio pobūdžio sutartys buvo įprastos tuo metu susiklosčiusioje rinkoje, todėl, siekdamas gauti prekes bei paslaugas, kurių pasiūla menka, o paklausa – didelė, apeliantas turėjo prisiimti būtent tokius, rangovams itin palankius įsipareigojimus. Teismas neatsižvelgė ir į tai, jog avansas atliko ir netesybų funkciją, o tai yra teisėta ir leistina sutarčių sąlyga. Apeliantui faktiškai patyrus išlaidas, susijusias su saulės elektrinės projekto plėtojimu, tačiau jam iki šiol atsisakant šias išlaidas kompensuoti, pažeidžiami taip pat ir teisingumo, protingumo, teisėtų lūkesčių principai.

2) Teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad rangovas neįvykdė sutartinių įsipareigojimų, o apeliantas neįrodė atlikęs mokėjimus. Motyvas, kad leidimo plėsti elektros energijos pajėgumą gavimas nebuvo Sutarties dalyku, klaidingas. Tai patvirtina Sutarties 2.1.2 ir 4.1 punktai. Taip pat remiasi Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi ir teigia, jog rangovas įsipareigojo įrengti elektrinę ir gauti leidimą gamybai, o šiuos rezultatus galima pasiekti tik gavus leidimą plėtrai, tad tokio leidimo gavimas patenka į rangovo prisiimtų įsipareigojimų visumą. Taip pat pažymi, jog susitarime dėl Sutarties nutraukimo šalys patvirtino, kad pardavėjas suteikė dokumentų pagal pirkimo-pardavimo sutartį parengimo paslaugas, teikė konsultacijas, rengėsi pirkimo-pardavimo sutarties įgyvendinimui. Dėl 60 000 Lt sumokėjimo nurodo, kad pateikė teismui įrodymus, išsamius paaiškinimus ir net paties rangovo (lėšų gavėjo) patvirtinimą, jog 60 000 Lt avansas rangovui pagal Sutartį buvo sumokėtas, nepaisant to, kad mokėjimo nurodyme tai itin tiksliai nedetalizuota. Atskirai pažymi, jog teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-4207-208/2014, kuriuo remtasi teismo sprendime, neįsiteisėjęs, be to, jei teismas rėmėsi minėtoje byloje nustatytomis aplinkybėmis, turėjo remtis jomis visomis, ne selektyviai, įrodymus vertinti taip pat, ir vertinti, jog apeliantas avansą sumokėjo. Akcentuoja, jog teismas tinkamai neįvertino avansinių mokėjimų atlikimo laikotarpiu egzistavusių reikšmingų faktų visumos. Pažymi, jog apelianto elgesį – avanso sumokėjimą – sąlygojo teisės aktų pagrindu sukurtas teisėtas lūkestis, kad patirtos išlaidos bus kompensuotos.

3) Dėl apelianto ir rangovo tarpusavio ryšių ar susitarimų pažymi, jog civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija – kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Be to, įstatymas nedraudžia sudaryti sandorius ir prisiimti tarpusavio įsipareigojimus net jei šalys yra susiję, Aprašas nedraudžia išlaidų kompensavimo reikalauti asmenims, kurie susiję su rangovais. Pažymi, kad Sutartį iš apelianto pusės pasirašė A. J., o iš rangovo – jo vadovas, tad pagrindo abejoti šalių sąžiningumu nėra. Be to, teismas nurodė tik abejojantis esant sudarytam nesąžiningam susitarimui, tačiau nebuvo paneigta abejonė, kad tokio susitarimo galėjo ir nebūti. Aplinkybė, kad sąskaitą išankstiniam apmokėjimui išrašyta po Pakeitimo įstatymo priėmimo, teisiškai nereikšminga, įsigaliojimo data galėjo būti atkelta neaiškiam laikui arba tokios redakcijos įstatymas galėjo išvis neįsigalioti. Kadangi avansinis mokėjimas atliktas iki 2013 m. vasario 1 d., apeliantas turi teisę reikalauti kompensacijos, nėra pagrindo šios teisės riboti. Atkreipia dėmesį, jog pagal Sutartį (4.1 p.) avansas turėjo būti mokamas po plėtros leidimo gavimo, prieš įrangos užsakymą.

4) Teismas iš esmės nepasisakė dėl skunde išdėstytų motyvų dėl Komisijos Sprendimo neatitikimo VAĮ 8 straipsnio reikalavimams, neargumentuotai nurodė, kad Komisija laikėsi teisės aktų nuostatų. Tokio pobūdžio Komisijos sprendimai jau buvo Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sukritikuoti ir panaikinti dėl motyvų trūkumo, pripažįstant juos neatitinkančiais VAĮ 8 straipsnio nustatytų reikalavimų. Komisijos Sprendime apskundimo tvarka nurodyta nekonkrečiai ir neaiškiai.

Atsakovo atstovas VEI pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pateikia šiuos argumentus:

1) Komisija prašymus dėl išlaidų kompensavimo nagrinėja Aprašo nustatyta tvarka. Iš Aprašo 5.4 ir 5.4.3 punktų nuostatų matyti, kad Komisija gali spręsti tik dėl tokių sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo kompensavimo, kurie buvo skirti materialiojo turto (elektros įrenginių ir kitos projektui būtinos įrangos) įgijimui ar atsiskaitymui už darbus (paslaugas), tiesiogiai susijusias su elektrinės įrengimu ar prijungimu prie elektros tinklų. Pažymi, kad Komisija, nagrinėdama prašymus dėl sumokėtų ir negrąžintų avansų, sprendimus priima, tuomet, kai įsitikina, t. y. gauna dokumentus, įrodančius, kad pareiškėjams, pastarųjų sumokėti avansai nebuvo grąžinti, bei kad jų negrąžinimas pagrįstas. Komisija, pagal Aprašo nuostatas, turi ne tik teisę vertinti pareiškėjų prašymus, bet ir pareigą patikrinti ir įsitikinti ar prašomos kompensuoti išlaidos pagrįstos. Pareiškėjo pateikiamas siaurinamasis Komisijos įgaliojimų ir diskrecijos aiškinimas nepagrįstas. Nagrinėjamu atveju, Komisija, įvertinusi pareiškėjo Prašymo ir papildomų dokumentų medžiagą pagrįstai konstatavo, kad nepareiškėjas nepateikė dokumentų, kurie liudytų 60 000 Lt dydžio išlaidų patyrimo išlaidų pagrįstumą ir dokumentais neįrodė savo ketinimų, pastangų ar veiksmų, patvirtinančių siekį susigrąžinti avansinius mokėjimus iš kitos Sutarties šalies. Be to, avansinis mokėjimas atliktas po Pakeitimo įstatymo ir Įgyvendinimo įstatymo priėmimo, kai buvo žinoma, kad keisis saulės šviesos energijos elektrinių projektų plėtojimų skatinimo tvarka, tad pareiškėjas kartu su kita Sutarties šalimi veikdami sąžiningai ir protingai bei atsakingai ir apdairiai užsiimdami ūkine-komercine veikla, turėjo galimybes nedelsiant nutraukti Sutartį ir susitarti dėl visos avanso sumos grąžinimo. Pareiškėjas pasirinko būdą sumokėtas sumas atgauti pasinaudojant Apraše įtvirtintu mechanizmu. Komisijos nuomone, visi kompensavimo mechanizme dalyvaujantys subjektai, turi elgtis sąžiningai, teisėtai ir proporcingai. Pareiškėjo susitarimas su kita Sutarties šalimi dėl avanso negrąžinimo neatitinka CK 1.5 straipsnyje numatytos pareigos veikti vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningo principais.

2) Komisijos Sprendimas priimtas neviršijus jai suteiktų įgaliojimų ir diskrecijos. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-2637/2011 pateiktu aiškinimu dėl teismo veiklos vertinant komisijos atliktus vertinimus.

3) Komisijos Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnyje numatytus reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos atsisakymo 2013 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. 17R-773 kompensuoti dalį pareiškėjo prašytų kompensuoti išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtra.

Komisija Sprendimu atsisakė kompensuoti dalį pareiškėjo 2013 rugpjūčio 5 d. (jis gautas 2013 m. rugpjūčio 7 d.) prašyme nurodytų išlaidų, nes jos nepagrįstos pagrįstumą patvirtinančiais dokumentais bei pareiškėjas neįrodė savo ketinimų ir pastangų ar kokių nors atliktų veiksmų, patvirtinančių siekį susigrąžinti avansinius mokėjimus iš kitos sutarties šalies.

Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Pabrėžtina, jog sprendžiant ginčą dėl teisės, tikrinama ar skundžiamą aktą priėmusi institucija tinkamai atliko teisės aktais jos kompetencijai priskirtas funkcijas, ar priimdama sprendimą laikėsi teisės aktais nustatytų pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumą, ar priimtas sprendimas yra pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis ir ginčo teisinius santykius reguliuojančiomis teisės normomis, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1820-14).

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčijamas Komisijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka, ir mano, jog Komisija viršijo savo kompetenciją vertindama pareiškėjo prašomų priteisti išlaidų pagrįstumą.

Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą, kurie įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d. Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog įstatymų leidėjas įtvirtindamas su elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimą negarantavo, kad asmenims, nusprendusiems dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo nebevystyti elektrinių projektų, bus kompensuotos visos patirtos išlaidos. Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pavesta patvirtinti išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą ir sudaryti Komisiją, nagrinėsiančią prašymus dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo. Vyriausybė Apraše detalizavo kompensavimo tvarką, nustatė jo pagrindus ir sąlygas, kompensacijų dydžius, taip pat apibrėžė Komisijos kompetenciją.

Aprašo 4 punkte nurodyta, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Aprašo 3 punkte taip pat apibrėžta, jog išlaidomis Apraše laikomos tiesiogiai su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusios išlaidos.

Taigi, minėtose nuostatose įtvirtinti reikalavimai kompensuotinos išlaidoms. Lingvistiniu aspektu aiškinant Aprašo 4 punkto formuluotę išlaidos turi būti patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos ir šiems trims požymiams įrodyti reikalingi išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo dokumentai.

Kaip minėta, prašymai dėl išlaidų kompensavimo paduodami ir juos nagrinėja Komisija. Aprašo V skyriuje reglamentuojama Komisijos sudėtis ir veikla, nustatyta prašymų dėl išlaidų kompensavimo nagrinėjimo procedūra.

Aprašo 5 punkte išvardintos kompensuotinų išlaidų kategorijos (5.1 – 5.6 punktai), o Aprašo 5.7 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti kitų, nei nurodyta Aprašo 5 punkte, pareiškėjų patirtų išlaidų pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo. Aprašo 2 priede nurodyti maksimalūs kompensuotinų išlaidų dydžiai. Aprašo 6 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti pareiškėjų patirtų išlaidų, kurių dydis viršija nustatytus Aprašo 2 priede, pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir pateiktus dokumentus, priima vieną iš šių sprendimų: kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; atmesti pareiškėjo prašymą (Aprašo 20 punktas).

Taigi, sistemiškai aiškinant aptartas nuostatas, darytina išvada, jog Komisijai suteikta teisė vertinti, ar pareiškėjų prašomos kompensuoti išlaidos yra tiesiogiai susijusios su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, ar šios išlaidos yra nustatytos, pagristos ir patvirtintos, taip pat spręsti dėl kompensuotinų išlaidų dydžio. Be to, Komisijos teisė vertinti išlaidų pagrįstumą tiesiogiai nurodyta minėtuose Aprašo 5.7 ir Aprašo 6 punktuose. Aiškinimas, jog Komisijai nesuteikiama teisė vertinti išlaidų pagrįstumo reikštų, kad Komisija įgaliota atlikti tik formalų pareiškėjų pateikiamų dokumentų patikrinimą, tačiau, kaip matyti iš aptarto teisinio reguliavimo, Komisijai suteikti didesni įgaliojimai tirti pareiškėjų pateikiamus duomenis ir spręsti dėl išlaidų kompensavimo apimties.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, jog Komisija turėjo teisę vertinti pareiškėjo nurodytų ir prašytų kompensuoti išlaidų pagrįstumą.

Pareiškėjas prieštarauja Komisijos išvadai, kad jo kaip avansas pagal pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 120806/3 sumokėta suma nepripažintina kompensuotinomis išlaidomis.

Teisėjų kolegija sutinka su aplinkybe, jog nurodytos išlaidos apmokėtos iki 2013 m. vasario 1 d., taigi atitinka kompensuotinų išlaidų patyrimo momento kriterijų. Tačiau nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia pareiškėjas, išlaidų apmokėjimo momentas reikšmingas išlaidų pagrįstumo vertinimui.

Pagal bylos duomenis nustatyta, jog tarp pareiškėjo (pirkėjo) ir UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ (pardavėjas) pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 120806/3 sudaryta 2012 m. rugpjūčio 6 d. Sutarties 4.1 punkte nurodyta, jog 40 procentų sumos avansas mokamas po leidimo plėsti energijos pajėgumus gavimo ir prieš įrangos užsakymą. Šis leidimas išduotas 2012 m. lapkričio 19 d. Pardavėjo sąskaita išankstiniam apmokėjimui 60 000 Lt avansui išrašyta 2013 m. sausio 23 d., t. y. praėjus dviem mėnesiams po minėto leidimo gavimo ir jau Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo 2013 m. sausio 17 d. įstatymą.

2013 m. gegužės 3 d. šalims nutraukiant Sutartį nurodyta, jog pardavėjas suteikė dokumentų parengimo paslaugas, teikė konsultacijas, rengėsi pirkimo pardavimo sutarties įgyvendinimui. Vertinant pardavėjo atliktų darbų apimtį pažymėtina, jog be minėto gauto leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pardavėjas atliko (ar pradėjo atlikinėti) kitus darbus, kuriuos turėjo atlikti pagal Sutartį – pateikti saulės elektrinės įrangą, parengti elektrotechninį saulės elektrinės projektą, įrengti elektrinę, įrengti nuotolinio parametrų nuskaitymo ir atvaizdavimo sistemą. Nepaisant to, pareiškėjas, kaip pirkėjas, gavęs tik nedidelę dalį paslaugų, dėl kurių buvo susitarta pagal Sutartį, nutraukdamas Sutartį su pardavėju, pripažino visą sumokėtą avanso sumą minimaliais pardavėjo dėl Sutarties nutraukimo patirtais nuostoliais. Dar daugiau, pagal Sutarties 6.7 arba 6.11 punktą numatyta, jog, pirkėjui nutraukus sutartį ne dėl pardavėjo įsipareigojimų nevykdymo (ar ne dėl partnerio kaltės), avansiniai mokėjimai negrąžinami, tačiau atskiru sutarimu, avansas gali būti grąžinamas darbais arba įranga.

Kaip teisingai nustatė Komisija ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų ėmęsis visų įmanomų priemonių, kad sumažinti išlaidas, patiriamas dėl Sutarties nutraukimo – derėjęsis su pardavėju dėl negrąžintinos avanso sumos dydžio ar dėl jos, ar bent jos dalies, grąžinimo darbais ar įranga. Teisėjų kolegijos nuomone, ūkio subjektas veikdamas sąžiningai ir rūpestingai, visų pirma pats turėtų būti suinteresuotas patirti kuo mažesnius nuostolius dėl sandorio nutraukimo.

Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, Komisija pagrįstai sprendė, jog išlaidos, patirtos dėl sumokėto ir negrąžinto avansinio mokėjimo, nagrinėjamu atveju nekompensuotinos kaip nepagrįstos.

Dėl Komisijos Sprendimo atitikimo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniui pažymėtina, kad pagal minėto straipsnio 1 dalį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (8 str. 2 d.).

Aiškindamas minėto įstatymo straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14, 2014 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-839/14, 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827-14, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011).

Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440-14).

Komisija Sprendime atsisakydama kompensuoti dalį pareiškėjo prašomų kompensuoti išlaidų nurodė teisinį pagrindą – Aprašo 4 punktą, kuriame reglamentuota, kokios išlaidos kompensuotinos. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Komisija atliko išsamų pareiškėjo pateiktų duomenų vertinimą ir, remdamasi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, paaiškino, dėl ko pareiškėjo sumokėtas 60 000 Lt avansinis mokestis nepripažintas kompensuotinomis išlaidomis. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, Komisija priėmė motyvuotą, viešojo administravimo aktui keliamus reikalavimus atitinkantį Sprendimą ir pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog skundžiamas Sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas nevertino kai kurių pareiškėjo skundo motyvų, teisėjų kolegija pabrėžia, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisės aktus ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, kuris nenaikintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „ITP E2“ apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.