Administracinė byla Nr. eA-3215-789/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02723-2020-1
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. birželio 30 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. (A. J.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo R. J.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas A. J. (A. J.) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2020 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. (15/4-1 )31-00163/44U-4222/( 15/5-5)4U-398/41PR-18 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, daugkartinės nacionalinės vizos Nr. 004350241 panaikinimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką Pakistano Islamo Respublikos piliečiui A. J. bei jo grąžinimo į Pakistano Islamo Respubliką“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
2. Pareiškėjas prašyme nurodė, kad:
2.1. Departamentas, remdamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 12 punktu, priėmė Sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas taip pat pritaikė pareiškėjui kitus su Sprendimo priėmimu susijusius ribojimus – panaikino išduotą daugkartinę nacionalinę vizą Nr. 004350241, įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti į Pakistano Islamo Respubliką per 30 dienų nuo Sprendimo įteikimo dienos, įspėjo pareiškėją, kad, per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos per Sprendime nustatytą savanoriško išvykimo terminą, taip pat nutarė įvesti į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis 3 metus nuo jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos per Sprendime nustatytą savanoriško išvykimo terminą.
2.2. Sprendime konstatuotos šios aplinkybės: yra rimtas pagrindas manyti, jog pareiškėjo ir R. J. sudaryta santuoka yra fiktyvi; R. J. nėra suinteresuota gyventi kartu su pareiškėju, nes visi dokumentai buvo tvarkomi jo iniciatyva, santuoka buvo sudaryta nuotoliniu būdu, susitikus tik vieną kartą iki santuokos sudarymo bei apie 4 metus po santuokos sudarymo nesimačius nei karto; apklausų metų pareiškėjas ne kartą išreiškė norą kurti verslą, todėl tikrasis pareiškėjo santuokos sudarymo su R. J. tikslas yra ne šeiminių ryšių sukūrimas ir gyvenimas kartu su sutuoktine Lietuvos Respublikoje, bet jo buvimo Šengeno erdvėje įteisinimas; 2015–2019 metais skirtingos Šengeno valstybės narės 7 kartus pareiškėjui atsisakė išduoti vizas; pareiškėjo atveju nustatyti kriterijai, sudarantys rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti jo nelegalios migracijos grėsmė.
2.3. Atsakovas nepakankamai įsigilino į individualius pareiškėjo ir R. J. šeimyninius santykius, tyrimą atliko paviršutiniškai, nustatytas aplinkybes vertino formaliai, tendencingai. Skundžiamas Sprendimas ardo jo ir sutuoktinės santykius, nes sutuoktiniams net nesuteikiama galimybė gyventi normalų šeimyninį gyvenimą, todėl pareiškėjas negali pateikti įrodymų apie bendrą ūkį, bendrus finansinius įsipareigojimus ar pan. Po santuokos įregistravimo eina penkti metai, bet sutuoktiniai priversti bendrauti per atstumą. Atsakovas ne visai tiksliai nurodė, kad pareiškėjas ketina pradėti savo verslą Lietuvoje – turėdamas galimybę gyventi su savo sutuoktine Lietuvoje, jis galėtų tęsti Pakistane turimą verslą, be to, gyvendamas Lietuvoje, pareiškėjas turi planą pirkti automobilius ir Europos aukcionuose. Pareiškėjo sutuoktinė norėtų atsidaryti savo kepyklėlę, pareiškėjas prisidėtų ir prie šio verslo. Pareiškėjo ir jo sutuoktinės planai realiai įgyvendinami, bet tam jie turi turėti galimybę legaliai gyventi kartu Lietuvoje. Vien tai, kad pareiškėjas yra trečiosios šalies pilietis, nėra pagrindas jo santuoką pripažinti fiktyvia.
2.4. Atsakovo padaryta išvada, kad pareiškėjo sutuoktinė R. J. nebuvo suinteresuota tuo, jog jos sutuoktinis atvyktų į Lietuvos Respubliką ir čia apsigyventų kartu su ja, yra visiškai nepagrįsta. Sutuoktiniai negyveno kartu nuo santuokos sudarymo dienos 4 metus ne dėl to, kad nenorėjo, o dėl to, kad neturėjo galimybės gyventi kartu, bet visą laiką dėjo pastangas, kad galėtų gyventi kartu. Iš karto po santuokos įregistravimo Pakistane pareiškėjo sutuoktinė ją legalizavo Lietuvoje, nuo tada pareiškėjas siekė gauti vizą atvykti pas sutuoktinę į Lietuvą, dokumentus tvarkė abu sutuoktiniai. Atsakovas Sprendime nepagrįstai daro išvadą, kad pareiškėjo tikslas yra ne šeiminių ryšių sukūrimas, bet buvimo Šengeno erdvėje įteisinimas, ir nurodo, jog pareiškėjui skirtingos Šengeno valstybės narės 7 kartus atsisakė išduoti vizas. Atsakovas arba netyrė, arba nutylėjo, kad atsisakymai išduoti pareiškėjui vizą susiję su jo siekiu atvykti pas sutuoktinę. Sprendime nurodyta, kad sutuoktiniai pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, tačiau nėra nurodyta, kurie sutuoktinių nurodyti duomenys neatitinka tikrovės. Tai, kad pareiškėjo sutuoktinė jaudinosi, turėtų būti suprantama, nes ji nėra susidūrusi su tokio pobūdžio patikrinimais. Nėra lengva svetimus žmones įtikinti, kad ryšys su vyru yra artimas ir tikras.
2.5. Pareiškėjo sutuoktinė gyveno viena, jos vienintelė dukra suaugusi, sukūrusi savo šeimą ir gyvena atskirai, tėvai ir vienas brolis mirę (pareiškėjas su sutuoktine ne kartą lankė jų kapus). Apie ketinimą sudaryti santuoką R. J. buvo pasakiusi savo dukrai, dukra pritarė motinos sprendimui, ją palaikė ir nuotoliniu būdu stebėjo santuokos registravimą. Pareiškėjo sutuoktinė R. J. apie ketinimą įregistruoti santuoką neinformavo sesers D. V. ir brolio G. B., toks buvo jos asmeninis apsisprendimas. Tačiau po to, kai santuoka buvo įregistruota, ji juos informavo, pareiškėjui atvykus į Lietuvą iš karto supažindino jį su seserimi ir broliu, sesuo ir brolis visiškai pritarė R. J. apsisprendimui, visi ne kartą bendravo. Pareiškėjo sutuoktinė elektroninių ryšių priemonėmis susirašinėja su pareiškėjo tėvu, broliais, susirašinėjimai yra išlikę, bet atsakovo jie nedomino. Jeigu ir yra neatitikimai sutuoktinių paaiškinimuose, jie yra nereikšmingi, be to, atsakovas nesiaiškino neatitikimų priežasčių ir nesistengė patikslinti tam tikras aplinkybes. Pareiškėjui yra žinomas sutuoktinės nenoras gyventi Pakistane, keisti tikėjimą, pareiškėjas gerbia jos apsisprendimą. Pareiškėjui nesunku prisitaikyti prie sutuoktinės gyvenimo būdo neišsižadant savo papročių. 2014 m. pradėję bendrauti elektroninių ryšių priemonėmis, pareiškėjas ir R. J. pirmą susitikimą susiorganizavo Olandijoje, nes pareiškėjas turėjo vizą. Jie susitiko Olandijoje 2015 m. sausio 2 d., kartu prabuvo penkias dienas, kartu gyveno viešbutyje, kartu leido laiką, lankė įvairius objektus ir pan. Po to jie toliau bendravo elektroninių ryšių priemonėmis. Pakistane buvo paskirta santuokos data – 2016 m. balandžio 22 d., registravimas vyko susijungus Skype programa, dalyvavo pareiškėjo advokatas, santuokos registratorius, draugai, brolis, iš R. J. pusės dalyvavo jos dukra Š. A., draugai S. ir D. G.. Registruotos santuokos dokumentus pareiškėjas išsiuntė sutuoktinei, ji dokumentus pateikė Joniškio rajono savivaldybės administracijos Teisės ir metrikacijos skyriui ir gavo santuokos liudijimą, po to pagal sutuoktinio pavardę, pasikeitė savo asmens dokumentus.
2.6. Po santuokos sudarymo R. J. išsiuntė pareiškėjui kvietimą atvykti į Lietuvą. Pareiškėjas dokumentus Lietuvos vizai gauti pridavė tokias vizas tvarkančiai Vengrijos ambasadai, bet gavo neigiamą atsakymą, vėliau kreipėsi pakartotinai (iš viso tris kartus). Vengrijos ambasada vizos neišdavė, pasiūlė kreiptis į kitas ambasadas. Tuomet pareiškėjas kreipėsi į Vokietijos ambasadą, bet ir ten vizos negavo, Vokietijos ambasadoje paaiškino kreiptis į Lietuvos ambasadą Turkijoje. Lietuvos ambasada Ankaroje pirmą kartą pareiškėjui nedavė vizos, nes trūko policijos pažymos, gavęs šią pažymą vėl skrido į Ankarą priduoti dokumentus, 2019 m. lapkričio 10 d. gavo iš ambasados elektroninį laišką, kuriuo buvo kviečiamas atvykti pasiimti vizos. 2020 m. sausio 14 d. pareiškėjas iš ambasados Ankaroje pasiėmė dokumentus ir 2020 m. sausio 17 d. atskrido į Lietuvą pas sutuoktinę. Lietuvoje užsiregistravo Migracijos tarnyboje Šiauliuose ir pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, vėliau jam viza buvo pratęsta iki 2020 m. liepos 28 d., o 2020 m. liepos 24 d. pareiškėjui buvo įteiktas Sprendimas, pagal kurį jam nurodyta per 30 dienų išvykti iš Lietuvos. Patikrinimo metu pareiškėjas ir jo sutuoktinė buvo nuoširdūs ir atviri, teikė visus reikalingus paaiškinimus, dokumentus ir negali suprasti, kodėl jų santykiai ir santuoka laikomi fiktyviais. Po daugiau nei keturis metus trukusių nuolatinių pastangų būti kartu pareiškėjas ir jo sutuoktinė vėl išskiriami atsakovo Sprendimu, nesudarius galimybės legalizuoti jų šeimyninio gyvenimo Lietuvoje net ir neilgam 1 metų laikotarpiui. Jeigu po metų atsakovui kiltų abejonių dėl pareiškėjo santuokos realumo, jis turėtų teisę toliau nepratęsti (nepakeisti) leidimo. Atsakovas neturi ir negali turėti jokių duomenų, kad pareiškėjas keltų kokią nors grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei, todėl jam ir jo sutuoktinei turi būti sudaryta galimybė gyventi kartu ir įrodyti jų santuokos tikrumą. Pareiškėjas ir jo sutuoktinė pasižadėjo ir yra pasirengę būti vienas kitam lojalūs, vienas kitą gerbti, vienas kitą remti moraliai bei materialiai, prisidėti prie bendrų šeimos poreikių tenkinimo – tai sudaro santuokos ir šeimos bendro gyvenimo pagrindą. Atsakovo Sprendimas pažeidžia tarptautinius Lietuvos Respublikos įsipareigojimus gerbti šeimos gyvenimą ir užtikrinti šeimos susijungimo galimybę.
3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas nurodė, kad:
4.1. 2020 m. vasario 28 d. pareiškėjas Departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo sutuoktinė – Lietuvos Respublikos pilietė R. J., gim. (duomenys neskelbtini). Įvertinęs patikrinimų metu gautą informaciją, pareiškėjo ir jo sutuoktinės apklausos lapuose pateiktą informaciją, atsakovas nustatė, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė apie su jais susijusias aplinkybes pateikė neišsamius duomenis, daugelis jų pateiktų faktų nesutampa ar kelia pagrįstų abejonių, o tai leidžia teigti, jog, atsakydami į jiems raštu ir žodžiu pateiktus klausimus, sutuoktiniai pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (tikrasis pareiškėjo santuokos sudarymo su R. J. tikslas yra ne šeiminių ryšių sukūrimas ir gyvenimas kartu su sutuoktine Lietuvos Respublikoje, bet savo buvimo Šengeno erdvėje įteisinimas). Iš apklausos duomenų (R. J. ne kartą nurodė, kad jai sunku suprasti anglų kalbą, o pareiškėjui tenka versti jo žodžius į lietuvių kalbą) matyti, kad sutuoktiniai nekalba abiem gerai suprantama kalba, santuoka sudaryta nuotoliniu būdu (esą sutuoktiniai neturėjo tam laiko), susitikus tik vieną kartą iki jos sudarymo, apie 4 metus po santuokos sudarymo nesimačius nei karto, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad pareiškėjo ir R. J. sudaryta santuoka yra fiktyvi. Todėl Departamentas konstatavo, kad tikrasis pareiškėjo santuokos sudarymo su R. J. tikslas yra ne šeiminių ryšių sukūrimas ir gyvenimas kartu su sutuoktine Lietuvos Respublikoje, bet savo buvimo Šengeno erdvėje įteisinimas.
4.2. 2020 m. kovo 17 d. Departamentas pareiškėjui išdavė daugkartinę nacionalinę vizą Nr. 004350241, galiojančią iki 2020 m. liepos 28 d. Ši viza minėtam užsieniečiui išduota todėl, kad jis pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330, (toliau – ir Tvarkos aprašas) 70.11 papunktį, kuriame nustatyta, kad daugkartinė nacionalinė viza gali būti išduodama užsieniečiui, pateikusiam prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje arba Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę. Atsižvelgiant į tai, kad daugkartinė nacionalinė viza Nr. 004350241 pareiškėjui išduota kaip pateikusiam prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, o Departamentas atsisako išduoti jam leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas šiuo metu negali pagrįsti numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų. Pagal Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų. Be to, įvertinus tai, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė, taip pat yra pagrindas panaikinti nacionalinę vizą pagal Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 10 punktą. Pareiškėjui ginčijamu Sprendimu buvo nustatytas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis.
4.3. Įvertinus tai, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes jam atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, remiantis tuo, kad duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės, bei tai, jog pareiškėjo atveju buvo nustatyti kriterijai, sudarantys rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti šio užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Atsižvelgdamas į tai, kad kitos Šengeno valstybės pareiškėjui ne kartą atsisakė išduoti Šengeno vizą, nes buvo pateikta nepatikima informacija apie numatomo buvimo tikslo ir sąlygų pagrindimą, Departamentas konstatavo, kad galima pagrįstai manyti, kad pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti vykti į kitas Šengeno valstybes, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į C.SIS, jo duomenys iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo buvo pateikti C.SIS.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino visiškai, panaikino Departamento 2020 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. (15/4-1)31-00163/44U-4222/( 15/5-5)4U-398/41PR-18 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, daugkartinės nacionalinės vizos Nr. 004350241 panaikinimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką Pakistano Islamo Respublikos piliečiui A. J. bei jo grąžinimo į Pakistano Islamo Respubliką“ bei įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
6. Teismas nustatė, kad įgaliotas Departamento ar migracijos tarnybos valstybės tarnautojas, nustatęs Tvarkos aprašo 91 punkte nurodytas aplinkybes ir įtaręs, kad santuoka arba registruota partnerystė buvo sudaryta siekiant gauti leidimą laikinai gyventi, turi pradėti patikrinimą, ar nėra rimto pagrindo manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka arba fiktyvi registruota partnerystė. Šiuo atveju informacija gaunama šiais būdais: sutuoktinius arba asmenis, sudariusius registruotos partnerystės sutartį, apklausus raštu (užpildomi apklausos lapai); apklausus kaimynus; apklausus vieno iš sutuoktinių arba vieno iš asmenų, sudariusių registruotos partnerystės sutartį, tėvus, gyvenančius Lietuvos Respublikoje, arba bendrus sutuoktinių arba asmenų, sudariusių registruotos partnerystės sutartį, draugus bei pažįstamus; kitais teisėtais būdais (Tvarkos aprašo 92 p.).
7. Teismas, vertindamas ir apibendrindamas aktualias aplinkybes, susijusias su santuokos fiktyvumo nustatymu, negali vadovautis vien formaliu požiūriu. Priimant galutinį sprendimą arba darant išvadas dėl santuokos fiktyvumo nustatymo negali likti pagrįstų abejonių dėl konkrečios santuokos fiktyvumo, priešingu atveju būtų padaryta žala žmogaus teisių apsaugai, o konkrečiai – žmogaus teisei į privataus gyvenimo apsaugą, įtvirtintai, be kita ko, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnyje, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 7 straipsnyje, bei pažeistų asmens teisę į santuoką, įtvirtintą, be kita ko, Konvencijos 12 straipsnyje, Chartijos 9 straipsnyje.
8. Sistemiškai ir teleologiškai įvertinus teisės aktų nuostatas, Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas pagrindas išduoti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis, yra grindžiamas tikslu suteikti galimybę Lietuvos Respublikos piliečiui arba leidimą laikinai gyventi turinčiam užsieniečiui, sudariusiems santuoką su užsieniečiu, susijungti (nusistatyti rezidenciją vienoje valstybėje). Taigi išduodant ar pakeičiant leidimą laikinai gyventi šiuo pagrindu vertinamas ne tik santuokos sudarymo faktas, bet ir santuokos turinys, t. y. egzistuojantis ryšys tarp asmenų. Jeigu santuokoje esančių asmenų ryšys yra stiprus (pvz., ilgametė pažintis, kartu gyvenama ir tvarkomas bendras ūkis, bendri finansai, asmenys vienas kitą gerai pažįsta ir kt.), jis pateisina reikalingumą šiems asmenims suteikti leidimą laikinai gyventi valstybėje, tačiau jeigu asmenų ryšys nelaikytinas stipriu, tada nėra pagrindo ir išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, jeigu santuoka šiems asmenims leidžia išlaikyti jų turimą ryšį kitais būdais, pvz., gavus Šengeno daugkartinę trumpalaikę (C) vizą. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą, asmenų ryšys yra vertinamas per santuokos fiktyvumo institutą. Silpnas sutuoktinių ryšys implikuoja, kad santuoka galimai sudaryta imigraciniais tikslais, t. y. yra fiktyvi. Vertinimas, ar santuoka yra fiktyvi, ar ne, atliekamas išimtinai tik migracine prasme, siekiant nustatyti, ar leidimo laikinai gyventi išdavimas atitinka siekiamus tikslus, be to, nėra nustatinėjamas santuokos fiktyvumo faktas civiline prasme, o tik konstatuojama, kad migracine prasme nustatytos faktinės aplinkybės sudaro rimtą pagrindą manyti, jog santuoka yra fiktyvi.
9. Teismas vertino atsakovo nurodytus pareiškėjo ir jo sutuoktinės atsakymų nesutapimus. Teismas nurodė, kad tai, jog R. J. neteisingai nurodė santuokos datą, galėjo būti įtakota jos asmeninių savybių; R. J. atsakymas, kad su pareiškėju ji susipažino apie 2014–2015 metus, dėl praėjusio ilgo laiko, asmeninių savybių ir (arba) streso gali būti vertinamas kaip iš esmės teisingas; nėra duomenų, kad Departamento pareigūnai būtų reikalavę detaliai nurodyti lankytas vietas Olandijoje 2015 metais; nėra ginčo, kad pareiškėjas su R. J. 2015 metais Olandijoje buvo apsistoję viename kambaryje, praleido kelias dienas; nėra ginčo, kad vestuvių procedūra faktiškai įvyko, ji įforminta teisės aktuose nustatyta tvarka ir įregistruota Lietuvoje; aplinkybė, kad pareiškėja nenurodė pareiškėjo draugų, kurie joje dalyvavo, nėra reikšminga; R. J. pirminėje apklausoje 2020 m. birželio 12 d. nurodė, kad jos vyras dirbo banke, turi automobilių verslą, tokį užsiėmimą nurodė ir pareiškėjas. Teismas padarė išvadą, kad šiuo aspektu tarp pareiškėjo ir R. J. nurodytų aplinkybių skirtumo nebuvo. Teismas pažymėjo, kad Departamento pareigūnų išvadose nurodyta, kad pareiškėjas noriai pildo klausimynus, išsamiai atsako, taigi nėra požymių, jog jis siektų slėpti tam tikras aplinkybes. Tai, kad R. J. jaudinasi, savaime nepaneigia santuokos turinio, be to, tai rodo, kad dėl streso R. J. galėjo neprisiminti tam tikrų detalių. Teismas konstatavo, kad iš esmės sutuoktiniai vienodai nurodė aplinkybes, kurioms esant jie susipažino, pateikė informaciją apie savo susitikimą, apsisprendimą tuoktis, vestuves, pareiškėjo užsiėmimą, kitas aplinkybes. Taigi teismas sprendė, kad, išnagrinėjus pareiškėjo ir jo sutuoktinės atsakymų apklausos turinį, negalima daryti išvados, jog sutuoktiniai pateikia prieštaringus duomenis.
10. Teismas, išnagrinėjęs bylos duomenis, taip pat vertino, kad tiek pareiškėjas, tiek R. J. paaiškino, jog tikėjosi, kad pareiškėjui pavyks gauti vizą. Teismas sprendė, kad lieka nepaneigtos pareiškėjo ir R. J. pastangos gauti vizą į Europos Sąjungos šalį tam, kad būtų sudaryta santuoka, o, gavus vizą, susitikti su sutuoktine; taip pat lieka nepaneigta, kad santuokos sudarymą internetu lėmė būtent tai, kad, pareiškėjui negavus vizos, pareiškėjas ir R. J. siekė sudaryti santuoką.
11. Teismas nurodė, kad R. J. teismo posėdžio metu teigė, jog su pareiškėju galėjo susikabėti anglų kalba, be to, komunikacijai naudojo informacines technologijas (pvz., Google vertėjo programą), vaizdo skambučio metu naudojo ir gestus, be to, apie 2015–2016 m. buvo išvykusi dirbti į Jungtinę Karalystę. Šią aplinkybę patvirtino ir R. J. sesuo D. V., kuri teismo posėdžio metu buvo apklausta kaip liudytoja. Be to, D. V. taip pat patvirtino, kad 2015–2020 m. ne kartą yra mačiusi, kaip R. J. bendrauja su pareiškėju vaizdo skambučiais angliškai ir kad vienas kitą supranta. Iš Departamento Šiaulių skyriaus 2020 m. birželio 23 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad D. V. Departamento pareigūnams dar 2020 m. birželio 22 d. buvo nurodžiusi, kad sutuoktiniai bendravo kompiuteriu, be to, šiame pranešime nurodyta ir tai, kad kaimynai patvirtinto, kad pas R. J. yra įvestas internetas. D. V. teismui nurodė, kad pastaruoju metu R. J. vis geriau kalba angliškai, o pareiškėjas po truputį supranta ir kalba lietuviškai. Šią aplinkybę patvirtino ir kiti teismo posėdžio metu liudytojais apklausti asmenys (T. M. ir V. M.). Taigi teismas vertino, kad lieka nepaneigta, jog pareiškėjas ir R. J. galėjo susikalbėti, kad užmegztų pilnavertį santuokai ryšį, o sutuoktinių paaiškinimai ir kiti įrodymai įrodo, jog 2015–2020 metais tarp jų vyko bendravimas.
12. Teismas vertino kaip nepagrįstą Departamento argumentą, jog R. J. apklausų metu negalėjo nurodyti pareiškėjo tėvų vardų, nes R. J. į bylą pateikė įrodymus apie susirašinėjimą su pareiškėjo tėvais, o dėl kultūrinių skirtumų (sunku įsiminti tokius vardus) ir galimo streso apklausos metu galėjo ir neprisiminti vardų. Be to, natūralu, kad jos bendravimas su pareiškėjo tėvais nėra intensyvus, nes sutuoktinių pasirinkta gyvenamoji vieta yra Lietuvoje.
13. Teismas taip pat priėjo prie išvados, kad atsakovo vertinimas, jog R. J. nėra suinteresuota santuokos buvimu, nėra pakankamai pagrįstas. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, kad R. J. ne kartą (nu 2016 m.) pasirašinėjo kvietimus pareiškėjui atvykti, teiravosi Lietuvos ambasados dėl pateiktinų dokumentų (2019 m. vasario 13 d. elektroninis laiškas). Vien tai, kad sutuoktinė savo ateitį sieja su Lietuva, nepaneigia jos suinteresuotumo santuoka. Be to, apie santuoką R. J. informavo artimuosius ir pažįstamus iš karto po santuokos. R. J. sesuo D. V. nurodė, kad ji apie santuoką sužinojo praėjus 2 ar 3 dienoms po santuokos. Apie tai, kad susituokė, R. J. pranešė ir savo pažįstamiems V. ir T. M. (tai jie patvirtino teismo posėdžio metu, nurodydami, kad apie santuoką sužinojo apie 2016 metus). R. J. sesuo D. V. taip pat nurodė, kad santuoka sudaryta prieš maždaug 4 metus. Pareiškėjos sesuo D. V. teismui paaiškino, kad dar iki santuokos sudarymo sesuo jai buvo sakiusi, jog yra užmezgusi draugystę ir bendrauja internetu. Abu sutuoktiniai patvirtino, kad R. J. dukra Š. (A.) vestuvių metu buvo pas R. J.. Teismas konstatavo, kad aplinkybių visuma patvirtina, jog R. J. neslėpė santuokos nuo artimų asmenų.
14. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas, gavęs vizą, 2020 m. sausio mėnesį atvyko į Lietuvą ir apsigyveno pas sutuoktinę. Nėra abejonės ir ginčo, kad pareiškėjas po atvykimo į Lietuvą nuo 2020 m. sausio mėn. gyveno su R. J. (Departamento pareigūnai jį rado įsikūrusį būtent ten, patikrinimo vietoje metu tai paliudijo kaimynai, teismo posėdžio metu tai paliudijo liudytojai V. ir T. M.). Liudytojai V. ir T. M. paaiškino, kad ne kartą yra matę pareiškėją, darbantį darže, patvirtino, kad jis taip pat gamina valgį, jiems susidarė įspūdis, kad R. J. ir pareiškėjas gyvena kaip šeima. D. V. paaiškino, kad šiuo metu sutuoktiniai leidžia laiką drauge, ji su jais susitinka beveik kiekvieną savaitę, sutuoktiniai kartu apsiperka, pareiškėjas dažnai gamina valgį, dirba kitus darbus. Į bylą pateiktos nuotraukos, patvirtinančios sutuoktinių buvimą kartu, taip pat teismų procesiniai sprendimai, iš kurių matyti, kad pareiškėjui paskirta alternatyvi sulaikymui priemonė ir jis perduotas prižiūrėti sutuoktinei. Teismas sprendė, kad šios aplinkybės patvirtina, jog po atvykimo į Lietuvą pareiškėjas gyvena kartu su sutuoktine, veda bendrą ūkį, bendrauja su sutuoktinės artimaisiais.
15. Teismas pažymėjo, kad Departamento Imigracijos skyrius 2020 m. birželio 18 d. nurodė Šiaulių skyriui pakartotinai atlikti sutuoktinių apklausą, taip pat apklausti liudininkus S. ir D. G., seserį D. V., kaimynus. Departamento Šiaulių skyriaus pareigūnai išsiaiškino, kad tiek R. J. dukra, tiek santuokoje kaip liudininkai dalyvavę S. ir D. G. gyvena Jungtinėje Karalystėje ir jų neapklausė. Gero administravimo principas reiškia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus (vykdydamos valdžios funkcijas), privalo dirbti rūpestingai ir atidžiai, veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Departamentas savo kompetencijos ribose turi plačias galimybes ir pareigas rinkti įrodymus. Priimant sprendimą arba darant išvadą dėl santuokos fiktyvumo, negali likti pagrįstų abejonių dėl konkrečios santuokos fiktyvumo, priešingu atveju asmenims būtų padaryta nepataisom žala. Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, pareiškėjo, jos sutuoktinės paaiškinimus, liudytojų parodymus, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nepakankamai įsigilino į individualius šeimyninius santykius ir priėmė nepagrįstą sprendimą dėl fiktyvios santuokos, t. y. iš esmės neištyręs visų reikšmingų aplinkybių ir padaręs nepagrįstą išvada, jog pareiškėjo tikslas yra ne santuoka, o migracinis pranašumas. Byloje esantys įrodymai patvirtina pareikėjo ir jo sutuoktinės, liudytojų teismo posėdžio duotus paaiškinimus, kad sutuoktiniai gyvena kartu ir veda bendrą ūkį. Taigi ginčijamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamų motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimų, atsakingo valdymo (gero administravimo) principo. Teismas nurodė, kad, paneigus padarytą išvadą dėl fiktyvios santuokos, tuo pačiu paneigiamos ir aplinkybės apie neatitinkančių tikrovės duomenų pateikimą ir nelegalios migracijos grėsmę.
III.
16. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2021 m. balandžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
17. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad:
17.1. Teismas pareiškėjų ir liudytojų paaiškinimus vertino tendencingai – nevertino teismo posėdžio metu nurodytų Departamento atstovo argumentų, klausimų pareiškėjui ir liudytojams bei atsakymų į juos, neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
17.2. Pareiškėjas nuo 2015 m. iki 2019 m. nesiekė bendrai gyventi su savo sutuoktine R. J.. Jeigu pareiškėjas santuokos su R. J. nelaikė fiktyvia, pareiškėjas galėjo apskųsti konsulinės įstaigos sprendimą dėl vizos neišdavimo ir jau 2016 m. pradėti bendrai gyventi su savo sutuoktine Lietuvos Respublikoje, tačiau pareiškėjas to nesiekė, neskundė konsulinių įstaigų sprendimų dėl vizos neišdavimo. Teismas iš esmės nepateikė jokio šios aplinkybės vertinimo. Skundžiamame sprendime tik nurodyta, kad lieka nepaneigtos pareiškėjo ir R. J. pastangos gauti vizą į Europos Sąjungos šalį tam, kad būtų sudaryta santuoka ir galimybė susitikti. Šia išvada teismas ne tik neįvertino minėtų aplinkybių, bet ir netinkamai vertino faktines aplinkybes, nes pareiškėjas su R. J. santuoką sudarė 2016 m., o vizą gavo 2020 m. (pareiškėjas nesiekė gauti vizos tam, kad būtų sudaryta santuoka). Akivaizdu, kad pareiškėjas dėjo pastangas gauti bent kažkurios Šengeno valstybės vizą. Tačiau teismas visiškai ignoravo priežastį, dėl kurios vizos nebūdavo išduodamos, taip pat aplinkybę, kad pareiškėjas nei vieno iš septynių sprendimų neskundė. Departamento vertinimu, šios aplinkybės patvirtina ginčijamo Sprendimo išvadą – pareiškėjas siekė įteisinti buvimą Šengeno erdvėje, tačiau nesiekė plėtoti realių sutuoktinių santykių Lietuvoje. Teismo sprendime liko neįvertintas pareiškėjo kreipimasis į skirtingų valstybių ambasadas, atsisakymas skųsti neigiamus sprendimus
17.3. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjas ir R. J. veda bendrą ūkį. Byloje nėra nei vieno įrodymo (nei rašytinio, nei žodinio), kad sutuoktiniai veda bendrą ūkį. Pareiškėjas ir R. J. patvirtino, kad jie neįgijo bendro šeimos turto per beveik 5 santuokos metus, o įrodymų, jog pareiškėjas moka komunalinius mokesčius, pateikti negali. Taip pat R. J. nurodė, kad pareiškėjas vieną kartą bandė atlikti pinigų pavedimą į R. J. sąskaitą, tačiau tų pinigų ji negavo. Į Departamento atstovo klausimą, kaip pareiškėjas prisideda prie bendro su R. J. šeimos ūkio vedimo, kiti liudytojai atsakė, kad nežino.
17.4. Teismo išvada, kad pareiškėjas ir R. J. galėjo susikalbėti, jog užmegztų pilnavertį santuokos ryšį, o sutuoktinių paaiškinimai ir kiti įrodymai įrodo, kad 2015–2020 metais bendravimas tarp jų vyko, yra nepagrįsta, nes R. J. prastai kalba angliškai. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių pažymų dėl lietuvių kalbos mokėjimo, o R. J. – pažymų dėl anglų kalbos mokėjimo. Teismas neišreikalavo šių dokumentų iš pareiškėjo ir jo sutuoktinės. Atsižvelgiant į tai, kad teismo posėdžio metu dalyvavo anglų kalbos vertėjas, teismas neprašė R. J. atsakyti į kelis teismo klausimus anglų kalba, kas bent leistų daryti prielaidą, kad R. J. galėjo su pareiškėju susikalbėti anglų kalba. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas su R. J. galėjo susikalbėti anglų kalba, remdamasis tik pareiškėjo, jo sutuoktinės ir pareiškėjo selektyviai atrinktų liudytojų žodžiais, ignoruodamas pareiškėjo ir R. J. apklausų duomenis (apklausų metu R. J. ne kartą nurodė, kad jai sunku suprasti anglų kalbą) ir Departamento atstovo argumentus teismo posėdžio metu. Dėl teismo išvados apie pareiškėjo ir jo sutuoktinės apklausų metu nustatytus nesutapimus pažymi, kad apklausų nesutapimai nesudarė ginčijamo Departamento Sprendimo pagrindo – jie buvo įvertinti kaip duomenų visuma.
17.5. Pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.
18. Pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodo, kad:
18.1. Teismas išsamiai ištyrė, tinkamai įvertino ginčo sprendimui reikšmingas aplinkybes ir aiškiai motyvavo, kodėl daro išvadą, kad atsakovas nepakankamai įsigilino į individualius šeimyninius santykius ir priėmė nepagrįstą sprendimą dėl fiktyvios santuokos. Akivaizdu, kad iš pradžių pareiškėjas kryptingai siekė gauti vizą, kad galėtų susituokti, o po santuokos įregistravimo – kad galėtų atvykti gyventi pas sutuoktinę. Pareiškėjas ir jo sutuoktinė, taip pat byloje apklausti liudytojai davė parodymus apie jų bendrą gyvenimą – nuo pareiškėjo atvykimo į Lietuvą dienos 2020 m. sausio 17 d. jie gyvena kartu R. J. priklausančiame bute, naudojasi jai priklausančiu automobiliu, kartu tvarko buitį, gamina maistą, dirba darže, keliauja, lanko gimines, pažįstamus ir pan., t. y. bendrai veda ūkį. Pareiškėjui yra taikoma alternatyvi sulaikymui priemonė – jis patikėtas sutuoktinės R. J. priežiūrai ir nėra fiksuotas joks šios priemonės pažeidimas. Sutuoktiniai gyvena R. J. priklausančiame bute, kuris yra suremontuotas, pilnai apstatytas baldais ir buitine technika, todėl iki šiol nebuvo jokio poreikio pirkti naujus daiktus. Kadangi pareiškėjo buvimo Lietuvoje galimybė yra neaiški, sutuoktiniai neteikia prioriteto turtui įsigyti, nes visą santuokos laikotarpį gyvena nežinioje – nuo santuokos sudarymo 2016 m. balandžio 22 d. pareiškėjas tik 2020 m. sausio mėn. galėjo atvykti pas sutuoktinę į Lietuvą. Atsakovui atsisakius išduoti prašomą leidimą, pritaikius papildomas sankcijas, uždraudžiančias atvykti į Europos Sąjungą ir Šengeno erdvę, pareiškėjo situacija tapo dar labiau neapibrėžta. Pareiškėjui nebuvo poreikio finansiškai remti R. J., nes ji dirba ir gauna pajamų. Komunalinių mokesčių mokėtoja yra R. J., nes sąskaitos išrašomos jos vardu, bet prie būsto išlaikymo prisideda ir pareiškėjas. Pareiškėjas taip pat nėra sutuoktinės išlaikytinis, turi savų lėšų (duomenys apie banko sąskaitas yra pateikti teismui) ir jomis prisideda prie bendrų šeimos poreikių. Pareiškėjo banko sąskaitų išrašų pateikimas reikalautų vertimo į lietuvių k., kas susiję su nemažomis ir netikslingomis išlaidomis. Be to, pareiškėjas mokėjimams dažniausiai naudoja grynuosius pinigus, nes mokant banko kortele pinigai pirmiausia konvertuojami JAV doleriais, po to – eurais, dėl to prisiskaičiuoja daugiau mokesčių ir rinkliavų.
18.2. Atsakovo formalų požiūrį į nagrinėjamą klausimą patvirtina reikalavimas pareiškėjui pateikti pažymas dėl lietuvių kalbos mokėjimo, o R. J. – pažymas dėl anglų kalbos mokėjimo. Tik bendravimo pradžioje R. J. prireikdavo Google vertėjo pagalbos. R. J. nelankė anglų kalbos kursų, bet tai nereiškia, kad ji neturi šios kalbos pradmenų, pakankamų bendravimui su sutuoktiniu, be to, bendravimo eigoje kalbos žinios tobulėja. Kartu gyvendamas ir bendraudamas ne tik su sutuoktine, bet ir su kaimynais, artimaisiais, pareiškėjas mokosi lietuvių kalbos. Be to, byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad sutuoktiniams bendraujant nekyla problemų dėl kalbų mokėjimo. Atsakovo išvados apie jų santuokos fiktyvumą yra nepagrįstos. Pareiškėjas buvo Lietuvoje pusę metų kaip svečias, o po atsakovo Sprendimo priėmimo neteko ir svečio statuso, tokioje situacijoje atsakovas visiškai nepagrįstai reikalauja turto įsigijimo, bendro ūkio vedimo, šeimyninių ryšių įrodymų. Atsakovas netinkamai įgyvendino jam pavestas funkcijas, pažeisdamas Konvencijos 8 straipsnio nuostatas, tarptautinius Lietuvos Respublikos įsipareigojimus gerbti šeimos gyvenimą ir užtikrinti šeimos susijungimo galimybę. Teismo išvada, kad atsakovas nepakankamai įsigilino į individualius šeimyninius santykius ir priėmė nepagrįstą sprendimą dėl fiktyvios santuokos, šiuo atveju yra pagrįsta ir teisinga. Pareiškėjas gyvena su sutuoktine R. J. neapibrėžtoje situacijoje Lietuvoje apie pusantrų metų nedidelėje gyvenvietėje, kurioje visi pažįsta vienas kitą, gyvena darnų šeiminį gyvenimą nekeldami jokio pavojaus valstybės ir visuomenės interesams.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
19. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Departamento 2020 m. liepos 22 d. sprendimo Nr. (15/4-1 )31-00163/44U-4222/( 15/5-5)4U-398/41PR-18 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, daugkartinės nacionalinės vizos Nr. 004350241 panaikinimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką Pakistano Islamo Respublikos piliečiui A. J. bei jo grąžinimo į Pakistano Islamo Respubliką“ teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo prašymo įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįstumo.
20. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad byloje esantys įrodymai patvirtina pareiškėjo ir jo sutuoktinės, liudytojų teismo posėdžio duotus paaiškinimus, kad sutuoktiniai gyvena kartu ir veda bendrą ūkį, nusprendė, kad ginčijamas Sprendimas neatitinka motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimų, atsakingo valdymo (gero administravimo) principo, todėl pareiškėjo skundą tenkino, panaikino Sprendimą bei įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
21. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino teismo posėdžio metu pateiktų Departamento atstovo argumentų, klausimų pareiškėjui ir liudytojams bei atsakymų į juos, neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių. Atsakovas tvirtina, kad 2015–2019 m. pareiškėjas negyveno kartu su R. J., pareiškėjas neskundė sprendimų dėl vizos neišdavimo, nėra įrodymų, jog sutuoktiniai veda bendrą ūkį, R. J. prastai moka anglų kalbą.
22. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
23. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į minėtas nuostatas, apeliacinio skundo ribose patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pažymėtina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas iš esmės nenurodė naujų ginčui reikšmingų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas.
24. Nagrinėjamoje byloje ginčijamas Departamento Sprendimas buvo priimtas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, kada atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui, 2 punkte nustatytais pagrindais, t. y. nusprendus, kad pareiškėjo ir R. J. sudaryta santuoka yra fiktyvi.
25. Įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą (be kita ko, pareiškėjo paaiškinimus, teiktus procesiniuose dokumentuose bei teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu, taip pat pareiškėjo sutuoktinės R. J. ir teismo posėdžio metu liudytojais apklaustų R. J. sesers ir draugų paaiškinimus) sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog nuo pareiškėjo atvykimo į Lietuvą 2020 m. sausio mėn. sutuoktiniai gyvena kartu. Pareiškėjas, trečiasis suinteresuotas asmuo R. J. bei liudytojai teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu pateikė nuoseklius ir įtikinamus paaiškinimus apie sutuoktinių kartu leidžiamą laiką R. J. bute, darže, priimant svečius ir vykstant pas juos, vykstant į parduotuvę ir pan. Pareiškėjo, R. J. ir liudytojų paaiškinimai taip pat patvirtina ir iki 2020 m. pareiškėjo atvykimo gyventi į Lietuvą tarp sutuoktinių palaikomus ryšius. Teismo vertinimu, nėra pagrindo netikėti pareiškėjo ir R. J. paaiškinimais, kad jie nuolat bendravo žinutėmis ir vaizdo skambučiais. Tai, kad iki 2020 m. sausio mėn. sutuoktiniai negyveno kartu ir nevedė bendro ūkio, buvo ne jų sąmoningas sprendimas, o situacija, nulemta pareiškėjo sunkumų įteisinti galimybę atvykti į Lietuvą.
26. Nors atsakovas apeliaciniame skunde akcentuoja aplinkybę, kad pareiškėjas neskundė nei vieno priimto sprendimo neišduoti jam vizos, tačiau asmeniui nepalankaus sprendimo apskundimas teismui yra paties asmens pasirinkimo teisė, jis pats gali pasirinkti savo teisių gynybos būdą. Be to, aplinkybė, kad pareiškėjas neskundė sprendimų neišduoti jam vizų, nepatvirtina jo santuokos fiktyvumo.
27. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas nevertino teismo posėdžio metu Departamento atstovo pateiktų argumentų, klausimų pareiškėjui ir liudytojams bei atsakymų į juos, neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad buvo įvertinti visi pagrindiniai atsakovo argumentai, kuriais jis grindė savo poziciją dėl pareiškėjo santuokos fiktyvumo, tačiau teismas jų nelaikė pakankamais pagrįsti priimtą Sprendimą.
28. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad, spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Departamentas turėjo atsižvelgti į pagrindą, dėl kurio jis prašė šį leidimą išduoti, t. y. į tai, jog pareiškėjas siekė šeimos susijungimo. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra ne kartą pabrėžęs, jog pagarba šeimos gyvenimui, kaip tai numatyta Konvencijos 8 straipsnyje, yra fundamentalus principas, kuris turi būti gerbiamas ir užtikrinamas. Be to, Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. kovo 15 d. reglamento (EB) Nr. 562/2006, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodeksą, (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas) preambulė nustato, kad šiame teisės akte gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažintų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, t. y. jo nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad nepažeistų Chartijos nuostatų. Pažymėtina, jog Chartijos 7 straipsnis įtvirtina teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, o 52 straipsnis nustato, kad Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių Konvencijos garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta Konvencijoje. Nors teisė į šeimos gyvenimą nėra absoliuti ir gali būti ribojama, tačiau kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar tokie ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje bei proporcingi siekiamam teisėtam tikslui. Tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą byloje Mehemi prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 25017/94)). Reikia vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes, nustatyti, ar nebuvo pažeistas proporcingumo principas nustatant apribojimus užsieniečiui sutuoktiniui gyventi valstybėje (žr., pvz., EŽTT 2001 m. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją (pareiškimo Nr. 54273); 1997 m. sprendimą byloje Boujlifa prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 25404/94)).
29. Šiuo atveju taip pat akcentuotina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje pažymima, jog gero administravimo (atsakingo valdymo) principas apima ir asmens teisę į pagrįstą (faktais ir teisės normomis) bei motyvuotą administracinį sprendimą (žr., pvz., 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-2112/2012). Asmenys, atlikdami atitinkamus veiksmus ir siekdami tam tikrų veiksmų įgyvendinimo, viliasi, kad įgaliotos valdžios institucijos veiks įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, kad tinkamai bus vykdomos teisės aktuose numatytos procedūros (žr., pvz., 2015 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-616-858/2015). Atsakingo valdymo (gero administravimo) principas, be kita ko, įtvirtina viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą (žr., pvz., 2015 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1547-502/2015). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus (vykdydamos valdžios funkcijas), privalo dirbti rūpestingai ir atidžiai, veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą, valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015; išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015 ir kt.).
30. Departamentas, priimdamas Sprendimą, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, be kita ko, neatsižvelgė į konkrečiu atveju susiklosčiusią situaciją, kai pareiškėjas dėl kilusių sunkumų įteisinti atvykimą į Lietuvą (nors ir aktyviai bandė tai padaryti) ilgą laiką negalėjo gyventi kartu su savo sutuoktine ir vesti bendrą ūkį, tačiau ir gyvendami atskirai pareiškėjas ir R. J. palaikė ryšius, o pareiškėjui atvykus į Lietuvą sutuoktiniai gyvena kartu. Nors atsakovas apeliaciniame skunde akcentuoja aplinkybes dėl, jo teigimu, nepakankamų R. J. anglų kalbos žinių, sutuoktinių kartu neįsigyto turto, tačiau, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju tai nėra esminės aplinkybės, kurių pagrindu būtų galima pagrįsti santuokos fiktyvumą. Proceso šalių ir liudytojų paaiškinimai patvirtina, kad sutuoktiniai bendrauja tarpusavyje.
31. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Departamentas nepakankamai įsigilino į individualius šeiminius santykius ir priėmė nepagrįstą Sprendimą, t. y. Departamentas, iš esmės neištyręs visų reikšmingų aplinkybių, padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjo tikslas yra ne santuoka, o migracinis pranašumas.
32. Nors atsakovas nurodo, kad Sprendimas priimtas ne tik tuo pagrindu, kad santuoka yra fiktyvi, bet ir kitais pagrindais (buvo pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.), yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.)), o pareiškėjas nepateikė jokių argumentų dėl kitų pagrindų, pažymėtina, kad pats atsakovas Sprendime šių pagrindų buvimą iš esmės sieja tik su santuokos fiktyvumo faktu. Teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendimas nėra pakankamai pagrįstas ir šiuo aspektu.
33. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuriuo panaikino skundžiamą Sprendimą ir įpareigojo Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o Departamento apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Rasa Ragulskytė-Markovienė
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė