Civilinė byla Nr. 3K-3-256/2008
Procesinio
sprendimo kategorijos: 34.3; 27.3.1.10;
27.6; 30.6; 114.11 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2008 m. balandžio 29
d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos
Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Zigmo Levickio ir Sigitos Rudėnaitės,
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Ž. L.
ir D. S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 7 d. sprendimo peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovams Ž. L., D. S.,
Kauno apskrities viršininko administracijai, SB „Lelija” dėl valdymo organų
sprendimų, žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties ir įsakymo pripažinimo
negaliojančiais; tretieji asmenys: valstybės įmonės Registrų centro Kauno
filialas, Kauno 9–ojo notarų biuro notarė D. K.; A. K.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas nurodė, kad jis ir atsakovė Ž. L. yra sodininkų
bendrijos „Lelija“ (duomenys neskelbtini) nariai; atsakovei priklauso
sodo sklypas, bendrijos plane pažymėtas Nr. 33, ieškovui – Nr. 32. Šalys savo
turimus sklypus yra privatizavusios. Ginčas kilo dėl 0,0468 ha žemės sklypo (duomenys
neskelbtini) sodininkų bendrijoje „Lelija“ pardavimo
atsakovei pagal atsakovės Ž. L. ir Kauno apskrities viršininko administracijos
2003 m. lapkričio 11 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. dėl laisvos
valstybinės žemės pardavimo. Ieškovo teigimu, atsakovei parduotasis žemės
sklypas iki ginčijamo sandorio sudarymo nebuvo vientisas masyvas, jį į dvi
dalis skyrė bendro naudojimo kelias, per kurį ieškovas patekdavo į jam
priklausantį žemės sklypą. Ieškovo nuomone, jis taip pat turėjo teisę į dalį
šio sklypo, nes didesnioji jo dalis ribojosi su ieškovo, o ne su atsakovės
naudojamu sklypu. Atsakovė Ž. L. 2001 m. spalio 3 d. kreipėsi į SB „Lelija”
valdybą su prašymu privatizuoti bendro naudojimo žemės dalį, esančią prie jos
sklypo. 2001 m. rugsėjo 19 d. valdybos posėdžio protokolu jai buvo leista
prisijungti prie jos sklypo 468 kv. m ploto žemės sklypą, o 2002 m. rugpjūčio
31 d. valdybos posėdžio protokolu buvo patvirtintas sprendimas leisti šiai
atsakovei pirkti 468 kv. m ploto žemės sklypą; 2003 m. lapkričio 11 d.
atsakovė Ž. L. ir Kauno apskrities viršininko administracija sudarė valstybinės
468 kv. m ploto žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Šios sutarties sudarymo
pagrindas buvo Kauno apskrities viršininko administracijos 2003 m. birželio 9
d. įsakymas, kuriuo buvo nustatyti žemės sklypo kadastro duomenys, jie 2003 m.
birželio 17 d. įregistruoti Registrų centre, taip pat Kauno apskrities
viršininko administracijos 2003 m. spalio 7 d. įsakymas, kuriuo buvo leista
parduoti atsakovei Ž. L. 468 kv. m ploto žemės
sklypą ir nustatytas servitutas sodo sklypo Nr. 32 savininkui (ieškovui).
Ieškovo nuomone, sodų bendrijos 2001 m. rugsėjo 19 d. ir 2002 m. rugpjūčio 31
d. valdybos posėdžio sprendimai, įforminti protokolais, yra niekiniai, nes
prieštaravo juridinio asmens teisnumui pagal Vyriausybės 2000 m. balandžio 10
d. nutarimu Nr. 404 „Dėl sodininkų bendrijų“ patvirtintų Sodininkų
bendrijų tipinių įstatų 6 punktą, 6.5 papunktį, 8 punktą, 29.1 papunktį.
Ieškovo teigimu, bendrijos valdyba negalėjo priimti ginčijamų sprendimų ir
tapti teritorijos planavimo organizatore, nes tokios teisės visuotinis narių
susirinkimas jai niekada neperleido. Be to,
sprendimai buvo priimti viršijant sodininkų bendrijos valdybos įgaliojimus,
pažeidžiant CK 2.87 straipsnio 4
dalį, nes nebuvo visuotinio narių
susirinkimo pritarimo šiam privatizavimui. Ieškovas
taip pat prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl SB „Lelija“
valdybos sprendimų pripažinimo neteisėtais pareikšti, nes jį praleido dėl svarbių
priežasčių: apie 2002 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą ieškovas sužinojo tik 2004
m. rugsėjo 22 d., kai gavo atsiliepimus į ieškinį, o 2001 m. rugsėjo 19 d.
sprendimo laiku neapskundė, nes Kauno apskrities viršininko administracija ir
Kauno rajono žemėtvarkos skyrius jį suklaidino dėl jo teisės pareikšti ieškinį.
Ieškovo nuomone, apskrities viršininko įsakymai ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo
sutartis pripažintini negaliojančiais, nes prieštarauja žemės privatizavimą
reglamentuojantiems įstatymams (Žemės reformos ir Teritorijų planavimo įstatymams).
Šiais aktais buvo pažeistos ieškovo, kaip SB „Lelija“ nario, subjektinės
teisės, nes buvo privatizuojamas bendrijos bendro naudojimo žemės plotas, o,
atsižvelgiant į tai, kad privatizuoto sklypo dalis ribojosi su ieškovo sklypu
ir sklypu Nr. 29, atsakovė negalėjo pretenduoti į tokią sklypo dalį, kurią
privatizavo. Dėl to ieškovas prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą
reikalavimui dėl SB „Lelija“ valdybos sprendimų pripažinimo neteisėtais
pareikšti; pripažinti negaliojančiais sodininkų bendrijos „Lelija“ valdybos
2001 m. rugsėjo 19 d. posėdžio protokolo sprendimą, 2002 m. rugpjūčio 31 d.
posėdžio protokolo sprendimą leisti atsakovei Ž. L. privatizuoti 0,468 ha ploto
žemės sklypą; pripažinti negaliojančiais Kauno apskrities viršininko 2003 m.
birželio 9 d. įsakymą dėl žemės sklypo kadastro duomenų nustatymo, 2003 m.
spalio 7 d. įsakymą dėl žemės sklypo pardavimo, 2003 m. lapkričio 11 d. 468 kv.
m ploto žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Kauno miesto
apylinkės teismas 2007 m. liepos 31 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad nebuvo įstatyminio pagrindo pripažinti
sodininkų bendrijos valdybos 2001 m. rugsėjo 19 d. ir 2002 m. rugpjūčio 31
d. valdybos posėdžio sprendimus negaliojančiais, nes sprendimai neprieštaravo
imperatyviosioms teisės normoms, juridinio asmens steigimo dokumentams,
protingumo, sąžiningumo principams. Teismas atmetė ieškovo argumentus dėl Vyriausybės
2000 m. balandžio 10 d. nutarimu Nr. 404 patvirtintų Sodininkų bendrijos
tipinių įstatų 6.5 papunkčio, 7 ir 8 punktų, 29.1 papunkčio pažeidimo,
motyvavo, kad bendrija nebuvo teritorijos planuotoja, ji nesikreipė dėl
detaliojo plano sudarymo, bendrija per savo organą – valdybą tik išreiškė savo
nuomonę, jog neprieštarauja, kad atsakovė Ž. L. privatizuotų šalia esančią žemės
sklypo dalį. Teismas pripažino, kad sodininkų bendrijos valdyba 2001 m. rugsėjo
19 d. priėmė sprendimą pagal savo kompetenciją, šis sprendimas buvo dar
kartą patvirtintas 2002 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu, bendrijos valdybos
posėdyje dalyvavo visi valdybos nariai, nutarimas buvo priimtas balsų dauguma,
todėl sprendimai yra teisėti, priimti nepažeidžiant CK 2.81 straipsnio 1 dalies
ir 2.94 straipsnio. Teismas netaikė ieškovo ieškinio pareiškime minėtos CK 2.87
straipsnio 4 dalies, motyvavo, kad sprendimą dėl leidimo papildomai pirkti 468
kv. m ploto žemės sklypą priėmė ne SB „Lelija” pirmininkas vienvaldiškai, o
bendrijos valdyba. Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstą ieškovo argumentą,
kad atsakovei negalėjo būti parduotas 468 kv. m papildomas plotas; motyvavo,
kad Kauno apskrities viršininko administracija, parduodama atsakovei Ž. L.
468 kv. m ploto žemės sklypą, nepažeidė Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d.
nutarimu Nr. 692 nustatytos leidžiamos privatizuoti laisvos valstybinės žemės
maksimalios ribos (0,5 ha), nes šiame nutarime nenustatyta, kad nuosavybės
teise turimas ir papildomai parduodamas plotas ribotųsi su kitu sklypu,
užtenka, kad šie sklypai būtų greta; be to, šalys nepateikė teismui įrodymų,
kad kuris nors kitas SB „Lelija” narys būtų išreiškęs norą privatizuoti
papildomą 468 kv. m ploto žemės sklypą. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovo
teisės, priimant 2003 m. spalio 7 d. įsakymą dėl žemės sklypo pardavimo,
nebuvo pažeistos, nes įsakymu buvo nustatytas 32 kv. m ploto kelio
servitutas sodo sklypo Nr. 32 savininkui, jam suteikiant teisę neatlygintinai
važiuoti transporto priemonėmis. Teismo vertinimu, atliekant 468 kv. m ploto žemės
sklypo paženklinimą, nebuvo pažeisti Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtinti Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo
vietovėje rengimo metodikos reikalavimai, nes ieškovo nuosavybės teise turimas
sodo sklypas Nr. 32 jau buvo anksčiau geodeziškai pamatuotas, todėl ieškovas
ginčo sklypą ženklinti buvo nepakviestas pagrįstai. Teismas taip pat atmetė
ieškovo argumentą, kad buvo pažeisti ieškovo, kaip bendrijos nario, interesai; nurodė,
kad ieškovas šioje byloje neturėjo reikalavimo teisės, nes teisę skųsti
sodininkų bendrijos valdybos nutarimus turi tik bendrijos narys, o ieškovas nuo
2002 m. balandžio 24 d., kai buvo tenkintas trečiojo asmens A. K.
pareiškimas patvirtinti ją SB „Lelija” nare kaip sklypo Nr. 32 savininkę, nebebuvo
bendrijos narys, nes vieno sklypo nariu gali būti tik vienas asmuo. Be to,
teismas nustatė, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą dėl reikalavimo
pripažinti bendrijos sprendimus negaliojančiais. Teismo vertinimu, ieškovo
nurodytos aplinkybės, kad jis buvo suklaidintas, neturėjo teisinio
išsilavinimo, rašė skundus kitoms institucijoms, nepripažintinos svarbiomis
termino praleidimo priežastimis, nes savo teisės gynimas kitais, nei įstatyme
nustatytais būdais, nėra laikomas svarbia ieškinio senaties termino praleidimo
priežastimi.
Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą
pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2007 m. lapkričio 7 d. sprendimu jį tenkino, panaikino
pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį
tenkino: atnaujino ieškovui ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl
sodininkų bendrijos „Lelija“ valdybos sprendimų pripažinimo negaliojančiais
pareikšti; pripažino negaliojančiais sodininkų bendrijos „Lelija“ 2001 m.
rugsėjo 19 d. valdybos posėdžio protokolo sprendimą ir 2002 m. rugpjūčio 31 d.
valdybos posėdžio protokolo sprendimą leisti atsakovei Ž. L. privatizuoti 468
kv. m ploto žemės sklypą; pripažino negaliojančiais Kauno apskrities viršininko
įsakymus: 2003 m. birželio 9 d. dėl žemės sklypo kadastro duomenų nustatymo ir
2003 m. spalio 7 d. dėl žemės sklypo pardavimo; pripažino negaliojančia
atsakovės Ž. L. ir Kauno apskrities viršininko 2003 m. lapkričio 11 d. 468 kv.
m ploto žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį; taikė restituciją ir įpareigojo
Kauno apskrities viršininko administraciją grąžinti atsakovei Ž. L. 157,23 Lt,
sumokėtų už perkamą žemės sklypą, žemės sklypą grąžinti Kauno apskrities
viršininko administracijai. Kolegija, nesutikdama su pirmosios instancijos
teismo išvadomis dėl laisvos valstybinės žemės
pardavimo, nurodė, kad, kilus tokio pobūdžio ginčui, turėjo būti vadovaujamasi
Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią sklypai ne
žemės ūkio veiklai yra parduodami Vyriausybės nustatyta tvarka, t. y.
Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties
valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (2002 m. spalio 15 d. nutarimo
redakcija) 2.15 punktu, galiojusiu ginčo santykių atsiradimo metu; taip pat
Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 5 dalimi. Sprendžiant klausimą dėl 2003 m.
lapkričio 11 d. pirkimo–pardavimo sutarties teisėtumo turėjo būti tikrinama
šios sutarties atitiktis nurodytų teisės aktų reikalavimams. Kolegija,
remdamasi sodo žemės sklypų ribų planu, nustatė, kad atsakovei parduotasis
žemės sklypas buvo suformuotas iš dviejų atskirų sklypų, kuriuos iki tol skyrė
bendro naudojimo kelias; didesnioji sklypo dalis, kurią nuo atsakovės sklypo
skyrė kelias, ribojosi su ieškovo sklypu ir sklypu Nr. 29, todėl sudarant valstybinės
žemės pirkimo–pardavimo sutartį buvo pažeisti Žemės reformos įstatymo 8
straipsnio 2 dalies ir Vyriausybės 1999 m. birželio 2
d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų
pardavimo ir nuomos“ 2.15 punkto reikalavimai, kad laisvi valstybinės
žemės sklypai galėjo būti parduoti privatiems asmenims tik tada, jei pirkėjo
sklypas ribojasi su laisvos valstybinės žemės sklypu. Nagrinėjamoje byloje teismas
nustatė, kad su atsakovės sklypu ribojosi tik 20,58 kv. m ploto žemės sklypas,
o parduotasis sklypas buvo suformuotas dirbtinai iš dviejų sklypų. Dėl to kolegija
padarė išvadą, kad buvo pažeista ieškovo teisė išsipirkti laisvos valstybinės
žemės dalį, besiribojančią su ieškovo sklypu. Kolegija konstatavo, kad 2003
m. lapkričio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta pažeidžiant imperatyviąsias
teisės normas, todėl pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį pripažino ją
negaliojančia. Kolegija, vertindama argumentus dėl Kauno
apskrities viršininko įsakymų dėl žemės sklypo kadastro duomenų nustatymo ir
šių duomenų teisinę registraciją bei dėl žemės pardavimo, pripažinimo
negaliojančiais, nurodė, kad šie buvo priimti pažeidžiant Vyriausybės 1999 m.
birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės
sklypų pardavimo ir nuomos“ 2002 m. spalio 15 d. 2.15 punkto reikalavimus, nes atsakovei
buvo leista išsipirkti ne tik besiribojantį su jos sklypu, bet ir nesiribojantį
žemės sklypą, todėl įsakymai, kaip neatitinkantys tuo metu galiojusių teisės
normų, reglamentavusių laisvos valstybinės žemės pardavimą, negalėjo būti
pagrindas atsakovei įgyti ginčo žemės sklypą nuosavybėn. Kolegija, pasisakydama
dėl sodininkų bendrijos „Lelija“ valdybos 2001 m.
rugsėjo 19 d. ir 2002 m. rugpjūčio 31 d. posėdžių protokolų sprendimų, nesutiko
su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir nurodė, kad šie ieškovo reikalavimai
buvo atmesti vadovaujantis formaliaisiais termino praleidimo motyvais, netaikant
teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Kolegija sutiko, kad ieškovas
praleido CK 2.82 straipsnio 4 dalyje nustatytą trijų mėnesių ieškinio
senaties terminą sodininkų bendrijos „Lelija“
valdybos 2001 m. rugsėjo 19 d. posėdžio protokolo sprendimui skųsti,
tačiau pažymėjo, kad, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo
principais, ši teisės norma nagrinėjamoje civilinėje byloje nebuvo pritaikyta
tinkamai, nes pažeista ieškovo teisė nebuvo apginta. Kolegijos nuomone,
rašytiniai įrodymai byloje patvirtino faktą, kad ieškovas nuosekliai ir
kryptingai siekė, jog ginčijama žemės sklypo dalis nebūtų parduota vien
atsakovei, atsakovai neturėjo jokio pagrindo tikėtis, kad ieškovas atsisakė
savo subjektinės teisės. Kolegija nurodė, kad ieškovo gauti atsakymai į jo
rašytus skundus, baudžiamosios bylos tyrimo eiga suteikė jam teisėtų lūkesčių
ir leido pagrįstai manyti, kad jo pažeistos teisės bus apgintos ne teismine
tvarka ir ginčo žemė nebus parduota atsakovei, t. y. šios aplinkybės buvo pagrindas
atnaujinti ieškovui praleistą ieškinio senaties terminą sodininkų bendrijos „Lelija“ valdybos 2001 m. rugsėjo 19 d. posėdžio
protokolo sprendimui skųsti. Kolegija, vertindama terminą bendrijos 2002 m.
rugpjūčio 31 d. valdybos posėdžio protokolo sprendimui skųsti, pažymėjo,
kad terminas šiam sprendimui nuginčyti nebuvo praleistas, nes byloje nebuvo duomenų,
kad ieškovui būtų tapę žinoma apie šį sprendimą anksčiau negu 2004 m. rugsėjo 22
d., kai jis gavo atsakovės atsiliepimą į ieškinį. Kolegija, pasisakydama, ar ginčijami
sodininkų bendrijos valdybos sprendimai buvo priimti neviršijant jų kompetencijos,
motyvavo, kad ginčijamų sprendimų priėmimo metu galiojo
Vyriausybės 2000 m. balandžio 10 d. nutarimu Nr. 404 patvirtinti Sodininkų
bendrijos tipiniai įstatai, pagal kurių 6.2 ir 8 punktus bendrijos turto valdymas
ir naudojimas buvo priskirtas išimtinei bendrijos narių visuotinio
susirinkimo kompetencijai. Kolegija taip pat rėmėsi ir Sodininkų bendrijų įstatymo 15 straipsnio
15 punktu, kuris, nors ginčijamų sprendimų priėmimo metu negaliojo, tačiau
turėjo reikšmės aiškinant susiklosčiusią situaciją, ir nurodė, kad ginčo žemė iki jos pardavimo atsakovei buvo priskirta
bendrijos teritorijai ir galėjo būti valdoma ir naudojama tik visų bendrijos
narių sutarimu. Sodininkų bendrijos valdyba, kaip šio juridinio asmens
valdymo organas, priimdama sprendimus, privalėjo atsižvelgti į įstatymuose
įtvirtintą viešąjį interesą, veikti bendrijos naudai, užtikrinti, kad priimami
sprendimai būtų protingi. Nagrinėjamu atveju kolegija konstatavo, kad sodininkų
bendrijos valdyba nusprendė dėl bendrai bendrijos naudojamo turto pardavimo,
priėmė sprendimą, peržengiantį kompetencijos ribas, todėl pripažino, kad valdyba,
kaip valdymo organas, neveikė bendrijos naudai, pažeidė protingumo ir
sąžiningumo principus. Kolegija taip pat nesutiko su pirmosios instancijos
teismo išvada, kad ieškovas šioje byloje neturėjo reikalavimo teisės, nes
nebuvo bendrijos narys. Byloje nebuvo įrodymų apie tai, kad ieškovas būtų
teikęs rašytinį prašymą išstoti iš bendrijos (Sodininkų
bendrijos tipinių įstatų 16.1 punktas), kad jis būtų netekęs nuosavybės
teisių į sodo žemės sklypą (Sodininkų bendrijos tipinių
įstatų 16.2 punktas) ar būtų buvęs pašalintas iš bendrijos narių (Sodininkų bendrijos tipinių įstatų 16.3 punktas).
III.
Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
atsakovai Ž. L. ir D. S. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir palikti galioti
Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 31 d. sprendimą, priteisti iš
ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl
naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15
punktą, nes, kasatorių manymu, iš byloje pateikto plano matyti, kad įsakymu atsakovei
buvo leista išsipirkti gretutinį sklypą, o kelio servituto nustatymas
nereiškia, jog sklypas, kuris buvo suformuotas, nėra gretutinis. Apeliacinės
instancijos teismas taip pat netinkamai aiškino teisės normas,
reglamentuojančias žemės sklypų suformavimo ir pardavimo tvarką, t. y.
Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, Žemės ir miškų ūkio
ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintą Žemės reformos
žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodiką, nes pirkimo–pardavimo
objektas buvo suformuotas žemės sklypas, kuris ribojosi su atsakovės žemės
sklypu. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad, 2003 m.
lapkričio 11 d. sudarant žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, buvo pažeistas
Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos
paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15 punkto
reikalavimas, nes pirkėjo sklypas turėjo ribotis su laisvos valstybinės žemės
sklypu. Kasatorių manymu, aiškinant nurodytą teisės normą, darytina išvada, kad
pagal joje nustatytą žemės sklypų pardavimo tvarką žemės sklypai parduodami
greta jų esančių Nekilnojamojo turto registre įregistruotų privačios žemės
sklypų, o ne besiribojančių žemės sklypų savininkams.
2.
Apeliacinės instancijos teismas,
vertindamas, ar ginčijami sodininkų bendrijos valdybos sprendimai buvo priimti pagal
jų kompetenciją, netinkamai aiškino ir taikė Vyriausybės 2000 m. balandžio 10
d. nutarimu Nr. 404 patvirtintų Sodininkų bendrijos tipinių įstatų 6.2 ir
8 punktus. Kasatorių manymu, teismas nepagrįstai valstybei priklausančią
žemės sklypo dalį traktavo kaip bendrijos turtą. Be to, teismas nepagrįstai
rėmėsi Sodininkų bendrijų įstatymu, kuris ginčijamų sprendimų priėmimo metu
negaliojo. Anot kasatorių, bendrija nebuvo teritorijos planuotoja, nesikreipė
dėl plano sudarymo, per savo organą – valdybą – išreiškė savo nuomonę, kad ji
neprieštarauja, jog atsakovė Ž. L. privatizuotų šalia esančią sklypo dalį,
todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nebuvo pažeisti
CK 2. 81 straipsnio 1 dalis ir 2.94 straipsnis, nes sodininkų bendrijos valdyba
neviršijo savo įgaliojimų.
3.
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio
senaties taikymą ir nukrypo nuo suformuotos teisės normų aiškinimo ir taikymo
praktikos. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovo gauti atsakymai
į jo rašytus skundus bei baudžiamosios bylos tyrimo eiga suteikė jam teisėtų
lūkesčių ir leido pagrįstai manyti, jog jo pažeistos teisės bus apgintos ne
teismine tvarka ir ginčo žemė nebus parduota atsakovei. Kasatorių teigimu,
pagal rašytinius įrodymus matyti, kad ieškovas jau 2002 m. rugpjūčio 22 d.
žinojo apie jo skundžiamą sodininkų bendrijos „Lelija“ valdybos 2001 m. rugsėjo
19 d. posėdžio protokolo sprendimą, nes šis sprendimas buvo nurodytas ieškovo
skunde. Juolab kad ieškovui buvo išaiškinta teisė kreiptis į teismą dėl ginčo
išsprendimo, o reikalavimą dėl 2001 m. rugsėjo 19 d. sprendimo pripažinimo
negaliojančiu ieškovas pareiškė praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo tos
dienos, kai jis apie jį sužinojo. Dėl to kasatoriai mano, kad apeliacinės
instancijos teismo išvada, jog ieškovas terminą sprendimui skųsti praleido dėl
svarbių priežasčių, yra nepagrįsta. Be to, apeliacinės instancijos teismas,
atnaujindamas ieškinio senaties terminą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyrių teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio
15 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje M. R. v. 240-oji
gyvenamųjų namų savininkų bendrija, A. G. ir kt.; bylos Nr. 3K-3-655/2006 išaiškinimų, Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį
reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ 15.1 punkte
esančio išaiškinimo), veikė tik ieškovo interesais, pažeidė teisinių santykių
stabilumą ir pusiausvyrą. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovas
nepraleido termino sodininkų bendrijos „Lelija“ valdybos 2002 m. rugpjūčio 31
d. posėdžio protokolo sprendimui skųsti, taip pat yra neteisinga, nes,
kasatoriaus manymu, teismas nevertino aplinkybių, kada ieškovas turėjo sužinoti
apie šį sprendimą. Ieškovas 2002 m. rugsėjo 9 d. raštu buvo informuotas, kad
klausimas bus sprendžiamas valdybos posėdyje, todėl jis, kaip atidus, protingas
ir rūpestingas žmogus, turėjo pasidomėti, koks vis dėlto sprendimas buvo
priimtas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas turėjo taikyti CK 1.127
straipsnio 1 dalį ir aiškintis, kada atsirado ieškovui teisė į ieškinį.
4.
Apeliacinės
instancijos teismas neįvertino visų byloje esančių įrodymų, padarė neteisingą
išvadą, kad ieškovas turėjo reikalavimo teisę šioje byloje; nenurodė, kaip konkrečiai
pažeistos ieškovo teisės. Trečiojo asmens A. K. pareiškimas priimti ją į sodininkų
bendrijos narius kaip žemės sklypo Nr. 32 savininkę (T. 1, b. 1. 43),
sodininkų bendrijos 2002 m. balandžio 22 d. nutarimas, kuriuo A. K. priimta į
bendrijos narius, kaip žemės sklypo Nr. 32 savininkė (T. 1, b. 1. 40), A. K.
mokesčių mokėjimo kvitai sodininkų bendrijai (T. 2, b. l. 106) patvirtina
aplinkybę, kad A. K. nuo 2002 balandžio 22 d. buvo įstojusi į sodininkų
bendrijos narius. Kasatorius, sistemiškai aiškindamas Vyriausybės 2000 m.
balandžio 10 d. nutarimu Nr. 404 patvirtintų Sodininkų bendrijos tipinių įstatų
2. 3 punktą, nurodo, kad sodininkų bendrijoje vieno sklypo nariu gali būti tik
vienas asmuo, todėl, ieškovui neprieštaravus, kad nariu taptų A. K., ji ir tapo
sodininkų bendrijos nare vietoj ieškovo ir, jai įstojus į sodininkų bendriją,
ieškovo narystė sodininkų bendrijoje pasibaigė. Be to, pagal CPK 5 straipsnį
į teismą gali kreiptis kiekvienas asmuo, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama
jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, tačiau iš byloje nustatytų
aplinkybių matyti, kad ieškovas niekada nebuvo išreiškęs noro privatizuoti
ginčo sklypą, todėl sodininkų bendrijos valdybos, Kauno apskrities viršininko
sprendimais nebuvo pažeistos jo teisės. Juolab kad ieškovas, reikšdamas
ieškinį, gynė ne savo teises, o viešąjį interesą, kurio gynimas yra prokuroro
kompetencija.
Atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija
pareiškimu dėl prisidėjimo prie atsakovų Ž. L. ir D. S. kasacinio skundo
prašo jį tenkinti ir panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno
miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 31 d. sprendimą.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą ieškovas prašo netenkinti kasacinio skundo ir palikti nepakeistą
skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi
išlaidas. Jis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl
naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15 punktą,
Vyriausybės 2000 m. balandžio 10 d. nutarimu Nr. 404 patvirtintų Sodininkų
bendrijos tipiniai įstatų 6.2 ir 8 punktus. Ieškovo manymu, apeliacinės
instancijos teismas taip pat tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės
normas, nustatančias praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo tvarką,
nenukrypo nuo teismų praktikos, nustatė ir įvertino šioje byloje svarbias
aplinkybes, pagrįstai pripažino, kad terminas buvo praleistas dėl svarbių
priežasčių, nes ieškovas nuosekliai siekė, kad ginčijamas žemės sklypas nebūtų
parduotas atsakovei ir būtų apgintos jo pažeistos teisės. Apeliacinės
instancijos teismas padarė teisingas išvadas, kad ieškovo narystė sodininkų
bendrijoje nebuvo pasibaigusi Vyriausybės 2000 m.
balandžio 10 d. nutarimu Nr. 404 patvirtintų Sodininkų bendrijos tipiniai
įstatų 16 punkte nustatyta tvarka.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Civiliniame
procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko
nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą
neviršydamas tų ribų, kokias nustato ginčo šalys. Viena iš šio principo
įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta CPK 353 straipsnyje, kuriame
nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, o
kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. CPK 353 straipsnio 1
dalyje taip pat įtvirtinta nuostata, kad kasacinė funkcija vykdoma remiantis
bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, t. y. kasacinis
teismas nenustatinėja bylos faktų.
Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad kasaciniame skunde teisės taikymo aspektu keliami teisės
normų, reglamentuojančių laisvos valstybinės žemės
sodininkų bendrijoje pardavimo privačios nuosavybės subjektams tvarką, nustatančių
subjektus, turinčius teisę ginčyti sodininkų bendrijų valdymo organų ir viešojo
administravimo subjektų sprendimus dėl laisvos valstybinės žemės pardavimo, bei
ieškinio senaties termino atnaujinimą, taikymo ir aiškinimo klausimai,
dėl kurių teisėjų kolegija pasisako.
Dėl teisės
skųsti sodininkų bendrijos valdybos sprendimą
Kasatoriai
ginčija ieškovo teisę reikšti reikalavimus nagrinėjamoje byloje dviem
pagrindais: pirma, kad ieškovas, nebūdamas sodininkų bendrijos narys, negali
prašyti panaikinti bendrijos valdybos sprendimų; antra, kad tokios reikalavimo
teisės ieškovas neturi, nes nėra išreiškęs valios, kad ginčo žemės sklypas būtų
parduotas jam, t. y. kasatoriai neigia ieškovą įgijus materialinę subjektinę
teisę ir jos galimą pažeidimą priimant sodininkų bendrijos sprendimus. Teisėjų
kolegija pažymi, kad byloje nustatyta, jog ieškovas įgijo nuosavybės teises į
jam priskirtą žemės sklypą sodininkų bendrijoje. Iš valstybės pirkto žemės
sklypo dydis buvo šalių ginčo dalykas kitoje įsiteisėjusiu teismo sprendimu
užbaigtoje civilinėje byloje (bylos Nr. 2-131-04/04). Žemės įstatymo 10
straipsnio 5 dalies 4 punkte nustatyta galimybė besiribojančių žemės sklypų
savininkams pirkti žemės sklypus nuosavybės teise be aukciono, jeigu jie
įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ir neviršija Vyriausybės nustatyto
dydžio. Pagal Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio
2 dalį šia teise gali pasinaudoti ir sodininkų bendrijų nariai ar besiribojančių
sklypų savininkai Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d.
nutarime Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo
ir nuomos“ (2002 m. spalio 15 d. redakcija, galiojusi ginčo santykių atsiradimo
metu) nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės
normos, reglamentuojančios tokios valstybinės žemės pardavimą sodininkų
bendrijų nariams ar besiribojančių sklypų savininkams, turi būti aiškinamos
sistemiškai, atsižvelgiant į teisinio reglamentavimo tikslus, į tai, kokie įstatyme ar kituose teisės aktuose
nustatyti būdai juos pasiekti, taip pat į atskirų teisės aktų teisines
ir logines sąsajas.
Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl
naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15
punkte nustatytas vienas iš atvejų, kai žemės sklypą turi teisę įgyti
besiribojančių žemės sklypų savininkas: 1) tai turi būti laisvi valstybinės žemės
plotai, 2) juose nenumatyta (negalima) suformuoti naujų žemės sklypų ir 3)
šie valstybinės žemės plotai yra įsiterpę tarp privačių žemės sklypų. Sisteminis
teisės normų, reglamentuojančių tokią galimybę, aiškinimas leidžia daryti
išvadą, kad tokių besiribojančių sklypų savininkai gali būti ir sodininkų
bendrijų nariai ir besiribojančių žemės sklypų savininkai, kurie nėra sodininkų
bendrijos nariai.
Kita svarbi
sąlyga, kurią nurodo kasatoriai, ginčydami ieškovo materialinę subjektinę teisę
reikšti reikalavimus byloje, yra subjekto, turinčio teisės aktuose nustatytą
teisę, valios įsigyti tokį žemės sklypą pareiškimas; byloje nėra duomenų, kad
ieškovas tokią valią būtų išreiškęs atitinkamais pareiškimais ar susitarimais
su besiribojančių sklypų ar parduodamų (parduotų) žemės plotų savininkais. Teisėjų
kolegija atmeta šį kasacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą. Pirma, ieškovas byloje
inter alia įrodinėjo aplinkybę, susijusią su kasatorei Ž. L. parduoto
žemės sklypo plotu, t. y. kad ne visas parduotas žemės sklypas buvo laisvas,
nes dalį žemės sklypo ploto užėmė kelias, kuriuo jis ir kito žemės sklypo savininkas
patekdavo į savo žemės sklypus. Byloje nustatyta, kad šis kelias įregistruotas
Nekilnojamojo turto registre. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, sprendžiant
klausimą dėl privataus žemes sklypo savininko teisės nupirkti įsiterpusį valstybinės
žemės plotą, ši jo teisė negali būti įgyvendinama pakeičiant kitų žemės sklypų
savininkų teises taip, kad pastarųjų nuosavybės valdymas pasunkėtų. Dėl
nurodytų priežasčių kasatorių argumentas, kad ieškovas negali ginčyti žemės
pirkimo–pardavimo sandorių tuo pagrindu, kad jis pats neišreiškė valios pirkti
ginčo žemės sklypą, negali būti pripažintas pagrįstu, nes be pakankamo teisinio
pagrindo būtų susiaurinama jo, kaip savininko, teisių apsauga. Teisėjų kolegija
taip pat konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nustatytas esminis ieškovo
nuosavybės teisės valdymo pasikeitimas, kolegijai įvertinus faktą, kad kasatorei
Ž. L. parduotame žemės plote 2003 m. spalio 7 d. nustatytas kelio servitutas;
be to, kelio plotis yra mažesnis nei naudotas iki ginčo žemės sklypo pardavimo (CK
4.119 straipsnio 2 dalis, 4.129 straipsnis). Be to, ieškovo, kaip savininko, teisių
apsauga negali būti siaurinama ir dėl to, kad ieškovas atsisakė narystės sodininkų
bendrijoje. Byloje nustatyta, kad sodininkų bendrijos nariu tapo ieškovo sklypo
naudotoja (A. K.). Teisėjų kolegija pažymi,
kad nuosavybės teisinės apsaugos aspektu tai nekeičia savininko teisių turinio
ir jų apsaugos, keičiasi tik atstovavimas valdant bendrąją nuosavybę. Be to,
teisę išsipirkti ar nuomoti laisvą, įsiterpusį tarp privačių žemės sklypų, žemės
plotą gali besiribojančių žemės sklypų savininkai. Kitokie ribojimai, nei nustatyti
teisės aktuose, teismų sprendimų pagrindu negalimi, nes tai pažeistų
konstitucinį lygybės įstatymui principą (Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis).
Dėl ginčo
žemės sklypo ploto, kaip pirkimo–pardavimo sutarties objekto, suformavimo
Laisvi ir
įsiterpę žemės plotai turi būti suformuoti nustatant jų ribas, plotą, tikslinę
naudojimo paskirtį bei galimybes sujungti jį su pirkėjo besiribojančiu žemės
sklypu Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka. Tokio planavimo
organizatorius yra suinteresuotas asmuo - pirkėjas. Nagrinėjamoje byloje
kasatoriai tinkamu organizatoriumi laiko sodininkų bendriją. Teisėjų kolegija pažymi,
kad Žemės įstatymo ir Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės
sklypų pardavimo ir nuomos“ nuostatose dėl įsiterpusių žemės plotų tarp
sodo sklypų savininkų papildomų reikalavimų, kad jie pirmiau būtų įtraukti į
bendrijos teritoriją, nenumatyta dėl tos priežasties, kad jie taps atskiro
savininko nuosavybe ar nuomos objektu, o ne bendrai valdomu sodininkų bendrijos
narių turtu. Nagrinėjamoje byloje reikšminga yra ne tai, kas formavo sklypą
parduoti, bet kaip buvo suformuotas ir parduotas ginčo žemės sklypas. Apeliacinės
instancijos teismas nurodė, kad buvo du atskiri žemės sklypai, kuriuos skyrė bendro
naudojimo kelias, todėl suformuoti vieną – reiškia pažeisti teisės aktų
nustatytą būtinąją tokios teisės įgyvendinimo sąlygą, t. y. galimybę įsigyti
tik įsiterpusį tarp sklypų ir laisvą žemės plotą. Teisėjų kolegija sutinka su
šia apeliacinės instancijos teismo išvada. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi
nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. kad 1995-1996 metais sodininkų
bendrijoje buvo atliktas detalusis teritorijos planavimas ir pagal šį planavimą
ieškovo ir kito žemės sklypo Nr. 32 savininkai įgijo teisę naudotis keliu Nr.
Ž-3. Keisti nurodytą teritorijos planą tam, kad laisvą žemės plotą būtų galima perduoti
kasatorei Ž. L., buvo galima tik sutinkant kitiems besiribojančių sklypų
savininkams, t. y. tik jei jie nepageidautų įsigyti nuosavybėn žemės sklypo
dalies ir sutiktų su servitutu. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų
kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pardavėjas nesivadovavo racionalaus
žemės tvarkymo principu, o laisvo žemės ploto suformavimą perdavė sodininkų
bendrijai. Tokius veiksmus atlikus buvo būtina bendrijos valdymo organų
kontrolė, nes už žemės sklypų pardavimą atsakinga apskrities viršininko
administracija, kuri dėl pardavimo turėjo gauti savivaldybės tarybos pritarimą
pagal Vyriausybės nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos
paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15 punktą.
Apskrities viršininko administracija turėjo patikrinti sodininko bendrijos
pasiūlytą įsiterpusio tarp bendrijos parduotų sodo sklypų, žemės sklypo parduoti
įforminimą. Byloje nustatyta, kad ieškovas iki pirkimo–pardavimo sutarties pranešė
valstybės institucijoms apie galimą jo teisės į kelią pažeidimą. Valstybės
institucijos apsiribojo tik nurodydamos bendrijos veiksmus, bet šių veiksmų
atitikties teisės normoms netikrino ir nepagrįstai priėmė individualius aktus
bendrijos sprendimų pagrindu.
Dėl ieškinio
senaties termino bendrijos valdymo organų sprendimams skųsti atnaujinimo
Sodininkų bendrijos sprendimus,
kuriais pakeičiamos, sukuriamos ir panaikinamos kitų, ne bendrijos narių teisės,
subjektas turi teisę skųsti nuo tada, kai toks subjektas apie juos sužino ar
turėjo sužinoti. Tokią išvadą leidžia daryti Vyriausybės 2000 m. balandžio 10
d. nutarimo Nr. 404 „Dėl sodininkų bendrijų“ 19-30 punktų, kaip specialiųjų
normų dėl CK 1.137 ir 2.82 straipsnių, aiškinimas. Minėta, kad ieškovo, kaip
savininko ir žemės sklypo naudotojo, teises pakeičiančių sodininkų bendrijos
valdymo organų sprendimai jam suteikia teisę juos skųsti ir nesant bendrijos
nariu. Šia teise ieškovas gali pasinaudoti per CK 2.82 straipsnio 4 dalyje nustatytą
trijų mėnesių terminą. Pažymėtina, kad šiame nutarime nenustatyta pranešimo
apie sodininkų bendrijos valdybos sprendimų tvarka, todėl reikia vadovautis bendra
2.82 straipsnio 4 dalies nuostata, kad ieškinio senaties terminas pradedamas
skaičiuoti nuo tos dienos, kurią ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti apie
ginčijamą sprendimą.
Apeliacinės instancijos teismas
nustatė reikšmingus faktus, kada ieškovas sužinojo apie ginčijamus sodininkų
bendrijos valdybos sprendimus, jo elgesį dėl nesutikimo su ginčijamais sprendimais,
galimus sodo teritorijoje esančius žemės sklypo valdymo pasikeitimus. Teisėjų kolegija
pažymi, kad įrodymų tyrimą ir vertinimą atlieka pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismai, nes pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas,
neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis
teisės taikymo aspektu. Faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra ne kasacinio
teismo, o pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų prerogatyva. Taigi,
kasacinis teismas faktų nenustatinėja, o tik patikrina ieškinio senaties
instituto taikymą teisės aiškinimo aspektu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės
instancijos teismas aiškino ir taikė šį institutą, jo tikslus ir paskirtį
nenukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos šioje
srityje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje
Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities
viršininko administracija, I. S., L. Z., F. Z. ir kt.; bylos Nr. 3K-3-578/2007;
2008 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos
Respublikos generalinio prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga,
Vilniaus miesto savivaldybės taryba ir kt.; bylos Nr. 3K-7-38/2008; 2008 m. kovo 31 d. nutartį, priimtą
civilinėje byloje M. K. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija,
Vilniaus miesto savivaldybės administracija; bylos Nr. 3K-3-198/2008,
kt.). Ieškinio senaties terminą apeliacinės instancijos teismas atnaujino, nes
suteikė prioritetą nuosavybės teisių apsaugai, o ne teisinių santykių
stabilumui. Apeliacinės instancijos teismo pasirinktas kriterijus iš
konkuruojančių teisinių vertybių apsaugos suteikti prioritetą savininko teisių
gynimui atitinka konkrečios bylos faktines aplinkybes. Kasatorių argumentus dėl
prioriteto suteikimo teisinių santykių stabilumui teisėjų kolegija atmeta dėl
šių priežasčių: pirma, nuosavybės pasikeitimai, kai valstybė parduoda laisvą valstybinės
žemės plotą ne aukciono tvarka privatiems subjektams, turi atitikti teisinį
reguliavimą, nes iš neteisės teisė nekyla (lot. ex injuria jus non oritur);
antra, neatitinkantys teisės aktų nustatytų reikalavimų nuosavybės santykių
pakeitimai gali sukelti kitokio pobūdžio ginčus, pvz., dėl atlyginimo už
servitutą. Be to, teisinis stabilumas ir apibrėžtumas turi būti užtikrinamas ne
tik konkrečios bylos kontekste, bet ir siekiant ginčo šalių santykių galutinio
sureguliavimo. Dėl šių priežasčių nėra teisinio pagrindo teigti, kad
apeliacinės instancijos teismas pažeidė ieškinio senatį reglamentuojančias
teisės normas.
Kiti kasacinio skundo argumentai
dėl procesinių teisės normų pažeidimo (CPK 185 straipsnio ir kt.)
detaliai nenagrinėjami, nes teisėjų kolegija nenustatė materialinės teisės
normų pažeidimo.
Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus
argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodyti
kasacijos pagrindai kasaciniame procese nepasitvirtino, todėl atmestini, o
apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl atstovavimo išlaidų
ieškovui priteisimo
CPK 93 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas
bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Byloje nustatyta,
kad ieškovas, pateikdamas atsiliepimą į atsakovų Ž. L. ir D. S. kasacinį
skundą, turėjo 590 Lt išlaidų, sumokant už advokato pagalbą surašant šį
procesinį dokumentą; netenkinus kasacinio skundo, prašo šią sumą priteisti iš
kasatorių. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d.
įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose
priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę
pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punkte nurodyti rekomenduojami priteisti
užmokesčio už advokato civilinėse
bylose teikiamas
teisines paslaugas maksimalūs dydžiai, kurie apskaičiuojami taikant nustatytus
koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta
minimali mėnesinė alga. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2007 m. gruodžio 17 d.
nutarimu Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nuo 2008 m.
sausio 1 d. patvirtino minimaliosios mėnesinės algos dydį – 800 Lt. Nurodytų
Rekomendacijų 8.14 punkte nustatytas rekomenduojamas priteisti maksimalus
užmokestis už atsiliepimą į kasacinį skundą apskaičiuotinas nustatytą
koeficientą (nagrinėjamu atveju – 2) dauginant iš minimalios mėnesinės algos.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo sumokėtas advokatui mokestis už atsiliepimo
į kasacinį skundą surašymą atitinka rekomenduotiną maksimalų užmokestį už
procesinio dokumento surašymą, todėl ši suma, netenkinus kasacinio skundo, priteistina
ieškovui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 1, 3
dalimis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 7 d.
sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui
A. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)
iš atsakovų Ž. L. (asmens kodas (duomenys
neskelbtini) ir D. S. (asmens kodas (duomenys
neskelbtini) 590 Lt (penkis šimtus devyniasdešimt litų) bylinėjimosi
išlaidų, turėtų surašant atsiliepimą į kasacinį skundą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Janina
Stripeikienė
Zigmas Levickis
Sigita Rudėnaitė